Kaip atsiranda mano realiojo a jausmas? Eriksonas manė, kad asmenybės tapatumas pradedamas suvokti tais laikotarpiais, kai pergyvenamos psichosocialinio laikotarpio krizės. ios krizės skatina asmenybės tobulėjimą arba regresavimą. Dėl jų gali padidėti arba sumaėti asmenybės vientisumas. Esminė Eriksono prielaida bręsdami mes esame priversti vis daugiau suprasti, sąveikauti vis su platesne socialine bendruomene. Sąveikaudami, bendraudami i pradių būdami vaikai, o vėliaus suaugę monės turi galimybę suformuoti sveiką asmenybę tokią, kuri tvarko aplinką, kuriai būdinga darni veikla sugebėjimas tiksliai suvokti pasaulį bei save. Kūdikystė i stadija prasideda gimimu ir baigiasi, kai vaikas pradeda kalbėti. Tuo metu kai vaiką ir motiną jungia simbiozės ryys, dedami pamatai jo asmenybės formavimuisi. is laikotarpis sutampa su oraline stadija (pagal Froidą). Yra inoma, kad naujagimio psichika dar neiskiria a i aplinkos. I pradių vaikas lytėjimo ir judėjimo pojūčiais pajunta savo kūną, ima skirti, kas priklauso jam, kas ne jam. Raidos pradioje vaikas nesuvokia skirtumo tarp savęs ir kitų objektų, neatpaįsta savęs veidrodyje, negali įvertinti savo ypatybių ir galimybių. Net 8 mėnesių vaikas kartais neino, kur baigiasi jo, o kur prasideda kito asmens kūnas .Ypatingai svarbus asmuo io laikotarpio savęs suvokimo raidoje motina, kurios dalimi kūdikis ilgą laiką buvo. Marija Frst rao: Tuo metu juos jungia simbiozinis ryys, vaikas ir motina glaudiai emocikai susiję. Būtina sąlyga sėkmingam savęs suvokimui motinos (ar kito vaiką auginančio mogaus) gebėjimas suprasti vaiko poreikius. Greta motinos supratingumo labai svarbus fizinis kontaktas.Jei motina jo vengia (), blokuojamas A vystymasis. Pirmiausia vaikas turi nustatyti savo A ir instinktyvių poreikių ribas. Motinos uduotis padėti kūdikiui suvokti ir ireikti savo poreikius.Augdamas jis perima vis daugiau funkcijų, kurias anksčiau atlikdavo motina, ima skirti save nuo aplinkos, formuojasi jo A. Suvokiant save labai svarbu jausti nuolatinį motinos pritarimą ir kontaktą. Taigi būtinos sėkmingo savęs suvokimo sąlygos pasitikėjimas ir saugumas.Anot Eriksono kūdikystėje vyksta svyravimo tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjimo krizė. ie jausmai persmelkia visą tolesnį gyvenimą: pasitikėjimo vyravimas yra psichosocialinės stiprybės forma. Ir sudaro tokių bruoų, kaip optimizmas, vilties turėjimas, pagrindą. Vaikyst is amiaus tarpsnis apima laikotarpį nuo kūdikystės iki mokyklinio amiaus. Bandymais įrodyta, kad vaikas visikai save atpaįsta tik sulaukęs 20-24 mėnesių. io amiaus vaikai pradeda kurti savitą odių ir vaizdinių pasaulį nuo egocentrikumo (vaiko suvokimo egocentrikumas tai į vykių ir objektų vertinimas i savo poiūrio tako: vaikas mano, kas kiekvienas pasaulį mato taip kaip ir jis) ir palaipsniui pasiekia objektyvų suvokimą. Antraisiais-ketvirtaisiais metais , kurie sutampa su analine vystymosi stadija (pagal Froidą) vystosi tapatybės daigai. Lemiamu momentu vaiko asmenybės raidoje tampa jo savojo a įsisąmoninimas. I pradių vaikas save vadina savo paties vardu, įvairiais maybiniais vardais (pvz.lialia), ir gana sunkiai (tai daniausiai įvyksta baigiantis tretiesiems metams) įsisąmonina ir pradeda vartoti asmeninį įvardį, galima sakyti, ugimsta psichiniu poiūriu. Tuomet a yra danai kartojamas: a noriu, a galiu ir pan. Tapatybės susidarymas vyksta daugybę metų, tačiau pradia svarbiausia, nuo jos priklauso vėlesnio proceso kokybė.iuo laikotarpiu labai svarbi socialinė adaptacija. Supratimas apie save formuojasi i supratimo apie kitus. Taigi asmenybės supratimas yra socialus, atspindėtas, kuriamas vaikui pritaikant savo atvilgiu tuos būdus, kuriuos jis naudojo kitų atvilgiu. Vaikas identifikuojasi pirmiausia su tėvais, vėliau su mokytojais, auklėtojais,Viduriniosios vaikystės laikotarpiu vaikas pergyvena prieprieos tarp iniciatyvumo ir kaltės jausmo krizę yra labai smalsus, tyrinėja jį supančią aplinką. Jei suaugusieji bando tam trukdyti, vaikas tampa frustruotu, sutrinka jo A formavimasis (neisivysto pareigingumas, isivysto per didelis kaltės jausmas).Vaikystės periodo vedančioji veikla aidimas, ji vaidina svarbų vaidmenį suvokiant aplinką, kitus mones, socializuojantis. aisdamas su kitais vaikais, vaikas įgyja patirties, tampa draugikas.Daugelis psichologų mano, kad savojo a vaizdas, emocinė ir paintinė raida yra glaudiai susiję tarpusavyje. Piaget nuomone, kad galėtų suprasti jog egzistuoja kiti monės ir jis pats, vaikas turi suvokti, kad objektas pastovus. Vaiko sugebėjimas atpainti motiną ir tėvą, suprasti, kad jie nuolat egzistuoja, net kai vaikas jų nemato, ir prisiminti juos kai jų nėra alia, yra būtina sąlyga pasireikti prisiriimo jausmui, kuris yra viena i savęs ir kitų suvokimo prielaidų.2-5 vaiko gyvenimo metai falinė stadija. Atradęs savo lyties organus, maasis susidomi lyčių skirtumu.Svarbu atsakyti į vaiko klausimus jam suprantama kalba, dalykikai tai svarbi kitų painimo grandis, sąlygojanti vėlesnį vaiko pasitikėjimą tėvais ir pačiu savimi.Pagal Eriksoną, ankstyvosios vaikystės laikotarpiu vyksta prieprieos tarp savarankikumo ir gėdos, abejonių krizė. Vaikas tikrina savo tėvus, aplinką, norėdamas suinoti, ką jis gali valdyti, o ko ne. kad atsirastų laisvos valios jausmas, turi būti iugdyta savikontrolė ir neprarastas savigarbos jausmas. Vaiko savarankikumo jausmo pradia pirminis isivadavimas i motinos globos. Jis isirutulioja i ankstesniojo pasitikėjimo pojūčio. Jaunesnysis mokyklinis amius Tai intensyvios socializacijos laikotarpis, trunkantis nuo pirmųjų metų mokykloje iki 11-13 metų. Vaikystėje asmuo paprastai suvokia save tokį, koks jis yra, svajoja apie ateitį be specifinių apribojimų. Apie savo sugebėjimus ir bruous vaikas sprendia i suaugusiųjų ir bendraamių nuomonės apie jį ( todėl ypač svarbi savęs suvokimo raidoje aplinkinių meilė bei priėmimas). Mokykliniame amiuje tėvų funkcija vaikams nebeatrodo iskirtinai reikminga. Apskritai jie linkę kritikai vertinti tėvus, analizuoti, bausmės ar paskatinimo pagrįstumą, pastebi kiekvieną nenuoseklų poelgį. Ypatingas io laikotarpio bruoas -veiklos trokimas. Kaip tik po io trokimo eėlyje ir glūdi pavojus vaiko identikumo jausmui: vaiko, pajutusio, kad jo socialinė vertę lemia ne noras ir pasiryimas veikti (pvz. mokytis), o ,sakykim, apranga, socialinė padėtis ar kiti faktoriai, identikumo jausmas bus paeistas ilgam. Paauglystė ir ankstyva jaunystė I tikrųjų monijos diunglėse gyvas gali jaustis tas, kas identifikavo savo A.(E.H. Eriksonas) Paauglystė, tai amius nuo 11-13 metų iki brandos, kurią kiekvienas mogus pasiekia skirtingu savo amiaus laikotarpiu.Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje labai smarkiai keičiasi savęs suvokimo turinys ir struktūra. Sparčiai augantis ir lytikai bręstantis kūnas įgyja visikai naujų bruoų, jame tarsi įvyksta revoliucija. iuo metu paaugliui svarbu įtvirtinti savo socialinį vaidmenį. Vaikystėje susiformavęs A perauga į autokoncepciją. Tačiau ie pakitimai reikia ne tiek A- vaizdo pobūdio pasikeitimą, kiek jo turinio pagilėjimą ir isiplėtimą, nes iekoma atsakymų į naujai ikilusius klausimus apie save ir savo galimybes.Savęs suvokimo kryptys asmenybei bręstant:A. Jauno mogaus savęs suvokimo turinys plečiasi nuo savo kūno bruoų ir ivaizdos iki asmenybės savybių, elgesio tikslų ir motyvų suvokimo bei vertinimo.B. Nuo atsitiktinių iorinių poymių fiksavimo pereinama prie pastovaus elgesio vertinimų.C. Stiprėja savojo A individualumo, unikalumo suvokimas, atrandama vis daugiau skirtumų tarp savęs ir kitų monių.D. Atsiranda ir iki tam tikro laipsnio stiprėja atotrūkis tarp idealaus ir realaus A.E. Keičiasi A-vaizdo faktorių reikmingumas.Paauglystėje asmenį ugriūva daugybė problemų: susiduria su aplinkos reikalavimais, pajunta savo galimybių ribą, turi priimti savo besikeičiančią iorę ir pokyčius psichikoje, suformuoti savo identitetą.Poiūris į save kinta ir verčia periūrėti turimus ryius su kitais asmenimis: diferencijuojami į grupes paįstami monės (draugai, tėvai), atsiranda įvairaus artumo santykiai, bendraujant su bendraamiais bandomi nauji socialinio ryio būdai, pagrįsti suaugusiųjų moralės normomis, pradedami kelti ypatingi reikalavimai draugystei.Besiformuojanti pasaulėjauta skatina paauglį savarankikai painti pasaulį ir nepriklausomai nuo kitų pajusti jo poveikį. Visas paauglio socializacijos procesas yra lydimas didesnio atsiskyrimo nuo tų, be kurių savo gyvenimo pradioje jis būtų net gyvybės neisaugojęs.Identitetas tai mogaus ir sociumo santykio kitimo vidinis igyvenimas, kai kiekviename vystymosi lygmenyje sėkmingai ispręsta krizė sukuria palankias sąlygas tam tikrų mogaus asmenybės savybių formavimuisi (pagal Eriksoną).Paauglystė stebima labai įvairiame socialinės aplinkos kontekste, kai be biologinės eimos įtakos, besiformuojančią asmenybę danai veikia iplėstinė eima, kaimynai, gatvės atmosfera, mokykla ir gyvenamasi rajonas, įvairios iniasklaidos formos, banyčia, tautinės nuostatos ir tradicijos, bendra politinė ir moralinė monijos situacija.Kūno ir psichikos pasikeitimas sukelia sumaitį paauglio sieloje. Paauglio tikslas tapti vientisu, o tai įmanoma tik pajutus tęstinumą tarp to, kuo jis yra dabar ir to, kas jo laukia numanomoje suaugusiojo ateityje.Jei jaunuolis abejoja savo identikumu, to pasekmėmis gali būti nusikaltimai ir psichozės. Anot Eriksono identiteto jausmui būdingi trys elementai:1) vidinės tapatybės igyvenimas,suvokimas, kad savo elgesį galima reguliuoti pagal turimas vertybes ir lūkesčius;2) vidinės tapatybės isaugojimas: individas suvokia, kad iandieninis A jau kitos, tačiau vis dar betarpikai susijęs su praeitimi ir vėl keičiasi, jusdamas ateitį;3) identitetas formuojamas svarbių besikeičiančių monių įtakoje ir draugijoje.Tapatybę reikėtų traktuoti kaip subjektyviai suvokiamą savo paties asmenybę, jungiančią eimos istoriją, tautines aknis, pasaulėiūrą, norą būti tuo, kuo gali būti pagal savo prigimtį. Tai pusiausvyros tarpA ir Kita kitimas.Tvirtų asmeninių etinių vertybių įgijimas rodo, jog paaugliui pavyko susikurti identitetą. Save kaip asmenybę jis suformavo pats paindamas aplinką ir save, danai tas inias skausmingai igyvendamas ir vertindamas. Branda Amiaus ribos, apbrėiančios brandą taip pat labai labilios. Imkime laikotarpį nuo 17 iki 33 metų. Ankstyva branda pasiymi savarankiku kabinimusi į socialinę aplinką, savo vietos gyvenime iekojimu ir pastangomis ją ilaikyti. Tai ir bandymas remtis ką tik įgytu identitetu ir aktyviai iekoti panaių į save: partnerio, darbo, draugų, pasiekiant idealaus varianto lygmenį (t.y. rasti maksimalų atitikmenį sau).Labai svarbus galutinio identiteto suformavimo veiksnys yra darbas. Pasirinkti darbą, įsitvirtinti jame, siekti karjeros tai udaviniai, kurių imama siekti apie 23-27 metus. Darbas svarbus, nes monės danai vertina save ir kitus pagal turimą usiėmimą. Taigi pasiekimai darbe didina savigarbą,, atsiveria galimybės save aktualizuoti.Kitas svarbus veiksnys eima. Erikas Eriksonas skirsto suaugusiojo mogaus gyvenimą į tris tarpsnius:1) Gilinimąsi į save keičia intymumas ir atsiribojimas (jei jaunas mogus iki brandos pradios neumezgė intymių(tai nereikia lytinių) santykių su kitu mogumi, brandos laikotarpiu jam kyla pavojus usisklęsti savyje arba pasirinkti stereotipinį formalų ryį be atvirumo, iltumo, spontanikumo. Daniausiai tai baigiasi frustracija, nes neatradęs savęs mogus nėra pasirengęs santykiams).2) Generatyvumas prie stagnaciją (generatyvumu vadinamas noras duoti pradią naujai gyvybei, apskritai noru ką nors pradėti, sukurti (pvz., turint gabumų ireikti save menu, o stagnacija prieinga jausena, kurios aknų reikėtų iekoti motinos ir vaiko santykiuose, neleidusiuose susiformuoti vaiko A. Stagnacija mogikųjų santykių nuskurdimas).3) Integruotumas prie nusivylimą ir bjaurėjimąsi (integruotumas, tai būsena, kai mogus priima savo unikalų gyvenimo ciklą ir mones, kurie turi jame būti ir kurių negalima pakeisti kitais. Kai nepavyksta pasiekti integruotumo, lieka nusivylimas ir tutuma).Taip klasifikuoti suaugusiojo gyvenimo tarpsniai apima visas gyvenimo sferas ir atskleidia tolimesnio savęs painimo galimybes bei jų sąsajas su praeitimi. Viduramis Tai krizinis periodas , kurį monės igyvena sulaukę 40-45 metų. Pasak D. Levinsono pats kritikiausias i visų mogaus gyvenimo laikotarpių. Brandos laikotarpiu įgytas stabilumas ima svyruoti jau apie 30 uosius gyvenimo metus, ne viskas kas pasirinkta iame deimtmetyje atrodo protinga ir tinkama. O persiritus per ketvirtąją deimtį i pasąmonės isiveria liguistas nerimas, kaltės jausmas, ankstesnių laikotarpių priklausomybės, prieikumas ir tutybė, trukdantys sėkmingai keistis dabartyje. Tokią krizę sąlygoja sveikatos ir jėgų sumaėjimas, psichologinių savybių pokyčiai, gyvenimas krykelėje tarp besikabinančių į gyvenimą vaikų ir jį jau paliekančių tėvųSuaugusiojo gyvenime progos ir galimybės yra kintančios, taigi mogaus udaviniai, siekiant painti naująjį save viduramio laikotarpyje, yra tokie:1. Atsivelgti į praeities patirtį;2. Keisti svajones, atsisakyti iliuzijų.3. Periūrėti ir, reikalui esant, keisti vertybių sistemą. Senatvė Senėjimas laikomas daugiaplaniu procesu, susidedančiu i biologinių, socialinių, funkcinių ir psichologinių aspektų. Senatvėje vykstantiems pokyčiams didelę įtaką turi individo poiūris į savo amių.Anot E. Eriksono, senatvėje vyksta prieprieos tarp pilnatvės ir nevilties krizė. Asmenybė įgyja pilnatvės jausmą, kai ima suprasti, kad emėje gyvena tik vieną kartą ir kad visi monės yra svarbūs. O svarbiausia, kad mogus galėtų pasakyti :Esu, kas esu.Taip ioje stadijoje galime tapti orūs. Kita vertus, nusivylimas, nepasitenkinimas savimi,savo darbų rezultatais gali lemti neramią, kupiną nevilties ir neapykantos sau gyvenimo pabaigą.B. Kuzmickas rao: pirmoje mogaus gyvenimo pusėje mogus kovoja dėl savo padėties visuomenėje, joa auga ir formuojasi kovoje su iorės ir vidaus paskatų chaosu. Antroje gyvenimo pusėje, kada visuomeninė padėtis tampa apibrėta ir dvasinis gyvenimas pasiekia pusiausvyrą, atsiranda poreikis itirti savo asmenybės centrą, savo dvasios pasaulį. LITERATŪROS SĄRAAS Fűrst M.. Psichologija. Vilnius, 2000., Myers D.G. Psichologija. Kaunas, 2000, Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis. Kaunas, 2000., ukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1995.