Gynybos mechanizmai

Z.Froido gynybos mechanizmai ir jų reikšmė asmenybei

Primityvūs gynybos mechanizmai
Psichoterapeutai, o ypač psichoanalitikai dažnai vartoja terminą „gynybos mechanizmai“, trumpiau „gynybos“. Šis terminas prigijo nuo psichoanalizės pradininko Z.Froido (Z.Freud) laikų. Plačiausiai gynybos mechanizmus ištyrė ir aprašė jo dukra Anna Freud
Gynybos mechanizmais vadiname individo veiksmų visumą, kuria siekiama sumažinti ar pašalinti bet kurį individo biopsichologiniam vientisumui gersiantį pasikeitimą.
Gynybos mechanizmų funkcijos
• Apsaugoti asmenybę (psichologinėje literatūroje „Aš“, „Ego“) nuo vidinės įtampos (potraukių) ir ypač nuo iškylančių vaizdinių (prisiminimų, fantazijų).
• Apsaugoti nuo tokią įtampą ir vaizdinius provokuojančių bei suutrikdančių dvasinę pusiausvyrą išorinių situacijų, subjektyviai apibūdinamų kaip „nemalonios situacijos“.
• Išskiriama ir gynyba nuo nemalonių emocijų, kurios atlieka signalinę signalinę funkciją, t.y. kyla anksčiau už „pavojingą“ situaciją (pvz., signalinis nerimas).
Apibūdinant paprasčiau, gynybos mechanizmais siekiama apsaugoti „Aš“ nuo bet kokios grėsmės – tiek vidinės, tiek išorinės, tiek realios, tiek įsivaizduojamos. Gynybos apsaugo asmenybę nuo nerimo ir liūdesio, ir bet koks žmogaus elgesys, kai jis pajaučia nerimą ar liūdesį, iš esmės yra gynybinis. Pagal Z.Froidą, pagrindinė gynybos mechanizmų funkcija yra išvengti ankstesnės skausmingos patirties paasikartojimo.
Kadangi gynybos mechanizmų atsiradimą ir išlikimą lemia nesąmoningi potraukiai, gynybos yra linkusios pačios greitai tapti nesąmoningos (t.y. žmogus pats apie jas nežino) ir įkyriai besikartojančios. Tai reiškia, kad ir suaugę galim „gintis“ nuo to, kas vaikystėje mums atrodė pavojinga ir ve

engtina, nesuvokdami, kad situacija pasikeitė.
Kiekvienas žmogus, nesvarbu ar jo psichologinė pusiausvyra sutrikus, ar ne, naudoja vienokiu ar kitokiu gynybos mechanizmus. Sveiko suaugusio žmogaus gynybomis vadiname adaptyvų, visuminį, dėsningą pasaulio suvokimą. Dėl to išskiriama dar viena gynybos mechanizmų funkcija – sveikas kūrybingas prisitaikymas gyvenime. Adaptyvūs gynybos mechanizmai dar vadinami „tvarkymosi“, arba „įveikimo“, mechanizmais.
Jei dalis pacientų kenčia nuo pernelyg stiprių ie neadaptyvių gynybų ir psichoterapijos metu siekiama sumažinti jų intensyvumą, tai didelė dalis pacientų (visų pirma psichoze sergantys pacienatai ir tie, kurių būklę galima apbūdinti kaip „netoli psichozinės dekompensacijos“) turi nepakankamą gynybų arsenalą, ir psichoterapija turi padėti jį sustiprinti ir patobulinti. Gynybų paskirtis yra padėti išlaikyti savigarbą. Dėl to gynybos jokiu būdu negali būti suprantamos kaip kažkas patologiško.
Gynybai gali būti panaudojamas nee tik veiksmas, bet ir idėja (pvz., prisidengimas tam tikra pasauležiūra) arba jausmas, kuris sukelia nemažiau skausmo, bet mažiau subjektyvaus nemalonumo. Reiškia bet kuris pasikartojantis elgesio, mąstmo ar pasaulio jautimo būdas gali būti vertinamas kaip gynyba. Dėl to įvairūs autoriai aprašo kiek skirtingus gynybos mechanizmus. Tačiau pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių būtent todėl, kad mes visi naudojame skirtingus gynybos mechanizmus. Tai, kiek sėkmingai šie mechanizmai padeda prisitaikyti prie tikrovės, rodo asmenybės funkcionavimo efektyvumą.
Kaip atsiranda gynybos mechanizmai,
Tai lemia mažiausiai 4 faktorių sąveika:
br />• Įgimtas temperamentas
• Ankstyvoje vaikystėje patirtos psichologinės traumos
• Tėvų ir kitų vaikystėje reikšmingų asmenų naudoti gynybos mechanizmai
• Tam tikro elgesio skatinimas („įtvirtinimo efektas“)

Gynybos mechanizmu klasifikacija
Gynybos mechanizmai gali būti klasifikuojami pagal žmogaus vystymosi stadijas, kada jie atsirado, tačiau yra gynybos mechanizmų (pvz., regresija), kurie gali būti naudojami įvairiose vystymosi stadijose.
Kita klasifikacija išskiria tam tikrai patalogijai būdingus gynybos mechanizmus. Pvz., isterijai būdinga konversija, išstūmimas, somatizacija ir disociacija.
Pats Z.Froidas gynybos mechanizmus skirstė pagal patologijos sunkumą. Jo nuomone, psichozėms būdingi mechanizmai yra neigimas, tikrovės iškreipimas ir projekcija, neurozinės gynybos yra išstūmimas, izoliacija, anuliavimas, perstūmimas ir reakcijos formavimas; brandžios gynybos: sublimacija, altruizmas, humoras ir slopinimas. Šiuo principu paremta klasifikacija naudojama ir dabar.
Čia pateikti gynybos mechanizmai suskirstyti į primityvius ir geros adaptacijos gynybos mechanizmus.
Primityvūs gynybos mechanizmai
Visi primityvūs gynybos mechanizmai atitinka šiuos kriterijus:
1. susiję su ikiverbaline raidos stadija (ankstyviausia raidos stadija, trunkančia nuo gimimo iki 2,5 – 3 metų amžiaus). Jiems būdinga:
• nepakankamas ryšys su realybe (nepakankamas tikrovės suvokimas).
• Nepakankamas objektų atskirumo ir pastovumo suvokimas. „Objektu“ filosofijoje ir psichologijoje vadinama tai, ką pažįsta „subjektas“: tai, kieno egzistavimas nepriklauso nuo „subjekto“ ir kas pasižymi nekintamomis savybėmis.psichologijoje dažniausiai tai yra kitas žmogus.
2. yra tarp „Aš“ ir išorinio pasaulio (tuo tarpu brandžios gynybos – tarp atskirų asmenybės dalių).
3. nediferencijuoti, veikia vienu metu, kognityviniu, afektiniu ir elgesio lygiu.
Primityviais gynybos mechanizmais neabejotinai laikomi neigimas, projekcija, sk

kėlimas, primityvi idealizacija ir nuvertinimas, visagalybė, izoliacija.
Primityvios gynybos būdingos visiems žmonėms, tik psichozinių ir ribinių asmenybių problema – pakankamai brandžių gynybos mechanizmų neturėjimas.
Neigimas (angl. denial) – tai būdas išgyventi nemalonumus, paprasčiausiai atsisakant priimti faktą. Klasikinis neigimo pavyzdys – pasakojimas apie strutį, kuris ištikus pavojui, slepia galvą smėlyje. Neigdami sakome: „To nebuvo“ arba „To nebus“. Maži vaikai „atranda“, kad išorinis pasaulis „nustoja egzistuoti“ užmerkus akis. Mąstoma magiškai: „Jei aš to nepažįstu, reiškia to nėra“. Taip pat ir dauguma suagusių žmonių, sužinoję apie netikėtą artimo žmogaus mirtį, sako: „Ne to negali būti!“. Taip laimima laiko, kol pradeda veikti bandesni gynybos mechanizmai. Neigiant pavojų gyvybei (pvz., katastrofų, karo metu) atliekami žygdarbiai. Ilgai pasakojamos istorijos apie žmones, kurie pavojingose situacijose „nepametė galvos“ ir išgelbėjo save bei draugus.
Tačiau neigimas, būdamas primityvia gynyba, paprastai silpnina tikrovės suvokimą ir yra žalingas asmenybei. Pavyzdžiui, alkoholikas, teigiantis, kad nekyla jokių problemų dėl alkoholio; žmona, neigianti, kad ją mušantis vyras yra pavojingas; moteris, atsisakanti kasmet profilaktiškai lankytis pas ginekologą ir ignoruojanti onkologinių ligų riziką, lyg tokiu būdu magiškai jų išvengtų.
Neigimo komponentas yra daugelyje brandžių gynybų, tik jose paneigiama mažesnė realybės dalis (pvz., tam tikras jausmas).
Pagrindinė psichopatologija, kurios metu pasireiškia neigimas – manija. Maniakinės būsenos žmogus neigia savo fiziologiniu poreikiu (poilsio, miego, valgymo), finansinius sunkumus, sa
avo silpnybes ir net mirtingumą. Jei tokia gynyba vyrauja visą gyvenimą, asmenybė vadinama hipomaniakine. Šie žmonės aplinkiniams gali atrodyti žavūs, visada energingi, veiklūs, iškalbingi, užkrečiantys kitus, bet artimieji ir draugai dažnai mato ir kitą asmenybės pusę – sunkią ir depresišką, kuri ir yra „maniakinio šarmo“ kaina. Ciklotimijos metu po ilgalaikio neigimo naudojimo (kliniškai – hipomanijos) periodiškai pasireiškia „išsekimas“ (subdepresija).
Efektyvaus darbo su neigimu pavyzdys yra „Dvylikos žingsnių“ programos, paplitusios gydant priklausomybes.
Skėlimas (angl. splitting). Tai priešingų jausmų atskyrimas, nes nesugebama į vientisą vaizdą integruoti savo ar kitų žmonių pozityvių ir negatyvių savybių vienu metu. Asmuo viską skirsto į kategorijas „viskas gerai“ ir „viskas blogai“ (skirtingi objektai ar tas pats objektas skirtinu laiku). Skėlimas – tai vienas iš pirmųjų vaiko bandymų struktūruoti iš aplinkinio pasaulio gaunamą patirtį, kai objektai dar nėra suvokiami kaip nekintami. Skėlimą naudojanti asmenybė aplinkinius apibūdina arba kaip „gerus“, arba kaip „blogus“, arba apie tą patį asmenį vienu metu kalba kaip apie „gerą“, paskui – kaip apie „blogą“ (arba atvirkščiai). Mitologijoje taip pat gausu pasakojimų apie gėrį ir blogį, Dievą ir velnią, o šiais laikais – apie „geras“ ir „blogas“ partijas bei politikus.
Šis gynybos mechanizmas, dažniausiai būdingas ribinei asmenybei, sumažina jos nerimą ir palaiko savigarbą. Asmenybės, dažniausiai besinaudojančios šia gynyba, sugeba greitai sukelti skilimą bei tarpusavio ginčus ir tapr personalo (projekcinė indentifikacia): vieni su tokiu pacientu dirbantys jaučia jam perdėtą simpatiją ir pataikauja, kiti – antipatiją ir nubrėžia griežtas ribas.
Skėlimas gali kartais padėti ir brandžiai asmenybei apmąstyti sunkius, neaiškius bauginančius įvykius.
Projekcija, introprojekcija ir projekcinė indentifikacija (angl. projection, introjection and projective indetification). Tai primityvių gynybų grupė, kai nepakankamai gerai skiriama riba tarp išorinio ir vidinio pasaulio (pvz., kūdikis neskiria, ar skausmas yra viduje – dėl dieglių, ar išorėje – dėl spaudžiančių ystiklų).
Projekcijos veikimo rezultatas yra tai, vidiniai dalykai klaidingai priimami kaip išoriniai. Nerimą keliantis, nepriimtinas dirgiklis ar savybė perkeliama į išorinio pasaulio gyvą ar negyvą objektą ir individui atrodo kaip ti išorinio objekto savybė. Nors šis gynybos mechanizmas labai iškreipia pasaulio suvokimą, tačiau jo pagrindu vystosi empatija ir intuicija (kadangi nė vienas negalime prasiskverbti į svetimą psichiką, siekdami suprati kito žmogaus subjektyvų pasaulį, mes remiamės sugebėjimu projektuoti savo asmeninę patirtį).
Problemų kyla tik tada, kai į išorę projektuojamos negatyvios „Aš“ dalys. Žmonės linkę kaltinti kitus dėl savo pačių klaidų. Kito socialinio sluoksnio ar tikybos žmonės lengvai suvokiami ir laikomi grėsmingais ir bauginančiais kaip tik dėl to, kad į juos lengviau projektuoti savo paties nepriimtinus impulsius ir bruožus. Karo propaganda, pasinaudodama žmogaus polinkiu į projekciją, priešus vaizduoja kaip blogus ir amoralius, o savo šalies kareivius – kaip gerus ir herojiškus teisingo reikalo gynėjus. Tokia totali projekcija yra viena iš priežasčių, kodėl kai kurie psichiškai sutrikę asmenys geriau jaučiasi karo, o ne taikos metu.
Projekciją naudoja pacientai, sergantys psichoze (kai pasireiškia persekiojimo, poveikio kliedesiai). Jei šis gynybos mechanizmas yra pagrindinis žmogaus išorinio pasaulio suvokimo būdas, sakoma, kad tai paranoidinė asmenybė.
Introjekcija, priešingai nei projekcija, lemia tai, kad išoriniai dalykai priimami kaip vidiniai. Jei projekcijos mechanizmas pirmavaizdis yra „išspjovimas“, tai „suvalgymas“ yra introjekcijos fiziologinis atitikmuo ir reiškia vaiko norą nuolat „savyje turėti“ motiną. Vaikas bando įjungti į save visą objektą, dėl to perimamos ne tik geidžiamos ir laikomos geromis, bet ir gąsdinančios bei laikomos blogomis objekto savybės. Indentifikacijos pagrindu vaikas perima jam reikšmingų žmonių savybes (pozityvi introjekcijos forma). Negatyvi introjekcijos forma – indentifikacija su agresoriumi (stengiamasi suvaldyti savo baimę, perimant kankintojo savybes: „Aš ne auka, aš pats puolu ir esu galingas“
).
Depresinės asmenybės introjekciją naudoja nerimui sumažinti ir „Aš“ vientisumui išlaikyti (išlaikomi psichologiniai ryšiai su ankstyvos vaikystės ar kitais artimaisias, bet nesugebama bendrauti su kitais žmonėmis).
Kaip projekcija ir introjekcija yra kartu (susilieja), pasireiškia projekcinė indentifikacija. Projekcinės indentifikacijos metu pacientas ne tik iškreiptai suvokia terapeuta, bet ir daro jam spaudimą, kad šis taip pat save suvoktų pagal paciento nesąmoningas fantazijas. Žmogus jaučiasi „ne tiek išprotėjęs“, kai kitas asmuo patvirtina jo iškreiptus vaizdiniu. Tuo tarpu jei pasireiškia psichozė – tada pacientui jau tampa nebereikalingas savo jausmų adekvatumo patvirtinimas.
Kadangi visi esame žmonės, niekada negalime užtikrintai pasakyti, kad pacientas visiškai neteisus. Projekcinės indentifikacijos pavyzdys: pacientas kaltina gydytoją, kad šis išsiblaškęs ir juo nesidomi. Kadangi gydytojas taip pat „tik žmogus“, lengvai pasijunta kaltas. Pajautęs šį gydytojo jausmą, pacientas patvirtina savo išankstinę nuostatą: „visiems gydytojams rūpi tik pinigai, o ne pacientai“. Ilgalaikis bendravimas su tokio tipo asmenybe gresia terapeuto pasitikėjimui savo psichikos sveikata. Projekcinė indentifikacija būdinga ribinei asmenybei (ypač paranoidinio tipo).
Primityvi idealizacija ir nuvertinimas (angl. idealization and devalvation). Idealizacija – tai perdėtas kitų asmenybių teigiamų savybių pabrėžimas arba (nuvertinimas). Norėdami apsiginti nuo išorinių ir vidinių objektų sukeliamos baimės bei gėdos, esame linkę manyti, kad mus gali apginti šalia esanti visagalė jėga. Mes visi linkę idealizuoti ir megstame žmonėms, nuo kurių priklausome, priskirti ypatingas savybes. Idealizavimas yra normalios meilės komponentas. Kuo labiau priklausomas žmogus, tuo labiau linkęs idealizuoti. Ypač idealizuojami realiginių kultų lyderiai. Problemų kyla tada, kai galvojama „mano partneris tobulas; mokykla pati geriausia; skonis nepriekaištingas; gydytojas negali suklysti ir t.t.“
Nuvertinimas – neišvengiama atvirkštinė idealizavimo pusė ( „užkelia ant pjedestalo tik tam, kad nuo jo nuverstų“ ). Kuo stipriau idealizuojama, tuo skaudžiau paskui nusiviliama. Pacientas, manęs, kad jo gydytojas gali „eiti vandeniu kaip sausuma“, pasipiktinęs nutraukia santykius, pamatęs, kad taip nėra. Tokie pacientai skatina gydytojus žadėti pačiu geriausių rezultatų, pamiršus kokia kukli gali būti reali pagalba.
Tobulybės ieškojimas per susiliejimą su idealizuojamais objektasi būdingas narcisitinei asmenybei. Visagalybė (omnipotencija, visagalis kontroliavimas, angl. omnipotention). Naudojant šį gynybos mechanizmą, jausmai ar veiksmai išreiškiami taip, lyg žmogus turėtų ypatingas galias ar sugebėjimus, kurie yra daug viršesni ar stipresni nei kitų. Subjektyviai tai – kompetencijos, artimos sėkmės, gyvenimo efektyvumo, įtakos, kontrolės jausmas. Kūdikis įsivaizduoja, kad riksmu valdo pasaulį aplink save. Visagalybės pavyzdys gali būti amerikiečių ideaologijos standartas – įsitikinimas, kad „galima pasiekti absoliučiai viską, tik reikia labai stengtis“. Suaugusiam žmogui iš vaikiškos visagalybės paprastai lieka kompetencijos ir sėkmės jausmas, bet asmuo sugeba susitaikyti su savo sugebėjimų ribomis. Sociopatinė (asociali) asmenybė nuolat įvairiomis priemonėmis (dažniausiai – sąmoninga manipuliacija, net pamindama etinius ir praktinius elgesio motyvus) siekia jausti savo visagalybę. Taip išvengiama nerimo ir palaikoma savigarba. „Peržengti per kitus“ – tai pagrindinis tokių asmenų užsiėmimas. Tokių asmenybių galima sutikti ne tik tarp nusikaltėlių, bet ir tarp politikų, armijoje, tarp biznio, kultų lyderių.
Primityvi izoliacija (angl. isolation) – įtampa, kylanti dėl, sąveikos su išoriniu pasauliu, pakeičiama vidinė stimuliacija. Tai nutolimas nuo išorinio pasaulio, pasineriant į autistines fantazijas ar psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Autistinės fantazijos pakeičia realius veiksmus ir problemų sprendimus. Izoliacija, skirtingai negu kiti primityvūs gynybos mechanizmai, neiškreipia išorinio pasaulio vaizdo. Pastebėta, kad šia gynybą linkę naudoti labai jautrūs, turintys turtingą fantazijų pasaulį vaikai. Primityvi izoliacija būdinga šizoidinei asmenybei. Su tokiu žmogumi sunku užmegsti kontaktą dėl aiškaus jo abejngumo aplinkai. Tačiau viduje gali slėptis kūribinga, ne linkusi į stereotipus, perdėtai jautri asmenybė. Tai mokslininkas teoretikas, filosofas, rašytojas, religinis mistikas, bet dažniausiai – dėl bendravimo problemų neprisitaikęs visuomenėje žmogus.

Naudota literatūra:

www.google.lt
paskaitų medžiaga
A.Alseikienės straipsnis – „Asmenybės gynybos mechanizmai“

Leave a Comment