Ginčo menas

TURINYS

1) KAS YRA KONFLIKTAI ..............................3
2) Slapti priešiškumo keliai..............................4
3) Preištarauti iš principo..............................4
4) Ginčydamiesi negalite laimėti..............................4
5) Kaip įsigyjami preišai ir kaip jų išvengti?........................6
6) PAGALBA SPRENDŽIANT KONFLIKTUS.........................8
7) Literatūra ..............................9

1) KAS YRA KONFLIKTAS

Žodis konfliktas kilęs iš lotynų kalbos confligere, conflixi, confliktum. Jis reiškia “susidaužti, susikirsti”. Taigi konfliktai — įvairių nuomonių susikirtimas, kartais žūtbūtinė kova. Į klausimą, kodėl įvykis virsta konfliktu, yra daug atsakymų. Vaiystėje konfliktas gali užsiliepsnoti dėl valgio, miego ar drabužėlio, kurį tėvai liepia vilktis, o vaikas iki ašarų ginasi. Vėliau iškyla klasikiniai paauglystės, nėštumo, santuokos, skyrybų konfliktai. Jau dar papildo įvairiausi spcialiniai, poolitiniai, ekonominiai konfliktai. Nelengva vienu sakiniu apibendrinti, kas iš tikrųjų yra konfliktas, nes žmonės nevienodai juos jaučia ir į juos reaguoja.
Tai, kas vienam yra skyrybų priežastis ir neišsprendžiamas konfliktas, kitam — tik prielaida rimtesniam pokalbiui. Svarbiausia, kaip suvokiame problemą, ar ji taps rimtu konfliktu, ar liks tik menka priešprieša. Todėl nėra vieningos strategijos, kaip konfliktus suprasti ir įveikti.
Žinoma, galima teigti, kad svarbiausias vaidmuo tekta ugdymui. Kas moka įveikti konfliktus, tam nieko nėra neišsprendžiamo. Kas to neišmoko, tam ir menkiausias nuomonių skirtumas bus neeišsprendžiamas konfliktas, nes priešingos pusės nemokės viena kitos suprasti ir susitarti. Įdomu, kad Rudolfas Šteineris į klausimą, kodėl taip dažnai skiriasi šeimos (ši problema egzistavo jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą), atsakė: ,,Dėl tos priežasties, kad žmonės nesugeba sugyventi“.
Konfliktai vadinami mažais karais, ku

urių fronto linijos dažnai keičiasi arba juos apskritai sunku pastebėti. Dažnai tai yar maži socialiniai karai tarp seniai pažįstamų žmonių. Ištisus metus jie gali tęstis be žodžių, nes nė viena pusė neturi pakankamai drąsos viską sutvarkyti iš esmės. Sunkiai išsprendžiami ilgalaikiai konfliktai nebūdingi drąsiems žmonėms. Jie gali stipriai susiginčyti, susipykti, tačiau visada sugebės daiktus pavadinti tikraisiais vardais, nors rizikuotų daug ką prarasti ar sugadinti savo gerą vardą. Viena vertus — drąsa yra charakterio savybė, kurią vaikai jau atsineša į pasaulį, nes bailūs tėvai gali turėti drąsių vaikų, o antra vertus — drąsos galima mokytis.

2) Slapti priešiškumo keliai

Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris be jukios priežasties — ekonominės ar biologinės — žudo ir naikina savo rūšies narius, dažnai mėgaudamasis naikinimu ir kentėjimų kitam suteikimu.
Gaila, bet turime tai pripažinti: daažnai tarpusavio pykčiai žmonėms teikia malonumą, jie tarsi jaučia tam poreikį. Ir jeigu esame nuoširdūs, turime pripažinti, kad dažniausiai ginčijamasi dėl banalybių. Visada sugebame rasti pretekstą susipykti, jeigu tik to tikrai norime. Tai gali būti įgimtas bruožas, impulsyvumas ir žiauraus temperamento išraiška, arba reakcija į nusivylimą, susidūrimą su kliūtimi, kuri užtveria kelią į troš-kimo patenkinimą, įžeistos savimeilės, įvaizdžio sumenkinimo padarinys. Tada žmogus pajunta impulsą rea-guoti, tarsi jo viduje tūnotų tikras kurstytojas, kuris ragina pulti.
Yra akivaizdžių priešiškumo išraiškos būdų: įžeidimai, užgaulūs, paniekinantys žodžiai, ku

uriais sie-kiama sumenkinti kitą, pažeminti jį jo paties akyse, sakytume, sutraiškyti jį. Visi šie būdai yra priešingi ne tik solidarumuo jausmui ir harmoningam sugyvenimui, bet ir papraščiausioms gero elgesio taisyklėms. Nenoriu prie jų sustoti, nes tereikia tik truputį pamąstyti ir iškart suvokiame, kad išklydome iš kelio.
Noriu verčiau atkreipti dėmesį į kai kurias užmaskuoto, užslaptinto priešiškumo apraiškas, kurios dažniausiai nėra suvedamos į agresyvius poelgius.

3) Preištarauti iš principo.

Kita paslėpto priešiškumo fprma yra atkaklus prieštaravimas, neieškant tiesos, nesileidžiant įtikinti. Žmogus suvokia, kad pašnekovas yra teisus, bet vistiek atkakliai jam prieštarauja. Jis puikiai supranta tai, kas sakoma, bet apsimeta, kad nesupranta arba supranta klaidingai ir kad turi tam pagrindo, ir niekaip nenusilei-džia apgailėtiname prieštaravimų žaidime. Jis griebiasi išsisukinėjimo, rafinuotumo, daugiaprasmių žodžių, apsimestinio nesupratimo ir gudragalviavimo, dirbtinių išlygų, kad tik nereikėtų pasakyti: ,,Tu teisus. Tavo siūlymas yra geras. Aš sutinku su tavimi“. Galima būti melagiu netgi sakant tiesą: būti teisiam, kai ką nors sakai, bet meluoti apsimetant, kad nesupranti.
Ieškoma kuo daugiau punktū, dėl kurių nesutariama, stengiamasi sugluminti pašnekovą, jam atsako-ma klausimais, kad neaiškiai kalba, kad nemoka išsireikšti, piktnaudžiaujama netikslumais, neužtikrintumu arba miglotu paaiškinimu. Visa tai yra iš turtingo apdairių ir niekingų gudrybių asortimento, kuris paleidžia-mas veikti, kad tik nepavyktų pasiekti susitarimo. Yra žmonių kurie turi nepaprastą sugebėjimą su

upaprastinti problemas, o kiti — jas sukomplikuoti. Kai kam kiekviena problema yra atverta galimybė, o kai kam kiekvie-na galimybė sukelia problemą.
Yra kažkas pasidygėtino ir kankinančio šiuose atmetimo būduose, šiame savęs apakinime prieš kitą. Kai kurie žmonės atrodo gimę ginčytis. Jie turi įgimtą poreikį užaštrinti, iš anksto surinkti išlygas. Jiems nie-kas nėra savaime aišku. Jie nepajėgia natūraliai ir paprastai pripažinti, kiek gero ir gražaus pasako kiti.

4) Ginčydamiesi negalite laimėti.

Vieną vakarą Londone Deilas Karnegis (Dale Karnegie) gavo neįkainojamą pamoką. Tuo metu dirbo valdytoju pas serą Rosą Smitą (Ross Smith). Kuris buvo įžymus karo lakūnas. Ilgą laiką Smitas buvo popu-lialriausias žmogus Britų imperijoje. Kartą Deilas dalyvavo bankete, suruoštame sero Roso garbei. Pietų me-tu šalia Deilo sėdėjęs žmogus papasakojo linksmą istoritją, kurios esmė atspindi citata: ,,Yra dievybė, kuri suteikia formą mūsų tikslams ir lipdo juos pagal mūsų norus“.
Pasakotojas užsiminė, kad ši citata yra iš Biblijos. Jis klydo. Deilas žinojo. Dėl to negalėjo būti jokių abejonių. Stengdamasis pajausti savo vertę ir pademonstruoti pranašumą, atliko neprašyto ir nekviesto komi-teto, susidedančio iš vieno asmens, vaidmenį ir pataisė jį. Kaimynas puolė prieštarauti. Ką? Tai iš Šekspyro? Gink Dieve! Absurdas! Ta citata iš Biblijos. Jis žino!
Pasakotojas sėdėjo Deiliui iš dešonės, o iš kairės sėdėjo jo senas draugas ponas Frankas Gamondas, daugybę me

etų syręs Šekspyro studijavimui. Deilas su pasakotoju susitarė užduoti šį klausimą ponui Gamondui. Ponas Gamondas išklausė, užmynė Deilui ant kojos po stalu ir pasakė: “Dielai, tu klysti. Džentel-menas teisus. Citata iš Biblijos”.
Tą vakarą, gryždamas namo, ponui Gamondui Deilas pasakė: ,,Frankai, tu juk žinai, kad ši citata iš Šekspyro“.
— Taip, žinoma, — atsakė jis. — Tai Hamleto žodžiai iš penktojo veiksmo, antros scenos. Bet, bran-gusis Deilai, mes buvome pakviesti iškilminga proga. Kam įrodinėti žmogui, kad ji klysta? Kodėl neleidus jam išsaugoti orumo? Jis neklausė mūsų nuomonės. Jis jos nenorėjo. Kam su juo ginčytis? Visuomet venk aštrių kampų.
,,Visuomet venk aštrių kampų“. Tai pasakęs žmogus jau miręs, bet jo duota pamoka nepasenusi.
Pasaulyje yra tik vienintelis būdas šį tą laimėti, kai nesutampa nuomonės, — reikia vengti ginčo. Kaip nuodingų gyvačių ar žemės drebėjimo.
Devynis kartus iš dešimties ginčas baigesi dar tvirtesniu abiejų oponentų įsitikinimu, kad jie absoliu-čiai teisūs.
Jūs galite laimėti ginčydamiesi, nes jei pralošite, tai pralošite, ojei laimėsite, irgi pralošite. Kodėl? Tarkime, kad jūs visiškai sutriuškinote oponentą ir įrodėte, kad jis nieko nenutuokia. Jūs jausitės puikiai. O jis? Jūs priversite jį pasijusti pažemintu. Įžeidėte jo išdidumą. Jį piktins jūsų triumfas. Ir ,,įtikintas prieš savo valią žmogus dar laikysis savo nuomonės.“ ,,Jeigu jūs ginčijatės, karščiuojatės ir prieštaraujate, kartais galite laimėti, tačiau tai bus bevertė pergalė, nes niekuomet nepalenksite į savo pusę.“

Apskaičiuokite, kas jums labiau apsimoka: trumpalaikė teatrališka pergalė ar gera žmogaus valia? Tiesa, retkarčiais gali pavykti pasiekti ir viena, ir kita.
Kartą ,,Boston transcript“ išspausdino tokį labai prasmingą nors ir paprastos formos eilėraštuką:
,,Čia guli kūnas Viljamo Džėjaus, kuris žuvo įrodinėdamas,
jog buvo teisus, eidamas per gatvę.
Jis tikrai buvo visiškai teisus, skubėdamas į tikslą,
bet dabar toks pat negyvas, koks būtų buvęs ir neteisus.“

 Nebijokite nesutarimų. Prisiminkite posakį: ,,Jei du partneriai visada sutaria, nereiškia, kad jie galvoja vienodai.“ Jei yra koks nors aspektas, apie kurį nepagalvojote, būkite dėkingas, kad į jį buvo atkreiptas jūsų dėmesys. Galbūt nesutarimas yra jūsų galimybė pasitaisyti, kol nepa-darėte rimtos klaidos.
 Nepasikliaukite pirmu instinktyviu įspūdžiu. Pirmoji natūrali reakcija nemalonioje situaci-joje yrza gynybinė. Būkite atsargus. Laikykitės ramiai ir saugokitės savo pirmosios reakcijos. Ji gali atskleisti ne geriausiąją, o blogiausąją jūsų pusę.
 Kontroliuokite savo nuotaiką. Prisiminkite, kad apie asmenį galima spręsti pagal tai, dėl ko jis supyksta.
 Pirmiausia išklausykite. Leiskite oponentui kalbėti. Leiskite jam baigti. Nesipriešinkite, nesi-ginkite, nediskutuokite. Tai tik sukuria nesupratimo kliūtis. Pasistenkite nutiesti supratimo tiltus.
 Ieškokite sričių, kuriuose sutariate. Išklausę oponentą, pirmiausia rinkitės tas sritis ir taškus, dėl kurių sutariate.
 Būkite garbingas. Peržiūrėkite sritis, kur galite padaryti klaidą, ir pasakykite. Atsiprašykite už klaidas. Tai padės nuginkluoti oponentus ir apsiginti.
 Pažadėkite pagalvoti apie oponentų idėjas ir atidžiai jas išnagrinėti. Ir tikrai pagalvokite. Gal jūsų oponentai teisūs. Šioje stadijoje lengviau sutikti pagalvoti apie požiūrį, negu greitai lėkti į priekį ir atsidurti tokioje situacijoje, kai oponentai jums pasakys: ,,Mes stengėmės jums paaiškinti, bet jūs nesiklausėte.“
 Nuoširdžiai padėkokite oponentams už dėmesį. Kiekvienas, kuris gaišta laiką prieštarauda-mas jūsų nuomonei, domisi tais pačiais dalykais kaip ir jūs. Pažiūrėkite į juos kaip į žmones, tikrai norinčius jums padėti, ir gal jūsų oponentai taps draugais.
 Elgesys, suteikiantis abiems pusėms laiko pagalvoti. Pasiūlykite dar kartą susitikti šiek tiek vėliau tą pačią dieną ar kitą dieną, kai visi nesutarimai bus paaiškėję. Rengdamasis šiam susitikimui, užduokite sau keletą sunkių klausimų:
Ar gali mano oponentas būti teisus? Gal iš dalies teisus? Ar yra jo pozicijoje ir argumentuose bent kiek tiesos? Ar mano reakcija yra vienintelis problemos sprendimas, o gal tai nieko daugiau, tik neigimas? Ar mano reakcija atstumia oponentus, ar priartina? Ar mano reakcija sukelia žmonių pagarbą? Laimėsiu ar pralaimėsiu? Kokia kaina laimėsiu? Jei laimėsiu, ar nesutarimas užges? Ar ši kebli situacija man palanki?
1 PRINCIPAS
Vienintelis būdas laimėti ginčą — jo išvengti!

5) Kaip įsigyjami peišai ir kaip jų išvengti?

Jūs galite leisti suprasti žmogui, kad jis neteisus, žvilgsniu, gestu ar intonacija lygiai taip pat kaip ir žodžiais, o jei jau pasakėte, kad jis neteisus, nejau manote, kad priversite jį sutikti su jumis? Niekuomet. To-dėl, kad smogėte tiesiai į jo išdidumą, savigarbą, protą, nuomonę. Jam kils noras smogti atgal. Bet jis niekuo-met nepanorės persigalvoti. Nors mestumėte į ataką visą Plutono, Imanuelio Kanto logiką, nepakeisite jo nuomonės, nes įžeidėte jo jausmus.
Niekada iškart nepareiškite: ,,Tuojau aš jums įrodysiu.“ Tai bloga pardžia. Ji tolygi pasakymui: ,,Aš šaunesnis už tave. Aš pasakysiu tau keletą žodžių ir Tu persigalvosi.“
Tai iššūkis. Tai sukelia priešiškumą ir verčia pašnekovą pradėti telktis gynybai, jums dar net nepradė-jus įrodinėti. Net pačiomis palankiausiomis sąlygomis labai sunku pakeisti žmonių nuomonę. Tai kam dar la-biau pasunkinti padėtį? Kam kenkti pačiam sau?
Jei norite ką nors įrodyti, neleiskite pašnekovui pajusti jūsų ketinimų. Įrodinėkite subtiliai ir išmintin-gai, kad niekas nė neįtartų, kad tai darote.
Tą labai tiksliai apibūdino Aleksandras Popas:
,,Žmones reikia mokyti taip, kad jie visai nebūtų mokomi, o nežinomus dalykus pateikite taip, tarsi jie būtų tik pamiršti.“
Maždaug prieš tris šimtus metų Galilėjus sakė:
,,Jūs negalite išmokyti žmogaus niekuo, jūs galite tik padėti jam rasti visa tai jame pačiame.“
Lordas Česterfildas pasakė savo sūnui:
,,Gali būti imintingesnis už kitus, bet jiems to neparodyk“.
Sokratas kartodavo savo pasekėjams Atėnuose: ,,Aš žinau tik tai, kad nieko nežinau.“
Aš nesitikiu būti gudresniu už Sokratą, todėl turiu nustoti sakyti žmpnėms, kad jie klysta. Man regis, tai daryti verta
Jei žmogus pasako ką nors klaidinga ir jei jūs tikrai žinote, kad jis klysta, ar negeriau pokalbį pradėti žodžiais: ,,Tik pagalvokite. Man tai atrodė visai kitaip, bet aš klystu. Man dažnai pasitaiko suklysti. Jei sukly-dau, norėčiau, kad mane pataisytumėte. Panagrinėkime faktus.“
Tokios frazės, kaip ,,gal aš klystu, man tai dažnai pasitaiko, panagrinėkime faktus“,vekia tiesiog magiškai.
Nei danguje, nei ant žemės, nei po žeme, nei vandenyje neatsiras sutvėrimo, kuris paprieštarautų jūsų žodžiams: ,,Gal aš klystu, panagrinėkime faktus.“
Prisipažindami, kad galite ir suklysti, niekada nepakliūsite į nepatogią padėtį. Tai leis išvengti ginčo ir paskatinti pašnekovą būti tokį pat sąžiningą, atvirą ir liberalų kaip ir jūs. Tai privers jį pripažinti, kad ir jis gali klysti.
Tarp kita ko, šiame skyriuje aš neatskleidžiau nieko nauja. Prieš dvidešimt čimtmečių Jėzus pasakė: ,,Kuo greičiau taikykis su savo priešu.“
2200 metais prieš Kristaus gimimą Egipto valdovas Achtojus davė savo sūnui išmintingą patarimą, kuris labai aktualus ir mūsų deinomis. Vieną popietę prieš keturis tūkstančius metų senasis Achtojus pasakė: ,,Būk diplomatiškas. Tai padės pasiekti tikslą.“
Kitaip tariant, nesiginčykite su savo klientais, sutuoktiniais ar konkurentais. Nesakykite jiems, kad jie neteisūs, neprovokuokite jų. Panaudokite šiek tiek diplomatijos.
2 PRINCIPAS
Gerbkite kitų nuomonę, niekada nesakykite žmogui, kad jis neteisus.

6) PAGALBA SPRENDŽIANT KONFLIKTUS
Kas nors privalo vadovauti.
Jei konfliktas gilėja, į jį įsitraukiavis daugiau žmonių ir neįmanoma jo išspresti, reikia susitarti, kas gali šiai situacijai vadovauti. Tai gali būti žmigus iš šalies arba vienas iš konfliktuojančiųjų. Jis turi būti priimtinas visiems konflikto dalyviams. Šis žmogus turės atidžiai išklausyti kiekvieną konfliktuojančią pusę, ramiai išsiaiškinti skirtingus požiūrius ir teikti pasiūlymus. Jei konfliktas vyksta šeimoje, pasiūlymus galima skelbti šeimos taryboje, jei mokykloje — visuotiniame susirinkime. Problema laikoma išspręsta, kai su sprendimu sutinka dauguma. Idealu, kai sutinka visi, bet to sunku pasiekti. Jei pasiūlymui nepritars dauguma, teks vėl pradėti iš pradžių: aiškintis su kiekvienu arba su įvairiomis grupėmis, surasti geresnį pasiūlymą arba pasikviesti kitą asmenį vadovauti situacijai. Taip išvengsime sekinančių ginčų šeimoje ar nesibaigenčių debatų kolektyve, kai konfliktas stiprėja ir kyla emocijos. Ilgai diskutuodami ar keisdami debatų vadovus konflikto neišspręsime, jis gali užsitęsti, sekinti visų jėgas, įtampa vis dinės.
Plečiantis konfliktui, lieka vis mažiau galimybių jį lanksčiai spręsti. Procesas gali tapti nevaldomas, smarkiai įsikarščiavus niekas nepaisys, ką sako jų vidinis Aš. Tačiau pašalinis, konflikte nedalyvavęs žmogus, dalykiškai apsvarstęs situaciją, išklausęs kiekvieną konfliktuojančią pusę, gali visus nuteikti konstruktyviam darbui. Visi vėl gali nurimti, klausytis savojo Aš ir mąstyti. Nė vienas bendruomenės narys negali atlikti vadovo vaidmens, nes visi yra įtraukti į konfliktą, neįstengia blaiviai pasitelkti savojo Aš jėgų, nes sunku atrasti dalykišką santykį tarp individualios ir koliagios atsakomybės.
Individai, kurie nesidomi aplinkiniais, turi gyvenime labai daug sunkumų ir labai kenkia kitiems. Tai iš tokių individų kyla visos žmonijos bėdos.

7) Literatūra
D. Carnegie. ,,KAIP ĮSIGYTI DRAUGŲ IR DARYTI ĮTAKĄ ŽMONĖMS“ K., 1999.
G. Colombero. ,,vidinio išgijimo kelias. kad geriau sutartume su savimi“ V., 2001.
M. Gliokler. ,,TARPUSAVIO SANTYKIŲ GALIA“ V., 2003.

Leave a Comment