Froidas ir Fromas

Z.Froidas ir Ė.Fromas
Psichologija – mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinus procesus. Tai mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Psichologija – mokslas apie sielą.
Asmenybės psichologija, tyrinėdama individus nori išsiaiškinti, kas jie yra, kaip tokiais tapo, kodėl jie elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Asmenybės teorija atlieka dvi funkcijas – paaiškina ir numato elgesį. Šio mokslo tikslas yra suprasti žmogaus individualybę. Dauguma asmenybės teoretikų pripažįsta, kad žmonės – biosocialiniai organizmai, tačiau skirtingai vertina viieno ar kito aspekto reikšmę bei jų tarpusavio sąveikos pobūdį. Asmenybės tyrinėjimas yra siekis suprasti ir paaiškinti žmogaus minčių, jausmų ir elgesio suderintumą, pasikartojamumą, patikimai aprašyti ir adekvačiai paaiškinti individualius žmonių skirtumus. Skirtingos teorijos skirtingai mato pagrindines asmenybės determinantes. Tačiau kiekvieną asmenybės teoriją galima apibūdinti pagal jos požiūrį į žmogų. Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojamas tam tikru požiūriu. Psichologas individualiai pasirenka kokio požiūrio laikytis.
Jei kritiškai vertintumėme, psichologija – spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis gali būti laikomos tool, kol nėra paneigiamos.
Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją – psichoanalizės teoriją – XXa. pradžioje sukūrė Z.Froidas (S.Freud). Ją išvystė K.Jungas (K.G.Jung), A.Adleris (A.Adler), K.Horni (K.Horney), H.Salivanas (H.S.Sullivan) ir Ė.Fromas(E.Fromm).
Froido darbai pateikė savo laikmečiui naują asmenybės supratimą. Šios teorijos pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai ir

r agresyvūs instinktai.
Z.Froidas (1856-1939) – austrų psichiatras ir psichologas, sukūręs individo psichoseksualinio vystymosi teoriją, pasiūlęs laisvųjų asosiacijų metodą laikyti psichoanalitinės teorijos pagrindu. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų. Kad išsiaiškintų slaptus siekius, Froidas sukūrė šį laisvųjų asociacijų metodą.
Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Froidas įrodynėjo, kad sapnų turinys yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų.
Kalbos, rašymo, atminties klaidas Froidas laikė ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimų liudijimu. Z.Froido knygoje “Kasdienio gyvenimo psichopatologija” visą tai atskliedžiama.
Neretai būna, kad užmirštame vardus, vietovių pavadinimus, supainiojame žodžių tvarką sakiniuose. Tai neatsitiktinumas.
Psichologas, paprašytas paaiškinti, kodėl žmogus dažnai negali prisiminti vardo, kurį tikrai žino, pasiteisintų atsakydamas, jog esą vardai lengviau negu kiti dalykai išsprūsta iš atminites. Irr pateiktų daug įtikinamų priežasčių, net nenujausdamas, kad šį procesą lemia kitokie veiksniai, kuriuos Froidas išsamiai nagrinėja knygoje.
Panagrinėti laikiną vardų užmiršimo fenomeną Z.Froidą paskatino dažnai tokiais atvejais pasikartojantys aiškūs požymiai. Tai – ne tik užmiršimas, bet ir klaidingas prisiminimas. Stengiantis prisiminti vardą, į galvą lenda įvairūs pakaitalai, kurių sunku atsikratyti, nors tikrai žinome, kad jie nėra teisingi. Froidas teigia, kad kiekvienas pakaitalas turi tam tikrą sąsają su norimu prisiminti vardu.

Z.Froidas išskyrė tris priežastis, dėl kurių klaidingai prisimename vardą:
1. tam tikras nusiteikimas jį pamiršti;
2. prieš ta

ai tiesiogiai buvęs slopinimo procesas;
3. galimybė nustatyti išorinę asociaciją tarp vardo ir prieš tai nuslopinto elemento.
Froido teigimu: be paprasto tikrinių daiktavardžių užmiršimo, pasitaiko ir tokių atvejų, kai užmiršimas motyvuojamas slopinimu.
Niekas nesistebi, jei po tam tikro laiko mintinai išmoktą formulę ar eilėraštį žmogus tegali prisiminti tik apytikriai, pakeisdamas ar praleisdamas žodžius. Bet kadangi užmirštamos pačios įvairiausios teksto vietos, Froidas nusprendė tai išanalizuoti. Knygoje Z.Froidas pateikia keletą pavyzdžių ir išsamiai paaiškina, kodėl vienaip ar kitaip tai įvyko.
Bet koks išmokimas remiasi atminti. Be atminties gyvenimas būtų panašus į akimirką, trunkančių epizodų rinkinį. Be atminties negalėtumėme suregzti net paprasčiausio pokalbio.
Atmintis neatsiejama nuo įvairiausių psichinių reiškinių. Jai turi įtakos nuostatos, motyvacija, kiti ypatumai. Didelę reikšmę turi emociniai veiksniai.
Froidui priklauso “vaikystės amnezijos” terminas. Jis pirmasis pastebėjo, kad jo pacientai visiškai neprisimena to, kas buvo iki 3 ar net 5 metų amžiaus. Daugybė dabar atliktų tyrimų tai patvirtina. Froidas šią amneziją aiškino tuo, kad vaikas išstumia visus seksualinius ir agresyvius impulsus, kuriuos jautė tėvams.
Froidas pastebėjo, kad žmogus dažniausiai išlaiko nereikšmingus ankstyvosios vaikystės prisiminimus, o svarbūs, stiprūs ir jaudinantys to meto išgyvenimai suaugusiojo atmintyje nepalieka jokio pėdsako. Tai aiškinama tuo, kad yra didelis skirtumas tarp to, kaip vaikas įsimena ir kaip tai daro suaugusieji. Pastarieji įsimena iš karto priskirdami tam tikroms kategorijoms, sc
chemoms, o vaikai – be jokių asociacijų.
Z.Froidas mano, kad žmonės per mažai dėmesio skiria infantinei amnezijai bei prisiminimų iš pirmųjų gyvenimo metų nebuvimui. Teigia, kad kiekvienas pagrįstai galime galvoti, jog šie užmiršti vaikystės išgyvenimai nepraslydo be pėdsako asmenybės raidai, bet, priešingai, turėjo lemiamą įtaką vėlesniam laikotarpiui.
Froidas daug dėmesio skiria kalbos klaidoms. Teigia, kad net iš pirmo žvilgsnio nesvarbūs kalbos riktai pasitiko dėl pusiau užslopintos idėjos, esančios už konteksto ribos. Visuomet suklystama dėl tam tikros priežasties. Kartais klaida, padaryta kalbant, iš tikro gali išduoti kalbantįjį. Froidas mano, kad neretai klaidos tyrinėjimas gali atskleisti didžiausias sielos paslaptis.
Jokiai asmenybės teorijai dar nepavyko atskleisti esminių prisiminimo ir užmiršimo fenomenų. Užmiršimas ko gero kelia daugiau mįslių nei atsiminimas, mat, išnagrinėjus sapnus ir patologinius procesus, jau žinoma, kad sąmonėje staiga gali išnirti tai, ką seniai laikėme užmirštu dalyku. Žinoma, kad užmiršimas – tai spontaniškas procesas, trunkantis tam tikrą laiko tarpą. Užmirštant pasirenkama tarp daugelio įspūdžių ar net tarp atskiro įspūdžio ar išgyvenimo smulkmenų.
Froidui atlikus tyrimus paaiškėjo, kad visus užmiršimo atvejus buvo galima pagrįsti nenoro motyvu.
Priekaištai žmonai, draugystė, virtusi priešiškumu, apsirikimas nustatant diagnozę, šaltumas garsėjanties kolegoms, įdėjų pasisavinimas – nežinia ar tai tik sutapimas, kad nagrinėjant daugelį užmiršimo pavyzdžių, būtina liesti šias nemalonias temas. Froidas yra įsitikinęs, kad kiekvienas, kuris im
mtųsi ieškoti motyvų, kodėl užmiršta, galėtų sudaryti tokį pat nemalonių pavyzdžių sąrašą. Polinkis pamiršti tai, kas nemalonu, bendras visiems.
Ketinimų užmiršimas geriausiai įrodo teiginį, kad klaidos negalima paaiškinti vien dėmesio nusilpimu. Ketinimas – tai jau paskata veikti, tiktai pats veiksmas atidedmas vėlesniam laikui. Bet po tam tikro laiko gali pasikeisti motyvai ir ketinimas nebus realizuojamas, tačiau ir nepamirštas. Dviem gyvenimo atvejais neabejojama, kad ketinimų užmiršimas nėra elementarus fenomenas, bet turi motyvus, kurių nenorime pripažinti. Tai meilės santykiai ir karininkų pavaldumo laipsniai. Užmiršti galima tik nesvarbius dalykus, o jei pamirštami svarbūs, vadinasi, į juos žiūrima pro pirštus, jie prarado svarbą. Iš tiesų šiuo atveju galioja psichinio vertinimo požiūris. Normaliai niekada nepamirštama padaryti tai, kas svarbu. Froidas įsitikino, kad visus juos galima paaiškinti nežinomais ar nepripažintais motyvais arba tiesiog nenoru.
Kartais gali susidaryti įspūdis, kad viskas, ką įmanoma pasakyti apie užmiršimą bei klaidingus poelgius yra savaime suprantamas dalykas. Bet keisčiausia, kad šitai būtina nuolatos priminti. Dažnai pasitaiko išgirsti: ,,neliepk man to padaryti, nes vis tiek pamiršiu”. Matyt, nieko nėra mistiška, kai šis pranašavimas išsipildo. Veikiausiai žmogus nenorėjo tai daryti, tik negalėjo pripažinti.
Kai kurie žmonės apskritai laikomi užuomaršomis ir jiems atleidžiama, panašiai kaip trumparegiams, kai šie gatvėje nepasisveikina. Jie užmiršta visus nesvarbius pažadus, pavedimus, būna tokie nepatikimi, bet reikalauja nepykti ant jų, t.y. teisinasi charakteriu. Tačiau Froidas su šiais teiginiais nesutinka. Nors neturėjo progos panagrinėti tokių žmonių veiksmų, bet linkęs analogiškai tikėti, kad ir šiuo atveju lemia nepripažįstamas kito nevertinimas, struktūrinių savybių panaudojimas saviems tikslams.

Jei tokia prielaida tinka kalbos klaidoms, galima tarti, kad panašiai įmanoma nagrinėti visas kitas motorines veiklos klaidas. Froidas išskiria dvi jų grupes:
1. visus tuos atvejus, kurių esmę sudaro klaidingas efektas, t.y. nukrypimas nuo ketinimo, pavadino apsirikimais;
2. kitus, kur visas vyksmas, regis, lyg betikslis – “simptominiais ir atsitiktiniais veiksmais”.
Froidas pateikia pavyzdį iš savo gyvenimo: “Jau šešeri metai du kartus per dieną tuo pačiu metu vieno namo antrame aukšte laukiu, kol man atidarys duris, ir per tą laiką pasitaikė, jog du kartus užlipau vienu aukštu aukščiau. Vieną kartą buvau paskendęs ambicinguose troškimuose, ir jie ,,nešė mane vis aukštyn ir aukštyn”. Lipdamas į trečią aukštą, net išgirdau, kaip atsidarė to buto durys, kur aš ėjau. Kitą kartą užsigalvojęs vėl nuėjau per toli. Pastebėjęs grįžau ir bandžiau dar suvokti savo raštų kritikos tarsi daromų priekaištų, kad vis ,,einu per toli”.
Froido teigimu reikėtų taip pat vertinti daugelį iš pažiūros atsitiktinių nevykusių judesių. Nors jie būna stiprūs, greiti, tarsi spazmiški, nevaldomi, bet, pasirodo, jie atliekami su užmačia ir pataiko, kur reikia taip tiksliai, kad jiems neprilygsta ir sąmoningi, valingi judesiai. Abu jų bruožai – jėga ir taiklumas – kažkuo artimi isterinės neurozės ir iš dalies somnambulizmo judesiams. Taigi ir čia, ir ten turime reikalo su ta pačia nežinoma inervacijos proceso modifikacija.

Pačiam žmogui pargriuvus, negerai pastačius koją ar paslydus, ne visada galima tai paaiškinti vien tik atsitiktiniu motoriniu apsirikimu. Toks kūno pusiausvyros praradimas gali reikšti suvaržytas mintis.

Apsirikimais reikia laikyti ir tokius atvejus, kai elgetai vietoj smulkių monetų kas nors duoda auksinį. Aišku, jog tai aukojimas, skirtas sušvelninti likimą, nukreipti nelaimę ar panašiai.
Kad atsitiktiniai veiksmai iš tikrųjų yra sąmoningi, geriausiai įrodo seksualinė sfera, kur ribos tarp jų beveik visai išnyksta. Froidas prisipažįsat, kad ne kartą turėjo pripažinti, jog nevykęs bandymas apsilenkti gatvėje, žengiant žingsnį į kairę ar dešinę, bet būtinai į tą pačią pusę kaip ir kitas žmogus, taip pat yra provokuojantis poelgis, išlikęs iš jaunų dienų, kai nevikrumu dangstydavo seksualines mintis. Nervų ligomis sergančių žmonių psichoanalizė rodo, kad po šia kauke jaunuoliai ir vaikai slepia vadinamąjį naivumą, gėdijimusi išreikšdami ar net atlikdami nepadorius dalykus.
Lig šiol nagrinėti veiksmai, kuriais reiškėsi nesąmoningi ketinimai, vykdavo trukdydami vieni kitus, tikslinius veiksmus, ir visus juos buvo galima paaiškinti nevikrumu. Atsitiktiniai veiksmai, apie kuriuos čia bus kalbama, skiriasi nuo nevikrių veiksmų tik tuo, kad jiems nebūdingas slaptas sąmoningas ketinimas. Jie atliekami savaime, jais niekas nesistebi, kadangi neįžiūri tikslo. Jie vyksta “lyg niekur nieko”,”netyčia”, ir manoma, jog tuo ir reikia baigti analizę. Bet atsitiktiniais veiksmais gali būti laikomi tik tokie, kurių neįmanoma pateisinti nevikrumu, be to, jie turi būti nepastebimi, o jų efektas – labai mažas. Tokiems veiksmams labiau tiktų simptominių veiksmų pavadinimas. Jie išreiškia tai, ko dažniausiai pats veikėjas nenujaučia ar nenorėtų parodyti ir apie ką tik jis vienas težino. Taigi jie, kaip ir visi kiti ligi šiol aprašyti fenomenai, yra tam tikri simptomai.
Klasifikuoti šiuos atsitiktinius arba simptominius veiksnius būtų galima pagal tai, ar jie pasitaiko reguliariai, kaip įprotis, ar susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ar tik retsykiais. Pirmieji (pavyzdžiui, žaidimas laikrodžio apyranke) ilgainiui tampa net charakterio bruožu. Prie kitos grupės priskiriamas žaidimas, paišymas, skamčiojimas, glamžymas, įvairiausi drabužių tampymai. Išnagrinėjus jų psichinį pobūdį, paaiškėja, jog kiekvienas toks žaidimas turi prasmę, kurios niekaip negalima išreikšti. Paprastai žaidžiantis asmuo net nežino, kad jis taip daro ar kad šiek tiek modifikuoja savo įprastus veiksmus, todėl nenori jų pastebėti ar suteikti jiems kokią nors prasmę.
Tam tikri mūsų psichinės veiklos nepakankamumai ir tam tikri netyčia atliekami veiksmai, analizuojant psichologiškai, išryškėja kaip visiškai motyvuoti, tik šių motyvų sąmonė nesuvokia.
Tai būdinga tik tokiems psichinės veiklos netikslumams, kurie atitinka šias sąlygas:
a) jie neturi peržengti tam tikros ribos, t.y. normos;
b) jie turi būt trumpi ir praeinantys sutrikimai
c) jei mes patys suvokiame, kad suklydome, tai neturime nieko nutuokti apie motyvus, o tik bandyti paaiškinti “neatidumu” ar atsitiktinumu.
Taigi prie šių suklydimų priskiriami užmiršimas ir apsirikimas, kalbos, skaitymo, rašymo klaidos, vadinamieji, atsitiktiniai arba simptominiai veiksmai.

Ė.Fromas (1900-1980) – vokiečių ir JAV filosofas, sociologijos psichologas; projekto “Sukurti sveiką visuomenę psichoanalitinės socialinės ir individualios terapijos pagrindu” autorius.
Ė.Fromas tyrė ryšius tarp psichinių procesų ir socialinių žmogaus gyvenimo sąlygų. Jis teigė, kad kai kurie žmonės ar žmonių grupės, neturėdamos galimybių patenkinti socialinių poreikių, tampa lyderiais – maniakais. Kaip pavyzdį jis nagrinėjo atvejį hitlerinėje Vokietijoje.
Fromo manymu žmogaus elgesį galima suprasti tik konkrečiu istoriniu momentu egzistuojančios kultūros kontekste.
Jau pirmuose knygos “Turėti ar būti?” puslapiuose filosofas skelbiasi esąs senos ir turtingos ,,humanistinio mąstymo” tradicijos atstovas ir tęsėjas arba tiesiog – humanistas. Ė.Fromo humanizmas yra savitas jau vien tuo, kad jis prasideda totaliniu neigimu. Ankstesniųjų laikų humanizmas paprastai prasidėdavo ne žmogaus gynimu nuo tikrų ir tariamų pavojų, bet jo išaukštinimu.
Fromo piešiamas tiesiog apokalipsinis šiuolaikinio pasaulio vaizdas yra įtikinantis ir sukrečiantis. Gamtos nuniokojimas, žmogaus nuasmeninimas ir totalinis jo pavergimas yra, deja, akivaizdūs dalykai.
Didžiausia knygos dalis skirta pačiai turėjimo ir buvimo, kaip dviejų pagrindinių šiuolaikinio žmogaus dvasios nuostatų, analizei. Trečiame knygos skyriuje plačiai samprotaujama apie naują žmogų ir naują visuomenę. Pagrindinis šio skyriaus leitmotyvas – reikalavimas išlaisvinti žmogų. Išlaisvinti iš visko: biurokratijos, autoriteto, atgyvenusių nuostatų.
Fromas norėtų, kad vis daugiau žmonių imtų suprasti, kad neribotas visų troškimų tenkinimas nekuria gerovės, neveda į laimę ar bent į maksimalų malonumą. Kad dauguma žmonių tampa biurokratinės mašinos sraigteliais, kad jų mintimis, jausmais manipuliuoja vyriausybė, pramonė ir masinės informacinės priemonės. Kad bedugnė tarp turtingųjų ir vargšų vis didėja.
Jis teigia, kad būti tik sau reiškia ne ką kitą, o kaip būti savimi. Vien maniakiškai dirbdami ar vien dykinėdami žmonės išprotėtų. Derindami vieną su kitu žmonės pajėgia gyventi.
Psichologinė industrinio amžiaus premisa teigia, kad individualūs egoistiški siekiai lemia harmoniją ir taiką, didesnę kiekvieno gerovę. Tai klaidinga teoriniu požiūriu ir tai praktiškai įrodo Fromo stebėti faktai. Jis nemano, kad ši teiginį reikia laikyti teisingu: tai, kad aš esu egoistas, atsispindi ne tik mano elgesyje, bet ir mano charakteryje. Tai reiškia, kad aš noriu visko sau; kad man malonumą teikia turėjimas, o ne dalijimąsis su kitais; kad aš privalau tapti godus, nes jei mano tikslas yra turėti, tai aš tuo daugiau esu, kuo daugiau turiu; kad aš jaučiu priešiškumą visiems kitiems žmonėms: savo pirkėjams, kuriuos aš noriu apgauti, savo konkurentams, kuriuos noriu sužlugdyti, savo darbininkams, kuriuos noriu išnaudoti. Aš niekada nepasisotinu, nes mano norams nėra ribų; aš privalau pavydėti tiems, kurie turi už mane daugiau, ir bijoti tų, kurie turi mažiau. Tačiau aš privalau nuslopinti visus šiuos jausmus, kad atrodyčiau esąs besišypsanti, nuoširdi ir gera žmogiška būtybė, kokia mes kiekvienas dedamas esą.
Kol kiekvienas geidžia turėti daugiau, neišvengiamas klasių formavimasis, neišvengiamas klasių karas, o pasaulio mąstu – tarptautinis karas. Godumas ir taika nesuderinami. Fromo manymu, pirmą kartą istorijoje fizinis žmonijos išlikimas priklauso nuo radikalaus širdies pasikeitimo.
Turėjimo arba buvimo alternatyva prieštarauja sveikam protui. Turėti, atrodo, yra normali mūsų gyvenimo funkcija: kad gyventumėme mes privalome turėti daiktų. Mes privalome turėti daiktų, kad galėtume jais džiaugtis. Kaip gali tokia alternatyva atsirasti visuomenėje, kurios svarbiausias tikslas yra turėti – ir turėti vis daugiau ir daugiau, – kurioje apie žmogų galima pasakyti: ,,vertas milijono dolerių”? Priešingai, atrodo, kad pati buvimo esmė yra turėjimas: kas nieko neturi, tas yra niekas.
Skirtumas tarp turėjimo ir buvimo, kaip ir skirtumas tarp meilės gyvenimui ir meilės mirčiai, išreiškia esmingiausią egzistencijos problemą. Turėjimas ir buvimas yra du fundamentalūs patyrimo būdai, kurių kiekvieno stiprumas nulemia individų charakterių bei įvairių socialinio charakterio tipų skirtumus.
Viena iš turėjimo apraiškų – inkorporavimas. Daikto inkorporavimas yra archaiška jo pasisavinimo forma. Tam tikru vystymosi laikotarpiu kūdikis stengiasi visus daiktus, kurių jis nori, paimti į burną. Tokia forma kūdikis savinasi daiktus tol, kol fizinis jo išsivystymas dar neleidžia jam kitomis formomis kontroliuoti savo nuosavybės. Žinoma, daugelio objektų negalima inkorporuoti fiziškai. Tačiau yra simboliškas bei magiškas inkorporavimas. Jei aš tikiu, kad inkorporavau dievo, tėvo ar gyvūno įvaizdį, niekas negali jo iš manęs nei atimti, nei pašalinti. Aš praryju objektą simboliškai ir tikiu simboliniu jo buvimu manyje. Štai, pavyzdžiui, Froidas superego aiškino kaip introjektuotą tėvo draudimų ir įsakymų visumą. Šitaip galima introjektuoti autoritetą, institutą, įdėją, įvaizdį: aš juos turiu, jie visam laikui apsaugoti, jie tarsi mano viduriuose.
Laisvalaikiu automobiliai, televizorius, kelionės ir seksas yra pagrindiniai šiuolaikinio vartotojiškumo objektai, ir nors mes tokį laisvalaikį vadiname aktyviu, teisingiau būtų vadinti jį pasyviu. Šiuolaikinius vartotojus galima nusakyti tokia formule: aš esu tai, ką aš turiu, ir tai, ką aš suvartoju.
Fromą taip pat domino, kaip žmogus atsimena. Atsiminti galima pagal turėjimo arba pagal buvimo būdus. Šių dviejų įsiminimo formų skirtumą nulemia susidarančių ryšių tipas. Atsimenant pagal turėjimo būdą, šis ryšys yra grynai mechaniškas arba grynai loginis, kaip kad ryšys tarp priešingų ar sutampančių sąvokų; ryšiai laiko, erdvės, dydžio, spalvos pagrindu; ryšiai konkrečioje mąstymo sistemoje. Buvimo būdo atveju prisiminimas yra aktyvus žodžių, idėjų, vaizdų, muzikos atgaminimas, t.y. pavienio fakto, kurį mums reikia prisiminti, susiejimas su kitais, su juo susijusiais faktais. Prisiminti pagal buvimo būdą – vadinasi, atgaivinti tai, ką anksčiau matėme ar girdėjome.
Suprasti būvimo būdu egzistuojančio žinojimo savybes Ė.Fromui padėjo tokių mąstytojų kaip Buda, Mokytojas Ekhartas, Zigmundas Froidas įžvalgos. Jų požiūriu žinojimas prasideda nuo suvokimo, kad įprastiniai mūsų pojūčiai yra apgaulingi todėl, jog mūsų fizinės realybės vaizdas neatitinka to, kas ,,tikrai tikra”, ir, svarbiausia, todėl jog dauguma žmonių gyvena pusiau nubudę, pusiau sapnuodami. Jie nesuvokia, kad tai, ką jie laiko tikrais ir savaime aiškiais dalykais, yra iliuzija, sukurta sugestyvaus jų socialinio pasaulio poveikio.
Froido savęs pažinimo samprata pagrįsta idėja, jog reikia sunaikinti iliuzijas, kad suvoktumėm nesąmoningąją realybę.
Mūsų ego yra svarbiausias nuosavybės jausmo objektas, nes jis apima daug dalykų: mūsų kūną, vardą, socialinę padėtį, mūsų nuosavybę, susikurtą savęs vaizdą, kokį mes norėtume apie save sukurti kitiems. Mūsų ego yra realių mūsų sąvybių, tokių kaip žinios ir įgūdžiai, bei įsivaizduojamų savybių, kuriomis mes apgaubiame realų savo branduolį, mišinys. Tačiau svarbiausia ne tai, koks yra ego turinys, bet tai, kad šis ego patiriamas kaip tam tikras daiktas, esantis mūsų nuosavybe, kad kaip tik šis ,,daiktas” yra mūsų identiškumo pagrindas.
Turėtojiškos oreantacijos prigimtį nulemia privatinės nuosavybės prigimtis. Šiam egzistavimo būdui svarbiausia yra nuosavybės įgijimas ir nevaržoma laisvė išlaikyti tai, kas įgyta. Kalbant apie pastovų ko nors turėjimą, remiamasi pastovios ir neirios substancijos iliuzija. Nors man atrodo, kad turiu viską, iš tikrųjų nieko neturiu, nes objekto turėjimas, valdymas ir kontroliavimas yra tik pralekiantis mirksnis gyvenimo kelyje.

Turėjimas nukreiptas į daiktus, o daiktai yra pastovūs, aprašomi. Buvimas remiasi patirtimi, o žmogiškoji patirtis iš principo neaprašoma. Išsamiai aprašoma tik mūsų persona – kaukė, kurią kiekvienas iš mūsų turime, ego, kurį pateikiame, nes ši persona pati savaime yra daiktas. Gyva žmogiška būtybė nėra negyvas atvaizdas ir negali būti aprašoma kaip daiktas. Faktiškai gyva žmogiška būtybė apskritai negali būti aprašoma. Visas aš, visas mano individualumas, mano savitumas, kuris yra unikalus kaip mano pirštų antspaudai, niekuomet negali būti suprastas iki galo, net ir empatiškai, nes nėra dviejų visiškai vienodų būtybių. Tiktai esant gyvam tarpusavio ryšiui, aš ir kitas žmogus galime įveikti atskirumo barjerą, nes abu šokame gyvenimo šokyje. Tačiau pasiekti visišką dviejų asmenų tapatumą neįmanoma.
Viena iš buvimo prasmių atsiskleidžia priešpriešinant buvamčią regimybę. Jei aš atrodau geras, nors mano gerumas yra tik kaukė, pridengianti mano išnaudotojiškumą, jei aš atrodau drąsuolis, nors esu didžiausias tuščiagarbis ar galbūt linkęs į savižudybę, jei aš atrodau mylįs savo tėvynę, o iš tikrųjų rūpinuosi tik egoistiškais savo interesais, regimybė, t.y. atviras mano elgesys, drastiškai prieštarauja realioms mano elgesį motyvuojančiojs jėgoms. Mano elgesys skiriasi nuo mano charakterio. Mano charakterio struktūra ir tikroji mano elgesio motyvacija sudaro mano tikrąją būtį. Šitoks buvimo – kaip ,,kaukės nuplėšimo” – supratimas yra Froido pagrindinio atradimo esmė.
Žmonėms būdingos abi tendencijos: viena iš jų – turėti – pasisavinti, ji stiprybės semiasi iš biologinio poreikio išlikti; kita – būti – dalintis, duoti, aukotis, ji atsiremia į specifines žmogaus egzistavimo sąlygas ir į įgimtą poreikį įveikti savo izoliaciją susivienijant su kitais žmonėmis. Šios abi priešingos tendencijos slypi kiekviename žmoguje ir tik socialinė struktūra, jos vertybės bei normos nulemia, kuri iš šių dviejų tendencijų dominuoja. Tos kultūros, kurios skatina nuosavybės troškimą, taigi ir turėtojišką egistavimo būdą, remiasi vienu žmogiškųjų potencijų poliumi, o kultūros, skatinančios buvimą ir dalijimąsi – kitu. Mes privalome nuspręsti, kurias iš šių dviejų potencijų norime ugdyti, vis dėlto suvokdami, jog mūsų apsisprendimas smarkiai determinuotas konkrečios visuomeninės socioekonominės struktūros, kuri ir paskatina mus vienaip ar kitaip apsispręsti.

Leave a Comment