Emocijos bendravime

Visi žmonės didesnę laiko dalį praleidžia bendraudami, žmonės bendrauja su kolegomis, parėję iš darbo mes bendraujame su artimaisiais, netgi tada kai esame vieni, mes bendraujame su savimi (vyksta bendravimas tarp skirtingų asmenybės dalių). Savo jausmus mes stengiamės išreikšti žodžiais, deja jų ne visada pakanka, kas lieka neišsakyta žodžiais pasako mūsų kūno kalba (neverbalika). Jei žodžius kuriuos mes sakome galime, kontroliuoti, tai kūno kalbą kontroliuojame žymiai mažiau, nors informaciją kurią gauname neverbalinio bendravimo metu yra ne mažiau svarbi nei ta kurią iššreiškiame žodžiais. Mes labai daug pasakome savo laikysena pokalbio metu tuo kokia vyrauja veido išraiška, taip pat rankų gestais. Daugeliui žmonių nuvažiavus į užsienį nebūtina labai gerai mokėti tos šalies kalbą, kad išsiaiškinti paprastus dalykus. Manau kad žmogus kuris aplankė Italiją, sutiks su tuo kad nežinodamas kalbos gali pasiklausti kelio ir beveik kiekvienas italas rankų gestais tau jį nurodys daug geriau nei savo laužyta anglų kalba.

Kadangi neverbalinis bendravimas yra labai plati tema savo darbe nusprendžiau plačiau paanalizuoti vieną iš jos aspektų – emocijas. Daug psichologų nagrinėjo emocijas, bandė jas klasifikuoti, skirstyti, susieti su skirtingais potyriais. Deja nei vienam iš jų nepavyko sukurti išsamios teorijos, bei suformuluoti visuotinai priimtą apibrėžimą. Kiekvienas iš mūsų puikiai žino kas yra jausmai, psichologams sunku konkrečiai juos apibudinti, be

et visi mes skaitėme kaip džiaugsmą, liūdesį, pyktį, neapykantą, ilgesį nerimą, pagiežą ir kitus jausmus apibudina poetai bei rašytojai. Emocijų teorijose didžiausia problema iškyla dėl kūno ir jausmų dvilypumo, kai protas atskiriamas nuo jausmų.

“Emocijos laikomos “gyvuliškuoju” žmogaus pradu, jų sukelti procesai žmogui gali būti pavojingi, netgi sunaikinti jį. Todėl civilizacija turi užgniaužti emocijas. Čia ypač svarbi vieta tenka savikontrolei.”

Deja ne viską galime kontroliuoti nes mūsų jausmai dažnai būna spontaniški dažnai labai stiprūs ir neužmirštami. Emocijos įvairina mūsų gyvenimą, o kai stresuojame, jos gali pražudyti arba padėti išsigelbėti. Todėl bendraujant labai svarbu žinoti kuo daugiau apie savo ir kitų žmonių emocijas.

Įsivaizduokime situaciją: Iš auditorijos išeina studentas labai gerai išlaikęs viena iš pagrindinių egzaminų, jo veidas įkaitęs, stipriau plaka širdis, jiis skuba pas draugus kurie jo laukia kitame koridoriaus gale, beeidamas link jų mūsų veikėjas išgirsta kaip būrelis jo bendramokslių komentuoja jo sėkmę. Jie diskutuoja apie tai kokio dydžio materialine išraiška jis užsitikrino dėstytojo palankumą. Studentas stipriau sukanda dantis, veidas pasidaro dar raudonesnis, jis galvoja apie tai su kokiu malonumu savo “draugam”jis “įkrėstų” proto (pyksta). Bet jis jau mato žmones kurie mojuoja laukdami jo savo būryje. Jis vėl jaučiasi laimingas.

Iš šio pavyzdžio galime spręsti, kad emocijas sudaro trys pagrindiniai komponentai:
br />1. Fiziologinis sužadinimas (stipriau plakanti širdis, įraudęs veidas)
2. Išraiška (stipriai sukąsti dantys)
3. Sąmoningas išgyvenimas (pyktis)
Emocijų fiziologija

Emocinis sužadinimas yra kartu ir fizinis sužadinimas. Galima pabandyti įsivaizduoti situaciją: mes einame silpnai apšviestu tuneliu, ir staiga už nugaros išgirstame žingsnius. Mes jaučiame kaip mūsų širdis ima stipriau plakti, pradeda džiūti burna, įsitempia raumenys.

Jaučiant grėsmę ar pavojų visas organizmas tarsi rengiasi kovai su juo. Į kraują išsiskiria angliavandeniai, padažnėja kvėpavimas, išsiplečia akių vyzdžiai, daugiau prakaituojama kad kūnas truputį atvėstų, išsiplečia akių vyzdžiai. Galima pagalvoti kad visa tai turi mažai mažą ryšį su bendravimu, bet ar ne lengviau būtų orientuotis situacijoje kurioje mes kitame žmoguje pastebėjus šiuos pokyčius?

Mokslininkai nustatė, kad yra skirtingi sužadinimo laipsniai: “Paprastai veiksmai atliekami geriausiai, kai sužadinimas yra vidutinio stiprio, tačiau jo palankiausias lygis įsivyrauja atliekant skirtingas užduotis. Lengvos arba gerai žinomos užduotys geriausiai atliekamos tada, kai sužadinimas yra gana stiprus – jis stiprina vyraujantį, paprastai teisingą, atsaką. Kai užduotys sunkesnės arba joms nepasirengta iš anksto, palankiausias yra silpnesnis sužadinimas.”

Kiekviena emocija turi savo fiziologinę būseną, deja jos nėra pakankamai gerai ištyrinėtos, bene drąsiausias bandymas buvo atliktas su “melu”. Buvo sukurtas poligrafas arba vadinamasis “melo detektorius”. Poligrafas matuoja tam tikras fiziologines reakcijas: kvėpavimo pokyčius, pulso dažnį, kraujospūdį bei prakaitavimą. Deja jo naudojimas nepasitvirtino, nes poligrafas galėjo pa
arodyti tik tai kiek žmogus yra susijaudinęs apklausos momentu. Taigi jei kiečiausias nusikaltėlis nepergyveno dėl savo nusikaltimo, jo tai nejaudino, poligrafas “tylėdavo”, o nekaltas žmogus kurį jaudindavo vien aplinka, galėjo būti palaikytas pavojingu nusikaltėliu.
Emocijų raiška

Ne visada žmogaus emocijas galime pažinti iš organizmo sužadinimo. Tai galime atlikti “skaitydami” kitų žmonių kūno kalbą, klausydami jų balso, stebėdami akių bei veidų išraiškas. Bendrauti galima žodžiais deja ne visada žodžiai atspindi tikrus mūsų jausmus juos galima pamėginti perskaityti kito žmogaus veide. Manau puikus pavyzdys gali būti pantomimos teatras, mes su aktoriais puikiai galime pergyventi jų vidines dramas, nors savo išgyvenimams jie nenaudoja nei menkiausio garso. Gaila, ne visi žmonės vienodai moka įvertinti kūno kalba vieni jų yra jautresni jai kiti silpnai suvokia kito žmogaus kūno mums siunčiamus ženklus. Yra įrodyta, kad moterims yra lengviau atpažinti emocijas nei vyrams. Šių dienų psichologai mėgina išsiaiškinti, su kuriomis emocijomis yra susiję konkretūs veido raumenys. Manau ne vienas žmogus yra pastebėjęs, kito žmogaus veide emocijas visai neatitinka jo žodžių. Tačiau nėra tikslinga remtis vien tik neverbalika, nes atsiranda rizika neteisingai įvertinti kito žmogaus jausmus, kadangi tos pačios išraiškos gali reikšti visai skirtingas emocijas.

Didelį dėmesį reikėtų skirti gestams bendraujant su kitos kultūros žmonėmis, nes skirtinguose kultūrose gestai irgi gali bū
ūti traktuojami skirtingai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad bazinės emocijų veido išraiškos yra vienodos pvz.: šypsena – tai šypsena visame pasaulyje. Manoma kad emocijas atitinkančios veido išraiškos pas mus atkeliavo iš tų laikų kai žmonės dar neturėjo kalbos. Galimai išraiškos kuriomis žmonės išreikšdavo pritarimą, paklusnumą, grėsmę ir padėjo išlikti mūsų rasei. Universali nežodinė kalba skirtingai vartojama skirtinguose kultūrose, kadangi europiečiams yra svarbus individualizmas, mes vartojame daug stiprių ir ilgai trunkančių emocijų, skitingai nuo mūsų azijiečiai kuriems yra svarbūs socialiniai santykiai daugiau gėdinasi, bei yra pagarbesni, mažai rodo savo nepasitenkinimą, nes tai galėtų pakenkti jų bendruomeniniam jausmui.

Veidas ne tik perteikia emocijas, bet sustiprina jas, o taip pat ir valdo. Galima pabandyti pasipraktikuoti: plačiai nusišypsoti, o po to nutaisyti susirūpinusią veido išraišką, jei tuo metu pas mus nėra kažkokių stiprių emocijų, mes lengvai pastebėsime, kad nusišypsojus, mums šiek tiek pakilo nuotaika ir atvirkščiai kai mes apsimetėme susirūpinę.

Kodėl mes taip atreaguojame? Lengviau būtų suprasti jei žinotume apie tyrimą atliktą 1938 metais. „Paulius Ekmanas su savo bendradarbiais (1938) atliko eksperimentą. Jų tiriamieji buvo profesionalūs aktoriai, įvaldę Stanislavskio metodą, t.y. galintys fiziškai (ir psichologiškai) „tapti“ jų vaidinamais herojais. Aktoriai sukurdavo išraišką ir išlaikydavo ją apie 10 sekundžių, kol tyrinėtojai matuodavo pulso ir pirštų temperatūros pokyčius. Kai tiriamieji vaizdavo išgąstį, jų pulsas padažnėjo maždaug aštuoniais tvinksniais per minutę, o pirštų temperatūra nepakito. Vaizduojant pyktį, pulsas padažnėjo ir pirštų temperatūra pakilo, tarsi jie iš tiesų būtų karštakošiai. Atrodo, kad veido išraiška perduoda signalus autonominiai nervų sistemai, kuri vėliau atitinkamai reaguoja. Šis eksperimentas rodo, kaip „grįžtamasis ryšys iš veido“ veikia mūsų emocijas ir dar kartą įrodo, kad skirtingos emocijos lydi šiek tiek skirtingas kūno būsenas.“
Emocijų išgyvenimas

Fiziologinis sužadinimas ir išraiška nėra vieninteliai emocijų komponentai, labai svarbu ir tai kaip mes išgyvename emocijas. Mokslininku nustatyta, kad emocijų išgyvenimą galima suskirstyti pagal tris pagrindinius kriterijus:
• Maloni – nemaloni
• Stipri – silpna
• Ilgai trunkanti – trumpa
Dauguma pagrindinių emocijų būdingos ir kūdikiams. Taip pat yra svarbūs ir emocijų deriniai pvz.: džiaugsmas + priėmimas = meilė
Anot Carrollio Izardo yra 10 pagrindinių emocijų: džiaugsmas, susidomėjimas – susijaudinimas, nuostaba, liūdesys, pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta, baimė, gėda, kaltė.
Savo darbe pasistengsiu aprašyti tris iš dešimties: baimę, pyktį ir laimę.
Baimė
Baimė yra bjauri emocija. Žmonės gali būti mirtinai išgąsdinti. Žmonių baimė gali būti užkrečianti. Dažnai baimė gali būti prisitaikymo prie aplinkos reakcija. Ji rengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Žmonės bijodami tikrų ar įsivaizduojamų priešų buriasi į grupes: šeimas, gentis tautas. Nesusižalojame, nes bijome susižeisti. Stengiamės nekenkti vieni kitiems, nes bijome keršto. Psichologų pastebėta, kad išmokstame bijoti beveik visko: kūdikiai bijo kailinių daiktų nes šie susiję su gąsdinančiais garsais, suaugusiems baimę kelia atsitiktiniai dirgikliai, kurie susiję su juos traumavusiu išgyvenimu. Dėl šių priežasčių sąlyginai trumpas baimę ar skausmą keliančių reiškinių sąrašas gerokai pailgėja.
Mūsų mokymasis stebint dar labiau prailgina šį sąrašą. Mes išmokstame bijoti vorų, gyvačių, stačių skardžių, sraunių upių ir dar daugelio kitų dalykų bei reiškinių. Mes mažiau linkę bijoti dabartinių technikos „stebuklų“: elektros automobilių bombų, „šiltnamio“ efekto. Kadangi mūsų baimės perimtos iš akmens amžiaus, mes vis dar nepasirengę dabarties pavojams. Patirtis turi labai mažą įtaką kai kurioms biologiškai sąlygotoms baimėms pvz.: po avarijos sudarkyti kūnai, numirėliai. Ne visi vienodai bijome yra bailesnių žmonių, o taip pat yra bebaimių didvyrių. Tokį bebaimiškumą arba bailumą formuoja mūsų patirtis, o taip pat ir genai.
Pyktis
Kodėl mes pykstame? Dažnai mes supykstame ant kito žmogaus kai šis mums padaro skriaudą. Labai dažnai pykstame kai kito žmogaus veiksmas mus atrodo išvengtinas arba sąmoningas. Tačiau nemalonumai kuriais mes negalime niekieno apkaltinti sukelia taip pat nemalonias emocijas: aukšta temperatūra, šlykštus kvapas. Jei pyktis sukelia agresiją, dėl kurios vėliau gailimės tai rodo, kad mes esame nepakankamai prisitaikę. Bendravime svarbu apsvarstyti dalykus su „nusikaltusiu“ asmeniu, tai sumažina susierzinimą. Taip galime žymiai konstruktyviau išspręsti konfliktą nei agresija ar tiesiog viduje „verdančiu“ pykčiu. Yra hipotezė kuri teigia, kad priešiški pykčio protrūkiai „garo nuleidimas“ yra geriau nei jo sulaikymas. Šis patarimas remiasi prielaida, kad reiškiant emocijas kyla katarsis arba atsipalaiduojama. Ši hipotezė remiasi tuo, kad pykčio lieka mažiau jei jis išliejamas per fantazijas ar agresyviu būdu. Žmonės kurie atkeršijo jaučiasi ramesni. Jie tiesiog atsilygina tiems kas juos suerzino. Kitais žodžiais tariant išlieję pyktį galime laikinai nurimti, jei tai nesukelia kaltės ar nerimo jausmo. Bet šis metodas efektyvus ne visose situacijose pradėtas reikštis pyktis gali peraugti į dar didesnį, taip pat konfliktas gali dar labiau paaštrėti. Taigi geriausia valdyti savo pyktį. Tai galime padaryti keliais būdais: laukdami galime sumažinti pykčio fiziologinį sužadinimą, reikia stengtis nepykti dėl kiekvienos smulkmenos, bet taip pat nebūti pasyviai paniurusiam nes tai gali sukelti kitų žmonių pyktį. Galime išlieti savo pyktį transformuojant jį į kitą veiklą pvz.: sportuojant, ar grojant muzikos instrumentais. Nebūtina pyktį laikyti savyje ar reikšti jį agresija dažnai galima pabandyti pašnekėti su mus suerzinusiu asmeniu ir pagalvoti : gal konfliktas nėra toks gilus ir neišsprendžiamas.
Laimė
Kuris iš mūsų sau nėra uždavęs klausimo: kas yra laimė? Tik deja į šį klausimą nei vienas negalime atsakyti, galima tik palyginti laimingus žmones su nelaimingais: laimingi daug geriau vertina savo gyvenimą, lengviau priima sprendimus jiems pasaulis atrodo saugesnis, nelaimingiems atvirkščiai: viskas atrodo niūru ir nepakenčiama. Labai svarbus psichologų padarytas pastebėjimas, kad žmonės kurie save laiko laimingais daug daugiau padeda kitiems nei nelaimingi žmonės. Mokslininkai kurie analizavo žmonių kasdieninių nuotaikų aprašymus nustatė, kad: reiškiniai kurie sukelia įtampą blogina nuotaiką, bet kitą dieną „debesys išsisklaido“ ir nuotaika būna dar geresnė nei įprasta. Niekas nesitęsia amžinai invalidai, žmonės išgyvenę karo siaubą, prievartos aukos palaipsniui sugrįžta į normalų gyvenimą ir jaučiasi tokie pat laimingi kaip ir daugelis žmonių. Tą patį galimą stebėti ir pas žmones kurie patyrė labai didelę laimę: laimėjo loterijoje, rado didelę pinigų sumą ar gavo palikimą. Dažniausiai jų bendras laimingumo jausmas nepakinta. Vien tik turto irgi neužtenka jei nori būti laimingas, ilgainiui gera materialinė padėtis ryškesnę įtaką laimingumui praranda. Žmonės kurie turi labai daug pinigų nėra laimingesni už tuos kurie jų turi būtinom reikmėm patenkinti. Tai galima paaiškinti dviem psichologiniais dėsniais:
• Prisitaikymo lygio reiškinys. Tai polinkis vertinti savo pajamas, atsižvelgiant į neutralų lygį kurį nustato mūsų patirtis (jei mes gauname daugiau pinigų, labai greitai prie to priprantame ir pradedame tai laikyti natūraliu reiškiniu ir imame reikalauti kažko kito.
• Santykinė netektis. Kai savo materialinę būklę suvokiame blogiau už tų su kuriais mes save lyginame.
Emocijų teorijos

Jameso – Lange teorija.
Jamesas teigė kad : jausmai seka paskui kūno reakcijas. Todėl mums linksma kada mes juokiamės, drebame kai bijome. Pradžioje mes suvokiame dirgiklį, po to seka kūno reakcija ir tik tada emocinis išgyvenimas.

Cannono – Bardo teorija.
Cannonas galvojo, kad mes ne taip skirtingai reaguojame savo kūnu, kad tai galėtų sukelti skirtingas emocijas. Todėl jis padarė išvadas, kad organizmo sužadinimas ir emocija gimsta tuo pat metu. Mes pradedame bijoti ir drebėti tuo pat metu.

Schachterio dviejų veiksnių teorija
Ši teorija teigia, kad emociją sudaro du komponentai: fizinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardinimas. Taigi anot šios teorijos mes imame drebėti, po to tai įsisąmoninam ir tik tada atsiranda emocija.

Leave a Comment