Švietimo epocha Europoje

„Švietimas, pasak Kanto, buvo toks Europos civilizacijos raidos laikotarpis, kai „žmonija išaugo iš sau pačiai įskiepyto nesubrendimo“. Galima pasakyti ir paprasčiau – europiečiai sulaukė tokio amžiaus, kai žmogus jau atsako už savo veiksmus.“ XVII a. pabaigoje ir ypač XVIII a., paspartėjo kapitalizmo plėtra, prasideda progresyvus, gan platus kultūrinis – idėjinis judėjimas, vadinamas švietimo amžiumi. Švietimas glaudžiai susijęs su humanizmu. Humanizmas sunyko XVI a., kai Europoje išsiplėtė religinis reformacijos sąjūdis. Proto ir tikėjimo santarvė, kurią žadėjo renesanso humanistai, netapo pagrindinė religinių dogmų pasaulyje. Taai buvo savotiška atsvara po religinių karų – „proto šviesa“. Politikos istorikai vadina ši amžių „Absoliutizmo amžiumi“. Automatiškai kyla mintis, kad daugumas to meto valdovų džiaugėsi absoliučia valdžia, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, to nebuvo. Prieš šį amžių ir po jo, proto privalumai buvo vertinami daug mažiau. „Žvelgiant iš laiko perspektyvos atrodo keista, kad tiek daug geriausių Europos mąstytojų, teikė tiek reikšmės vienam iš žmogaus sugebėjimų – protui – visų kitų sugebėjimų sąskaita.“ Ar švietėjų pasaulėžiūra ir veikla smarkiai pakeitė visuomenės sąmonę ir pažangios buržuazijos iddeologiją? Pirmą kartą istorijoje buvo labai susidomėta mokslu ir švietimu, kurie, kaip tada atrodė, atves žmoniją į aukso amžių. Tuo metu buvo padaryta daug svarbių mokslo atradimų ir išradimų. Švietėjai kritikavo to meto valstybinę ir visuomeninę santvarką, siūlė įvairius būdus jai to

obulinti, iškėlė naujus pilietinės visuomenės modelius. Meninės kultūros srityje švietimas praturtino literatūrą realistiniu romanu, be to jis darė įtaką dailei, muzikai. Švietimas gimė Anglijoje, bet savo klasikinę formą įgavo Prancūzijoje XVII a. pabaigoje. Švietimo kultūra ir idėjos labiau nei humanizmas paplito tarp išsilavinusių žmonių. XVIII a. gerokai pakilo raštingumo lygis, atsirado enciklopedijų ir žodynų, padaugėjo periodinių leidinių, mokslo žurnalų. Švietėjai gyvai domėjosi visuomenės reikalais.

Švietimo amžius – kosmopolitizmo amžius

Švietimo amžius dar vadinamas kosmopolitanizmo amžiumi. Tai reiškia, kad tautiniai skirtumai neturi egzistuoti, o žmogus bet kuriame žemės kampelyje turi jaustis kaip namuose. Vietoj anksčiau buvusios lotynų kalbos, įvairių tautų žmonės skaitė, rašė ir kalbėjo viena kalba – prancūzų. Be to žmones vienijo masonų draugijos, kurios skelbė dorovinį tobulinimąsi ir religinį paklusnumą. Ankstesniems šimtmečiams būūdingas skirtingų tikybų atstovų priešiškumas po truputį silpnėjo, o tautiniai nesutarimai dar nebuvo tokie ryškūs. Švietėjų idėjos plito visuose Europos šalyse, bet labiausiai įsitvirtino Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje.
Visi to laikotarpio karai baigdavosi derybomis dėl teritorijų. Šiame absoliutizmo amžiuje valstybės su tikrai absoliutine santvarka sudarė tik mažumą. Daugelis Europos valstybių ir toliau buvo konglomeratinės, jų valdovai kiekvienoje šalies sudedamojoje teritorijoje turėjo veikti skirtingai. Prūsijos karaliai vienaip elgėsi Berlyne, kur jie buvo imperatoriaus pavaldiniai, visai kitaip Karaliaučiuje, o dar kitaip savo valdose. Br

ritų karaliai tvarkėsi kaip konstituciniai monarchai namie ir autokratai savo kolonijose.

Švietimas ir absoliutizmas

Ar į absoliutizmą reikia žiūrėti labai atsargiai? Ar tai yra kažkas daugiau nei autoritarinė dvasia? Absoliutizmas reiškėsi jau vėlyvojo feodalizmo laikotarpyje, kai kuruojančios monarchijos buvo priverstos atsikovoti giliai įsišaknijusias privilegijas iš provincijų, bajorų. Daugiausiai absoliutizmas neatitiko protestantų ir stačiatikių pasaulėžiūros.
„Absoliutizmas dažnai reiškė, kai kurių monarchų „asmeninę valdžią“, tuo jis skyrėsi nuo kitų valdovų „apribotos valdžios“, kurią varžė parlamentai, provincijų autonomijos, bajorų imunitetas ir dvasininkija. Absoliutizmą apibrėžti nelengva dažnai jis apibūdinimas veikiau dvariškių panegirikomis negu išsamia filosofų argumentacija.“ Niekur taip ir neatsirado tobulai absoliutinės valstybės. Pavyzdžiu buvo laikomas Prancūzijos absoliutizmas. Valdant Liudvikui XIV Prancūzija buvo galingiausia Europos valstybė ir jos pavyzdys įkvėpė daug kitų valstybių. Tačiau absoliutizmas žlugo, baigėsi revoliucine nesėkme.

Besiplečiantys Europos ryšiai

Besiplečiančių Europos ryšių su tolimais žemynais ir kultūromis reikšmė buvo didžiulė. Europa ilgą laiką tūnojo užsidariusi savo kiaute. Žinios apie kitų tautų civilizacijas, buvo labai skurdžios. B. Tavernierio knyga „Šešios kelionės“ pradėjo naują literatūrinį žanrą. Vėliau atsirado „Robinzono nuotykiai“ ir kt. visi šie veikalai suteikė Europos skaitytojams galimybę palyginti įvairių pasaulio dalių religijas, folklorą, kultūrą, o švietimo epochos filosofams galimybę kritiškai vertinti europiečių ir krikščionių vaizdinius. Europos kolonijų bei užjūrio valdų po 1650 metų vis daugėjo, o tai ve

eikė tarptautinius santykius, darė nemažą įtaką ekonominiam gyvenimui. „ Teritorijo buvo traktuojamos kaip kokie kazino žetonai, kuriuos valdovai prarasdavo ar kurių prisikaupdavo, priklausomai nuo karinės sėkmės, visai negalvodami apie tų teritorijų gyventojų interesus.“ Europa vis ryškiau pasidalijo į šalis, kurios turėjo galimybę pelnytis iš prekybos su kolonijomis, ir kurios neturėjo. Didžiojoje Britanijoje, lenktyniaujančioje su Olandija, šiuo laikotarpiu atsirado ir stiprėjo nuolatinės kredito institucijos. Vidurinėje ir Rytų Europoje panašūs įvykiai buvo retenybė. Čia pagrindinis turto šaltinis buvo žemė, ir toliau klestėjo baudžiava, o vidaus prekyba neprilygo jūrinei. Vokietija atsigavo labai pamažu, Lenkija ir Lietuva po 1648m. ėmė nenumaldomai smukti. 1789m. milžiniškas kontrastas tarp aristokratijos turtų ir valstiečių skurdo buvo laikomas normaliu dalyku. Didėjo skirtumas tarp Vakarų ir Rytų Europos. Liudvikas XIV įvedė rangų ir titulų hierarchiją. Visuose didžiausiuose Europos miestuose buvo turtingų prekybininkų ir profesionalų klasė, amatininkai, varguomenė ir ne visur pradedanti formuotis pramonės darbininkų klasė.

Švietimo įtaka kultūriniam gyvenimui

Meninės kultūros srityje švietimas praturtino literatūrą, dailę, muziką ir daugelį kitų meno sričių. Kultūrinį gyvenimą globojo karaliai, bažnyčia aristokratai. Europos menas įžengė į klasicizmo erą, kurioje viešpatavo taisyklės, griežtumas, santūrumas. Įsigalėjo miestų planavimas, atsirado interjero puošimas, baldų projektavimas.
Europos literatūra įžengė į tokį raidos etapą, kai nacionalinės kalbos tvirtai iškilo į pirmą vietą, nustumdamos lotynų kalbą. Griežtas st

tilius ir forma neaplenkė ir poezijos. Intelektualūs herojinių kupletų tekstai, be galo gerai atspindi to laikotarpio dvasią ir interesus. Išryškėjo lyrinė poezija, pradėjo plėtotis ir tikroji gožinė literatūra. Jos pradininkais tapo anglai. Beveik visi apsišvietę to laikotarpio žmonės Europoje, mokėjo skaityti prancūziškai.
Europos muzikai, pradedant J.S. Bachu ir baigiant V.A. Mocartu sustiprino klasikinį repertuarą. Šie kompozitoriai išlaikė pusiausvyrą tarp pasaulietinės ir bažnytinės muzikos.
Švietimo epochos filosofiją labiausiai domino epistemologija – pažinimo teorija. Švietimas nebuvo palankus Europos žydams. Žydus laikė religine bendruomene, o jų religiją neprotinga.
Šiuo laikotarpiu didelių laimėjimų pasiekė mokslas. Tuo metu buvo padaryta daug svarbių mokslo atradimų. I. Niutonas atliko pirmuosius šviesos prigimties tyrimo eksperimentus. Matematikai dar kartą patvirtino jo atrastą visuotinės traukos dėsnį. Fizikai, tyrinėdami dujas ir šilumą, padarė išvadą, kad galima pakilti virš žemės paviršiaus (oro balionų skrydžiai). Amerikietis B. Franklinas išrado žaibolaidį, škotas Dž. Vatas – garo mašiną. Grinvičo karališkoje observatorijoje (1675 m.) buvo sukurti tobulesni teleskopai, britų admiralitetas gavo chronometrą. Biologijoje (botanikoje), švedas Carlas Von Linne iš chaoso „padarė tvarką“ , sukurdamas augalų klasifikacijos sistemą. Chemijoje J. Priestley‘us nustatė, kad oras yra kelių dujų mišinys, o A.L. Lasoister galutinai išsiaiškino, kaip vyksta cheminės reakcijos.
Susidomėjimas pažinimo teorija kartu su didėjančiu informacijos srautu, sukėlė enciklopedijų maniją. Pirmoji enciklopedija buvo išleista Olandijoje. Neaplenkti ir biblijos nagrinėjimai. Filosofų kova su Bažnyčios ir valstybės valdžia neišvengiamai sudarė įspūdį, kad katalikybė ir absoliuti monarchija susivienijo ir aklai priešinasi, bet kokiam protui ir permainoms.

Švietėjų idėjos. Švietimas įvairiuose Europos valstybėse

Gyventojai tikėjo, kad žmonija žengia pažangos keliu. Jie sakė, kad visuomenę reikia pertvarkyti taikiai, per švietimą. Buvo smerkiamos luomų privilegijos, religinis nepakantumas. Visi žmonės turi būti lygūs prieš įstatymus ir visi žmonės turi teisę svarstyti įvairius visuomenės gyvenimo klausimus, nebijodami griauti senas tradicijas. Anglų švietėjas D. Lokas pirmasis iškėlė „visuomenės sutarties teoriją“ : esą žmonės sukuria valstybę savo prigimtinėms teisėms apsaugoti. Jis manė,kad reikia atskirti įstatymų leidimo ir vykdomąją valdžias. Jo mokymas įtakojo Anglijos ir daugelio kitų šalių politinę raidą.
XVIII a. viduryje vyko didžiulis Prancūzijos švietimo pakilimas. Jo ideologai buvo mokslininkai, rašytojai, mąstytojai. Prancūzijos švietimą veikė anglų švietėjai. Anglijos švietimas nuo Prancūzijos skyrėsi tik tuo, kad jis atsirado tik po revoliucijos, o Prancūzijoje švietėjai dar tik ruošė visuomenę būsimai revoliucijai.
Š. Monteskje kritikavo absoliutizmą, karaliaus rūmų išlaidumą, karus. Jis iškėlė konstitucinę monarchiją. Visuomenės įstatymų sistemą, kaip jis teigė lemia gamta, klimatas, papročiai, religija ir daugybė kitų veiksnių. Jis yra įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų valdžios pasidalijimų teorijos autorius.
M. F. Volteras taip pat žymus prancūzų filosofas, rašytojas, poetas, kuris įkūnijo geriausius prancūzų švietimo bruožus: įsitikinimas begalinėmis proto galimybėmis, kova su baudžiavos liekanomis, luomų nelygybe. Asmens ir minties laisvė gali būti pasiekta ir valdant apsišvietusiam monarchui.
Vieno įtakingiausių XVIII a. antros pusės mąstytojų laikomas Ž. Ž. Ruso. Savo traktate „Apmąstymai apie žmonių nelygybės pradžią ir pagrindus“ Ruso teigia, kad pats nuosavybės atsiradimas jau yra visų visuomenės blogybių priežastis. Jis svajojo apie demokratinę respubliką, kurioje nebūtų didelio skurdo ir akinamos prabangos. Šios jo idėjos įtakojo Prancūzijos revoliucijos veikėjus, ypač jakobinus.
Žymiu pažangaus mąstymo reiškiniu XVIII a. tapo prancūzų materialistų mokykla, kurioje ryškiausia figūra buvo D. Didro. Jis buvo enciklopedijos kūrėjas, redaktorius ir organizatorius.
Valdant Fridrichui II Prūsija tapo galinga Europos valstybe. Karalius domėjosi menu, filosofija, bendravo su Volteru, kuris ilgai gyveno rūmuose. Tuo metu Prūsijoje susiklostė „apšviestojo absoliutizmo“ sistema, buvo vykdomos valstybės valdymo, ekonomikos, švietimo ir kitos reformos. Karalius siekė pažaboti šalies apsileidimą, neliesdamas feodalinės, biurokratinės valstybės pamatų. Vokiečių švietėjai suprato šalies susiskaldymo pražūtingumą ir kėlė Vokietijos susivienijimo idėją. Vokiečių poetai F. Šileris ir J. Getė aukštino žmogaus laisvės idėjas, apdainavo didvyrius, kovojančius su tironija ir despotizmu. Tiek muzikoje, tiek architektūroje ir kituose menuose buvo ryškūs nacionalinės kultūros elementai.
Ispanijoje Katalikų bažnyčios pozicijos buvo itin stiprios. Ispanų švietėjams teko vengti religinių, filosofinių ir net politinių klausimų. Todėl čia švietimo idėjos ryškesnės estetikoje, istorijos moksle, mene, pedagogikoje, ekonominėje literatūroje. Švietimo plitimas Ispanijoje sutapo su prancūzų Burbonų dinastijos atėjimu į valdžią. Čia paplito Voltero, Ruso, Monteskje pažiūros. Ispanijai būdingas visiškas prancūzų idėjų išaukštinimas, neigiamas požiūris į savo tautinę kultūrą. Ispanų švietėjų idėjos paveikė aukščiausiąją valdžią – ministrus. Jie įvykdė keletą reformų ūkiui pagyvinti. Iš šalies buvo išvyti jėzuitai. Tačiau buržuazija Ispanijoje buvo silpna ir neužilgo čia įsigali reakcingi sluoksniai, bijantys revoliucijos ir pertvarkos.
„Geriau pagalvojus kyla abejonių, ar švietimo epochos išminčiai buvo objektyvesni už dvaro ir dvasininkijos istorikus, kuriuos jie taip negailestingai išplakė. Iš tikrųjų švietimo epocha buvo kupina prieštaravimų. Žymiausi jos veikėjai tam tikru mastu sutarė dėl tikslų ir metodų, bet negalėjo sutarti dėl pažiūrų bei nuomonių.“
Edukacija buvo sritis kurioje švietimo idėjas buvo lengviausia pristatyti. Bažnyčia praktiškai turėjo mokyklų ir universitetų programų sudarymo monopolį. Renesanso laikų humanizmo idėjos jau seniai buvo praradusios savo reikšmingumą. Katalikiškame pasaulyje jėzuitų ir pijorų mokyklos berniukams ir uršuliečių mokyklos mergaitėms laikėsi savo rutinos. Švietimas beveik visur susidurdavo su įsisenėjusiomis religinėmis auklėjimo ir švietimo tradicijomis. Ilgainiui veikiant švietimo idėjoms, religijos mokymas buvo atskirtas nuo bendrojo lavinimo, klasikines disciplinas papildė naujos – šiuolaikinės, o aukštosios mokyklos atsikratė bažnyčios globos.
Vienas iš drąsiausių ano meto švietimo projektų buvo įgyvendinamas Lenkijoje, kur 1772m. – 1773m. įkurta nacionalinė edukacinė komisija – pirmoji Europoje švietimo ministerija. Lenkijos politinės perspektyvos buvo beviltiškos, tačiau jos kultūrinį išlikimą vis dar buvo galima išgelbėti. Nuo tada per dvidešimt metų edukacinė komisija įsteigė apie du šimtus pasaulietinių mokyklų, daugeliui iš jų buvo lemta pergyventi Žečpospolitos žlugimą. Buvo rengiami nauji mokytojai. Buvę jėzuitai rašė lenkų kalbos ir literatūros, tiksliųjų mokslų, užsienio kalbų vadovėlius. 1778m., kai mirė Volteras ir Ruso, švietimui pradėjo trūkti kvapo. Tačiau švietimo įtaka išsilaikys dar daug dešimtmečių. Švietimą įkvėpusio racionalizmo įtikinamoji galia silpo. Vien tik proto nepakanka norint suprasti pasaulį ir atspėti, ką pranašauja artėjanti suirutė.

Išvados
Nuo XVIII a. vidurio Europos valstybių raidai būdingi ryškūs pokyčiai. Pagyvėjo pramonė, prekyba. Buržuazija stiprėja ir nebenori taikstytis su esama padėtimi. Švietimo idėjos plinta ir tarp bajorų.
Todėl Europos valstybių monarchai, siekdami sutvirtinti savo valdžią, savo valia vykdė nemažai reformų:
1. Centralizuojama administracija
2. Remiama prekyba, pramonė, žemdirbystė, baudžiava lengvinama arba visai panaikinama
3. Plėtojamas švietimas
4. Sušvelninami baudžiamieji įstatymai, uždraudžiami kankinimai tardant, ribotai taikoma mirties bausmė
5. Tvarkomi finansai
6. Priimtas religinio pakantumo įstatymas
Populiarus Europos monarchų susirašinėjimas su filosofais truko iki Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos. Jos išgąsdinti monarchai atsisakė planuojamų reformų, o švietėjai jiems dabar atrodė pavojingi – juk jų idėjos per prievartą gyvenimui piršo revoliuciją.
Ne viena XVIII a. švietėjų idėja yra aktuali ir mūsų dienomis. Daugelis jų yra įgyvendintos ir įteisintos konstitucijose:
1. Žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės
2. Lygybė prieš įstatymus
3. Valdžios padalijimas į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismų
4. Valdžios šaltinis tauta
Labai svarbi ir šiandien pagrindinė švietėjų idėja, kad tautos brandumą lemia gerai organizuota švietimo sistema. Tik per švietimą galima pasiekti aukštą visuomenės gyvenimo lygį išugdyti šiuolaikišką asmenybę. Nepraradus aktualumo ir apsišvietusio monarcho (mūsų dienomis – prezidento) idėja. Suprantama, kad didelės erudicijos, visapusiškai išsilavinęs, veiklus šalies vadovas teigiamai veikia visą visuomenę ir jos labui nuveikia daugiau gerų darbų. Ir šiandiena daug rūpesčių kelia socialinė nelygybė, aktualus tebėra nacionalinių tradicijų puoselėjimas.

Literatūros sąrašas
1. Norman Davies „Europos istorija“ Vilnius 2002 m.
2. Janina Varnienė „Istorija“ Vilnius 2000 m.
3. „Pasaulis I“ Vilnius 1999m.
4. „Pasaulis II“ Vilnius 1999m.

Leave a Comment