Dienoraštis

BEN 2112- Asmenybės formavimas, dėst. Raimondai Balčiūnienei
nuo
Aleksandro Fiodorovo, 2003 m. Balandžio 12 d.

Dienoraštis.

Gimiau 1963 metais Kovo 17 d., Kaune, naktį

Įdomu butu sužinoti kaip ėjo vaikystė, o gal ir ne; juk niekas nenori gyventi gulint, kaip būna, pvz., senatvėje, kada žmogus jau negali pats savimi pasirūpintis, ir už jį tai daro kiti.

Vieni iš pirmų akimirkų kurios atsimenu- tai sėdėjimas tamsiame kampe kambario tarp lango ir durų, prie dėžės vaikiškų žaisliukų, žiurdamas kaip Tėvas skutosi prie lango, sėdėdamas prie apvalaus stalo, o ant stalo stovėjo veidrodėlis. Jau nee taip ryškiai atsimenu gulėjimą vaikiškoje lovytėje, žiūrėdamas kaip į kambarį įeina ir išeina iš jos tėvai.

Pamenu- kartais atsistojau lovytėje, žiūrėdamas aplink. Tai sutampa su įvykiui kai pasakodavo Mama:

“Kartais ateinu iš darbo, žiūriu- Saša stovi! Aš išėmiau jį lovitės, pastačiau jį ant grindų, žiūriu- Saša stovi! Nuėjau prie lango ir pasakiau: eik čia- jis eina; į kitą pusę- eina! Valio! manas Saša pradėjo vaikščioti! Pradėjau visiems pasakoti, kad manas sūnus pradėjo vaikščioti!”

Po to aš iškart buvau priimtas į vaikų darželį. Pradėjęs vaikščioti į vaikų darželį, tarp mūsų namo ir vaikų darželio buvo pradėta statyta telefono pastotėlė, ją dar vadiname “budelę”. Eidami su Tėvui pro ją, stebėjome kaip dirba ekskavatorius; mes sustodavome ir keletą minučių pasižiūrėdavome, paskui toliau ėjome. Vaikų darželyje aš pasilikdavau rūbinėje, iš

š kur buvo galima stebėti tolesnį budelės statybą. J

Kartais statybos vietoje iškilo gaisras, vienas iš vietinių chuliganų naktį apvertė bačką su smalą; atėjus statininkams belieka pasidegina smalą, nes surinkt ją buvo neįmanoma. Ši karta eidami su Tėvui į vaikų darželį nesustojame, buvo labai pavojinga stovėti, nes smala labai stipriai liepsnojo. Ir vėl aš iš rūbinės stebėjau gaisrą, buvo ne paprastai įdomu. Smala degė visa diena. Įdomiausia buvo- kaip ilgai ji degs? J

Taip laikas ir bėgo, kol atėjo mokyklos metai. Iš pradžių mokausi reginčiųjų mokykloje. Nieko nematau, ką rašo dėstytoja ant lentos. Kai pradėjome skaityti vadovėlius, visas mokslas sustojo, nes nemačiau raidžių. Belieka ieškoti aklųjų mokyklą. Buvo du pasirinkimai: Gardinas ir Maskva; Maskva toli, Gardinas arčiausia. Aš pasirinkau Gardiną, nors buvo ir laabai didelis pagundas važioti į sostinę. Kokių vaikų ten tik nepamatėme! Ir su išbjaurintom rankom, ir akim; kiekvienas dėl įvairių priežasčių praradę regėjimą.

Paraleliai besimokindamas, skaičiau daug knygų, mokykloje yra labai didelė biblioteka, daug knygų brailio raštu. Kai kurios knygų skaitymo fanatikės užsisakinėdavo knygas net iš Maskvos, centrinės aklųjų bibliotekos; paskui jas reikėjo siusti atgal, bet užtai galima buvo užsisakyti labai įdomias knygas.

Gyvenimas Gardinos aklųjų ir silpnaregių vaikų mokykloj-internate buvo pats įvairiausias, visko neįmanoma papasakoti. Nuo kuo gi pradėti? Mėgstu prisiminti Gardinos dr
ramos teatrą. Lankyti ją buvo labai didelė šventė. Mačiau daug spektaklių. Šiame teatre ne paprasti artistai, mūsų mokykla su jais palaike draugystė.

Labai įdomūs periodai buvo, kai moksleiviai grįždavo iš atostogų, buvo įdomu pasižiurti savo bičiulių tėvus- kokie jie įvairus, iš įvairiausių Baltarusijos kaimų. Jie atveždavo įvairių vaišių: dešros, lašinių, kt. Kiekvienas moksleivis stengiasi įrodyti, kad būtent juo kaime daro skaniausius lašinius ar dešrą; ragavome. Pirmos keletą dienos buvo labiausia panašus į kulinarinį konkursą. Kuo tik nepriragavome! Kiekvienas sakė savo nuomonė, atrodėme, kaip degustatoriai. Vieni lašiniai buvo labai surus, kituose jaučiasi daugiau krapo, treti kvepia mediena, nes buvo pasūdyti tikroje bačkoje; dar kitokie turėjo daug gyslių, anas- minkšti. Kaip aš buvau nustebintas, kai paragavau dešros iš žalios mėsos- skanu; bet žinodamas- neragaučiau, moksleivis arba nežinojo (nesumano), arba norėjo, kad paragaučiau ir pasakyčiau savo nuomonę.

Mes mokykloje dalyvavome t. p. daugeliuose kelionėse po Baltarusiją; buvo daug konkursų, kuriuose mūsų mokykla jau tradiciškai užimdavo 1 vietą. Aš dalyvavau kaip putikas. Pamenu- atėjau į pučiamųjų orkestro repeticiją, bet man dar neleidę grot, nes rėkėjo palaukti, kol pereisiu į 4 klasę. Buvo ;abai įdomu važinėti į visokios tokios keliones, kuriose nakvoti tekdavo visokiausiais būdais. Kiekvienos mokyklos moksleiviai stengiasi pasigirti ko nors tuo, kuo didžiuojasi jų mokyklos. Taip aš pripratau keliauti.

Pabaigęs mokyklą, sugrįžau pa
as tėvus, į Kauną, čia pradėjau dirbti aklųjų kombinato šepečių ceche, bet darbas man nepatikdavo. Ir kai grižo orkestras iš atostogų rudenį, perėjau į jį dirbti pučiamųjų orkestro profesionaliu artistu. Ir vėl kelionės, daugiausia po Lietuvą, o buvo ir į Ukrainą (Metiščino), kur dirbo statybininkai iš Lenkijos.

Pačios pirmosios gastrolės buvo į Klaipėdą, gyvenome naujame kaip tik pastatytame “Klaipėdos” viešbutyje. Aš net neįtarinėjau, kad šale jos randasi dabartinė baptistų bažnyčia, gal tada dar neveikė. Bet tada aplamai aš labai blogai žinojau Klaipėdą.

Buvo įdomi kelionė į Lvovą, 18 val. Važiavome “LAZo” autobusu į vieną pusę, paskui tiek atgal.

Nuo 1991-jų metų pradėjau vaikščioti į Kauno Apreiškimo Parapiją, pats rinkdavau knygas, kurias norėjau skaityti. Vėliau atsirado stačiatikių radijo stotis “Радонеж” (www.radrad.ru), kuri man pakeitė knygų skaitymą; tą pačią informaciją aš dabar galėjau gauti klausydamas šios radijo stoties.Eteryje pasiteikdavo ir kitos radijo stotys, pvz., “Protestantų” leidyklos- protestantų radijo stotis.

Vėliau su stačiatikiais pradėjau važinėti į piligriminės kelionės. Jau pabuvojau Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Izraelije (t. p. Palestinos arabų teritorijoje), Egipte. Į Lenkiją ne kaip nenuvažiosiu. J

Dar vėliau pradėjau gėdoti bažnyčios chore, man labai patinka giesmės, svajojau gėdoti. Po kurio laiko, kai buvo likviduotas mūsų orkestras, choras tapo mano pagrindiniu dvasiniu užsiėmimu. Piligriminiuose kelionėse, gidė, sužinoję, kad aš gėdininkas, kvietė prie kitų gėdininkų ir prašė pagiedoti. Ypač sunkiose ke
elionėse: prieš muitinę, kai blogas kelias (Rusijoje), kai yra pavojus, kad autobusas (“Ikarus”) gali užstrigti purve, baliuose.

Vienoje iš kelionės pataikome į avariją, buvo žuvusiųjų, daug sužalotų, tik kelis žmonės “susitvarkė” tik mielinėmis. Po to draugystė su “Ruiza” baigiasi.

Po kurio laiko susikaupė geras dvasinis bagažas, pradėjau mastyti filosofiniais klausymais tipo: kodėl pakrikštytas Stačiatikių Bažnyčioje žmogus netiki Jėzų, kodėl krikščioniu skaitom t. p. tos žmonės, kurie negyveno atitinkamu dvasiniu gyvenimu?

Pradėjau domėtis kitomis religijomis, beieškant atsakymų ten. Taip susipažinau su sachadžą jogą- įdomi “dvasinė” praktika; svajojau sužinoti apie ją ką nors iš vaikystės. Tačiau tai buvo susiję su lenkimais šios sektos guru, man, tarsi, kažkas trukdė lenktis, tarsi girdėjau Dievo žodžius: “Aš esu tavo Viešpats! Netarnauk kitiems dievams”. Juk Dievo Įsakymus aš daug kartu girdėjau stačiatikių bažnyčioje per mišias ir skaitau Biblijoje.

Leave a Comment