Depresija

Įvadas

Depresija kasdien žaloja ligonio mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgesį. Sergantiems šia liga nustatomi specialiųjų medžiagų, dalyvaujančių nervinių impulsų perdavime (neotransmiterių arba neuromediatorių), sutrikimai. Kartais psichologinis ir socialinis diskomfortas tampa toks nepakeliamas, kad ligonis bando nusižudyti. Manoma, kad net iki 70 procentų savižudybių yra susiję su depresija.
Tikimybė susirgti depresija yra: 20 procentų moterims ir 10 procentų vyrams. (J.Neverauskas, Nervų sistemos bei psichikos ligos, Kaunas, 1999).

Apie 14 – 20 procentų žmonių galvoja apie savižudybę, gydytojai įtaria gerokai dažniau – apie 50 procentų (H.Dilingas, CH. Reimeris, Psichiatrija ir psichoterapija, Vilnius 20000).

Šios problemos aktualumas Lietuvos visuomenėje paskatino mane nagrinėti šios problemos aspektus. Augant savižudybių skaičiui, vis dažniau šalies slaugos specialistams tenka susidurti su pacientais, linkusiais į savižudybę. Manau, kad daugeliui slaugytojų iškyla sunkumų dėl efektyvaus slaugos organizavimo ir vykdymo. Slaugai turi būti įžvalgus ir sugebėti suprasti pacientą, atpažinti gręsiančios savižudybės pavojų.
Darbas – vienas iš pačių svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos suaugusio žmogaus gyvenimui. Norėdami pakeisti savo buvimą darbe, svarbiausia, ką turime sugebėti – suprasti ir valdyti darbo sąlygas.

Dirbant paslaugų srityje, tenka susidurti su tam tikromis beendruomenės lygio problemomis – socialinėmis, psichologinėmis, sveikatos. Slaugams labai dažnai tenka patirti tiek emocinį, tiek fizinį stresą ir psichologinę įtampą.

Nors atsakomybė už žmonių gyvybę ir gerovę gali suteikti pasitenkinimą darbu, tačiau neretai slaugas jaučiasi fiziškai ir emociškai išsekęs. Tai gali baigtis tu

uo, kad atsiranda streso ar nervinės įtampos požymiai. Atsiranda skrandžio opos, hipertenzija, miego sutrikimai. Slaugams yra padidinta rizika nevisiškai išsekti, todėl jie priklauso rizikos grupei ir jų gyvenimas santykinai yra trumpesnis nei statistinis amžiaus vidurkis. (Rogers R.Lemon, Slaugos mokomoji medžiaga, Vilnius 1998).

Šiame darbe norima išaiškinti sergančiųjų depresija poveikį slaugytojui. Anketa psichikos sveikatos slaugytojams ir bendruomenės slaugytojams sudaryta kursinio darbo autorės. Klausimai kiekybiniai, atviro tipo.

1. Literatūros apžvalga

1.1. Depresijos terminas

Depresijos terminas vartojamas sindromui, kuriam būdingi psichologiniai nuotaikos ir kognityviniai simptomai, apibrėžti.

Sveikas žmogus gali patirti nuotaikos pokyčius. Ilgalaikė prislėgta nuotaika gali atsirasti dėl netekties ar psichikos sutrikimų. Kai kurie žmonės įveikia tokius epizodus, kitiems randasi nuotaikos sutrikimų. (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP” Mindaugas Žilinskas, 1999 m.)

Dažniausiai depresija serga dvidešimties – keturiasdešimties metų žmonės. iš dešimties sergančiųjų – septynios mooterys. Vaikai depresija suserga itin retai, depresyvios vaikų nuotaikos paprastai būna neurotinės prigimties. (:”Psichologija” Maria Furst, 2000 m.)

1.2. Simptomai

Depresijos simptomai yra labai įvairūs. Pacientai dažniausiai kenčia dėl liūdnos nuotaikos, sumažėjusių interesų ir pasitenkinimo, išsekusios energijos ir padidėjusio nuovargio bei mažo aktyvumo. Be to, pasireiškia vadinamieji įprasti simptomai:

1. Susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys .
2. Sumažėję saviverta ir pasitenkinimas savimi.
3. Kaltės ir menkavertiškumo idėjos.
4. Niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas.
5. Žalojimosi ar savižudybės idėjos arba veiksmai
6. Sumažėjęs apetitas.
7. Sutrikęs miegas.

(“Psichiatrija” Alvydas Navickas, 2003 m.)

Depresijos sukelta nemiga gali būti sunki ir tęstis savaites.
Prislėgtas žmogus gali va

alandų valandas gulėti nemiegodamas, perkratinėdamas galvoje beviltiškas mintis. O kai jis vis dėlto, užmiega, lengvai pabunda, kad vėl atnaujintų nelinksmas mintis apie nepasisekimus ir net savižudybę. Tačiau pats pirmasis depresijos sukeltas nemigos požymis yra ankstyvas pabudimas rytą. Tai svarbiausias diagnozės požymis. Depresija yra būdinga pagyvenusiems žmonėms ir nemigą galima laikyti jos požymiu (“Slaugos pagrindai” Nančy Roper)

Apžvelgęs literatūrą, Baillė (1994) daro išvadą, kad nerimas, baimė ir depresija gali padidinti skausmo jutimą, o joms sumažėjus pastebimas ir skausmo susilpnėjimas (“Slaugos pagrindai” N.Roper, 1996)

Bendravimą taip pat veikia kiekvienas konkretaus momento nuotaika. Nuo depresijos balsas paprastai išsilygina, pasidaro “plokščias”, beveik monotoniškas, o judesiai lėtėja. Daugelio žmonių prasta nuotaika atspindi prislėgta veido išraiška. (“Slaugos pagrindai” N.Roper, 1996 m.)

Depresijos prislėgtam žmogui, dažnai visai nerūpi jo išvaizda, kartais net nepaisoma elementarios higienos. (“Slaugos pagrindai” N.Roper, 1996 m.)

Sergant depresija, atsiranda psichologinių padarinių baimė, nesusitvarkyti su jausmais, prarasti kontrolę, išprotėti. (“Šeimos medicinos pagrindai” Rūta Radzevičienė” 2003 m.)

Depresijos simptomai ilgainiui gali kisti – lengva depresija gali virsti sunkia. Žmonėms, sergantiems sunkia depresija, būdinga vadinamoji vienpolinė arba didžioji depresija. Jei cikliškai keičiasi depresijos ir manijos epizodai, tai vadinama bipoliniu sutrikimu.

Manija – būsena, kuriai būdinga pakili nuotaika, dirglumas, padidėjęs savęs vertinimas ir aktyvumas. Binoliniai sutrikimai taip pat gali būti pakankamai sunkūs ir gali sutrikdyti tarpusavio santykius ar profesinę ve
eiklą.

Depresijos epizodus gali komplikuoti susijaudinimas, t.y. nemalonus, dažnai nežinomas vidinės grėsmės pojūtis, lydimas somatinių simptomų. Tai gali pasireikšti panikos priepuoliais (spontaniški, epizodiniai, intensyvūs nerimo priepuoliai), skatinti piktnaudžiavimą alkoholiu, narkotikų vartojimą. (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP” Mindaugas Žilinskas, 1999 m.).

1.3. Etiologija

Depresijos priežastys nėra visiškai ištirtos. Nuotaikos sutrikimams įtakos gali turėti genetiniai veiksniai. Vienpolinės (didžiosios) depresijos paveldimumas nėra visiškai įrodytas.

Nenustatyta ir dėl kokių asmenybės savybių susergama depresija. Tam tikromis aplinkybėmis (esant psichinę įtampą sukeliančių įvykių) visi žmonės gali patirti depresiją.

Nustatyta nemažai biologinių, socialinių ir psichologinių veiksnių, dėl kurių greičiau susergama depresija.

Jų yra 3 pagrindinės grupės:
· įtakojamieji ( sudaro sąlygas depresijai atsirasti)
· lemiamieji (lemia depresijos pradžią )
· palaikomieji (palaiko depresijos eigą)

Depresija ir nerimas gali apimti kiekvieną, tačiau ypač ji pavojinga izoliuotiems, neįgaliems, netekusiems artimųjų arba senyviems žmonėms (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP” Mindaugas Žilinskas, 1999 m.)

1.4. Problema ir pasekmės

Nuotaikos sutrikimai, ypač vienpolinė depresija, vieni iš labiausiai paplitusių suaugusių žmonių psichikos sutrikimų. Beveik 30 procentų suaugusiųjų kokiu nors gyvenimo laikotarpiu patiria depresiją ir nerimą, trukdančius įprastą veiklą.

Depresijos ir nerimo protrūkiai trumpi, dažniausiai susiję su kokiais nors gyvenimo įvykiais, praeina savaime. Maždaug 5 procentai pacientų siunčiami konsultuotis pas specialistą. Problemos aktualumą lemia jau vien tai, kad depresija gali skatinti patologinę psichiką. Laiku diagnozuota ir negydyta, ji dažnai baigiasi savižudybe. Apie du trečdaliai didžiąja depresija sergančių žmonių ga

alvoja apie savižudybę, 10 – 15 procentų iš jų nusižudo.

Savižudybė (suicidas) yra valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

Depresija klastinga liga, laiku nediagnozuojama ir negydoma dažnai baigiasi mirtimi. 1997 m. Lietuvoje nusižudė 1632 žmonės, iš kurių 1292 darbingo amžiaus žmonės. Nemažai šių savižudybių lėmė depresija. (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP” Mindaugas Žilinskas, 1999 m.)
Savižudybė – tragiškiausias depresijos padarinys. Gydymo metu būtina įvertinti savižudybės riziką. Rizikos veiksniai yra šie: bloga impulsų kontrolė 20 – 30 m. ir vyresniems nei 50 m. amžiaus vyrams, 40 – 60 m. amžiaus moterims; savižudybės mėginimai; piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis; vienatvė; staigus socialinės – ekonominės padėties pasikeitimas; finansinės problemos ir kt. 2/3 depresija sergančiųjų pacientų nesigydo arba gydosi netinkamai.
Savižudiškas elgesys yra susijęs su genais, kurie reguliuoja serotino sintezę.(“Psichiatrija” Alvydas Navickas, 2003).
Savižudybių rodiklis – tai mėginimą nusižudyti arba nusižudymų skaičius 100000 gyventojų (A.Dembinskas, Psichiatrija, Vilnius).
Savižudybių skaičius – šalies dvasinės sveikatos rodiklis. Šiuo metu Lietuva pagal savižudybių skaičių pirmauja Europoje ir pasaulyje (44 / 100000). Tačiau mokslininkai svarsto, ar lietuvius iš tiesų galime vadinti savižudžių tauta. Manoma, kad savižudybių tautos apibūdinimas gali būti nepagrįstas, ištyrus ar mūsų šalyje įvykdytos žmogžudystės nėra registruojamos kaip savižudybės, kurių teisėsaugos organai nesugebėjo arba nesistengė atskleisti. Statistiką tiriantys mokslininkai mano, kad realesnis skaičius gali būti 38 / 100000 (Lietuvos rytas, 2002 m. Nr.243). Šiuo požiūriu mūsų šalis neturėtų smarkiai skirtis nuo kitų šio sąrašo priekyje (žiūrėti priedą Nr.1), esančių Europos valstybių: Rusijos – 39,1 / 100000, Latvijos – 34,3 / 100000, Estijos – 33,2 / 100000).
Palyginus su kitomis amžiaus grupėmis, savižudybių rodikliai jaunesniame nei 20 metų amžiuje paprastai būna žemesni, t.y. savižudybės rizika didėja su amžiumi. Lietuvoje vyrų savižudybės rizika didžiausia 40 – 60 metų, moterų 45 – 60 ir 70 – 80 metų. (priedas Nr.2) (Gailienė D. Savižudybių prevencijos idėjos, Vilnius 2001 m.)
Depresija ir nerimas – daugelio socialinių problemų, lėtinių ligų priežastis. Jų gydymas brangus. Savaime pasveiksta apie 50 proc. Pacientų. Dėl negydomos depresijos padaugėja savižudybių arba bandymų žudytis, atsiranda problemų šeimoje, darbe nedarbingumas, dažna darbų kaita, nelaimingi atsitikimai , išyra santuokos. Depresyvių tėvų vaikai labiau pažeidžiami emociškai, gali sutrikti jų intelekto raida.
Lėtinė depresija ir priklausomumas nuo raminamųjų vaistų gali lemti nepilnavertę gyvenseną, piktnaudžiavimą alkoholiu ir narkotikais. Be to padaugėja darbo sveikatos apsaugos tarnyboms, sumažėja produktyvi ekonominė veikla. (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP”, Mindaugas Žilinskas, 1999 m.).
Ar galite patikėti, kad kas 40 sekundžių pasaulyje nusižudo 1 žmogus, kas 3 sekundės bando žudytis. Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių tarp 15 – 35 metų amžiaus žmonių. Ar iš tiesų mes bejėgiai prieš šią niūrią statistiką?
(“Šeimos sveikata” 8-9 Nr. Laura Venckūnaitė, 2003 m)

1.5. Savižudybė – tragiškiausias depresijos padarinys

Daugelį žmogaus išgyvenimų gaubia paslaptingumo ir neįprastumo aureolė. Vienas iš tokių išgyvenimų, be abejonės, yra savižudybė arba mėginimas atimti sau gyvybę. Kaip stipriai turi būti geidžiama mirties, jei žmogus, suaugęs, jaunas, subrendęs ir, atrodytų, pačiame psichinių ir fizinių jėgų žydėjime, nugali stiprų gyvybės instinktą ir ryžtasi pakelti ranką prieš save patį? Kokie sunkūs turi būti individą užklupę išgyvenimai, kurie pastūmėja jį prie tokio sprendimo?

Savižudybė yra ilgalaikis procesas, kurį lemia daugelis priežasčių. Neretai, svyruojant elgesiui, savižudybė brandinama metų metais kol ryžtamasi grėsmingam veiksmui, gyvybės nutraukimui.

Savižudybės procesas vyksta keliais etapais:

Minčių, kai žmogus tik pagalvoja apie savižudybę ir stengiasi užmiršti, atitrūkti nuo rūpesčių ir skausmo.

Ketinimų, kai žmogus, norėdamas palengvinti esamas kančias, pradeda siekti mirties, manydamas, jog tai vienintelė išeitis. Apmąstomi nusižudymo būdai.
Veiksmų, kai žmogus pasijaučia išsivadavęs, atradęs išeitį. Galimos atsisveikinimo frazės, skolų grąžinimai ir kt. Įvykdomas savižudybės veiksmas.

® Mintys apie

® savižudybę Ketinimai Veiksmas

®

MIRTIS

Pavojaus signalai:

Žodiniai

Nežodiniai

1 pav. Savižudybės procesas. Sudaryta pagal D.Gailienė 1998

Savižudybės procesą galima sustabdyti vidiniais ir išoriniais veiksniais, tačiau labai svarbu teisingai įvertinti gręsianti pavojų gyvybei presuicidinio sindromo metu. Šiai būsenai būdingas tarpasmeninių santykių susiaurėjimas, neviltis, bejėgiškumas, despercija. Laiku ir teisingai pastebėję šiuos simptomus galime padėti išvengti šio poelgio ir suteikti pagalbą. Vis dėlto labai svarbu, kad žmonės, praradę viltį gyventi, nelauktų kol bus pastebėti, o patys kreiptųsi pagalbos į specialistus.

1.6. Specialistai po paciento savižudybės

Psichikos sveikatos darbuotojai dirba su depresyviais ir į savižudybę linkusiais pacientais, kurie priskirtini ypač didelės rizikos grupėms. Nepaisant visų įmanomų atsargumo priemonių ir žinių, paciento savižudybė buvo ir liks psichikos sveikatos specialistui baisus, tačiau ne netikėtas įvykis jo darbe. Iš tiesų tai vienas iš labiausiai traumuojančių įvykių, kokie tik gali pasitaikyti profesiniame psichoterapeutų, psichiatrų, psichologų, rezidentų, šeimos gydytojų, socialinių darbuotojų, medicinos seserų ir visų kitų dirbusių su velioniu gyvenime. Nedaugelis įvykių sukelia tokį nesėkmės ir kaltės jausmą kaip paciento savižudybė (O.Grad, 1996). Mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ar kurios kitos mirtinos ligos priimama kaip neišvengiama ir natūrali ar netgi su palengvėjimu pasibaigus ilgai trukusiai kančiai. Savižudybė, priešingai, atrodo toks reiškinys, kuriam tikrai turime užkirsti kelią. Pacientas, linkęs į savižudybę, turėjo būti atidžiau stebėtas, į jo užuominas apie savižudybę reikėjo rimčiau reaguoti, jis turėjo būti akyliau prižiūrimas, o jei būtų buvęs išrašytas, tą reikėję rimčiau apsvarstyti (G.G. Lloyd, 1995).

Nepaisant to, kad sveikatos apsaugos darbuotojams, dirbantiems su didelės suicidinės rizikos pacientais, beveik neišvengiamai profesinėje veikloje tenka susidurti su savižudybėmis, R.E.Litmanas (1965) teigia, kad jie reaguoja labai panašiai, kaip ir kiti išgyvenusieji savižudybę. Jų reakcija priklauso nuo keleto veiksnių:

· Kokio stiprumo buvo ir kaip ilgai truko paciento ir psichoterapeuto ryšys?
· Ar didelė buvo savižudybės rizika?
· Kaip vyko terapija (ar pacientas buvo gydomas stacionare, ar ambulatoriškai)?
· Ar terapeutas reguliariai dalyvaudavo konsultacijose (supervizija), ar visiškai nedalyvaudavo?
· Ar specialistas vienas buvo atsakingas už pacientą, ar dalijosi atsakomybe su kitais komandos nariais?
· Kaip specialistas aiškina paciento savižudybę?
· Ar specialistas buvo patyręs, ar pradedantysis?
· Kokį gyvenimo tarpsnį išgyveno specialistas ir pacientas?
· Kokia buvo specialisto teorinė, klinikinė ir filosofinė nuostata apskritai ir paciento savižudybės metu?

Be to daugelio emocijų, kurias patiria ir specialistai, ir artimieji, kelios yra būdingos tik psichoterapeutams. Jie gali jaustis nekompetentingi, nevykę, beverčiai, bejėgiai, jiems gali tekti skausmingai pripažinti savo žinių ir gebėjimų gydyti ribotumą, jie gali bijoti velionio šeimos reakcijos ir net teisinių kaltinimų. (Gailienė D. Savižudybių prevencijos idėjos, 2001, Vilnius).

1.7. Depresijos gydymas

Pirminės prevencijos tikslas – nustatyti polinkį į depresiją turinčius žmones bei teikti jiems paramą. Socialinė parama gali prislopinti ūminę ir lėtinę psichinę įtampą, sumažinti jų trukmę. Tokiems žmonėms padėti tūrėtų bendruomenės savitarpio pagalbos grupės, šeimos gydytojai, profesionalūs konsultantai ir socialiniai darbuotojai.

Somatinių ligų gydymas gali sumažinti depresijos riziką. Vaikų, paauglių, nėščių moterų švietimas, fizinės ir psichinės sveikatos propagavimas, taip pat gali padėti išvengti depresijos.

Polinkį į depresiją ir nerimą turintys žmonės turėtų būti kuo anksčiau išaiškinami ir gydomi. Diagnozavus klinikinę depresiją, siekiama sumažinti ar pašalinti jos simptomus, imtis priemonių, kad sutrikimas neatsinaujintų. Taikoma paramos terapija, pokalbiai, švietimas, konsultavimas, gydymas antidepresantais. Ir psichoterapija. (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP” Mindaugas Žilinskas, 1999 m.)

Taikant kombinuotą gydymą, vaistai vartojami depresijos simptomams gydyti, o psichoterapija skiriama tam, kad pacientui padėtų suprasti kad depresija veikia gyvenimą. Kai kurie žmonės teigia, kad kombinuotas gydymas labai padeda. Gydant kombinuotai, daugiau nei pusę ligonių pasijaučia geriau po 6 – 8 savaičių. Kombinuotai gydoma esant užsitęsusiai depresijai, taip pat gydant žmones su simptomais tarp epizodų arba tuos, kuriems vien tik vaistai ar vien tik psichoterapija nepadeda.

Psichoterapinis gydymas – tai bendravimas. Su kvalifikuotu gydytoju, kuris klauso, kalba ir padeda pacientui spręsti problemas. Psichoterapijos kursą sudaro apie 8- 20 apsilankymų.

Kiti gydymo būdai:

· Elektros traukulinė terapija. Ši terapija daugiausiai taikoma sunkiai sergantiems ligoniams, kuriems nepadeda antidepresantai.
· Šviesos terapija. Ši terapija gali padėti sergantiems lengva ir vidutine sezonine depresija.

Smegenyse vykstantys reguliacijos ir medžiagų apykaitos procesai yra gana sudėtingi, todėl sutrikimai gali būti kompensuojami tik iš lėto. Dėl šios priežasties nuotaiką gerinantį antidepresantų poveikį pacientai pajunta tik po 10 – 14 dienų. Išimtinais atvejais, kol antidepresantai pradės visiškai veikti, gali prireikti net trijų savaičių. (“Depresija – pagydoma liga” V.Mačiulis O.Dovidonienė, 1999).
Vieni iš naujausių ir efektyviausių medikamentų:
Noritren, Efeksor, Efeksor XR, Cipramil, Prozac2, Fevarin, Seroxat, Zoloft, Edronax, Remeron. (“Depresija, nerimas ir somatoforiniai sutrikimai” G.Daubaras, 2001)

Šie antidepresantai veikia kelis depresijos mechanizmus, pavyzdžiui, didina serotonino ir noradrenalino kiekį smegenyse. (Žurnalas “Šeimos sveikata” 8 – 9 Nr. Laura Venckūnaitė, 2003 m.)

Neefektyvaus depresijos gydymo priežastys:

– Ligonio atsisakymas bendradarbiauti;
– Per maža vaisto dozė;
– Uždelstas atsakas į vaisto poveikį;
– Blogas vaisto pasisavinimas;
– Kitų medikamentų vartojimas;
– Prastas somatinės ligos gydymas;
– Neteisinga arba netiksli diagnozė;
– Vaistas neveiksmingas.

(“Šeimos medicinos pagrindai” R.Radzevičienė 2003 m.)

Daugeliu atvejų dvasinį išsekimą galima gydyti : B gr. Vitaminais, Kalcio prep., Magnio prep. (“Šeimos medicinos pagrindai” R.Radzevičienė 2003 m.)

1.8. Slaugytojo pagalba ligoniui

Gyvename visuomenėje, kurioje yra nusakytos profesinio elgesio normos. Emocijų demonstravimas – tabu mūsų visuomenėje. Liūdintis, verkiantis pacientas ne tik verčia mus jausti kaltę, bet ir abejoti savo gebėjimais išlaikyti nustatytus savitarpio santykius, neprarandant profesionalumo kaukės. (“Šeimos medicinos pagrindai” R.Radzevičienė 2003 m.)

Kiekvieną bandymą žudytis reikia vertinti kaip vilties netekusio žmogaus pagalbos šauksmą ir pranešti psichiatrui ar bent psichoterapeutui. Ne veltui daug psichiatrinės ligoninės pacientų čia atkeliavo būtent po nesėkmingo bandymo žudytis. Aišku ne kiekvieną nevykėlį žudytis, tuoj reikia guldyti į ligoninę – budinti psichiatras dėl to turi rimtai pasitarti su artimaisiais. Neurozė ar psichiatrija gali skatinti norą pagąsdinti aplinkinius, tačiau į nenormalius žmogaus veiksmus vis dėlto reikia žiūrėti kuo rimčiausiai.
(Psichikos ligos ir mes” Algirdas Krisčiūnas 2002 m.)

Savikontrolė

Sergančiajam depresija, svarbūs patarimai:

– Būkite ramus. Nesistenkite atlikti viso to, ką sugebėjote atlikti anksčiau. Sudarykite realų darbų tvarkaraštį.
– Prisiminkite, kad prastos mintys (savęs kaltinimas, beviltiškumas) yra depresijos požymiai. Kai praeis depresija, dings ir tokios mintys;
– Kol sergate depresija, nedarykite svarbių sprendimų. Jeigu būtina ką nors svarbaus gyvenime nuspręsti, pasitarkite su gydytoju ar patikimu žmogumi;
– Venkite narkotikų ir alkoholio. Tyrimai rodo, kad alkoholio ir narkotikų vartojimas gali sukelti arba pasunkinti depresiją. Be to, tai silpnina kai kurių antidepresantų poveikį arba sukelia pavojingus pašalinius veiksnius.
– Žinokite, kad reikia laiko tam, kad depresija išsivystytų ir tam, kad ji išnyktų. Lengvesnės depresijos atvejais gali padėti mankšta.

(“Depresija – pagydoma liga” V.Mačiulis, O.Dovidonienė, 1999).

Su sergančiu depresija slaugytojas turi kuo daugiau bendrauti. Bendravimas yra labai sudėtingas procesas. Sugebėti gerai bendrauti, nėra paprasta. Prisiminkite, kad :

1. Kai bendraujate su žmogumi, būkite su juo kiek galima atviresnis.
2. Su pašnekovu visada būkite atviras, sąžiningas ir jam nepriekaištaukite.
3. Šnekėdami visada žiūrėkite į akis, nes kitaip blaškote pašnekovo dėmesį.
4. Kalbėkite aiškiai, tiksliai ir paprastai.
5. Mokėkite išklausyti ir suprasti pašnekovą, turėkite kantrybės, nors tai ką jis pasakoja jums neįdomu.

Slaugos veiksmai:
· Kasdien kuo ilgiau būti kartu su pacientu.
· Naudoti atvirus klausimus skatinant paciento jausmų išraišką. Pavyzdžiui: “Jūs šiandien atrodote labai liūdnas. Ką galėtumėte daugiau pasakyti apie savo būseną?” Reikia pripažinti ir stiprinti bet kurią paciento jausmų išraišką, bet nenuneigti jo jausmų sakant, kad jis jums atrodo liūdnas, nes toks pareiškimas tik stiprina paciento jausmą, jog niekas jo nesupranta ir nesirūpina juo.
· Užtikrinti, kad kiekvienas komandos narys suvoktų savo atsakomybę ir neprikaišiotų pacientui už tai, kad jis liūdnas.
· Pagirti pacientą už kiekvieną jo pasiekimą ir pastangas savirūpybos ar kitoje veikloje. Tai daryti skatinti visus komandos narius bei paciento artimuosius.
· Skatinti pacientą ir jam padėti savarankiškai atlikti savirūpybos veiksmus. Dažnai depresiški pacientai tampa priklausomi nuo kitų. Savarankiška veikla padeda jiems pasijusti geriau.
· Padėti pacientui nefiksuoti dėmesio ties somatiniais simptomais, bet nukreipti, paskatinti kalbėti apie jausmus, juos išreikšti. Pavyzdžiui: “Pastaruoju metu jums buvo sunku ir dabar Jūs mokotės valdyti savo jausmus. Jūs atgavote jėgas ir Jūs nugalėsite liūdesį bei gedulą.”
· Duoti teigiamą esamos realybės ir vilčių pastiprinimą.
· Nustatyti problemų sritis, kuriose pacientas daro savarankiškus sprendimus ir duoti teigiamą pastiprinimą tiems, kurie savarankiški ir perspektyvūs. Padėti daryti sprendimus esant gilioje depresijoje ir sveikstant.

Ruošiant pacientą išrašymui iš stacionaro, jam rekomenduoti kaip elgtis atsiradus pirmiesiems depresijos požymiams, kaip kovoti su ligos pasekmėmis. Aiškinti, kad pacientas ir jo šeima, kiti asmenys gali numatyti įvykius, kurie pagreitina ir provokuoja depresiją bei padeda jos išvengti.
Dirbant su psichikos sveikatos ligoniais labai svarbu, kad slaugytoja sugebėtų suprasti jų emocinį ir jausmų pasaulį. Suvokti šį pasaulį padeda slaugytojų profesionalumas, meistriškumas, sugebėjimas nujausti, atitinkamai reaguoti į visus ligonių išgyvenimus, jausmus, aistrų protrūkius. Kenčiančiam žmogui galima daug padėti perpratus jo baimę, nuoskaudą, skausmą, neapykantą, pavydą, liūdesį, meilės ir globos poreikį, nerimą ir nusivylimą. (Dembinskas A., Psichiatrija, Vilnius 2003).

1.9. Savižudybių prevencija

Visų savižudžių ypatumas – didžiulė ambivalencija, t.y. sąmoningas ar nesąmoningas svyravimas tarp priešingų tendencijų – noro gyventi, sulaukti pagalbos bei palengvėjimo ir sykiu noro negyventi, nebūti.

Prevencija – tai įvairios priemonės, panaikinančios sąlygas, kurios gali sukelti savižudybės grėsmę: imtis ko nors, kad būtų užkirstas kelias savižudybei. Išskiriamos trys savižudybių prevencijos kryptys:
1) bendroji prevencija – gyvenimo kokybės gerėjimas, nuostatų formavimas, pedagogika, šeimos santykių gerinimas ir kt.
2) Netiesioginė prevencija – tai apskritai rūpinimasis psichikos higiena, psichikos sutrikimų profilaktika, diagnostika veiksmingu gydymu;
3) Tiesioginė prevencija – tai pagalba savižudiško elgesio žmogui.

Kadangi savižudybę sukelia daugybė įvairių veiksnių, svarbu taikyti adekvačias pagalbos priemones. Daugelyje šalių – Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Australijoje, JAV ir kitose vykdomos nacionalinės daugiaprofilinės savižudybių prevencijos programos. Jų veiksmingumas įrodytas. Savižudybių plitimą šalyje galima sumažinti tikslingai suplanuotomis prevencijos priemonėmis. Lietuvoje 2001 m. buvo parengtas valstybinės savižudžių prevencijos projektas. Pasiūlytos trijų krypčių savižudybių prevencijos modelis:
1. Žinios ir nuostatos. Tikslas – užkirsti kelią socialinės dezintegracijos ir bejėgiškumo tendencijoms visoje visuomenėje ir atskirose socialinėse grupėse, taip pat pozytyvių nuostatų savižudybės atžvilgiu, kaip savižudybinio proceso katalizatoriaus, plitimui.
2. Pagalba didelės savižudybės rizikos grupėms ir asmenims. Tikslas – tokių asmenų ir jų grupių išaiškinimas ir veiksminga pagalba joms.Ji turi būti maksimaliai integruota į bendruomenės lygio sveikatos priežiūros, švietimo, socialinės apsaugos ir teisėtvarkos struktūrų veiklą skatinant jų tarpusavio bendradarbiavimą.
3. Moksliniai tyrimai ir matavimai. Tikslas įvertinti prevencinių priemonių poreikį, pagrįsti jų pasirinkimą, įvertinti efektyvumą, gaunamų duomenų pagrindu tobulinti taikomas priemones.

Remiantis šia strategija parengtos prevencijos programos. Tačiau jų įgyvendinimas priklauso nuo Vyriausybės skiriamų lėšų.
Savižudybių prevencijoje labai svarbu mokėti pastebėti gresiančios savižudybės pavojų ir padėti tokiems žmonėms gauti atitinkamą pagalbą.
Intervencija – tai pagalba žmogui, kuriam būdingas savižudiškas elgesys. Šis procesas turi biologinių, psichologinių, tarpasmeninių, socialinių, filosofinių, egzistencinių aspektų. Akivaizdu, kad tai – ne vien medicinos problema, kad prie gyvybės išgelbėjimo gali prisidėti daugybė žmonių. Tačiau svarbiausias vaidmuo vis tik tenka specialistams – šeimos gydytojams, psichologams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams, slaugos darbuotojams, krizių centrų darbuotojams ir kt.
Postvencija – tai E.S.Shneidmano (1973) pasiūlytas terminas, kuriuo apibūdinami veiksmai, skirti padėti bandžiusiam nusižudyti žmogui ir išgyvenusiems neigiamus jausmus aplinkiniams (vaikams, tėvams, mokytojams, medikams ir kt.)
Pacientui, turinčiam savižudiškų minčių, ryšys su medicinos personalu yra labai svarbus, kartais tai gali būti paskutinė atsvara, apsauganti nuo lemtingo žingsnio. Yra nustatyta, kad apie 40-80 procentų nusižudžiusiųjų 2-jų savaičių laikotarpiu buvo apsilankę pas gydytoją, iki 50 procentų turėjo nedarbingumo pažymą, 90 procentų nuodijimosi atvejų yra medikamentiniai, 40 – 50 procentų medikamentinių apsinuodijimų yra sukelti psichotropinių vaistų, apie 55 procentai – paskirtais vaistais, 2-5 procentai nusižudo gydymo įstaigose. Taigi bendraujant su pacientu reikia gerai išsiaiškinti jo sumanymus, ypač tada, kai yra rizikos veiksnių, skatinančių savižudišką elgesį. Paciento sumanymai turi būti kontroliuojami paskesnių vizitų metu. Jeigu sužinoma apie savižudiškas mintis, būtina išsiaiškinti savižudišką elgesį, t.y. presuicidinį sindromą, komunikacijos būdus, savižudybės repeticiją, buvusius mėginimus, pasipriešinimo savižudybei motyvus, pagalbos galimybes ir kt. Savižudybių prevencijos požiūriu labai svarbus komandinis darbas: bendrosios praktikos gydytojo, psichiatro, socialinio darbuotojo, psichologo, psichoterapeuto, artimųjų , savanorių. Pagalbą būtina planuoti ir dokumentuoti.
Labai svarbų vaidmenį atlieka savižudybių prevencijos komandos, krizių centrai. Juose teikiama įvairiapusė tiek momentinė, tiek nuolatinė pagalba savižudžiams ir jų artimiesiems.
Savižudybinės krizės metu dažnai padeda psichologinės pagalbos telefonai. Pirmoji Lietuvos psichologinės pagalbos telefonu tarnyba, kurioje dirbo tik psichologai, buvo Vilniaus psichologinė konsultacija telefonu, vyr. Gydytojo J.Sargaučio įkurta 1982 m.Respublikinėje Vilniaus Psichiatrijos ligoninėje, Vasaros g.5. 1991 m. įkurta pirmoji psichologinės pagalbos telefonu tarnyba, kurioje pradėjo dirbti savanoriai konsultantai – Vilniaus jaunimo linija. 1996 m. devynios Lietuvos psichologinės pagalbos telefonu tarnybos susijungė į Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociaciją (LTPPTA). Šios asociacijos įkūrėja ir prezidentė yra socialinių (psichologijos)mokslų daktarė Ona-Kristina Polukordienė. Šiuo metu Lietuvoje veikia 21 psichologinės pagalbos tarnyba. Savižudiški ketinimai, mintys, gyvenimo krizės, depresija apima trečdalį konsultantų darbo. Neabejotina, kad psichologinės pagalbos telefonu tarnybos tinklo ir darbo plėtra – labai perspektyvi savižudybių ir krizių prevencijos sritis.
Lietuvoje savižudybių prevencija daugiau susirūpinta 1995 m. įkūrus Lietuvos suicidologijos asociaciją, vienijančią įvairius specialistus: psichiatrus, psichologus, toksikologus, teismo medikus, socialinius darbuotojus, teisininkus, pedagogus ir kitų specialybių darbuotojus, besidominčius savižudybių prevencija. Pirmasis šios asociacijos prezidentas buvo prof.habil.dr.Algirdas Dembinskas. (“Psichiatrija” Alvydas Navickas, 2003 m)

2.Tyrimo metodika
2.1. Tyrimo tikslas, uždaviniai

Darbo tikslas: išsiaiškinti sergančiųjų depresija poveikį slaugytojui.

Darbo uždaviniai:
1. Sužinoti kokius jausmus išgyvena slaugytojas, susidurdamas su suicidais ar suicidinių polinkių turinčiais ligoniais.
2. Išsiaiškinti kaips dažnai slaugytojams tenka slaugyti pacientus su suicidine rizika.
3. Analizuoti slaugos specialistų požiūrį į suicidinę riziką turinčių pacientų slaugą.
4. Atskleisti dažniausiai iškylančias slaugos proceso problemas.

2.2. Respondentai ir apklausos sąlygos

Tyrime dalyvavo viena respondentų grupė. Tai 20 psichikos sveikatos slaugytojų, dirbančių psichomatiniame skyriuje ir 80 bendruomenės slaugytojų. Respondentų amžius nuo 22 iki 62 metų., darbo patirtis nuo 1 iki 42 metų.

Anketos apklausa vyko 2003 m. lapkričio 3 – 8 dienomis. Slaugytojams paaiškintas tyrimo tikslas, gautas sutikimas bendradarbiavimui. Respondentai supažindinti su anketos klausimais, užtikrintas anonimiškumas.

2.3. Anketa ir jos sudarymo sąlygos

Anketoje, skirtoje slaugytojams (žiūrėti priedą Nr.3) buvo pateikta 19 klausimų. Iš slaugytojų siekta sužinoti kaip dažnai stacionaruose tenka slaugyti pacientus po suicidinio bandymo; dėl kokių priežasčių pacientai ryžtasi savižudybei; kaip supranta, kad pacientai planuoja savižudybę; kokiais būdais dažniausiai pacientai mėgina nusižudyti; kokie jų nuomone aktualiausi slaugos ypatumai ir su kokiomis slaugos problemomis dažniausiai tenka susidurti; kokius jausmus išgyvena slaugytojas, susidurdamas su suicidais ar suicidinį polinkį turinčiais ligoniais.

3. Tyrimo rezultatai ir jų analizė

Anketoje psichikos sveikatos slaugytojams buvo pateikta 19 klausimų, siekiant įvertinti slaugytojų nuomonę apie slaugos ypatumų svarbą slaugant suicidinės rizikos pacientus bei išaiškinti sergančiųjų depresija poveikį slaugytojui.
Pirmi du klausimai sudaryti norint sužinoti respondentų amžių ir jų praktinę patirtį, dirbant slaugytoju.
Slaugytojų amžius nuo 22 iki 62 metų. Jų patirtis slaugos srityje nuo 1 iki 42 metų.

Trečiu klausimu siekta sužinoti kuo išsiskiria pacientai sergantys depresija nuo kitų pacientų.
Slaugytojai, atsakydami paminėjo, kad šie pacientai jautresni, labiau pažeidžiami. Kai kurie pikti, užsidarę. Jų kitoks požiūris į gyvenimą. Dažnai įkyrūs, manipuliuojantys, reikalaujantys dėmesio arba labai pasyvūs.
Šie simptomai priklauso nuo ligos sunkumo ir paciento asmenybės.

Ketvirto klausimo paskirtis išsiaiškinti kokio amžiaus žmonės dažniau serga depresija.
80 procentų respondentų įvardijo, kad depresija serga 15 –25 metų pacientai. 50 procentų – 25 – 35 metų pacientai; 45 procentai 35 – 45 m pacientai. Tik 18 procentų 45 – 55 m. pacientai. 55 procentai – 55 – 65 m. Didžiausias sergamumas depresija tarp 65 metų ir vyresnių pacientų. Tai įvardijo 91 procentas respondentų.
Galima daryti išvadą, kad depresija gali apimti kiekvieną tačiau ji pavojinga izoliuotiems, neįgaliems, netekusiems artimųjų arba senyviems žmonėms.

Penktu klausimu paklausta ar slaugytojai jaučia, kad iš jų sergantieji “siurbia” energiją.
Taip atsakė 55 procentai apklaustųjų. Ne – 10 procentų. Kartais – 35 procentai.

Šeštu klausimu norima sužinoti ar slaugytojai pritaiko ligos simptomus sau.
20 procentų respondentų atsakė taip; 35 procentai – ne; 45 procentai atsakė – kartais.

Septintu klausimu klausiama ar jaučiate, kad perimate ligonių mintis ir jų požiūrį į gyvenimą.
Taip atsakė 16 procentų respondentų. Ne – 60 procentų. Kartais – 24 procentų.

Aštuntu klausimu norima sužinoti ar slaugytojas sugeba neparnešti į šeimą darbo problemų.

Taip atsakė 8 procentai respondentų. Ne – 50 proc. Kartais – 42 procentai.

Devinto klausimo paskirtis išaiškinti ar slaugytojui prireikia specifinių žinių, dirbant su depresija sergančiais pacientais.

Taip atsakė 98 procentai apklaustųjų. Ne 0 procentų. Kartais tik 2 procentai.

Analizuojant gautus rezultatus, galima teigti, kad slaugytojai nėra tinkamai pasirengę slaugyti sergančiuosius depresija.

Kadangi slaugų darbas suplanuotas taip, kad jie neturi vienodų galimybių gauti kitų paramą, įsigyti profesinių žinių ir patirties, jiems labai sunku tobulėti profesine prasme.

Žinant, kad kiekviena savižudybė ar bandymas nusižudyti labai stipriai emociškai paveikia šalia esantį asmenį, dešimtu klausimu išaiškinta ar tenka susidurti su pacientų bandymais įvykdyti suicidą.

Gauti rezultatai rodo, kad 40 procentų respondentų atsakė taip, 42 procentai – ne., 18 procentų – kartais .

Vienuoliktu klausimu siekta išsiaiškinti, kiek šiuo metu Jūsų pacientų yra su suicidine rizika.

65 procentai respondentų atsakė, kad tokių pacientų šiuo metu nėra. 15 procentų respondentų – 3 pacientai 20 procentų 15 pacientų.

Analizuojant gautus rezultatus, galima teigti, kad slaugytojai gana dažnai turi sąlyti su pacientais dėl galimos suicidinės rizikos.

Dvyliktu klausimu klausiama dėl kokių priežasčių pacientai ryžtasi savižudybei.
100 procentų priežastimi slaugytojai pripažino psichologines problemas (nepilnavertiškumo jausmas, gyvenimo prasmės praradimas, įtampa, nerimas, stresas) 72 procentai atiteko dėl psichikos sutrikimų (depresija, schizofrenija, alkoholizmas), 68 procentai dėl socialinių problemų ( gyvenamos vietos praradimas, nedarbas). 54 procentai – dėl šeimyninių problemų (skyrybos, konfliktai), 50 procentų – dėl materialinių problemų (žemas pragyvenimo lygis, mažos invalidumo pensijos), 9 procentai – dėl somatinių ligų (fizinė negalia).

Tryliktu klausimu siekta išsiaiškinti kaip respondentai supranta, kad pacientas planuoja savižudybę?

Slaugytojai apie paciento ketinimą įvykdyti savižudybę sprendžia pagal: 72 procentai remiantis išsakomomis suicidinėmis mintimis, 67 procentai pakitus paciento elgesiui; 50 procentų pagal nuotaikos pokyčius; 40 procentų – pacientai, kurie anksčiau bandė įvykdyti suicidą, 32 procentai – radus priemonių suicidui įvykdyti, 18 procentų – iš išsakytų minčių apie gyvenimo beprasmiškumą, 9 procentai – informuoja artimieji.

Keturioliktu klausimu siekta sužinoti, kokius būdus dažniausiai pasirenka pacientai savižudybei įvykdyti?

81 procentas slaugytojų nurodo tyčinį savęs žalojimąsi aštriais daiktais (akinių stiklais, skutimosi peiliukais, šaukštais, plaukų sagėmis, šukomis), 68 procentai – korimąsi (diržais, rankšluosčiais, plėšoma patalynė), 27 procentai – nuodijimąsi (medikamentais, termometro gyvsidabriu), 4,5 procentų – skandinimąsi.

Analizuojant gautus rezultatus galima teigti, kad slaugytojai turi ypatingai didelį dėmesį skirti stebėjimo ypatumams, kas leistų laiku įžvelgti bei šalinti riziką keliančias priemones suicidinio bandymo įvykdymui ar kartojimui.

Penkioliktu klausimu norima sužinoti, kokius jausmus išgyvena slaugytojas susidurdamas su suicidais ar suicidinių polinkių turinčiais pacientais.

20 procentų respondentų išgyvena baimę, įtampą, stresą. 80 procentų norą padėti, gailestį. 40 procentų nusivylimą, 45 procentus apima liūdnos mintys, analizuoja priežastis.

Šešioliktu klausimu siekta sužinoti, kokius slaugos ypatumus išskiria slaugytojai, slaugydami depresija sergančius pacientus?

Slaugos procese 100 procentų respondentai įvardijo stebėjimo aktualumą, 96 procentai – bendravimo ypatumus, 45 procentai – saugios aplinkos palaikymą, 36 procentai – įgytą paciento pasitikėjimą, 27 procentų- kontaktą su paciento artimaisiais, 23 procentai – užimtumo terapiją.

Galima daryti išvadą, kad slaugytojai kompetentingai vertina depresija sergančiųjų slaugos ypatumus.

Septynioliktu klausimu siekta išsiaiškinti, su kokiomis problemomis tenka susidurti slaugytojoms, dirbant su šiais pacientais?

Pagal gautus rezultatus galima daryti išvadą , kad respondentai siekdami kokybiškų slaugos rezultatų vertinimo, patiria nemažai įvairių problemų. Kurias išdėstė sekančiai: 41 procentas įvardijo pacientų vengimą bendrauti, 27 procentai – nepakankamą sprendimą socialinių problemų; 20 procentų – paciento grįžimą į nepalankią jam aplinką, 18 procentų – kritikos stoką pakitusiai psichikos būsenai, 14 procentų – nepasitikėjimą personalu, 9 procentai – nepakankamą artimųjų dėmesį; 4,5 procento – priemonių kaupimą suicidui įvykdyti.

Aštuonioliktu klausimu norima išaiškinti, kad slaugytojoms apsisaugoti nuo depresija sergančiųjų poveikio?

100 procentų respondentų atsakė, kad negalima vadovautis jausmais. 90 procentų – negalima įsigyventi į paciento jausmus. 70 procentų – turi būti labai atsargus bendravimas, neparodyti gailesčio, bet parodyti, kad supranti jo problemas, jo būseną. 50 procentų – neduoti patarimų, nesikišti į paciento asmeninį gyvenimą.

Devynioliktu klausimu siekta sužinoti, kokia komanda turėtų dirbti su depresija sergančiais pacientais.

91 procentas respondentų teisingai supranta depresiją sergančiųjų slaugos ypatumus. Jie apibraukė 1 variantą :
Gydytojas psichiatras
Psichiatrijos slaugytojas
Psichologas
Socialinis darbuotojas

9 procentai respondentų apibraukė 2 variantą:

Šeimos gydytojas

Bendruomenės slaugytojas

Socialinis darbuotojas
Šis variantas tinka, kai depresija lengvo laipsnio ir pacientas gydosi ambulatoriškai. Ir tai ne visada.

Išvados

1. Analizuojant literatūrą ir anketas, galima daryti išvadą, kad didžiausią riziką galimam suicidui įvykdyti sudaro depresija sergantys pacientai. Todėl labai aktualu laiku pastebėti depresijos simptomus ir juos šalinti.

2. Pastebėjau, kad pacientų savižudiško elgesio atsiradimui įtakos turi ne vien psichikos bei somatiniai sutrikimai, bet tai lemia daugelis socialinių, psichologinių bei šeimos problemų. Pagrindiniai savižudybės bandymų būdai yra nuodijimasis medikamentais ir korimasis (žiūrėti 4 priedą).

3. Slaugytojų nuomonė apie depresija sergančiųjų pacientų slaugos ypatumus pasiskirstė: 100 procentų stebėjimo ypatumai, 96 procentai – bendravimas, 45 procentai – saugios aplinkos palaikymas, 36 procentai darbas su artimaisiais.

4. Slaugytojai teigia, kad sergančiųjų depresija pacientų slaugos procesą apsunkina pacientų nenoras bendrauti, nepakankamai išvystytas socialinės rūpybos tinklas, grįžimas į nepalankią aplinką, kritikos nebūvimas psichikos būsenai, nepasitikėjimas personalu, nepakankamas artimųjų dėmesys, priemonių kaupimas suicidui įvykdyti.

5. Kokius jausmus išgyvena slaugytojai, slaugydami depresija sergančius, susidurdami su suicidais, išdėstė taip: 20 procentų respondentų išgyvena baimę, įtampą, stresą. 80 procentų norą padėti, gailestį, 40 procentų apima liūdnos mintys, analizuoja priežastis.

Panašu, kad pačiam slaugytojui dažnai reikalinga psichologo pagalba. Slaugams labai dažnai tenka patirti tiek emocinį, tiek fizinį stresą ir psichologinę įtampą.
Nors atsakomybė už žmonių gyvybę ir gerovę gali suteikti pasitenkinimą darbu, tačiau neretai slaugas jaučiasi fiziškai ir emociškai išsekęs.

.2. Literatūros sąrašas

1. Roper N., Rogan W.W., Tierney A.J., „Slaugos pagrindai“. Vilnius, 1999 m.
2. Fürst M., „Psichologija“. Vilnius, 2000 m.
3. Navickas A., „Psichiatrija“. Vilnius, 2003 m.
4. Radzevičienė R., „Šeimos medicinos pagrindai“. Vilnius, 2003 m.
5. Kriščiūnas A., „Psichikos ligos ir mes“. Vilnius, 2002 m.
6. Mačiulis V., Dovidonienė O., „Depresija – pagydoma liga“. Vilnius, 1998 m.
7. Daubaras G., „Depresija, nerimas ir somatoforiniai sutrikimai“. Vilnius, 2001 m.
8. Žilinskas M., „Ligų profilaktika ir gydymas PSP“. Vilnius, 1999 m.
9. Venckūnaitė R., žurn. „Šeimos sveikata“ Nr. 8-9, 2003 m.
10. Neverauskas J., Nervų sistemos bei psichikos ligos, Kaunas, 1999
11. Dilingas H., Reimeris CH., Psichiatrija ir psichoterapija, Vilnius. 2000.
12. Gailienė D. Savižudybės prevencijos idėjos, Vilnius, 2001.
13. Gailienė D., Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje, Vilnius, 1998.
14. Dembinskas A. Psichiatrija, Vilnius, 2003.
15. Lietuvos rytas, 2002 m.Nr.243.

Leave a Comment