Dėl ko kyla tarpusavio konfliktai

Turinys
Turinys 2
Konfliktas – nauja galimybė 3
Koks konfliktas 3
Laimi tik vienas 3
Priversti paklusti 4
Pradėkime nuo savęs 4
Tarpininkavimas 4
Teisingas karas 5
Išvada 7
Svarbiausi ateities konfliktai 7
Literatūra 9Konfliktas – nauja galimybė
Paprastai konfliktas reiškia sugadintus ar nutrūkusius santykius, nepasitenkinimą ar bent jau kažką sudėtingo ir nenaudingo. Todėl natūralu, kad daugelis jo vengiame, ignoruojame problemą, taip leisdami jai augti. Jei tai nors kiek pažįstama situacija, skirkime minutėlę naujam konflikto sprendimo būdui – tarpininkavimui.Koks konfliktas
Retas žmogus gali pasakyti, kad konfliktai nedaro neigiamos įtakos darbo atmosferai bei produktyvumui. Bet, nepaisant šios realybės, mažai kas žino, kaip konfliktų išvengti, kaip į juos reaguoti, kaip jųų nebijoti, o priimti kaip galimybę augti. Konflikte nesame tikri ne tik dėl kitų intencijų, bet kartais ir dėl savo pačių tikslų ar elgesio. Dažnai net patys sau nepripažįstame, kad konflikto priežastys yra visai kitokios, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Na, o jei tai vyksta ir su antrąja konfliktuojančia puse? Tuomet konfliktą išspręsti tampa itin sunku, nes, kai neaiškios tikrosios priežastys, sunku jas pašalinti. Reikėtų dėti visas pastangas, kad būtų atsisakyta asmeniškumų ir įsigilinta į tikrąsias konflikto priežastis ir tikslus. Kai šiie aspektai aiškūs, daug lengviau rasti galimas išeitis ir susidaryti tolimesnį veiksmų planą abiem pusėms kartu.Laimi tik vienas
Konstruktyvų konflikto sprendimą nutolina ir paplitęs požiūris, kad laimėti gali tik viena pusė, tai yra aš, o priemonės pergalei nėra svarbios. Šis konfliktuojančių pu

usių skirstymas į laimėjusias ir pralaimėjusias dar labiau jas supriešina, nes tikrai nedaugelis drąsiai prisipažįsta pralaimėję. Na, o jei norime laimėti, tai griebiamės įvairių priemonių, net apgaulės ir užgauliojimų, kad pergalė būtų pasiekta. Stenkimės vadovautis tuo, jog siekiame bendro tikslo, tai yra išspręsti konfliktą. Konfliktas nėra varžybos su laimėtojais ir pralaimėtojais. Tokiose konflikto taktikose slypi nauji konfliktai, kurie atvirai kils netrukus.Priversti paklusti
Tas pats finalas su naujais konfliktais gresia ir tuo atveju, jei viena pusė, kuri dėl kažkokių priežasčių yra stipresnė (tai gali būti darbdavys konflikte su darbuotojais), priverčia kitą pusę paklusti. Žinoma, kai kuriose situacijose tai vienintelė išeitis, bet paprastai galima susitarti. Kai viena pusė savo sprendimą, kurį ji laiko teisingiausiu ar būtinu, primeta kitai pusei, pastaroji jaučiasi nuskriausta ir nenoriai laaikosi priimto sprendimo. Pasireiškia atmetimo reakcija arba atviras pasipriešinimas.
Ar pralaimėsime, pasirodysime “silpni”, jei investuosime į dialogą, bendradarbiavimą ir pasitikėjimą? Iš to ir gimsta abiem pusėms priimtini sprendimai. Taip sutaupoma laiko, nes nebereikia įtikinėti antrosios pusės, kad sprendimas buvo vienintelis, būtinas ir kad jo privalu laikytis. Jei žmogus pats priima sprendimą, jis jaučiasi įsipareigojęs visų pirma sau jo laikytis.Pradėkime nuo savęs
Akivaizdu, jog egzistuoja daugelis konflikto sprendimo būdų, bet visuomet turime pradėti nuo savęs: išmokti klausytis ir išgirsti, kalbėti ir būti išgirsti, iš
š susipriešinimo sukurti bendrumą. To reikia kantriai mokytis ir patirtį taikyti praktikoje. Stenkimės pažinti save, savo poreikius bei tikslus, faktorius, kurie mus erzina ir pykdo. Tačiau kartais savo pastangomis negalime pagerinti situacijos ir bejėgiškai stebime, kaip ji blogėja. Net labai gerai suprasdami konflikto metu vykstančius procesus, kartais vis tiek atsiduriame aklavietėje, nes negalime būti atsakingi už kitą pusę. Esant giliems konfliktams tarp vadovų, darbuotojų ar komandų, gali prireikti specialisto pagalbos. Viena iš ypač paplitusių konsultacinių paslaugų Šiaurės Amerikoje yra tarpininkavimas. Šis procesas yra naudojamas spręsti verslo, teisėsaugos, šeimos konfliktus.Tarpininkavimas
Tai – konflikto sprendimas su neutralia trečiąja šalimi, tarpininku. Specialistas vadovauja konflikto sprendimo procesui su visomis konflikto šalimis. Tarpininkas užtikrina, kad visi turi vienodas teises išsakyti savo pozicijas ir ieškoti sprendimo, o tai padeda suvokti kitą šalį. Dėmesys skiriamas ir emocinei konflikto pusei, nors tai yra dažnai neteisėtai ignoruojama. Vienos šalies jausmai turi rūpėti kitai šaliai, nes jie atsiranda iš bendrų santykių.
Tarpininkas padeda identifikuoti problemas ir ieškoti bendrų sprendimo variantų, bet jokiu būdu neprimeta savo sprendimų. Tai reiškia, kad dalyvaujančios šalys turi būti pasirengusios bendradarbiauti ir išplėsti savo suvokimą apie esamą situaciją. Tarpininkas suteikia lygias teises visiems atkurti jėgų pusiausvyrą. Šalių pasiektą susitarimą galima laikyti konstruktyviu, jei jis atitinka visų interesus bei su
ustiprina santykius ir pasitikėjimą. O tai bet kurioje organizacijoje, santykiuose reiškia sveiką atmosferą bei produktyvumą.Teisingas karas
Veikiausiai nuo pat Kaino laikų žmonija gyveno taip – nekęsdama ir nuolat kariaudama. Kai prieš daugiau nei dešimtmetį žymus amerikiečių mąstytojas Francis Fukuyama paskelbė, jog tokio pobūdžio žmonijos istorija baigėsi, jog daugiau didesnių konfliktų nebus, nes žmonės tapo pernelyg racionalūs, kad kariautų, jo žodžiai skambėjo kaip darbo kabinete užsisėdėjusio intelektualo iliuzijos, o ne žmonių išminties triumfo liudijimas. Fukuyama, kaip, deja, ir daugelis nūdienos krikščionių, pamiršo esminę tiesą – svarbiausias karas vyksta kiekvieno žmogaus viduje. Tai karas su nuodėme. Masiniai konfliktai, karai, daugybę gyvybių nusinešusios politinės tragedijos tėra pralaimėtos vidinės kovos ženklai. Tai nemažina jų skausmo. Tai nereiškia, jog nėra moralinių kriterijų, kurių pagrindu kiekvienas konfliktas turi būti sprendžiamas. Krikščionys paprastai nėra labai karingi. Kita vertus, Evangelijos epizodas apie atsuktą antrąjį skruostą tikrai nereiškia reikalavimo, jog Kristaus pasekėjai turi būti pacifistai. Jei teisingai suprantu pacifistinę ideologiją, ji remiasi įsitikinimu, kad taika visada geriau už karą, jog kariniais veiksmais neįmanoma išspręsti jokios tikros problemos. Krikščionio pozicija, mano supratimu, truputį kitokia. Mes žinome, kad taika nėra vien tik karo nebuvimas. Ji neatsiejama nuo teisingumo. Pažeista teisinga tvarka turi būti atstatyta. Priešingu atveju neteisybė ir blogis vešės toliau. Karas – tai tarsi op
peracija, kuria pašalinamas auglys. Labai tikėtina, jog be tokios operacijos ligonis paprasčiausiai mirtų. Krikščionybė net gi yra išplėtojusi teisingo karo doktriną.

Tiesa, vienas žymiausių jos žinovų šiandien – George Weigel – yra įsitikinęs, kad dažnai ši doktrina gerokai iškraipoma. Paprastai vadovaujamasi įsitikinimu, kad karą galima pateisinti tik kaip mažiausią blogybę konkrečioje situacijoje. Tuo tarpu, Weigelio tvirtinimu, tiek teisingo karo sampratos kūrėjas šventasis Augustinas, tiek Tomas Akvinietis ar vėlesni įvairių konfesijų teologai pabrėžė, jog teisingas karas – tai nuoseklus artimo meilės principo išplėtojimas. Teisingo karo atveju atstatoma teisinga tvarka, kuriai mes, Kristaus kariai, esame įsipareigoję. Šia prasme politinė valdžia yra įsipareigojusi net ir karinėmis priemonėmis ginti teisingumą. Priešingu atveju ji neįvykdo jai skirtų priedermių.

Ar teisėtas būtų JAV ir jos sąjungininkų karas Irake? Juolab, kad teisingo karo samprata nėra paprasčiausias mechaninis tam tikrų taisyklių pritaikymas, veikiau tai pastanga problemą spręsti etiniame lygmenyje, kartu atliekant kruopščią empirinę situacijos analizę. Kita vertus, skaitydami lietuviškus dienraščius bei žurnalus nusivyliam, kad žurnalistai ir politikai galimo karo Irake klausimą svarsto vien tik Lietuvos geopolitinių interesų, o ne teisingumo/neteisingumo kategorijų lygmenyje. Kažkodėl manoma, kad karo veiksmai ir dorovės dėsniai yra skirtingi ar net nesuderinami dalykai. Tačiau, manau, būtent konfliktų, suiručių ar karų metu skrupulinga ir intensyvi moralinė refleksija tampa itin reikalinga.

Deja, ir didelė dalis užsienio leidinių svarsto, ar JAV turėtų gauti karui Irake JTO sankciją, ar galėtų teisėtai kariauti be jos. Kartu neišvengiamai svarstomas klausimas – ar JAV turi visišką suverenitetą užsienio politikoje, ar aukščiausia valdžia tarptautiniuose reikaluose šiandien priklauso tarptautinėms organizacijoms?

Paprastai skiriami dvi kriterijų grupės: ius ad bellum (teisė karui) ir ius in bellum (teisė kare). Pirmiausia, galima įvardinti tokius svarbius klausimus: ar karo priežastis teisėta, t.y., ar iš tikrųjų egzistuoja teisingos tvarkos pažeidimas, kurį reikia atstatyti? Ar karui vadovaus teisėta ir atskaitinga politinė valdžia? Kokiais motyvais remiamasi (kerštas ar atsakomasis smūgis nėra vertinami kaip teisėti motyvai)? Ar nauda, kurią galėtų atnešti sėkmingas karas, yra didesnė už žalą, kurią atneštų abejingumas ir aktyvių veiksmų nesiėmimas? Ar buvo išbandytos ir pasirodė neveiksmingos visos nekarinės priemonės? .Ar yra pagrindo manyti, kad kariniai veiksmai bus sėkmingi? Tik teigiamai atsakius į šiuos klausimus galima svarstyti, kaip turėtų būti vykdomas teisingas karas. Čia daugiausia dėmesio susilaukia klausimas, ar tikrai neketinama naudoti daugiau jėgos, nei reikia, jog pasiektume teisėtų tikslų. Dar vienas svarbus klausimas – ar imamasi visų įmanomų priemonių, idant būtų užtikrintas nekariaujančių žmonių saugumas? Gal ir paradoksalu, bet šiandien, pradedant trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį, į kai kuriuos iš šių klausimų atsakyti sunkiau nei Augustino laikais. Pavyzdžiui, kaip dabartinėmis sąlygomis pasiekti, kad kare nenukentėtų nekariaujantys civiliai? Kita vertus, labai sunku adekvačiai įvertinti, kiek perspėjimai apie diktatorių rankose atsidūrusi masinio naikinimo ginklą yra teisingi, kiek tai tėra baimės sukurtos iliuzijos.Išvada
Deja, globaliais ryšiais susaistytame dabarties pasaulyje nebėra lokalinių problemų. Kiekvienas konfliktas paliečia mus visus. Tai reiškia, jog turime apie labai daug ką pamąstyti.Galima sakyti, jog konfliktų atsiras tol kol suksis žemė aplink savo ašį ir būtų labai banalu manyti, jog žmonija būdama įvairių kultūrų bei įsitikinimų niekuomet nekonfliktuos, o dėl visko suras bendrus kompromisus.Neveltui Japonijos išminčiai yra pasakę frazę: Gėris be blogio negali egzistuoti-kur gėris ten ir blogis. Ir pakrikštiję tą frazę simboliu.Svarbiausi ateities konfliktai
S. Hantingtonas nurodo kelias priežastis, leidžiančias taip teigti. Pirma, skirtumai tarp civilizacijų ne tik realūs-jie esminiai. Civilizacijas skiria istorija, kalba, kultūra, tradicijos ir, svarbiausia, religija. Įvairių civilizacijų žmonės skirtingai suvokia Dievo ir žmogaus, asmenybės ir grupės, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, vyrų ir žmonų santykius, teises ir pareigas, laisvę ir valdžią, lygybę ir hierarchiją. Šie skirtumai yra susiformavę per šimtmečius, ir greitai neišnyks. Jie kur kas svarbesni už skirtumus tarp politinių ideologijų ir politinių režimų. Tiesa, skirtumai nebūtinai reiškia konfliktą, o konfliktas-nebūtinai prievartą. Vis dėlto istorijoje skirtumai tarp civilizacijų sukėlė ilgiausius ir žiauriausius konfliktus.
Antra, pasaulis tampa mažesnis. Įvairių civilizacijų tautos daugiau bendrauja, o toks bendravimas sustiprina „civilizacinę sąmonę“. Geriau suvokiamos vienos civilizacijos bendrybės bei skirtumai tarp skirtingų civilizacijų. Tai verčia prisiminti senus civilizacijų konfliktus.
Trečia, ekonominis modernėjimas ir socialiniai pokyčiai atskiria žmones nuo vietinių tradicijų ir silpnina priklausymo nacionalinei valstybei jausmą. Didžiojoje pasaulio dalyje šį trūkumą ima užpildyti religija, dažnai judėjimai, vadinami „fundamentalistiniais“. Religijos atgimimas suteikia galimybę saviidentifikavimui ir bendravimui, kuris peržengia valstybių sienas ir vienija civilizaciją.
Ketvirta, civilizacinio sąmoningumo didėjimą aktyvina dvigubas. Vakarų vaidmuo. Viena vertus, Vakarai yra pasiekę galingumo viršūnę. Tuo pat metu, gal kaip to padarinys, ne vakarų civilizacijos grįžta prie savo ištakų (kalbama apie Japonijos užsisklendimą, Indijos induizavimą bei Neru epochos pabaigą, Artimųjų Rytų reislamizavimą, Rusijos slavizavimą ir pan.). Taigi galingieji Vakarai vis dažniau susiduria su nevakarais, kurie turi vis daugiau noro, valios ir išteklių patys lemti pasaulio politiką. Anksčiau ne vakarų visuomenių vadovai buvo gavę vakarietišką išsilavinimą, o liaudis-persmelkta vietinių kultūros tradicijų. Dabar šie santykiai atvirkšti: valdiniams didžiausią įtaką turi Vakarų kultūra, valdantiesiems vis didesnę įtaką daro vietos tradicijos.
Penkta, kultūrinės ypatybės ir skirtumai nelengvai keičiami, todėl juos sunkiau išspręsti negu ekonominius ar politinius. Tarkim, komunistai gali tapti demokratais, bet azerbaidžaniečiai niekad netaps armėnais. Klasių ir ideologijų konfliktų klausimas buvo: „Kurioje tu pusėje?“, taigi žmonės galėjo rinktis ir keisti puses. Tuo tarpu civilizacijų konflikto klausimas yra: „Kas tu esi?“ Religiniai skirtumai yra dar didesni negu priklausomybė kuriai nors tautai. Juk galima būti pusiau prancūzu, pusiau arabu, bet kur kas sunkiau būti pusiau kataliku, pusiau musulmonu.
Galiausiai, didėja ekonominis regionalizmas ir viduregioninė prekyba. Viena vertus, sėkmingas ekonominis regionalizmas gali sustiprinti civilizacinį sąmoningumą, kita vertus — pats regionalizmas įmanomas tik kai jį lemia bendra civilizacija. Tai rodo Europos Sąjungos gyvybingumas, ekonominis Kinijos ir Taivano stiprėjimas.Literatūra
http://www.geocities.com
http://www.info.lt

Leave a Comment