ĮVADAS
Šiame savo darbe analizavau, kaip charakterio tipai veikia bendravimą. Bendravimas – tai ne tik keitimasis informacija, bet ir didžiulė socialinė vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses. Tai – geros nuotaikos, aktyvesnės kūrybinės veiklos laidas, patikimas kelias į psichologinę harmoniją. Buvo prieita nuomonė, kad buti grynai ekstravertu, ar intravertu nėra gerai. Todėl norint išmokti gerai bendrauti, visų pirma reikia mokėti kontroliuoti save, ir elgtis kiekvienoje situacijoje kitaip. Juk bendrauti daug maloniau, kai žmogus atviras, nuoširdus. Praranda bendravimas prasmę, jeigu visiškai skiriasi pažiūros, nežinoma, ką apie tave mano, ko gali laukti ir ko laukia iš tavęs. Bendravimas kur kas sklandesnis ir malonesnis, kai gerai žinomas pašnekovo charakteris, temperamentas, atsižvelgiama į vieno ir kito interesus, papročius ir įpročius. Charakteris – tai asmenybės bruožai būdingi tik tam žmogui. Charakteris formuojasi pagal temperamentą ir aplinkybes, pagal artimųjų pasaulėžiūrą, intelektą, emocijų išraišką. Charakteris formuojasi gyvenimo eigoje. Charakterio įpatumus įtakoja aplinka, šeima, gyvenimo aplinkybės. Tačiau pats žmogus vaidina didžiausią vaidmenį.
TEORINĖ DALIS
Bendravimas – tai ne tik keitimasis informacija, bet ir didžiulė socialinė vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses. Tai – geros nuotaikos, aktyvesnės kūrybinės veiklos laidas, patikimas kelias į psichologinę harmoniją. Žmogus apskritai negalėtų ne tik egzistuoti, bet ir pajusti gyvenimo džiaugsmą be glaudžių ryšių, dažnų susitikimų, be bendros veiklos su aplink esančiais. Bendravimas kur kas sklandesnis ir malonesnis, kai gerai žinomas pašnekovo charakteris, temperamentas, atsižvelgiama į vieno ir kito interesus, papročius ir įpročius.Kiekvienas gerai pažįstame jausmą, kurį sužadina nuoširdus bendravimas, tačiau jis ne visų širdyse randa atgarsį. Su vienais lengviau rasti bendrą kalbą ir malonu bendrauti, su antrais – sunkiau, nuo trečių – nusisukame, ketvirtų – vengiame. Sunku bendrauti su tais, kurie apšaukia, užgaulioja. Bendravimas daugiau teikia kančios negu džiaugsmo, kai įsiterpia klasta ir apgaulė, beatodairiškai tenkinami tik savieji poreikiai. Argi įmanoma bendrauti su žmonėmis, galinčiais kiekvienu momentu išduoti, apkaltinti vien dėl to, kad spręstųsi jų problemos?. Nemalonu bendrauti ir su žmonėmis, kurių akyse nesimato džiaugsmo, o žvilgsniai šalti ir nepatiklūs.
Žymiai sunkiau bendrauti tam, kuris bijo viešai pasakyti savo nuomonę, nesugeba ir nenori atleisti. Sunku prisitaikyti ir prie genijų arba keistuolių. Praranda bendravimas prasmę, jeigu visiškai skiriasi pažiūros, nežinoma, ką apie tave mano, ko gali laukti ir ko laukia iš tavęs. Atsiranda visokiausių situacijų, kai stengiamasi bendravimą įsprausti į kažkokių visiems atvejams tinkamų elgesio kultūros taisyklių rėmus. Nėra ir niekas negali pasiūlyti rekomendacijų, kurios tiktų visų stilių bendravimui. Protingiausia kiekvienoje konkrečioje situacijoje vadovautis ne tik nusistovėjusiomis normomis ir principais, bet ir savais, toje situacijoje tinkamiausiais. Vieni žmonės labiau linkę bendrauti, kiti – mažiau. Kai kurie net nepažįstamoje kompanijoje – tarsi žuvys vandenyje, o kitiems vakaroti su nepažįstamais žmonėmis – tikras pragaras. Ir vis dėlto, kaip teigia amerikiečių sociologai ir psichologai, nėra uždarų ir nešnekių žmonių. Žmonės tik nemoka būti komunikabilūs. Taigi reikia mokytis bendrauti su įvairiausiais žmonėmis įvairiausiose situacijose. Žmonija tūkstantmečiais mokėsi bendravimo meno, kurdama vis tobulesnes taisykles, įstatymus, elgesio normas. Visi siekiame tokio bendravimo, kurio dėka kiekvienas pailsi, atsigauna, pasijunta pakylėtas. Žinoma, kartais vietoj laukto džiaugsmo bendravimas sudrumsčia dvasios ramybę, prišiukšlina sielą, sukelia net pykčio audras.Charakteris – tai asmenybės bruožai būdingi tik tam žmogui. Charakteris formuojasi pagal temperamentą ir aplinkybes, pagal artimųjų pasaulėžiūrą, intelektą, emocijų išraišką. Charakteris formuojasi gyvenimo eigoje.
Žmonės pagal charakterį yra skirstomi į:1. Intravertus (pasyvesnio charakterio žmonės).2. Ekstravertus (visas dėmesys nukreiptas į išorinį pasaulį).
Ekstravertiškumas ir intravertiškumas yra tik du iš daugelio žmogaus elgesio savitumų. Bet dažniausiai jie gana akivaizdūs ir lengvai atpažįstami.
Ekstravertas. Energingas, veiklus, aktyvus, suvartoja daugiau energijos, nei gauna, todėl veiklos stilius neekonomiškas.