Gamtos vaizdai A.Vienuolio apsakyme “Paskenduolė”
PLANAS
I. Realusis pasaulis po truputį traukiasi. II. Senasis kryžius – kaimelio peizažo dalis. III. Mistinė, neįprasta naktis. IV. Brėkštantis rytas atsineša vaikystės prisiminimus. V. “…kai kada prieš didelę ūkaną netikėtai pasirodo iš po debesų saulė…” VI. Bitelės “skraido, birbena, pasakoja…” VII. Mėnulis budėjo ten, “kur daug ašarų liejama…” VIII. Vasaros peizažai – fonas žmonių lauko darbams.
Peizažas A. Vienuolio apsakyme “Paskenduolė” atlieka nepaprastai didelį vaidmenį. Rašytojas nutapo nuostabius gamtos vaizdus, kurie atskleidžia skausmingus Veronikos išgyvenimus, padeda suvokti, suprasti sunkią merginos dalią, kurie paryškina ir tarsi padidina jos begalinį vidinį sielvartą. Apsakymo pradžioje sutinkame Veroniką rugių lauke besivartančią, besiblaškančią, dejuojančią dėl nelemtosios klaidos, kuri tapo tokia didelė bėda. Rami gamta – tai tarsi kontrastas nuolat besikeičiančiai, nepastoviai nelaimingosios merginos nuotaikai: “…viršum jos, apvožęs žemę, smego nepasiekiamose aukštybėse be galo gilus mėlynas dangus, kuriame linksmai raižė sparnais orą vikrutės kregždės, štarai, šalomojus grūdo mašalų spiečiai ir, tarytum ant neįžiūrimų siūlelių pakabinti, drebėjo čiulbėjo vieversėliai. Kvepėjo medumi, dobilais, ramunėmis. Aplink pievelę kaip mūras stovėjo ką tik išplaukėję rugiai ir, linguodami savo dar neišplaukiojusiomis varpomis, tarytum žiūrėjo į merginą ir tyliai šnibždėjo: “Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!.” Šioje vietoje mes supramtame, kad realusis pasaulis, kuriame rugiai nekalba, po truputį, nors dar ir nežymiai, traukiasi, užleisdamas vietą kitam, transcendentiniam pasauliui. Šių dviejų pasaulių, kuriuose ėmė gyventi Veronika, kaitą ir atspindi gamtos vaizdai, rugių kalba. Labai daug dėmesio A. Vienuolis savo apsakyme skiria senajam pakrypusiam ąžuoliniam kryžiui aprašyti. Jis yra tarsi visų kaimo nelaimių, kančių, nepriteklių ir nuoskaudų išliejimo vieta. Po juo meldėsi lenkmety, trėmimo į Sibirą dienomis, taip pat po juo “…merdėjo, nesavu balsu šaukdama, dėdienė Adomienė, kai dvaro malūne amžinai sužeidė jos vyrą; čia pat vaitojo motulė, palaidojusi paskutinį savo sūnelį, verkė nuskriausta našlaitė, ir daug daug po šiuo kryžiumi ašarų išlieta ir bėdų išpasakota.” Šis kryžius – tai tarsi kaimelio peizažo dalis, jis tarsi susiliejęs, suaugęs su gamta. Po juo pasimeldus, paraudojus žmonėms tarsi pasidarydavo geriau, ramiau. Jie tarsi atrasdavo savyje norą gyventi, nes nesinorėjo tikėti, kad žmogus “…žydi pasaulyje tik vieną kartą ir kad nuskintas vysta ir nyksta…” kaip ir žiedai, kuriais visada būdavo apkaišytas kryžius.
Mistinę, paslaptingą, neįprastą nuotaiką padeda sukurti ir nakties peizažas: “…kažin ką negera prieš Veroniką tardamies, suūžė, sušnibždėjo viršūnėmis medžiai, per takelį šmėstelėjo paslaptingas šešėlis, miško gilumoje brakštelėjo sučiuravo į vienas kitą du medžiai…”, kuris paryškina Veronikos baimę, išgąstį: “Širdis jai apmirė, pakinkas pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. It baidyklės atrodė patamsyje eglės, stuobriams rankos ir kojos išaugo; kelmai meškomis ir vilkais pavirto; viršum jos galvos, ant pušies pakibęs, pradėjo maskatuoti kojomis pakaruoklis, ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių ir pridūrusios paskui ją sekė.” Įdomus brėkštančio ryto įvaizdis, kur “pritvinkusiuose rytuose Aušrinė, nardydama tarp mažučių, raudonai nusidažiusių debesėlių, čia dega, čia gęsta, čia liepsnoja, čia smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje”, kuris net tris kartus pasikartoja. Šis nuostabus auštantis rytas nukelia Veoniką į tolimą prisiminimų pasaulį, į šviesiąją vaikystės karalystę, nesudrumstą nelaimių, vargų, gerosios mamytės globojamą. Šis rytas taip pat priminė liūdniausią jos gyvenime dieną – motulės laidotuves, ir “gaili ašarėlė nuriedėjo per Veronikos nelaimės ir nemigos nuvargintą veidelį.” O pati “gražuolė žvaigždė Aušrinė” čia yra tarsi dar vienas tiltas tarp konkrečiojo, žemiškojo ir transcendentinio, nežemiškojo pasaulio.