Gamtos vaizdai A.Vienuolio apsakyme “Paskenduolė”

PLANAS

I. Realusis pasaulis po truputį traukiasi. II. Senasis kryžius – kaimelio peizažo dalis. III. Mistinė, neįprasta naktis. IV. Brėkštantis rytas atsineša vaikystės prisiminimus. V. “…kai kada prieš didelę ūkaną netikėtai pasirodo iš po debesų saulė…” VI. Bitelės “skraido, birbena, pasakoja…” VII. Mėnulis budėjo ten, “kur daug ašarų liejama…” VIII. Vasaros peizažai – fonas žmonių lauko darbams.

Peizažas A. Vienuolio apsakyme “Paskenduolė” atlieka nepaprastai didelį vaidmenį. Rašytojas nutapo nuostabius gamtos vaizdus, kurie atskleidžia skausmingus Veronikos išgyvenimus, padeda suvokti, suprasti sunkią merginos dalią, kurie paryškina ir tarsi padidina jos begalinį vidinį sielvartą. Apsakymo pradžioje sutinkame Veroniką rugių lauke besivartančią, besiblaškančią, dejuojančią dėl nelemtosios klaidos, kuri tapo tokia didelė bėda. Rami gamta – tai tarsi kontrastas nuolat besikeičiančiai, nepastoviai nelaimingosios merginos nuotaikai: “…viršum jos, apvožęs žemę, smego nepasiekiamose aukštybėse be galo gilus mėlynas dangus, kuriame linksmai raižė sparnais orą vikrutės kregždės, štarai, šalomojus grūdo mašalų spiečiai ir, tarytum ant neįžiūrimų siūlelių pakabinti, drebėjo čiulbėjo vieversėliai. Kvepėjo medumi, dobilais, ramunėmis. Aplink pievelę kaip mūras stovėjo ką tik išplaukėję rugiai ir, linguodami savo dar neišplaukiojusiomis varpomis, tarytum žiūrėjo į merginą ir tyliai šnibždėjo: “Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!..” Šioje vietoje mes supramtame, kad realusis pasaulis, kuriame rugiai nekalba, po truputį, nors dar ir nežymiai, traukiasi, užleisdamas vietą kitam, transcendentiniam pasauliui. Šių dviejų pasaulių, kuriuose ėmė gyventi Veronika, kaitą ir atspindi gamtos vaizdai, rugių kalba. Labai daug dėmesio A. Vienuolis savo apsakyme skiria senajam pakrypusiam ąžuoliniam kryžiui aprašyti. Jis yra tarsi visų kaimo nelaimių, kančių, nepriteklių ir nuoskaudų išliejimo vieta. Po juo meldėsi lenkmety, trėmimo į Sibirą dienomis, taip pat po juo “…merdėjo, nesavu balsu šaukdama, dėdienė Adomienė, kai dvaro malūne amžinai sužeidė jos vyrą; čia pat vaitojo motulė, palaidojusi paskutinį savo sūnelį, verkė nuskriausta našlaitė, ir daug daug po šiuo kryžiumi ašarų išlieta ir bėdų išpasakota.” Šis kryžius – tai tarsi kaimelio peizažo dalis, jis tarsi susiliejęs, suaugęs su gamta. Po juo pasimeldus, paraudojus žmonėms tarsi pasidarydavo geriau, ramiau. Jie tarsi atrasdavo savyje norą gyventi, nes nesinorėjo tikėti, kad žmogus “…žydi pasaulyje tik vieną kartą ir kad nuskintas vysta ir nyksta…” kaip ir žiedai, kuriais visada būdavo apkaišytas kryžius.

Mistinę, paslaptingą, neįprastą nuotaiką padeda sukurti ir nakties peizažas: “…kažin ką negera prieš Veroniką tardamies, suūžė, sušnibždėjo viršūnėmis medžiai, per takelį šmėstelėjo paslaptingas šešėlis, miško gilumoje brakštelėjo sučiuravo į vienas kitą du medžiai…”, kuris paryškina Veronikos baimę, išgąstį: “Širdis jai apmirė, pakinkas pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. It baidyklės atrodė patamsyje eglės, stuobriams rankos ir kojos išaugo; kelmai meškomis ir vilkais pavirto; viršum jos galvos, ant pušies pakibęs, pradėjo maskatuoti kojomis pakaruoklis, ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių ir pridūrusios paskui ją sekė.” Įdomus brėkštančio ryto įvaizdis, kur “pritvinkusiuose rytuose Aušrinė, nardydama tarp mažučių, raudonai nusidažiusių debesėlių, čia dega, čia gęsta, čia liepsnoja, čia smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje”, kuris net tris kartus pasikartoja. Šis nuostabus auštantis rytas nukelia Veoniką į tolimą prisiminimų pasaulį, į šviesiąją vaikystės karalystę, nesudrumstą nelaimių, vargų, gerosios mamytės globojamą. Šis rytas taip pat priminė liūdniausią jos gyvenime dieną – motulės laidotuves, ir “gaili ašarėlė nuriedėjo per Veronikos nelaimės ir nemigos nuvargintą veidelį.” O pati “gražuolė žvaigždė Aušrinė” čia yra tarsi dar vienas tiltas tarp konkrečiojo, žemiškojo ir transcendentinio, nežemiškojo pasaulio. O štai kaip meistriškai A. Vienuolis nutapo sekmadienio rytą, kai “saulė vos tebetekėjo iš už tamsaus kaip naktis šilo, ir gaili rasa didelėmis ašaromis sužibo ant palinkusių rugių ir rasakilų”. Šio ryto ramuma yra tarsi paralelė žmonių nuotaikai: “Ir taip tylu ir iškilmingai ramu buvo aplinkui, jog rodėsi, kad ir pati gamta švenčia sekmadienį ir kartu su žmonėmis ilsisi.” Ši tyluma paveikia ir Veronikos sąmonę: joje gimsta viltis, kad galų gale sulauks mylimojo laiško. Tačiau neilgai liepsnoja toji laimės kibirkštėlė: “Taip kai kada prieš didelę ūkaną netikėtai pasirodo iš po debesų saulė, nušviečia laukus, perkošia mišką, sužibina banguojančią upelę, prajuokina gėles, sužadina paukščius ir staiga pasislepia už juodo debesio, kad jau ilgai nebepasirodytų.”

Labai įspūdingas yra kapinių aprašymas, “gedulingas” bitelių birbenimas. Jos tarsi “pasakoja, kaip sunkiai velioniai pasaulyje gyveno, kaip vargo, triūsė, kaip į kapus nuėjo; kaip vienus šioje ašarų pakalnėje bėdos graužė, kitus ligos kamavo; kaip paskui vienų ilgai verkė, kitus veikiai pamiršo. Pasakoja, kaip mirusi močiutė mažučius našlaičius paliko, kaip mirė mergelė, meilės nepažinusi, kaip ilsisi bernelis, svetimoje šalelėje galvelę paguldęs… Skraido, birbena, pasakoja. Klauso jų medžiai, gėlės ir kryžiai pakrypę…” Klauso jų ir Veronika, klauso ir bando nusiraminti, sugrįžti į gyvenimą, bent truputį pamiršti savo bėdas. Paskutiniojo Veronikos gyvenimo vakaro peizažas žavi savo nepaprastu grožiu. Atrodo, lyg pati gamta nujaučia merginos likimą, jos tragišką sumanymą: “…nedrąsiai, pamažu, tarytum ko tykodamas, užtekėjo mėnulis.” Visa aplinka tarytum spinduliuoja nebylia užuojauta Veronikos skausmui: “graudi, liūdna tyla su tokia pat neapsakomo ilgesio ir nuliūdimo pilna mėnulio šviesa užviešpatavo sumigusiame sodžiuje.” Nuo čia Veroniką neatskiriamai lydi pati gamta. Kai ji “verkė, kaltės nežinodama, verkė, dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta”, tai “drauge su ja verkė ir toji gedulinga mėnulio šviesa, ir paslaptinga tyla, ir liūdnai po miglotus laukus mienesienoj glūdinėjanti, it graži nuskriausta mergaitė našlaitė, Ancioko daina.” O merginai žengus neatitaisomą žingsnį ir atsisveikinus su šiuo gražiu, bet neteisingu ir negailestingu pasauliu, ”krūptelėjo vandeny žvaigždelės, subruzdo ajerai, sulingavo amžinai sargyboje stovinčios nendrės, nutirpo persigandę meldai, ir viena paskui kitą į visas šalis pradėjo bėgti nuo Veronikos bangutės…” Visą ramią ir tylią gamtą tarsi sukrėtė jaunos gyvybės nutrūkimas: akimirksniui ji nusimetė miego šydą ir, būdama liudininke tokios kraupios scenos, tarsi sudrebėjo… Tačiau neilgam, nes “kai po pusvalandžio iš po debesėlio išlindęs mėnulis apšvietė žemę, tylu ir ramu buvo nurimusiame vandens plote: saldžiai miegojo ajerai, snaudė ant meldų pasirėmusios nendrės, ir milijonai žvaigždelių žiūrėjo iš dangaus ežeran. Miegojo ir žmonės, ir gamta, tik vienas vienužis mėnuo, liūdnas ir susimąstęs, budėjo ties ta nelaiminga šalimi, kur taip daug meldžiamasi ir taip daug ašarų liejama.”

Tačiau ne vien atskleisti ir išryškinti nelaimingosios Veronikos išgyvenimus siekė A. Vienuolis gamtos vaizdais. Vasaros peizažai – tai fonas žmonių lauko darbams. Itin ryškus rugiapjūtės vaizdas: “visų veiduose buvo matyti linksmos ir svarbios darbymetės reikšmė, o visas sodžius ir kelias, tarytum laukdamas pravažiuojan kokio didelio ir garbingo svečio, buvo nubarstytas žaliu žalumynu – šienu.” Taigi peizažas apsakyme “Paskenduolė” vaidina didžiulį vaidmenį: paryškina Veronikos skausmingus išgyvenimus, valstiečių nuotaikas, suteikia foną lauko darbams ir, be abejo, leidžia pasigrožėti nuostabiais gamtos vaizdais.