Biheviorizmas

TURINYS

ĮVADAS …………………………………………………………………………… 21. Bihevioristinės krypties apibrėžimas ……………………………………………. 32. J.B.Vatsono idėjos …………….………………………………………………….. 33. Bihevioristų teorijos ………….………………………………………………….. 43.1. Elgesio akcentavimas ……………………….………………………………. 43.2. Klasikinė sąlyginė reakcija ………………….………………………………. 43.3. Operantinis sąlygojimas ……..……………….………………………………. 53.4. Socialinio išmokimo teorija ………………….………………………………. 54. Bihevioristinės teorijos vertinimas ……………………………………………….. 5IŠVADOS ..………………………………………………………………………… 7LITERATŪRA .…………………………………………………………………… 8ĮVADASXIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Europos ir JAV universitetuose kūrėsi psichologijos katedros. Psichologinius eksperimentus iš fiziologų, medikų, fizikų perėmė profesionalūs psichologai. Tačiau nebuvo sukurta psichologijos sistema, kuri būtų grindžiama aiškiai apibrėžta teorija. Psichologija, kaip ir jos pamatas – filosofinės mokyklos – turėjo daug krypčių. Tai struktūralizmas, funkcionalizmas, biheviorizmas, geštaltpsichologija, psichoanalizė, kognityvinė psichologija, humanistinė psichologija. Dabartinė psichologija – intensyviai besivystantis mokslas. Šiandien psichologijoje vienu metu egzistuoja įvairios kryptys, taigi, ir skirtingi požiūriai į tai, kas yra šis mokslas. “Skirtingų mokyklų atstovai, išryškindami ir sureikšmindami vieną ar kitą psichikos aspektą, giliau jį tyrinėdami, praturtina psichologijos mokslą naujais faktais bei tyrimo metodais” (2, p. 17). Šiame darbe plačiau aptarsiu vieną iš psichologijos krypčių – biheviorizmą. Darbo tikslas: Apibūdinti biheviorizmą kaip psichologijos kryptį. Darbo objektas: Pagrindiniai biheviorizmo bruožai.Darbo uždaviniai: 1. Apibrėžti biheviorizmo sąvoką.2. Atskleisti ryškiausio biheviorizmo atstovo J.B.Vatsono idėjas.3. Aprašyti pagrindines bihevioristų teorijas.4. Pateikti bihevioristinės teorijos vertinimą – išryškinti jos privalumus ir trūkumus.1. Bihevioristinės krypties apibrėžimas“Biheviorizmas (angl. k. behaviour – elgimasis, elgsena) – tai materialistinė psichologija, kuri psichologijos objektu laiko žmogaus elgesį arba išorinį pasireiškimą bei refleksus, o ne sąmonę” (2, p. 54). Šį psichologijos kryptis neigia paveldėjimą, atmeta visas iki šiol žinomas psichologijos sąvokas (pojūčio, jausmo, protavimo, atminties ir akcentuoja tik išorinę žmogaus elgseną ir aktyvumą įvairiomis aplinkybėmis. Taigi “šios krypties tyrimo objektas – nešališkai registruojamos elgesio apraiškos” (6, p. 178). Ji susiformavo XX a. pr. JAV. Biheviorizmo atsiradimą lėmė filosofinės abjektyvizmo ir mechanizmo tradicijos, evoliucionizmo laimėjimai, introspekcinės psichologijos krizė, zoopsichologų mėginimai objektyviais metodais tirti gyvūnų elgesį.

Bihevioristinės krypties atstovai daugiausia dėmesio skyrė tam, ką žmonės daro ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Jie nagrinėjo ir mokymo bei išmokimo įtaką gyvūnų bei žmonių elgsenai. Asmenybė pagal bihevioristus – tai elgesio reakcijų visuma. 1912 – 1930 metai – klasikinio biheviorizmo laikotarpis. Svarbiausias tuo metu tyrinėtas klausimas – išmokimas. Psichinius reiškinius laikydami organizmo reakcijomis, bihevioristai nesigilino į sąmonę, mąstymą, valią, nes to negalima griežtai eksperimentiškai užfiksuoti. XX a. 4-ajame dešimtmetyje biheviorizmas suskilo į keletą neobihevioristinių krypčių – loginių (C.L.Hullis), kognityvinį (E.C.Tolmanas), radikalųjį (B.F.Skinneris). Neo bihevioristai mėgino nusakyti daug konkretesnius elgesio dėsnius ir suformuluoti labiau pagrįstas elgesio teorijas. Bihevioristų formulėje SXR jie tarp stimulo ir reakcijos įterpė tarpinius kintamuosius: reikšmę, tikslus, motyvus, poreikius, ketinimus, įgūdžius ir kt. Apie 1956 m. prasidėjo trečiasis biheviorizmo raidos etapas. Jam būdinga biheviorizmo doktrinos (teorijos ir tyrimo metodų) liberalizmo tendencijos: bihevioristai patobulino empirinius ir matematinius tyrimų metodus, tyrinėjo išmokimą, emocijas, kalbą. Šios krypties atstovai daugiausia tyrė gyvūnus, manydami, kad žmogaus elgesys nuo gyvūnų skiriasi tik sudėtingumo laipsniu. Remdamiesi gautomis išvadomis jie mėgino paaiškinti ir žmogaus elgesį.

2. J.B. Vatsono idėjos

Ryškiausi biheviorizmo atstovai – J.B.Vatsonas (D.B.Watson) (1878-1958) ir E.Torndaikas (E.Thorndike) (1874-1949). Dž.B.Vatsonas teigė, kad “žmonės ir gyvūnai elgesio išmoksta dėl sąlyginių refleksų susidarymo” (5, p. 163). Individas pagal jį iš aplinkos gauna dirgiklį (stimulą) ir atsako į jį tam tikru veiksmu (reakcija). Jis teigė, kad psichologai turi tirti ir analizuoti tik tai, ką jie gali, tiesiogiai matyti ir išmatuoti. Šis psichologas siūlė apsiriboti tik tais dalykais, kuriuos galima stebėti ir formuluoti jų dėsningumus. 1913 m. Vatsonas išdėstė pagrindinius biheviorizmo teiginius. Jis teigė, kad psichologija yra visiškai objektyvi, eksperimentinė gamtos mokslų šaka, o jos objektas – elgesys (reakcijų į aplinkos stimulus ir dirgiklius visuma), kurį galima kryptingai ir objektyviai stebėti ir nustatyti. Svarbiausią tyrinėjimų vienetą – elgesio vienetą (santykį tarp stimulo ir reakcijos) – bihevioristai išreiškė formule SR (t.y. stimulas sukelia reakciją).3. Bihevioristų teorijos

Bihevioristai sukūrė teorijas, aiškinančias, kaip mes mokomės ir išmokstame. Panagrinėkime jas plačiau.3.1. Elgesio akcentavimasBihevioristai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios konkrečios aplinkybės priverčia juos taip elgtis. “Siekdami paaiškinti žmogaus elgesį, bihevioristai atskleidžia tiesiogines tokio elgesio priežastis ir pasekmes” (7, p. 68). Priešingai nei psichoanalitinės ir kognityvinės teorijos atstovai, bihevioristai nekūrė žmogaus raidos sampratos. Jie suformulavo teoriją apie elgesio dėsningumus, kurie gali būti pritaikyti bet kurio amžiaus bet kuriam individui. Pagrindiniai biheviorizmo stimulo dėsniai atskleidžia tarpusavio ryšius tarp įvykių arba tarp stimulo ir reakcijos. Kai kurios reakcijos yra automatiškos, tarsi refleksai, įgimtos ir žmonėms, ir gyvūnams. Dauguma elgesio pasireiškimų (reakcijų) nėra įgimti. Jie yra išmokti dviem būdais: klasikinės sąlyginės reakcijos ir operantinio sąlygojimo.3.2. Klasikinė sąlyginė reakcijaŠios teorijos dėmesio centre – organizmų elgesys, raumenų bei liaukų veiklos pakitimai. Būdingiausias šios teorijos pavyzdys yra rusų fiziologo I.Pavlovo, moksliniai darbai. Šis mokslininkas studijavo stimulo ir reakcijos tarpusavio ryšį. Viename eksperimente jis išmokė šunį reaguoti seilių išsiskyrimu į skambutį arba į šviesos įjungimą. Šis eksperimentas – klasikinio sąlyginio reflekso suformavimo būdas, nes “šuo išmoksta neutralius stimulus asocijuoti su reikšmingais, po to reaguoti į nereikšminą stimulą (šviesą) kaip į reikšmingą (maistą). Tokiu pat klasikinio sąlygojimo būdu gali mokytis reaguoti ir žmogus.3.3. Operantinis sąlygojimasB.F.Skineris teigė, kad svarbesnis yra kitas sąlyginės reakcijos tipas – operantinis sąlygojimas. Tai mokymasis, kai asmuo ar gyvūnas atlieka arba neatlieka tam tikrą veiksmą atsižvelgiant į tai, ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas, ar baudžiamas. Skinerio teorija nurodo, kad jei tam tikri elgesio šablonai kontroliuojami tam tikromis pastiprinančiomis sąlygomis, tai, pakeitus tas sąlygas, pasikeis ir elgesys. Skineris išskiria pirminius ir antrinius pozityvius paskatinimus.
B.F.Skineris pabrėžė, kad elgesys turi būti kontroliuojamas pateikiant pozityvius stimulus. Tuo tarpu bausdami mes nedaug ką pasiekiame. Taigi bihevioristai, siekdami ilgam pakeisti elgesį, naudoja paskatas, o ne bausmes.3.4. Socialinio išmokimo teorijaŠi teorija padeda suprasti, kaip žmogus įgyja sudėtingus idealus ir vertybes. Tėvai yra svarbiausi vaiko gyvenime. Jis stengiasi imituoti jų elgesį ir save su jais tapatina. Suaugę vaikai tikriausiai elgsis pagal vaikystėje įgytą elgesio modelį. “Socialinis mokymasis kartais vadinamas modeliavimu, nes žmonės modeliuoja savo elgesį, sekdami kitų žmonių elgesio modeliu” (7, p. 73). Vaikai gali pasirinkti ir tinkamą, ir netinkamą elgesio modelį. Tais modeliais gali būti tėvai, kiemo draugai, žymūs žmonės. Socialinis mokymais vyksta visą gyvenimą. Socialinio išmokimo teorija leido bihevioristams padaryti išvadą, kad, norint pakeisti elgesį, būtina išanalizuoti artimiausią žmogaus socialinę aplinką.4. Bihevioristinės teorijos vertinimasRaidos psichologijoje dažniausiai naudojamasi dviem bihevioristų idėjomis. Psichologai pripažįsta, kad daugelį vaikų ir suaugusių atliekamų veiksmų lemia supanti aplinka, o ne pasąmonėje slypinčios problemos ar paveldėtos ypatybės. Todėl, keičiant aplinkos sąlygas, galima keisti žmogaus elgesį. Šiuos teorijos pagrįstumą patvirtina tai, kad, remiantis bihevioristų pasiūlymais, pavyksta pakeisti problemišką elgesį. Kaip pažymi R.Žukauskienė, bihevioristinė teorija psichologiją padarė moksliškesne, nes joje griežtai apibrėžiami terminai, hipotezės tikrinamos laboratoriniais eksperimentais kontroliuojamomis sąlygomis, tyrimų rezultatai yra patikimi. Bihevioristų domėjimasis raidos psichologija padėjo surasti pagrindines paskatas, kurios efektyviausiai veikia mažo vaiko elgesį ir kurios yra efektyviausios vyresniems vaikams. Bihevioristai siekė objektyvumo tyrimuose, tačiau jų silpniausia vieta – žmogaus ir gyvūnų elgesio sutapatinimas.Bihevioristai kritikuojami už tai, kad jie ignoruoja žmogaus emocijas ir mintis, tiesiogiai nesusijusias su eksperimentu; kad nepripažįsta pasąmonės ir tai riboja elgesio, ypač nenormalaus, supratimą. Kai kurie mokslininkai nurodo, kad ši teorija nepakankamai įvertina vidinę motyvaciją ir žmogaus vidinį potencialą. J. Kralikauskas nurodo, kad bihevioristinė teorija valios laisvės visiškai nepripažįsta, o bihevioristai yra griežti ir absoliutūs deterministai. Vis dėlto biheviorizmo idėjos turėjo įtakos antropologijai, sociologijai, pedagogikai, lingvistikai, semiotikai.IŠVADOS
1. Bihevioristinės krypties tyrimo objektas – nešališkai registruojamos elgesio apraiškos.2. 1912-1930 m. – klasikinio biheviorizmo laikotarpis, kurio metu tyrinėtas išmokimas.3. XX a. 4-ame deš-je biheviorizmas suskilo į kelias neobiheviorizmo kryptis – loginį (C.L.Hullis), kognityvinį (E.C.Tolmanas), radikalųjį (B.F.Skinneris).4. Ryškiausi biheviorizmo atstovai – J.B.Vatsonas (D.B.Watson) ir E.Torndaikas (E.Thorndike).5. 1913 m. J.B.Vatsonas suformulavo pagrindinį biheviorizmo teiginį – psichologija yra objektyvi, eksperimentinė gamtos mokslų įštaka, o jos objektas – elgesys, kurį galima kryptingai ir objektyviai stebėti ir nustatyti.6. Pagal bihevioristus daugelis elgesio pasireiškimų (reakcijų) nėra įgimti, o išmokti dviem būdais: klasikinės sąlyginės reakcijos ir operantinio sąlygojimo. 7. Socialinio išmokimo teorija leido padaryti išvadą, kad, norint pakeisti elgesį, būtina išanalizuoti artimiausią žmogaus socialinę aplinką. 8. Silpniausia bihevioristinės teorijos vieta – žmogaus ir gyvūnų elgesio sutapatinimas. 9. Bihevioristai psichologijoje padarė moksliškesnę. 10. Biheviorizmo idėjos turėjo įtakos antropologijai, sociologijai, pedagogikai, lingvistikai, semiotikai.LITERATŪRA1. Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. V.: Alma Litera, 1994.2. Kralikauskas J. Psichologijos įvadas. K.: Šviesa, 1993.3. Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. V.: Lietuvos teisės universitetas, 2003. 4. Myers D.G. Psichologija. V.: Poligrafija ir informatika, 2000.5. Psichologija studentui. K.: Technologija, 2000.6. Visuotinė lietuvių enciklopedija. III t. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003 .7. Žukauskienė R. Raidos psichologija. V.: Margi raštai, 1996.