Turinys
1. Įvadas……………………………………………………….. ………………………………………………………….3 2. Bendravimo būdai……………………………………………………….. …………………………………………4 3. Bendravimo apibudinimas…………………………………………………. …………………………………..5 4. Verbalinis bendravimas………………………………………………….. ……………………………………….7 5. Neverbalinis bendravimas………………………………………………….. ……………………………………8 6. Kaip išspręsti bendravimo problemas……………………………………………………. …………………11 7. Kalbėjimas……………………………………………………. ………………………………………………………11 8. Klausimas…………………………………………………….. ………………………………………………………13 9. Išvados………………………………………………………. …………………………………………………………15 10. Literatūra……………………………………………………. ………………………………………………………..16
Įvadas
Žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiuijau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės.Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamųemocijų šaltinis. Gebėjimas bendrauti žymia dalimi lemia sėkmę daugelyjeprofesinės veiklos sričių. Dažnai jis vertinamas ne mažiau nei dalykinėsžinios ir profesiniai įgūdžiai. Pedagogams, prekybininkams, gydytojamsbendravimas yra tarsi „darbo įrankis“, kurį naudodami jie daro poveikįauklėtiniams, įgyja klientų pasitikėjimą ir kt. Daugelis veiklos sričiųmūsų dienomis yra siaurai specializuotos, todėl gerų darbų rezultatųpaprastai pasiekia komandos, sudarytos iš skritingus dalykus išmanančiųspecialistų. Komandos darbo sėkmė taip pat priklauso nuo jos nariųtarpusavio bendravimo. Žmonės vis labiau domisi tuo, dėl šių priežaščių: 1. Kai kurie žmonės metai iš metų ar net visą gyvnimą nesusiformuoja tikrojo tarpasmeninio bendravimo įgūdžių. 2. Žmogus daugiausia laiko (apie 61%) praleidžia bendraudamas. 3. Mes nebendraujame taip gerai, kaip galėtume. Mūsų draugystė, darbas, studijos nukenčia dėl to, kad suklumpame išreikšdami save ir netiksliai suprasdami kitus. Žmonių daugėja, sugebėjimas bendrauti mažėja. O atrodo turėtų būtiatvirkščiai – kuo daugiau žmonių, tuo ir kontaktai turėtų būti dažnesni,Ištikrųjų mūsų gausėjimas ir to gausėjimo padariniai kaip tik labiausiai irdidina vis labiau pastebimą nūdienos žmonių vienišumą. Žmogaus ryšys sužmogumi – viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be to neįmanoma jokiavisuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusaviobendravimo pabūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos,
charakterio, skonio, interesų.BENDRAVIMO BŪDAI
Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yraabipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijospateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusiųblogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių,kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgstakalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteiktibūtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantysžmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yranemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, permažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savosusidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai. Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenkasusidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, perkurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,agresyviais ar familiariais. Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkiniųveidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metuvaldo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai galibūti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savitažmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodasžmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai,ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių: 1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena. Pavyzdžiui aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos spektaklyje. Geras aktorius tą padarys meistriškai. 2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui,
profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui. Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose. 3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką galime suprasti kaip išgąstį ir panašiai. . Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savojausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar nėrapriežastis dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastaistengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąjasocialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labaipatinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenosnereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, Tačiau, antra vertus, be jossunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka susidurti suįvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose irkitur.Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus pyksta, aryra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsųšnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra žmonių, kuriemsgestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jogsurištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypačsvarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. Mūsųnaudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį beitempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduotižodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiaiBENDRAVIMO APIBŪDINIMAS
Mūsų bendravimas kupinas staigmenų, prieštaravimu, smagių minučių irkonfliktų. Bendravimas atsirado kartu su žmonija, tačiau šio meno darnesame gerai įvaldę. Bendravimas – tai dviejų arba daugiau žmoniųtarpusavio sąveika, kurios metu perduodam informacija ir pateikiamisaugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Bendravimu vadiname irdaugelį metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjima elektroniniu paštu, iraktoriaus pasirodymą publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys,sudėtinės dalys ir aspektai. Visų pirma galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamasintrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis,interpersonalinis bendravimas). Puikios interpersonalinio bendravimoiliustracijos – posakiai „mane baigia užgraužti sąžinė“, „pasižiūrėk į saveiš šalies“, ir pan. Kai kurie asmenybės tyrinėtojai tvirtina, kad jisusideda iš keleto dalių, panašių į kompiuterio loginius diskus. Tuometintrapersonalinis bendravimas – tai „bendravimas“ tarp šių asmenybės dalių.Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kurį įsitraukia ne mažiau kaip dužmonės. Dar tik ketindami susitikti su nepažįstamu žmogumi, mes imamesvarstyti, koks jis galėtų bųti, kokiu poelgiu iš jo galime tikėtis.Susitikę stengiamės šį vaizdinį patikslinti, papildyti, remdamiesi viskuo,ką matome ar girdime: naujojo pažįstamo išvaizda, elgesiu, kalbos tonu,turiniu ir t.t. Mūsų bendravimo partneris taip pat stengiasi susidarytinuomonę apie mus, o mes savo ruožtu – padaryti vienokį, o ne kitikį įspūdį.Abi pusės mėgina įvertinti besiformuojančius santykius, savo jausmus vienakitos atžvilgiu. Tai – tarpusavio suvokimo (socialinės percepcijos)procesai. Jie leidžia bendraujant numatyti kito elgesį ir planuoti savąjį,padeda siekti norimų tikslų. Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių,prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinysiš plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią norsženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša
vieni kitiems apie savo jausmus. Šią informaciją perduoti naudojami įvairūsbūdai: kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi aprangosdetalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis informacijavyksta sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjassupranta tų pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę. Komunikacijosprocesus įvairiais aspektais nagrinėja semiotika, lingvistika, informatikair kt. Psichologija, be kita ko, siekia nustatyti, kaip žmogaus išorėje„perskaityti“ jo jausmus ir ketinimus, kokią įtaką informacijos dekodavimuituri subjektyvios nuostatos ir pan. Kitas svarbus bendravimo aspektas –tarpusavio sąveika. Tarpusavio sąveika – tai bendraujančiųjų poveikisvienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičiajausmus, požiūrius ir elgesį. Supaprastintai galima sakyti, kad vienožmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus elgesį. Tuo tarpu sukitais žmonėmis mes nuolat bendraujame daugelį metų ar net visą gyvenimą.Tai šeimos nariai ir giminės, draugai, bendradarbiai. Tarp jų ir mūsųsusiklosto tarpusavio santykiai. Santykiams būdingi ilgalaikiai emociniairyšiai, tarpusavio įsipareigojimai. Žmogaus, su kuriuo mus sieja artimitarpusavio santykiai, negali pakeisti bet kuris kitas. Tarpusavio santykiaileidžia patenkinti visai kitokius poreikius, nei tie, kuriuos tenkinamekeisdamiesi informacija. Sunku pateikti bendravimo apibrėžimą, apimantį visus įmanomus joaspektus. Atsižvelgiant į svarbiausius iš jų, galima sakyti, jog sąvokabendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio suvokimą, keitimasiinformacija, sąveika ir santykius. Bendravimas apima: ✓ Kalbą (verbalinis bendravimas); ✓ Neverbalinį bendravimą.VERBALINIS BENDRAVIMAS
Verbalinės bendravimo formos
Verbalinės bendravimo formos yra dvi: ✓ Informacija perduodama žodžiu; ✓ Informacija perduodama raštu.
Žodinis bendravimas
Daugiausia laiko mes praleidžiame bendraudame raštu, t.y. kalbėdami irklausydami. Pagrindiniai kalbėjimo proceso elementai yra šie: Kalbėjimas. Kalbėjimo efektyvumas priklauso nuo: □ Balso tono; □ Moduliacijos; □ Greičio;
□ Garso stiprumo ir slopinimo. Nuo šių elementų priklauso informacios suvokimas, užkodavimas irpersiuntimas. Pati kalba. Pasitaiko, kad vienas žodis turi kelias reikšmes irbendraujant panaudojama netinkama žodžio reikšmė. Tokiu būdu teisingaspranešimas dažniausiai tampa klaidingu. Balso tonas ir moduliacija. Balso tonas priklauso nuo to, kaip meskalbame: užtikrintai, nedrąsiai, agresyviai, piktai, įnertingai, pasyviai,susinervinęs ir t.t. Moduliacija – tai tono pasikeitimas, t.y. – garsopasikeitimas (pažemininmas ar paaukštinimas) pustonio arba tonu. Valdytojaibendraujant turi skirti ypatingą dėmesį į balso toną ir moduliaciją. Tailabai svarbūs bendravimo elementai, užtikrinantys efektyvų bendravimą. Greitis ir garso stiprumas. Bendravimo efektyvumas priklauso nuo to,kaip mes kalbame, greitai ar lėtai. Nervuoti žmonės dažniausiai kalbagreičiau, negu savimi pasitikintys, ramūs. Geriausiai rezultataipasiekiami, kai kalbame nei per greitai, nei per lėtai (turi būtipusiausvyra). Garso stiprumas gali būti streso rezultatas. Tvirtaipasakytas sakinys įrodo, kad jis yra svarbus. Nereikšminga informacija nėraužtvirtinama ir pabrėžiama. Tokie reiškiniai sąlygoja garso stiprumą. Garso silpnumas (tyla). Pauzės, nutylėjimai, nustebimai ir žiopsojimaisąlygoja garso stiprumą arba, kitaip tariant, tylą. Tačiau nevisada pauzėsdaromos tada, kai neturime ką pasakyti, kartais pauzė daroma tada, kairuošiamės akcentuoti labai svarbią informaciją. Klausymas. Tai antra labai svarbi žodinio bendravimo proceso dalis.Patarimai, reikalingi, kad klausymas būtų efektyvus.Patarimai
✓ Kalbėdami nesiblaškykite; ✓ Būkite oportunistas. Suraskite bendrų interesų tarp savęs ir pašnekovo; ✓ Jokiu būdu nežiovaukite ir nesvajokite, jei pašnekovas kalba lėtai ir neįdomiai; ✓ Stenkitės suprasti pašnekovo tikslą.
Bendravimas raštu
Balso tono, moduliacijos, greičio, garso silpnumo ir stiprumoatžvilgiu, bendravimas žodžiu yra efektyvsnis, negu raštu.
NEVERBALINIS BENDRAVIMAS
Neverbalinis bendravimas – tai bendravimas be žodžių. Kaip matyti išlentelės, galima skirti vokalinį (balso intonacija, šūktelėjimai ir pan.)ir nevokalinį (gestai, judesiai, mimika ir t.t.).
|Bendravimo tipai |Vokalinis |Nevokalinis ||Verbalinis |Sakytinė kalba |Rašytinė kalba ||bendravimas | | ||Neverbalinis |Balsas: balso intonacija, |Gestai, veido išraiška ir ||bendravimas |šūktelėjimai ir pan. |t.t. |
Balsas
Balso tonas, greitis, aukštis, pauzių skaičius, trukmė, stiprumas irpašaliniai garsai (oi, ak ir pan.), t.y. pralingvistiniai signalai, kuriestiprina arba paneigia žodinį pranešimą. Taigi keičiant tų pačių žodžiųintonaciją, galima suteikti visą kitą prasmę. Tyrimai rodo, kad kai vokaliniai požymiai (balso tonas, stiprumas irpan.) prieštarauja žodžiams, jie nebetenka reikšmės, ir interpretuojami tikbalso duomenys. Itin meiliai sakant neigiamą informaciją apie žmogų,dėmesys kreipiamas į balso intonaciją, o ne į turinį. Sąmoningai keisti pralingvistinių signalų beveik neįmanoma. Kai kitineverbaliniai signalai teikia kitą informaciją, balsas sako tiesą. Štainervinantis labai sunku ramiai ir šaltai kalbėti – ankščiau ar vėliauišduoda balsas. Vokalinių požymių interpretavimas priklauso nuo to, kaip suvokiamaspats kalbėtojas. Vyrai ir moterys, kalbantys greičiau, suvokiami kaipekstravertai ir žvalūs. Žmonės, kalbantys per nosį, – kaip turintysnemalonų charakterį. Nematydami žmogaus, tik iš balso galime mes nusakyti jo amžių,užimamas pareigas, intraversiją, socialumą, dominavimą nustatyti emocijas(baimę, nervingumą, meilę, liūdesį, pasitenkinimą). Įdomu tai, kad net išvieno atskirai pasakyto žodžio galima pasakyti kalbančiojo statusą.
Veido išraiška
Veidas ir akys – tai labiausiai pastebimos kūno dalys, bet sunkaiusiaiskaitomos. Veidą sunkiausia skaityti dėl trijų priežaščių: ❖ Sunku aprašyti veido išraiškos tipus. Tyrinėtojai aptiko mažiausiai aštuonis antakių ir kaktos raukšlių padėtis, daugiau negu aštuones akių ir lūlų padėtis ir dešimt apatinės veido
dalies padėčių. Padauginus šiuos derinius iš emocijų, kurias išgyvename skaičiaus, paaiškėja, kodėl labai sunku sudaryti veido išraiškų žodyną. ❖ Iš veido nustatyti žmogaus būseną labai sunku,nes išraiška nuolat kinta. ❖ Daugelis žmonių sėkmigai slepia savo būseną. Bet prisimenant, kad veido išraiška labai greitai kinta ir žmogus pats nemato, ką siunčia jo veidas, cenzūra praleidžia ir labai daug teisingos informacijos, net jeigu to nenorime.Tyrinėtojai nurodo tris veido išraiškos būdus, kuriuos taikant galimanuslėpti tikrąją informaciją apie savo būseną: ✓ Kartais jausmų stoką paslepiame simuliuodami. ✓ Kitais atvėjais nepadarome nepageidaujamų jausmų, neutralizuodami išraišką. ✓ Maskuojama tikroji emocija. Akių žvilgsnis gali pranešti apie susidomėjimą, patikimą, perduotipokalbio giją ir t.t. Kartais akys tikrai atspindi, kas mums patinka, okartais sukuria ir padidina patikimo laipsnį – specialiai jas išplečiant.Bet yra ir tokia meilikavimo rūšis, kai partneriai slepia simpatijas,nežiūrėdami į akis. Kitais atvėjais akių kontaktas rodo susidomėjimą, bet ne vilionę.Akies vyzdys taip pat perduoda informaciją. Maždaug 20% moterų ir vyrų akiųvyzdys išsiplečia stebint nuogo priešingos lyties atstovo nuotrauką. Moterųvyzdys labiausiai išsiplečia stebint motinos su vaiku paveikslą. Taigivyzdys tuo labiau plečiasi, kuo didesnis susidomėjimas.
Gestai
Kaip ir kitos neverbalinio bendravimo priemonės, gestai galisustiprinti arba prieštarauti kalbėtojo žodžiams. Jei gestų nėra, galimamanyti, kad kalbėtojas abejingas pokalbio temai. Teisingi gestai ganadažnai padeda įtikinti. Įtaiga padidėja tada, kai kitas asmuo atspindikalbančio žmogaus judesius. Jei žmonės gestikuliuoja, dažnai sudaro įspūdį, kad skiriasi nuomažiau ekspresyvių bendrakalbių: atrodo šiltesni, energingesni,nerūpestingesni, malonesni, entuziastingesni, labiau mėgstami, atidesni,
prieinami. Negistikuliuoja – logiškesni, šaltesni, analitiškesni, mažiaumėgstami ir pan. žmonės. Kai kurie gestai atskleidžia melavimą. Pasirodo, kad meluojant daromadaug tuščių judesių, nesusijusių su sakoma informacija ir naudojama dauggestų, kurie papildo verbalinę informaciją. Todėl naudinga ir teisingaatpažinti spontanišką elgesį arba gestus ir apsvarstyti, kaip jie siejasisu sako informacija.KAIP IŠSPRĘSTI BENDRAVIMO PROBLEMAS
Bendravimas yra labai sudėtingas procesas. Sugebėti gerai bendrautinėra paprasta. Prisiminkite kad: ✓ Kai bendraujate su žmogumi, būkite su juo kuo atviresni. ✓ Su pašnekovu būkite visada atviras, sąžiningas ir jam nepriekaištaukite. ✓ Šnekėdami visada žiūrėkite į akis, nes kitaip blaškote pašnekovo dėmesį. ✓ Kalbėkite aiškiai, paprastai ir tiksliai. ✓ Mokėkite išklausyti ir suprasti pašnekovą, turėkite kantrybės, nors tai ką jis pasakoja jus neįdomu. Jei jūs laikysitės šių patarimų, jums bendraujant problemų tikrainebus.
KALBĖJIMAS
Taigi, matome, jog pasitaiko ir prastų kalbėtojų. Jie kalba pernelygtrumpai, lakoniškai, renkasi nuobodžias temas, šneka apie netinkamus arbaaplinkinius erzinančius dalykus. Jų kalba gali stokoti įvairumo, būnapernelyg monotoniška, vienodo tembro. Prasti kalbėtojai nemokainformacijos, kurią jie nori pateikti, priderinti prie klausytojo intersų.Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai. Pavyzdžiui, pokalbiotema gali būti tokia bendra, kad neįmanoma išsiaiškinti nieko konkretaus,arba atvirkščiai, pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales iraplinkiniams sekti pokalbio giją gali tapti varginančiu užsiėmimu. Vieniprasti kalbėtojai niekada neišsako savo nuomonės ir tarsi slepiasi užnematomo barjero, visaip vengia parodyti save. Kiti – priešingai, kalba tikapie save ir savo problemas, jomis užimdami visą pokalbiui skirtą laiką irvisiškai nerodydami susidomėjimo kitais. Kartais nesiseka naudoti nežodinius signalus, reguliuojančius
pokalbio laiką ir trukmę. Pavyzdžiui, nesugebama perduoti pokalbio gijos,pašnekovas neinformuojamas apie tai pasikeitusiu balso tonu, kūno judesiaisar akimis. Tuomet mes nežinome, ar pašnekovas jau baigė kalbėti, ar ne.Bendravimo partneris taip pat gali nesiųsti signalų apie pokalbio pradžią,todėl mes nesuprantame, kad jis nori pradėti šnekėti. Kartais nepaisomapokalbio tvarkos. Tokiu atveju dažnas kalbančiojo partraukinėjimaskaitaliojasi su nejaukios tylos pauzėmis. Būna, kad žmonės šneka taip tyliai, jog jų sunku klausytis. Jeišnekama vienodu, monotonišku balsu, darosi sunku suprasti, kurias kalbosvietas norima pabrėžti, kokia tikroji pašnekovo išsakomų žodžių svarba. Nesėkmingas bendravimas išsiskiria ir tuo, kad neduoda pašnekovuitinkamo atlygio. Bendravimo partneris nieko iš mūsų negauna. Jisnesusilaukia tų mažų, tačiau malonių pokalbio detalių, rodančių, kad įsuprantame, jam pritariame, juo domimės. Nesulaukiama padėkos, komplimentų,simpatijos, paramos išreiškimo ir panašiai. Nemokantys tinkamai bendrautižmonės nepaaiškina ir neatsiprašo už savo įsiterpimus į kito šneką, ar užpokalbio metu padarytas klaidas. Jie nereaguoja į kito žmogaus palankumopasireiškimus, ar į pagalbos siūlymą, palikdami siūlytoją sutrikusį arbaįžeistą. Blogas bendravimas yra ir nepasitikėjimo savimi bei savikontrolėsįgūdžių neturėjimo pasekmė. Žmonės gali nedrįsti pradėti pokalbio arbalaiku jį užbaigti. Kartais nesugebama pakeisti pokalbio temos, išakytikitokią nuomonę, paprieštarauti arba patarti. Nepajėgiama ko nors paprašytiarba pareikalauti, pasiskųsti, sukritikuoti, perkalbėti kitus arba pateiktisavus pasiūlymus. Bendravimo nesėkmės gali kilti ir dėl nemokėjimo deramai pasirodyti,tinkamai pateikti save. Kartais žmonės rengiasi ne taip, kaip jiems derėtų,arba apsimeta ne tais, kuo yra iš tikrųjų, šneka apie tai, apie kąnenusimano ir panašiai. Visa tai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti. Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamaskalbėjimu. Norint, kad kalbėjimas būtų prasmingas, reikia, visų pirma,mokėti kalbą. Bendraujantys žmonės turi šnekėti abiem suprantama kalba.Bendraujantiems reikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yraįvardinami žmonės, daiktai ir reiškiniai, taip pat šių žodžių derinimo beijungimo taisyklės. Kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet ir vidinis. Vadinasi, kalbaskirta ne tik bendrauti su kitais žmonėmis: galima kalbėti ir su pačiusavimi. Kadangi kalbėjimas mus domina pirmiausia kaip bendravimo su kitaisžmonėmis priemonė, apsiribosime aptardami pagrindines išorinio kalbėjimoformas. Tai – sakytinis ir rašytinis kalbėjimas. Lygindami tai, kas pasakyta, su tuo, kas parašyta, aptinkame ne vienąreikšmingą skirtumą. Visų pirma, rašytinis kalbėjimas atsirado vėliau užsakytinį. Todėl rašytinis kalbėjimas yra sudėtingesnis. Rašto kalbossakiniai paprastai esti ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni, negu sakytinėskalbos. Joje daugiau nekasdieniškų, abstrakčių žodžių, mažiau pasitaikopataisymų, pasikartojimų ir panašiai. Rašto kalba būdingos geresnės laikopanaudojimo galimybės. Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant,todėl galima geriau parinkti žodžius, sakinių konstrukcijas, pildyti beitaisyti tekstą. Kita vertus, sakytinis kalbėjimas yra kur kasišraiškingesnis. Sakytinė kalba atspindi įvairius pokalbio niuansus, parodokalbančiojo jausmus, nurodo potekstės galimybę. Visa tai nėra būdingarašytinei kalbai.KLAUSYMAS
Visiems pokalbiams būdingas atgalinis ryšys. Jei nes matome,kad pašnekovas ko nors nesuprato, grįžtame prie tos pačios temos irstengiamės akivaizdžiai ir nuosekliai išaiškinti iš naujo. Jei pašnekovasima nuobodžiauti arba mes matome, kad jis nepatenkintas, stengiamės
susidariusią padėtį pataisyti. Jei, pavyzdžiui, priimant naują darbuotoją,įstaigos vadovas pastebi, jog iš kandidato atsakymų pavyksta sužinoti tiklabai mažai, jis gali nuo uždarojo tipo klausimų ( į tokius klausimuspakanka atsakyti “taip” arba”ne”) pereiti prie atvirojo tipo klausimų,prasidedančių žodžiais “Kaip…”, “Kodėl…” ir panašiai. Į atvirojo tipoklausimus nori nenori tenka atsakyti kur kas išsamiau. Išaiškinimoklausimai gali būti tiek atviri, tiek ir uždari savo forma, tačiau jiepateikiami, kai pašnekovas ne pilnai atsako į klausimą ir reikiapatikslinimo. Dažniausiai atgalinis ryšys gaunamas stebint pašnekovo veidoišraišką, gestus bei tokius paprastus žodinius intarpus kaip “aha”,“tikrai”, “mat kaip” ir panašiai. Šie intarpai patys savaime mažai kąreiškia, tačiau neblogai atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį.Pritardamas mums galvos linkčiojimu arba žodeliais “taip”, “teisingai”,pašnekovas bendravimo su juo būdą, psichologiškai jį pastiprina.Suprantama, be teigiamo pastiprinimo egzistuoja ir neigiamas. Jautresniskalbėtojas iš savo pašnekovo reakcijos bematant suvoks, kad jo pokalbisnėra palaikomas ar kad jam nepritariama. Taigi sąmoningai ir nesąmoningaitaisydami pašnekovo elgesį norima kryptimi ir siekdami geriau jį pritaikytiprie mūsų bendravimo stiliaus, mes ir patys turime stengtis prisitaikytiprie pašnekovo. Tarpusavio prisitaikymas sėkmingesnis tada, kai pritarimo arbanepritarimo signalai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Pastebėta, jogpopuliarūs ir aplinkinių mėgstami žmonės pasižymi tuo, kad labai aiškiaiparodo, kada mūsų elgesys jiems patinka. Tuo tarpu nepopuliarūs žmonėsnemėgstami visų pirma todėl, kad nerodo pritarimo net ir tais atvejais, kaiyra patenkinti mūsų elgesiu. Taigi, jei norime kad mus mėgtų, turime visadaaiškiai parodyti, kas mus džiugina, kas mums patinka. Ir, be abejo,pritarimą reikėtų rodyti daug dažniau nei nepritarimą. Prie pašnekovo prisitaikoma ne tik žodžiais. Dažnai žmonės,stengdamiesi prisitaikyti vienas prie kito nesąmoningai atsistoja ta pačiapoza, ima naudoti tuos pačius judesius bei gestus. Žinoma, dažnai galimapastebėti ir tai, kad ilgiau tarpusavyje bendraujantys žmonės pradedavartoti tuos pačius žodžius ir posakius. Kada pasitelkti aktyvų klausymą? Aktyvus klausymas gali padėti žmogui, tačiau gali jį paveikti irnekonstruktyviai. Toliau pateiktos aplinkybės, kuriose patartina ir kuriosenepatartina naudoti aktyvų klausymą. Pasitelkite aktyvų klausymą, kai:pastebite žodines ir nežodines užuominas, kad kitam žmogui tikrai sunku;nuoširdžiai norite padėti, o laikas ir vieta yra tinkami;jūs tikrai palaikote kitą, o jo problemos jūsų neerzina;nenorite primesti savo sprendimo būdo kito žmogaus problemai;pajėgiate ir turite laiko kitą išklausyti, o jūsų problemos ir atsakomybėtam netrukdo ir leidžia pilnai susikaupti. Aktyvus klausymas nereikalingas, kai:nepastebite jokių užuominų;jūs nenorite šiuo atveju padėti – jums nesvarbu, skubate ar esate užsiėmęs;kito elgesys jums nepriimtinas, esate įskaudintas ar įsižeidęs (ypač, jeiapie tą poelgį norima diskutuoti);stengiatės, kad kitas priimtų “teisingą” sprendimą (jūsų aktyvus klausymaskreips pašnekovą jūsų primetama”teisinga” linkme);manote, kad jūsų asmeninės problemos per daug rimtos, jog galvotumėte apiekitų problemas;kitam asmeniui paprasčiausiai reikalinga informacija, kurios jis neturi;norite nuslėpti savo jausmus nuo kito asmens arba nuo savęs. Taigi norint, kad bendravimas vyktų sklandžiai, tiek klausantis,tiek kalbantis, žmonėms bendra turi būti tai, apie ką jie nori kalbėtis irką jie nori išgirsti. Nesvarbu, kad skiriasi pašnekovų požiūriai, kadskirtingi jų motyvai ar net skiriasi jų charakteriai. Orientuojantis įbendrą tikslą, prieinama prie to, kad bendraujančių žmonių asmeniniaisantykiai “nueina į antrąjį planą”.IŠVADOS Mes bendraujame vieni su kitais visą gyvenimą, tačiau daugelisneišsiugdo tinkamų bendravimo įgūdžių nebendrauja taip gerai, kaip galėtų.Draugystė, darbas, studijos nukenčia dėl to, kad dažnai suklystameišsakydamis avo mintis ar netiksliai suvokdami kitus žmones, iš nežinojimoįskaudindami, įžeidami vienas kitą.Išmokti bendrauti, geriau suvokti irišreikšti save išgirsti ir teisingai suprasti kitą žmogų galėtų padėtibendravimo etikos žinios.
LITERATŪRA
1. KTU „Psichologija studentui“, Kaunas Technologija 2004 m. 2. J. Ebneris „Ar mokame bendrauti?“, Vilnius Mintis 1979 m. 3. KTU „Bendravimo psichologija“, Kaunas Technologija 2001 m. 4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Bendravimas 5. Želvys R. “Bendravimo psichologija”. 6. Wrede-Grischkat R. “Bendravimo menas”. 7. Kolciova V.A. “Bendravimas ir pažintiniai procesai”