Bendravimas ir komunikacijos

Turinys

1.

Įvadas.......................

.......................3

2. Bendravimo

būdai.......................

................4

3. Bendravimo

apibudinimas....................

...............5

4. Verbalinis

bendravimas.....................

................7

5. Neverbalinis

bendravimas.....................

..............8

6. Kaip išspręsti bendravimo

problemas.....................

.......11

7.

Kalbėjimas.....................

.....................11

8.

Klausimas......................

.....................13

9.

Išvados......................

......................15

10.

Literatūra.....................

.......................16

Įvadas

Žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui
jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės.
Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų
emocijų šaltinis. Gebėjimas bendrauti žymia dalimi lemia sėkmę daugelyje
profesinės veiklos sričių. Dažnai jis vertinamas ne mažiau nei dalykinės
žinios ir profesiniai įgūdžiai. Pedagogams, prekybininkams, gydytojams
bendravimas yra tarsi „darbo įrankis“, kurį naudodami jie daro poveikį
auklėtiniams, įgyja klientų pasitikėjimą ir kt. Daugelis veiklos sričių
mūsų dienomis yra siaurai specializuotos, todėl gerų darbų rezultatų
paprastai pasiekia komandos, ssudarytos iš skritingus dalykus išmanančių
specialistų. Komandos darbo sėkmė taip pat priklauso nuo jos narių
tarpusavio bendravimo. Žmonės vis labiau domisi tuo, dėl šių priežaščių:

1. Kai kurie žmonės metai iš metų ar net visą gyvnimą nesusiformuoja

tikrojo tarpasmeninio bendravimo įgūdžių.

2. Žmogus daugiausia laiko (apie 61%) praleidžia bendraudamas.

3. Mes nebendraujame taip gerai, kaip galėtume. Mūsų draugystė, darbas,

studijos nukenčia dėl to, kad suklumpame išreikšdami save ir

netiksliai suprasdami kitus.

Žmonių daugėja, sugebėjimas bendrauti mažėja. O atrodo turėtų būti
atvirkščiai – kuo daugiau žmonių, tuo ir kontaktai turėtų būti dažnesni,
Ištikrųjų mūsų gausėjimas ir to gaausėjimo padariniai kaip tik labiausiai ir
didina vis labiau pastebimą nūdienos žmonių vienišumą. Žmogaus ryšys su
žmogumi – viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be to neįmanoma jokia
visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio
bendravimo pabūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos,
charakterio, skonio, in

nteresų.

BENDRAVIMO BŪDAI

Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra
abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos
pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių
blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių,
kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgsta
kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteikti
būtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantys
žmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yra
nemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, per
mažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savo
susidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai.

Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka
susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per
kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,
agresyviais ar familiariais.

Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkinių
veidus leidžia geriau suprasti arr nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu
valdo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali
būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita
žmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas
žmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai,
ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:

1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.

Pavyzdžiui aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal

scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos

spektaklyje. Geras ak

ktorius tą padarys meistriškai.

2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui,

profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų

priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui.

Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų

tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose.

3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido

išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali

pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką

galime suprasti kaip išgąstį ir panašiai.

.

Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savo
jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar nėra
priežastis dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.
Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai
stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja
socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai
patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos
nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, Tačiau, antra vertus, be jos
sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka susidurti su
įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir
kitur.
Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus pyksta, ar
yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų
šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra žmonių, kuriems
gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jog
surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypač
svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis t
tiesiogine prasme. Mūsų
naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį bei
tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti
žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai

BENDRAVIMO APIBŪDINIMAS

Mūsų bendravimas kupinas staigmenų, prieštaravimu, smagių minučių ir
konfliktų. Bendravimas atsirado kartu su žmonija, tačiau šio meno dar
nesame gerai įvaldę. Bendravimas – tai dviejų arba daugiau žmonių
tarpusavio sąveika, kurios metu perduodam informacija ir pateikiami
saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Bendravimu vadiname ir
daugelį metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjima elektroniniu paštu, ir
aktoriaus pasirodymą publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys,
sudėtinės dalys ir aspektai.

Visų pirma galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas
intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis,
interpersonalinis bendravimas). Puikios interpersonalinio bendravimo
iliustracijos – posakiai „mane baigia užgraužti sąžinė“, „pasižiūrėk į save
iš šalies“, ir pan. Kai kurie asmenybės tyrinėtojai tvirtina, kad ji
susideda iš keleto dalių, panašių į kompiuterio loginius diskus. Tuomet
intrapersonalinis bendravimas – tai „bendravimas“ tarp šių asmenybės dalių.
Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kurį įsitraukia ne mažiau kaip du
žmonės.

Dar tik ketindami susitikti su nepažįstamu žmogumi, mes imame
svarstyti, koks jis galėtų bųti, kokiu poelgiu iš jo galime tikėtis.
Susitikę stengiamės šį vaizdinį patikslinti, papildyti, remdamiesi viskuo,
ką matome ar girdime: naujojo pažįstamo išvaizda, elgesiu, kalbos tonu,
turiniu ir t.t. Mūsų bendravimo partneris taip pat stengiasi susidaryti
nuomonę apie mus, o mes savo ruožtu – padaryti vienokį, o ne ki

itikį įspūdį.
Abi pusės mėgina įvertinti besiformuojančius santykius, savo jausmus viena
kitos atžvilgiu. Tai – tarpusavio suvokimo (socialinės percepcijos)
procesai. Jie leidžia bendraujant numatyti kito elgesį ir planuoti savąjį,
padeda siekti norimų tikslų.

Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių,
prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinys
iš plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors
ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša
vieni kitiems apie savo jausmus. Šią informaciją perduoti naudojami įvairūs
būdai: kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi aprangos
detalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis informacija
vyksta sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas
supranta tų pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę. Komunikacijos
procesus įvairiais aspektais nagrinėja semiotika, lingvistika, informatika
ir kt. Psichologija, be kita ko, siekia nustatyti, kaip žmogaus išorėje
„perskaityti“ jo jausmus ir ketinimus, kokią įtaką informacijos dekodavimui
turi subjektyvios nuostatos ir pan. Kitas svarbus bendravimo aspektas –
tarpusavio sąveika. Tarpusavio sąveika – tai bendraujančiųjų poveikis
vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia
jausmus, požiūrius ir elgesį. Supaprastintai galima sakyti, kad vieno
žmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus elgesį. Tuo tarpu su
kitais žmonėmis mes nuolat bendraujame daugelį metų ar net visą gyvenimą.
Tai šeimos nariai ir giminės, draugai, bendradarbiai. Tarp jų ir mūsų
susiklosto tarpusavio santykiai. Santykiams būdingi ilgalaikiai emociniai
ryšiai, tarpusavio įsipareigojimai. Žmogaus, su kuriuo mus sieja artimi
tarpusavio santykiai, negali pakeisti bet kuris kitas. Tarpusavio santykiai
leidžia patenkinti visai kitokius poreikius, nei tie, kuriuos tenkiname
keisdamiesi informacija.

Sunku pateikti bendravimo apibrėžimą, apimantį visus įmanomus jo
aspektus. Atsižvelgiant į svarbiausius iš jų, galima sakyti, jog sąvoka
bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio suvokimą, keitimasi
informacija, sąveika ir santykius.

Bendravimas apima:

✓ Kalbą (verbalinis bendravimas);

✓ Neverbalinį bendravimą.

VERBALINIS BENDRAVIMAS

Verbalinės bendravimo formos

Verbalinės bendravimo formos yra dvi:

✓ Informacija perduodama žodžiu;

✓ Informacija perduodama raštu.

Žodinis bendravimas

Daugiausia laiko mes praleidžiame bendraudame raštu, t.y. kalbėdami ir
klausydami. Pagrindiniai kalbėjimo proceso elementai yra šie:

Kalbėjimas. Kalbėjimo efektyvumas priklauso nuo:

□ Balso tono;

□ Moduliacijos;

□ Greičio;

□ Garso stiprumo ir slopinimo.

Nuo šių elementų priklauso informacios suvokimas, užkodavimas ir
persiuntimas.

Pati kalba. Pasitaiko, kad vienas žodis turi kelias reikšmes ir
bendraujant panaudojama netinkama žodžio reikšmė. Tokiu būdu teisingas
pranešimas dažniausiai tampa klaidingu.

Balso tonas ir moduliacija. Balso tonas priklauso nuo to, kaip mes
kalbame: užtikrintai, nedrąsiai, agresyviai, piktai, įnertingai, pasyviai,
susinervinęs ir t.t. Moduliacija – tai tono pasikeitimas, t.y. – garso
pasikeitimas (pažemininmas ar paaukštinimas) pustonio arba tonu. Valdytojai
bendraujant turi skirti ypatingą dėmesį į balso toną ir moduliaciją. Tai
labai svarbūs bendravimo elementai, užtikrinantys efektyvų bendravimą.

Greitis ir garso stiprumas. Bendravimo efektyvumas priklauso nuo to,
kaip mes kalbame, greitai ar lėtai. Nervuoti žmonės dažniausiai kalba
greičiau, negu savimi pasitikintys, ramūs. Geriausiai rezultatai
pasiekiami, kai kalbame nei per greitai, nei per lėtai (turi būti
pusiausvyra). Garso stiprumas gali būti streso rezultatas. Tvirtai
pasakytas sakinys įrodo, kad jis yra svarbus. Nereikšminga informacija nėra
užtvirtinama ir pabrėžiama. Tokie reiškiniai sąlygoja garso stiprumą.

Garso silpnumas (tyla). Pauzės, nutylėjimai, nustebimai ir žiopsojimai
sąlygoja garso stiprumą arba, kitaip tariant, tylą. Tačiau nevisada pauzės
daromos tada, kai neturime ką pasakyti, kartais pauzė daroma tada, kai
ruošiamės akcentuoti labai svarbią informaciją.

Klausymas. Tai antra labai svarbi žodinio bendravimo proceso dalis.
Patarimai, reikalingi, kad klausymas būtų efektyvus.

Patarimai

✓ Kalbėdami nesiblaškykite;

✓ Būkite oportunistas. Suraskite bendrų interesų tarp savęs ir

pašnekovo;

✓ Jokiu būdu nežiovaukite ir nesvajokite, jei pašnekovas kalba

lėtai ir neįdomiai;

✓ Stenkitės suprasti pašnekovo tikslą.

Bendravimas raštu

Balso tono, moduliacijos, greičio, garso silpnumo ir stiprumo
atžvilgiu, bendravimas žodžiu yra efektyvsnis, negu raštu.

NEVERBALINIS BENDRAVIMAS

Neverbalinis bendravimas – tai bendravimas be žodžių. Kaip matyti iš
lentelės, galima skirti vokalinį (balso intonacija, šūktelėjimai ir pan.)
ir nevokalinį (gestai, judesiai, mimika ir t.t.).

|Bendravimo tipai |Vokalinis |Nevokalinis |
|Verbalinis |Sakytinė kalba |Rašytinė kalba |
|bendravimas | | |
|Neverbalinis |Balsas: balso intonacija, |Gestai, veido išraiška ir |
|bendravimas |šūktelėjimai ir pan. |t.t. |

Balsas

Balso tonas, greitis, aukštis, pauzių skaičius, trukmė, stiprumas ir
pašaliniai garsai (oi, ak ir pan.), t.y. pralingvistiniai signalai, kurie
stiprina arba paneigia žodinį pranešimą. Taigi keičiant tų pačių žodžių
intonaciją, galima suteikti visą kitą prasmę.

Tyrimai rodo, kad kai vokaliniai požymiai (balso tonas, stiprumas ir
pan.) prieštarauja žodžiams, jie nebetenka reikšmės, ir interpretuojami tik
balso duomenys. Itin meiliai sakant neigiamą informaciją apie žmogų,
dėmesys kreipiamas į balso intonaciją, o ne į turinį.

Sąmoningai keisti pralingvistinių signalų beveik neįmanoma. Kai kiti
neverbaliniai signalai teikia kitą informaciją, balsas sako tiesą. Štai
nervinantis labai sunku ramiai ir šaltai kalbėti – ankščiau ar vėliau
išduoda balsas.

Vokalinių požymių interpretavimas priklauso nuo to, kaip suvokiamas
pats kalbėtojas. Vyrai ir moterys, kalbantys greičiau, suvokiami kaip
ekstravertai ir žvalūs. Žmonės, kalbantys per nosį, – kaip turintys
nemalonų charakterį.

Nematydami žmogaus, tik iš balso galime mes nusakyti jo amžių,
užimamas pareigas, intraversiją, socialumą, dominavimą nustatyti emocijas
(baimę, nervingumą, meilę, liūdesį, pasitenkinimą). Įdomu tai, kad net iš
vieno atskirai pasakyto žodžio galima pasakyti kalbančiojo statusą.

Veido išraiška

Veidas ir akys – tai labiausiai pastebimos kūno dalys, bet sunkaiusiai
skaitomos. Veidą sunkiausia skaityti dėl trijų priežaščių:

❖ Sunku aprašyti veido išraiškos tipus. Tyrinėtojai aptiko

mažiausiai aštuonis antakių ir kaktos raukšlių padėtis, daugiau

negu aštuones akių ir lūlų padėtis ir dešimt apatinės veido

dalies padėčių. Padauginus šiuos derinius iš emocijų, kurias

išgyvename skaičiaus, paaiškėja, kodėl labai sunku sudaryti

veido išraiškų žodyną.

❖ Iš veido nustatyti žmogaus būseną labai sunku,nes išraiška

nuolat kinta.

❖ Daugelis žmonių sėkmigai slepia savo būseną. Bet prisimenant,

kad veido išraiška labai greitai kinta ir žmogus pats nemato, ką

siunčia jo veidas, cenzūra praleidžia ir labai daug teisingos

informacijos, net jeigu to nenorime.

Tyrinėtojai nurodo tris veido išraiškos būdus, kuriuos taikant galima
nuslėpti tikrąją informaciją apie savo būseną:

✓ Kartais jausmų stoką paslepiame simuliuodami.

✓ Kitais atvėjais nepadarome nepageidaujamų jausmų,

neutralizuodami išraišką.

✓ Maskuojama tikroji emocija.

Akių žvilgsnis gali pranešti apie susidomėjimą, patikimą, perduoti
pokalbio giją ir t.t. Kartais akys tikrai atspindi, kas mums patinka, o
kartais sukuria ir padidina patikimo laipsnį – specialiai jas išplečiant.
Bet yra ir tokia meilikavimo rūšis, kai partneriai slepia simpatijas,
nežiūrėdami į akis.

Kitais atvėjais akių kontaktas rodo susidomėjimą, bet ne vilionę.
Akies vyzdys taip pat perduoda informaciją. Maždaug 20% moterų ir vyrų akių
vyzdys išsiplečia stebint nuogo priešingos lyties atstovo nuotrauką. Moterų
vyzdys labiausiai išsiplečia stebint motinos su vaiku paveikslą. Taigi
vyzdys tuo labiau plečiasi, kuo didesnis susidomėjimas.

Gestai

Kaip ir kitos neverbalinio bendravimo priemonės, gestai gali
sustiprinti arba prieštarauti kalbėtojo žodžiams. Jei gestų nėra, galima
manyti, kad kalbėtojas abejingas pokalbio temai. Teisingi gestai gana
dažnai padeda įtikinti. Įtaiga padidėja tada, kai kitas asmuo atspindi
kalbančio žmogaus judesius.

Jei žmonės gestikuliuoja, dažnai sudaro įspūdį, kad skiriasi nuo
mažiau ekspresyvių bendrakalbių: atrodo šiltesni, energingesni,
nerūpestingesni, malonesni, entuziastingesni, labiau mėgstami, atidesni,
prieinami. Negistikuliuoja – logiškesni, šaltesni, analitiškesni, mažiau
mėgstami ir pan. žmonės.

Kai kurie gestai atskleidžia melavimą. Pasirodo, kad meluojant daroma
daug tuščių judesių, nesusijusių su sakoma informacija ir naudojama daug
gestų, kurie papildo verbalinę informaciją. Todėl naudinga ir teisinga
atpažinti spontanišką elgesį arba gestus ir apsvarstyti, kaip jie siejasi
su sako informacija.

KAIP IŠSPRĘSTI BENDRAVIMO PROBLEMAS

Bendravimas yra labai sudėtingas procesas. Sugebėti gerai bendrauti
nėra paprasta. Prisiminkite kad:

✓ Kai bendraujate su žmogumi, būkite su juo kuo atviresni.

✓ Su pašnekovu būkite visada atviras, sąžiningas ir jam

nepriekaištaukite.

✓ Šnekėdami visada žiūrėkite į akis, nes kitaip blaškote

pašnekovo dėmesį.

✓ Kalbėkite aiškiai, paprastai ir tiksliai.

✓ Mokėkite išklausyti ir suprasti pašnekovą, turėkite kantrybės,

nors tai ką jis pasakoja jus neįdomu.

Jei jūs laikysitės šių patarimų, jums bendraujant problemų tikrai
nebus.

KALBĖJIMAS

Taigi, matome, jog pasitaiko ir prastų kalbėtojų. Jie kalba pernelyg
trumpai, lakoniškai, renkasi nuobodžias temas, šneka apie netinkamus arba
aplinkinius erzinančius dalykus. Jų kalba gali stokoti įvairumo, būna
pernelyg monotoniška, vienodo tembro. Prasti kalbėtojai nemoka
informacijos, kurią jie nori pateikti, priderinti prie klausytojo intersų.
Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai. Pavyzdžiui, pokalbio
tema gali būti tokia bendra, kad neįmanoma išsiaiškinti nieko konkretaus,
arba atvirkščiai, pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales ir
aplinkiniams sekti pokalbio giją gali tapti varginančiu užsiėmimu. Vieni
prasti kalbėtojai niekada neišsako savo nuomonės ir tarsi slepiasi už
nematomo barjero, visaip vengia parodyti save. Kiti – priešingai, kalba tik
apie save ir savo problemas, jomis užimdami visą pokalbiui skirtą laiką ir
visiškai nerodydami susidomėjimo kitais.

Kartais nesiseka naudoti nežodinius signalus, reguliuojančius
pokalbio laiką ir trukmę. Pavyzdžiui, nesugebama perduoti pokalbio gijos,
pašnekovas neinformuojamas apie tai pasikeitusiu balso tonu, kūno judesiais
ar akimis. Tuomet mes nežinome, ar pašnekovas jau baigė kalbėti, ar ne.
Bendravimo partneris taip pat gali nesiųsti signalų apie pokalbio pradžią,
todėl mes nesuprantame, kad jis nori pradėti šnekėti. Kartais nepaisoma
pokalbio tvarkos. Tokiu atveju dažnas kalbančiojo partraukinėjimas
kaitaliojasi su nejaukios tylos pauzėmis.

Būna, kad žmonės šneka taip tyliai, jog jų sunku klausytis. Jei
šnekama vienodu, monotonišku balsu, darosi sunku suprasti, kurias kalbos
vietas norima pabrėžti, kokia tikroji pašnekovo išsakomų žodžių svarba.

Nesėkmingas bendravimas išsiskiria ir tuo, kad neduoda pašnekovui
tinkamo atlygio. Bendravimo partneris nieko iš mūsų negauna. Jis
nesusilaukia tų mažų, tačiau malonių pokalbio detalių, rodančių, kad į
suprantame, jam pritariame, juo domimės. Nesulaukiama padėkos, komplimentų,
simpatijos, paramos išreiškimo ir panašiai. Nemokantys tinkamai bendrauti
žmonės nepaaiškina ir neatsiprašo už savo įsiterpimus į kito šneką, ar už
pokalbio metu padarytas klaidas. Jie nereaguoja į kito žmogaus palankumo
pasireiškimus, ar į pagalbos siūlymą, palikdami siūlytoją sutrikusį arba
įžeistą.

Blogas bendravimas yra ir nepasitikėjimo savimi bei savikontrolės
įgūdžių neturėjimo pasekmė. Žmonės gali nedrįsti pradėti pokalbio arba
laiku jį užbaigti. Kartais nesugebama pakeisti pokalbio temos, išakyti
kitokią nuomonę, paprieštarauti arba patarti. Nepajėgiama ko nors paprašyti
arba pareikalauti, pasiskųsti, sukritikuoti, perkalbėti kitus arba pateikti
savus pasiūlymus.

Bendravimo nesėkmės gali kilti ir dėl nemokėjimo deramai pasirodyti,
tinkamai pateikti save. Kartais žmonės rengiasi ne taip, kaip jiems derėtų,
arba apsimeta ne tais, kuo yra iš tikrųjų, šneka apie tai, apie ką
nenusimano ir panašiai. Visa tai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti.

Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamas
kalbėjimu. Norint, kad kalbėjimas būtų prasmingas, reikia, visų pirma,
mokėti kalbą. Bendraujantys žmonės turi šnekėti abiem suprantama kalba.
Bendraujantiems reikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yra
įvardinami žmonės, daiktai ir reiškiniai, taip pat šių žodžių derinimo bei
jungimo taisyklės.

Kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet ir vidinis. Vadinasi, kalba
skirta ne tik bendrauti su kitais žmonėmis: galima kalbėti ir su pačiu
savimi. Kadangi kalbėjimas mus domina pirmiausia kaip bendravimo su kitais
žmonėmis priemonė, apsiribosime aptardami pagrindines išorinio kalbėjimo
formas. Tai – sakytinis ir rašytinis kalbėjimas.

Lygindami tai, kas pasakyta, su tuo, kas parašyta, aptinkame ne vieną
reikšmingą skirtumą. Visų pirma, rašytinis kalbėjimas atsirado vėliau už
sakytinį. Todėl rašytinis kalbėjimas yra sudėtingesnis. Rašto kalbos
sakiniai paprastai esti ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni, negu sakytinės
kalbos. Joje daugiau nekasdieniškų, abstrakčių žodžių, mažiau pasitaiko
pataisymų, pasikartojimų ir panašiai. Rašto kalba būdingos geresnės laiko
panaudojimo galimybės. Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant,
todėl galima geriau parinkti žodžius, sakinių konstrukcijas, pildyti bei
taisyti tekstą. Kita vertus, sakytinis kalbėjimas yra kur kas
išraiškingesnis. Sakytinė kalba atspindi įvairius pokalbio niuansus, parodo
kalbančiojo jausmus, nurodo potekstės galimybę. Visa tai nėra būdinga
rašytinei kalbai.

KLAUSYMAS

Visiems pokalbiams būdingas atgalinis ryšys. Jei nes matome,
kad pašnekovas ko nors nesuprato, grįžtame prie tos pačios temos ir
stengiamės akivaizdžiai ir nuosekliai išaiškinti iš naujo. Jei pašnekovas
ima nuobodžiauti arba mes matome, kad jis nepatenkintas, stengiamės
susidariusią padėtį pataisyti. Jei, pavyzdžiui, priimant naują darbuotoją,
įstaigos vadovas pastebi, jog iš kandidato atsakymų pavyksta sužinoti tik
labai mažai, jis gali nuo uždarojo tipo klausimų ( į tokius klausimus
pakanka atsakyti “taip” arba”ne”) pereiti prie atvirojo tipo klausimų,
prasidedančių žodžiais “Kaip.”, “Kodėl.” ir panašiai. Į atvirojo tipo
klausimus nori nenori tenka atsakyti kur kas išsamiau. Išaiškinimo
klausimai gali būti tiek atviri, tiek ir uždari savo forma, tačiau jie
pateikiami, kai pašnekovas ne pilnai atsako į klausimą ir reikia
patikslinimo.

Dažniausiai atgalinis ryšys gaunamas stebint pašnekovo veido
išraišką, gestus bei tokius paprastus žodinius intarpus kaip “aha”,
“tikrai”, “mat kaip” ir panašiai. Šie intarpai patys savaime mažai ką
reiškia, tačiau neblogai atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį.
Pritardamas mums galvos linkčiojimu arba žodeliais “taip”, “teisingai”,
pašnekovas bendravimo su juo būdą, psichologiškai jį pastiprina.
Suprantama, be teigiamo pastiprinimo egzistuoja ir neigiamas. Jautresnis
kalbėtojas iš savo pašnekovo reakcijos bematant suvoks, kad jo pokalbis
nėra palaikomas ar kad jam nepritariama. Taigi sąmoningai ir nesąmoningai
taisydami pašnekovo elgesį norima kryptimi ir siekdami geriau jį pritaikyti
prie mūsų bendravimo stiliaus, mes ir patys turime stengtis prisitaikyti
prie pašnekovo.

Tarpusavio prisitaikymas sėkmingesnis tada, kai pritarimo arba
nepritarimo signalai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Pastebėta, jog
populiarūs ir aplinkinių mėgstami žmonės pasižymi tuo, kad labai aiškiai
parodo, kada mūsų elgesys jiems patinka. Tuo tarpu nepopuliarūs žmonės
nemėgstami visų pirma todėl, kad nerodo pritarimo net ir tais atvejais, kai
yra patenkinti mūsų elgesiu. Taigi, jei norime kad mus mėgtų, turime visada
aiškiai parodyti, kas mus džiugina, kas mums patinka. Ir, be abejo,
pritarimą reikėtų rodyti daug dažniau nei nepritarimą.

Prie pašnekovo prisitaikoma ne tik žodžiais. Dažnai žmonės,
stengdamiesi prisitaikyti vienas prie kito nesąmoningai atsistoja ta pačia
poza, ima naudoti tuos pačius judesius bei gestus. Žinoma, dažnai galima
pastebėti ir tai, kad ilgiau tarpusavyje bendraujantys žmonės pradeda
vartoti tuos pačius žodžius ir posakius.

Kada pasitelkti aktyvų klausymą?

Aktyvus klausymas gali padėti žmogui, tačiau gali jį paveikti ir
nekonstruktyviai. Toliau pateiktos aplinkybės, kuriose patartina ir kuriose
nepatartina naudoti aktyvų klausymą.

Pasitelkite aktyvų klausymą, kai:
pastebite žodines ir nežodines užuominas, kad kitam žmogui tikrai sunku;
nuoširdžiai norite padėti, o laikas ir vieta yra tinkami;
jūs tikrai palaikote kitą, o jo problemos jūsų neerzina;
nenorite primesti savo sprendimo būdo kito žmogaus problemai;
pajėgiate ir turite laiko kitą išklausyti, o jūsų problemos ir atsakomybė
tam netrukdo ir leidžia pilnai susikaupti.

Aktyvus klausymas nereikalingas, kai:
nepastebite jokių užuominų;
jūs nenorite šiuo atveju padėti – jums nesvarbu, skubate ar esate užsiėmęs;
kito elgesys jums nepriimtinas, esate įskaudintas ar įsižeidęs (ypač, jei
apie tą poelgį norima diskutuoti);
stengiatės, kad kitas priimtų “teisingą” sprendimą (jūsų aktyvus klausymas
kreips pašnekovą jūsų primetama”teisinga” linkme);
manote, kad jūsų asmeninės problemos per daug rimtos, jog galvotumėte apie
kitų problemas;
kitam asmeniui paprasčiausiai reikalinga informacija, kurios jis neturi;
norite nuslėpti savo jausmus nuo kito asmens arba nuo savęs.

Taigi norint, kad bendravimas vyktų sklandžiai, tiek klausantis,
tiek kalbantis, žmonėms bendra turi būti tai, apie ką jie nori kalbėtis ir
ką jie nori išgirsti. Nesvarbu, kad skiriasi pašnekovų požiūriai, kad
skirtingi jų motyvai ar net skiriasi jų charakteriai. Orientuojantis į
bendrą tikslą, prieinama prie to, kad bendraujančių žmonių asmeniniai
santykiai “nueina į antrąjį planą”.

IŠVADOS

Mes bendraujame vieni su kitais visą gyvenimą, tačiau daugelis
neišsiugdo tinkamų bendravimo įgūdžių nebendrauja taip gerai, kaip galėtų.
Draugystė, darbas, studijos nukenčia dėl to, kad dažnai suklystame
išsakydamis avo mintis ar netiksliai suvokdami kitus žmones, iš nežinojimo
įskaudindami, įžeidami vienas kitą.Išmokti bendrauti, geriau suvokti ir
išreikšti save išgirsti ir teisingai suprasti kitą žmogų galėtų padėti
bendravimo etikos žinios.

LITERATŪRA

1. KTU „Psichologija studentui“, Kaunas Technologija 2004 m.

2. J. Ebneris „Ar mokame bendrauti?“, Vilnius Mintis 1979 m.

3. KTU „Bendravimo psichologija“, Kaunas Technologija 2001 m.

4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Bendravimas

5. Želvys R. “Bendravimo psichologija”.

6. Wrede-Grischkat R. “Bendravimo menas”.

7. Kolciova V.A. “Bendravimas ir pažintiniai procesai”

Leave a Comment