………………………………………………………..16
Įvadas
Žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės.
Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Gebėjimas bendrauti žymia dalimi lemia sėkmę daugelyje profesinės veiklos sričių. Dažnai jis vertinamas ne mažiau nei dalykinės žinios ir profesiniai įgūdžiai. Pedagogams, prekybininkams, gydytojams bendravimas yra tarsi „darbo įrankis“, kurį naudodami jie daro poveikį auklėtiniams, įgyja klientų pasitikėjimą ir kt. Daugelis veiklos sričių mūsų dienomis yra siaurai specializuotos, todėl gerų darbų rezultatų paprastai pasiekia komandos, sudarytos iš skritingus dalykus išmanančių specialistų. Komandos darbo sėkmė taip pat priklauso nuo jos narių tarpusavio bendravimo. Žmonės vis labiau domisi tuo, dėl šių priežaščių:
1. Kai kurie žmonės metai iš metų ar net visą gyvnimą nesusiformuoja tikrojo tarpasmeninio bendravimo įgūdžių.
2. Žmogus daugiausia laiko (apie 61%) praleidžia bendraudamas.
3. Mes nebendraujame taip gerai, kaip galėtume. Mūsų draugystė, darbas, studijos nukenčia dėl to, kad suklumpame išreikšdami save ir netiksliai suprasdami kitus.
Žmonių daugėja, sugebėjimas bendrauti mažėja. O atrodo turėtų būti atvirkščiai – kuo daugiau žmonių, tuo ir kontaktai turėtų būti dažnesni,
Ištikrųjų mūsų gausėjimas ir to gausėjimo padariniai kaip tik labiausiai ir didina vis labiau pastebimą nūdienos žmonių vienišumą. Žmogaus ryšys su žmogumi – viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be to neįmanoma jokia visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio bendravimo pabūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos, charakterio, skonio, interesų.
Bendravimo būdai
Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių, kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgsta kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteikti būtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantys žmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yra nemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, per mažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savo susidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai.
Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais, agresyviais ar familiariais.
Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas žmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:
1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.
Pavyzdžiui aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos spektaklyje. Geras aktorius tą padarys meistriškai.
2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui, profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui.
Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose.
3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką galime suprasti kaip išgąstį ir panašiai.
Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savo jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar nėra priežastis dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.
Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, Tačiau, antra vertus, be jos sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka susidurti su įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir kitur.
Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai
Bendravimo apibudinimas
Mūsų bendravimas kupinas staigmenų, prieštaravimu, smagių minučių ir konfliktų. Bendravimas atsirado kartu su žmonija, tačiau šio meno dar nesame gerai įvaldę. Bendravimas – tai dviejų arba daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodam informacija ir pateikiami saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Bendravimu vadiname ir daugelį metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjima elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymą publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir aspektai.
Visų pirma galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis, interpersonalinis bendravimas). Puikios interpersonalinio bendravimo iliustracijos – posakiai „mane baigia užgraužti sąžinė“, „pasižiūrėk į save iš šalies“, ir pan. Kai kurie asmenybės tyrinėtojai tvirtina, kad ji susideda iš keleto dalių, panašių į kompiuterio loginius diskus. Tuomet intrapersonalinis bendravimas – tai „bendravimas“ tarp šių asmenybės dalių.
Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kurį įsitraukia ne mažiau kaip du žmonės.
Dar tik ketindami susitikti su nepažįstamu žmogumi, mes imame svarstyti, koks jis galėtų bųti, kokiu poelgiu iš jo galime tikėtis.
Susitikę stengiamės šį vaizdinį patikslinti, papildyti, remdamiesi viskuo, ką matome ar girdime: naujojo pažįstamo išvaizda, elgesiu, kalbos tonu, turiniu ir t.t. Mūsų bendravimo partneris taip pat stengiasi susidaryti nuomonę apie mus, o mes savo ruožtu – padaryti vienokį, o ne kitikį įspūdį.
Abi pusės mėgina įvertinti besiformuojančius santykius, savo jausmus viena kitos atžvilgiu. Tai – tarpusavio suvokimo (socialinės percepcijos)
procesai. Jie leidžia bendraujant numatyti kito elgesį ir planuoti savąjį, padeda siekti norimų tikslų.
Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių, prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinys iš plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą.
Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni kitiems apie savo jausmus. Šią informaciją perduoti naudojami įvairūs būdai: kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi aprangos detalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis informacija vyksta sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta tų pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę.
Komunikacijos procesus įvairiais aspektais nagrinėja semiotika, lingvistika, informatika ir kt. Psichologija, be kita ko, siekia nustatyti, kaip žmogaus išorėje „perskaityti“ jo jausmus ir ketinimus, kokią įtaką informacijos dekodavimui turi subjektyvios nuostatos ir pan. Kitas svarbus bendravimo aspektas –
tarpusavio sąveika. Tarpusavio sąveika – tai bendraujančiųjų poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Supaprastintai galima sakyti, kad vieno žmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus elgesį. Tuo tarpu su kitais žmonėmis mes nuolat bendraujame daugelį metų ar net visą gyvenimą.
Tai šeimos nariai ir giminės, draugai, bendradarbiai. Tarp jų ir mūsų susiklosto tarpusavio santykiai. Santykiams būdingi ilgalaikiai emociniai ryšiai, tarpusavio įsipareigojimai. Žmogaus, su kuriuo mus sieja artimi tarpusavio santykiai, negali pakeisti bet kuris kitas. Tarpusavio santykiai leidžia patenkinti visai kitokius poreikius, nei tie, kuriuos tenkiname keisdamiesi informacija.
Sunku pateikti bendravimo apibrėžimą, apimantį visus įmanomus jo aspektus. Atsižvelgiant į svarbiausius iš jų, galima sakyti, jog sąvoka bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio suvokimą, keitimasi informacija, sąveika ir santykius.
Bendravimas apima:
✓ Kalbą (verbalinis bendravimas);
✓ Neverbalinį bendravimą.
Verbalinis bendravimas
Verbalinės bendravimo formos
Verbalinės bendravimo formos yra dvi:
✓ Informacija perduodama žodžiu;
✓ Informacija perduodama raštu.
Žodinis bendravimas
Daugiausia laiko mes praleidžiame bendraudame raštu, t.y. kalbėdami ir klausydami. Pagrindiniai kalbėjimo proceso elementai yra šie:
Kalbėjimas. Kalbėjimo efektyvumas priklauso nuo:
□ Balso tono;
□ Moduliacijos;
□ Greičio;
□ Garso stiprumo ir slopinimo.
Nuo šių elementų priklauso informacios suvokimas, užkodavimas ir persiuntimas.
Pati kalba. Pasitaiko, kad vienas žodis turi kelias reikšmes ir bendraujant panaudojama netinkama žodžio reikšmė. Tokiu būdu teisingas pranešimas dažniausiai tampa klaidingu.
Balso tonas ir moduliacija. Balso tonas priklauso nuo to, kaip mes kalbame: užtikrintai, nedrąsiai, agresyviai, piktai, įnertingai, pasyviai, susinervinęs ir t.t. Moduliacija – tai tono pasikeitimas, t.y. – garso pasikeitimas (pažemininmas ar paaukštinimas) pustonio arba tonu. Valdytojai bendraujant turi skirti ypatingą dėmesį į balso toną ir moduliaciją. Tai labai svarbūs bendravimo elementai, užtikrinantys efektyvų bendravimą.
Greitis ir garso stiprumas. Bendravimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip mes kalbame, greitai ar lėtai. Nervuoti žmonės dažniausiai kalba greičiau, negu savimi pasitikintys, ramūs. Geriausiai rezultatai pasiekiami, kai kalbame nei per greitai, nei per lėtai (turi būti pusiausvyra). Garso stiprumas gali būti streso rezultatas. Tvirtai pasakytas sakinys įrodo, kad jis yra svarbus. Nereikšminga informacija nėra užtvirtinama ir pabrėžiama. Tokie reiškiniai sąlygoja garso stiprumą.
Garso silpnumas (tyla). Pauzės, nutylėjimai, nustebimai ir žiopsojimai sąlygoja garso stiprumą arba, kitaip tariant, tylą. Tačiau nevisada pauzės daromos tada, kai neturime ką pasakyti, kartais pauzė daroma tada, kai ruošiamės akcentuoti labai svarbią informaciją.
Klausymas. Tai antra labai svarbi žodinio bendravimo proceso dalis.
Patarimai, reikalingi, kad klausymas būtų efektyvus.
Patarimai
✓ Kalbėdami nesiblaškykite;
✓ Būkite oportunistas. Suraskite bendrų interesų tarp savęs ir pašnekovo;
✓ Jokiu būdu nežiovaukite ir nesvajokite, jei pašnekovas kalba lėtai ir neįdomiai;
✓ Stenkitės suprasti pašnekovo tikslą.
Bendravimas raštu
Balso tono, moduliacijos, greičio, garso silpnumo ir stiprumo atžvilgiu, bendravimas žodžiu yra efektyvsnis, negu raštu.
Neverbalinis bendravimas
Neverbalinis bendravimas – tai bendravimas be žodžių. Kaip matyti iš lentelės, galima skirti vokalinį (balso intonacija, šūktelėjimai ir pan.)
ir nevokalinį (gestai, judesiai, mimika ir t.t.).
|Bendravimo tipai |Vokalinis |Nevokalinis |
|Verbalinis |Sakytinė kalba |Rašytinė kalba |
|bendravimas | | |
|Neverbalinis |Balsas: balso intonacija, |Gestai, veido išraiška ir |
|bendravimas |šūktelėjimai ir pan. |t.t. |
Balsas
Balso tonas, greitis, aukštis, pauzių skaičius, trukmė, stiprumas ir pašaliniai garsai (oi, ak ir pan.), t.y. pralingvistiniai signalai, kurie stiprina arba paneigia žodinį pranešimą. Taigi keičiant tų pačių žodžių intonaciją, galima suteikti visą kitą prasmę.
Tyrimai rodo, kad kai vokaliniai požymiai (balso tonas, stiprumas ir pan.) prieštarauja žodžiams, jie nebetenka reikšmės, ir interpretuojami tik balso duomenys. Itin meiliai sakant neigiamą informaciją apie žmogų, dėmesys kreipiamas į balso intonaciją, o ne į turinį.
Sąmoningai keisti pralingvistinių signalų beveik neįmanoma. Kai kiti neverbaliniai signalai teikia kitą informaciją, balsas sako tiesą. Štai nervinantis labai sunku ramiai ir šaltai kalbėti – ankščiau ar vėliau išduoda balsas.
Vokalinių požymių interpretavimas priklauso nuo to, kaip suvokiamas pats kalbėtojas. Vyrai ir moterys, kalbantys greičiau, suvokiami kaip ekstravertai ir žvalūs. Žmonės, kalbantys per nosį, – kaip turintys nemalonų charakterį.
Nematydami žmogaus, tik iš balso galime mes nusakyti jo amžių, užimamas pareigas, intraversiją, socialumą, dominavimą nustatyti emocijas (baimę, nervingumą, meilę, liūdesį, pasitenkinimą). Įdomu tai, kad net iš vieno atskirai pasakyto žodžio galima pasakyti kalbančiojo statusą.
Veido išraiška
Veidas ir akys – tai labiausiai pastebimos kūno dalys, bet sunkaiusiai skaitomos. Veidą sunkiausia skaityti dėl trijų priežaščių:
❖ Sunku aprašyti veido išraiškos tipus. Tyrinėtojai aptiko mažiausiai aštuonis antakių ir kaktos raukšlių padėtis, daugiau negu aštuones akių ir lūlų padėtis ir dešimt apatinės veido dalies padėčių. Padauginus šiuos derinius iš emocijų, kurias išgyvename skaičiaus, paaiškėja, kodėl labai sunku sudaryti veido išraiškų žodyną.
❖ Iš veido nustatyti žmogaus būseną labai sunku,nes išraiška nuolat kinta.
❖ Daugelis žmonių sėkmigai slepia savo būseną. Bet prisimenant, kad veido išraiška labai greitai kinta ir žmogus pats nemato, ką siunčia jo veidas, cenzūra praleidžia ir labai daug teisingos informacijos, net jeigu to nenorime.
Tyrinėtojai nurodo tris veido išraiškos būdus, kuriuos taikant galima nuslėpti tikrąją informaciją apie savo būseną:
✓ Kartais jausmų stoką paslepiame simuliuodami.
✓ Kitais atvėjais nepadarome nepageidaujamų jausmų, neutralizuodami išraišką.
✓ Maskuojama tikroji emocija.
Akių žvilgsnis gali pranešti apie susidomėjimą, patikimą, perduoti pokalbio giją ir t.t. Kartais akys tikrai atspindi, kas mums patinka, o kartais sukuria ir padidina patikimo laipsnį – specialiai jas išplečiant.
Bet yra ir tokia meilikavimo rūšis, kai partneriai slepia simpatijas, nežiūrėdami į akis.
Kitais atvėjais akių kontaktas rodo susidomėjimą, bet ne vilionę.
Akies vyzdys taip pat perduoda informaciją. Maždaug 20% moterų ir vyrų akių vyzdys išsiplečia stebint nuogo priešingos lyties atstovo nuotrauką. Moterų vyzdys labiausiai išsiplečia stebint motinos su vaiku paveikslą. Taigi vyzdys tuo labiau plečiasi, kuo didesnis susidomėjimas.
Gestai
Kaip ir kitos neverbalinio bendravimo priemonės, gestai gali sustiprinti arba prieštarauti kalbėtojo žodžiams. Jei gestų nėra, galima manyti, kad kalbėtojas abejingas pokalbio temai. Teisingi gestai gana dažnai padeda įtikinti. Įtaiga padidėja tada, kai kitas asmuo atspindi kalbančio žmogaus judesius.
Jei žmonės gestikuliuoja, dažnai sudaro įspūdį, kad skiriasi nuo mažiau ekspresyvių bendrakalbių: atrodo šiltesni, energingesni, nerūpestingesni, malonesni, entuziastingesni, labiau mėgstami, atidesni, prieinami. Negistikuliuoja – logiškesni, šaltesni, analitiškesni, mažiau mėgstami ir pan. žmonės.
Kai kurie gestai atskleidžia melavimą. Pasirodo, kad meluojant daroma daug tuščių judesių, nesusijusių su sakoma informacija ir naudojama daug gestų, kurie papildo verbalinę informaciją. Todėl naudinga ir teisinga atpažinti spontanišką elgesį arba gestus ir apsvarstyti, kaip jie siejasi su sako informacija.
Kaip išspręsti bendravimo problemas
Bendravimas yra labai sudėtingas procesas. Sugebėti gerai bendrauti nėra paprasta. Prisiminkite kad:
✓ Kai bendraujate su žmogumi, būkite su juo kuo atviresni.
✓ Su pašnekovu būkite visada atviras, sąžiningas ir jam nepriekaištaukite.
✓ Šnekėdami visada žiūrėkite į akis, nes kitaip blaškote pašnekovo dėmesį.
✓ Kalbėkite aiškiai, paprastai ir tiksliai.
✓ Mokėkite išklausyti ir suprasti pašnekovą, turėkite kantrybės, nors tai ką jis pasakoja jus neįdomu.
Jei jūs laikysitės šių patarimų, jums bendraujant problemų tikrai nebus.
Kalbėjimas
Taigi, matome, jog pasitaiko ir prastų kalbėtojų. Jie kalba pernelyg trumpai, lakoniškai, renkasi nuobodžias temas, šneka apie netinkamus arba aplinkinius erzinančius dalykus. Jų kalba gali stokoti įvairumo, būna pernelyg monotoniška, vienodo tembro. Prasti kalbėtojai nemoka informacijos, kurią jie nori pateikti, priderinti prie klausytojo intersų.
Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai. Pavyzdžiui, pokalbio tema gali būti tokia bendra, kad neįmanoma išsiaiškinti nieko konkretaus, arba atvirkščiai, pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales ir aplinkiniams sekti pokalbio giją gali tapti varginančiu užsiėmimu. Vieni prasti kalbėtojai niekada neišsako savo nuomonės ir tarsi slepiasi už nematomo barjero, visaip vengia parodyti save. Kiti – priešingai, kalba tik apie save ir savo problemas, jomis užimdami visą pokalbiui skirtą laiką ir visiškai nerodydami susidomėjimo kitais.
Kartais nesiseka naudoti nežodinius signalus, reguliuojančius pokalbio laiką ir trukmę. Pavyzdžiui, nesugebama perduoti pokalbio gijos, pašnekovas neinformuojamas apie tai pasikeitusiu balso tonu, kūno judesiais ar akimis. Tuomet mes nežinome, ar pašnekovas jau baigė kalbėti, ar ne.
Bendravimo partneris taip pat gali nesiųsti signalų apie pokalbio pradžią, todėl mes nesuprantame, kad jis nori pradėti šnekėti. Kartais nepaisoma pokalbio tvarkos. Tokiu atveju dažnas kalbančiojo partraukinėjimas kaitaliojasi su nejaukios tylos pauzėmis.
Būna, kad žmonės šneka taip tyliai, jog jų sunku klausytis. Jei šnekama vienodu, monotonišku balsu, darosi sunku suprasti, kurias kalbos vietas norima pabrėžti, kokia tikroji pašnekovo išsakomų žodžių svarba.
Nesėkmingas bendravimas išsiskiria ir tuo, kad neduoda pašnekovui tinkamo atlygio. Bendravimo partneris nieko iš mūsų negauna. Jis nesusilaukia tų mažų, tačiau malonių pokalbio detalių, rodančių, kad į suprantame, jam pritariame, juo domimės. Nesulaukiama padėkos, komplimentų, simpatijos, paramos išreiškimo ir panašiai. Nemokantys tinkamai bendrauti žmonės nepaaiškina ir neatsiprašo už savo įsiterpimus į kito šneką, ar už pokalbio metu padarytas klaidas. Jie nereaguoja į kito žmogaus palankumo pasireiškimus, ar į pagalbos siūlymą, palikdami siūlytoją sutrikusį arba įžeistą.
Blogas bendravimas yra ir nepasitikėjimo savimi bei savikontrolės įgūdžių neturėjimo pasekmė. Žmonės gali nedrįsti pradėti pokalbio arba laiku jį užbaigti. Kartais nesugebama pakeisti pokalbio temos, išakyti kitokią nuomonę, paprieštarauti arba patarti. Nepajėgiama ko nors paprašyti arba pareikalauti, pasiskųsti, sukritikuoti, perkalbėti kitus arba pateikti savus pasiūlymus.
Bendravimo nesėkmės gali kilti ir dėl nemokėjimo deramai pasirodyti, tinkamai pateikti save. Kartais žmonės rengiasi ne taip, kaip jiems derėtų, arba apsimeta ne tais, kuo yra iš tikrųjų, šneka apie tai, apie ką nenusimano ir panašiai. Visa tai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti.
Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamas kalbėjimu. Norint, kad kalbėjimas būtų prasmingas, reikia, visų pirma, mokėti kalbą. Bendraujantys žmonės turi šnekėti abiem suprantama kalba.
Bendraujantiems reikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yra įvardinami žmonės, daiktai ir reiškiniai, taip pat šių žodžių derinimo bei jungimo taisyklės.
Kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet ir vidinis. Vadinasi, kalba skirta ne tik bendrauti su kitais žmonėmis: galima kalbėti ir su pačiu savimi. Kadangi kalbėjimas mus domina pirmiausia kaip bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, apsiribosime aptardami pagrindines išorinio kalbėjimo formas. Tai – sakytinis ir rašytinis kalbėjimas.
Lygindami tai, kas pasakyta, su tuo, kas parašyta, aptinkame ne vieną reikšmingą skirtumą. Visų pirma, rašytinis kalbėjimas atsirado vėliau už sakytinį. Todėl rašytinis kalbėjimas yra sudėtingesnis. Rašto kalbos sakiniai paprastai esti ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni, negu sakytinės kalbos. Joje daugiau nekasdieniškų, abstrakčių žodžių, mažiau pasitaiko pataisymų, pasikartojimų ir panašiai. Rašto kalba būdingos geresnės laiko panaudojimo galimybės. Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant, todėl galima geriau parinkti žodžius, sakinių konstrukcijas, pildyti bei taisyti tekstą. Kita vertus, sakytinis kalbėjimas yra kur kas išraiškingesnis. Sakytinė kalba atspindi įvairius pokalbio niuansus, parodo kalbančiojo jausmus, nurodo potekstės galimybę. Visa tai nėra būdinga rašytinei kalbai.
KLAUSYMAS
Visiems pokalbiams būdingas atgalinis ryšys. Jei nes matome, kad pašnekovas ko nors nesuprato, grįžtame prie tos pačios temos ir stengiamės akivaizdžiai ir nuosekliai išaiškinti iš naujo. Jei pašnekovas ima nuobodžiauti arba mes matome, kad jis nepatenkintas, stengiamės susidariusią padėtį pataisyti.
Jei, pavyzdžiui, priimant naują darbuotoją, įstaigos vadovas pastebi, jog iš kandidato atsakymų pavyksta sužinoti tik labai mažai, jis gali nuo uždarojo tipo klausimų ( į tokius klausimus pakanka atsakyti “taip” arba”ne”) pereiti prie atvirojo tipo klausimų, prasidedančių žodžiais “Kaip…”, “Kodėl…” ir panašiai. Į atvirojo tipo klausimus nori nenori tenka atsakyti kur kas išsamiau. Išaiškinimo klausimai gali būti tiek atviri, tiek ir uždari savo forma, tačiau jie pateikiami, kai pašnekovas ne pilnai atsako į klausimą ir reikia patikslinimo.
Dažniausiai atgalinis ryšys gaunamas stebint pašnekovo veido išraišką, gestus bei tokius paprastus žodinius intarpus kaip “aha”, “tikrai”, “mat kaip” ir panašiai. Šie intarpai patys savaime mažai ką reiškia, tačiau neblogai atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį.
Pritardamas mums galvos linkčiojimu arba žodeliais “taip”, “teisingai”, pašnekovas bendravimo su juo būdą, psichologiškai jį pastiprina.
Suprantama, be teigiamo pastiprinimo egzistuoja ir neigiamas. Jautresnis kalbėtojas iš savo pašnekovo reakcijos bematant suvoks, kad jo pokalbis nėra palaikomas ar kad jam nepritariama. Taigi sąmoningai ir nesąmoningai taisydami pašnekovo elgesį norima kryptimi ir siekdami geriau jį pritaikyti prie mūsų bendravimo stiliaus, mes ir patys turime stengtis prisitaikyti prie pašnekovo.
Tarpusavio prisitaikymas sėkmingesnis tada, kai pritarimo arba nepritarimo signalai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Pastebėta, jog populiarūs ir aplinkinių mėgstami žmonės pasižymi tuo, kad labai aiškiai parodo, kada mūsų elgesys jiems patinka. Tuo tarpu nepopuliarūs žmonės nemėgstami visų pirma todėl, kad nerodo pritarimo net ir tais atvejais, kai yra patenkinti mūsų elgesiu. Taigi, jei norime kad mus mėgtų, turime visada aiškiai parodyti, kas mus džiugina, kas mums patinka. Ir, be abejo, pritarimą reikėtų rodyti daug dažniau nei nepritarimą.
Prie pašnekovo prisitaikoma ne tik žodžiais. Dažnai žmonės, stengdamiesi prisitaikyti vienas prie kito nesąmoningai atsistoja ta pačia poza, ima naudoti tuos pačius judesius bei gestus. Žinoma, dažnai galima pastebėti ir tai, kad ilgiau tarpusavyje bendraujantys žmonės pradeda vartoti tuos pačius žodžius ir posakius.
Kada pasitelkti aktyvų klausymą?
Aktyvus klausymas gali padėti žmogui, tačiau gali jį paveikti ir nekonstruktyviai. Toliau pateiktos aplinkybės, kuriose patartina ir kuriose nepatartina naudoti aktyvų klausymą.
Pasitelkite aktyvų klausymą, kai:
pastebite žodines ir nežodines užuominas, kad kitam žmogui tikrai sunku;
nuoširdžiai norite padėti, o laikas ir vieta yra tinkami;
jūs tikrai palaikote kitą, o jo problemos jūsų neerzina;
nenorite primesti savo sprendimo būdo kito žmogaus problemai;
pajėgiate ir turite laiko kitą išklausyti, o jūsų problemos ir atsakomybė tam netrukdo ir leidžia pilnai susikaupti.
Aktyvus klausymas nereikalingas, kai:
nepastebite jokių užuominų;
jūs nenorite šiuo atveju padėti – jums nesvarbu, skubate ar esate užsiėmęs;
kito elgesys jums nepriimtinas, esate įskaudintas ar įsižeidęs (ypač, jei apie tą poelgį norima diskutuoti);
stengiatės, kad kitas priimtų “teisingą” sprendimą (jūsų aktyvus klausymas kreips pašnekovą jūsų primetama”teisinga” linkme);
manote, kad jūsų asmeninės problemos per daug rimtos, jog galvotumėte apie kitų problemas;
kitam asmeniui paprasčiausiai reikalinga informacija, kurios jis neturi;
norite nuslėpti savo jausmus nuo kito asmens arba nuo savęs.
Taigi norint, kad bendravimas vyktų sklandžiai, tiek klausantis, tiek kalbantis, žmonėms bendra turi būti tai, apie ką jie nori kalbėtis ir ką jie nori išgirsti. Nesvarbu, kad skiriasi pašnekovų požiūriai, kad skirtingi jų motyvai ar net skiriasi jų charakteriai. Orientuojantis į bendrą tikslą, prieinama prie to, kad bendraujančių žmonių asmeniniai santykiai “nueina į antrąjį planą”.
Išvados
Mes bendraujame vieni su kitais visą gyvenimą, tačiau daugelis neišsiugdo tinkamų bendravimo įgūdžių nebendrauja taip gerai, kaip galėtų.
Draugystė, darbas, studijos nukenčia dėl to, kad dažnai suklystame išsakydamis avo mintis ar netiksliai suvokdami kitus žmones, iš nežinojimo įskaudindami, įžeidami vienas kitą.Išmokti bendrauti, geriau suvokti ir išreikšti save išgirsti ir teisingai suprasti kitą žmogų galėtų padėti bendravimo etikos žinios.
Literatūra
1. KTU „Psichologija studentui“, Kaunas Technologija 2004 m.
2. J. Ebneris „Ar mokame bendrauti?“, Vilnius Mintis 1979 m.
3. KTU „Bendravimo psichologija“, Kaunas Technologija 2001 m.
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Bendravimas
5. Želvys R. “Bendravimo psichologija”.
6. Wrede-Grischkat R. “Bendravimo menas”.
7. Kolciova V.A. “Bendravimas ir pažintiniai procesai”