„Bendravimas ir bendradarbiavimas“

T U R I N Y S

1.ĮVADAS........................1 pusl.

2.BENDRAVIMO MENAS IR MOKSLAS...........1 pusl.

3.POREIKIS BENDRAUTI IR SĖKMINGAS
BENDRAVIMAS....................2 pusl.

4.ASMENYBĖ IR BENDRAVIMAS............3 pusl.

5.SOCIALINIS SUVOKIMAS................4 pusl.

6.ŽODINIS BENDRAVIMAS................5 pusl.

7.NEŽODINIS BENDRAVIMAS..............7 pusl.

8.TARPASMENINIAI SANTYKIAI............9 pusl.

9.KONFLIKTAS IR BENDRAVIMAS............11 pusl.

ĮVADAS
Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis.Gebėjimas bendrauti žymia dalimi lemia sėkmę daugelyje profesinės veiklos sričių. Dažnai jis vertinamas ne mažiau nei dalykinės žinios ir prrofesiniai įgūdžiai. Pedagogams, prekybininkams, gydytojams bendravimas yra tarsi „darbo įrankis“, kurį naudodami jie daro poreikį auklėtiniams, įgyja klientų pasitikėjimą ir kt. Daugelis veiklos sričių mūsų dienomis yra siaurai specializuotos, todėl gerų darbo rezultatų paprastai pasiekia komandos, sudarytos iš skirtingus dalykus išmanančių specialistų. Komandos darbo sėkmė taip pat priklauso nuo jos narių tarpusavio bendravimo. Visa tai skatina psichologus tirti bendravimo dėsningumus ir vis daugiau žmonių –jais domėtis.

Šiame darbe pasistengsime glaustai pateikti pačias svarbiausias šiuolaikinės psichologijos žinias apie bendravimą. Iš pat pradžių ieeškosime šio daugialypio reiškinio apibrėžimo ir atsakymo į klausimą, ką gi reiškia posakis „sėkmingas bendravimas“. Gilintis į sėkmingo bendravimo paslaptis reikia pradėti nuo savęs: aiškintis, kaip bendravimą su aplinkiniais veikia mūsų pačių savivaizdis, gebėjimas save suprasti, kontroliuoti ir t.t.Toliau panagrinėsime socialinės aplinkos ,

„stebėtojų“, „žiūrovų“ įtaką mūsų elgesiui bendraujant , taip pat pačių elgiasį, tapus stebėtojais. Panagrinėsime ir „pirmojo įspūdžio“ reikšmę bendraujant, įvaizdžio kūrimą, gvildensime keitimosi žodine informacija ypatumus, smulkiai išanalizuosime koks vaidmuo bendraujant tenka kūno kalbai-mimikai, gestams, išvaizdai ir t.t. Be to panagrinėsime kuo mums svarbūs tarpusavio santykiai su aplinkiniais, kaip gerus santykius sukurti ir kaip juos išlaikyti. Padiskutuosime ir apie konfliktą ir apie būdus kaip jo išvengti.
BENDRAVIMO MENAS IR MOKSLAS

Bendravimas yra daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daugelį metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymą publikai.Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir aspektai. Bendravimas:
1)bendravimas su savimi(intrapersonalinis )
2)bendravimas su kitais(tarpasmeninis).
Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai, tai:
1)tarpusavio suvokimas(socialinė percepcija)
Dar tik ketindami susitikti su nepažįstamu žmogumi , mes imame svarstyti, koks jis galėtų būti, kokių pooelgių galima tikėtis. Susitikę stengiamės šį vaizdinį patikslinti, papildyti, remdamiesi viskuo, ką matome ir girdime. Mūsų bendravimo partneris elgiasi taip pat. Tai gi abi pusės mėgina įvertinti besiformuojančius santykius. Tai tarpusavio suvokimas.
2)keitimasis informacija(komunikacija)
Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių, prasideda komunikacijos procesai. Komunikacija-tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni kitiems apie jausmus.
3)tarpusavio sąveika(socialinė interakcija)
Tai bendraujančių poreikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir

r elgesį. Galima sakyti, kad vieno žmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus elgesį.
4)tarpusavio santykiai
Tai bendravimas tarp šeimos narių , giminių, draugų bei bendradarbių. Vadinasi tokiems santykiams būdingi ilgalaikiai emociniai ryšiai, tarpusavio įsipareigojimai. Taigi galima sakyti, kad bendravimas-apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio suvokimą, keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius.

POREIKIS BENDRAUTI IR SĖKMINGAS BENDRAVIMAS

Kodėl žmonės bendrauja? Todėl, kad:
1)bendraujant keičiamasi informacija
2)bendravimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti save pačius.
3)bendraudami galime dalytis savo mintimis ir jausmais.
Vadinasi bendrauti mus skatina ir vadinamieji socialiniai poreikiai. Tai galima sakyti, kad poreikis bendrauti yra įvairių žmogaus socialinių poreikių išraiška. Dažniausiai įvardijami šie socialiniai poreikiai:
1)bendrumo priklausymo poreikis-tai poreikis jausti, kad esi tarp žmonių, kurie tau reikalingi ir kad tu jiems esi reikalingas.
2)saugumo poreikis-kai žmogus iš aplinkinių nejaučia grėsmės, ir yra saugus.
3)laimėjimų poreikis-tai siekis pirmauti.
4)savęs įtvirtinimo poreikis-siekis rasti savo vietą visuomenėje.
5)savigarbos poreikis-tai siekis užimti tarp kitų žmonių deramą vietą.
6)dominavimo ir pripažinimo poreikis-tai noras kontroliuoti kitus.
7)pranašumo poreikis-tai siekis jaustis kuo nors pranašesniu už kitus.
8)saviraiškos poreikis-tai siekis realizuoti potencialias savo galimybes.
9)afiliacijos poreikis-siekis turėti artimų draugų, rūpintis jais.
10)prieraišumo poreikis-tai atvirų , intymių santykių tarp dviejų žmonių siekimas.
11)poreikis palaikyti kontaktą-tai noras su kuo nors dalytis emocijomis, užmegzti ryšį.
Kokį gi bendravimą galima laikyti sėkmingu? Ar tai toks, kuris mums teikia malonumą?.Mes jau sužinojome, kad pagrindiniai be

endravimo tikslai yra keistis informacija, gauti galimybę pamatyti save „kitų akimis“ ir tenkinti socialinius poreikius. Taigi tada galima atsakyti taip, kad sėkmingu bendravimu galima laikyti tokį bendravimą, kuris leidžia pasiekti šiuos tikslus. Galima išskirti šiuos sėkmingo bendravimo rodiklius:
1)informacijos pateikimo tikslumas-nes neteisingai suprastas žodis, gestas gali lemti tarpusavio santykių atšalimą ar net pabaigą.
2)bendravimas-kuris leidžia pasiekti tikslus.
3)sėkmingas socialinių poreikių tenkinimas.
4)subjektyvūs bendraujančiųjų išgyvenimai
Taigi galima sakyti, kad bendraujame sėkmingai , kai jaučiamės esą vertinami, ne vieniši, turį savo vietą visuomenėje, kai gebame paveikti kitų nuomonę, daryti įtaką jų elgesiui. Teigiamas požiūris į save yra gerų santykių su kitais pagrindas. Kas nevertina savęs, nevertina ir kitų. Pozityviai vertinantys aplinkinius tikisi iš jų gero, patys taip pat linkę padėti ir bendradarbiauti. Priešingai, tie, kas kitų atžvilgiu nusistatę negatyviai, yra įtarūs, irzlūs, kritiški ir nelinkę padėti. Galima daryti išvadą, kad poreikių tenkinimas bendraujant neturėtų būti vienpusis. Taigi sėkmingas bendravimas ir bendradarbiavimas-toks, kuris visiems jame dalyvaujantiems leidžia kiek įmanoma geriau patenkinti savo poreikius ir apsiekti tikslus.

ASMENYBĖ IR BENDRAVIMAS

Nuo ko priklauso ar žmogus sėkmingai bendrauja su aplinkiniais? Tai priklauso nuo to, koks tai žmogus, kokiais asmenybės bruožais jis pasižymi.Tačiau konkrečioje situacijoje žmogų veikia ir įvairios išorinės aplinkybės. Taigi asmenybės bruožai yra tik vienas iš veiksnių lemiančių elgesį. Taigi bendravimas – tai procesas, ku

uris prasideda ir užsibaigia mumyse. Mes siunčiame savo idėjas, jausmus aplinkiniams, gauname atgalinį ryšį, suvokiame ir, remdamiesi savo patirtimi , interpretuojame tai, ką mums praneša kiti. Taigi bendravimas didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žmogaus Aš yra labai paprastas ir savaime suprantamas darinys, tačiau tai apibrėžti nėra lengva. Aš vaizdas būna IDEALUS ir REALUS. Idealus-tai viskas ko norime, kokį save įsivaizduojame. Realus-nesutampa su realiu, tačiau jo galima siekti. Esmė ta, kad nesutapimas tarp realaus ir idealaus duoda įtampą ir siekimą Idealaus.
Vienas svarbiausių savęs pažinimo būdų-savistaba. Savistaba-tai savo paties psichinių reiškinių ir veiksmų stebėjimas, procesas, kurio metu mes žvelgiame į savo vidinį pasaulį, stebime savo mintis, jausmus , norus, ketinimus. Atrodo , kad kiekvienas sveikos psichikos žmogus gali lengvai „įeiti“ į savo vidinį pasaulį ir gauti jame reikiamos informacijos apie savo mintis, jausmus, norus. Tačiau gilintis į save lyginant idealųjį ir realųjį Aš yra nemalonu, todėl kai kurie žmonės ima vengti šios veiklos, skaitydami knygas, žiūrėdami televizorių. Kiti, bėgdami nuo savęs ima piktnaudžiauti alkoholiu, vartoti narkotikus, netgi nusižudyti. Kitas svarbus aspektas-savo elgesio stebėjimas. Tikriausiai sutiksite, kad apie kitų žmonių jausmus bei nuostabas mes sprendžiame pagal jų elgesį.Žmonės dažnai bando aiškinti kieno nors elgesį , priskirdami jam vidines arba išorines priežastis. Vidinės priežastys-tai asmenybės savybės, gebėjimai, o išorinės-tai aplinkybės, situacijos. Nuo to , kaip mes aiškiname savo elgesį-ar remdamiesi vidinėmis, ar išorinėmis priežastimis, priklauso mūsų veiklos rezultatai. Tačiau savistaba mes gauname tik dalį informacijos apie save. Didele dalimi savęs pažinimą įtakoja aplinkiniai. Bendravimas yra vienas svarbiausių savęs suvokimo ir savęs pažinimo veiksnių. Bendraudami mes ne tik stebime save kitų akimis, bet kartu ir lyginame save su aplinkiniais. Socialinis palyginimas- tai žmogaus savęs pažinimo būdas. Yra du palyginimo tipai:aukštyn orentuotas(kai lyginame save su geresniais) ir žemyn orentuotas(kai lyginame save su blogesniais). Taigi didelė dalis informacijos, kurią mes sužinome apie save, yra nulemta bendravimo su aplinkiniais: lyginame save su mus supančiais žmonėmis ir matome save tokius , kokius mus mato kiti.
Atsiskleisdami kitiems, mes geriau pažįstame save. Tačiau yra daugybė priežasčių, dėl kurių dažnai mes negalime būti atviri. Taigi atsiskleidimas privalo būti diferencijuotas. Savigarba, bendravimo taisyklės, psichologinis klimatas ir kiti veiksniai lemia mūsų atsiskleidimo lygį. Atsiskleidimas yra veiksmingas bendravimo pradžioje. Savalaikis ir saikingas savojo Aš atskleidimas bendraujant gali būti labai naudingas. Žmonės, kurie noriai atsiveria bei noriai priima informaciją apie save iš kitų, turi daugiausiai galimybių ir formuoti brandžius tarpasmeninius santykius, ir giliau pažinti save.
Savęs pažinimas apima ne tik savo charakteringų bruožų bei ypatybių žinojimą, bet ir jų įvertinimą. Savęs vertinimas-tai savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Mūsų savigarbos lygis yra labai svarbus, nes jis atispindi bendravime. Ir aukštą ir žemą savigarbos lygius atitinka tam tikras bendravimo stilius bei kalbos būdas.
SOCIALINIS SUVOKIMAS

Suvokimas-tai pasaulio pažinimas per regos, klausos, uoslės ir kitus pojūčius. Socialinis suvokimas-tai žmonių ypatybių, jų elgesio motyvų, tarpusavio santykių suvokimas arba kitaip sakant kad, tai socialinės tikrovės vaizdo atkūrimas mūsų psichikoje. Socialinis suvokimas yra bendravimo proceso dalis. Ji ypač ryški tik pradėjus bendrauti. Remdamiesi tuo ką matome, girdime, užuodžiame stengiamės suprasti, kas yra šis žmogus. Mes tai darome, kad:
1)kad prisimintume faktus
2)kad suprastume kito žmogaus elgesio prasmę
3)kad naują informaciją įterptume į jau turimą socialinės tikrovės vaizdą.
4)kad numatytume partnerio elgesį
5)kad galėtume planuoti savo poelgius
6)kad išlaikytume stabilų Aš vaizdą
7)kad išvengtume nerimo
8)kad įvertintume galimybes patenkinti savo poreikius
Iš kokių išorinių požymių mes sprendžiame apie kitų žmonių ypatybes? Pagrindiniai:
1)Kalba
2)Žodžiais perteikiamas jos turinys
3)Nežodinė kalbos pusė:balso tembras, intonacija
4)Išvaizda-fizinės asmens charakteristikos
5)Poza
6)Gestai
7)Mimika
Įtakos kito asmens suvokimui turi ir bendravimo kontekstas. Tai fizinis ir psichologinis kontekstas. Fizinis kontekstas-tai aplinka, kurioje bendraujama. O ką apie kitus žmones stengiamės suvokti? Tai:

1)asmenybės ypatybės-jo charakteris,temperamentas, pažiūros

2)kiti individualūs ypatumai-asmens gebėjimai ir įpročiai

3)socialiniai vaidmenys-kokius socialinius vaidmenis jis atlieka įvairiose situacijose

4)socialiniai ryšiai-stengiamės suprasti su kuo jis bendrauja, palaiko artimus ryšius.

5)elgesio priežastys ir motyvai-matydami besišypsantį žmogų suprantame, kad jis rodo mums draugiškumą, bet tuo pačiu norime išsiaiškinti ir kodėl.
Pirmasis įspūdis-tai suvokinys, kuris susiformuoja per kelias pirmąsias bendravimo minutes. Pirmasis įspūdis arba išankstinė nuomonė lengvai gali virsti „save išpildančia pranašyste“.
Dabar panagrinėkime , kokie psichologiniai mechanizmai leidžia mums taip greitai pagal žmogaus išorę įvertinti jo vidines savybes, socialinę padėtį ir t.t. Svarbiausias vaidmuo čia tenka informacijos klasifikavimui, automatiškai vykstančiam suvokimo proceso metu. Suvokiamus socialinius reiškinius bei asmenis mes taip pat grupuojame .Remdamiesi savo patirtimi , su kiekviena iš tokių grupių siejame tam tikrus požymius. Schema- tai požymių, priskiriamų tam tikrai asmenų ar reiškinių kategorijai, rinkinys. Schemos , nusakančios požymius, priskiriamos kokiai nors asmenų kategorijai, vadinamos stereotipais. Stereotipai-dažna išankstinės nuomonės apie žmogų susidarymo priežastis. O ji lemia suvokimo klaidas: turėdami išankstinę nuomonę , mes nesąmoningai ieškome ją patvirtinančių faktų bei ignoruojame tuos, kurie jos neatitinka. Taigi , remdamiesi schemomis, stereotipais ir išoriškai matomais požymiais, mes sprendžiame apie kitų žmonių psichines savybes, interpretuojame jų elgesio priežastis. Tai vadinama atribucija.Skiriamos trys atribucijų rūšys:
Asmeninių savybių atribucija
Žmogaus elgesio priežasčių aiškinimas(kauzalinė atribucija)
Atsakomybės už vieną ar kitą poelgį nustatymas(atsakomybės atribucija)
Aiškinant elgesio priežastis, nustatant atsakomybę už konkrečius poelgius, nurodomos arba vidinės arba išorinės priežastys. Vienose situacijose dauguma žmonių įvairius poelgius dažniau linkę aiškinti vidinėmis priežastimis, o kitose-išorinėmis. Savo sėkmę visi dažniausiai aiškina turimais gebėjimais bei pastangomis, o nesėkmes-nepalankiomis aplinkybėmis, negeranorišku kitų žmonių elgesiu. Tai pagrindinė atribucijos klaida.

Mes, savaime suprantama, jaučiame, kad dažnai tampame socialinio suvokimo objektais, kitaip sakant, aplinkinių akyse mes kuriame savo įvaizdį. Įspūdžio ar įvaizdžio kūrimas- tai procesas, kurio metu asmuo organizuoja savo elgesį viešumoje taip, kad sukurtų vienokį ar kitokį įspūdį ar įvaizdį aplinkiniams. Sukūrus tam tikrą įvaizdį norima jį išlaikyti, kai kada-išsaugoti, tai vadinama įvaizdžio išsaugojimu bei valdymu. Įvaizdžio kūrimas dažniausiai visai nereiškia, kad mes siekiame klaidinti ar apgaudinėti savo bendravimo partnerius.

Taigi apibendrinant galima pasakyti, ,kad socialinio suvokimo klaidos tai:

Dalį informacijos mes praleidžiame

Kai kurioms detalėms suteikiame per didelę reikšmę

Neteisingai interpretuojame ryšius tarp atskirų suvokiamų elementų

Darome neteisingas prielaidas apie žmones, remdamiesi ankstesne savo patirtimi ir klaidingai manydami, kad kai kurie būdo bruožai visada susiję su kitais.
O svarbiausi socialinio suvokimo klaidų šaltiniai būtų tokie:

Išankstinė nuomonė

Save išpildančios pranašystės

Stereotipai

Pagrindinė atribucijos klaida

Pradmės efektas

Baigties efektas

Aureolės efektas

Pritarimo iliuzija

Vieningumo iliuzija.

ŽODINIS BENDRAVIMAS

Dabar panagrinėkime apie tai, su kuo susiduriame kasdien daugybę kartų- apie keitimąsi žodine informacija. Aptarsime žodinio (verbalinio) bendravimo ypatumus ir pabandysime atsakyti į klausimą, kodėl šis bendravimas dažnai būna toks komplikuotas, ir kodėl mes taip dažnai nesusikalbame.

Bendravimo psichologijoje dažnai susiduriame su siuntėjo, priėmėjo ir pranešimo terminais. Siuntėjas ir priėmėjas tai bendravimo metu informaciją perduodantys ir informaciją priimantys žmonės, o pati informacija vadinama pranešimu. Pranešimo turinys- tai apie ką aš informuoju ,yra svarbiausias pokalbiuose ir diskusijose. Savęs atskleidimas- tai ką aš pasakau apie save, pranešimu perduodama ne tik tam tikra informacija, bet ir žinios apie siuntėjo asmenį. Tarpusavio santykiai-kokios nuomonės apie save, ir pranešimas parodo, kokie yra susiklostę santykiai tarp siuntėjo ir priėmėjo. Tai dažnai išryškėja vartojant tam tikras formuluotes, balso toną, neverbalinius signalus. Kreipimasis-ko aš norėčiau paprašyti, ką įsakyti, liepti. Beveik visų pranešimų tikslas-paveikti priėmėją.Šis bandymas paveikti gali būti tiek atviras, tiek paslėptas. Įdomu, jog esant vienodam kreipimuisi, santykiai tarp siuntėjo ir priėmėjo gali būti visai skirtingi. Pranešimai gali būti:
Eksplicitiniai-kurie yra suformuoti aiškiai ir vienprasmiškai(pvz:„paduok duonos“)
Implicitiniai-kurių prasmė yra paslėpta, tačiau gali būti numanoma.(pvz:„duonos ant stalo nebėra“)
Visi keturi pranešimo aspektai(pranešimo turinys, savęs atskleidimas, tarpusavio santykiai ir kreipimasis) gali būti ir eksplicitiniai ir implicitiniai. Gali būti ir nežodiniai(neverbaliniai) pranešimai:verkimas, tylėjimas. Pranešimas vadinamas kongruenčiu, jei visi siunčiami signalai (ir sakomi žodžiai, ir balso tonas, ir gestikuliacija) yra suderinti, vienos krypties.pvz: įtūžęs žvilgsnis, pikta veido išraiška ir frazė „Aš nebenoriu tavęs matyti“. Pranešimas vadinamas nekongruenčiu, jei siunčiami signalai yra skirtingų krypčių, prieštarauja vieni kitiems. Nekongruentūs pranešimai gali apsunkinti ir trukdyti bendravimą.

Dabar pakalbėkime apie žodinį bendravimą iš priėmėjo pozicijos. Gamta žmogų apdovanojo dviem ausimis, tačiau būtų geriau, kad būtų keturios, kurios galėtų tinkamai analizuoti visus siunčiamo pranešimo aspektus. Galima išskirti tokias ausis:
*savęs atskleidimo ausis“, „turinio ausis“, „tarpusavio santykių ausis“, „kreipimosi ausis“. Priklausomai nuo to kokią ausį mes įjungiame pokalbyje, jis gali pakrypti į vieną ar kitą pusę. Dažniausiai priėmėjas sąmoningai to net nesuvokia. Tik retas geba iškart klausyti visomis keturiomis ausimis. Tarpasmeninė komunikacija dėl to ir yra tokia komplikuota, kad priėmėjas turi laisvę pasirinkti, į kurią pranešimo dalį jis reaguos. Taigi paprasčiausia ir lengviausia bendrauti, kai klausome „turinio ausimi“. Antra vertus, vien tik toks bendravimas pradėtų varginti savo sausumu, emocijų stygiumi. Geriausia išeitis-gebėti vienodai jautriai reaguoti į visus pranešimo aspektus.

Mes negalime betarpiškai perduoti visos minties iš savo sąmonės į priėmėjo sąmonę. Mes turime savo mintį ir prasminį jos turinį paversti skambančia kalba. Maža to , vienu metu mes negalime naudoti keleto vienas kitą patikslinančių pasakymų, mes turime rinktis, rizikuodami būti ne taip suprasti. Be pasirinkimo aspekto , yra dar vienas svarbus žodinio bendravimo aspektas. Kalba, o konkrečiau-kiekvienas žodis slepia savyje tris komponentus:
Referentinį-kuris atspindi žodžio reikšmę, pragmatinį kalbos aspektą(pvz:„pavasaris-tai metų laikas, ateinantis po žiemos“)
Asociacinį-tai visuma asociacijų, susijusių su žodžiu, nors ir neturi jokio ryšio su šio žodžio interpretacija siaurąja prasme.(„pavasaris-tai tirpstančio sniego upeliukai“)
Emocinis-tai žodžio sukelti jausmai arba emocijos.
Paprastai , girdėdami ir suvokdami žodžius, mes kuriame vieningą vaizdą, dažniausiai net neįsisąmonindami minėtų trijų komponentų egzistavimo.

Trumpai aptarkime , kaipgi siuntėjas įgyvendina galimybę įtakoti priėmėją bendravimo metu. Kitais žodžiais tariant , kokius mūsų minėtus „valdžios interesus“ jis turi. Tų instrumentų yra keletas, tai:

Žodžių ir sakinių pasirinkimas

Naujų žodžių ir posakių sukūrimas, neteisingas žodžių panaudojimas, tuščių žodžių naudojimas

Gramatinės formos pasirinkimas

Nuoseklumo pasirinkimas

Akcentavimas ir intonacija

Slaptų arba numanomų prielaidų pasirinkimas
Taigi mes pasirenkame (sąmoningai ar nesąmoningai) tokias žodines formuluotes, kurios sukuria tokį kontekstą, kokiame mes ir norime bendrauti.
Nemokėjimas klausyti–viena pagrindinių neefektyvaus bendravimo priežasčių. Būtent tai veda į nesusipratimus, klaidas ir problemas, kurios gali būti ne tik pavojingos, bet ir lemtingos. Daugiausiai laiko bendravimo procese užima klausymasis. Klausymasis- labai reikšmingas mūsų bendravimui. Kodėl gi mes nesiklausome? Dažniausiai nesiklausome dėl vidinių priežasčių, kurios labai paprastos:
Mums neįdomu
Mes mąstome apie savo svarbesnes problemas
Mes pavargę
Mes susijaudinę
Galų gale-tiesiog tingime klausyti
Nedėmesingumo priežastimi gali tapti ir išoriniai veiksniai:

Pašnekovas kalba per tyliai

Trukdo transporto , elektros prietaisų keliamas triukšmas

Trukdo telefono skambučiai

Bloga akustika

Trukdyti gali netinkama patalpos temperatūra, kambario apstatymas

Susikaupti gali trukdyti ir pašnekovo išvaizda, jo gestai, mimika, kalbėjimo maniera

Klausimąsi apsunkina neatitikimas tarp kalbėjimo greičio ir klausančiojo protinės veiklos.
Visi aukščiau paminėti veiksniai gali neatpažįstamai iškreipti priimamą informaciją.
Žmonės skiriasi klausymosi stiliumi. Štai keletas netinkamų klausymosi stilių:
Klausytojas-simuliantas, įsigilinęs į save, sėlinantis, atrenkantis, kategoriškas, klausytojas-aidas, klausytojas-veidrodis, svarstantis klausytojas, užjaučiantis klausytojas, emocingas klausytojas, analizuojantis klausytojas, nedeakvatus klausytojas, grubus klausytojas.Girdėjimas ir klausimasis nėra tas pats. Taigi efektyvus klausimasis-tai aktyvus procesas, reikalingas dėmesio ir nuolatinių pastangų. Klausimasis gali būti susijęs su aktyviu dalyvavimu pokalbyje: juk daug kalbantis pašnekovas nebūtinai blogas klausytojas. Skiriamos dvi aktyvaus klausymosi formos:
Nereflektyvus-kai nesikišame į pašnekovo kalbą, tik dėmesingai tylime arba trumpai įsiterpiame.
Reflektyvus-kai jo kalboje kažką patiksliname, perfrazuojame, apibendriname. Bendraudami turime žinoti pagrindines gero klausymosi taisykles:
Nepertraukinėkite, nekeiskite pokalbio temos, nesiblaškykite, neuždavinėkite bereikalingų klausimų, neprimeskite savo patarimų, savo elgesiu, gestais, mimika atspindėkite kalbančiojo jausmus, klausykite tarp eilučių.

NEŽODINIS BENDRAVIMAS

Sakoma , kad žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako nežodinė(neverbalinė) arba kūno kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi nežodiniai signalai. Jie tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą. Mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu. Nežodinio bendravimo elementų tinkamas naudojimas leidžia patobulinti socialinio bendravimo įgūdžius, lavina gebėjimus tiksliai apibūdinti save, nenaudojant žodžių. Nežodinis bendravimas arba kūno kalba-tai pats paprasčiausias būdas perduoti pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją kitam žmogui. Kūno kalba išreiškiama daugiau nei pasakoma žodžiais, todėl turėtume gerai žinoti jos elementus, nes būdami svarbūs tiek dalykiniame, tiek ir tarpasmeniniame bendravime jie gali pasitarnauti bendravimo procesui, o kartais ir atvirkščiai- sumenkinti jį arba įnešti dviprasmiškumą. Nežodinio bendravimo elementai yra šie:
Veido išraiška-tai svarbiausias elementas. Gebėjimas veidu išreikšti stiprias emocijas pagyvina veidą, leidžia jam be žodžių išreikšti mintį.
Žvilgsnis-bendravimo prosese kalbėtojas su klausytoju nuolat bendrauja žvilgsniu. Apsikeitimai žvilgsniu ypač skiriasi šiais atvejais:nesikalbant, tik apsikeičiant žvilgsniu su nepažįstamais; kalbantis nepažįstamiems, ypač jei pokalbis vyksta neutralia tema; kalbantis pažįstamiems, kurie sėdi vienas priešais kitą; kalbantis pažįstamiems, kurie vienas kitam patinka
Gestai-tai viso žmogaus kūno judėjimo dalis.Žmonės turėdami mažai patirties kurioje nors srityje, savo išgyvenimus išreiškia judesiais.
Poza-tai trys pagrindinės žmogaus pozos: stovėjimas, sėdėjimas ir klūpėjimas, gulėjimas. Beveik kiekvienai situacijai-susimąstymui, atstūmimui, pasitenkinimui, pasisveikinimui, stebėjimui, agresijai, susijaudinimui, įtarumui, drovumui yra būdingos tam tikros pozos. Į asmenį , nežinantį pozų reikšmės, gali būti nepalankiai žiūrima, jis gali būti laikomas egocentrišku, necivilizuotu.
Kūno sudėjimas-Kalbant apie kūno sudėjimą svarbūs yra trys požymiai: ūgis, svoris, forma. Ji būna tokių tipų:endoformai(stori, apvalūs ir minkšti) ir ektoformai(aukšti ploni ir gležni), bei mezomorfai(raumeningi, kaulėti ir atletiški).
Prisilietimas-tai pati primityviausia bendravimo forma. Prisilietimas gali būti: profesionalus, socialus, mandagus,draugiškas, intymus, seksualinis.

Kiekvienas nežodinis elementas bendravimo metu išreiškia tam tikrą asmenybės aspektą. Veido išraiška rodo teigiamas ir neigiamas emocijas, patrauklumą ir asocijuojasi su teigiamai vertinamu stereotipu; poza išreiškia nuostabą ir emocijas; gestai ir kiti kūno judesiai, jeigu jie yra suderinti su kalba, sustiprina išreikštas mintis, pasitikėjimą pateikta informacija. Beveik visi nežodinio bendravimo elementai vienaip ar kitaip yra siejami su asmenybe. Taigi galime padaryti išvadas, kad:
1)Jeigu asmens darbinė veikla yra susijusi su bendravimu, jam būtini geri bendravimo įgūdžiai, o nežodinio bendravimo elementai yra svarbi tokių įgūdžių dalis
2)asmens fizinės savybės-išvaizda, kūno sudėjimas, fizinis patrauklumas laikytini nežodinio bendravimo elementais, kadangi jie sukelia kitų reakciją, o kartais net apsprendžia tarpusavio santykius.
3)netgi tokie žmogaus išvaizdos aspektai , kaip plaukai, kosmetika, akiniai ar aprangos detalės įtakoja bendravimo procesą, simbolizuodami priklausymą tam tikrai socialinei grupei arba suteikdami patrauklumo
4)prieštaravimai tarp „kūno kalbos“ ir elgesio neigiamai veikia bendravimo procesą
5)esama ryšio tarp „kūno kalbos“ ir asmenybės vertinimo, tai svarbi priežastis ją tobulinti
6)tikslus nežodinio bendravimo įgūdžių panaudojimas padeda lengviau pasiekti tikslą.

TARPASMENINIAI SANTYKIAI

Bendraudami mes siekiame ne tik trumpalaikio , situacinio kontakto su aplinkiniais, koks jis geras bebūtų. Iš tikro mums labai svarbu užmegzti , kurti ir išlaikyti gerus ilgalaikius santykius su kitais. Tinkamas bendravimas padeda išlaikyti ir formuoti gerus tarpasmeninius santykius, tuo tarpu netinkamas gali išardyti tiek dalykinius, tiek artimus ar romantiškus santykius. Kai tik vienas nebeklauso kito, nebebendrauja, neatviras, nebemoka išreikšti savo jausmų ir poreikių, tarpasmeniniai santykiai pradeda blogėti. Tarpasmeninius santykius galime apibūdinti kaip neformalų asmenybių bendravimą, trunkantį trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą ir atspindintį tam tikrą intelektualinį, emocinį ar fizinį bendraujančių artumą. Tarpasmeniniai santykiai leidžia patenkinti pagrindinius žmogaus socialinius poreikius. Vienas iš svarbesnių-priklausomybės ir prieraišumo poreikiai. Mes juk nuolat siekiame būti susiję su kitais žmonėmis. Mums reikia turėti šeimą, draugų, priklausyti kokiai nors grupei ar bendrijai.Kodėl mes pasirinkdami draugus, mes teikiam pirmenybę vieniems žmonėms, o kitiems ne? Yra keletas tarpasmeninį patrauklumą aiškinančių teorijų: apdovanojimo teorija, pastiprinimo-jausmų ir balanso terija ,fizinis atstumas, panašumas, papildymas, abipusiškumas fizinis patrauklumas.

BENDRAVIMAS IR INDIVIDUALŪS SKIRTUMAI

Kodėl vieni žmonės bendrauja lengvai, o kiti sunkiai? Kodėl ne su visais žmonėmis yra malonu bendrauti? Jei bendravimas yra dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika, tai ją didele dalimi įtakoja bendraujančių žmonių asmeninės savybės. Tų savybių deriniai ir visuma apibūdina žmogų kaip unikalią asmenybę. Panagrinėkime pagrindines asmenybės savybes ir pažiūrėkime , kaip jos siejasi su konkretaus žmogaus bendravimo ypatumais. Yra išskirti 4 žmonių tipai, kurie lemia žmonių elgesį ir santykius su kitais. Tai:
Cholerikas-tai žmogus, kuris yra labai aktyvus, ir jo energingumas liejasi per kraštus.Atpažinti tokį žmogų bendraudami galime iš jo greitos ir garsios kalbos.
Sangvinikas-tai aktyvus , bet labiau save kontroliuojantis nei cholerikas žmogus.Bendravimas su kitais jam nekelia jokių problemų.
Flegmatikas-tai žmogus,kuris galvoja ramiai, nuosekliai ir veikia viską gerai pasvėręs.Bendraudamas su kitais jis linkęs daugiau klausytis nei bendrauti.
Melancholikas-tai jautrus, pasyvus žmogus, linkęs nuolat nerimauti dėl pavojų, kuriuos jis įžvelgia aplinkoje. Tai liūdnas, su skausmu ir baime žvelgiantis į ateitį. Bendraujant jį galima pažinti iš graudžios veido išraiškos ir verkšlenančio balso .
Būtent jos apsprendžia kokio temperamento yra konkretus žmogus. Temperamentas yra įgimtas ir jo tipas nekinta per visą žmogaus gyvenimą. Temperamento pagrindu formuojasi kitos žmogaus savybės, pavyzdžiui charakteris. Asmenybės dar yra skirstomos į:
Ekstravertiškas-tai žmogus visą dėmesį sutelkęs į išorinį pasaulį, jame vykstančius įvykius ir žmones. Tai aktyvūs žmonės, lengvai užmezgantys kontaktus su kitais. Bendraudami jie jaučiasi kaip žuvys vandenyje, o priverstinis buvimas vienumoje juos slegia.
Intravertiškas-tai žmogus visą dėmesį nukreipęs į savo vidinį pasaulį, mintis, jausmus, patyrimą. Tai greičiau mąstantis ir jaučiantis, nei veikiantis žmogus. Santykiuose su kitais greičiau bus ramūs, taikūs, atsargūs. Toks žmogus –puikus svetimų nuotykių ir išpažinčių klausytojas, moka jas saugoti. Ši savybė kelia pagarbą ir pasitikėjimą aplinkinių tarpe.

Skirstymas į ekstravertus ir intravertus nėra vienintelis. Kadangi mus domina bendraujantis žmogus, tai galima pažymėti, kad visus žmones, su kuriais mums tenka susidurti , mes galime skirstyti į:
Maistinguosius-tai tie, su kuriais bendrauti mums yra naudinga, nebūtinai informacine, bet visada emocine prasme. Pabendravus su jais pakyla nuotaika, pagerėja savijauta, gyvenimas atrodo lengvesnis ir gražesnis, o mes patys-stipresni.
Nuodinguosius-veikia priešingai negu maistingieji, o to poveikio padarinius mes pajuntame vėliau. Nuodingumas pasireiškia mums įvairiais simptomais: emociniais, elgesio, fiziniais, bendravimo. Žmonės sukeliantys tokius simptomus dar vadinami „sunkiais“ žmonėmis. Labiausiai paplitę „sunkių “ žmonių tipai yra šie:
Tankas-tai grubiai ir tiesmukiškai bendraujantis žmogus. Šio žmogaus stichija-nuolatinis santykių aiškinimasis bei konfliktai.
Snaiperis-iš pažiūros tai ramus ir adekvačiai bendraujantis žmogus. Jis bendraudamas taikliu žodžiu primena mums ir pabrėžia mūsų įsivaizduojamą arba tikrą nepilnavertiškumą kurioje nors srityje.
Granata-jis pratrūksta lyg perkūnas iš giedro dangaus. Jis kaltina jus visokiais nebūtais dalykais. Išsirėkęs jis nurimsta ir po to bendrauja lyg niekur nieko.
Visažinis-tai žmogus, nuolatos kalbantis ir reiškiantis savo nuomonę visais gyvenimo klausimais. Jam visiškai nerūpi jūsų nuomonė. Ir todėl jis nepalieka jokių šansų įsiterpti. Tokie žmonės labai vargina ir priverčia jaustis menkaverčiais.
Amžinas pesimistas-pabendravus su tokiu žmogumi , lieka jausmas, kad kažką labai svarbaus šiuo momentu praradai.
Nepatikimasis-jį atpažįstame tik tuomet, kai jis mus stipriai apgauna.
Nuolat besiskundžiantis-tai žmogus, kuriam tikras bendravimas reiškia galimybę išsakyti savo nesibaigiančias bėdas kitam.
Vartotojas-tai žmogus, kuris organizuoja gyvenimą taip, kad aplinkiniai prieš jų pačių valią yra įtraukiami į tarnybą jam.
Vengiantis nemalonumų-tai žmogus, kuris linkęs neturėti su kitais žmonėmis jokių reikalų.
Konkurentas-tai nuolat siekiantis pirmauti žmogus.
Savigarba-tai dar vienas asmenybės aspektas, stipriai įtakojantis bendravimo ypatumus. Savigarba gali būti aukšta ir žema. Tai priklauso nuo aplinkos , kurioje formuojasi asmenybė. Žema savigarba paprastai yra painių, negarbingų tarpasmeninių santykių šeimoje rezultatas. Čia bendravimas pagrįstas baime ir grėsme. Galima išskirti 4 žemos savigarbos žmonių tipus:
Taikdarys-žmogus, kuris bendraudamas su kitais nuolat atsiprašinėja ir nieko nesiima daryti be kitų pritarimo.
Kaltintojas-tai žmogus, šalia kurio atsidūrę , būsite apkaltinti nemokšiškumu , nemandagumu, nejautrumu ar dar kuo nors.
Kompiuteris-tai ypač racionalus žmogus. Jo kalboje pilna nesuprantamų, tarptautinių žodžių. Jo kūno laikysena yra įtempta, o balsas monotoniškas, demonstruojantis šaltumą.
Aukštos savigarbos žmonių šeimose bendravimas būna aiškus ir garbingas, taisyklės-žmogiškos, nukreiptos į savitarpio supratimą, skatinančios kiekvieno šeimos nario asmenybės augimą.

KONFLIKTAS IR BENDRAVIMAS

Konfliktas-tai priešingų tikslų , interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai. Pagrindiniai konfliktų tipai yra tokie:
1)vidiniai asmenybės konfliktai-tai aštrūs negatyvūs išgyvenimai atsiradę dėl užsitęsusios vidinių asmenybės struktūrų kovos ir atspindintys prieštaringus ryšius su socialine aplinka.
2)socialiniai konfliktai:

tarpasmeniniai-nesutarimai tarp dviejų asmenų. Šie konfliktai turi tam tikras priežastis, kurios yra įvardijamos kaip konfliktogenai. Tai:pranašumo siekimas, agresija, egoizmas. Kad išvengtumėme tarpasmeniniuose santykiuose konfliktogenų reikia: prisiminti, kad bet koks neatsargus pasakymas gali būti konflikto priežastis, būtina pašnekovui būti empatišku, elgtis su kitais taip, kad norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.

Tarpgrupiniai-tai paslėti ir nepaslėpti konfliktai, o juos galima išspręsti tiesiogiai ir netiesiogiai.

tarptautiniai
Bendravimo psichologija labiausiai domisi tarpasmeniniais konfliktais. Svarbiausios sąlygos konfliktui išspręsti:konflikto esmės atskleidimas ir atviras ir efektyvus abiejų konfliktuojančių pusių bendravimas. Dažniausiai konfliktus sprendžiame pagal pastovią konflikto sprendimo taktiką: fizinis ar emocinis pasitraukimas, nuslopinimas, taktika laimėti-pralaimėti, kompromisas, strategija laimėk-laimėk. Pagal konflikto rezultatą , konfliktai būna: konstruktyvūs, skatinantys brendimą ir destruktyvūs, mažinantys žmogaus psichologinį pajėgumą.
Bendradarbiavimas – tai svarbiausia ir sėkmingiausia strategija. Mes aktyviai dalyvaujame konflikto sprendime, giname savo interesus, atsižvelgiame į oponento pageidavimus , randame abi puses tenkinantį sprendimą. Ši strategija yra ypač naudinga tada, kai problemos sprendimas labai svarbus abiems pusėms, kai su oponentu mus sieja ilgalaikiai ir artimi ryšiai, kai abi konfliktuojančios pusės sugeba išdėstyti savo interesų esmę ir išklausyti priešingą nuomonę.
Išsiaiškinom , kad bendravimas tai lyg kokie mainai: žmogus X siunčia žmogui B pranešimą, o pastarasis, reaguodamas į tai, atsako jam žodiniu arba nežodiniu būdu. Toks pasikeitimas dar vadinamas transakcija. Bendravime yra svarbu, kokios nuostatos į save ir partnerį mes prisilaikome. Kitaip tariant žmogus užima teigiamą arba neigiamą poziciją savo ir kitų atžvilgiu.

L I T E R A T Ū R A

1.J.ALMONAITIENĖ „Bendravimo psichologija“, 2003, KTU

5.R.ŽEIVYS „Bendravimo psichologija“,1995, Vilnius

6.D.GAILIENĖ, L.BULOTAITĖ,N.STURLIENĖ „Asmenybės ir bendravimo technologija“, 2002, Vilnius

Leave a Comment