Autistų socializacijos problematika

Turinys

Įvadas..............................2
Autizmo apibūdinimas, priežastys ir simptomatika.............3
Vaikų socializacija............................. 5
Autistinių asmenų socialinės sąveikos ypatumai............. 6
Šeimos vaidmuo autistinių asmenų socializacijoje..............7
Asmenų, pasižyminčių autizmo sindromu, ugdymas............9
Autistinių asmenų kalbos ugdymo perspektyvos.............11
Alternatyvus autizmo gydymo būdas delfinais...............13
Išvados..............................14
Literatūra..............................16Įvadas
Autizmas yra raidos sutrikimas, kuris paprastai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą. Autizmo lemiami raidos sutrikimai apima tam tikrą spektrą, todėl autizmas pasireiškia skirtingai kiekvienam individui. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai gali kalbėti, tuo tarpu kiti kalba sunkiai arba visiškai nekalba. Ne tokie sunkūs autistiško raidos sutrikimo attvejai diagnozuojami kaip įvairiapusis raidos sutrikimas arba Aspergerio sindromas (asmenų, kuriems nustatytas Aspergerio sindromas, kalba normali, tačiau jie patiria daug autistiškų socialinių bei elgesio problemų).
Jei autizmas ar autizmo spektro raidos sutrikimas negydomas, daugelis autistų vaikų neišvysto pakankamų socialinių įgūdžių: jie gali neišmokti kalbėti ir deramai elgtis. Tik labai nedaug vaikų visiškai atsistato be jokio gydymo. Gera naujiena yra tai, kad egzistuoja įvairūs efektyvios pagalbos būdai. Tačiau jų poveikis vaikams skirtingas: kai kurie metodai gali lemti didelį pagerėjimą, o kiti &##8211; beveik jokio. Nėra tokio gydymo metodo, kuris padėtų kiekvienam autistui.
Priešingai nei buvo tvirtinama iki šiol, autizmas gali būti gydomas. Autistai gali vystytis ir tobulėti! Svarbu kuo anksčiau pradėti teikti jiems efektyvią pagalbą, gydyti ir ugdyti vaiką autistą. Kuo anksčiau ši

ie vaikai gauna tinkamą pagalbą, tuo geresnės prognozės. Jų pažanga gyvenime tikriausia bus kiek lėtesnė, bet jie tikrai galės gyventi laimingą ir vaisingą gyvenimą.Autizmo apibūdinimas, priežastys ir simptomatika
Autizmas – tai vystymosi sutrikimas, turintis kai kuriuos tik jam būdingus požymius (visiškas atsiribojimas, savęs stimuliavimas, pažinimo sferos trūkumai, kalbos sutrikimai; pirmieji požymiai yra pastebimi vaikui dar nesulaukus 30 mėnesių (Hallahan P.D., Kauffman J.M.,2003)). Tarptautinis šio sutrikimo kodas DSM III r 299900. „Sutrikimų klasifikacijoje“ autizmas priskiriamas kalbos ir komunikacijos sutrikimų grupei. Taip pat nurodoma, jog autizmas gali būti priskiriamas trečiajai grupei, t.y. emocijų ir elgesio (psichologinės adaptacijos)sutrikimams. V.Kagan, K.Lebedinskaja autizmą aiškina kaip savitą variantą psichinės disontogenezės, kurios išskirtinis požymis yra patologinė heterochronija – nesavalaikis, netolygus, asinchroniškas įvairių centrinės nervų sistemos struktūrų ir funkcijų subrendimas (Ambrukaitienė A.J., Ivoškuvienė R..,1997). Pagrindiniai autizmo požymiai – socialinės sąveikos bei komunikacijos sutrikimai, riboti interesai arba veiklos sritys.
Autizmui būdinga, kad dažniausiai nebūna ankstesnio visiškai normalaus vystymosi periodo. Pažeidžiamas socialinis bendravimas. Vaikas netinkamai supranta socialinius- emocinius signalus: jis nepakankamai reaguoja į kitų žmonių emocijas, savo elgesiu netinkamai prisitaiko prie socialinės situacijos.Be to,būdingas skurdus socialinių signalų vartojimas ir silpna socialinių, emocinių ir komunikacijos įgūdžių integracija, ypač socialinio ir emocinio bendravimo stoka. Taip pat gali būti nepakankamas socialinis turimų kalbinių įgūdžių vartojimas, pažeisti sugebėjimai žaisti imitacinius bei socialinius ža
aidimus, blogas sinchroniškumas ir subtilaus sugebėjimo bendrauti trūkumas pokalbio metu, nelanksti kalbos išraiška ir kūrybingumo bei fantazijos stoka mąstymo procesuose. Šiems vaikams būna pažeista balso moduliacija ir kalbą lydinčių gestų, padedančių pabrėžti mintis, stoka. Jų emocinė reakcija į kitų žmonių bandymus užmegzti kontaktą nepakankama (http: //www.psichoterapija.ot.lt/ Paklausk/autizmas/ autizmas.htm ).
Autizmas pasireiškia būdingais kokybiniais socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio sutrikimais.Tokie vaikai savo išvaizda nesiskiria nuo sveikų, tačiau dėl komunikacijos ir elgesio skirtumų autizmo sutrikimą turinčių vaikų aplinkiniai dažnai nesupranta, nes jie atrodo užsidarę, nesuprantami, grubūs, nebendraujantys arba keistai bendraujantys. Tačiau tokie vaikai nėra nejautrūs arba atsiriboję. Autizmą lemiama intuicijos ir empatijos stoka apsunkina šių vaikų kontaktą su aplinkiniais, o ir jiems patiems sukelia didelį nerimą socialinėse situacijose. Jie dažniausiai turi autizmui būdingą siaurą ir labai savitą interesų ratą, kitaip bendrauja, kitaip suvokia save ir aplinkinius, savotiškai juos ir piešia. Autizmo nulemti bendravimo sutrikimai labai riboja šių vaikų raidos, mokymosi, socialinės adaptacijos galimybes. Iki šiol nagrinėjama, kiek vaikas, turintis autizmo sutrikimą, gali suprasti jį supančią aplinką bei jos reikalavimus, kaip ją suvokia. Tai svarbu tam, kad būtų galima rasti būdus jo kontaktui su aplinka palengvinti (Lesinskienė S.,Vilūnaitė E., Paškevičiūtė B.,2002).
Leo Kanner stebėti vaikai elgėsi labai skirtingai ir turėjo unikalių simptomų. Atkreiptas dėmesys, kad pa
akeitus aplinką vaikai labai jaudindavosi, juos apimdavo nerimas. Jie nekalbėjo arba kartojo kitų asmenų kalbą. Leo Kanner išskiria tokius autizmo požymius: vaikų santykių su kitais asmenimis problemos; kalbėjimo ir kalbos problemos; protinio vystymosi sulėtėjimas; neadekvačios (dažniausiai neigiamos) reakcijos į aplinkos pasikeitimą; stereotipiški, pasikartojantys ir kiti keistoki motoriniai judesiai. Svarbesni autizmo bruožai, padedantys laiku nustatyti šį sutrikimą, yra šie: sunkiai bendrauja su kitais žmonėmis; nesupranta instrukcijų; priešinasi mokytis; nebijo realių pavojų; vengia ką nors keisti; neturi poreikio rodyti gestais; ne vietoje juokiasi ar kikena; reikalauja to paties objekto; ribotas akių kontaktas; keistai žaidžia (pvz., sukioja daiktus) ir kt. (Ambrukaitienė .A.J., Ivoškuvienė R.,1997). Tai gali būti polinkis nelankstumui ir griežtai tvarkai daugelyje kasdienės veiklos situacijų, tai atsitinka tiek atliekant naujus užsiėmimus, tiek gerai žinomus. Ypač ankstyvoje vaikystėje gali būti specifinis prisirišimas prie neįprastų, dažniausiai kietų daiktų.vaikai gali reikalauti ypatingų nefunkcinio pobūdžio ritualų, gali būti specifinis susidomėjimas datomis, tvarkaraščiais ir kt. Dažnai pastebimas specifinis susidomėjimas nefunkciniais daiktų elementais – kvapas ar pojūtis palietus. Gali būti priešinimąsis nustatytos tvarkos ar asmeninės aplinkos pokyčiams, pvz.: baldų perstatymui namuose.Greta minėtų požymių, autiskitški vaikai dažnai turi kitų nespecifinių problemų: baimės, miegojimo ir valgymo sutrikimai, įniršio priepuoliai ar agresyvus elgesys. Gali būti autoagresija (pvz.: riešų kandžiojimas), ypač jei autizmą lydi protinis at
tsilikmas. Daugeliui autistų trūksta spontaniškumo, iniciatyvos ir kūrybingumo organizuojant laisvalaikį, jie sunkiai apsisprendžia. Vaikams augant, specifinių autizmo požymių išraiškos kinta, tačiau trūkumų išlieka ir suaugus. Šie trukumai sukelia panašaus pobūdžio socializacijos, komunikacijos ir pomėgių problemų (http://www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/autizmas/autizmas.htm).
Dauguma autizmo sindromu pasižyminčių asmenų yra sutrikusio intelekto. Todėl pirmiausia ir konstatuojamas protinis atsilikimas. Manoma, kad tik apie 10- 11% yra normalaus intelekto, apie 11% -ribinio ir apie 80% -sutrikusio intelekto. Aukšto intelekto autistai dar įvardijami kaip Aspergerio sindromu pasižymintys vaikai.
Asmenys, pasižymintys autizmo sindromu, panašūs į ligonius, sergančius šizofrenija. Ligoniams sunku susikaupti ir ką nors suprasti, todėl nesiseka mokytis, intensyviai dirbti protinį darbą, juos apima nemiga, jie užsisklendžia, pasidaro šaltesni su artimaisiais. Pakinta interesai, ima domėtis abstrakčiomis ir nerealiomis problemomis. Kartais domisi savo kūnu – tyrinėja savo veidą, išorę. Dažnai sutrinka suvokimas (būna iliuzijų ir haliucinacijų), sugenda nuotaika (apima liūdesys, neviltis, kartais nuotaika būna pakili). Ligonis nenuosekliai mąsto, susieja nesuderinamus dalykus; kartais pamiršta mintį. Emocijos neatitinka aplinkybių, susilpnėja valia. Ligonius apima priešingi jausmai; nuolat kartoja judesius, kuri pasidaro stereotipiški, neatlieka užduočių, liguistai jaudinasi, kartais visai nejuda (tęsiasi ilga katatonija, sustingimas). Žmogus atrodo šaltas ir pašaipus, originaliai mąsto. Kartais jiems būdingas visiškas uždarumas, atitrūkimas nuo tikrovės, netikėtas arba labai vienodas elgesys, keistos emocijos (autistas gyvena savo minčių, svajonių, fantazijų pasaulyje; domisi tik savo poreikiais ir norais, kurie dažniausiai patenkinami vaizduotėje (Psichologijos žodynas, 1993)). Vaikas ar suaugęs pasyvus, vienodas, pedantiškas, tiki, kad jo fantazijos – tai tikrovė. Iš glausto šizofrenijos apibūdinimo matyti, kad autizmo sindromas turi panašumų, o kai kurie požymiai net tapatūs.Vaikų socializacija
Socializacija (antropologijoje dar vadinama inkultūracijos terminu), – procesas, kurio metu visuomenės kultūra mikroaplinkos ir makroaplinkos sąlygomis perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Šiuo atžvilgiu socializacija yra būtina kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga, viso socialinio gyvenimo esmė tiek kultūros, tiek socialiniu atžvilgiu, ji pasireiškia ir pagrindinėmis, ir dalinėmis formomis. Kaip pažymėjo T. Parson ir R. Bales, socializacija, prasidėjusi šeimoje ir kitose socialinėse grupėse, institucijose ir erdvėse, kiekvieną individą integruoja į visuomenę skirtingai ir drauge sudaro galimybes kurti savo individualybės bruožus ir vertybes .
Socializacijos procesas skirtingais žmogaus amžiais vyksta netolygiai. Tai lemia biologiniai žmogaus brendimo veiksniai, socialinė aplinka ir paties žmogaus santykis su aplinka. Pasak psichologo G. Valicko, nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų prasideda jo socializacijos procesas, kurį galima apibūdinti kaip egzistuojančių elgesio normų ir vertybių sistemų, socialinių vaidmenų interiorizaciją, socialinės patirties perėmimą bei atgaminimą asmenybės veiklos ir bendravimo metu. Socializacijos pobūdį lemia gausybė veiksnių, kuriuos santykinai galima skirstyti į kryptingą auklėjimą ir mokymą, atsitiktinius ir stichiškus aplinkos poveikius bei individualius asmenybės bruožus (Kvieskienė G., 2003).Autistinių asmenų socialinės sąveikos ypatumai
Kai nėra socialinės sąveikos ar socialinės adaptacijos, vaikas, pasižymintis autizmo sindromu, pasitraukia iš aplinkos į savo uždarą pasaulį. Pirmiausia sutrinka santykiai tarp vaiko ir jo šeimos. Jis vengia bet kokios veiklos su kitais asmenimis, žaidžia dažniausiai atsiskyręs nuo vaikų ar suaugusiųjų. Autistai nesuvokia santykių tarp žmonių ir santykių tarp savęs ir aplinkos. Vaikams nesusiformuoja būtini įgūdžiai dėl aplinkinių veiksmų mėgdžiojimo, imitavimo stokos. Jie nesupranta veiksmo būtinumo. Manoma, kad neimituojama dėl to, kad vaikas nemato veiksmo visumos, o tik atskiras jo dalis, nesugeba įgytų mokėjimų pritaikyti naujoje nežinomoje aplinkoje. Jis yra bejėgis savarankiškai tvarkytis. Vaikas neplanuoja savo veiklos, nežino, ką reikia daryti, todėl sėdi ir nieko neveikia. Kartais guli ant pilvo ir rėkia arba kokiu nors būdu save stimuliuodamas, bando nusiraminti. Planuodamas veiklą, nesupranta laiko ir veiksmų nuoseklumo. Autisui sunku suprasti, kad darbas turi pradžią ir pabaigą.
Socialinės sąveikos ir adaptacijos problemų atsiranda ir dėl to, kad vaikai nemoka ir negali prognozuoti kito žmogaus veiksmų, nesuvokia ir savo būsenos, todėl nevartoja žodžių, susakančių kito žmogaus būseną.
Dėl to, kad nesugeba prisitaikyti prie aplinkos, jos nesupranta, vaikai tampa agresyvūs, neretai ir saviagresyvūs. Agresyvumą dažniausiai lemia: komunikaciniai sutrikimai; nenoras keisti aplinką; nutraukiami stereotipiški veiksmai ar judesiai, t.y. neleidžiama daryti to, ką jie nuolat atlikinėja; vaikui keliami nerealūs reikalavimai; per aktyvi ar per menka stimuliacija; nerimas; nepatenkinami poreikiai. Kartais agresyvumu vaikai parodo, kad siekia kontakto. Dėl vienokio ar kitokio agresyvumo dar labiau nukenčia socialinis prisitaikymas. Iškyla įvairių socialinių problemų: meilės ir prisirišimo stoka, neturi draugų, atsiskiria nuo aplinkinių, juos ignoruoja, neatsakinėja į klausimus (nors juos ir supranta), nesiglaudžia prie motinos ar tėvo, netiesia rankučių suaugusiems, vengia akių kontakto ir tiesaus žvilgsnio su suaugusiais, kūdikiškai nekrykštauja ir nesidžiaugia bendravimu, nesišypso, veidas neišraiškingas, primena susirūpinusio žmogaus veidą, kartais „išdidaus princo“. Apibendrinant galima pasakyti, kad socialinio elgesio sutrikimų atsiranda dėl nesugebėjimo suvokti aplinkos, o šis – dėl sensorinių, suvokimo, komunikacijos ir intelekto sutrikimų (Ambrukaitienė A.J., Ivoškuvienė R.,1997).Šeimos vaidmuo autistinių asmenų socializacijoje
Kaip teigia A.Juodaitytė (2003), socializacijos esmė – vaiko vidinio elgesio reguliavimas, adekvatus tarpasmeninėms ar grupinėms situacijoms. Vaiko vidinio reguliavimo raidai yra būtinas jo bendravimas su kitais jam svarbiais žmonėmis.
Empiriniai šeimos santykių tyrimai rodo, kad tėvų įtaka jų vaikams nėra tokia paprasta ir kad vaikai su emociniais arba elgesio sutrikimais gali turėti įtakos savo tėvams tiek pat, kiek pastarieji jiems. Vis labiau aiškėja, kad šeimos įtaka yra pagrįsta tarpusavio sąveika ir transakcija ir kad tėvų bei vaikų įtaka yra abipusė (Hallahan P.D., Kauffman J.M.,2003).
Apžvelgdami šeimos kaip institucijos įtaką galimiems individo elgesio pokyčiams funkcijų kiekį apribosime įvardydami tik kai kuriuos vaiko socialinio ugdymo aspektus. Ypač sistemingai analizuodama vaiko socializacijos ypatumus Juodaitytė akcentuoja skiriamąjį šio periodo bruožą – bendrąjį žmogaus vystymąsi, kuris tampa pagrindas įvairių socialinės veiklos sričių tobulėjimui bei svarbia specialių žinių ir įgūdžių įgijimo sąlyga. Pastebima, kad „formuojasi ne tik vaiko psichikos bruožai ir savybės, nulemiančios bendrąjį jo elgsenos pobūdį dabar, bet ir tie socialinės elgsenos bruožai, kurie laikomi investicijomis į vaiko ateitį“. Turint omenyje vaiko socializacijos ypatumus,susijusius ne tik su tam tikra šiam amžiui būdinga psichofizinės raidos specifika, bet ir socialinės aplinkos poveikio specifika, Juodaitytė remiasi Broom „socializacijos vaikystėje“ samprata. Todėl yra pateikiami du vaikų socializacijos visuomenėje tipai –„slopinant“ ir „dalyvaujant“. Kurie glaudžiai susiję su skirtingomis tėvų ar kitų aplinkos asmenų pažiūromis į besiformuojančią asmenybę.
slopinant dalyvaujant
Bausmės už blogą elgesį
Materialiniai apdovanojimai ir bausmės
Vaiko paklusnumas
Bendravimas be žodžių
Komandinis bendravimas
Socializacija, pagrindinį vaidmenį skiriant suaugusiam
Vaiko pastebėjimas, ko nori suaugęs žmogus Atsidėkojimas už gerą elgesį
Simboliniai apdovanojimai ir bausmės
Vaiko savarankiškumas
Žodinis bendravimas
Bendravimas kaip sąveika
Socializacija, pagrindinį vaidmenį skiriant vaikui
Suaugusiojo pastebėjimas, ko nori vaikas

Dvipoliariu principu sukonstruota dviejų socializacijos tipų vertinamoji skalė ypatingų komentarų nereikalauja, nes tipo „dalyvaujant“ pranašumas yra akivaizdus, tačiau vertina ir realybė, kad vaikų ugdymas dažniausiai suprantamas kaip tam tikras tėvų monopolis tik su jiems vieniems suprantamomis taisyklėmis ir principais (Juodraitis A., 2004).
Tėvų auklėjimo rezultatai priklauso nuo ne tik nuo skirtingų jų naudojimų būdų, bet ir nuo vaiko ypatybių. Apibendrinti tėvų auklėjimo poveikį yra sunku, nes, kaip jau seniai pastebėjo Beckeris, „tikriausiai yra daug būdų, kaip tapti „geru tėvu“, kurie kinta priklausomai nuo abiejų – tėvų bei vaiko – asmenybių ir nuo aplinkos „spaudimo“, kurį reikia išmokti įveikti“. Vis dėlto jautrumas vaiko poreikiams, meile grindžiami metodai netinkamo elgesio atveju ir tinkamo elgesio teigiamas pastiprinimas (dėmesys bei pagyrimas) neabejotinai skatina pageidaujamą vaikų elgesį (Hallahan P.D., Kauffman J.M.,2003).
Visuomenė stengiasi sudaryti sąlygas tėvams pasirinkti švietimo įstaigą, bet kartu ir įpareigoja juos dalyvauti ugdymo procese. Tėvai turi žinoti, ko vaikas mokosi, dalyvauti tame mokymosi procese ir kartu rūpintis savo vaiko pažangumu (Mondeikienė L. 1994)
Bendromis pastangomis šeima ir mokykla turi spręsti ypatingos svarbos klausimą – sudaryti sąlygas besivystančiai asmenybei veikti, sąmoningai ir kūrybiškai pasirenkant vertybes. Glaudaus šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo svarba pabrėžiama ir specialiojoje pedagogikoje. Šie veiksniai ir jų ryšys lemia korekcinio darbo, socialinės adaptacijos ir integracijos sėkmę specialiojoje mokykloje. Pripažindami didžiulį šeimos vaidmenį doriškai ugdant sutrikusio intelekto vaiką, negalime nekelti klausimo, kokioje šeimoje auga šis vaikas, kokie šeimos tarpusavio santykiai, ar gauna mažasis žmogus šeimoje tai, ko ni.ekas kitas negali duoti: tėvų meilę ir švelnumą, rūpestį bei pasitikėjimą ir pan. Neigiamą įtaką auklėjimui turi tėvai, kurie pervertina savo vaikų galimybes, nepastebi jų trūkumų ir per daug iš mažųjų reikalauja, juos žemina arba apsupa vaiką pernelyg dideliu dėmesiu, saugo nuo sunkumų (Ozolaitė V., 1995).
Lesinskienė S.,Vilūnaitė E., Paškevičiūtė B. savo tyrime (2002) teigia, kad autizmo sutrikimą turintys vaikai buvo ilgame simbiotiniame santykyje su motina. Lyginant su kontroline grupe, autizmo sutrikimą turinčius vaikus auginančių motinų elgesio ir bendravimo būdas su vaiku buvo pernelyg globojantis ir saugantis. Tai galima būtų paaiškinti sunkių autizmo sutrikimą turinčio vaiko sutrikimų įtaka motinos ir vaiko santykiams. Analizuojant duomenis, išryškėjo tendencija, kad tarp autizmo sutrikimą turinčių vaikų buvo sutrikusi ne tik psichinė, bet ir fizinė vaiko raida. Galima daryti prielaidą, kad esami psichinės raidos sutrikimai autizmo atvejais gali įtakoti ir fizinės šių vaikų raidos sutrikimus arba nukrypimus. Pavyzdžiui, apetito, skonio, pomėgių, vegetacinės nervų sistemos, miego ypatumai gali turėti įtakos ūgio bei svorio nukrypimams nuo to amžiaus vaikų normos vidurkio. Šio tyrimo metu, vertinant autizmo sutrikimą turinčių vaikų ūgio ir svorio duomenis, buvo nedidelis tiriamųjų skaičius, nes dalis vaikų nelankė ugdymo įstaigos, o ambulatorinėse kortelėse buvo pažymėti tik ūgio bei svorio rodmenys kūdikystėje. Išsamūs svorio bei ūgio duomenys bei jų kitimas gauti iš ugdymo centrą „Viltis“ lankančių vaikų raidos kortelių.
Tėvų elgesį galima keisti įtraukus juos į aktyvų bendrą darbą, pradedant vaiko tyrimu ir baigiant programų sudarymu bei jų realizavimu. Tėvai žino, ką jų vaikas moka, kaip jis elgiasi įvairiose situacijose, kas jį domina ir pan. Visos tėvų žinios apie vaiką gali būti pagrindas ir išeities taškas pirminei programai sudaryti, t.y. pradėti nuo to, ką vaikas moka, kas jam įdomu, kad būtų galima pasiekti bent minimalų kontaktą ir jį toliau plėtoti. Taigi modifikuojamas ne tik vaikų, bet ir tėvų ar kitų asmenų elgesys su vaikais.
Ypač svarbu aktyviai bendradarbiauti specialistams ir tėvams kai taikomas „valdymo terapijos“ metodas. Šis metodas priskiriamas psichoterapinėms priemonėms. Vaikai, pasižymintys autizmo sindromu, stokoja emocinio bendravimo ir fizinio kontakto, per valdymo terapiją užpildomas šis trūkumas. Specialistas, dažniausiai psichologas ar psichoterapeutas, dalyvaudamas tokiose pratybose, pataria motinai kaip elgtis. Po valdymo terapijos autizmas sušvelnėja. Vaikas mieliau bendrauja su mama ar kitais asmenimis, siekia taktilinio kontakto, nori, kad paimtų ant rankų, pamyluotų, dažniau reaguoja į nurodymus, pradeda domėtis aplinka, sukoncentruoja klausos dėmesį, todėl daugiau išgirsta ir supranta. Keičiasi ir vaiko emocijos. Jis dažniau džiaugiasi, mažiau nerimauja, nyksta ir silpnėja baimės, agresyvumas. Vaikas pradeda žaisti siužetinius žaidimus, labiau mėgdžioja suaugusius ir pan. Keičiasi ne tik vaikas, bet turi keistis tėvai ir kiti su vaiku bendraujantys asmenys (Ambrukaitienė A.J., Ivoškuvienė R.,1997).Asmenų, pasižyminčių autizmo sindromu, ugdymas
Autizmas yra ypatingas visaapimantis sutrikimas-nukenčia vaiko socialiniai santykiai su aplinka, nesusiformuoja verbalinė ir neverbalinė komunikacija, nepilnaverčiai esti pažinimo procesai ir bendroji bei smulkioji motorika. Tai patologinis uždarumas, atitrūkimas nuo pasaulio, ieškojimas nusiraminimo atliekant stereotipiškus judesius ar įvairiais būdais save stimuliuojant. Skurdus vizualinis dėmesys, nes fiksuojamas į vieną požymį ar smulkią detalę, nesuvokiama daikto visuma. Nesukoncentruotas ir klausos dėmesys – neatsiliepia šaukiamas vardu ir t.t.
Nuolat keičiasi vaikų elgesys ir nuotaikos, gali būti agresyvūs sau ir kitiems, beprasmiškai juokiasi, rėkia ir verkia, juos vargina nerimas bei įvairios baimės. Dėl motorikos sutrikimų ir aplinkinio pasaulio nepakankamo suvokimo vaikams nesusiformuoja savitarnos įgūdžiai, todėl vieni savarankiškai gyventi yra nepajėgūs.
Vaikai, pasižymintys autizmo sindromu, gali būti ugdomi įvairiose įstaigose. Parenkant įstaigą, svarbu išsiaiškinti: vaiko elgesį ir emocijas (ar nėra agresyvus); ar bus saugu vaikui; kaip komunikuoja su kitais vaikais; kaip tėvai bendrauja su vaiku ir rūpinasi juo. Sutrikusio intelekto vaikai, pasižymintys autizmo sindromu, dažniausiai ugdomi atitinkamo tipo įstaigose. Pakankamai aukšto ar ribinio intelekto vaikai ugdomi atskirose nedidelėse grupėse arba gali būti integruoti į bendrojo ugdymo ikimokyklines įstaigas bei mokyklas. Dienos ritmas šiems vaikams bet kokioje įstaigoje turi būti labai organizuotas, nes patys vaikai nemoka planuoti savo veiklos, todėl nežinodami ir nejausdami darbo prasmės, jie stveriasi savistimuliacijos, beprasmiškai blaškosi ir pan.
Sudėtinga autizmo simptomatika lemia ypatingą vaikų, pasižyminčių šiuo sindromu, ugdymą. Ugdymo tikslas – pagal galimybes parengti savarankiškam gyvenimui ar bent suformuoti pagrindinius savitarnos įgūdžius. Šių vaikų ugdymas apima tris pagrindines priemonių grupes: 1)medicinines; 2)psichologines; 3)pedagogines:
1. Medicininės priemonės, kurias skiria gydytojai, atsižvelgdami į pirmines sutrikimą sukėlusias priežastis. Medicininės priemonės tik sušvelnina autizmo sindromą ir sudaro tinkamesnę terpę psichologiniams ir pedagoginiam poveikiui.
2. Psichologinis poveikis apima vaiko tyrimą ir įvertinimą, bendravimo su suaugusiais skatinimą; sensorinių funkcijų lavinimą; emocinės pusiausvyros normalizavimą; nerimo ir baimės mažinimą; veiklos vaikui pasirinkimą ir aktyvinimą; tinkamo elgesio formavimą.
3. Pedagoginės priemonės yra glaudžiai susijusios su psichologinėmis. Be tiesioginio poveikio vaikui, jos apima ir darbą su tėvais. Pedagoginio poveikio esmė yra ne tiek suteikti akademinių žinių, kiek suformuoti pagrindinius gyvenimo įgūdžius savo poreikiams tenkinti
(Ambrukaitienė A.J., Ivoškuvienė R.,1997).

Mokant kalbos žmones su autizmu, vis dažniau siekiama įgyvendinti veiklos struktūravimo principus vartojant kalbą natūralioje aplinkoje. Pavyzdžiui, mokytojas sudaro vaikams galimybes ko nors paprašyti, pritaikydamas „trūkstamo objekto“ strategiją (pvz., duoda vaikui spalvinti knygą, bet neduoda pieštukų), nutraukdamas veiksmą (pvz., sustabdydamas einantį žaisti vaiką, kad šis paprašytų leisti išeiti) arba neskubėdamas padėti atlikti užduotį (pvz., laukdamas, kol vaikas paprašys padėti apsivilkti paltą). Naujausi tyrimai rodo, kad žmonės su autizmu ypač sunkiai supranta komunikacijos socialinę prasmę. Pavyzdžiui jie nesugeba aiškiai suvokti socialinio konteksto, pasitelkti socialinės vaizduotės, teisingai išsiaiškinti žmonių psichinės būsenos ar jausmų, suprasti pokštų, veidmainiavimo, melo ar kalbėjimo stiliaus. Tiesą sakant, kai kurie mokslininkai pagrindiniu autizmo sutrikimu laiko teorinių žinių apie „psichiką“ trūkumą arba nesugebėjimą suprasti subjektyvių psichikos būsenų (pvz., įsitikinimų, troškimų, ketinimų) bei jų vaidmens aiškinantis ir įprasminant žmonių elgesį. Taigi kalbos intervencija gali padėti autizmą turintiems vaikams ne tik geriau suprasti, kaip vartojant kalbą „perduodamos“ su.bjektyvios psichinės būsenos, bet ir palengvinti su daiktine veikla susijusią socialinę sąveiką (Hallahan P.D., Kauffman J.M.,2003).
Septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais bandant sistemingai mokyti nekalbančius vaikus su autizmu buvo taikomi operantinio sąlygojimo metodai. Juos taikant, būdavo sudaroma nuosekli grandinė veiksmų funkcinei kalbai išmokti; vaikas gaudavo pastiprinimą už sėkmingai atliktus veiksmus kiekviename etape. Pastiprinimas paprastai būdavo pagyrimas, apkabinimas ar maistas, kurį mokytojas duodavo tuoj po to, kai vaikas atlikdavo reikiamą veiksmą. Pradiniame etape vaikas gaudavo pastiprinimą už tai, kad užmegzdavo su mokytoja akių kontaktą. Kitas etapas galėjo būti bet koks garsas, ištartas žiūrint į mokytoją, paskui garsas, panašus į mokytojo ištartą garsą, dar vėliau mokytojo ištartų žodžių mėgdžiojimas ir pagaliau atsakymas į mokytojo klausimą.
Pagrindinė problema, išryškėjusi atliekant ankstyvuosius operantinio sąlygojimo metodų tyrimus, buvo ta, kad tik nedaugelis vaikų net po ilgo ir intensyvaus lavinimo išmokdavo vartoti tikrą kalbą. Jų klabėjimas paprastai išlikdavo stereotipiškas, mechaniškas; savo kalbą jie dažniausiai galėdavo vartoti tik labai ribotiems socialiniams tikslams.
Kalbos lavinimo būdai, pagrįsti operantiniu sąlygojimu ir natūralios kalbos kontekstu, nepadėjo atrasti „vaisto“ nuo autizmo. Tačiau patikimi įrodymai rodo, jog tai efektyvus būdas padėti autizmą turintiems vaikams veiksmingiau komunikuoti (Hallahan P.D., Kauffman J.M.,2003).Autistinių asmenų kalbos ugdymo perspektyvos
Vaikų su autizmu pažintiniai gebėjimai gali būti įvairūs: jei gali būti ir labai gabūs, ir sunkiai protiškai atsilikę. Vaikams su autizmu gali būti būdingas pasikartojantis ar stereotipinis elgesys, keistas kalbėjimas; jie dažnai turi problemų dėl kalbos mokymosi bei vartojimo. Nesugebėjimas tinkamai komunikuoti yra bene vienintelis pats neigiamiausias autizmo aspektas.
Dauguma vaikų su autizmu (50%) tik šiek tiek vartoja sakytinę kalbą arba visai jos neišmoksta, jei jiems netaikoma intensyvi kalbos intervencija. Kai kurių vaikų kalba tam tikrą laiką vystosi normaliai, paskui regresuoja. Net daugelis tų, kurie išmoksta sakytinę klabą, sunkiai ją atitinkamai pritaiko komunikuodami, nes jų kalba kokybiškai skiriasi nuo normalios. Pavyzdžiui, jų klaba dažnai yra nelanksti, automatiška, neperteikianti tinkamo jausmo. Kartais jiems būdinga echolalija, beprasmiškas žodžių ir frazių kartojimas; kiti vartoja žargoną ar beprasmius žodžius, nieko nereiškiančius žmogui, gerai nesusipažinusiam su konkretaus individo kalbėjimu. Kai kurie autizmą turintys vaikai painioja įvardžius, pavyzdžiui, vietoj aš sako tu (Hallahan P.D., Kauffman J.M.,2003).
Bendravimą apsunkina jausminės sferos sutrikimai. Vaikams būdingos afekto būsenos – negebėjimas kontroliuoti savo elgesio. Juos vargina nuolatinė įtampa, neramumas, greitai įsižeidžia, nereaguoja ar sunkiai reaguoja į kitų emocijas. Dažnai kamuoja įvairios baimės – bijo gyvūnų, triukšmo, tylių šlamesių, atitinkamos spalvos ir formos daiktų, bijo būti vieni, netekti mamos, bijo nedidelio aukščio ir pan. Jie nesuvokia, kad kalba gali naudotis kaip bendravimo priemone ir priemone norams ar pageidavimams išreikšti. Apibendrinant vaikų, pasižyminčių autizmo sindromu, kalbėjimą ir kalbą, gali skirti tokius pagrindinius požymius: vaikai nebendrauja kalba, kalba šnabždesiu vietoj kalbėjimo garsiai; vienus žodžius keičia kitais; kalba neatitinka reikšmių; elgiasi lyg kurčias; neatsako į klausimus; nesupranta kitų kalbos; mažai moduliuoja balsu; vengia įvardžių; neįvardija objektų; gausu šabloniškų sakinių; kalba neatitinka situacijos; žodžiai neturi apibendrinančios reikšmės ir nevartojami kaip komunikacijos priemonė (Ambrukaitienė A.J., Ivoškuvienė R.,1997).

Savitarnos įgūdžių formavimas yra labai reikšminga visos ugdymo programos dalis. Pirmiausia keliami pagrindiniai reikalavimai – vaikas turi būti saugus ir jaustis saugiai, sudaryti tinkamą aplinką, kurioje jis ne tik išmoktų savitarnos įgūdžių, bet ir gebėtų juos taikyti. Rengiant programą, remiamasi vaiko turimais įgūdžiais, jie toliau tobulinami ir sudaromi nauji. Kol susidaro įgūdžiai, vaikas nuolat už atliktus veiksmus paskatinamas, pagiriamas, duodamas prizas. Taip pamažu vaikui susidaro atitinkamas stereotipas. Pamažu pereinama prie tokio savitarnos įgūdžių formavimo, kai vaikui tvarkaraštyje parodoma, ką turės daryti, o kai atlieka užduotį, užverčia tvarkaraščio paveikslėlį. Vadinasi, darbas atliktas ir reikia imtis kito. Kiekvienu atveju vaikas stebimas, jam leidžiama veikti savarankiškai ir pajusti, kad juo pasitikima. Svarbu sudaryti saugią aplinką ir saugias institucijas, kad vaikas viską, ką yra išmokęs, pritaikytų gyvenime. Galiausiai, mokant savitarnos įgūdžių, pradedama mokyti planuoti. Kartu su vaiku sudaromas jo veiklos tvarkaraštis (Ambrukaitienė A.J., Ivoškuvienė R.,1997).Alternatyvus autizmo gydymo būdas delfinais
Sergančių vaikų tėveliai į delfinariumus veržiasi taip, kaip verždavosi pas gerą vardą turinčius profesorius ar abejotinos reputacijos stebukladarius. Terapija delfinais pristatoma kaip naujausias, madingas gydymo būdas, o patys delfinai – kaip pediatrai be chalatų. Tačiau šių nuostabių padarų dėka visuomenė išgirdo apie itin sunkią vaikų negalią – autizmą. Lig šiol šie neįgalūs vaikai niekam, išskyrus jų tėvus ir gydytojus, labai nerūpėjo.
Tačiau ar delfinai išties gydo?
Kaip teigia Vytautas Blažys, psichiatras, “Vaiko raidos centro” direktoriaus pavaduotojas medicinai: „Neradau nė vieno rimto mokslinio medicininio straipsnio apie gydomąjį delfinų poveikį autizmo negalią turintiems vaikams, nors kryptingai domiuosi. Šiuo metu medikai laikosi griežto principo: kiekvienas naujas gydymo metodas turi būti moksliškai pagrįstas, jo saugumas patikrintas, nauda ligoniui – įrodyta. Pats Deividas Natansonas (David Nathanson), amerikiečių psichologas, septintajame dešimtmetyje pradėjęs dirbti su delfinais ir tirti jų įtaką žmogui, net nesiryžta tvirtinti, kad tai – gydymo metodas. Jis vadina tai eksperimentu. D. Natansonui pačiam neaišku, kaip delfinai veikia šią negalią turinčius vaikus. Kiti apie tai sprendžia remdamiesi subjektyviais liudijimais: tėveliai tvirtina, delfinų treneriai stebi, kad vaikams pagerėjo. Tačiau visiškai neaišku, kas tai sukelia. Yra kelios hipotezės, viena iš jų mėginama paaiškinti delfinų gydomąjį poveikį skleidžiamu ultragarsu. Ultragarsas, spėjama, veikia ląstelės metabolizmą.
D. Natansonas bendravimą su delfinais laiko taip pat ir pagalbine elgesio terapijos dalimi, kaip vaiko paskatinimą ar apdovanojimą už atliktas užduotis. Pavyzdžiui, mažasis pacientas, ramiai ištvėręs kineziterapiją (o autizmu sergantiems nelabai patinka, kai juos masažuoja ir lavina), gali pažaisti su delfinais“ (http://www.moteris.lt/03sept/articles/delfinai.htm).Išvados
1. Autizmas -tai įvairiapusis vystymosi raidos sutrikimas, kuriam būdingos raidos anomalijos ir/ar pažeidimai, išryškėjantys iki 3 metų amžiaus, ir pasireiškiantis 3 veiklos srityse-socialinio bendravimo, komunikacijos bei elgesio. Berniukams šis sutrikimas nustatomas tris kart dažniau, nei mergaitėms.
2. Autistiškiems vaikams būdingas besikartojantis ir stereotipinis elgesys, interesai ir užsiėmimai.Tai gali būti polinkis nelankstumui ir griežtai tvarkai daugelyje kasdienės veiklos situacijų, tai atsitinka tiek atliekant naujus užsiėmimus, tiek gerai žinomus.
3. Greta minėtų požymių, autiskitški vaikai dažnai turi kitų nespecifinių problemų: baimės, miegojimo ir valgymo sutrikimai, įniršio priepuoliai ar agresyvus elgesys. Gali būti autoagresija (pvz.: riešų kandžiojimas), ypač jei autizmą lydi protinis atsilikmas. Daugeliui autistų trūksta spontaniškumo, iniciatyvos ir kūrybingumo organizuojant laisvalaikį, jie sunkiai apsisprendžia. Vaikams augant, specifinių autizmo požymių išraiškos kinta, tačiau trūkumų išlieka ir suaugus. Šie trukumai sukelia panašaus pobūdžio socializacijos, komunikacijos ir pomėgių problemų.
4. Autisto sugebėjimus pavyksta pralavinti tik intensyviomis psichologinėmis ir pedagoginėmis priemonėmis: vaikai mokomi žiūrėti į akis, paduoti ranką, aiškiau kalbėti, sklandžiau judėti. Užaugę autistiški normalaus intelekto vaikai gali lankyti mokyklą, kartais tampa tam tikros siauros disciplinos žinovais. Netgi profesoriais, nors tokie atvejai išties pavieniai. Iš autizmo neišaugama: šie žmonės sunkiai prisitaiko prie įpras¬to mums gyvenimo, skurdžiai bendrauja, keistai elgiasi, prastai orientuojasi socialinėje aplinkoje, nesupranta humoro.
5. Gydymas vaistais nepadeda. Vaistai skiriami tik atsiradus rimtesniems elgesio sutrikimams, epilepsijai. Pastaroji pasireiškia daugiau kaip 20 nuošimčių šią negalią turinčių paauglių.
6. Autizmo nulemti bendravimo sutrikimai labai riboja šių vaikų raidos, mokymosi, socialinės adaptacijos galimybes. Iki šiol nagrinėjama, kiek vaikas, turintis autizmo sutrikimą, gali suprasti jį supančią aplinką bei jos reikalavimus, kaip ją suvokia. Tai svarbu tam, kad būtų galima rasti būdus jo kontaktui su aplinka palengvinti
7. Apibendrinant vaikų, pasižyminčių autizmo sindromu, kalbėjimą ir kalbą, gali skirti tokius pagrindinius požymius: vaikai nebendrauja kalba, kalba šnabždesiu vietoj kalbėjimo garsiai; vienus žodžius keičia kitais; kalba neatitinka reikšmių; elgiasi lyg kurčias; neatsako į klausimus; nesupranta kitų kalbos; mažai moduliuoja balsu; vengia įvardžių; neįvardija objektų; gausu šabloniškų sakinių; kalba neatitinka situacijos; žodžiai neturi apibendrinančios reikšmės ir nevartojami kaip komunikacijos priemonė.
8. Empiriniai šeimos santykių tyrimai rodo, kad tėvų įtaka jų vaikams nėra tokia paprasta ir kad vaikai su emociniais arba elgesio sutrikimais gali turėti įtakos savo tėvams tiek pat, kiek pastarieji jiems. Vis labiau aiškėja, kad šeimos įtaka yra pagrįsta tarpusavio sąveika ir transakcija ir kad tėvų bei vaikų įtaka yra abipusė.
9. Ypač svarbu aktyviai bendradarbiauti specialistams ir tėvams kai taikomas „valdymo terapijos“ metodas. Vaikai, pasižymintys autizmo sindromu, stokoja emocinio bendravimo ir fizinio kontakto, per valdymo terapiją užpildomas šis trūkumas. Po valdymo terapijos autizmas sušvelnėja.
10. D. Natansonas bendravimą su delfinais laiko taip pat ir pagalbine elgesio terapijos dalimi, kaip vaiko paskatinimą ar apdovanojimą už atliktas užduotis. Pavyzdžiui, mažasis pacientas, ramiai ištvėręs kineziterapiją (o autizmu sergantiems nelabai patinka, kai juos masažuoja ir lavina), gali pažaisti su delfinais.Literatūra
1. Ambrukaitienė A.J., Ivoškuvienė R., Vaikų autizmas, Šiauliai, 1997
2. Hallahan D.P., Kauffman J.M., Ypatingieji mokiniai, Vilnius, 2003
3. Juodaitytė A., Socializacija ir ugdymas vaikystėje, Vilnius, 2003
4. Juodraitis A., Asmenybės adaptacija: kintamųjų sąveika, ŠU, 2004
5. Jūs ne vieni. Šeimoms auginančioms specialiųjų poreikių vaikus, Vilnius 2002
6. Jūs – neįgalaus vaiko šeima, Vilnius, 2001
7. Kvieskienė G., Socializacija ir vaiko gerovė,Vilnius 2003
8. Mondeikienė L., Šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo galimybės,// Specialiųjų poreikių vaikų integracija: patirtis ir perspektyvos, ŠU, 1994
9. Lesinskienė S., Vilūnaitė E., Paškevičiūtė B., Autizmo sutrikimą turinčių vaikų raidos ypatumai,// MEDICINA (2002) 38 tomas, Nr. 4
10. Ozolaitė V., Mokyklos ir šeimos sąveika doriškai ugdant sutrikusio intelekto vaiką,// Vaikų, turinčių specialiųjų mokymosi poreikių ugdymas: teorija ir praktika, ŠU, 1995
11. Psichologijos žodynas, Vilnius, 1993
12. Utz K., Tu prikalausai mums! Neįprasto elgesio vaikų integravimas, Vilnius, 2001

Prieiga per internetą:
1. http://medicina.kmu.lt/0204/0204-08l.htm
2. http://www.moteris.lt/03sept/articles/delfinai.htm
3. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w3_viewer.ViewDoc?
4. http://www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/autizmas/autizmas.htm

Leave a Comment