Auklėjimo metodai

Auklėjimo metodai. Auklėjimo metodų samprata. Tiesioginiai ir netiesioginiai metodai. Auklėjimas, kaip būdas padėti suvokti žmogaus paskirtį gyvenime, teikti žinių apie žmonių elgesio taisykles, tarpusavio santykius, vertybines orientacijas, kaupti dorinę patirtį ir mokyti, kaip žmogus turi elgtis įvairiose gyvenimo situacijose.
Auklėjimo metodas — veiksmų būdų visuma kokiam nors auklėjimo tikslui pasiekti. Skiriami šie auklėjimo metodai: 1) rodomieji (asmeninis pavyzdys, auklėjamojo vadovavimo stilius, aplinkos pavyzdžių demonstravimas); 2) žodiniai (pamokymas, patarimas, auklėjamasis pasakojimas, pokalbis, garsinis ir tylusis skaitymas, nurodymas, įtaigavimas, elgesio padarinių numatymas — anticipacija, konsultacija, įtikinėjimas); 3) veikdinamieji (ppratinimas, įpareigojimų vykdymas, vykdymo kontrolė ir vertinimas, auklėjamųjų situacijų sudarymas, elgesio keitimas, socio-drama); 4) stimuliuojamieji: skatinimas (pritarimas, pagyrimas, socialinis palaikymas, padėka, pasitikėjimo pareiškimas, norų patenkinimas, sėkmingos veiklos organizavimas, įtraukimas į įdomią veiklą, apdovanojimas); 5) bausmės (nepritarimas, pastaba, įspėjimas, papeikimas, elgesio svarstymas, nepatenkinamas elgesio vertinimas, „natūralių pasekmių” metodas ir kt.). Žr. bausmių metodai. (Pedagogikos žodynas. 1993 m. Vilnius.)
1.Įtikinėjimo (sakytinis) metodas ir jo formos
Įtikinėjimas — populiariausias, lengviausiai or¬ganizuojamas auklėjimo būdas. Žodžiais atskleidžiamas mo¬ralinių normų turinys, aiškinamos elgesio taisyklės, diskutuo¬jama. Auklėtojo argumentai, faktai turi būti įtikinami, svarūs, pokalbis veeda¬mas taktiškai, pačiam giliai tikint tuo, ką aiškini kitiems.
Plačiai mokyklose vartojami etiniai pokalbiai. Jie turėtų būti iš anksto planuojami, apimti svar¬biausius kultūringo elgesio, moralės aspektus, logiškai išdės¬tyti. Šis įtikinėjimo metodas reikalauja pokalbius organizuoti moralės normoms diegti.
Kita įtikinėjimo metodo forma —

disputas. Jį galima or¬ganizuoti literatūros, meno, mokslo, politikos, moralės ir kitais klausimais. Rengiamas paprastai visos mokyklos mastu. Kiek¬vienas čia gali pasakyti savo nuomonę, įsiklausyti į kitų tei¬ginius, įvertinti vienos ar kitos pozicijos pagrįstumą.
Retsykiais mokykloje galėtų būti organizuoti knygų ap¬tarimai, mokslinės konferencijos, literatūriniai teismai.
Tai veiksmingos auklėjimo formos, visapusiškai lavinančios moksleivius, formuojančios jų moralines nuostatas.Dar kelios įtikinėjimo metodo formos — liaudiškos vaka¬ronės, viktorinos, kalendorinės šventės — skirtos ir moksleivių auklėjimui, ir poilsiui, ir pramogai.
2.Įpratinimo metodas
Pratinimo būdu formuojamos, įtvirtinamos reikšmingos mo¬ralinės nuostatos.
Vaikams pradėjus lankyti mokyklą, pozityvūs įpročiai ug¬domi per pamokas bei užklasinėje veikloje.
Mokymo procese, svarbiausia su¬formuoti įprotį dirbti sistemingai, kiekvieną užduotį atlikti iki galo. Pažintinė veikla teikia ir daugiau galimybių pozityvioms asmenybės savybėms ugdyti. Ieškodami atsako į pedagogo pa¬teikiamus probleminius klausimus, moksleiviai įgunda kolek¬tyviai dirbti, spręsti inntelektines užduotis. Įpranta bendradarbiauti, pasiremti grupės nuomone.
Pradedama nuo paprasčiausių įpareigojimų: moksleiviai bu¬di per pertraukas, rūpinasi klasės švara, organizuoja tarpklasines sporto varžybas, išvykas bei ekskursijas, poilsio vakarus, renka pinigus vienodai aprangai kūno kultūros užsiėmimams, mokykliniams priešpiečiams apmokėti ir t.t. Šitaip įprantama dirbti neapmokamą visuomeninį darbą.
3.Rodomieji( pavyzdžio) auklėjimo metodai turi tikslą formuoti auklėtinių dvasines vertybes ir dorinį elgesį teigiamais pavyzdžiais. Šio metodo psichologinis pagrindas yra tai, kad vaikai iš prigimties mokosi mastyti ir veikti nesąmoningai imituodami kitų kalbą, gestus ir ki
itokius judesius, identifikuodami save su suaugusiais. Šis nesąmoningo išmoki¬mo procesas sukaupia turtingą mąstymo ir elgesio patirtį, aplinkos ir įvykių vertinimo galias.
Teigiamų pavyzdžių demonstravimas ir stebėjimas yra dvejopas: asmeninis pavyzdys ir kitų (vienmečių ir vyresniųjų) elgesio stebėjimas.
Ypač reikšmingi vaikams artimiausių jiems asmenų — tėvų, draugų, mokytojų — poelgiai. Tai suprantama: neturėdami gy¬venimo patirties, savų siekių, turi mėgdžioti kitus.
Didžiausią įtaką vaikams daro tėvai. Jų požiūrį į gyvenimą, darbą, į kitus žmones visada perima vaikai.
Asmeninio pavyzdžio kaip auklėjimo metodo taikymas reikalauja iš pedagogo mokamai naudoti savo asmenybės saviraiškos priemones: kalbą, valią, jausmus, temperamentą, charakterį, sugebėjimus, žinias. Senas posakis sako: „Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia”.
4. Veikdinamaisiais metodais siekiama kaupti operacinę patirtį įtraukiant auklėtinius į praktinę veiklą, ugdančią jų pažiūras, įsitikinimus ir elgesį. Psichologinis šių metodų pagrindas yra asmenybės veikla ir santykiai. Asmenybės veiklos psichologiją sudaro tokie klausimai, kaip suvokimas, atmintis ir išmokimas; mąstymas ir intelektas; motyvacija, emocijos ir valia.
5. Skatinimo metodas
Moksleivius gerai elgtis skatina pagyrimas, jų elgesio, atlikto darbo teigiamas įvertinimas. Pagirtasis maloniai jaučiasi. Noras sulaukti pritarimo veiksmingai skatina gerai elgtis, suteikia jėgų nugalėti kliūtis, pagundas.
Žmogų dirbti stimuliuoja tam tikra teigiamų ir neigiamų vertinimų kaita, bet teigiamieji vi¬sada turi dominuoti.
Reikia mokėti skatinti moksleivius. Įsidėmėtini šie reikalavimai:
1. Skatinti vaiką galima tik už tikrus nuopelnus ar laimėjimus. Nepelnyti pagyrimai neauklėja.
2. Kiekvienas mokytojo pa
areikštas pagyrimas neturi būti ab¬soliutus. Kitaip sakant, girdamas visada dar nurodyk, ką galėjo ir geriau padaryti.
3.Nedera girti mokinį už gabumus. Giriama už darbą, pastan¬gas, gerus norus.
4. Ir blogiausiame mokinio darbe galima rasti vieną kitą vertą pagyrimo detalę. Reikia pastebėti jas!
Mokykloje vartojami dar ir kiti skatinimo būdai: įteikiami Padėkos raštai, dovanojamos knygos, direktoriaus įsakymu pa¬reiškiamos padėkos ir pan.
6. Draudimai ir bausmės
Kai neleistini moksleivio poelgiai vis kartojasi, aiškinimas, įtikinėjimas nepadeda, tenka pasitelkti griežtesnių poveikio būdų — draudimų ir bausmių. Ir juos reikia mokėti vartoti. Reikia laikytis tokių reikalavimų:
1. Liepimo, net paties kategoriškiausiu draudimo neturi lydėti mokytojo pyktis, įtūžis.
2. Draudimas negali prieštarauti sveikam protui, o turi atitikti mokinio galimybes, jo jėgas.
3. Draudimą reikia paaiškinti, kodėl negalima taip ir anaip elgtis. Reikia argumentuoti.
Jeigu nepadeda draudimai, lieka imtis bausmių.
Mokinys turi žinoti, kad jo laisvė, teisės gali būti ribojamos, kai elgiasi ne¬tinkamai, asocialiai. Taigi į bausmes reikia žiūrėti kaip į priemonę blogiems polinkiams slopinti.

Auklėjimo metodai – pavyzdys (sekimas kitu žmogumi), mėgdžiojimas, kaip auklėjimo sąveikos bruožas. Pavyzdžio šaltiniai, jo vaidmuo ugdant tautinį, dorinį, estetinį žmogaus tapatumą (identitetą).
Pavyzdys – veiksminga pradinė auklėjimo priemonė. Pavyzdžių rūšys:
1. Idealinis – susietas su asmeniu, kuris įkūnija idealą. Auklėtojui būti idealiniu pavyzdžiu sunku, nes auklėtiniai pastebi įvairių trūkumų, kurie sumenkina idealo vaizdą. Tik jaunesniame amžiuje nekritiškai priimamas auklėtojas, ir jis tam ti

ikrą laiką būna pavyzdys.
2. Asmeninis – atsirenkamas iš artimos žmonių aplinkos – tai mokytojas, tėvas, klasės vadovas. Elementarus tokio pavyzdžio poveikio stiprinimo būdas – saikingi santykiai su auklėtiniais. Kvalifikuotai ir laisvai valdyti dėstomąjį dalyką yra svarbiausias pedagogo asmeninio pavyzdžio bruožas.
3. Iliustracinis – toks metodas, kai rodoma kaip atlikti kokį nors veiksmą. Jis taikomas, kai norime iliustruoti pasakojimą, aiškinimą – paveikslais, schemomis, lentelėmis, diagramomis. Žodinė informacija tada įtikinamesnė.
4. Paveikslas – veiksmingas doriniame ir estetiniame auklėjime. Menas veikia jausmus. Pokalbis prie meninio paveikslo – puikus auklėjimo šaltinis.
5. Projektas – tai kurios nors idėjos, minties grafinis vaizdas. Paaugliai turi daug idėjų, tačiau projektuojant susiduria su kliūtimis. Projektai dažnai neįgyvendinami, bet susidaro sąlygos juos koreguoti. Taikant projekto metodą, lavinamas savarankiškas mąstymas.

Informacijos apie žmogaus elgesį teikimo metodai – pasakojimas, paskaita, dialogas – pokalbis, diskusijos. Etinio pokalbio tikslai, tematika, veiksmingumo sąlygos ir jo vedimo metodika.

Pasakojimas – mokymo metodas žodiniam temos turiniui atskleisti.(L.Jovaiša.Pedagoginiai terminai.Kaunas.1993). Vaizdžiai ir emocingai atskleidžiamas temos turinys.

Paskaita – mokymo metodas (mokyklinė paskaita); aukštosios mokyklos pagrindinė mokymo organizavimo forma; auklėjimo forma.(L.Jovaiša.Pedagogikos terminai.Kaunas.1993). Nenutraukiamas, nuoseklus, ilgesnės trukmės pasakojimas.
Dialogas – (gr. dialogos – pokalbis) mokymo arba auklėjimo metodas. Dialogas mokymo metu vyksta taikant šiuos metodus: probleminį, euristinį, genetinį, tiriamąjį, katechetinį pokalbį; analitiniu-sintetiniu pokalbių perteikiama nauja medžiaga, kartojama, įtvirtinama. Auklėjant dialogo būdu vyksta disputas, etinis pokalbis, teikiama pedagoginė konsultacija ir kt. (L.Jovaiša „Pedagoginių terminų žodynas. 1993. Vilnius). Dialogo rūšys:
1. Disputas – rengiamas visos mokyklos mastu. Tema prasminga, jaudinanti moksleivius.
2. Diagnostiniai pokalbiai – siekiama pažinti mokinio elgesio ypatumus.
3. Probleminiai pokalbiai – siekiama spręsti asmenines problemas.
4. Aptariamieji pokalbiai – siekiama vertinti teatrų spektaklius, parodas, ekskursijų objektus.
5. Etiniai pokalbiai – apima kultūringo elgesio moralės aspektus.

Pokalbis – 1) mokymo metodas; jis dar vadinamas dialoginiu, erotematiniu, klausimų – atsakymų metodu; diagnostinis metodas, kuriuo tiriama asmenybė (anamnezija, beografiniai išoriniai ir vidiniai įvykiai, jų ryšiai ir tendencijos, dabarties pergyvenimai ir išgyvenimai); psichopedagoginės konsultacijos metodas; auklėjimo metodas. (L. Jovaiša.Pedagogikos terminai.Kaunas.1993); 2) psichokogijos metodas – informacijos gavimas žodinės komunikacijos būdu. (Psichologijos žodynas.Vilnius.1993); 3) pasikalbėjimas, pašnekesys. (J.Leonavičius.Sociologijos žodynas.Vilnius.1993)
Etinis pokalbis – (gr. ethos-paprotys, dorovė) auklėjimo forma, kai individualiu ar kolektyviniu pokalbiu nagrinėjamos dorovės problemos, sąvokos, dorovinis elgesys, remiantis etikos principais. Etinis pokalbis daugiausia praktikuojamas per auklėjamąsias valandėles. Jo struktūra gali būti tokia: 1) domėjimosi tema sužadinimas; 2)prieštaravimų tarp normos ir elgesio pavyzdžių iškėlimas; 3) teigiamų pavyzdžių (iš skaitytų knygų, kino filmų ir kt.) ir pan.; 9) reziumė, skatinanti apmąstymams; 10) nuteikimas saviauklai, atitinkamiems valios sprendimams. (L. Jovaiša. Pedagogikos terminai. Kaunas 1993)
pasakojimas; 4) pavyzdžių rodymas (jei įmanoma); 5) pasakotų ir rodytų dalykų apibendrinimas; 6)laisvas pokalbis iš patirties, savo požiūrių atskleidimas; 7) doros vertybių siejimas su aplinkos (klasės, mokyklos, šeimos) gyvenimu; 8) emocinis nuteikimas pagal gvildentą temą (eilėraščiai, aforizmai, patarlės, emocingas pokalbio vadovo žodis (be moralų!)

Leave a Comment