Situacija (tai yra reali, neišgalvota situacija).Gabrielei penki metai. Ji gyvena su mama. Kiekviena karta, kai mama pabara arba sudraudžia Gabrielę, mergaitė „pridaro“ į kelnes. Nepadeda nei įkalbinėjimai, nei grasinimai. Užtenka mamai truputi pakelti toną arba paprasčiausiai pabarti Gabrielę, kai ji neužilgo pasišlapina į kelnes. Mama bendrauja su Gabrielė, aiškina, kad taip negalima daryti, kad visi jos amžiaus vaikais eina į tualetą. Gabrielė sutinka, tačiau vis tiek šlapinasi į kelnes. Kai mama prašo Gabrielės paaiškinti, kodėl ji taip daro, Gabrielė sako, kad nespėja nubėgti į tualetą. Tačiau, tai ne tiesa. Kaimynai mate, kaip vieną kartą Gabrielė ilgokai sėdėjo pritūpus prie namų durų , kol galu gale ne pasišlapino į kelnes. Tačiau, namo ji neėjo.Trumpa įžanga.Taigi pažvelkime truputi atgal. Gabrielė gimė kalėjime. Jos mama, Dalė, dešimt metų vartojo narkotikus ir į kalėjimą papuolė, būdama nėščia. Iki devynių mėnesių mergaitė augo Panevėžio zonoje. Gabrielė niekada nematė savo tikrojo tėvo ir dabartinį mamos sugyventinį mergaitė vadina „tėčiu“. Dalė, dėl suprantamų priežasčių, neturėjo galimybių (bei noro) auklėti Gabrielę. Mergaitė augo lyg erškėtrožė. Kai Dalė pamatė savo „neveiklumo“ rezultatus, buvo per vėlu. Pagrindinės vertybės bei Gabrielę supančio pasaulio suvokimas, jau susiformavo. Ši mergaitė yra lyg mažas suaugęs žmogus, stebinantis ir gąsdinantis aplinkinius: Gabrielės poelgiai ir elgesys neatitinka penkerių metų vaiko išsivystymo lygiui. Šiuo metu Gabrielė kartu su mama gyvena moterų socialinės reabilitacijos centre. Reabilitacijos centre Gabrielės mama gydosi nuo priklausomybės narkotikams.Asmenybė yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima paaiškinti vienu teoriniu modeliu. Nėra netgi vieningo asmenybės apibrėžimo – jų priskaičiuojama beveik 80, ir tarp jų nėra nė vieno, kurį būtų galima visiškai paneigti. Vieni apibrėžimų autoriai akcentuoja asmenybės santykį su aplinka, kiti – psichinių procesų visumą, dar kiti – asmenybės bruožų unikalumą. Panašiai yra ir su asmenybės teorijomis: jų yra daug, ir kiekviena vis kitais aspektais bando paaiškinti, kas gi yra žmogaus asmenybė, ir kaip ji funkcionuoja. Visos šios teorijos savaip teisingos, todėl jos visos egzistuoja lygiagrečiai, papildydamos viena kitą. Kiekviena asmenybės teorija bando pateikti asmenybės modelį, kuris paaiškintų asmenybės struktūrą, varomąsias jėgas, kurios skatina asmenybę vystytis ir funkcionuoti, numato asmenybės pažinimo būdus.
Šią situaciją bandysiu analizuoti, remiantis Z. Froido psichoanalitinė teorija, B. Skinerio bihevioristinė teorija ir A. Maslow humanistinė teorija. Pradėsiu nuo Z. Froido psichoanalitinės teorijos.1. Zigmundas Froidas sukūrė pirmąją, visą asmenybę bei jos elgesį paaiškinančią teoriją, kuri vyravo 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje. Jam darė įtaką Darwino mintis apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. Froidas manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir patologinei asmenybės raidai bei agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį normaliai bei patologinei raidai. Elgesys pakinta dėl to, kad neadekvačiai reiškiasi pagrindiniai poreikiai. Jo teorijoje žmogaus raida vertinama nesąmoningų stimulų ir motyvų sąvokomis.Froido psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra ledkalnis, kurio didžioji dalis yra neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas yra iškilusi į paviršių matoma ledkalnio dalis. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus ir prisiminimus, kurių daugumos neįsisąmoniname. Pasąmonė yra bendroji psichinio gyvenimo bazė, iš kurios išsirutuliojo kitos sistemos. Froido manymu, sąmonė yra viršutinė psichikos sritis ir tiesiogiai siejasi su aplinkoje vykstančių procesų suvokimu. Visų pirma ji susijusi su išorinio pasaulio vaizdu, kurį suvokiame jutimo organais. Tuo pačiu metu sąmonė gauna informaciją ir iš vidaus (pasitenkinimas ar nepasitenkinimas, atgiję prisiminimai). Čia psichiniai reiškiniai įsisąmoninami. Remiantis šiuo aspektu, Gabrielės „bėdos“ prasidėjo gerokai ankščiau. Mergaitės pasąmonėje susiformavęs išorinio pasaulio suvokimas, vertė ją užsidaryti savyje, matyti kiekviename žmoguje potencialų priešą, kovoti už būtį. Neapykanta motinai, baimė būti atstumtai, nepasitikėjimas, užsispyrimas – šie psichiniai reiškiniai buvo įsisąmoninti Gabrielės pasąmonės.Froidą labiausiai domino nepasiekiamos mintys ir aistros, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors sąmoningai nežinome, jog turime tokių nerimą keliančių minčių ir jausmų, Froido įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jis manė, kad mūsų nepripažįstami impulsai pasireiškia kitokiu užslėptu pavidalu – mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, kasdieniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais. Taip pasąmonė įsismelkia į mūsų mintis ir veiksmus. Dažnai Dalė, abstinencijos arba narkotikų būsenoje, nesusitvarkydama su Gabrielė, tiesiog žiauriai primušdavo ją. Manau tai, kad Gabrielė šlapinasi į kelnes ir principingai neeina į tualetą, yra savotiškas maištas prieš motiną, neatleidimas, kerštas, kurių mergaitė net nesuvokia. Tai tiesiog gyvena joje.Anot Froido, žmogaus psichika (arba pati asmenybė) susideda iš trijų dalių: sąmonės, priešsąmonės ir pasąmonės. Z. Froidas akcentavo pasąmonės reikšmė žmogaus elgesiui. Pagrindiniai pasąmonę sudarantys elementai – instinktai. Juose glūdi laisvas energijos potencialas, kuris, pasiekęs tam tikrą intensyvumą, turi išsiveržti, kad išnyktų nepasitenkinimą kelianti įtampa. Kai ši energija gali išsilieti tiesiogiai ir netrukdoma, instinktyvusis poreikis patenkinamas iškart. Tai Freudas vadino pirminiu procesu. Po tiesioginės iškrovos organizme vėl įsivyrauja pusiausvyra. Manau, kad Gabrielės atvejų, šlapinimasis į „kelnes“, tai yra „čia ir dabar“, reiškia įtampos sumažinimą , po kurio mergaitės organizme vėl įsivyrauja pusiausvyra.Anot Froido, vaikystės išgyvenimai turi lemiama reikšmę tolimesniam (suaugusiojo) asmenybės formavimuisi. Per pirmuosius penkerius metus išgyventi raidos etapai labai svarbūs tolesniam vaiko formavimuisi. Kiekvienas etapas siejamas su tam tikra kūno vieta. Trijų etapų visuma vadinama pregenitaline raida.Oralinė stadijaOralinė stadija apima pirmuosius gyvenimo metus. Čia svarbiausia – burnos sritis, liečiant (dažniausiai kai kūdikis valgo) jaudinamos lūpos ir burnos ertmė. Burnai būdingos erogeninės srities savybės – tai patvirtina žindančio motinos krūtį ar čiulpančio pirštą kūdikio pasitenkinimas.Iš to, kaip atkakliai kūdikis čiulpia, matyti, kad jis siekia pasitenkinimo, nors patį veiksmą sąlygoja ar skatina valgymas. Šis poreikis gali ir turi būti laikomas lytiniu, nes juo vis dėlto stengiamasi patirti malonumą. Iš Gabrielės buvo atimtas šis „pasitenkinimo šaltinis“. Dalė maitino ją tik keletą savaičių.Analinė stadijaAntraisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais libido formavimuisi svarbiausia tampa analinė sritis. Tėvai pratina vaiką prie švaros, tai sukelia jo konfliktą su išoriniu pasauliu. Vaikas verčiamas reaguoti į išorinę prievartą. Tuštinimosi teikiamą pasitenkinimą tenka derinti su išoriniais reikalavimais; ekskrementų išskyrimas varžo instinktus. Santykis su aplinka priklauso nuo ekskrementų išskyrimo ir sulaikymo. Šiai raidos stadijai būdingas prieštaringumas – tuo pačiu metu norima skirtingų dalykų. Vėliau tai virsta priešprieša tarp davimo ir turėjimo arba ėmimo. Davimas ir turėjimas labai svarbūs vėlesniame lytiniame akte. Nuo to, kaip motina pratins vaiką prie švaros, priklausys jo charakterio savybės. Analinėje raidos stadijoje formuojasi tokie svarbūs bruožai kaip užsispyrimas, taupumas, tvarkingumas. Dalė pradėjo mokyti Gabrielė tuštintis ant puodo, kai mergaitei buvo trys metai. Tai ištiesų pervėlu. Gabrielė neišmoko derinti tuštinimosi pasitenkinimą su išoriniais reikalavimais.Falinė stadijaFalinėje stadijoje , apimančioje ketvirtuosius ir penktuosius gyvenimo metus, pradeda vyrauti lytiniai pojūčiai, susiję su pirminėmis erogeninėmis sritimis – lytiniais organais. Šio amžiaus vaikams pirmą kartą iškyla anatominio lyčių skirtumo problema. Jos neišsprendęs vaikas vėliau nenorės identifikuotis su savo lytimi. Šioje stadijoje atsiranda Edipo kompleksas. Edipo kompleksas – tai vaiko erotiniai troškimai ir neapykanta, kurią jis jaučia savo tėvams. Neapykanta ir konkurencija adresuojama tuos pačios lyties gimdytojui, o meilė ir švelnumas – priešingos.Freudas skiria vyriškąjį ir moteriškąjį Edipo kompleksą, tačiau abiejuose svarbiausia – falas (vyriškojo lyties organo simbolis). Moteriškasis Edipo kompleksas (kai kurie psichoanalitikai jį vadina Elektros kompleksu) vyksta taip: mergaitė lygina save su berniuku ir jaučiasi nuskriausta, nes ji irgi nori turėti varpą. Šį troškimą valdo pavydas. Varpos pavydas panašus į berniukų kastracijos nerimą. Mergaitė atsiriboja nuo motinos, mano, kad motina kalta dėl to, kad ji neturi varpos, jaučiasi kastruota. Visą meilę ji skiria tą svarbų organą turinčiam tėvui. Visa tai Freudas laiko kastracijos kompleksu, kuriuo prasideda mergaičių Edipo (Elektros) kompleksas. Taigi, remiantis Edipo kompleksu, Gabrielės šlapinimąsi į “kelnes“ , lemia nenoras identifikuotis su savo lytimi, konkurencija bei neapykanta motinai. Tai galima stebėti, kai Gabrielės vadinamas tėvas, atvažiuoja aplankyti Dalės. Tuomet mergaitė nenulipa jam nuo kelių, visą savo dėmesį, meilę ir švelnumą dovanoja tik jam. Tokių būdų Gabrielė kompensuoja varpos neturėjimą.Falinėje stadijoje kilusius prieštaravimus berniukai ir mergaitės įveikia identifikuodamiesi su savo lyties tėvais. Taip jie įsisamonina atitinkamos lyties vaidmenį visuomenėje, kurioje auga. Vaikai, kurie gyvena tik su priešingos lyties tėvais (pvz., berniukas su motina) labai sunkiai identifikuojasi su savo lytimi.Latentinė stadijaLatentinė stadija prasideda penktaisiais – šeštaisiais gyvenimo metais. Tada baigiasi vaikiškas seksualumas ir išsprendžiamas Edipo kompleksas. Vaikų seksualumą stipriau slopina socialinė ir kultūrinė aplinka. Svarbi tampa moralinė ir estetinė veikla, atsiranda gėdos ir pasibjaurėjimo jausmai, įsitvirtina Superego. Vaikai daugiausia žaidžia su savo lyties bendraamžiais. Kaip jau minėjau ankščiau, Gabrielės Ego idealas bei išorinio pasaulio suvokimas jau susiformavo. Mergaitės Superego, susidedantis iš sąžinės ir Ego idealo, susiformavo neteisingai. Tuomet, kai Gabrielei turėtų būti gėda, suveikia gynybos mechanizmas. Vietoje „atleisk“, mergaitė isteriškai riekia arba atsikalbinėja. Ego idealas, susiformavęs iš to, ką tėvai skatino ir vertino, visiškai neatitinka kitų vaikų Ego idealui (augusių normalioje aplinkoje).ĮšvadaGabrielės dabartinės asmenybės vystymasis prasidėjo oralinėje stadijoje ( 0-1 metų), kai ji, dviejų savaičių, buvo atjunkyta nuo motinos krūties. Iš kūdikio buvo atimtas vienintelis „pasitenkinimo šaltinis“. Tuomet mergaitė bandė kompensuoti šį netektį falinėje stadijoje (2-4 metų). Falinės stadijos metu, mama pervėlai pradėjo vartoti „išorinę prievartą“: mokinti mergaitę kur ir kada tuštintis. Gabrielė nesiderino savo norų su išorinio pasaulio reikalavimais. Pasąmonėje užsifiksavę ją supančio pasaulio vaizdai, motinos dėmesio stoka, vertė Gabrielė nepaklusti ir maištauti prieš savo motiną. Nežinodama, kaip tai padaryti, mergaitė išsirinko lengviausią kelią. Ji tuštinasi į kelnes, tokių būdų pasiekdama malonumą „čia ir dabar“ ir tuo pačių atkeršydama motinai. Falinės stadijos kulminacinis momentas – varpo pavydas. Gabrielė atsiriboja nuo mamos, neturinčios varpo. Visą savo meilę mergaitė nori dovanoti tėvui, priešingos lyties atstovui, tačiau ir jo nėra šalia.2. B. Skineris vienas iš radikaliausių bihevioristų, atmetęs bet kokias idėjas apie tai, kad žmogaus elgesį įmanoma paaiškinti tam tikromis vidinėmis jėgomis, tokiomis kaip instinktai, vidinės būsenos, motyvai, emocijos ir panašiai. Jo nuomone, kol mes negalime tiesiogiai išmatuoti jų, mes negalime remtis tokiomis sąvokomis. Jei psichologija ir gali būti mokslu, tai tik tokiu atveju, kai ji yra visiškai objektyvi ir remiasi tik tuo, kas gali būti tiesiogiai stebima ir aprašyta – t.y., elgesiu. Todėl psichologija ir yra mokslas apie elgesį – biheviorizmas. Todėl pagrindinis psichologijos metodas – objektyviai kontroliuojamas laboratorinis eksperimentas, kai eksperimentatorius gali tiesiogiai ieškoti kas gali kontroliuoti elgesį. Tokiu atveju visas dėmesys telkiamas ties išoriniais aplinkos ir elgesio aspektais.Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios konkrečios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Siekdami paaiškinti žmogaus elgesį, bihevioristai atskleidžia tiesiogines tokio elgesio priežastis ir pasekmes. Pagrindiniai biheviorizmo dėsniai atskleidžia tarpusavio ryšius tarp įvykių, arba, kalbant bihevioristų terminais, tarp stimulo ir reakcijos. Kai kurios reakcijos yra automatiškos, tarsi refleksai. Kai kurios reakcijos yra įgimtos tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Tačiau dauguma elgesio pasireiškimų nėra įgimti, jie yra išmokti per gyvenimą. Bihevioristai žiūri į gyvenimą kaip į nesibaigiantį mokymąsi, nes vienos reakcijos atsiranda, o kitos dingsta.Skineris skiria dvi elgesio rūšis: reaktyvų ir operantinį elgesį. Manau, kad Gabrielės elgesio modelis yra reaktyvus. Reaktyvus elgesys yra reakcija į konkretų ir pažįstamą aplinkos stimulą. Paprastame lygmenyje toks elgesys egzistuoja refleksų pavidalu, pvz.: seilių išsiskyrimas (reakcija, refleksas) į maistą (stimulas). Toks elgesys nėra išmoktas, t.y., jo niekas nesąlygojo (nemokino) ir jis yra automatiškas ir nevalingas. Taigi, Gabrielės elgesys gali būti tiesiog reakciją į konkretų aplinkos stimulą. Mama pabara, pakelia balsą ir neužilgo mergaitė vėl pasišlapina į kelnes. Tai yra automatiškas neišmoktas elgesys.Pastiprinimas Skinerio teorijoje yra įvykis (stimulas), kuris seka reakciją ir kuris padidina jos pasikartojimo tikimybę. Taigi, pastiprinimas sustiprina elgesį, po kurio jis seka. Taip pastiprinimas apibrėžiamas pagal jo poveikį elgesiui. Tad kas gali kontroliuoti pastiprinimus žmogui, gali keisti ir kontroliuoti ir žmogaus elgesį.Svarbu pastebėti, kad pastiprinimas priklauso nuo elgesio rūšies. Ar po tokio elgesio seks pastiprinimas ar ne, priklauso nuo to, kaip elgesys pakeis aplinką. Pastiprinimas seka elgesį ir keičia jį. Taigi, elgesys keičia aplinką, tuo tarpu aplinka keičia elgesį. Tai ir yra operantinio sąlygojimo procesas. Skinerio nuomone, didžioji dalis žmogaus ir gyvūnų elgesio yra išmokta šiuo būdu. Iš to sektų, kad iš esmės aplinka formuoja mūsų elgesį. Nuo kūdikystės mes galime elgtis labai įvairiai, tačiau išliks tik tie veiksmai, kurie bus pastiprinti – tokie veiksmai bus vis stipresni, jie sudarys tam tikrą rinkinį.Neadaptyvus elgesysPagrindiniai mokymosi principai suteikia visiškai adekvačią psichopatologijos interpretaciją. Simptomų aiškinimas priežastimis yra bereikalingas. Elgesio patologija nėra liga. Tai reakcijų modelis išmoktas pagal tuos pačius elgesio principus, kaip ir visos kitos reakcijos. Tiesiog nėra socialiai tinkamo reagavimo į stimulą. Ligoniams arba nepasiseka išmokti reakcijos arba jie išmoksta neadaptyvių reakcijų. Pirmuoju atveju tai yra elgesio deficitas (pvz.: socialinių įgūdžių nebuvimas). Neadaptyvi reakcija – tai reakcija, kuri nėra priimtina visuomenei arba kitiems žmogaus aplinkoje. Gabrielės elgesį galima traktuoti, kaip neadaptyvų elgesio deficitą. Mergaitei nebuvo ugdomi socialiniai įgūdžiai ir šiai dienai mes turime rezultatą. Šlapinimasis į kelnes Gabrielė supranta kaip normalų vaiko elgesį. Užtai mergaitė dažnai nesupranta, už ką mama ją baudžia.
Panašus yra prietarinis elgesys, kuris atsiranda dėl atsitiktinio reakcijos ir paskatinimo sutapimo.Gyvenimas nėra taip tvarkingai kontroliuojamas, kaip įvykiai laboratorijoje, ir kartais pastiprinimai atsiranda atsitiktinai po tam tikro elgesio. Tokiu atveju elgesys, kuris pats savaime nesukėlė pastiprinimo, gali pasikartoti panašioje situacijoje. Pvz.:, prieš egzaminus žmogus išlipo kaire koja iš lovos. Pasisekus egzaminui atsiranda tikimybė, kad prieš sekantį egzaminą jis vėl išlips iš lovos kaire koja. Skineris tai vadina prietaringu elgesiu. Būdavo, kad po eilinio pasišlapinimo į kelnes, Dalė nebara, bet apkabina, paima mergaitę ant rankų. Šį mamos reakcija yra pastiprinimas prietaringam elgesiui. Labai retai susilaukianti mamos dėmesio ir švelnumo, Gabrielė nesąmoningai gali tikėtis susilaukus jo ir šį kartą. Toks elgesys gali išlikti ilgam, nes užtenka atsitiktinai sutampančių pastiprinimų, kad jis išsilaikytų.3. A. Maslow buvo vienas iš ryškiausių humanistinės psichologijos teorijos atstovų. Asmenybės teoriją jis grindė žmogaus poreikiais, kurių patenkinimas tampa asmenybės veiklos ir auimo motyvais. Anot Maslow, aukščiausias žmogaus poreikis yra saviaktualizacija, tai yra savęs atskleidimas ir realizacija. Priešingai biheivioriestinei Skinerio teorijai, Maslow teigė, kad žmogus yra unikalus ir jo elgesio negalima paaiškinti eksperimentais su gyvuliukais. Žmogaus prigimtis yra pozityvi. Negalima ignoruoti asmenybės idealų, vertybių, meilės, pavydo. Maslow teigimu, griaunamoji jėga žmonėse pasireiškia, jei nėra patenkinti jų pagrindiniai poreikiai.Kaip aš jau minėjau, Gabrielė gimė ir kurį laiką augo kalėjime. Manau, kad tomis sąlygomis, mergaitės fiziologiniai (maisto, fizinio aktyvumo) ir saugumo (baimės, chaoso) poreikiai buvo patenkinti minimaliai arba iš viso nepatenkinami. Mergaitė augo ekstremaliomis sąlygomis. Ji nežinojo, kas jos laukia rytoj, ar ji gaus pavalgyti ar ne. Ji net nežinojo, kur rytoj gali atsidurti.Gal teks vėl kraustytis pas mamos draugus, į butą, kuris yra narkomanų lindyne? O gal mama vėl negrįš namo, nes reikia ieškoti pinigų narkotikams? Taigi, Gabrielė augo pastoviame laukime: gal vėl kas nors atsitiks. Toliau, mano nuomonę, vienas iš svarbiausių poreikių – priklausomybės ir meilės poreikiai. Manau, kad šis poreikis buvo patenkinamas minimaliai. Gabrielė buvo nelauktas vaikas ir nuo pat gimimo ji jautiesi atstumta ir nereikalinga. Jautiesi taip, lyg ji trukdytų mamai gyventi „savo“ gyvenimą. Taip pat savigarbos poreikis nebuvo patenkintas. Gabrielė niekados nesijautė, galinti susitvarkyti su užduotimis ir reikalavimais, kurios iškelia gyvenimas.Kadangi Gabrielės augimo poreikiai praktiškai nebuvo patenkinti , pas ją išsivystė psichinis sutrikimas. Tai neapykanta motinai, pasibjaurėjimas, depresiją, neviltis, nekantrumas.Mano nuomonė.Aš dirbu moterų socialinės reabilitacijos centre, kuriame šiuo metu Dalė gydosi nuo priklausomybės narkotikams. Matydama šią „problemą“ praktiškai kiekvieną dieną, aš dažnai klausiu savęs, kodėl taip yra ir ką dabar galima pakeisti? Sakyčiau, kad šiuo atveju labai daug priklauso nuo Dalės, Gabrielės mamos. Tačiau jos pozicija ir stebina ir gąsdina mane. Ji tiesiog bijo savo dukters, vengia bendrauti su ja. Norėdami padėti Dalei, centro darbuotojai sumažino ūkio darbų krūvį iki minimalaus. Tačiau Dalė pati susiranda sau papildomo darbo, kad tik nebūti su savo dukra. Aš iš dalies sutinku su Froido, Skinerio ir Maslow asmenybės elgesį paaiškinančiomis teorijomis. Aš sutinku su Froido teiginiais, apie pasąmonės reikšmę žmogaus elgesiui bei įtampos sumažinimą. Tačiau nesutinku su Edipo komplekso įtaka asmenybės vystymuisi. Aš taip pat sutinku su SKinerio teorijos teiginiais, apie aplynkos įtaką asmenybės elgesiui. Bet taip pat negaliu „atmesti“ pasąmonė reikšmės. Maslow teorija, mano nuomonę, negali paaiškinti atskiro individo elgesį.
Naudojama literatūraFREUD, Sigmund; Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. Vilnius, 1999FROIDAS, Zigmundas; Kasdieninio gyvenimo psichopatalogija. Vilnius,1992FÜRST, Marija; Psichologija. Vilnius, 1998JEKENTAITĖ – KUZMICKIENĖ, Leonarda; Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė. Vilnius, 1992MYERS, David G.; Psichologija. Kaunas, 2000ЯРОШЕВСКИЙ , М. Г.; История психологии. Москва, 1976