Atmintis

Atmintis

Atmintis- individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.
Nors ir turime šį paprastą apibrėžimą, pati atmintis kaip objektas visai nėra aiški, kadangi nuo pat mąstymo pradžios žmonės stengėsi išsiaiškinti, kodėl mes prisimename matytus, girdėtus, jaustus ar net sapnuotus dalykus. Šis procesas yra svarbiausias protavimui, mokymuisi, problemos suvokimui, sprendimo priėmimui bei tapatumo konstravimui.
Neaiškumas iškyla dėl to, kad žmogaus atmintis iš prigimties yra netobula, pavyzdžiui, pamačius paveiksliuką, kuriame pavaizduotas medis, irr po kiek laiko bandant prisiminti, kaip tas medis atrodo, smegenų sukurtas atvaizdas nėra lygiai toks pat, kaip originale. Trūksta dalies informacijos, tačiau vietoj trūkstamos informacijos panaudojama iš patirties gauta informacija. Atmintis yra labai dinamiškas procesas, atsiminimai yra kuriami, pasitelkiant patirtį ir atsiminimus apie kitus dalykus, kurie taip pat nėra visiškai tokie, kokie buvo realybėje.
Šnekant bendriau, atmintis gali būti apibūdinama kaip gebėjimas įsiminti, išsaugoti ir atgaminti bei panaudoti patyrimo teoriją. Atmintis jau senovės filosofams buvo įdomus tyrimų objektas. Platonas teeigė, jog mintys ir jausmai atmintyje palieka antspaudus, panašiai kaip paliekami įspaudai vaško lentelėje. Ši idėja nepajudinamai gyvavo iki 19 a. Tada Hermanas Ebbinghausas sugalvojo ištirti taip vadinamą “grynąją atmintį”. Pirmas klausimas, į kurį bandė atsakyti savo eksperimentais buvo: ”Kaip bendras medžiagos mo

okymosi laikas siejasi su vėlesniu atsiminimu?”. Eksperimentuodamas su beprasmiškais skiemenimis, aptiko, kad ryšys tarp mokymosi medžiagos pakartojimų skaičiaus pirmą dieną ir pakartojimų antrą dieną yra tiesinis: kuo daugiau kartojama pirmą, tuo mažiau reiks kartoti antrą dieną. Atmintyje išlikusios medžiagos kiekis yra tiesiogiai proporcingas mokymosi laikui – dvigubai ilgiau mokykis ir dvigubai ilgiau atsiminsi. Nors nėra duomenų, koks mokymosi laikas yra kritinis – kiek reiktų mokytis, kad atsimintum visam laikui. Kitas Ebbinghauso tyrimų objektas buvo užmiršimas. Tyrimai parodė, kad užmiršimas vyksta kitaip. Čia nėra tiesinės priklausomybės kaip tarp kartojimo ir atsiminimo. Užmiršimas iš pradžių vyksta greitai, po to procesas lėtėja. Apie pusė išmoktos medžiagos užmirštama per pirmą valandą, bet tarp penkių ir trisdešimt vienos dienos užmirštama tik 5% išmoktos medžiagos. Už tam tikros ribos užžmiršimas jau nebevyksta – nėra taško, kur atsiminimas pasiektų nulį.
Atmintis kaip tokia yra skirstoma į tris rūšis: pagal konkrečią veiklą, valingumą, įsimenamos medžiagos prasmę ir pagal trukmę
Atmintis pagal konkrečią veiklą yra suskirstyta į dar smulkesnes dalis, kaip motorinė- judesių ir jų sistemų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas, vaizdinė- daiktų, reiškinių bei jų savybių įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas (ši atmintis padeda susidaryti vaizdiniams, kurie išlieka), edetinė- matymas vaizdais, šią atmintį yra labai išlavinę menininkai, emocinė- jausmų, išgyvenimų susijusiais su tam tikrais įvykiais įsiminimas, išlaikymas ir at
tgaminimas, loginė- žodinės medžiagos įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas.
Atmintis pagal valingumą skirstoma į nevalingą- žinių įsiminimas vyksta be valios pastangų ir valingą atmintis, pastaroji vyksta pasitelkus valios pastangas.
Sekanti atmintis siejasi su įsimenamos medžiagos prasme, ji vėlgi dalinama į keleta dalių iš kurių pirmoji- mechaninė atmintis. Ši atmintis išlaiko apie prasmės neturinčios medžiagos informacija pasitelkus asociacijas. Kita rūšis loginė. Čia jau įsisavinama medžiaga pasitelkus į pagalbą loginius ryšius.
Ir atmintis pagal trukmę: jutiminę, trumpalaikę ir ilgalaikę.
Jutiminės atminties funkcija – išlaikyti informaciją tokį laiko tarpą, kurio pakaktų, kad aukštesnieji smegenų centrai „nuspręstų”, ar šis stimulas vertas dėmesio, ar ne. Jutiminės atminties galimybės yra neribotos, čia gali būti užfiksuotas kiekvienas pojūtis.
Iš jutiminės atminties informacija patenka į trumpalaikę atmintį, tačiau dėl dėmesio ją pasiekia tik dalis informacijos. Trumpalaikėje atmintyje dominuoja garsinis kodavimas, t.y. daugiausiai informacijos saugoma kaip garsų rinkinys, tačiau dalis informacijos įsimenama kaip vaizdas arba pagal prasmę.

Į trumpalaikę atmintį gali patekti informacija tiek iš jutiminės, tiek iš ilgalaikės atminties. Ilgalaikė atmintis grąžina informaciją į trumpalaikę, kai žmogui ji reikalinga atlikti mąstymo operacijoms, o vėliau informacija vėl talpinama į ilgalaikę atmintį, tik jau naujame kontekste.
Ilgalaikės atminties talpa yra beribė, čia sukaupta informacija gali būti saugoma ilgą laiką. Ilgalaikėje atmintyje informacija saugoma sąmoningoje ir nesąmoningoje atmintyse.
Manoma, jog informacija ilgalaikėje atmintyje saugoma ne atskirais vi
ienetais, o ryšių pagrindu. Žmonės sieja įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais vaizdais, taip sudarydami informacijos vienetų (asociacijų) tinklą. Kuo didesnė žmogaus patirtis, tuo, tuo lengviau galime susieti informaciją su jau turima ir taip ją sutvarkyti, taigi tuo lengviau galime mokytis ir prisiminti.
Psichologai pabrėžia, kad net paprasčiausiam atminties veikimui būdingi trys procesai: įsiminimas, saugojimas ir atsiminimas.
Dabar pabandysiu trumpai apžvelgti vieną iš atminties procesų- atsiminimai.
Kaip žinia, atsimenant informacija ištraukiama iš ilgalaikės ir patenka į trumpalaikę atmintį. Šiam ištraukimui padeda asociacijos, užuominos, nuorodos. Paprastai yra lengviau atpažinti objektą, nei visiškai jį atgaminti. Tai vadinama “liežuvio galo” fenomenu, kai žinom koks tai daiktas, bet negalim atgaminti pavadinimo. Kai informacija atgaminama ne visai tiksliai, bet savais žodžiais, susiduriama su informacijos atkūrimu. Paprastai atkuriama tada, kai dalis informacijos užmirštama. Tokiu atveju padeda užuominos, nuorodos, pavyzdžiui, pirmos pavadinimo raidės pasakymas, pavyzdžiui, dėstytojai užuominų pagalba išsiaiškina, ar studentas žinojo bet užmiršo, ar net nežinojo.
Išskiriamos trys atsiminimo rūšys – atpažinimas (objekto, įvykio atsiminimas su juo pakartotinai susidūrus), atgaminimas (tikslus objekto (informacijos) atsiminimas, kai tas objektas (informacija) nėra iš naujo pojūčiais suvokiamas) ir atkūrimas (netikslus, papildytas, apibendrintas informacijos atsiminimas).
Štai dabar pabandysiu patyrinėti vieną savo vaikystės prisiminimą, dienos akimirką ir jos detales aptarti pasitelkus į pagalbą atminties rūšis.
Ta diena buvo saulėta, danguje šv
vietė saulė, buvo matyti mažai debesų. Aš kartu su savo grupe prižiūrimi auklėtojos ir auklytės (taip vadinau auklėtojos padėjėjas) žaidėme vaikų darželio kieme.
Visų pirma su draugais kažką žaidžiau, o paskui nežinau kaip atsidūriau prie sūpynių, ant kurių sūpavosi mano grupioke.
Dabar net tiksliai prisimenu jos vardą- Donata. Ji buvo apsivilkusi, atrodo, kad šviesiai žalsvą suknelę su rankovėm iki alkūnių, mūvėjo basutes, jos plaukai buvo juodi, nukirpti ligi pečių. Turėjo labai daug strazdanų ant veido.
Atsidūręs prie sūpynių pradėjau suktis apie vieną iš stiebų kurie laikė sūpynes, kai staiga. Leisdamasi žemyn Donata su sūpynes kampu pataikė man į galva. Tą kart nežinojau kur tiksliai pataikė, bet dabar galiu pasakyti, kad galva buvo praskelta prie dešinės akies (atsitiktinumo dėka akis liko sveika).
Atsimenu, kad po smūgio atsidūriau ant žemės ir nežinau kiek laikui praėjus nuėjau pas auklėtoja, pasiskųsti, kad mano akis „rodo“ raudonai. Neprisimenu ar verkiau, prisimenu, kad auklėtoja labai persigando ir liepė auklytei iškviesti greitąją pagalbą.
Kas po to vyko darželyje ir kaip aš atsidūriau su mamyte ligoninėje nebeprisimenu. Prisimenu kad ligoninėje man žaizdą siuvo gydytojas (vyras), kuris po operacijos (ar kaip kitaip tą žaizdos siuvimo procesą būtų galima pavadinti) davė man tris saldainius, kad neverkiau, kai buvo siuvama žaizda, tuo metu labai apsidžiaugiau, kad mane taip pagerbė (bent jau man taip atrodė , kad saldainiais yra išreiškiama pagarba). Per operacija šalia manęs stovėjo mamytė.
Apie patalpą, kurioje buvau siuvamas, galiu pasakyti, kad ji buvo tamsi ir niūri.
Daugiau nebeprisimenu apie šį įvykį, na gal tik tai, kad paskui trumpam lankiausi darželyje, pasirodžiau auklėtojai kaip sveikstu.
Manau, šis mano prisiminimas yra atkuriamas atminties pagal konkrečią veiklą dėka. Dar tiksliau būtų galima apibudinti šią atmintį kaip vaizdinę. Juk jos apibrėžime teigiama, kad vaizdinė atmintis atspindi objektų ir reiškinių bei jų savybių įsiminimą, išlaikymą ir atgaminimą, jos dėka lengva sudaryti vaizdiniams, kurie išlieka.
Šiam prisiminimui noriu priskirti ir emocinę atmintį. Be jos nebūčiau prisiminęs gražios, saulėtos dienos, niūrios patalpos, kurioje buvo atliekama operacija, gydytojo, kuris davė tris saldainius, taip pagerbdamas mažą vaiką (o gal norėdamas paskatint, kad nebijotų daktarų).
Nuošaly negaliu palikti ir žodinės atminties, kuri padėjo prisiminti savo paties ištartus žodžius: „akis rodo raudonai“.
Šis mano prisiminimas yra išlikęs ilgalaikėje atmintyje, manu, kad tos dienos akimirkų ilgai nepamiršiu. Jų ilgai nepamirsiu dar ir todėl, kad yra išlikęs randas, simbolis ir nuolat primenantis apie vaikystėje patirta nelaimę.
Atmintis yra vienas iš psichikos procesų, kurių dėka mes suvokiam save kaip egzistuojančius laiko tėkmėje, ryšyje su praeitim, dabartim ir ateitim.
F. Nyčė yra pasakęs – „”Aš tai padariau”, – sako mano atmintis. “Aš negalėjau to padaryti”, – sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda“.
Nesistenkime palaidoti praeities, kad ateityje nekartotume tų pačių klaidų, palenkime savo išdidumą, nepaminkime atminties.

Naudota literatūra

1. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001, p.200
2. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000, p.730

Leave a Comment