Balys Dvarionis

Uvertiūra „Prie gintaro kranto“ kupina polėkio, dramatinio veržlumo. Kontrastas šiai nuotaikai yra lyrinės temos liaudiškais motyvais. Prie uvertiūros žanro kompozitorius grįžta tik po 20 metų. Taip gimsta uvertiūra „Aušra“.
Koncertas smuikui ir orkestrui buvo sukurtas 1948 m. Rašydamas šį kūrinį, B.Dvarionas stengėsi suprasti ir atskleisti visas specifines melodines bei emocines smuiko ypatybes, kartu neatsisakydamas neišsemiamų techniškų, virtuozinių šio dainingo instrumento savybių bei galimybių.
1960 m. buvo sukurtas Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.1. Keturių dalių ciklinis kūrinys atspindi turtingą vidaus pasaulį, visą jo įvairovę.

Žodžiai autorinių teisių sergėtojams

Nutekėjo daaugiau kaip pusamžis, kai vienoje iš Kauno koncertų salių iš dainininkės Beatričės Grincevičiūtės lūpų pirmą kartą pasigirdo Balio Dvariono daina Žvaigždutė. Laiko medis auga. Vien garso įrašai liudija, kad tarp dainos atlikėjų (sopranai, mecosopranai) – daug žymių vardų. Ne vien moterų. Tenoras Virgilijus Noreika Žvaigždutę dainavo Berlyno valstybinės operos teatro Apolono salėje. Vienoje mūsų dainų šventėje dainą atliko tūkstantinis vaikų choras. Įdomu, kad šia daina žymima svarbi pradžia paties kompozitoriaus kūryboje. Kaip prisipažino pats Dvarionas, tai buvo pirmas užtikrintas jo žingsnis į vocalis, į žmogaus balso atliekamą muziką. Štai todėl šių eilučių autoriui, artimai susilietusiam su Žvaigždutės pradžių pradžia, norisi pasidalinti ir vienu rūpesčiu. Juolab kad esant gyvam kompozitoriui apie tai ne kartą dalintasi mintimis.
Tai susiję su Žvaigždutės žodžiais. Gal net reikėtų sa

akyti – pačia kūrinio istorija. Į tekstą kėsinosi ne viena ranka. Būta įvairių priežasčių. Vis dėlto svarbiausias kaltininkas – patsai Laikmetis.
Apžvelgiant tektų pirmiausia pasižiūrėti į tekstą, kuris pasigirdo premjeros valandą – 1943-iaisiais, vokiečių okupacijos metais. Salėje su karo metų būtinybe – aptemdytais langais. Štai jis:

Žvaigždutė

Esi graži ir nuostabi, žvaigždute,
aukštai, aukštai ant mėlyno dangaus.
Švieti tu meiliai rūmams ir pirkutėms,
švieti tu darbui ir keliams žmogaus.

Tavim nukaista naktys sidabrinės
kaip nuostabiausios laimės šypsena.
Iki tavęs, iki tavos tėvynės
Tekyla mūs svajonės ir daina.

Esi graži ir nuostabi, žvaigždute.

Tai ne poeto profesionalo žodžiai. Tai tekstas marijampoliškio moksleivio, kuriam – kaip daugeliui panašaus amžiaus vaikinų ir mergaičių – savo jaunystės jausmų perteklių norėjosi reikšti ir poetine forma. Dar ir abitūros vakare skaitytas (kartu su turinio atžvilgiu giminingais eilėraščiais). Tik, regis, Žvaigždutei buvo lemtas išimtinesnis kelias. Ji buuvo išspausdinta Kauno žurnale Savaitė. Poeto Bernardo Brazdžionio ranka įdėta į to meto “jauniausiųjų” almanachą (vokiečių okupacinės valdžios cenzūros jau neleistam pasirodyti). Tatai be klaidos galiu liudyti, nes aš pats, čia rašantis, buvau minimo kūrinėlio autorius.
Beje, Brazdžionio globojamam almanachui įteikiau savo mokyklos išleistuvių vakare skaitytą eilėraščio variantą. Jame antrasis Žvaigždutės posmelis jau šitaip skambėjo:

Tavim nukaista naktys sidabrinės
Kaip nuostabiausios laimės šypsena.
Po tavimi mana dainelė gimė,
šviesių svajonių ir vilties pilna.

Jau susipažinęs kompozitoriui Baliui Dvarionui parodžiau ir tokią Žvaigždutę. Jam taip pat patiko. “Na, da

abar turėsime dvi dainas!” – nusijuokė maestro. Atsitiktinumas, kad tuomet buvo ruošiamas leidinys, ir iš kompozitoriaus rankų ir antrasis tekstas pasiekė dainininkus.
Bet gal bus aiškiau, jei pasakosiu per asmeninių atsiminimų prizmę. Balys Dvarionas greitai susirado buvusį moksleivį (tuomet jau vilniškį studentą filologą, savo jėgas bandžiusį dar ir radijo reportažo baruose). Pas maestro mane “nusiuntė” Beatričė, kurią radijo pastogėje ir pažinau. Tai ir buvo pradžia bičiulystės (su vienu ir kitu, nepaisant nemažo amžiaus skirtumo), trukusios iki abiejų puikių žmonių gyvenimo pabaigos. Ir, aišku, aš ne vieną kartą iš vieno ir iš kito lūpų klausiausi pasakojimų apie Žvaigždutę.
Pasak Balio Dvariono, pati pradžia taip atrodė. Vieną vakarą (anais laikais be žiburių gatvėse) į duris pasibeldė to meto operos garsenybė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Pirmieji žodžiai: “Baly, ruošiu rečitalį. Parašyk man dainą. Va tekstas.” Ir ji ant fortepijono paklojo iš žurnalo iškirptą Žvaigždutę.
Esą kompozitorius jau pirmąjį vakarą teisinosi, kad vokalinių kūrinių nerašąs. Iš tikrųjų būta dar kitos priežasties. Ramiai perskaitęs tekstelį, jis negalėjo suprasti, ką gi bendra eilėraštis turi su šia elegantiška teatro žvaigžde. Vis dėlto iškarpa liko “po ranka”.
Tęsinys nelauktas. Štai tokių aplinkybių pagimdytas. Tuomet muzikinio pasaulio žmonės važinėjo į nuošaliausius šalies kampelius koncertuoti. Aibių karo prievolių varginamų tautiečių dvasios kelti. Ta proga ir maisto produktų parsivežti. Ir va
a šalia Balio dažnai dainavo ir “Lietuvos lakštingala” (taip žmonės ėmė Beatričę Grincevičiūtę vadinti). “Vienos tokios išvykos metu kažkaip atidžiau įsiklausiau į Beatričės balsą. Ir eilėraštį prisiminiau!” Galima sakyti, pažodžiui savo pasakojimą ne sykį kartojo Balys Dvarionas. Ir pratęsdavo: “Grįžau į namus, sėdau prie fortepijono. Pasilenkiau prie iškarpos. Rankos palietė instrumentą. Daina gimė vienu atsikvėpimu.”
Iš karto Žvaigždutė įsitvirtino ir koncertų programose. Tik tuo metu jau ir raudonieji tankai artėjo prie Kauno. Daug žmonių pasitraukė. Balys ir Beatričė pasiliko. Žymų pianistą, dirigentą, kompozitorių nauja valdžia toleravo. Tačiau vertino kritiškai. Ir į Beatričės bei kitų dainininkų atliekamą Žvaigždutę žiūrėta kreivai. Juk leisti dangaus žvaigždei vienodai šviesti “rūmams ir pirkutėms” – akibrokštas taip garbinamai klasių kovai. Įsikišama. Leidžiama dainuoti: “Švieti tu meiliai girioms ir giružėms”. Arba: “Švieti tu meiliai tėviškės giružėms”. Visai to nenorėdamas, tarybinis anonimas (man nežinomas) sukūrė naują situaciją. Dvarionas prunkštė į kumštį. Žodžiai, esą pasiūlyti kažkurio eiliuojančio tarybinio kultūros veikėjo, priartino Žvaigždutę prie. miško brolių (partizanų).. Vis dėlto cenzūra nesiryžo į išlaidas nurašyti visų Lietuvos girių.
Dar pavojingesnė padėtis. Atmenu, vieną dieną Dvarionas manęs ieško visais telefonais. Kviečia skubiausiai aplankyti. Ateinu. Maestro patsai atidaro duris. Kalba apie Žvaigždutę. Girdi, artėja Lietuvos kultūros “dekada” Maskvoje (jei atmintis neapgauna, ketvirtoji). Peržiūrima muzikinė programa. Paskirta ir Žvaigždutei vieta. Tik va pa
asiūlymas: rasti žodį, bent užuominą, kad tai ne šiaip sau žvaigždė, o – kieno gi kito! – maskviškio Kremliaus. Kažkoks “draugas Z.” net rusiškai sueiliavęs. Parodo. Netikiu savo akimis. Žvelgiu į kompozitoriaus veidą. Lyg ir visai rimtai sakoma. Esu nemaža kompromisų daręs gyvenime, tačiau tą akimirką suakmenėjau. Ir šiandien girdžiu savo balsą: “Maestro! Tai juk būtų visai kita daina. Ne Žvaigždutė. Tegul kiti ir sukuria”. Kompozitorius ilgai žiūri į mane. Žvilgsniai susitinka. Staiga įvyksta visai nelauktas dalykas. Balys ima skardžiausiai juoktis. Paskui užsimojęs ranka stipriai tvoja man per petį. “Taip, tai būtų visai kita daina. Tegul sau ir kuria. Aš jiems taip ir pasakiau – savo ir paties vardu!” Iki tos popietės nežinojau, kad Dvarionas moka taip žiauriai juokauti.
Būta dar vienos popietės, susietos su ta pačia nelaiminga “dekada”. Jau po jos. Vėl aš kviečiamas. Balys ne mažiau sutrikęs. Kas nutiko? Esą jis turįs manęs atsiprašyti, nes “tatai” atsitiko be jo žinios. Kas gi? Pasirodo, Maskvoje taip pat reikėjo Žvaigždutę gelbėti. Mat (tikrasis) tekstas buvo verčiamas ir į rusų kalbą. Spausdinamas įvairiuose leidiniuose. Ir va nežinia kodėl (ar dėl nežinojimo, ar kad dainą “paremtų”) įrašoma visai kita Žvaigždutės žodžių autoriaus pavardė. Salomėja Nėris! Taip ir pasklido. Net žinoma kaltininkė. Tai renginių režisierė Kazimiera Kymantaitė. Eilė man nustebti. Tai juk vienas didžiųjų gyvenimo nuotykių. Jį primena Nėries kūrybos bibliografija, kur poetei priskiriamas mano eilėraštis (su pataisa skliausteliuose). Net į kitų tautų leidinius patekęs (pavyzdžiui, į estų mokyklinį muzikos vadovėlį). Ką gi. Nesusipykome su kompozitoriumi. Tik šypsojomės ir – dar labiau suartėjome.
Tarsi pakaktų. Ne. Jau atgimusios Lietuvos metais išgirstu vieną kitą žymią Lietuvos solistę dainuojant Žvaigždutę, taip pat ir garso įrašus (pavyzdžiui, Juditos Leitaitės), kur daina ir toliau pešiojama.
Deja, pastarasis įsikišimas labai rimtas.
Daug kentėjusiame posmelyje viena eilutė taip nuskamba:
“. švieti tu (žvaigždute) Dievui (vietoje darbui) ir keliams žmogaus”.
Viena jauna dainininkė pataisą man taip paaiškina: atsisakyta “tarybiškumo”, tai yra žodžio “darbas”. Šiuo atveju naujam anonimui, žodžio “darbas” iš dainos išbraukėjui, norėčiau štai ką pasakyti: tai spjūvis į veidą pačiam Kūrėjui. O ką jau kalbėti apie vieną svarbiausių Jo nuostatų: “Netark savo Viešpaties Dievo vardo be reikalo”. Ir dar: rodos, sulaukėme laikų, kai autorinės teisės turėtų būti gerbiamos, ir tatai šiais sakiniais kaip tiktai primenu.
Vis dėlto žodžio Dievas “įmontavimas” į mano jaunystės dienų kūrinėlį reikalauja išsamesnio paaiškinimo. Štai todėl iš gilaus praeities šulinio keliu valandas, kai ranka rašė žodžius, įžiebusius dainą Žvaigždutė. Visa tai manyje gyva. Tai karo metai, kai kaimai ir miestai užgesino žiburius. Liko žvaigždės, – jos žibėjo nenugalimai. Kažkur Suvalkijoje, arti nedidelio Kalvarijos miestelio ant Šešupės kranto, kur tėvai turėjo ūkį, pakako progų tatai stipriai pajausti. Jaučiau ir žinojau, kad Kažkas budi, kas mus apgins, kad turime ateitį. Žvaigždės, tarp jų ir viena maža – manoji, tai ir buvo vilties ženklas. Ranka kilo tą jausmą užrašyti. Iš tikrųjų jaunai, nuoširdžiai tėvų tikėjimu perpildytai širdžiai, tai ir buvo – Dievo artumas. O dar ir pirmoji meilė, dar ir visa visa, kas žemėje – dieviška.
Nereikia Žvaigždutei papildomo žodžio. Reikia įstengti taip dainuoti, kad jaustųsi Dievo artumas.
Bičiulystė ir ilgametis bendravimas su kompozitoriumi Baliu Dvarionu leidžia manyti, kad šiuos žodžius privalau tarti ir maestro vardu.

Dainos Žvaigždutė žodžių autorius
Leonas Stepanauskas

Leave a Comment