Asmenybės teorijų lyginamoji analizė

Klasikinė psichoanalizė

S. Froido (Sigmund Freud, 1856-1939) darbai, kurių ištakos yra biologijoje, neurologijoje ir psichiatrijoje, pateikė savo laikmečiui naują asmenybės supratimą, sukrėtusi tų laikų normas ir padariusį didžiulę įtaką Vakarų kultūrai. Froido sukurta teorija yra pirmoji visapusiška asmenybės teorija. Jos pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai.
Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje Froidas išskyrė 3 lygius:
• Sąmonės lygmuo – pojūčiai ir išgyvenimai, kuriuos mes suvokiame duotu momentu. Sąmonė appima labai mažą procentą informacijos, saugomos smegenyse. Tai tarsi matoma ledkalnio viršūnė, nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti.
• Priešsąmonės lygmuo – “prieinama atmintis” – joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį.
• Pasąmonės lygmuo – pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami visi nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus manas užmiršęs; būtent pasąmonėje reikia ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių, žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio; į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niiekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius žmogaus asmenybę iš vidaus.(4)
Froido psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra nelyginant ledkalnis, kurio didžioji dalis neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas yra iškilusi į paviršių matoma ledkalnio dalis. Giliau slypi daug didesnė pa

asąmonės sritis, apimanti mintis , norus, jausmus, ir prisiminimus, kurių daugumos neįsisąmoniname. Kai kurios iš tų minčių laikinai yra ikisąmonės srityje, jas panorėję bet kada galime perkelti į sąmoningo žinojimo lygį. Froidą labiausiai domino nepasiekiamos mintys ir aistros, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors, sąmoningai nežinome, kad turime tokių nerimą keliančių minčių ir jausmų, Froido įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jis manė, kad mūsų nepripažįstami impulsai pasireiškia kitokiu, užslėptu pavidalu – mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, kasdieniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais. Taip pasąmonė įsismelkia į mūsų mintis ir jausmus.(3)

Froido struktūrinis modelis

Anot Froido, asmenybė – žmogaus emocijos, siekiai ir mintys – kyla iš konflikto tarp agresyvių, malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Asmenybė, jo požiūriu, yra paastangų įveikti šį svarbiausiąjį konfliktą padarinys – išreiškiant šiuos impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų ir kaltės jausmo arba bausmės.
Froidas aiškino kad konfliktas apima tris sąveikaujančias sistemas:
• Id
• Ego
• Superego
Id – seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: jei nevaržytų tikrovė, nedelsiant būtų siekiama pasitenkinimo ignoruojant aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus visuomene, jos normomis. Pa

agrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (Libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (Eros) ir mirties, į save arba į aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai.
Ego – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego suderina Id principą “noriu” su superego principu “reikia”.
Superego – viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina (5) ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais.
Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą. (1,2)

Elgesio motyvacija

Pagal Froidą, bet koks žmogaus aktyvumas (mąstymas, suvokimas, atmintis, vaizduotė) remiasi in

nstinktais. Taigi, varomoji elgesio jėga – instinktai. Jie elgesį gali veikti tiesiogiai ir netiesiogiai. Žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, todėl, kas juos žadina pasąmonės įtampa – instinktų veiksniai siekia šią įtampą sumažinti. Froidas nuosekliai laikėsi psichinio determinizmo principų, pagal kuriuos yra dėsninga ir būtina psichinių reiškinių priklausomybė nuo juos sukeliančių veiksnių. Žmogus yra sudėtinga energetinė sistema. Energija gali pereiti iš vienos žmogaus būsenos į kitą, bet negali niekur išnykti, t.y. psichinė energija gali transformuotis į fiziologinę ir atvirkščiai. Psichinės energijos šaltinis yra sujaudinimo būsena , atsirandanti nepatenkinus kūno poreikių. Froido teigimu, kūno poreikių psichinis vaizdinys yra instinktas. Bet kokio elgesio tikslas yra sumažinti įtampą, atsirandančią dėl energijos susikaupimo, Froidas pripažino 2 pagrindines instinktų grupes:
Eros – instinktai, reikalingi gyvybiniams procesams palaikyti ir rūšies dauginimuisi.
Thanatos – mirties instinktas. Žiaurumo ir agresijos pagrindas.
Eros instinktams atstovauja seksualiniai instinktai. Libido – tai psichinės energijos dalis, kuri save realizuoja per seksualinį elgesį.. Erogeninės zonos – libido susikaupimo vieta. Manipuliacijos šiose zonose duoda iškrovas ir teikia malonumą. Pvz.: kramtymas, čiulpimas duoda oralinį pasitenkinimą, tuštinimasis – analinį, masturbacija – genitalinį. (4)
Instinktą nusako 4 charakteristikos:
• Šaltinis – organizmo būsena ir poreikis, sukeliantis šią būseną. Gyvybės instinktų šaltinis, pvz.: šaltis, alkis; mirties – nepateikė.
• Tikslas – reiškia sužadinimo, kurį sukelia poreikis, pašalinimas ir redukcija. Jei tikslas pasiektas žmogus patiria trumpą pasitenkinimą. Nors yra daug būdų pasiekti instinktų tikslui, vi
is dėl to stebima tendencija palaikyti minimalų sužadinimą.
• Objektas – reiškia bet kokį žmogaus aplinkos daiktą arba kūno dalį, užtikrinančią pasitenkinimą (t.y. tikslą). Veiksniai, duodantys pasitenkinimą, gyvenimo eigoje kinta.
• Stimulas – energijos, jėgos spaudimo, reikalingo patenkinti instinktui, kiekis. Kuo daugiau kliūčių, tuo daugiau energijos.(2)
Froidas manė, kad daugelį socialinių – psichologinių fenomenų gali suprasti dviejų pagrindinių instinktų – seksualinių ir agresijos pakeitimo kontekste. Pagal Froidą, visa dabartinė socializacija (menas, muzika, literatūra) yra pakeistos seksualinės ir agresijos rezultatas – negalėdami patirti pasitenkinimo tiesiogiai ir nedelsiant, žmogus išmoko savo instinktyvią energiją perkelti į kitus žmones, objektus, veiklą. Taip atsirado sudėtingi religiniai, politiniai, ekonominiai ir kt. instinktai.(3)

Asmenybės vystymasis

Froidas manė , kad individo raida vyksta stadijomis. Psichoanalitinėje jo teorijoje raidos stadijos skiriamos atsižvelgiant į tai, kurios kūno vietos tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis ir yra stipriai sužadinamos. Froidas išskyrė 5 individo raidos stadijas:
• oralinė
• analinė
• falinė
• latentinė
• genitalinė
Froido teigimu, vaikystės išgyvenimai turi lemiamą reikšmę suaugusiojo asmenybės formavimuisi. Kiekvienas žmogus pereina psichoseksualinio vystymosi stadijas, kurios yra biologiškai sąlygotos ir būdingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena. Pagrindinis faktorius, nulemiantis asmenybės vystymąsi, yra seksualinis instinktas. Psichoseksualinio vystymosi stadijos pavadintos pagal kūno dalį, kurią toje stadijoje stimuliuojant galima pasiekti didžiausią pasitenkinimą.
Asmenybės vystymesi akcentuojama per didelio rūpinimosi ir frustracijos reikšmė. Per daug rūpinantis vaiku, jis netenka didelės dalies galimybių pačiam valdyti savo vidines funkcijas ir tampa priklausomas nuo kitų žmonių. Frustracija – psichoseksualiniai vaiko poreikiai nėra patenkinami. Tiek vaikystėje patirta frustracija, tiek per didelė priklausomybė gali turėti reikšmės vėlesniam suaugusio žmogaus elgesiui.(4)

Psichoanalizės vystymasis. A. Adlerio asmenybės tipai

Individualiosios psichologijos atstovas, psichoanalitikas A. Adleris (Alfred Adler, 1870-1937) savo teorijoje akcentavo socialinio intereso, kaip žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos, svarbą. Ne taip kaip Froidas, Adleris asmenybę skirstė į tipus, kurių išskyrė 4 :
• Valdantis tipas. Nedidelis socialinis interesas, aktyvus. Toks žmogus nesirūpina kitais, nori būti viršesnis už kitus, problemas sprendžia priešiškai, asocialiai, yra pasitikintis savimi.
• Imantis tipas. Didelis socialinis interesas, neaktyvus. Pagrindinis rūpestis- kuo daugiau gauti iš kitų (nieko nedarant pačiam, tik imant).
• Vengiantis tipas. Nedidelis socialinis interesas, neaktyvus. Bėga nuo problemų sprendimo. Negali pasirūpinti savimi, nes bijo nesėkmės.
• Socialiai naudingas tipas. Didelis socialinis interesas, aktyvus. Rūpinasi kitais, linkęs bendrauti. Aktyviai sprendžia problemas darbe, meilėje, draugystėje.
Pats svarbiausias įnašas į asmenybės teoriją, buvo Adlerio teorija apie kūrybiškąjį pradą „kūrybiškasis aš“. Ne taip kaip Froido ego, kurį sudaro psichologinių procesų, tarnaujančių įgimtiems instinktams, seka, Adlerio – Self – yra labai suasmeninta, subjektyvi sistema, kuri paaiškina ir suteikia prasmę organizmo patyrimams. Self ieško patirties, kuri padeda patenkinti asmenybės unikalaus gyvenimo stiliaus (būdo) poreikį. Jei šios patirties neįgyjama, tada –self – bando ją susirasti pati. Ši teorija apie kūrybiškąjį aš pradą buvo visai nauja psichoanalizėje.(2)
Taigi, asmenybės struktūra pas Froidą ir pas Adlerį iš esmės skiriasi. Froidas daug dėmesio skyrė tam, kas sudaro žmogaus asmenybę. Jis tarsi struktūrizavo ją, skirstė į dalis aiškino, kas yra kiekviena, ką duoda žmogui, o Adleris daugiau į asmenybę žiūrėjo kaip į vientisą, išskirdamas 4 asmenybių tipus ir tarsi visus žmones sutalpino į juos. Taip pat Adleris teigė, kad tuose tipuose yra unikalūs žmonės, su savotišku gyvenimo stiliumi ir pan. Pasak Adlerio, asmenybė yra nedaloma ir vientisa, sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi – siekia išsaugoti vertės jausmą. Nors Adleris perėmė iš savo mokytojo S. Froido pasąmonės sąvoką ir sampratą, tačiau daugelį psichoanalizės teiginių jis kritikavo, vienas iš jų, kalbant apie asmenybės struktūrą – asmenybės skaidymas į Id, Ego ir Super – Ego.

A. Adlerio apercepcijos schema

Adleris panašiai kaip ir Froidas manė, kad žmogaus elgesys paklūsta jo paties vaikystėje susikurtiems gyvenimo tikslams: visos mintys, jausmai, norai, poelgiai, sapnai ir psichopatologiniai fenomenai priklauso nuo tų tikslų, yra nukreipti jų siekimui. Adlerio nuomone, asmenybės veiklos motyvu ir varomąja jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, valdžios siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo (vėliau Adleris akcentavo tobulumo siekimą) asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, nepriklausomas nuo kitų, mažai galintis; šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent čia ir pasireiškia įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Žmonės turi įgimtą socialinį instinktą, kuris juos verčia atsisakyti egoistinių tikslų vardan visuomenės, savo asmeninius poreikius nukreipti socialiniai naudai.
Socialinio intereso jausmas yra įgimtas kiekvienam žmogui, tačiau būtinos tam tikros sąlygos šeimoje to vidinio potencialo atskleidimui. Bendradarbiavimo, pasitikėjimo, pagalbos asmenybei ir lygiavertiškumo dvasia vykstantys procesai šeimoje stimuliuoja socialinio intereso augimą. Esant pakankamai stipriam socialiniam jausmui, vaikas pasirenka pranašumo tikslus, kurie suderinami su kitų žmonių pranašumo tikslais ir neprieštarauja bendro gyvenimo normoms. Esant silpnam socialiniam jausmui, vaiko pasirenkami tikslai yra individualistiški, nesusiję su gyvenimu visuomenėje. Asmeninį žmogaus judėjimo per gyvenimą dėsnį A.Adleris pavadino gyvenimo stiliumi.(2,4)
Tam tikra prasme atrodytų, kad Adlerio požiūris yra toks pat biologinis , kaip ir Froido, tačiau Adlerio asmens teorija minimalizavo seksualinį instinktą, kuris Froido ankstyvojoje teorijoje suvaidino beveik pagrindinį vaidmenį asmens elgesio pokyčiuose. Žmogus visų pirma yra socialinis, o ne seksualinis individas. Taigi, Froidas žmonių elgesį aiškino per instinktus, Adleris per poreikius, kurie abiejų manymu yra įgimti (Adlerio požiūris toks pat biologinis kaip Froido), bet vėliau, augant, didelę įtaką daro tai, kokioje aplinkoje auga žmogus. Kalbant apie Froido teoriją, galima teigti, kad tik nuo aplinkos priklauso, kokie instinktai bus daugiau paveikti aplinkos, išvystyti (tai yra, kuo toliau vadovausis žmogus gyvenime), o kurie bus daugiau mažiau nuslopinti, ir žmogaus gyvenime didelės įtakos neturės. O Adlerio teorijoje taip pat matyti, kad aplinka motyvacijai taip pat turi didelę reikšmę (šeima, kultūra, draugai).
A. Adlerio asmenybės vystymasis

Pagal Adlerio teoriją, asmenybė formuojasi per kelerius pirmuosius gyvenimo metus. Vaiko gimimo eiliškumas suteikia tik galimybę, o ne garantiją įgyti vienokį ar kitokį specifinį patyrimą. Pagal gimimo eiliškumą galima numatyti tam tikro žmogaus apercepcijos schemas, tikslus ar asmenybės savybes.
Gimimo eiliškumas – turi reikšmės gyvenimo stiliaus formavimuisi. Jei vaikai turi tuos pačius tėvus ir auga panašiose gyvenimo sąlygose, jų socialinė aplinka vis tiek nėra identiška. Priklauso nuo to, ar esi pirmas, ar antras, ar paskutinysis vaikas šeimoje. Taip pat daug kas priklauso nuo to, ar yra vienas berniukas tarp mergaičių, ar viena mergaitė tarp berniukų.(4)

Pirmasis Froido ir Adlerio asmenybės teorijų panašumas tas, jog abu manė , kad asmenybė susiformuoja pirmaisiais gyvenimo metais. Tačiau Froidas asmenybės vystymąsi aiškino remdamasis seksualiniais instinktais, o Adleris labiau akcentavo aplinką kurioje asmenybė formuojasi.
Taip pat, Froido ir Adlerio nuomonės sutapo dėl to, kad socialinė aplinka veikia asmenybės vystymąsi. Tačiau Adlerio socialinės aplinkos įtaka daug didesnė nei Froido teorijoje. Na, o dabar jau žinoma, jog asmenybės vystymąsi lemia tiek genai, tiek aplinka.

S. Froido ir C. Jungo teorijų panašumai ir skirtumai

Carl Gustav Jung (1875-1961), analitinės psichologijos atstovas. Ilgą laiką buvo Froido mokinys. Froidas tikėjosi, kad Jungas perims ir toliau vystys jo teoriją, tačiau jis sukūrė savo atskirą ir savotišką teoriją, todėl jie susipyko ir išsiskyrė. Kaip ir Adleris, taip ir Jungas jam oponavo.
Nors Jungas kaip ir Froidas, akcentavo pasąmonės reikšmę žmogaus elgesiui, jis nesutiko su seksualinio instinkto, kaip visą elgesį persmelkiančios jėgos, traktavimu. Taip pat, šalia asmeninės pasąmonės termino Jungas įvedė kolektyvinės pasąmonės terminą, apibūdinantį tam tikrus iš protėvių paveldėtus psichinius darinius. Jis teigė, kad žmogaus elgesį lemia ne tik individuali bei rasinė istorija, bet ir to žmogaus tikslai, t.y. elgesiui reikšminga tiek praeitis, tiek ateitis.
Panašumas tas, kad Jungo, beje ir Adlerio, teorijose atsispindi tai, kad svarbiausios jėgos yra pasąmonėje. Skiriasi tik tai kaip jie suprato tas jėgas. Froidas akcentavo Libido (psichoseksualinę energiją), Jungas – kolektyvinę pasąmonę, o Adleris – gyvenimo stilių, gyvenimo tikslą.
Taip pat, Jungas (kaip ir Froidas) sakė, kad asmenybė yra sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų. Tačiau jis išskyrė kitokias sistemas: tai sąmonė, individuali pasąmonė ir kolektyvinė sąmonė.
Jungas teigė, jog asmenybės aktyvumą užtikrina psichinė energija. Jis nureikšmino Froido libido energiją, nesiejo jos su seksualumu. Pagal Jungą, psichinė energija – daug daugiau nei libido.
Apie asmenybės vystymąsi Jungas sako taip: „žmonės pastoviai tobulėja“. Taigi, žmogaus vystymasis – tai pastovaus tobulėjimo procesas, vykstantis visą gyvenimą. Tai dar vienas skirtumas nuo Froido, kuris teigė jog asmenybė susiformuoja vaikystėje.
Jungo ir Froido pasąmonės supratimas skiriasi tokiu pagrindiniu aspektu: Froidas sakė, kad žmogus į pasąmonę išstumia nemalonius išgyvenimus, jausmus ir pan., o Jungas sakė, kad žmogaus gyvenimas – visuomenės pasąmonės savirealizacijos istorija. Tai kas pasąmonėje – siekia realizuotis.(2,4)

Humanistinė psichoanalizė

Erich Fromm (1900-1980), humanistinės psichoanalizės atstovas, domėjosi Froidu ir Karlu Marksu (Karl Marx), todėl teigiama, jog jo teorija yra šių dviejų autorių teorijų unikalus mišinys. Froidas, žinoma, šnekėjo apie pasąmonę, instinktus, t.y. biologinę prigimtį, o tuo tarpu K. Marksas laikė žmones priklausomus nuo visuomenės ir ypatingai nuo ekonominės sistemos. Fromas prie šio teorijų mišinio pridėjo 2 determinuotas sistemas kurios buvo svetimos jo įkvėpėjams. Viena jų – laisvės idėja, tiksliau Fromas ją padaro žmogaus prigimties centrine charakteristika.
Fromo tvirtinimu, žmogaus elgesį galima suprasti tik konkrečiu istoriniu momentu egzistuojančios kultūros kontekste. Asmenybė yra įgimtų poreikių bei socialinių normų sąveikos produktas. Asmenybės analizė galima tik įvertinus socialinę padėtį, o psichologijos pagrindu turėtų būti filosofinė – antropologinė žmogaus egzistavimo koncepcija.
Fromas nesutiko su tuo, kad elgesio motyvacija susijusi vien tik su fiziologinių poreikių patenkinimu (alkis, troškulys, seksas). Tai pagrindinis skirtumas nuo Froido. Fromas skyrė ir egzistencinius poreikius, būdingus tik žmogui. Jie atsirado vystantis kultūrai ir bandant suprasti egzistavimo prasmę. Žmogaus elgesio motyvacinė jėga – tai konfliktas tarp veržimosi į laisvę ir veržimosi į saugumą. Svarbiausi yra 5 egzistenciniai poreikiai:
• ryšių užmezgimo poreikis (siejamas su meilės jausmu).
• savęs įveikimo poreikis (siejamas su gyvuliškos prigimties įveikimu, kūryba, griovimu).
• šaknų poreikis (siejamas su globa, ryšiais su motina).
• identiškumo poreikis (savęs kaip skirtingos nuo kitų asmenybės supratimas).
• požiūrių sistemos poreikis (susijęs su pasaulio suvokimu).(4)
Taigi, galima teigti, kad Fromas, kai kuriais atvejais, yra lyg pereinamoji figūra, kitaip sakant teoretikas, kuris sujungia kitas teorijas į vieną. Svarbiausia yra tai, kad jis sujungia froidistų ir neofroidistų teorijas ( labiausiai A. Adlerio ir K. Horney). Jį iš tiesų būtų galima laikyti egzistencialistu.

K. Horney ir H. S. Sullivan neofroidizmas

Froidas psichoseksualinio vystymosi stadijose aprašė Elektros kompleksą. Pagal jį, pirmasis mergaičių meilės objektas – mama, tačiau falinėje stadijoje mergaitė lygindama save su broliu ar tėvu supranta, kad ji kitokia – neturi penio. Formuojasi penio pavydas, atitinkantis berniukų kastracijos baimę. Mergaitė jaučia pyktį, kad motina ją pagimdė be penio ar atėmė jį kaip bausmę už kažkokį nusikaltimą. Mergaitė atsisako motinos kaip svarbiausio meilės objekto ir atsisuka į tėvą, kurį siekia turėti vien tik sau, stengdamasi pašalinti konkurentę motiną.
Karen Horney (1885-1952) nesutiko su Froido teiginiais, jog mergaitė jaučia penio pavydą bei priekaištauja motinai, kad pagimdė ją be penio. Horni teigimu, moterys jaučiasi menkavertės, nes jų gyvenimas yra pagrįstas ekonomine, politine, ir psichologine priklausomybe nuo vyrų. Moterys nori būti panašios į vyrus todėl, kad vyrai turi visuomenėje daugiau laisvių ir teisių, o ne dėl „penio pavydo“. Pagal Horni, asmenybės vystymuisi didelę įtaką daro sociokultūrinė aplinka, o neurozė suprantama kaip unikalių tarpasmeninių santykių sutrikimas.
Horni sutiko su Froidu, kad asmenybės formavimuisi yra svarbūs vaikystės išgyvenimai, tačiau neigė psichoseksualinius vystymosi dėsningumus. Ji manė, kad lemiantis vystymąsi veiksnys yra socialiniai santykiai tarp vaiko ir tėvų. Vaikystėje yra svarbūs du poreikiai:
• Pasitenkinimo poreikis. Tai biologiniai (maisto, miego, ir pan.) poreikiai, kurie nėra pagrindiniai vaiko vystymuisi.
• Saugumo poreikis, t.y. poreikis būti mylimam ir apgintam nuo išorinio pasaulio.(4)

Harri Stack Sullivan (1892-1949) įsitikinęs, jog asmenybę įmanoma suprasti tik tyrinėjant tarpasmeninius santykius. Kadangi žmogaus vystymasis vyksta visuomenėje, tai be kitų žmonių mes neturėtume asmenybės. Asmenybė – tai hipotezė, iliuzija, kurios negalima tyrinėti, neatsižvelgiant į tarpasmeninius santykius, t.y. asmenybė ne psichikoje, bet tarpasmeniniuose santykiuose. Tai ir būtų pagrindinis skirtumas Froido ir Salivano teorijose.
Taip pat, Salivano teigimu, žmogus išmoksta elgtis vienaip ar kitaip bendraudamas su žmonėmis, o ne dėl kokių nors vidinių imperatyvų, pvz., instinktų, kaip teigė Froidas. Psichoterapijoje, dirbdamas su šizofrenija sergančiais žmonėmis Salivanas bandė naudoti Froido sukurtą psichoanalitinį laisvųjų asociacijų metodą. Pastebėjęs, kad šis metodas dažnai padidina pacientų nerimo lygį, sukūrė savo efektyvesnį psichiatrinį interviu.(4)

Ego psichologija. Froido ir E. Eriksono teorijų skirtumai ir panašumai

Erik Erikson (1902–1994) – vienas žymiausių ego – psichologų, „neofroidistų“. Jam svarbiausia buvo ego ir ego adaptaciniai sugebėjimai, siejant juos su individo raidos problema. Išryškindamas ego vaidmenį, jis kreipė dėmesį ir į biologinių bei socialinių faktorių įtaką. Eriksonas teigė, kad bet koks psichologinis fenomenas gali būti suprastas tik biologinių, elgsenos, empirinių ir socialinių faktorių sąveikos kontekste. Sakė, kad jo idėjos yra Froido psicho seksualinio vystymosi teorijos tąsa.

Nuo klasikinės Froido psichoanalizės Eriksono teorijos skirtumus galima sudėti į keletą punktų:
1) Eriksonas labiausiai akcentavo Ego, tuo tarpu Froidas ego tik dalinai pripažino savo paskutiniuose darbuose. Eriksono nuomone, būtent ego greičiausiai sudaro žmogaus elgesio ir funkcionavimo pagrindą. Jis laikė ego autonomine asmenybės struktūra, kurios svarbiausia vystymosi kryptis yra socialinė adaptacija; paraleliai vystosi id ir instinktai. Šis požiūris į žmogaus prigimtį, pavadintas ego – psichologija, radikaliai skiriasi nuo ankstyvojo psichodinaminio požiūrio tuo, jog ego – psichologija laiko žmones racionalesniais ir todėl priimančiais sąmoningus sprendimus ir sąmoningai sprendžiančiais gyvenimiškas problemas. Jeigu Froidas teigė, jog ego kovoja norėdamas išspręsti problemą tarp instinktyvių potraukių ir moralinių apribojimų, Eriksonas įrodinėjo, kad ego – savarankiška sistema, sąveikaujanti su realybe suvokimo, mąstymo, dėmesio ir atminties pagalba. Skyrė ypatingą dėmesį ego adaptacinėms funkcijoms.
2) Ego vystymosi teorija apima visą individo gyvenimo erdvę ( nuo kūdikystės iki senatvės). Froidas apsiribojo ankstyvųjų vaikystės išgyvenimų įtaka ir nesidomėjo vystymusi vėlesniais periodais.
3) Eriksonas suformulavo naują požiūrį į šeimos ir kultūrinio konteksto poveikį. Froidą domino tėvų įtaka vaiko asmenybės formavimuisi, o Eriksonas akcentavo istorines sąlygas, kuriose formuojasi vaiko ego. Jis rėmėsi žmonių, priklausančių skirtingoms kultūroms, stebėjimų duomenimis, norėdamas įrodyti: ego vystymasis neišvengiamai ir glaudžiai siejasi su kintančiomis socialinių reikalavimų ypatybėmis ir vertybių sistema.
4) Froidas ir Eriksonas skirtingai žiūri į psichoseksualinių konfliktų prigimtį ir galimą išsprendimą. Froidas turėjo tikslą neįsisąmonintų psichinių poreikių asmenybei esmę ir ypatumus, paaiškinti, kaip ankstyva trauma gali vesti į psichopatologiją brandžiame amžiuje. Eriksonas tuo tarpu matė būtinybę atkreipti dėmesį į žmogaus sugebėjimą įveikti psichosocialinio charakterio gyvenimo sunkumus. Išskiriamos ego savybės, t.y. laimėjimai, atsiskleidžiantys skirtingais gyvenimo periodais. Šis pastarasis skirtumas, ko gero, svarbiausias: fatališkam Froido įtikinėjimui dėl to, kad žmonės paklūstantys instinktyviems siekiams, pasmerkti socialinėms problemoms, priešpastatomas Eriksono teiginys apie tai, kad kiekviena asmenybė ar vystymosi krizė – tai iššūkis, skatinantis asmenybę augti ir įveikti sunkumus. Norint suprasti asmenybę, reikia žinoti, kaip ji susidoroja su kiekviena reikšminga gyvenimo krize arba kaip neadekvatus ankstyvųjų problemų sprendimas atėmė iš žmogaus galimybę susidoroti su tolesnėmis problemomis, tai vienintelis raktas.
Matome kad skirtumų gana daug, tačiau yra ir bendrumų. Froidas ir Eriksonas, abu teigia, kad asmenybės raidos stadijos nulemtos ir jų eiliškumas nekintantis. Eriksonas taip pat pripažįsta visų vėlesnių motyvacijų ir asmenybės dispozicijų biologinius ir seksualinius pagrindus, o taip pat Froido asmenybės struktūrinį modelį (Id, Ego, Super – Ego). (2,4)

Išvados

1. S. Froidas yra garsiausias psichoanalizės atstovas, kurio sukurta teorija yra pirmoji visapusiška asmenybės teorija. Jos pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai.
2. „Neofroidininkai“ pripažino pagrindines Froido mintis: kad asmenybę sudaro Id, Ego, Superego; kad pasąmonė yra svarbi; kad asmenybė formuojasi vaikystėje; kad nerimas yra varomoji jėga ir kad egzistuoja gynybos mechanizmai.
3. Nuo Froido, „neofroidininkai“ skyrėsi dviem svarbiais aspektais. Pirma, jie labiau pabrėžė sąmonės vaidmenį, aiškinant patyrimą ir susidorojant su aplinkos reikalavimais. Be to, jie abejojo, kad seksas ir agresija yra visa išsemiantys motyvai.
4. Alfredas Adleris ir Karen Horney sutiko su Froidu, kad vaikystė yra labai svarbi. Bet buvo įsitikinę, kad formuojantis asmenybei lemiamą reikšmę turi ne seksualinė, bet socialinė įtampa patirta vaikystėje.
5. Erichas Fromas ir kiti „Ego psichologai“ sutiko su Froidu, kad ego labai svarbus. Tačiau, didelės reikšmės neteikė seksualiniams ir agresijos impulsams. Jie teigė, kad Ego siekia santarvės ir meilės, tiesos ir laisvės; ir šie sąmoningi siekiai nėra vien tik sublimuoti žemesnieji motyvai.
6. Erikas Eriksonas pritarė Froidui, kad raida vyksta pakopomis, bet jos yra psichosocialinės, o ne psichoseksualinės.
7. Karlas Jungas mažiau pabrėžė socialinius veiksnius, ir sutiko su Froidu, kad pasąmonės įtaka labai didelė. Tačiau, Jungas manė, kad pasąmonė apima ne vien tik išstumtas mintis ir jausmus. Jis įvedė kolektyvinės pasąmonės terminą.
8. Galima teigti, kad tiek Jungas, tiek Adleris, Eriksonas, Fromas, Salivanas ir Horni yra sukūrę skirtingas, individualias ir originalias teorijas, turinčias ir panašumų ir skirtumų.

Literatūros sąrašas

1. Freud S. Psichoanalizės įvadas. – Vilnius: ALK/Vaga, 1999.
2. Hjelle L. A., Ziegler D. J. Personality Theories. Basic Assieption, Research, and Applications. – N. Y.: Mc GrawHill, Inc, 1992.
3. Myers D. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.
4. Perminas A., Goštautas. A., Endriulaitienė A. Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. – Kaunas: VDU, 2004.
Psichologijos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993

Leave a Comment