Asmenybės raida, jos tyrimo metodai, pojūčiai ir suvokimai

Psichologijoje išskiriamos 4 duomenų apie asmenybę rinkimo kategorijas:
LOTS:
a) L- duomenys. Tai gyvenimo užrašai. Tai informacija apie tiriamą žmogų, kuri gaunama iš įvairių dokumentų, užrašų, užfiksuotų įvairiose įmonėse apie įvairius gyvenimo įvykius.
b) O- stebėjimo duomenys. Tai įvairi informacija, gaunama iš kompetentingų stebėtojų( tėvų, mokytojų, draugų). Žmogus stebimas ir vertinamas. Šie duomenys dažniausiai gaunami asmeninių savybių vertinimo pavidalu. Dominantys duomenys gali būti surinkti pagal tam tikro elgesio stebėjimą arba bendrą asmeninį charakterio vertinimą( pasitikėjimas savimi, bendravimo įgūdžiai).Šie duomenys gali būti gauti tiek iš vieno, tiek išš kelių stebėtojų.
c) T – testavimo duomenys. Jie sudaryti iš informacijos, gautos eksperimentinių procedūrų ar standartizuotų testų pagalba( asmenybės, intelekto testai).
d) S- savęs vertinimas. Tai informacija, suteikta tiriamojo apie save. Šie duomenys gaunami klausimų ir atsakymų ar anketos pagrindu. Klausimynai gali apimti 1 charakterio bruožą( požiūris į darbą, optimizmas) ar daugiau.

PSICHOLOGIJOS METODAI

Pagrindinės tyrimo strategijos: stebėjimo, koreliacinė ir eksperimentinė strategijos. Stebėjimo strategija . Ji suprantama kaip bendras planas, programa, numatanti tyrimo etapus, sąlygojanti empirinių duomenų surinkimo būdus ir tų duomenų interpretaciją. Stebėjimo strategija- tai tyrimų programa, kurios tiikslas aprašyti reiškinį ar jo eigą, parodyti tam tikrų faktų pasiskirstymą. Kartais, jei to reikia, remiantis aprašytų faktų pasiskirstymu galima juos suklasifikuoti. Dažniausiai atliekamas kasdieninio gyvenimo sąlygose( natūralus stebėjimas). Tai išeities taškas, ką galime patikrinti kitomis strategijomis. Taip pat gali bū

ūti laboratorinis stebėjimas- kontroliuojamose sąlygose.
Koreliacinė ir eksperimentinė strategijos- tokios pat kaip ir asmenybės tyrimo ir vertinimo.
Tyrimo technika. Ji suprantama kaip empirinių duomenų rinkimo būdas. Tai gali būti:
a)apklausa- tai duomenų rinkimas tiriamajam žodžiu ar raštu atsakant į pateiktus klausimus. Raštu- anketos, klausimynai, žodžiu- pokalbis, interviu. Interviu gali būti standartizuotas ir nestandartizuotas.
Standartizuotas- iš anksto suformuojami klausimai ir pateikiami asmeniui tam tikra nustatyta tvarka;
Nestandartizuotas- klausimai išanksto nesuformuluojami, tyrėjas, atsižvelgdamas į atsakymus, pateikia klausimus. Pateikiama bendra pokalbio tema, priklausomai nuo atsakymų pateikiami klausimai.
Anketa- tam tikru būdu sudarytas klausimų rinkinys, kurio kiekvienas klausimas logiškai susijęs su apklausos tikslu. Tai masiniams tyrimams pritaikytas būdas. Žmogus atsako raštu.
b) testavimas. Gali būti gabumų, intelekto testavimai.

ASMENYBĖS RAIDA

Žmogus gimsta, auga, bręsta, sensta ir miršta. Jo gyvenimas- tai procesas, vykstantis laike ir suusidedantis iš tam tikrų periodų, kuriems būdinga tam tikro psichikos struktūra ir ją atitinkančios raidos tendencijos.
Asmenybės raidą lemia žmogaus genetinių, biologinių, fizinių ir socialinių aplinkos sąlygų sąveika. Asmenybės raida skirstoma į 3 sferas:
1) Fizinė- apima vaiko augimą ir kūno pakitimus, motorinius sugebėjimus, maitinimosi ir fizinės sveikatos ypatybes.
2) Pažintinė-apima suvokimą, vaizduotę, atmintį, mąstymą ir kalbą.
3) Psichosocialinė- apima emocijas, asmenybę bei tarpusavio ryšius su kitais žmonėmis.
Egzistuoja nuomonė, kad vystosi tik kūdikiai, vaikai ir jaunuoliai, o suaugę- jau susiformavę, pvz pasak S.Freud “ žmogus vystosi tik kūdikystėje ir vaikystėje, o

vėliau tik pasireiškia tai, kas yra susiklostę pasąmonėje.“
Tačiau ir suaugusių žmonių vystymosi pokyčiai turi ne mažesnę reikšmę nei kūdikio, vaiko ar jaunuolio.
Pirmasis, kuris pabrėžė suaugusiojo vystymąsi buvo K.Jungas. Pagal jį, gyvenimas susideda iš 2 dalių, kurias skiria gyvenimo vidurys( apie 40-uosius metus). Pirmojoje daly formuojasi išorinis “ aš “, kai siekiama pritapti prie išorinio pasaulio. Antrojoje vystosi vidinis “ aš “, kai derinamasi prie vidinio pasaulio.
Vėliau saugusiojo vystymasi nagrinėjo E.Erikson, D.J.Levinson, E.R.Gold ir kiti autoriai.
Egzistuoja daug įvairių asmenybės raidos periodizacijų.

J.PIAGET periodizacija(skaitosi Pježo)

Jis sudarė raidos stadijų seką, kuri apima vaiko intelekto raida, ir sukūrė 4 pagrindines pažintines raidos stadija
1 ) Sensomotorinė. Nuo gimimo iki 2 metų(maždaug). Būdinga, kad vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus Jis turi grupę refleksų, kurie padeda reaguoti į aplinką . Vaikas pamažu pats pradeda ieškoti stimulų pažinti aplinką. per motorinį elgesį( judesį ) ir fizinį kontaktą su kažkuo iš tos aplinkos, stengiasi pratęsti įdomų patyrimą. Stadijos pabaigoje vaikas jau gali įsivaizduoti daiktus, kurių tuo metu nėra jo akiraty. Mintyse jis gali spręsti paprastas problemas ir numatyti savo veiksmų padarinius.
2) Priešoperacinė. Nuo 2 iki 7m. Vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą ir kalbą. Vis labiau lavėja jo vaizduotė. Mąstymas- egocentriškas, t.y. vaikas nesugeba suprasti įvairių dalykų kitu aspektu, nesutampančių su jo nuomone. Vaikas pasaulį supranta tik remdamasis savo pa

aties požiūriu. Šio amžiaus vaikui būdinga centracija- dėmesio sutelkimas tik į vieną situacijos bruožą. Jis pamažu pradeda klasifikuoti objektus, rūšiuoti į kategorijas ir klases. Šios stadijos pabaigoje vaiko centracija ir egocentriškumas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
3) Konkrečių operacijų stadija. 7-11m Piaget pažymi, kad šioje stadijoje vaikas gali atlikti įvairias logines operacijas, bet tik su konkrečiais daiktais. Jos mąstymas tampa vis lokiškesnis. Pradeda spręsti klasifikavimo, seriavimo uždavinius, pradeda suprasti priežastinius ryšius. Jam dar sunku abstrakčiai mąstyti, reikia konkrečių pavyzdžių, kurie padėtų sudaryti mąstymo sąsają.
4) Formalių operacijų stadija. 11-15m. Tai paskutinė pažintinės raidos stadija, kai ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formalių operacijų mąstymui būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus.
Piage nuomone, yra 2 pagrindiniai požymiai, kurie skiria paaugliui būdingų formalų mąstymą nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo:
1) Hipotetinis- dedukcinis mąstymas- susidūręs su problema, paauglys vadovaujasi bendra teorija, kuri apima visus galimus rezultatą apsprendžiančius veiksnius. Remdamasis šia teorija, jis sukuria specifines hipotezes, kurios gali būti pritaikomos tai situacijai. Po to sistemingai jas tikrina ir siekia išsiaiškinti, kuri iš jų pasireiškia konkrečiu atveju. Tokiu būdu paauglio problemų sprendimų strategijos prasideda nuo galimybės ir nuo jos pereinama prie realybės.
Tuo tarpu konkretaus operacinio mąstymo stadijos metu vaikas pradeda nuo realybės, tačiau, kai akivaizdūs tarpusavio ryšiai nepasitvirtina, jis nesugeba sugalvoti naujų alternatyvų ir
r negali problemos išspręsti.
2) Propozicinis (teoretinis) mąstymas.
Paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo logiškumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes.
Vaikas- priešingai: gali įvertinti teiginių logiškumą tik palygindamas juos su konkrečiais realiais faktais. Formalaus operacinio mastymo esmė yra ta, kad jo neriboja išorinė realybė.

B.BROMLEY

Jis žmogaus gyvenimą suskirsto į 5 ciklus:
1) Embrioninis
2) Vaikystės
3) Jaunystės;
4) Suaugystės;
5) Senėjimo.

EMBRIONINĮ ciklą sudaro 4 stadijos:

1st. Zigotos(apvaisinto kiaušinėlio);

2st. Embriono( biologinio vystymosi ankstyvoji stadija);

3st.Vaisiaus( biologinio vystymosi vėlyvoji stadija);

4st.Gimimo momento( gyvenimo motinos organizme pasikeitimas gyvenimą išoriniame pasaulyje).

VAIKYSTĖS ciklą sudaro 3 stadijos:

1st. Kūdikystės st. Nuo gimimo iki 18 mėn.. Susidaro pagrindiniai judėjimo, suvokimo, manipuliavimo įgūdžiai. Susiformuoja sensomotorinė schema, reguliuojanti elgesį. Sparčiai vystosi nežodinės bendravimas, kurio pagalba vyksta pradinė žmogaus socializacija. Ypatingą reikšmę pradinei socializacijai, bendravimo ir prisirišimo poreikių susidarymui turi visiška vaiko priklausomybė nuo suaugusiojo, ypač nuo mamos.

2st.Ikikmomyklinės vaikystės st. 18mėn-5 m. Pasižymi suvokimo, įsiminimo ir elementarių mąstymo procesų, sudėtingų veiksmų su daiktais vystymosi.
Elgesio įvairiose gyvenimo situacijose patirties kaupimu.
Šioje stadijoje intensyviai vystosi kalba, formuojasi žodiniai ryšiai bendravimo procese, tačiau kartu su jais panaudojamos ir ankstyvesnės ne žodinio bendravimo priemonės( mimika, poza, intonacija). Palaipsniui tvirtėja socialiniai santykiai artimoje aplinkoje.

3st.Ankstyvoji mokyklinė st.5-11-13m. Ši stadija pasižymi simbolinio prado mąstyme ir elgesyje vystymusi, konkrečių grupavimo operacijų įsisavinimu. Ji turi ypatingą individo socializacijai, kadangi įgyvendinama ne tik empyriškai kaupiant elgesio visuomeninėje aplinkoje patirtį, bet ir įsisavinant moralę.

JAUNYSTĖS ciklą sudaro 2st.:

1st.Vyresniosios mokyklinės vaikystės- ankstyvosios jaunystės st. 11-13-15m. Pasižymi lytiniu, somatiniu ir psichiniu vystymusi. Susiformuoja formalių operacijų ir liginių struktūrų sistema .Žymūs pokyčiai socialiniam vystymesi- pradeda veikti ribotos teisinės atsakomybės sistema, įsisavinami pagrindiniai vaidmenys, suaugusiųjų elgesio normos.

2st.Vėlyvosios jaunystės st. 15-21m. Baigiasi pagrindinė biologinio vystymosi fazė. Toliau įgyjamas išsilavinimas ir profesinis pasirengimas. Įsisavinami kai kurie profesiniai vaidmenys, pradedama gyventi savarankiškai. Lemiamą reikšmę turi perėjimas nuo priklausomybės-ekonominės, moralinės- prie nepriklausomybės nuo tėvų.

SUAUGYSTĘ sudaro 4 st.:

1st. Ankstyvosios suaugystės st 21-25m. Pilnai įsisavinamas suaugusio žmogaus vaidmuo. Sukuriama savo šeima ir savitas gyvenimo būdas. Toliau vyksta profesinio pasirengimo ir meistriškumo tobulinimas.

2st. Viduriniosios suaugystės st. 25-40 m. Pasiekiama intelektualinių laimėjimų viršūnė. Vyksta socialinių ir profesinių vaidmenų konsolidacija. Būdinga palyginti pastovūs socialiniai ryšiai, lyderiavimas įvairiose veiklos rūšyse, nedidelis kai kurių fizinių ir protinių sugebėjimų susilpnėjimas, pasireiškiantis įtemptoje veikloje.

3st. Vėlyvosios suaugystės st. 40-55m. Tolimesnis socialinių ir profesinių vaidmenų nustatymas. Vaikų išėjimas iš šeimos, ir dėl to gyvenimo būdo pakeitimas. Tolimesnis fizinių ir protinių funkcijų susilpnėjimas.

4st. Priešpensijinio amžiaus st. 55-65m. Toliau silpnėja fizinės, protinės, seksualinės funkcijos.Tačiau tuo pačiu ši stadija yra bendriausių socialinių pasiekimų viršūnė. Dėl pasiruošimo būsimam pensijiniam gyvenimo būdui keičiasi visa motyvacija.

SENĖJIMO ciklas:

1st. Pasišalinimo nuo darbų st. 65-70m. Pasižymi jautrumo gyvenimo stereotipams padidėjimu, didesniu prisirišimu prie artimųjų, bendravimo poreikio išaugimu, profesinės veiklos nutraukimu arba jos tęsimu, siekiant išlaikyti autoritetą ir valdžią. Fizinės ir protinės būsenos pablogėjimas.

2st. Senatvės st. Virš 70m. Visiškas neužimtumas visuomenėje. Jokių vaidmenų, išskyrus šeimos nebuvimas. Auganti socialinė izoliacija. Artimų žmonių rato laipsniškas mažėjimas. Fizinis ir protinis nepakankamumas.

3st. Susenimo ir mirties st. Galutinis biologinių funkcijų sutrikimas, chroniškos liguistos būsenos, mirtis

E. ERIKSON periodizacija

Jis išskyrė 8 žmogaus raidos stadijas, kurių kiekvieną lydi krizė, sąlygota biologinio bendravimo ir asmenybei pateikiamų socialinų reikalavimų toje stadijoje.
Žmogus per savo gyvenimą pereina universalias, visai žmonijai būdingas raidos stadijas, pagal epigenetinį principą( kai asmenybė vystosi laiptelių principu, pereidama iš stadijos į stadiją).Asmenybės vystymosi kryptį ir tęstinumą palaiko visuomenė. Būdas, kuriuo sprendžiami stadijos uždaviniai priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Vystymosi planas yra įgimtas ir kiekviena raidos stadija turi savo laiką. Pilnavertė asmenybė formuojasi tik pereidama vieną po kitos visas stadijas. Kiekviena stadija turi savo krizę, t.y. kiekvienoje stadijoje turi būti išspręsti tam tikri socialiniai uždaviniai. Žmogus save realizuoja, kai priimtinu būdu įveikia krizes.
Krizė- tai laikotarpis, kai žmogus tampa labiau pažeidžiamas vienų ar kitų psichosocialinių nesklandumų. Kiekviena krizė, jei ji sėkmingai įveikiama, sustiprina bręstančią asmenybę, padidina jos galią. Jei krizė neįveikiama, asmenybei pakenkiama.

1st.KŪDIKYSTĖ. Iki 1m.Psichosocialinė krizė- pagrindinis klausimas- pasitikėjimas- nepasitikėjimas.
Kūdikiui aplinka ir žmogus gali pasirodyti kaip tenkinantys jo poreikius ( teikiantys saugumą, globą), tačiau aplinka gali pasirodyti nesaugi. Tokiu būdu kūdikis gauna pirmą patirtį, patenka į įvairias situacijas, kurios pažadina jame pagrindinį pasitikėjimą ar nepasitikėjimą.

2st.ANKSTYVOJI VAIKYSTĖ. 1-3 m. Krizė-autonomija- abejonė.
Mokosi pasirūpinti savimi: valgyti, vaikščioti ir kalbėti. Jei jis sugeba savo kontroliuoti, jis instinktyviai išlaiko jausmą, pats save valdo ir junta savo autonomiją. Jei ne- per didelė tėvų kontrolė vaikui sukelia abejones savo sugebėjimais.

3st. VIDURINIOJI VAIKYSTĖ. 3-6 m. Krizė- iniciatyva- kaltė.
Vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji. Tačiau tėvai draudžia vaikui tam tikrus dalykus ir , pažeidęs šiuos draudimus, jis jaučiasi kaltas.

4st. PRADINĖS MOKYKLOS AMŽIUS. 6-12m. Krizė- sugebėjimas atlikti- menkavertiškumas.
Vaikas kai kuriuos dalykus turi galėti padaryti gerai. Jei nesijaučia sugebantis daug ką atlikti gerai, susiformuoja menkavertiškumo jausmas.

5 st. PAAUGLYSTĖ. 12-19m. Tapatumas- vaidmenų sumaištis.
Paaugliui kyla daugybė klausimų, kuriais jis mėgina išsiaiškinti, kas jis yra ir koks turėtų būti jo vaidmuo visuomenėje. Nesugebėjimas suprasti, kas jis yra, t.y. tapatumo stoka, sukelia sumaištį.

6st. ANKSTYVOJI BRANDA. 20-25m. Krizė- artuma- izoliacija.
Žmogus pasirengęs artumui, intymumui, siekia meilės arba lieka vienišas, izoliuotas.

7st. BRANDA. 26-64m. Krizė- atsinaujinimas- sąstingis.
Atsinaujinimas susijęs su kūrybiškumu. Produktyvumu ir noru vadovauti naujai kartai. Žmogus arba gimdo, stato, gamina, kuria arba tampa sustingę.

8st. SENATVĖ. 65 iki mirties. Krizė- atsinaujinimas- neviltis.
Žmogus atsigręžia atgal, įvertina savo gyvenimo kelią. Jis arba mato savo svarbą, arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų ir jam kyla neviltis.

JUTIMAS IR SUVOKIMAS

Pažinimo procesais vadinami tie psichikos reiškiniai, kuriais žmonės gauna informaciją apie išorinę tikrovę bei patį save.
Skiriamas jutiminio ir loginio pažinimo rūšys.
JUTIMINIU pažinimu laikomas tiesioginis daiktų reiškinių savybių , pvz. spalvų, garsų, kvapų ir tų daiktų bei reiškinių visumos( Žmonių, medžio, vėjo) pažinimas, kai tie daiktai veikia jutimo organus.
Jutiminio pažinimo rūšys: pojūčiai ir suvokimai.
POJŪČIAIS vadiname pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus. Regėjimo organais pažįstame šviesą, spalvas ir t.t.
Taip pat juntame ir savo organizmo savybes( skausmą, alkį, troškulį). Pojūčių susidarymo anatominis- fiziologinis mechanizmas- labai sudėtingas. Išskiriami pagrindiniai jos skyriai:
1) Receptorius arba priėmėjas. Tai periferinio nervo galas, skirtas priimti padirginimus. Tai nervų sistemos langai į tikrovę. Tačiau tai ne pasyvūs langai, o sudėtingi aparatai, pertvarkantys išorinę energiją į nervinius jaudinimo procesus.
2) Perdavimo skyrius. Sudaro receptorių su smegenų centru jungiantieji įcentriniai( aferiniai) ir išcentriniai( eferiniai) nervai. Jie perduoda jaudinimo energiją į centrinės nervų sistemos dalis. Iš jos- į periferiją.
3) Centras smegenyse, atliekantis jaudinimo impulsų įvertinimo operacijas, kurio dėka atsiranda regėjimo, girdėjimo ir kiti pojūčiai. O ir receptoriai prisitaiko prie veikiančių dirgiklių.
Šis pojūčių susidarymo aparatas veikia tokiu būdu: koks nors daiktas ar reiškinys paveikia receptorius- gaunamas dirginimas. Fizinis ar cheminis dirginimo procesas virsta fiziologiniu jaudinimo procesu. Jis įcentriniais nervais perduodamas į smegenis į smegenų centrinę dalį, kur jis virsta psichiniu procesu- pojūčiu. Išcentriniais nervais jaudinimai iš centro smegenyse bėga į receptorių, kuris prisitaiko prie dirginimų, t.y. padidėja ar sumažėja jautrumas ir pan.

POJŪČIŲ RŪŠYS

Žmogus turi apie 20 skirtingų jutimo aparatų, kuriais priimami vidinės ir išorinės aplinkos poveikiai, sukeliantys pojūčius. Visa pojūčių įvairovė skirstoma rūšis, atsižvelgiant į jų požymius:
1)Yra ar ne tiesioginis kontaktas tarp dirgiklio ir receptoriaus. Atsižvelgiant į dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą, skiriami kontaktiniai ir distanciniai pojūčiai.
Kontaktiniai- skausmo, lietimo.
Distanciniai- regėjimo, girdėjimo.
2)Pagal receptorių išsidėstymą organizme:

a) išoriniai;

b) vidiniai;
Išoriniais laikomi tie, kurių receptoriai yra organizmo paviršiuje arba netoli jo .Tai regėjimo, girdėjimo, lietimo ir kiti pojūčiai.
Vidiniais laikomi tie, kurių receptoriai yra organizmo viduje. Priskiriami alkio, troškulio, pusiausvyros ir kiti pojūčiai.
3)Pagal pažįstamų tikrovės savybių turinį. Skiriami regėjimo, girdėjimo, uodimo, skonio, lietimo, temperatūros, vibracijos, pusiausvyros ir kiti pojūčiai.

Regėjimo pojūčiui- dominuojanti padėtis. Nustatyta, kad jais gaunama 80% visos informacijos apie tikrovę, o visais kitais- apie 20%.

POJŪČIŲ DĖSNINGUMAI

1.JAUTRUMAS IR SLENKSČIAI
Ne kiekvienas padirginimas sukelia pojūtį( pvz. nejaučiam dulkių, kartais- negirdim laikrodžio tiksėjimo).Sugebėjimas pajusti mažus dirgiklius, vadinamas jautrumu. Skiriami jautrumai:

1)absoliutinis;

2)skyrimo;
Absoliutinis jautrumas- tai sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius;
Skyrimo jautrumu vadinamas sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus.
Absoliutiniam ir skyrimo jautrumui apibūdinti naudojama slenksčio sąvoka.
Absoliutinio jautrumo slenkstis yra minimalus dirginimo dydis, sukeliantis vos pastebimą pojūtį. Juo didesnis jutimo organo absoliutinis jautrumas, tuo mažesnės dirginimo jėgos reikia pojūčiui atsirasti
Skyrimo jautrumui taip pat naudojama slenksčio sąvoka. Skyrimo slenkstis- tai minimalus dirginimo pasikeitimas, kuris sukelia vos pastebimą pojūčių pasikeitimą.
2.ADAPTACIJA. Tai jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo. Dažnai adaptacija pasireiškia jautrumo padidėjimu. Stipri adaptacija pastebima uodimo, lietimo, temperatūros pokyčiuose, silpna- klausos ir skausmo pojūčiuose.
3. SENSIBILIZACIJA. Tokie pakitimai, kai dėl vidinių organizmo sąlygų įtakos padidėja ar sumažėja jautrumas.
4. SINESTEZIJA- kai vienos rūšies pojūčiai sukelia kitus pojūčius( garsai- spalvos pojūčius).
5. POJŪČIŲ SĄVEIKA. Tai vienų pojūčių jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių įtakos.

INDIVIDUALŪS POJŪČIŲ SKIRTUMAI

Kiekvieno žmogaus pojūčiai turi ir asmeninius skirtumus. Jie atsiranda dėl anatominių- fiziologinių jutimo organų savybių. Kiti pakitimai atsiranda dėl gyvenimo sąlygų įtakos. Atskirų pojūčių pakitimai vyksta ir dėl sutrikusių pokyčių kompensacijos.

SUVOKIMAI

Tai daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimai priskiriami jutiminiam pažinimui. Suvokimai nėra statiškas aplinkos daiktų ir reiškinių kopijavimas, o aktyvus pažįstančio žmogaus veikimas, siekiant tą aplinką pažinti. Reikšmingą suvokimo dalį sudaro perceptiniai judesiai( akių judėjimas, suvokiant daiktus). Išskiriamos 4 pagrindinės judesių rūšys:
1) aptikimo;
2) skyrimo;
3) identifikavimo;
4) atpažinimo.
Aptikimo judesiai- bet kokio sensorinio proceso pradžia. Jais žmogus nustato, ar yra koks nors dirgintojas.
Skyrimo judesiais išsiaiškinamos objekto ypatybės. Jas atpažinus, susiformuoja suvokiamo objekto vaizdas. Kada objekto perceptinis vaizdas jau gautas, jis sugretinamas su atmintyje jau esančiais vaizdiniais. Taip sugretinus ir palyginus, gaunamas suvokiamo objekto atskyrimas ir identifikavimas- priskyrimas tam tikroms klasėms.

SUVOKIMO SAVYBĖS
Suvokiant prie tiesioginių sensorinių įspūdžių prisijungia kai kas iš atminties. Suvokiamų objektų ypatybės priklauso nuo ankstesnių žinių apie juos. Plačios žinios užtikrina išsamesnį ir tikslesnį suvokimą. Suvokimas yra įsisąmoninti jutiminiai vaizdai. Ir šis suvokimo ypatumas pasireiškia įprastinimo, apibendrinimo ir visybiškumo savybėmis.

Įprastinimas pasireiškia suvokimo objekto įtraukimu į žinomų objektų grupes.

Apibendrinimas glaudžiai siejasi su įprastinimu., nes, priskiriant suvokiamus objektus tam tikroms grupėms, būtina rasti bendrų savybių, kurios jungtų į grupes.

Visybiškumas pasireiškia tuo ,kad atskiri objekto elementai priskiriami tam tikroms visuminėms struktūroms.
Suvokimo konstantiškumas pasireiškia tuo, kad, kintant pavieniams įspūdžiams, daugiau ar mažiau išlaikomas suvokiamo objekto vaizdas.
Suvokimas ne visada vienodai tiksliai atspindi aplinką- neteisingi, iškreipti suvokimai vadinami suvokimo iliuzijomis. Jos kyla dėl fizinių, psichologinių priežasčių.

SUVOKIMO RŪŠYS

Suvokimai skirstomi į rūšis pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami: regėjimo, skonio, uoslės, lietimo ir kitus.
Jie taip pat skirstomi laiko, erdvės ir judėjimo.
1) Laiko suvokimai- tai reiškinių trukmės, nuoseklumo atspindėjimas.
2) Erdvės suvokimai- tai daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą, apimtį. Daiktų dydžio ir formos suvokimams nepakanka vien regėjimo Žmogaus akių sandara tokia, arčiau esančių daiktų piešinys tinklainėje didesnis, mažėja daiktui tolstant. Dydžio konstantiškumas išlieka, nes prie regėjimo pojūčio prisideda judėjimo pojūčiai. Suvokiamo objekto nuotolis ir suvokiamo objekto dydis yra glaudžiai susiję. Objekto nuotolio suvokimas signalizuoja apie jo dydį. Panašiai, žinodami daikto dydį galime spręsti, kaip toli jis yra.
3) Judėjimo suvokimais vadiname objekto padėties pasikeitimą per tam tikrus laiko tarpus atspindėjimą. Suvokiant judantį objektą natūraliomis sąlygomis, laikomasi kokio nors atskaitos taško. Tai dažniausiai būna pats žmogus, pagal jį nustatoma judėjimo kryptis. Judėjimo organai nepadeda suvokti nei labai greito, nei labai lėto judėjimo. Tuomet judėjimas pažįstamas tarpiniu mąstymu.
Išskiriami suvokimo tipai:
1) Aprašomojo;
2) Aiškinamojo;
3) Objektyvaus;
4) Subjektyvaus.
Aprašomojo tipo žmonės daugiau dėmesio kreipia tik į pačius faktus.
Aiškinamojo tipo žmonės ieško priežasčių, ieško jų reikšmės žmogui.
Objektyvaus tipo žmonių suvokimai pasižymi tuo, kad aplinkos daiktai bei reiškiniai suvokiami tokie, kokie jie yra, nepridedant spėliojimų, emocijų.
Subjektyvaus tipo žmonės dažnai nukrypsta į savo išgyvenimus.
Suvokimui taip pat įtaką daro žmogaus asmeninės savybės, jo anatominės- fiziologinės savybės.

Patiems pasiskaityti apie šias temas:
1) Dėmesys. Samprata. Dėmesys ir sąmonė. Veiksniai. Dėmesio rūšys. Ypatumai.
2) Atmintis. Samprata. Rūšys. Procesai.
3) Mąstymas ir kalbėjimas. Mąstymo samprata. Mąstymas ir kalbėjimas. Mąstymo rūšys ir tipai. Ikisąvokinis ir sąvokinis mąstymas. Žodis ir sąvoka. Buitinės, mokslinės sąvokos. Mąstymo uždavinio sprendimas.
4) Motyvai ir emocijos. Motyvų samprata. Motyvai ir poelgiai. Motyvų rūšys. Motyvų herarchija. Emocijų samprata. Emocinės būsenos. Emocijos ir jausmai.
5) Intelektas. Sugebėjimų samprata. Sugebėjimų ir intelekto ryšys. Įgimti ir įgyti intelekto komponentai. Intelekto įvertinimai

Bilietų temos:
1) Psichologijos supratimas( kas yra objektai, metodai);
2) Asmenybė( apibrėžimas, teorijos, vertinimo metodai, raida);
3) Intelektas;
4) Dėmesys;
5) Jutimas ir suvokimas;
6) Atmintis;
7) Mąstymas ir kalbėjimas;
8) Motyvai ir emocijos.

Leave a Comment