AGRESIJOS TEORINIAI ASPEKTAI

1

Turinys

ĮVADAS

Šiandieniniame pasaulyje agresija plinta lyg virusas. Tėvai žaloja savo vaikus, paaugliai žiauriai peiliais sprendžia menkiausius konfliktus, vienas už kitą šiurpesni kriminaliniai įvykiai šalies kaimuose ir miestuose užpildė pirmuosius dienraščių puslapius, jie vis neišnyksta iš televizijos žinių. Kur slypi šiandieninės agresijos protrūkio šaknys?Vieniteigia, jog smurto kulto plitimui didelės įtakos turi televizija, jog ekrane rodomas blogis glaudžiai susijęs su didėjančiu pačios visuomenės žiaurumu. Kiti tvirtina, jog tai susiję su augančiu alkoholizmu, narkomanija, nedarbu. Pastaruoju metu visą pasaulį sukrėtė terorizmo protrūkis. Kasdienėje kalboje agresija dar vadinama smurtu ir žiaurumu. Psichologinės teorijos bando nusakyti agresijos kilmę:instinktų agresijos teorija akcentuoja prigimtinę jos kilmę, Dollard J. teigia, jog agresija yra frustracijos pasekmė, gerai žinoma Banduros socialinio išmokimo teorija kalba apie modeliavimo efektus. Kalbant apie agresija kaip vieną iš socialinių santykių sritį svarbu trumpai aptarti agresijos apibūdinimą, agresijos lygius, agresyvaus elgesio formas bei agresijos teorijas ir žiniasklaidos įtaka agresyviam elgesiui.

Darbo tikslas– apibendrintai išanalizuoti pagrindines agresijos etiologiją aiškinančias koncepcijas.

Darbo uždaviniai:

Apibūdinti agresijos sąvoką.

Išskirti agresijos lygius ir formas.

Paanalizuoti agresiją aiškinančių koncepcijų teorines prielaidas.

Pateikti apibendrinančias išvadas.

Metodai : mokslinės teorijos susijusios su nagrinėjama tema analizė.

Agresijos apibrėžimas

Kabant apie agresiją akcentuojama daroma žala kitam objektui. Tačiau dauguma autorių pažymi, kad gali būti fizinės, materialinės, psichologinės pasekmės. Agresoriaus ketinimai – ne betkokie veiksmai, bet tik tokie, kuriais siekiama sąmoningai pakenkti gyvūnui, žmogui. Taip pat ne visada aiškūs ketinimai (muša vaiką dėl vaiko gerovės, policininkai sumuša – dėl aplinkinių gerovės). Sunku pasakyti, ar tikri, ar deklaratyvūs ketinimai.

,,Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vaitkevičiūtė, 2002, p. 45) nurodoma, jog žodis agresija yra kilęs iš lot. aggressio – užpuolimas. Pristačius žodžio kilmę, pateikiamos trys reikšmės, būtent: teisinė, psichologinė ir sportinė. Psichologiniu aspektu agresija apibūdinama kaip „priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlumas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu“ Svarbiausi psichologinio apibrėžimo žodžiai (priešiškas, įžūlumas, jėgos naudojimas) susišaukia su teisinės (užpuolimas, pasikėsinimas, prieštaraujantis tarptautinei teisei) ir sportinės(poreikis puolant gintis) definicijos sąvokomis (Bražienė, Mockienė, Bružienė, 2008).

Agresija laikomas elgesys, nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą, kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą, padaryti fizinę ar psichologinę žalą (Valickas, Tarozienė, 2009). Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Galbūt reikėtų pridėti, jog elgesys nukreiptas prieš gyvą būtybę, kuriuo siekiama sukelti skausmą ar padaryti žalą. Kyla kaip reakcija į konfliktą, frustraciją. Gali reikštis įvairiais būdais nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu ( fizinė agresija) ir fiziniu smurtu.

„Etikos žodyne“ (Žemaitis, 2005, p. 12) agresija vadinama „kraštutinė priešiškumo forma, kai tyčiniais veiksmais tiesioginiu ar netiesioginiu būdu siekiama kam nors padaryti žalos, skriaudos arba suteikti sielvarto ir skausmo“. Lyginant V. Vaitkevičiūtės ir V. Žemaičio žodynų apibrėžimus, išryškėja, kad „Etikos žodyno“ apibrėžimas detalesnis, ypač akcentuojantis nukrypimus nuo dorovinių normų.

Taigi visos aptariamojo termino formuluotės turi vieną bendrumą, kuriuo akcentuojamas asmens polinkis elgtis neadekvačiai nusistovėjusioms dorovės normoms ir tokiu būdu kenkti pasirinktam subjektui, kartais – objektui.

Kasdieninėje kalboje, kaip teigia S. Herm (2003, p. 47), agresija dažniausiai siejama su prievarta, griovimu, brutalumu bei sužalojimu, todėl kelia baimę.

1. 1. Agresijos rūšys ir lygiai

Agresyvumas- taip pat emocijų ir elgesio sutrikimas. Agresyvumo lygiai įvairūs:

priešinimasis,

kenkimas,

smurtas prieš mažamečius ir silpnesnius. Skiriamos keturios vaikus žalojančio elgesio rūšys:

fizinė,

emocinė,

seksualinė prievarta

nesirūpinimas (apleidimas).

Smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą, nepriežiūrą. Fizinis smurtas siaurąja prasme – tai prievarta prieš asmenį: stumdymas, mušimas, sužeidimas, nužudymas. Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta, įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Hiperglobai būdingas prievartinis siekimas neatitinkančių amžiaus ar situacijos kontaktų su vaikais, pernelygilgas “vaikiško” auklėjimo periodas, bet kokio savarankiškumo slopinimas. Tai ir “kūdikiškos” 7 – 15 metų vaiko glamonės, motinos siekimas “uzurpuoti” visą vaiko laiką, dėmesį, jo izoliacija nuo bendraamžių (Myers, 2000), aptarnavimas, užgaidų tenkinimas, saugojimas nuo bet kokių sunkumų, darbo, superpriežiūra ribojant kiekvieną vaiko žingsnį.Nepriežiūra- dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis, šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t. yra fizinio ir psichologinio smurto dalis. Tai socialinis – pedagoginis vaikų apleistumas. Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Tai seksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą; prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką glamonėti. Tai prievartinis oralinis, analinis, genitalinis kontaktas.

O. Chuchlajeva (Хухлаева, 2001), atsižvelgdama į individo elgesį konfliktinėse situacijose, išskiria tris agresijos rūšis:

• gynybinę, kurios pagrindinė funkcija – gintis nuo išorinio pasaulio, vaikui atrodančio labai pavojingu;

• griaunamąją, arba destrukcinę, atsirandančią dėl savarankiškumo stokos vaikystėje, kai vaikas absoliučiai nieko pats negali spręsti, vertinti, rinktis ir pan.;

• demonstracinę, kurios tikslas – vaiko noras atkreipti į save dėmesį, o ne gintis nuo išorinio pasaulio ar kam nors daryti žalą .

Kaip teigia N. Bražienė, D. Mockienė, V. Bružienė (2008, p. 66), labiausiai paplitusi A. Bass ir A. Darki (1967)klasifikacija, kurioje išskiriamos 5 agresijos rūšys:

• fizinė (fiziniai veiksmai, nukreipti į subjektą / objektą);

• verbalinė (grasinimai, klyksmai, plūdimasis);

• šalutinė: 1) kryptinga (apkalbos, piktybiški pokštai) ir 2) nekryptinga (šūksniai būryje, trepsėjimas ir pan.);

• susierzinimas (grubumas, staigus pyktis);

• negatyvizmas (opozicinė elgesio maniera).

Taip pat skiriami ir šie intensyviausiai pasireiškiantys agresijos lygiai:

žiaurumas,

sadizmas;

teroras.

Dažniausiai aprašomi keturi reiškiniai, lemiantys agresyvumą: paveldimumas, biologiniai faktoriai, kai kurie somatiniai susirgimai (patologija), socialinės aplinkos poveikis.

1.1.1. Agresyvaus elgesio formos

Dabartinėjemokslinėje literatūroje esama pa-čių įvairiausių agresyvaus elgesio klasifikacijų V. Žemaičio „Etikos žodyne“ (2005, p. 12-13) rašoma: „Agresija gali būti situacinė, trumpa-laikė, epizodiška, bet ji gali tapti ir įprasta elgsena“; „Agresija esti primityvi <…> ir rafinuota“. Dar nurodoma, kad agresija gali būti verbalinė ir fizinė, gali būti reiškiama atvirai rodant priešiškumą. Akivaizdu, kad žodyno autorius neturi tikslo pateikti išsamios mokslinės agresyvaus elgesio klasifikacijos. Jo tikslas – atkreipti dėmesį į didelę šio reiškinio įvairovę.

Agresyvūs veiksmai įgyvendinami įvairiais būdais. Kaip nurodo Rogov I.E.(1999) , agresyvūs veiksmai pasireiškia šiais būdais:

Fizine agresija – naudojama fizinė jėga prieš kitą žmogų;

Netiesiogine arba perkeltine agresija – gali būti nenukreipta prieš konkretų asmenį, tačiau siekiama pakenkti žmogui aplinkiniu keliu (pavyzdžiui, apkalbos), o taip pat dėl tam tikrų priežasčių (dėl nenoro nutraukti tolesnį bendravimą su priešiškumą keliančiu žmogumi, dėl socialinės padėties skirtumų ir kt.) nukreipiama į kitą asmenį (,,atpirkimo ožį“).

Susierzinimu – tai neigiamų jausmų išreiškimas, kada tik žmogus būna susijaudinęs (grubumas, cinizmas ar pan.);

Negatyvizmu – opozicinis elgesys, pasyvi arba aktyvi kova prieš galiojančias taisykles, papročius, įstatymus.

Skriauda – žmogus gali įsivaizduoti kito veiksmus, kurie jam sukėlė skriaudos jausmą; gali būti,kad realiai padaryta skriauda išlieka visą gyvenimą.

Įtarumu – nepasitikėjimas ir atsargumas kitų žmonių atžvilgiu; įsitikinimas, kad kiti žmonės prieš jį planuoja blogus veiksmus, turi blogų ketinimų jo atžvilgiu.

Verbaline agresija – negatyvūs, neigiami jausmai išreiškiami įvairiais būdais-šaukimu, grasinimais, keiksmažodžiais.

Kalte – žmogus mano, kad jis yra blogas, kad galbūt blogai elgiasi, kad jo sąžinė nešvari, jis jaučia kaltę, kuri gali visiškai neturėti realaus pagrindo.

Tiesiogine, t.y., tiesiogiai nukreipta į nepasitenkinimo, priešiškumo objektą. Neretai sąmoningai ar netyčia agresyvų elgesį skatina tėvų paskatinimai.Tokie posakiai, kaip ,,nebūk ištižęs“, ,,duok atgal“, ,,mokėk apsiginti“ užsifiksuoja vaiko sąmonėje kaip elgesio norma, tad atitinkamaielgiamasi net tada, kai iš tikrųjų jokio pavojaus nėra, o siekiama vien savanaudiškų tikslų, pavyzdžiui, vaikystėje gauti žaislą. Agresyvus elgesys dažnai slepia baimę dėl savo padėties, saugumo stoką ar nepilnavertiškumo jausmą. Taigi agresyvumas gali būti savotiškas, netgi neįsisąmonintas baimės maskavimo būdas.

Remiantis motyvais psichologo A. Valicko (2009) teigimu, galima išskirti šias agresijos formas:

impulsyvi gynybinė (jei būdinga staigi, frustracijos įtaigoje kylanti agresyvaus elgesio reakcija, svarbu ir išorė, bet ir vidinė būsena (nemažą poveikį daro ir situacijos supratimas, kuri gali atrodyti dviprasmiška, žmogus gali įžvelgti kituose priešiškus ketinimus, jis tada ginasi);

instrumentinė – žala nėra pagrindinė, o agresija panaudojama kaip priemonė siekiant svarbesnių tikslų (sakykim, prievartautojui yra tikslas seksualiniai tikslai);

priešiška fiktyvinė agresija (kai kurie individai išmoksta patirti malonumą, kai sukelia kitiems skausmą (fizinį, psichines kančias). Tais atvejais nėra kito tikslo, svarbiausia sukelti skausmą ar diskomfortą. Skirtingai nuo anksčiau minėtų ji trunka ilgiau, žymiai intensyvesnė, agresorius gali panaudoti ir psichologinį, ir fizinį spaudimą. Tuo atveju žalojama auka, bet kartu žeminamas orumas, su žmogumi elgiamasi kaip su daiktu.

Agresijos teorinės koncepcijos

Daugelis mokslininkų bando aiškinti agresyvaus elgesio ištakas: kas lemia žmogaus agresijos pasireiškimo laipsnį, kodėl vieni žmonės labiau agresyvesni už kitus?

2.1.Biologinės teorijos pozicija

1) Biologinės teorijos (Beccaria, Bentam, Sheldon, Lombrozo) šalininkai teigia, kad linkę elgesio priežastys slypi žmoguje. Žmogus gimsta su t.t. elgesį lemiančia fiziologija. Kūno sudėjimas lemia charakterį (mezomorfai- raumeningi, atletiški – agresyvesni). Yra chromosomų derinys, lemiąs smurtinį elgesį. Ši teorija kritikuojama, nes ne visi “nusikaltėliškos išvaizdos” linkę nusikalsti, ne visi nusikaltėliai turi “nusikaltimo” geną. Neakcentuojama socialinės aplinkos įtaka. Konradas Lorenzas veikale ,,Vadinamasis blogis“ palygino žmonių instinktus su gyvūnų instinktais. Jo manymu, kaip nurodo D.Myers (2000), evoliuciniu požiūriu turime destrukcinį instinktą, tačiau sunaikinti žmogų yra absurdas. Kalbant apie jo teoriją, galima teigti, jog evoliucijos eigoje yra atrinkti tie, kurie užtikrina išgyvenimą. Todėlagresija skirta atskiro individo ir rūšies išsaugojimui. Sakykim, gyvūnų pasaulyje, patinai, kurie yra sveikesni, įgauna galimybę poruotis, nužudo ir suvaldo silpnesniuosius, taip sureguliuodami rūšies plitimą.

2.2. Psichoanalitinės teorijos pozicija

2) Psichoanalitinių teorijų (Z.Freudas, J.Dollardas) šalininkai tvirtina, jog agresijos šaknų reikėtų ieškoti įgimtuose instinktuose, arba tai aiškinama auklėjimo ir draudimų ankstyvoje vaikystėje padaryta žala.

Instinktų teorijos kūrėjo Froido nuomone, agresija – įgimtas žmogaus instinktas. Destrukcijos, arba mirties, instinktą jis priešina lytiniam, arba gyvenimo, instinktui. Anot Z.Froido, mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nuo savęs griovimo nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija.Žmogų valdo pasąmonės instinktai, siekimas išlikti, todėl smurtas susijęs su savisauga (Valickas, 2004). Tačiau teorinė koncepcija neatsako – kodėl tuomet vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus?

Frustracijos teorija .Agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Mokslininkas J.Dollardas pateikia hipotezę, jog agresija visuomet yra frustracijos – nusivylimo, nemalonios, įtemptos emocinės būsenos, atsirandanti dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus – padarinys. Stresinėse situacijose svarbi aplinkos kontrolė ir atsparumas neigiamam patyrimui. Tačiau visiškai tikėtina, kad žmogausagresijos instinktą gali paveikti teigiamos aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kt. pokyčiai.

Sugebėjimas kontroliuoti aplinką žmogų padaro padėties šeimininku, didina pasitikėjimą savimi. Situacijos kontrolės jausmas yra labai svarbus psichologiniam funkcionavimui. Zėligmanas savo tyrimais parodė, kad įsitikinimas, jos negali kontroliuoti veiklos aplinkybių veda prie pasyvumo. Nekontroliuojamose situacijose išmokstama pasyvumo. Tokį reiškinį mokslininkas pavadino ,,išmoktu bejėgiškumu“. Zėligmano aiškinimu organizmas, paveiktas nekontroliuojamo dirgiklio, išmoksta tikėtis, kad ir ateityje jis neturės tokios kontrolės, o tai, savo ruožtu, sukelia asociacines, motyvacines ir emocines pasekmes. Asociacinės pasekmės reiškia apibendrinimo tendencijas, o tai didina bejėgiškumo tikimybę analogiškose situacijose. Motyvacinės pasekmėspasireiškia iniciatyvos, aktyvumo sumažėjimu, nes išmokstama, jog aktyvumas yra neveiksmingas. Emocinės pasekmės pasireiškia bejėgiškumo jausmu (Suslavičius A., 1998).

Socialinės teorijos pozicija

Biheviorizmas(B.Skinner).Žmogaus elgesys yra išmokstamas, delinkventinis -taip pat. Reiškia kartos elgesį, už kurį sulaukė teigiamo pastiprinimo,slopins, už kurį buvo baudžiamas. Ši teorija susilaukė kritikos, nes žmogaus elgesio formavimasis suprantamas pernelyg mechaniškai.

Socialinio mokymosi teorija (A.Bandura). Agresija-specifinio socialinio elgesio norma, išmokstama ir naudojama kaip kitų socialinio elgesio norma. Vienas iš agresijos mokymosi būdų-modeliavimas/mokymasis stebint. Berkovitz teigimu, frustracija sukelia tik pasiruošimą agresijai, priklauso ir nuo papildomų aplinkos sąlygų. Įvairūs stimulai įgyja agresijos pavidalą mokymosi būdu.

Išmokimo stebint tyrimai rodo, kad žmonės dažnai mokosi, žiūrėdami į kitus, stebėdami televiziją, skaitydami spaudą ir pan. Išmokimas stebint – pagrindinė ir labiausiai paplitusi išmokimo forma. Bandura A. (1969) viename savo darbų pailiustravo mokymosi stebint rezultatus ir tokio mokymosi sąlygas. Darželio vaikus jis padalijo į 5 grupes ir tyrė vienu iš 5 būdų. Pirmajame tyrime vaikai stebėjo suaugusiojo modelį – tas žmogus fiziniais veiksmais ir žodžiais užpuolė žmogaus dydžio pripūstą plastmasinę lėlę. Antrajame tyrime vaikai matė filmą apie tą patįįvykį. Trečiajame tyrime jie matė animacinio filmo veikėją, atliekantį tuos pačius veiksmus. Ketvirtojo tyrimo – kontrolinės grupės – vaikai nieko panašaus nematė. Penktajame tyrime vaikai stebėjo ramaus temperamento žmogų – susitvardantį, neagresyvų. Po to kiekvienam vaikui buvo sukurta situacija, panaši į tą, kurioje buvo veikęs modelis.

Stebėtojai žiūrėjo per vienpusius langus ir kurį laiką skaičiavo kiekvieno vaiko agresyvius žodžius ir fizinius veiksmus. Visos grupės, mačiusios agresyvų modelį, pademonstravo daug agresyvesnę reakciją negu kontrolinė grupė. Grupėje, kuri matė susitvardantį, neagresyvų modelį, buvo mažiau agresyvių veiksmų, negu kontrolinėje grupėje (Suslavičius, 1998). Tai rodo, kad modelio stebėjimas padarė poveikį vaikų elgesiui. Susidūrimas su modeliu gali paveikti žmogaus elgesį trejopai:

Išmokyti naujo elgesio. Banduros tyrime vaikai dažnai kartojotokius žodžius, kaip ,,trenk“, ,,duok jiems“, tai yra kartojo stebėto modelio žodžius.

Palengvinti atlikti jau išmoktą elgesį. Modelis gali padėti tam, kuris mokosi, pasirinkti poelgį. Kai modelio elgesys primena elgesį, kurį mokinys jau buvo išmokęs, modelio veiksmai gali paprasčiausiai sukelti anksčiau išmoktą reakciją.

Nuslopinti arba atpalaiduoti jau išmoktą elgesį. Nuslopinti – tai panaikinti ar padaryti reakciją ne tokią dažną, atpalaiduoti – tai išvaduoti iš suvaržymų ir tuo būdu leisti pasireikšti reakcijai. Įprastą agresyvų elgesį iš dalies kontroliuoja daugelis aplinkos suvaržymų. Ypač stipriai agresyvų elgesį varžo tokios elgesio pasekmės, kai elgesį stebi tėvai ir mokytojai. Kai šių suvaržymų nėra, kai tokioje situacijoje modelis nebuvo baudžiamas už jo agresyvius veiksmus, agresyvių veiksmų kliūtys buvo pašalintos (Suslavičius,1998).

Masinių informavimo priemonių pozicija yra dvejopa – teigiama ir neigiama įtaka. Šių priemonių teigiamas poveikis pirmiausia pasireiškia savo informatyvumu. Prie televizoriaus kasdien praleidžiama po 3 – 5 valandas. Nesirenkant laidų, žiūrima viskas iš eilės – pradedant animaciniais ir baigiant koviniais ir siaubo filmais. Smurto, prievartos vaizdai gali išprovokuoti vaikų agresyvius ir žiaurius poelgius, paskatinti siekti ankstyvos seksualinės patirties, išbandyti alkoholį ir narkotikus, o taip pat gali būti vaikų nepažangumo mokykloje priežastimi (Bražienė, Mockienė, Bružienė, 2008). Populiarios radijo stotys transliuoja įvairių tarp jaunimo populiarių grupių atlikėjų pasisakymus, kurie su pasididžiavimu kalbaapie destruktyvias elgesio apraiškas. Spaudoje aprašomi užpuolimai, kankinimai, nužudymai. Teigiama, kad kuo dažniau vaikai susiduria su masinėse informavimo priemonėse demonstruojamu smurtu ir prievarta, tuo dažniau jie linkę panaudoti agresiją sprendžiant konfliktus (Valickas, Tarozienė, 2004).

Socialinės kognityvinės agresijos teorija (K.A.Dodge, L.Huesmann). Reakcija į įvairioje .konkrečioje socialinėje aplinkoje gaunamus stimulus pasireiškia informacijos perdirbimo procese. Nuolatiniai susidūrimai su prievarta verčia vertinti agresiją kaip pozityvių pasekmių šaltinį. Formuojasi tendencingas informacijos perdirbimo modelis.

Socialinio mokymosi, socialinės kognityvinės agresijos teorijos yra pripažintos, nesulaukė kritikos, nes jos atsižvelgia ir į psichologinius, ir į socialinius veiksnius, kurie vienodai svarbūs žmogaus elgsenoje.

4) Anomijos,diferencinių galimybių,subkultūros teorijos (E.Durkheim,A. Cohen, Miller ir kt). Šios teorijos šalininkų teigimu, jei nėra socialinės. kontrolės, prasideda anomija, ir viena jos apraiškų – nusikaltimai. Reiškia, deviantinį elgesį įtakoja jį supanti aplinka. Teorija sulaukė kritikos, nes ignoruojami individualūs asmenybės bruožai bei šeimos įtaka.

5) Etiketizavimo teorija (Lemert, Becker). Autoriai teigia, kad žmogus elgiasi taip, kaip jį vertina aplinkiniai, priklijuojama etiketė. Neigiamas vertinimas skatina tokiu tapti. Tačiau lieka atviras klausimas – kodėl iki tol buvęs doras žmogus pirmą kartą pavagia ar užpuola?

Apibendrinant agresiją aiškinančias teorines koncepcijas galima teigti, jog agresyvus elgesys gali būti, bet nebūtinai visuomet prognozuoja kriminalinę ar delinkventinę ateitį. Egzistuoja ne tik rizikos bet ir apsauginiai vaiko raidos veiksniai. Šiuo požiūriu, svarbios būtų socialinės agresijos teorinės prielaidos.

IŠVADOS

Agresija įvardijama kaip priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlaus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Kyla kaip reakcija į konfliktą, frustraciją.

Agresija gali reikštis įvairiais būdais nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu(fizinė agresija) ir fiziniu smurtu. Agresyvumas – taip pat emocijų ir elgesio sutrikimas. Agresyvumo lygiai įvairūs: priešinimasis, kenkimas, smurtas prieš mažamečius ir silpnesnius,žiaurumas, sadizmas, teroras. Agresyvūs veiksmai įgyvendinami įvairiais būdais: nuo fizinės agresijos (turbūt labiausiai pastebimos) iki užslėptos, neretai emociškai manipuliatyvios.

Psichoanalitinių teorijų šalininkai tvirtina, jog agresijos šaknų reikėtų ieškoti įgimtuose instinktuose, arba tai aiškinama auklėjimo ir draudimų ankstyvojoje vaikystėje padaryta žala. Biologinės agresijos teorijos šalininkai agresiją sieja su konkretaus žmogaus fiziologija, bandoma rasti atitikmenų tarp žmogaus bei gyvūnų instinktų. Racionaliausiai agresijos kilmę aiškinanti socialinė mokymosi ir kognityvinė teorija agresiją traktuoja kaip specifinio socialinio elgesio normą, kurios išmokstama, ir vienas svarbiausių mokymosibūdų yra modeliavimas/mokymasis stebint. Bandura vienas iš pirmųjų atkreipė dėmesį į tai, kad smurto scenų stebėjimas per televiziją susijęs su vaiko agresyvumu tiesine priklausomybe.

LITERATŪRA

Bandura A. (1997). Elgesio teorija ir žmogaus modeliai. Psichologija: mokslo darbai, 16. P.56 – 59.

Bražienė N., Mockienė D., Bružienė V. (2008). Agresija kaip specifinė vaiko elgesio forma: teorinis aspektas. Jaunųjų mokslininkų darbai, 1(17).P. 64 -68.

Myers G. (2000). Psichologija (red. D.Januševičienė).Vilnius.

Suslavičius A.(1998). Socialinė psichologija. Vilnius.

Vaitkevičiūtė V. (2002). Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius.

Valickas G. (2004). Smurtinių kompiuterinių žaidimų ir vaikų bei paauglių agresyvaus elgesio ryšys. Žiniasklaida ir asmenybės raida: nepilnamečių apsauga ir žmogaus orumas. Vilnius. P. 135-146.

Valickas G., Tarozienė V. (2009). Asocialaus elgesio formavimasis socialinės informacijos apdorojimo požiūriu. Psichologija: mokslo darbai, 40. P. 21-36.

Žemaitis V. (2005). Etikos žodynas. Vilnius.

Рогов И. (1999). Настольная книга практического психологa. Москва.

Хухлаева О.( 2001). Класификация нарушений. Школьный психолог, 41. P.145 – 148.

11