Agresija. Socialiniai santykiai.

TURINYS

ĮVADAS 3

1. AGRESIJA, JOS AIŠKINIMO TEORIJA 4

1.1. Biologinė agresyvumo teorija 4

1.1.2. Fiziologinė įtaka agresyvumui 5

1.2. Agresijos psichologinė teorija 6

1.2.1. Frustracijos rūšys 6

1.2.2. Poreikių blokavimas 7

1.3. Socialinio išmokimo teorija 7

1.3.1. Masinės informacijos priemonės ir agresija 9

1.3.2. Seksualinė agresija ir žiniasklaida 9

2. AGRESYVUMO RŪŠYS 11

2.1. Tiesioginis ir perkeltinis agresyvumas 11

2.2. Bendrasis agresyvumas 12

2.3. Vaizduotės agresyvumas 12

2.4. Komformistiškas agresyvumas 13

2.5. Konstruktyvus agresyvumas 13
3. AGRESYVUMO PROJEKCIJA 14

3.1. Panašumo – atribucinė projekcija 14

3.2. Pastiprinimo projekcija 14
4. VAIKAI IR AGRESYVUMAS 15

4.1. Kaip įveikti agresyvaus elgesio sunkumus 15
5. AGRESYVUMO SIGNALAI, KAIP JĮ SLOPINTI, IŠREIKŠTI 16

5.1. Agresijos slopinimas 16

5.2. Pykčio išreiškimas 17

5.3. Neišreikštas agresijos autodestruktyvumas 18

5.4. Keletas faktų apie agresiją 18
IŠVADOS 19
LITERATŪRA 21

ĮVADAS

„ Mes negalime gyventi tik dėl savęs – rašė rašytojas Hermanas Melville, – nes mūsų gyvenimus sieja tūkstančiai neregimųjų gijų”. Socialiniai psichologai moksliškai tiria šias sąsajas, nagrinėja kaip mes galvojame vieni apie kitus, ve eikiame vieni kitus ir bendraujame tarpusavyje.

Bendravimas yra viena iš psichologijos kategorijų. Žmogus asmenybe tampa tik sąveikaudamas ir bendraudamas su kitais žmonėmis. Tačiau kito žmogaus buvimas šalia keičia mūsų jausmus ir veiksmus. Tuomet mes nesame visiškai laisvi ir negalime daryti to, ką norime, mums tampa svarbu, kaip atrodome, mes negalime būti visiškai atsipalaidavę. Jei pradedame bendrauti su kitu žmogumi, keičiamės dar labiau. Tai pati paprasčiausia iliustracija, rodanti, kad kiti žmonės yra svarbus stimulas daugelyje situacijų. Dažnai sakoma, kad žmogus yra socialinis gy yvūnas.

Kasdieninis gyvenimas neįmanomas be bendravimo, komunikacijos. Taigi, kaip gyvenimas neįmanomas be nesklandumų, taip ir pats bendravimas suteikia ne tik džiaugsmą, bet ir diskomfortą, liūdesį ir skausmą. Šitokį elgesį lemia daugelis veiksnių, pirmiausia pačios asmenybės savybės – vertybės, charakteris, nuostatos, intelektas – ir ti

ik paskui tarpusavio santykių lūkesčiai, gebėjimas atvirai, nuoširdžiai išklausyti.

Koks bendravimas ardo asmenybių tarpusavio santykių harmoniją? Tai pyktis, per didelis altruizmas, smurtas, nesusikalbėjimas, neištikimybė, užsisklendimas, egoizmas, agresija – ją plačiau ir apžvelgsiu šiame darbe, bei daugelis kitų elgesio būdų veiksmų ir emocijų.

1. AGRESIJA, JOS AIŠKINIMO TEORIJOS

Agresyvus žmonių elgesys kelia labai daug problemų. Dėl to kenčia ir visuomenė, ir patys agresyviai besielgiantys asmenys. Tai elgesys, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis smurtas kito asmens atžvilgiu. Kai kurių psichologų nuomone, agresija yra veiksmai, kuriuos sukelia priešiškumas to asmens, į kurį nukreipiama agresija, atžvilgiu arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti. Kiti psichologai teigia, kad reikia skirti agresiją, sukeliamą priešiškumo, ir agresiją be priešiškumo asmens atžvilgiu..

Pirmieji agresyvumo prigimtį aiškino filosofai. Žinomas yra Hobso aiškinimas, esą pirmykštėje be endruomenėje galiojęs dėsnis „ žmogus žmogui – vilkas” ir valstybė kartu su savo institucijomis atsiradusi todėl, kad būtų garantuotas kiekvieno žmogaus saugumas. Priešingai tvirtino Dž. Lokas (J. Locke) ir D. Hiūmas (Hume): natūralioje aplinkoje žmonės gyvenę be lyderių, tarp žmonių galima lygybė ir bendradarbiavimas.

1.1 Biologinė agresyvumo teorija

Pagal šią teoriją agresyvumas žmogui yra įgimtas, tai dalis jo instinktyvios prigimties. Žymiausi biologinės agresyvumo teorijos šalininkai yra Zigmundas (Sigmundas) Froidas ir Konradas Lorencas (Lorenz). Z. Froido tvirtinimu, žmogui būdingi du vienas kitam priešingi instinktai: giminės pratęsimo (e

eros) ir naikinimo (tanatos). K. Lorenco tvirtinimu, agresyvumas esąs natūralus, įgimtas, jis neturi savojo antipodo ( priešingybės), tai įgimtas kovos instinktas, kurį vis dėl to įmanoma sumažinti ar kontroliuoti. Tai dinamiškas instinktas, jis kaupiasi, o pasiekęs tam tikrą ribą gali būti kenksmingas pačiam žmogui, todėl būtina periodiškai leisti jam pasireikšti. Agresyvumo impulso susilpnėjimas, leidus jam tiesiogiai ar tarpiškai pasireikšti, vadinamas katarsiu. Šis žodis, atėjęs iš senovės graikų dramaturgijos, reiškia apsivalymą, taurių jausmų suaktyvėjimą. Kai šis žodis vartojamas, kalbant apie agresyvumą, turima galvoje palengvėjimas, emocinės įtampos sumažėjimas. Įvairios yra agresyvumo pasireiškimo formos, platus ir katarsio efekto diapazonas: nuo fizinio smurto iki informacijos, kad priešininkui kas nors negera nutiko, nepasisekė.

Pastaruoju metu katarsio efekto samprata kritikuojama. Aiškinama, kad ne pats agresijos proveržis sukelia įtampos sumažėjimą, bet agresoriaus dėmesio nukrypimas į kitus dirgiklius. Dėl to įtampos sumažėjimo pradinė situacija interpretuojama kitaip, kartu susilpnėja ir agresijos impulsas.

K. Lorenco tvirtinimu, agresyvumas turi prisitaikomosios reikšmės, nes padeda išgyventi stipriausiems.

K. Lorenco nuomone, žmonės pasidaro agresyvūs todėl, kad yra išsivystę iš palyginti nepiktų žolėdžių būtybių, neturinčių natūralių ginklų ir todėl neturinčių stabdžių. Dirbtinių ginklų atradimas sujaukė natūralią žudymo galios ir slopinimo pusiausvyrą. Tai tas pat, kaip balandžiui duoti erelio snapą, bet neduoti laiko natūralios atrankos būdu išsivystyti slopinimui. O kodėl žm
mogus iki šiol dar savęs nesunaikino? Pasak K. Lorenco pats sugebėjimas protauti, kuris įgalino ginklus gaminti, davė galimybę ir suvokti savo veiksmų pasekmes.

K. Lorenco teorija buvo smarkiai kritikuojama, ypač už instinktyvios žmogaus prigimties neigimą, tvirtinimą, kad žmogaus elgesį lemia socialinė, o ne biologinė aplinka.

Nors įvairių kultūrų agresija per daug skiriasi, kad ji galėtų būti laikoma neišmoktu instinktu, visgi ir biologiniai veiksniai turi įtakos agresijai. Dirgikliai, sukeliantys agresyvų elgesį, veikia per mūsų biologinę sistemą.

1.1.2 Fiziologinė įtaka agresyvumui

Fiziologinės įtakos galime ieškoti trimis lygmenimis: genetiniu, nerviniu ir biocheminiu.

Genetinė įtaka. Kartais veisiami agresyvūs gyvūnai sportui arba tyrimams. Suomių psichologė Kirsti Lagerspetz (1979) iš normalių pelių būrio atskyrė ir suporavo agresyviausias su agresyviausiomis ir mažiausiai agresyvias su mažiausiai agresyviomis. Per dvidešimt penkias kartas, pakartojusi tokį atrankinį poravimą, ji išvedė būrį piktų pelių, kurios nedelsdamos puldavo viena kitą, bei būrį paklusnių pelių, kurios nekovodavo, kad ir kas būtų joms daroma.

Nervinių procesų įtaka. Gyvūnų ir žmonių smegenyse yra sritys, kurias dirginant sukeliamas agresyvus elgesys (Moyer, 1983). Aptvare gyvenančios beždžionių kolonijos vadui smegenų srityje, kurią dirginant slopinama agresija, įsodinamas radijo bangomis valdomas elektrodas. Jungiklis, kuriuo suaktyvinamas elektrodas yra aptvare. Viena beždžionėlė išmoksta nuspausti jungiklį, kai tik vadas pasidaro grėsmingas.

Kruopščiai ištyrus 15 mirties bausme nubaustų kalinių, paaiškėjo, kad visiems jiems buvo stipriai su

užalotos galvos. Mokslininkė Dorothy Lewis su bendradarbiais (1986) daro išvadą, kad daugelis nuteistų nusikaltėlių kenčia nuo nenustatytų neurologinių sutrikimų.

Biocheminė įtaka. Hormonai ir kitos medžiagos, esančios kraujyje, veikia nervų sistemos dalis, aktyvinančias arba slopinančias agresiją.

Žmonės yra ne tokie jautrūs hormonų pokyčiams, kaip gyvūnai, tačiau žiauriausi nusikaltėliai dažniausiai būna žemesnio negu vidutinio intelekto jauni vyrai, turintys didesnį negu vidutinį testosterono kiekį (Dabbs ir kt., 1987; Wilson ir Herrnstein, 1985). Vaistai, ryškiai sumažinantys testosterono kiekį, pažaboja jų agresyvumą. Paauglių berniukų ir suaugusių vyrų didelis testosterono kiekis turi įtakos jų nusikalstamumui, narkotikų vartojimui, priekabiavimui, kuris iššaukia erzinimą, o šis savo ruožtu sukelia agresiją (Archer, 1991; Dabbs ir Morris, 1990 ir kt., 1988). Hormonų ir elgesio sąveika yra abipusė. Testosteronas skatina valdingumą ir agresyvumą, tačiau galimybė įsakinėti arba pergalė taip pat padidina testosterono kiekį (Glague ir kt., 1989).

Alkoholis atpalaiduoja agresyvias reakcijas į iššūkį ir dėl biologinių, ir dėl psichologinių priežasčių (Bushan ir Cooper, 1990; Taylor ir Leonard, 1983). Policijos duomenys bei apklausų, atliktų kalėjimuose, rezultatai patvirtina eksperimentų išvadas apie alkoholio ir agresyvumo ryšį. Neblaivūs žmonės padaro 55% fizinio smurto vaikams, 65% žmogžudysčių, 88% sužalojimų peiliu, 65% sutuoktinių sumušimų (Steele, 1990).

„ Tam, kuris iš prigimties įpratęs prie pykčio, liepkite susilaikyti nuo vyno, nes jis tik pakurstytų ugnį”( Seneca „ De Ira”, 49 m. po Kr.).

Socialinių mokslų atstovai nesiginčija dėl genetinės, nervinės ir biocheminės įtakos agresijai, bet jie nerimauja, kad dauguma žmonių mano, jog agresija yra itin biologiškai būdinga žmonių prigimčiai, kad taika neįmanoma. Amerikos psichologų asociacija ir Tarptautinė psichologų taryba, prieštaraudamos tokiam pesimistiniam nusistatymui, patvirtino daugelio šalių mokslininkų sukurtą „Pareiškimą dėl smurto“ (Adams ir kt., 1987). Pareiškime sakoma, kad „moksliškai nekorektiška būtų teigti, kad genai arba instinktai lemia žmonių žiaurų elgesį arba karus“.

1.2 Agresijos psichologinė teorija
Daugelis psichologų nepalaiko biologinę agresijos prigimtį. Dažniau remiamasi stimulų teorija, kurioje teigiamas, kad agresiją sukelia tam tikras motyvas arba stimulas. Anksčiausiai stimulų teoriją, aiškinančią agresiją, suformulavo L. Berkovizas (L. Berkowitz), Dž. Donardas (J. Dollard), N. Mileris (N. Miller), R. Syrsas (R. Searsas) bei iškėlė hipotezę, kad agresija yra frustracijos padarinys ir pavadino frustracine agresijos teorija. Ši teorija teigia kad žmonių parengtis elgtis agresyviai didėja tuomet, kada jie negali pasiekti tikslo. Kai frustraciją patiria žmogus, esantis arčiau tikslo, jo reakcija būna didesnė nei toliau nuo tikslo esančiojo. Studentas, pašalintas iš universiteto prieš pat valstybinius egzaminus, labiau krimsis, nei pašalintas po pirmosios egzaminų sesijos. Agresyvumo stiprumą sąlygoja ir kliūčių kilmės suvokimas. Vienaip reaguos žmogus, kuris bus įsitikinęs, kad jam kažkas trukdo pasiekti tikslą, kitaip – manydamas, kad kliūtys yra atsitiktinės (L. Berkovicas).

1.2.1 Frustracijos rūšys

Tyčinė frustracija siejasi su diferencijuota ir nediferencijuota frustracija. Autobuse gali galvoti, kad tave vieną stumdo arba, kad visi vienodai kenčia. Tačiau reakcija nebūtų tokia pati, kai mokinį ištinka nesėkmė – galvoja, kad tik jam vienam specialiai prastą pažymį parašė. Darbuotojas – kad viršininkas tik su juo vienu nesiskaito, o su kitais elgiasi pagarbiai. Tad kitokia socialinės aplinkos interpretacija sukelia ir kitokią reakciją.

Pagrįsta frustracija. Kai kuriuos frustratoriaus veiksmus subjektas gali paaiškinti kaip pagrįstus, teisingus, kitus – priešingai. Todėl ir agresyvumas esti nevienodas. Mokinys, kuris nesimokė ir gavo prastą pažymį, bus ne toks agresyvus kaip mokinys, viską mokėjęs (jo nuomone) ir gavęs tokį pat prastą pažymį.

1.2.2 Poreikių blokavimas

Didelį agresyvumą sukelia esminių asmenybės poreikių – prestižo, bendravimo – blokavimas. Dėl šios priežasties kilęs agresyvumas pakeičia patį poreikio patenkinimo būdą. Pavyzdžiui, jei mama dėl įvairių priežasčių tuo momentu negali vaikui skirti pakankamai dėmesio, pažaisti su juo, paimti ant rankų ar kartu pabūti, vaikas gali provokuoti konfliktą – triukšmauti, priekabiauti, sugadinti daiktą. Už tai gali būti nubaustas, bet visa konfliktinė situacija – ašaros, aiškinimasis, guodimas – ir bus tas pirminio jausminio ryšio poreikio patenkinimas, pasiektas netiesiogiai, bet kiek iškreiptu būdu.

Žmogaus poreikių tenkinimas yra susijęs su kitais žmonėmis – jie gali padėti subjektui patenkinti poreikius arba atvirkščiai, blokuoti jų patenkinimą. Ir pats subjektas gali prisidėti prie kitų žmonių poreikių tenkinimo arba blokavimo. Dažnai manome, kad kiti žmonės blokuoja mūsų poreikius, tačiau padėtis gali būti kitokia.

Tad žmogus žmogui yra arba frustracijos, arba pastiprinimo šaltinis. Kai kurie asmenys ar grupės dažniau esti frustracijos, nepasitenkinimo šaltiniu. Paprastai tokia dalia tenka asmenims, darantiems poveikį, vadovaujantiems. Dažnai susiklosto agresyvi nuostata mokytojų, tėvų, viršininkų atžvilgiu, ji darosi pastovi ir vėliau tampa apibendrinta – nukreipiama prieš visus tos kategorijos žmones, kitaip sakant formuojasi stereotipai. Taigi, nėra ko stebėtis, kad dar nepradėjęs dirbti žmogus jau gali neigiamai žiūrėti į vadovą, nes šis jam asocijuojasi su asmenimis, darančiais poveikį, auklėjančiais, vadinasi, sukeliančiais frustraciją.
Daugeliu atvejų padėtis komplikuojasi, nes tas pats asmuo esti ir pastiprinimo, ir frustracijos šaltinis (pvz. tėvas, motina, sutuoktinis). Pasekmė – ambivalentiškumas to asmens atžvilgiu, pasireiškiantis ir artėjimo į jį, ir jo vengimo tendencijomis. Subjektas yra priklausomas.
Kartais kančia grūdina būdą, tačiau ji geba pažadinti ir blogiausias mūsų savybes. Nemalonumų patiriančių gyvūnų ir bei žmonių tyrimai rodo, kad nelaimingieji dažnai ir kitus padaro nelaimingus (Berkowitz, 1983, 1989).

1.3 Socialinio išmokimo teorija
Pasak šios teorijos, agresija yra socialinio elgesio specifinių bruožų rinkinys. Šie specifiniai bruožai siejasi vieni su kitais, su asmens lūkesčiais ir išoriniais stimulais. Kartą sukurtus tuos bruožus gali būti labai sunku pakeisti. Ši teorija yra visiška priešingybė biologinei agresyvumo teorijai. Pasak šios teorijos, agresyvaus elgesio išmokstama. Socialinį išmokimą sudaro du procesai: tiesioginis pastiprinimas (kai kurių vaikų agresija pasiekia savo tikslą ir taip pastiprinama) ir socialinis modeliavimas (vaikas gali pradėti kitaip elgtis, stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį). Agresiją gali tiesiogiai skatinti kiti asmenys, gyvų arba nufilmuotų elgesio modelių stebėjimas, padidėjęs fiziologinis sužadinimas, aplinkos stresai ( pvz. kaitra, nemalonus stiprus garsas ir kt.).
A. Bandūra skyrė tris agresyvaus elgesio aspektus:
· Kaip agresyvus elgesys yra išmoktas arba įgytas;
· Kokie stimulai arba situacijos sukelia agresiją;
· Kas palaiko agresyvų individo elgesį.
A. Bandūros nuomone, agresyvų elgesį palaiko paskatinimas, kitų žmonių socialinis sankcionavimas, agresyviai besielgiančio asmens pasiektas rezultatas (dėmesys, privilegijos). Jis teigia, kad agresija yra išmoktas ir niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos vaiko įgytos elgesio formos. Tas išmokimas paprastai vyksta pasyviai, stebint kitų žmonių elgesį. Ilgainiui agresyvumas pasidaro įsitvirtinimo forma. Agresyvaus elgesio išmokstama asmenybei vystantis. Šeima, visuomenė daugiau ar mažiau sankcionuoja subjekto agresyvumą, nusako, kurios agresyvumo formos leistinos, kurios ne. Vadinasi, agresyvumas yra įvairiai sankcionuojamas ar pastiprinamas. Svarbu ir lyties faktorius. Nevienodai reaguojama į berniukų ir mergaičių agresyvumą. Agresyvumo sankcionavimas priklauso ir nuo kitų veiksnių – susiklosčiusių elgesio tradicijų, socialinės ir kultūrinės terpės ir pan.
Socialinio elgesio išmokimo teorijos atstovų aiškinimu, agresyvumas atlieka instrumentinį vaidmenį, t.y. jis yra priemonė tikslui pasiekti. Jei agresyvumu pasiekiama tikslo, tai jau ir yra pastiprinimas. Jis gali būti pasiekiamas įvairiais būdais. Kitų žmonių pritarimas yra vienas iš jų, bet ne vienintelis. Pavyzdžiui, žmogui, agresyvumu tenkinančiam dominavimo poreikį, pastiprinimą duoda ne tik stebėtojų pritarimas ( jei tai susiklosto situacija), bet ir jų pasyvumas, aukos pasitraukimas iš konfliktinės situacijos ar nusileidimas, verksmas, prašymas neliesti ir panašiai. Pakankamai dažnai tokios reakcijos dar labiau pastiprina agresorių, nes jis tada pasijunta kompetentingas, jaučia pasitenkinimą.
Agresyvaus elgesio galima išmokyti tiesiogiai jį pastiprinant. Pavyzdžiui, gyvūnai, kurie sėkmingai išsikovojo maisto arba patelę, darosi vis žiauresni. Išmokti galima ir stebint. Vaikai, kurie augdami stebi agresyvius pavyzdžius, dažnai imituoja tą elgesį, kurį mato. Neretai nusikaltimą padariusius jaunuolius tėvai auklėja diržu ir antausiais. Taip modeliuojamas agresijos, kaip būdo įveikti problemą, panaudojimas ( Patterson ir kt., 1982). Kartą įtvirtintą elgesio modelį sunku pakeisti. Kad pasaulis būtų malonesnis ir švelnesnis, mes turėtume nuo kūdikystės modeliuoti bei pastiprinti jautrumą ir bendradarbiavimą, galbūt net mokydami tėvus, kaip drausminti nenaudojant smurto.

1.3.1 Masinės informacijos priemonės ir agresija

Tėvai ne vieninteliai modeliuoja agresyvų elgesį. Per pirmuosius aštuoniolika metų dauguma vaikų daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus nei mokykloje. Populiariausiu laiku rodomose JAV televizijos programose galima pamatyti apie 6 smurto veiksmus per valandą. Savaitgalio programose vaikams – apie 26 veiksmus ( Gerbner ir Signorielli, 1990). Pradinių ir jaunesniųjų klasių vaikai, kurie yra jautriausi, per televiziją pamato apie 13 000 žmogžudysčių taro daugiau kaip 100 000 smurto aktų.

Ar žmonės, matydami agresiją, tampa agresyvesni? Norėdami tai išsiaiškinti, mokslininkai atliko tyrimų ( Hearold, 1986; Wood ir kt., 1991). Paaiškėjo, kad yra ryšys tarp berniukų matytų smurto scenų ir jų pomėgio peštis paauglystėje bei jaunystėje ( Eron, 1987; Turner ir kt., 1986). JAV ir Kanadoje nuo 1957 metų iki 1974 metų padvigubėjęs žmogžudysčių skaičius sutapo su smurto programų pradžia ir paplitimu. Be to, surašymo duomenimis, rajonuose, kuriuose vėliau atsirado televizija, žmogžudysčių padaugėjo taip pat vėliau.

„ Dauguma mokslininkų sutinka, kad televizijos programos, kuriose rodomas smurtas, skatina jas žiūrinčių vaikų ir paauglių agresyvų elgesį“ – pranešė Nacionalinės psichikos sveikatos institutas (1982). Tokios pat nuomonės yra Amerikos psichologų asociacija, Amerikos medikų asociacija ir Amerikos pediatrų asociacija. Smurto reakcijos kyla dėl kelių veiksnių sąveikos: sužadinimo, kurį patiria stebėdami smurtą, kylančių su smurtu susijusių minčių, slopinimo silpnėjimo ir imitavimo (Geen ir Thomas, 1986).

Netikras televizijos pasaulis, kuriame smurto gerokai daugiau nei meilės, gali veikti ir mūsų mąstyseną apie tikrą pasaulį. Tiems, kurie pamato daug patogiausiu laiku rodomų nusikaltimų, pasaulis atrodo pavojingesnis ( Gerbner ir Signorielli, 1990; Heath ir Petraitis, 1987; Singer ir Singer, 1986). Dažnai matydami smurto vaizdus, žiūrovai pasidaro mažiau jautrūs. Jie tampa abejingesni stebėdami smurtą tiek televizoriaus ekrane, tiek gyvenime, pvz. per triukšmingas peštynes (Rule ir Ferguson, 1986). Edvardas Donnersteinas ir jo bendradarbiai (1987) sako, kad bloga linkintis psichologas tikriausiai nerastų geresnio būdo, padedančio ugdyti žmonių abejingumą žiaurumui, kaip rodydamas jiems įvairiausių smurto vaizdų: pradedant muštynėmis, baigiant žudynėmis.

1.3.2 Seksualinė agresija ir žiniasklaida
Amerikoje per pastaruosius 25 metus užregistruotų išprievartavimų padaugėjo trigubai. Seksualinės agresijos akivaizdžiai padaugėjo iš dalies dėl to, kad atsirado vaizdajuosčių nuomojimo verslas, erotiniai ir pornografiniai filmai tapo lengviau prieinami. Turinio analizė rodo, kad pornografiniuose filmuose dažniausiai skubotai vaizduojami skuboti, atsitiktiniai lytiniai santykiai tarp svetimų žmonių, tačiau gana dažnos ir moterų žaginimo bei seksualinės prievartos scenos (Cowan ir kt., 1988; NCTV, 1987; Yang ir Linz, 1990). Prievartavimo scenose dažnai iš pradžių vaizduojama auka, kuri mėgina priešintis prievartautojui arba pasprukti, paskui ji rodoma apimta jaudulio ir galiausiai patirianti ekstazę. Ne taip aiškiai išreikštas, bet taip pat nerealus mitas apie moterį, kuriai patinka kai ją užvaldo vyras, yra dažnos TV programose ir meilės romanuose. Moteris scenos pradžioje atstūmusi atkaklų vyrą, pabaigoje aistringai jį bučiuoja.
Apklausiami Amerikos ir Kanados seksualiniai nusikaltėliai (žmogžudžiai, vaikų tvirkintojai, žagintojai), nurodė didesnį nei įprastą potraukį atvirai seksualinio pobūdžio ir seksualinį smurtą vaizduojančiai medžiagai, t.y pornografijai (Marshall, 1989; Ressler ir kt., 1988). Tyrimai rodo, kad jei pornografinė medžiaga yra lengvai pasiekiama, seksualinio smurto yra daugiau (Court, 1984).
Eksperimentais taip pat buvo tiriama, kaip smurtiniai filmai, lyginant su nesmurtiniais, veikia vyrų norą skaudinti elektros smūgiais moteris, kurios prieš tai juos erzino ( tokiais eksperimentais negalima nagrinėti tikrojo seksualinio smurto, tačiau jie gali įvertinti vyrų norą žeisti moterį). Šie eksperimentai rodo, kad ne erotiškumas, o seksualinio smurto vaizdai tiek pornografiniuose, tiek erotiniuose filmuose daugiausia lemia tai, kad vyrai pritaria agresijai bei agresyviai elgiasi su moterimis. Pornografija, kuri vaizduoja molonią aukai seksualinę agresiją, skatina pritarti prievartai lytiškai santykiauti. Smurtiniai pornografijos vaizdai didina vyrų norą bausti moteris (Surgeon General, 1986).
Vis dėlto, jei žiniasklaidos vaizduojamas smurtas gali atpalaiduoti slopinimą bei sumažinti jautrumą, jei matytas seksualinis smurtas skatina nuostatas ir elgesį, žeminančius moteris, jei pornografijos žiūrėjimas formuoja supaprastintą požiūrį į išžaginimą ir nuvertina partnerius, tai smurtas žiniasklaidoje nėra maža problema.
Amerikos psichologų asociacija pataria tėvams ne tik riboti laiką, kurį jų vaikai praleidžia prie televizoriaus, bet siūlo kartu su jais žiūrėti bei aptarti TV programas (Murray ir Lonnborg, 1985). Kai kurie mokslininkai pritaria nuomonei, kad reikia „ mokytis sąmoningai suvokti žiniasklaidą“, Leonardas Eronas ir Rowellis Huesmannas (1984) mokė Čikagos rajono vaikus, kad televizijos programose rodomas nerealus pasaulis, kad agresija yra mažiau įprasta ir ne tokia veiksminga kaip vaizduojama televizijoje, kad smurtas yra blogybė. Po dviejų metų atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad šiems vaikams stebimos smurto scenos turėjo mažesnę įtaką nei tiems, kurie nebuvo mokomi.

2. AGRESYVUMO RŪŠYS

Yra šešios agresyvumo rūšys: bendrasis, komformistinis, perkeltinis, konstruktyvus, tiesioginis ir vaizduotės.
2.1 Tiesioginis ir perkeltinis agresyvumas

Dažniausia agresyvumas nukreipiamas tiesiai į frustraciją sukėlusį objektą. Tačiau yra daugybė atvejų, kai tiesioginė agresija yra arba negalima, arba agresoriui nenaudinga. Kartais frustracijos šaltinis apskritai būna neaiškus; neapčiuopiamas, nepasiekiamas ar pasąmoninis. Žmogui pikta, o kodėl – neaišku. Atsitiktinė aplinkybė gali būti patogi dingstis paaiškinti savo agresyvumą. Kitais atvejais frustracijos objektas yra žinomas, bet agresija į jį nenukreipiama. Ir pirmiausia todėl, kad taip elgtis būtų nesaugu dėl socialinių ar fizinių priežasčių. Todėl agresyvumas perkeliamas į tuos objektus, į kuriuos jį nukreipti yra palyginti saugu. Dėl šios priežasties darbovietėje savo emocijas tvardantis žmogus gali visiškai priešingai elgtis važiuodamas miesto transportu, parduotuvėje, namuose.

Perkeltinės agresijos sąvoką įvedė Z. Froidas. Pasak jo, perkeltinės agresijos funkcija – išlaikyti grupės identifikaciją ir sutelktumą, perkeliant agresiją iš savo grupės į svetimą. Anot Z. Froido, perkeltinės agresijos reiškinį sukelia ankstyvųjų emocinių santykių šeimoje ambivalentiškumas. Jiems būdinga kartu ir meilė, ir neapykanta. Antai sūnus stengiasi imituoti tėvą, bet kartu tėvas jam yra varžovas, ir frustracijos objektas. Ambivalentiški ankstyvosios vaikystės jausminiai santykiai perkeliami į grupę: meilė tėvui transformuojasi į identifikaciją su grupės lyderiu, o priešiškumas jam perkeliamas į priešiškumą kitai, svetimai grupei.

2.2 Bendrasis agresyvumas

Išsiplėtojusios agresyvios tendencijos, bendrasis agresyvumas taip pat prilygsta perkeltiniam agresyvumui. Tokiais atvejais agresyvios tendencijos perkeliamos nuo objektų, betarpiškai sukeliančių frustraciją, į panašius objektus, dažnai mažai ką turinčius su pirminiu frustracijos šaltiniu, bet lengvai prieinamus, vadinasi nesukeliančius pavojaus saugumui ( pvz., į gyvosios ar negyvosios gamtos objektus). Tuo paaiškinamas vandalizmas, sadistinis elgesys su gyvūnais ir panašūs reiškiniai. Taigi, agresyvių veiksmų pagrindas nebūtinai yra ta betarpiška priežastis, sukėlusi frustraciją. Ji gali būti tik patogus pretekstas susikaupusioms agresyvioms tendencijoms išlieti. Tokios agresyvios reakcijos yra ne tiesioginės, o tarpiškos, yra atotrūkis tarp pirminio fruatracijos šaltinio ir konkretaus agresyvaus veiksmo.Be to, šios reakcijos yra neadekvačios situacijai, neproporcingos dirgikliui. Stebintys tokį elgesį žmonės gali nesuprasti, kaip tokia menka priežastis galėjo sukelti tokią audringą smurto reakciją. Pavyzdžiui, chuliganai užpuola jaunesnį, silpnesnį už save, negalintį sukelti jiems jokios grėsmės. Tai tiesiog patogūs, agresoriaus saugumui nepavojingi objektai, su kuriais agresyviai elgdamasis, jis jaučia didesnę iškrovą.

2.3 Vaizduotės agresyvumas

Agresyvumas nebūtinai pasireiškia konkrečiu veiksmu. Dar neatlikęs agresyvaus veiksmo, žmogus turi agresyvių minčių, planų, sumanymų. Paprastai tokie agresyvūs vaizdiniai ir lieka vaizduotėje. Tad galima kalbėti apie savotišką agresyvumo katarsį vaizduotėje. Tačiau kai kada žmogus stengiasi ir siekia logiškai suderinti vaizduotę ir faktišką elgesį, taigi, agresyvios mintys gali būti faktiškosios agresijos įvadas.

Vaizduotės agresyvumo diapazonas pakankamai platus. Jis veikia informacijos atranką, įvairių reiškinių vertinimą, žmogaus matymą, kūrybos procesus. Dėl daugelio priežasčių žmogus savo agresyvumą slopina, o vaizduotės agresyvumas yra patogi agresijos maskavimo forma. Taigi, neatsitiktinai kai kurie žmonės gyvenime pastebi daugiau neigiamų, nei teigiamų dalykų, skiria daugiau dėmesio jiems, patiria malonumą diskutuodami, kalbėdami apie sensacingus įvykius. Taip užmaskuota forma žmogus išreiškia savo agresyvius polinkius.

Vaizduotės agresyvumą iliustruoja A. Groso (Gross) ir A. Dūbo (Doob) eksperimentas. Abiejų lyčių tiriamųjų jie prašė įsivaizduoti tokią situaciją: vairuodami mašiną jūs privažiuojate sankryžą; prieš jus stovi arba naujo tipo modernus automobilis, arba seno tipo; užsidegus žaliai šviesai, tas priekyje stovintis automobilis be jokios aiškios priežasties judėti nepradeda, tuo trukdydamas jums. Tiriamiesiems išdalytose anketose buvo klausiama, ar jie signalizuotų priekyje stovinčios mašinos vairuotojui; jei taip, tai kiek laiko palauktų prieš tai darydami. Be to, vieniems tiriamiesiems buvo nurodyta, kad įsivaizduojamoje situacijoje jų mašina stovi už naujo tipo automobilio (aukšto statuso frustratoriaus eksperimentinė sąlyga), kitiems – už seno tipo automobilio (žemo statuso frustratoriaus eksperimentinė sąlyga). Visi tiriamieji vyrai, kurie buvo gavę „ aukšto statuso ” anketą, atsakė, kad signalizuotų; laiko trukmės vidurkis tarp šviesoforo šviesos pasikeitimo ir signalizavimo – 5,5 sek. Du trečdaliai tiriamųjų vyrų, gavusių „ žemo statuso ” anketą, atsakė, kad signalizuotų; vidutiniškai jie palauktų 9,1 sek. Taigi, tiriamieji vyrai manė minėtoje situacijoje greičiau pradėsią signalizuoti prestižinės mašinos savininkui. Šis nekantravimas išreikšti priešiškumą aukštesnio statuso ir prestižo asmenims derinasi su vyrų savęs vaizdu.

Tačiau praktiniai eksperimentinės situacijois rezultatai buvo visiškai kitokie. Kai reikėjo laukti, kol pajudės priešais stovintis automobilis, nekantraudami signalizavo daug daugiau vairuotojų vyrų vei moterų. Tačiau naujo tipo automobilio vairuotojui jie signalizavo ne taip greit (po 8,5 sek.) kaip vairuojančiam seno tipo automobilį (po 6,8 sek.). Iš tų vairuotojų, kurie visai nesignalizavo, trys ketvirtadaliai kantriai laukė, kol pajudės naujo tipo mašina, ir tiktai vienas ketvirtadalis pakentė senojo tipo mašinos delsimą. Moterų vaizduotės ir faktiškasis agresyvumas labiau sutapo. Galima tik spėlioti, ar jos agresyvesnės, ar tikroviškesnės.

2.4 Konformistiškas agresyvumas

Tai tokia agresyvumo rūšis, kai žmogus elgiasi agresyviai ne dėl kokių nors savo vidinių paskatų, bet dėl grupės ar minios spaudimo. Paprastai toks spaudimas yra pasąmoninis, ne visados aiškiai išreikštas. Jis susijęs su numanomomis, galimomis sankcijomis asmenybei, jei ji nesielgs komformistiškai (šiuo atveju – agresyviai): tai prestižo praradimas, pasirodžius bailiam, nereikšmingam, baimė būti nepriimtam į grupę, apšauktam „ išdaviku” ir t.t. Kartais norima padidinti savo prestižą tam tikroje terpėje aprobuotais būdais. Taigi nesielgdamas komformistiškai, žmogus jaučiasi nesaugiai. Vengdamas tokios būsenos, jis ir elgiasi taip, kaip elgiasi daugumas grupės narių.
2.5 Konstruktyvus agresyvumas

Žmogaus sąmonėje agresyvumas asocijuojasi su smurtu, prilyginamas blogiui. Dėl šios priežasties agresyvus žmogus jaučiasi esąs mažesnės vertės ir todėl savo agresyvumą slopina. O šį slopinimą lydi kaltės, gėdos jausmai, bei nepageidaujamos fiziologinės reakcijos. Kartais agresyvumas perkeliamas į „ leistinas ” sritis. Be to, agresyvumo slopinimas didina pasyvumą. Vadinasi, beatodairiškai atsisakyti agresyvumo negalima, nes būtų neįmanoma apginti savo teisių, nuomonės, išlaikyti savo vertę, pasipriešinti smurtui. Kas yra leistina ir kas ne – ši riba yra santykinė. Menkai save vertinančiam žmogui į jį nukreiptas agresyvumas, ypač destruktyvumas, gali labai padėti pajusti savo vertę. Agresyvus veiksmas pačiam jo autoritetui sukelia įspūdį, kad ir jis kažką gali pakeisti socialinėje ar fizinėje aplinkoje.

3. AGRESYVUMO PROJEKCIJA

Žmogus, nuneigdamas savo paties agresyvias tendencijas, gali daugiau jų įžvelgti kituose žmonėse. Prisipažindamas, kad esi agresyvus, mažini savo prestižą. Todėl žmogus perkelia arba „projektuoja” jį kitiems žmonėms. Pavyzdžiui šiurkštus, konfliktiškas žmogus savo elgesį gali aiškinti ginamąja reakcija į priešišką aplinką. Projekcijos sąvoką įvedė Z. Froidas.

3.1 Panašumo – atribucinė projekcija
Nėra atsitiktinis dalykas, į kurį žmogų perkeliamas arba suprojektuojama agresija. Projekcija yra atrenkamojo pobūdžio. Į emociškai artimesnius žmones agresija dažniau projektuojama nei į emociškai neutralius. Ji taip projektuojama ne tik todėl, kad saugu, bet ir todėl, kad esame daugiau priklausomi nuo emociškai artimų žmonių, vadinasi, galime labiau juos apkaltinti už savo nesėkmes ar blogą nuotaiką, padaryti atsakingus už mūsų trūkumus. Tokia agresyvumo projekcija buvo pavadinta panašumo, arba atribucine, prilygstančią savo bruožų priskyrimui kitiems. Taip tvirtino D. Kempbelas (D. Campbell).

3.2 Pastiprinimo projekcija
Pastiprinimo projekcija yra tokia projekcijos rūšis, kai agresija perkeliama į tokius asmenis, kurių elgesyje yra percepcinių požymių, turinčių įtakos tam, kad projekcija į juos tampa psichologiškai naudingu dalyku. Taigi, kitas žmogus, pats to nesuvokdamas, gali atkreipti agresiją į save, pastiprinti ( E. Sead, 1976). Savęs įtvirtinimas reikalauja iš žmogaus ne tik aktyviai, dalykiškai prisitaikyti, bet ir mokėti protingai reaguoti į kitų žmonių daromą poveikį (agresyvumą). Nesugebėjimas savęs apginti, vengimas konfliktuoti, nusileidimas gali būti pranešimas potencialiam agresoriui, kad su šiuo asmeniu verta būti agresyviam ( bus sulaukta pastiprinimo). Jei asmuo ar sakysim valstybė demonstruoja savo silpnumą, visada kyla pavojus, kad tai gali būti signalas agresoriui, jog dirva palanki.

4. VAIKAI IR AGRESYVUMAS

Kai vaikai pradeda žaisti su kitais vaikais, jų agresija nėra apgalvota, tyčinė, tiesiogiai nukreipta į kitą vaiką. Jie gali atimti žaislą iš kito vaiko arba net pastumti jį į šalį ar jam suduoti, bet jie tai daro tam, kad gautų žaislą, arba kad pašalintų kliūtis, o ne tam, kad įskaudintų kitą vaiką. Todėl skirtinos dvi agresijos rūšys: iį asmenį nukreipta agresija (specialiai puolamas, atakuojamas kitas asmuo) ir instrumentinė agresija (ginčai dėl objektų, privilegijų ar teritorijos). W. Harputas 1974 m. stebėjo 102 ketverių – septynerių metų vaikus. Kiekvieną kartą, kai vaikas žodžiais ar fiziškai skriaudė kitą vaiką, stebėtojas tiksliai fiksuodavo, kas vyko prieš incidentą ir po jo, taip pat „agresoriaus“ lytį ir amžių. Paaiškėjo, kad kuo vyresni vaikai, tuo sparčiau silpnėja instrumentinė agresija, o į asmenį nukreipta agresija – ne taip sparčiai.
Kitas įdomus su vaiko amžiumi susijęs aspektas yra tas, kaip vaikas reaguoja, kai jį užgaulioja, pravardžiuoja kiti vaikai. Jaunesni vaikai į tai reaguoja ir žodžiais (52%), ir fiziškai (48%). Vyresni vaikai dažniau linkę atsakyti grasinimais arba įžeidinėjimu (78%), nei pastumdami skriaudėją ar jam suduodami (22%). Augant mažėja abiejų ličių vaikų agresija, nors berniukai dažniau nei mergaitės dalyvauja agresyviuose įvykiuose. Šis skirtumas tarp mergaičių ir berniukų yra būdingas daugeliui kultūrų.
Vaiko agresyvumas priklauso nuo šeimos bei aplinkinių žmonių. Kaip pažymėjo L. Berkowitzas, apibendrindamas savo tyrimus, „žiaurumas visada sukelia dar didesnį žiaurumą“. Vaikai, kuriuos tėvai baudžia fiziškai, kurie žiūri filmus apie smurtą ir prievartą, kurie žaidžia su agresyviais vaikais, elgsis agresyviai daug dažniau nei vaikai, neturintys tokios patirties.
O padėtis tėvų, kuriems tenka nuolat kentėti savo agresyvaus „mylimuko” įniršio protrūkius ir įžūlumą, nepavydėtina. Dažnai tėveliai ir mamytės jaučiasi kalti, kad prarado kantrybę vaikui išsišokus, arba puola į depresiją, nes neturi jėgų pakeisti susiklosčiusią situaciją.

4.1 Kaip įveikti agresyvaus vaiko sunkumus?
1. Neskubėkite griežtai bausti, nes, atsakydamas į bausmę, vaikas dar labiau neklausys ir agresyviai elgsis.

2. Venkite fizinių bausmių. Dažniausiai padariniai būna priešingi, negu tikitės.

3. Nežadėkite, jei negalite išpildyti.

4. Paaiškinkite vaikui, kad agresyvus elgesys yra blogai, ir pateikite pavyzdžių.

5. Retkarčiais leiskite atžalai „nuleisti garą”.

6. Būkite ramūs patys. Susierzinę ar agresyviai nusiteikę tėvai – blogi auklėtojai.

5. AGRESYVUMO SIGNALAI, KAIP JĮ SLOPINTI, IŠREIKŠTI

Grasindami mes rodome įvairius signalus: trepsime kojomis, daužome lėkštes, grūmojame kumščiais, spiriame į sieną ir t. t. (gyvūnų rodomi agresyvumo ženklai skiriasi nuo žmonių, tačiau atlieka tą patį vaidmenį). Svarbią reikšmę turi veido išraiška. Kai ruošiamės pulti, veido bruožai išsiveržia į priekį ( suraukiame antakius), ir atvirkščiai, kai išsigąstame, mūsų bruožai traukiasi atgal. Kai mus užvaldo baimė, kakta susiraukšlėja, burna prasižioja ( neteisinga manyti, kad prašiepti dantys ir suraukta kakta – rūstybės požymiai). Tačiau mes turime ir platų raminamųjų ženklų diapazoną. Rodydami nuolankumą gūžiamės, kad atrodytumėme kuo mažesni „išsipūtusiam” varžovui. Agresijai būdingas įtemptas, piktas žvilgsnis į priešo akis. Kiek ilgėliau spoksoti į akis gali tik iš ties agresyvus individas (nespoksokite). Akiniai (taip pat ir nuo saulės) daro veidą agresyvesnį, nes dirbtinai paryškina žvilgsnį, jis tampa skvarbesnis. Įdomu pastebėti, kad nuolankesni individai nesąmoningai renkasi akinius plonais rėmeliais, taip nekeldami agresyvios reakcijos. Kai kurie žmonės šnekėdami su nepažįstamuoju, dažniau mirksi, nei įprastai šnekėdami su draugais. Galbūt jie stengiasi taip išvengti „ grasinančio” nepažįstamojo artumo ar stengiasi pernelyg atvirai nespoksoti.

Agresijai gresiant mes dažnai imamės įvairių veiksmų, taip norėdami išlieti susikaupusius jausmus. Prieštaringų veiksmų apimti mes pradedame rūkyti, tvarkyti ką tik sutvarkytą kambarį, dirsčiojame į laikrodį, net neužfiksuodami laiko, kasomės galvą. Dominuojantį individą galima atpažinti iš to, kad tokių judesių jis beveik nedaro.

5.1 Agresijos slopinimas

Visuomenė daugiau draudžia agresyvumą nei jį pastiprina ir teisina. Todėl iškyla agresyvumo stabdžių problema. Jie gali būti:
· Išoriniai – bausmė (faktiška, galima);
· Vidinė – kaltė, gėda, sąžinė, baimė ir kt
Šie jausmai glaudžiai susiję su savo vertės lygiu ir galimu jo sumažėjimu. Pagaliau, juk kai kurios agresyvumo formos yra pripažintos ir legalizuotos – imtynės, boksas. Taigi, potencialus agresorius gali pasirinkti profesiją, labiau įgalinančią patenkinti jo agresyvias tendencijas. Tai vadinama sublimacija.

Jei katarsio efekto buvimas yra ginčytinas ir prieštaraujantis etikos bei moralės normoms, jeigu agresyvumo slopinimas kenkia visų pirma pačiam organizmui ir sukuria prielaidas pasireikšti agresyvumui užmaskuotomis formomis, kyla klausimas, kaip mažinti agresyvumą. Ieškant tų būdų, buvo susidomėta tokiu faktu: organizmas negali tuo pačiu metu vienodai sėkmingai atlikti du vienas kitam prieštaraujančius veiksmus. Todėl buvo pradėta ieškoti priemonių agresyvumui mažinti konkuruojančių dirgiklių pagrindu. Vienas iš pagrindinių dirgiklių, konkuruojančių agresyvumui, yra humoras.

R. Beronas (Baron – 1974) atliko tokį tyrimą. Tiriamieji (vyrai) buvo padalyti į dvi grupes, vieną iš jų eksperimentatoriaus įpykimo, o kitą ne. Tada tiriamiesiems buvo pranešta, kad jie galės suduoti eksperimentatoriui elektros smūgį (iš tikrųjų jis nuo tų smūgių buvo apsaugotas). Tačiau pirma kiekvienoje grupėje pusei tiriamųjų buvo parodyta humoristinių piešinių, kitai pusei – neutralių piešinių (gamtos vaizdų, baldų piešinių, abstraktaus meno). Rezultatas – humoristinius piešinius žiūrėję tiriamieji buvo ne tokie agresyvūs.

Vienas pagrindinių ir priimtiniausių būdų yra išsirėkimas, tačiau ir jis ne visada padeda. Pavyzdžiui, sutuoktiniai rėkdami vienas ant kito, kartais tampa dar agresyvesni (skatina vienas kito agresyvumą). Kitas agresijos išreiškimo būdas – išsišnekėjimas. Tačiau ir čia susiduriama su tam tikromis problemomis. Taigi kaip išmokti valdytis? Pasak psichologų, visų pirma reikėtų išsiaiškinti, ką jūs jaučiat, kokio svarbumo yra ši problema, ant ko ir kodėl jūs pykstat, ir kaip jis reaguos į jūsų išpuolį.

Kodėl mes supykstam? Norėdamas tai išsiaiškinti psichologas Jamesas Averillis paprašė tiriamųjų prisiminti ir užrašė savo pykčio išgyvenimus. Jis teigė, kad supykę jie greičiau aiškina, o ne įžeidinėja. Pyktis dažnai leisdavo tiriamiesiems apsvarstyti dalykus su nusikaltusiu asmeniu ir taip sumažinti susierzinimą. Tokia kontroliuojamo pykčio išraiška yra daug tinkamesnė nei priešiški pykčio protrūkiai ar viduje užgniaužtas pyktis. Išreikšdami savo pyktį, galime laikinai nusiraminti, jei tai nepalieka kaltės ar nerimo jausmų. Tačiau agresija kartais sukelia daugiau pykčio. Jis gali paskatinti ar net išsirutulioti į priešiškumą. Individo raminamieji pykčio protrūkiai gali būti stiprinamieji veiksniai, formuojantys įpročius. Tikėtina, kad supykę darysite tai, ką darėte „ nuleisdami garą ” anksčiau.

Pykčio neišvengsime. Tačiau mes jį vienaip ar kitaip galime kontroliuoti ir kiek įmanoma konstruktyviau slopinti (tik neužgniaužkime jo viduje, nes bus didelis bum). Geriau sudaužykime lėkštę, kai niekas nemato, pasiklausykite jums patinkančios muzikos, nueikite pasivaikščioti ir nepamirškite šypsotis.

5.2 Pykčio išreiškimas

Jis yra susijęs su agresijos valdymu. Patarimas supykus „ suskaičiuoti iki dešimties” arba kelis kartus giliai įkvėpti padeda sumažinti ūmai kilusią įtampą.
· Turime mokytis nesusierzinti dėl kiekvienos smulkmenos ir nebūti nuolat nepatenkinti, turime ieškoti būdų, kaip išreikšti savo nepasitenkinimą aiškiai, bet neįžeisdami.
· Pasvarstykime, gal galime kam nors papasakoti apie savo išgyvenimus.
· Savo įsiūtį ar pyktį nupieškite popieriuje. Pieškite tol, kol pyktis atslūgsta.
· Galime kalbėtis su savimi – išsakyti piktas mintis be liudytojų, šaukti tuščiame kambaryje ar miške, užsirašyti viską, kas guli ant širdies, bet aprašius ir perskaičius lapą reikia suplėšyti. Neverta kaupti „ juodojo archyvo ”.
· Išlieti pyktį galima ir aktyvia fizine veikla: energingai mankštintis, bėgioti, važiuoti dviračiu, boksuoti pagalvę ar čiužinį, plėšyti senus laikraščius ar laužyti pieštukus, tvarkyti namus ir pan.

5.3 Neišreikštos agresijos autodestruktyvumas

Neretai būna, kad žmogus, neįstengdamas išreikšti pykčio, nukreipia jį prieš save. Tokie atvejai Pasaulinės sveikatos organizacijos yra vadinami „ autodestruktyvia elgsena”. Ji gali būti tiesioginė (savižudybės, mėginimai nusižudyti, išplėstinės savižudybės, įvykdytos savižudybės, susižalojimai, susiluošinimai, moralinis savęs skriaudimas) ir netiesioginė (nesirūpinimas savo sveikata: atsisakoma gydytis susirgus, alinamas organizmas, pavojingos elgsenos, teikiančios emocinį pasitenkinimą, nesirūpinimas savo intelektine raida ir kt.). Taigi, žmogus susikaupusį pyktį, agresiją išreiškia sau, bet ne aplinkai. Taip užsisklendusi asmenybė žudo save visomis prasmėmis. Taigi, kad šito nebūtų, turime užsisklendusiam savo kiaute parodyti nuoširdų susirūpinimą, skatinti kalbėti ir reikšti savo jausmus, netgi skatinti ieškoti profesionalios pagalbos.
5.4 Keletas faktų apie agresiją
· Žiauriausi nusikaltėliai, dažniausiai būna žemesnio nei vidutinio intelekto jauni vyrai, turintys didesnį negu vidutinį testosterono kiekį (tačiau yra vaistų, mažinančių testosterono kiekį, taigi slopinančių agresyvumą).
· Alkoholis atpalaiduoja agresyvias reakcijas į iššūkį.
· Agresija didėja, kai žmogus negali pasiekti tikslo.
· Fizinis skausmas, asmeninis įžeidimas irgi sukelia agresiją.
· Bjaurūs kvapai, karštis (žiaurių nusikaltimų pasitaiko dažniau vasarą nei žiemą, dažniau karštesniuose miestuose negu vėsesniuose) gali sukelti priešiškumą.
· Agresyvumo reakcijos kyla tokiomis situacijomis, kai patirtis mus yra išmokiusi, kad taip elgtis naudinga.
· Frustracija ir nesėkmės mokykloje taip pat daugeliu atvejų kelia agresiją.
· Skurdas.
· Ginklų prieinamumas.

IŠVADOS

1. Agresija – tai bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti. Pasak mokslininkų agresyvumą įtakoja biologija, psichologija ir pati aplinka, kuri supą individą.
2. Dažniausia agresyvumas nukreipiamas tiesiai į frustraciją sukėlusį objektą. Tačiau yra daugybė atvejų, kai tiesioginė agresija yra negalima, ar net pačiam agresoriui nenaudinga, taip elgtis būtų nesaugu dėl socialinių ar fizinių priežasčių. Todėl agresyvumas perkeliamas į tuos objektus, į kuriuos jį nukreipti yra palyginti saugu.
3. Žmogus, nuneigdamas savo paties agresyvias tendencijas, gali daugiau jų įžvelgti kituose žmonėse. Prisipažindamas, kad esi agresyvus, mažini savo prestižą. Todėl žmogus perkelia arba „projektuoja” jį kitiems žmonėms.

Į emociškai artimesnius žmones agresija dažniau projektuojama nei į emociškai neutralius. Ji taip projektuojama ne tik todėl, kad saugu, bet ir todėl, kad esame daugiau priklausomi nuo emociškai artimų žmonių, vadinasi, galime labiau juos apkaltinti už savo nesėkmes ar blogą nuotaiką, padaryti atsakingus už mūsų trūkumus (panašumo – atribucinė).
Pastiprinimo projekcija yra tokia projekcijos rūšis, kai agresija perkeliama į tokius asmenis, kurių elgesyje yra percepcinių požymių, turinčių įtakos tam, kad projekcija į juos tampa psichologiškai naudingu dalyku. Taigi, nesugebėjimas savęs apginti, vengimas konfliktuoti, nusileidimas gali būti pranešimas potencialiam agresoriui, kad su šiuo asmeniu verta būti agresyviam ( bus sulaukta pastiprinimo).

4. Kai vaikai pradeda žaisti su kitais vaikais, jų agresija nėra apgalvota, tyčinė, tiesiogiai nukreipta į kitą vaiką. Jie gali atimti žaislą iš kito vaiko arba net pastumti jį į šalį ar jam suduoti, bet jie tai daro tam, kad gautų žaislą, arba kad pašalintų kliūtis, o ne tam, kad įskaudintų kitą vaiką. Vaiko, kaip ir suaugusio, agresyvumas priklauso nuo šeimos bei aplinkinių žmonių“. Vaikai, kuriuos tėvai baudžia fiziškai, kurie žiūri filmus apie smurtą ir prievartą, kurie žaidžia su agresyviais vaikais, elgsis agresyviai daug dažniau nei vaikai, neturintys tokios patirties. Augant mažėja abiejų ličių vaikų agresija. Norėdami pagerinti santykius su agresyviu vaiku, turime:
· Neskubėkite bausti, nes vaikas dar labiau neklausys ir agresyviai elgsis.
· Vengti fizinių bausmių.
· Nežadėti neišpildomų pažadų..
· Paaiškinkite vaikui, kad taip elgtis nedera.
· Kartais leisti vaikui išsilieti.
· Patys elkimės gerai, kad vaikai turėtų realų tinkamo elgesio vaizdą.

5. Individo agresyvų nusiteikimą išduoda jo kūno, gestų kalba, veido mimika. Agresijai gresiant mes dažnai imamės įvairių veiksmų, taip norėdami išlieti susikaupusius jausmus. Prieštaringų veiksmų apimti pradedame rūkyti, tvarkyti ką tik sutvarkytą kambarį, dirsčiojame į laikrodį, net neužfiksuodami laiko, kasomės galvą. Dominuojantį agresyvų individą galima atpažinti iš to, kad tokių judesių jis beveik nedaro.

Yra išoriniai ( bausmė – faktiška, galima) ir vidiniai (kaltė, gėda, sąžinė, baimė ir kt.) agresyvumo stabdžiai. Šie jausmai glaudžiai susiję su savo vertės lygiu ir galimu jo sumažėjimu. Kai kurios agresyvumo formos yra pripažintos ir legalizuotos – imtynės, boksas. Taigi, potencialus agresorius gali pasirinkti profesiją, labiau įgalinančią patenkinti jo agresyvias tendencijas. Tai vadinama sublimacija.
Supykus:
· Suskaičiuokite iki dešimties arba kelis kartus giliai įkvėpkite – padeda sumažinti ūmai kilusią įtampą.
· Turime ieškoti būdų, kaip išreikšti savo nepasitenkinimą aiškiai, bet neįžeisdami.
· Papasakokite apie savo išgyvenimus.
· Savo įsiūtį ar pyktį išreikškite kūrybiškai.
· Išsiliekite vienumoje.
· Išliekite pyktį aktyvia fizine veikla.
· Juokaukite.
· Neišreikštas pyktis žudo ir žudys tave, kol nepasieks tikslo – kad tu nustotum egzistuoti (čia kaip natūrali atranka).

LITERATŪRA

1. BULOTAITĖ, Laima; GAILIENĖ, Danutė; STURLIENĖ, Nijolė. Asmenybės ir bendravimo psichologija. Vadovėlis XI – XII klasėms. Vilnius: Tyto Alba, 2002. ISBN 9986 – 16 – 251 – 3.
2. CHOMENTAUSKAITE, Rūta. Pažinkime agresiją. Psichologija Tau, 2001, nr. 5.
3. KUITIENĖ, Nina; RAKEVIČIŪTĖ, Virginija. Metodinės rekomendacijos rašantiems studijų darbus. Kaunas: Kauno kolegija, 2004. ISBN 9955 – 586 – 37 – 0.
4. MYERS, G. David. Psichologija. Poligrafija ir informatika, 2000. ISBN 9986 – 850 – 29 – 0.
5. SUSLAVIČIUS, Antanas. Socialinė psichologija. Kaunas: Šviesa, 1995. ISBN 5 – 430 – 01286 –

Leave a Comment