Aklųjų ir silpnaregių integracija į darbą

Turinys

Įvadas
1. Darbai kuriuos gali dirbti neregys.
1. Aklųjų ir silpnaregių užimtumas.
3. Ūkinė veikla
4. Neįgalieji rinkos ekonomikoje
5. Aklųjų ir silpnaregių integracijos į darbą tyrimas
Išvados
Literatūra

Įvadas

Silpnaregystė ir aklumas žinomi nuo seniausių laikų. Tačiau regėjimo praradimas nėra tokia gniuždanti sielos būsena, kaip mano dažnas regintis žmogus.
Vis dėlto aklumas labai riboja asmenybės veiklą ir galimybes, o jeigu žmogus apanka jau suaugęs ar net vyresnio amžiaus – dažnai jo gyvenime daug kas pasikeičia.
Kaip apakus rasti vietą šiame pasaulyje, kaip nebūti našta kitiems, kaip išlaikyti šeimą – tai bene dažniausiai neregius kamuojančios prroblemos. Daugeliui neregių pragyvenimo šaltinis nuo seniausių laikų buvo muzika. Tačiau ne vien ji. Aklieji gali tapti ne tik gerais muzikantais, bet ir nagingais amatininkais.
Mano tikslas – apžvelgti kokius darbus Lietuvoje ir pasaulyje dirbo ir dirba neregiai ; kokios galimybės aklam ar silpnaregiui įsidarbiti. Bei ištirti kokie veiksniai labiausiai įtakoja integracijos į darbą kokybę.
Darbe šalia “neregio” yra ir žodis “silpnaregis”. Šių abiejų grupių žmonės susiduria su labai panašiomis problemomis. Silpnaregiams, vis sunkėjant situacijai aklųjų įmonėse, irgi nelengva susirasti darbą: darbdaviai į juos žiūri neepatikliai, abejoja jų galimybėmis.
Praktika ir patirtis įrodė, jog tuos darbus, kuriuos atlieka žmonės, dar turintys regėjimo likutį, nesunkiai gali atlikti ir visai nematantys.
1. Darbai kuriuos gali dirbti neregys
MEZGIMAS, TAUTODAILĖ : aklosios moterys, ypač jeigu jos nemato nuo vaikystės ir su sa

avo negale yra apsipratusios, mezga gerai – kaip ir reginčios. Vienas sunkiausių dalykų nematančiai moteriai – spalvos. Derindamos skirtingų spalvų siūlus, mezgėjos pasižymi kamuoliukus: įsismeigia sąvaržėlę ar įsikiša popieriuką. Dažnai siūlus galima atskirti pagal jų šiurkštumą – tada nereikia nė šių ženklų. Brailio raštu moterys užsirašo, kaip megzti vienokį ar kitokį raštą. Žinoma, reginčio žmogaus pagalba ar patarimas, kaip geriau derinti spalvas, būtinas, bet toliau dirbama savarankiškai. Ir virbalais, ir vąšeliu mezgama viskas, ką galima numegzti, – nuo šlepečių iki megztinių.
Skandinavijos šalyse ir toliau pakankamai populiarūs ir neblogą pelną duodantys užsiėmimai yra tradiciniai amatai rankdarbiai (Armonas, S. 2001).
Nematančios moterys ne tik puikiai mezga, bet ir pina, riša, daro kitokius tautodailės darbus. Dažniausiai pinamos juostos, krepšeliai gėlėms, rišami kilimėliai. Kai kurios moterys moka pinti irr skrybėles. Galima ir austi, jei audimas nesudėtingas, dvinytis. Seniau kaimuose pasitaikydavo neregių moterų – puikių audėjų. Audimo amato buvo mokoma Kauno ir Vilniaus aklųjų mokyklose.
Yra buvę atvejų, kai net apakę siuvėjai sėkmingai vertėsi savo amatu.
MEDŽIO DARBAI : pirmasis plačiau žinomas neregys medžio drožėjas Julijonas Daunys, dirbęs šio šimtmečio pradžioje. Tai buvo dievadirbys, daręs įvairias statulėles. J.Daunys dirbo gana gudriai: skulptūrą padarydavo pats, o ją nudažydavo ir patardavo, ką reikėtų dar patobulinti ar pagražinti, regintys žmonės.
Maždaug prieš 20 – 15 metų Šiauliuose silpnaregiai ir
r neregiai pradėjo tekinti iš medžio. Iš pradžių tekinta su labai paprastomis staklytėmis, kai kaltas laikomas rankoje, o paskui – ir su metalo tekinimo staklėmis. Buvo tekinamos didelės – 1m, 1m 20 cm aukščio – iš kelių dalių sunertos vazos, smulkesni dirbiniai: apvalūs rėmeliai paveiksliukams, medinės šviestuvų dalys elektros kontaktams paslėpti, šviestuvų gaubtai. Po kelerių metų medžio tekintojų atsirado ir Vilniuje. (www.lass.lt/darbas.)
Be tekinimo, neregiams nėra sunku drožinėti, pjaustinėti iš medžio. Medžio darbai daugiausia skirti buičiai: įvairios lentynėlės telefonams, knygoms, pakabos. Neregiai gali teikti ir kitas paslaugas: keisti spynas, vyrius, įstatyti į langus ar balkonų duris rankenėles.
LIPDYBA IŠ MOLIO : lipdytojų iš molio, palyginus su kitais amatais, tarp neregių ir silpnaregių nėra daug. Didžiausias šio amato entuziastų būrys gyvena ir dirba Vilniuje. Jie lipdo, žiedžia, glazūruoja – žodžiu, daro ne tik praktinės paskirties, bet ir meninio pobūdžio darbus. Kai kurie iš šių žmonių atsidarę savas dirbtuvėles. Neregiai lipdo lėkštes, puodelius, ąsočius, taures, vazonus, pelenines. Kaip ir pynėjams, taip ir lipdytojams, daug ką diktuoja rinka. Aklųjų lipdiniai gali sėkmingai konkuruoti su reginčių žmonių darbais. Net visiškai nematantys žmonės puikiai jaučia formos grožį. Mūsų šalyje jau yra keletas neregių, kurie pardavinėja molio darbus.
PYNIMAS : tai vienas iš seniausių ir populiariausių aklųjų amatų. Pynimo XIX amžiuje mokyta daugelyje aklųjų institutų. Šio am
mato aklieji mokėsi ir prieškario Lietuvoje, Kauno aklųjų institute, o taip pat buvusioje Vilniaus aklųjų mokykloje. Abiejose mokyklose iki karo veikė gamybos dirbtuvės. Vilniuje net būta neregių pynėjų kooperatyvo. (www.lass.lt/darbas.)
Šiuo metu daugiausia pynimo entuziastų susibūrę Kaune. Nors amatas klesti dar neseniai, kai kurie jo puoselėtojai jau pasiekę gana aukšto meistriškumo. Pinami įvairūs gaminiai, bet, anot pačių pynėjų, daug ką lemia rinka. Kauniečiai dažniausiai pina krepšius, kurie perkami geriausiai. Pinami ir apipinami baldai – taburetės, foteliai, gražiai atrodo apipinti buteliai. Turi paklausą aklųjų pinti dekoratyviniai padėklai, vazelės. Vis populiaresnės darosi neregių pintos įvairių dydžių ir formų dėžės, skirtos nešvariems skalbiniams laikyti. Pina ir visai nematantys, ir silpnaregiai. Nematančiam žmogui reikia daugiau kantrybės, užsispyrimo įsisavinant šio amato abėcėlę. Vėliau, įgavus patyrimo, jų darbai savo išvaizda niekuo nenusileidžia silpnaregių ir reginčiųjų darbams.
MASAŽAS: tai labai populiari ir visiems reikalinga neregių profesija. Jos mokoma visose valstybėse, kuriose apskritai neabejojama, kad aklas žmogus ką nors sugeba. Pirmieji neregiai masažuotojai Lietuvoje pradėjo dirbti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. I990 metais neregiai masažuotojai pradėti mokyti Vilniuje, aukštesniojoje medicinos mokykloje. Netrukus Vilniaus pavyzdžiu pasekė ir Šiaulių medicinos mokykla. Neregiai masažo mokosi dvejus metus, išeina platų kitų medicinos disciplinų kursą.
Masažas reikalingas visiems – ir kelių mėnesių kūdikiui, ir senatvės sulaukusiam žm
mogui. Masažų esama įvairių – nuo kosmetinio, profilaktinio iki tokio, kuris šalina didelius skausmus. Mat gan skirtingi būna ir tikslai tų, kuriems ši paslauga reikalinga.
Kad neregiai yra geri masažuotojai, liudytų ir tai, jog daugelis jų yra gavę privačios veiklos licencijas.
Neregiai masažuotojai sėkmingai gali dirbti ir fizioterapeutais, atlikti manualinę terapiją, vadovauti gydomosios fizinės kultūros grupėms, sanatorijose – pagelbėti ir patarti priiminėjantiems vonias. Veikiančiuose dienos ir socialinių pasalugų centruose, kuriuose taip pat bandoma spręsti neregių įdaribnimo problemas neregiai ten be kitų darbų dirba masažuotojais.
MUZIKA : tai viena seniausių ir labiausiai neregių pamėgtų profesijų. Pažvelgę į istoriją pamatysime, kad neregiai išmoksta groti beveik visais instrumentais, kad šiems žmonėms paklūsta visų žanrų muzika, tačiau daugiausia yra aklų vargonininkų, pianistų, smuikininkų, dainininkų.
Muzikai buvo skiriama daug dėmesio jau nuo pirmųjų organizuoto Lietuvos aklųjų sąjūdžio dienų, t. y. nuo 1928 metų, kai įkurtas Aklųjų institutas Kaune. Jau ketvirtajame dešimtmetyje institute kūrėsi aklųjų orkestrėliai, koncertavę visuomenei. Tačiau didžiausias mūsų šalies neregių pasiekimas – 1970 metais Vilniuje įkurtas profesionalus choras. Tai jau ne saviveiklos kolektyvas, kur žmonės ateina padainuoti savo malonumui, o choras, kuriame dirba profesionalūs artistai. Nuo to laiko aklųjų ir silpnaregių profesijų sąraše atsirado dar viena – artisto profesija. Nuo 1993 metų šis kolektyvas vadinasi Lietuvos aklųjų choru “Vilnius”. Per du su puse dešimtmečio choras paliko šviesų ir gilų pėdsaką mūsų šalies kultūroje. Lietuvos radijas turi beveik du šimtus kolektyvo įdainuotų kūrinių. Choro įrašai skamba dešimtyje plokštelių, o 1995 metų pradžioje išleistas pirmasis kompaktinis diskas. Jame įrašytos Lietuvos nacionalinės premijos laureato Jeronimo Kačinsko gana sudėtingos modernios, didelio meistriškumo reikalaujančios Mišios. (www.lass.lt/darbas.)
Lietuvoje kadaise būta aklųjų varpininkų. Tai irgi neregiui tinkantis amatas. Praeito šimtmečio viduryje žemaičių vyskupas M. Valančius manė, kad aklieji galį būti geri šermenų giedotojai. Dabar Kaune susibūrusi aklųjų giedotojų grupelė patvirtina tai.
INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ SPECIALISTAI : aklasis dirba su tuo pačiu kompiuteriu kaip ir regintysis, tik dar naudojasi pagalbinėmis priemonėmis: Brailio eilute, kompiuterio ekrane esančią informaciją verčiančia į Brailio raštą, arba kalbos sintezatoriumi, skaitančiu tą informaciją balsu. Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse aklieji mieliau naudojasi kalbos sintezatoriumi, nes dirbti su juo sekasi daug sparčiau. Suprantama, sintetinis balsas dar nėra toks švarus ir aiškus kaip žmogaus, tačiau šiuo metu jau gaminami pakankamai tobuli sintezatoriai, galintys aiškiai ir suprantamai įvairiomis kalbomis skaityti tekstą kompiuterio ekrane. Pastaruosius kelerius metus Lietuvos neregiai naudojosi anglišku sintezatoriumi, tačiau jau dabar yra pagamintas ir du lietuviškas sintezatorius. (www.lass.lt/darbas.)
Ką gali neregys dirbdamas su kompiuteriu? Pirmiausia rinkti tekstą ir “matyti”, ką renka, tą tekstą tvarkyti: ištaisyti klaidas, keisti turinį, kilnoti pastraipas, gerinti stilių, surinktą ir suredaguotą tekstą atsispausdinti tiek Brailio, tiek ir reginčiųjų raštu. Tai ypač svarbu neregiams humanitarams, žurnalistams – tiems, kurie patys daug rašo, dirba su kitų parašytais tekstais: juos redaguoja, ruošia spaudai. Jeigu tekstų, su kuriais neregys dirba, yra daug, aklas žmogus gali juos grupuoti, jungti pagal temas ar kitus kokius požymius į katalogus, pakatalogius, kilnoti iš vieno katalogo į kitą, o kalbant visiems suprantama kalba, “susidėlioti į lentynas” taip, kaip yra patogiausia ir lengviausia rasti. Naudodamasis kalbos sintezatoriumi, neregys gali skaityti laikraščio straipsnį ar knygą, žodyne susirasti reikiamą žodį. Gauti laiku ir reikalingą informaciją – neregiams visada buvo viena iš didžiausių problemų ir kliūčių, neleidžiančių jiems dirbti taip kūrybingai, kaip dirba regintieji. Nors tai ir neatsoja žmogaus akių, tačiau aklojo galimybes jie, manyčiau tikrai padidina. Tos galimybės didėja tobulėjant visai kompiuterinei technikai: kompiuteriai jungiami į tinklus, norimą informaciją galima parsisiųsdinti iš už šimto kilometrų, taip pat ir perduoti savąją. Neregiai, kaip ir regintieji, jau pradėjo naudotis ir elektroninėmis užrašų knygelėmis. I995 metų pradžioje kompiuteriais imtos leisti ir Brailio knygos.
VERSLAS IR VADYBA: mūsų šalyje jau yra neregių verslininkų. Paprastai jie plėtoja smulkų verslą. Yra neregių, kurie patys dirba, paskui parduoda savo gaminius, kiti įsteigę nedideles savo firmas, parduotuvėles, kioskus. Tokie tik organizuoja prekybą. Lietuvoje yra vienas neregys, vadovaujantis turizmo firmai. Taip pamažu neregiai verslininkai tampa ne tik verslo žinovais, bet ir vadybos specialistais.
Mūsų šalyje yra ir neregių ūkininkų. Kai kuriuos darbus, ypač ūkio, neregiams padeda nudirbti šeimos nariai, kiti samdosi reikalingus žmones. Nemažai atvejų, kai neregiai verslininkai, įsteigę savo firmas, priima į jas dirbti kitus neregius.
1995 metų pradžioje mūsų šalyje įsteigtas neregių verslininkų fondas “M95”. Jis vienija ne tik neregius verslininkus, bet ir amatininkus, žmones, užsiimančius bet kokia privačia veikla.
Apie tai, kad neregys galėtų vystyti smulkų verslą, jau mąstyta Kauno aklųjų institute. Žengti ir pirmieji žingsniai, bet viską sutrukdė 1940 metų įvykiai ir po jų prasidėjęs karas. Smulkus verslas ir vadyba įsigalint rinkai – tai vėlgi naujų darbo vietų šaltinis neregiams.
MOKYTOJAI: daugelyje šalių – ne išimtis čia ir Lietuva – gana dažna neregio mokytojo profesija. Paprastai neregiai tampa Brailio rašto mokytojais ir moko šio rašto kitus, vėliau apakusius. Daug neregių yra ne tik geri muzikantai, bet ir puikūs šios disciplinos mokytojai. Neregiai mokytojai dirba tiek aklųjų, tiek ir reginčiųjų mokyklose. Dažniausiai jie moko humanitarinių dalykų, matematikos. Neregiui kol kas netinkamos tos specialybės, kurias dėstydamas be regėjimo neapsieisi: chemija, fizika, fizinis lavinimas. Tačiau neregiai visai sėkmingai gali dirbti – o kai kas jau ir dirba – sporto treneriais, metodininkais.
Lietuvoje neregiai dažniausiai dirba Brailio rašto mokytojais, moko vaikus muzikos, humanitarinių dalykų, matematikos. Yra ir sporto trenerių, metodininkų.
Šiaulių pedagoginiame universitete jau keletą dešimtmečių rengiami tiflopedagogai, t. y. mokytojai, dirbsiantys su neregiais. Tiflopedagogiką studijuoja tiek matantys, tiek ir nematantys žmonės. Šią specialybę jau yra įsigijęs didelis būrys Lietuvos neregių.
Neregiai tiflopedagogai paprastai dirba aklųjų ir silpnaregių mokyklose, moko Brailio rašto ir kai kurių kitų dalykų suaugusius neregius, konsultuoja nematančių ir silpnai matančių vaikų tėvus, mokytojus, jeigu vaikai mokosi reginčiųjų mokyklose.
Dar neturime neregių tikybos mokytojų, o šią discipliną jie galėtų dėstyti visai sėkmingai. Nėra mūsų šalyje ir neregių teologų, o istorija jų žino. Kai kurių būta net labai garsių.
Lietuvoje šiuo metu gyvena ir dirba keletas silpnaregių klebonų. Silpnas regėjimas jiems netrukdo eiti savo pareigų.
ŽURNALISTAI : tiek kitose pasaulio šalyse, tiek ir Lietuvoje nemažas būrys neregių dirba žurnalistais. Kaip ir regintiems, taip ir neregiams žurnalistams, reikalingos panašios savybės: gerai mokėti kalbą, valdyti žodį, būti veikliems, dinamiškiems.
Paprastai nacionalinės aklųjų organizacijos turi savus leidinius, kuriuose neregiai žurnalistai ir bendradarbiauja. Lietuvoje toks Aklųjų ir silpnaregių sąjungos leidinys – žurnalas “Mūsų žodis”. Nuo 1989 metų iki pastarųjų dienų Sąjunga leido ir savo laikraštį. Aklieji žurnalistai rašo ne tik į šiuos leidinius. Jų straipsnių galima rasti didžiausiuose Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose. Dažniausiai tie straipsniai – apie pačių aklųjų problemas, tačiau rašoma ir kitomis temomis.
Didžiuosiuose Lietuvos miestuose, prie aklųjų įmonių, kultūros namų veikia vietinio radijo linijos. Neregiai tokiame vietiniame radijuje veda laidas ir dirba tegu ir ne visada įvardytais radijo korespondentais.
Neregiai žurnalistai dirba naudodamiesi Brailio ir reginčiųjų spausdinimo mašinėlėmis, kuriomis jie rašo nežiūrėdami į klaviatūrą, taip pat magnetofonais, diktofonais. Kadangi vis daugiau ir reginčiųjų žurnalistų, kalbėdamiesi su žmogumi, naudoja ne pieštuką, o diktofoną, tai galima sakyti, kad akliesiems žurnalistams kokių nors ypatingų pagalbinių priemonių ir nereikia.
Per paskutiniuosius kelerius metus jiems į pagalbą atėjo kompiuteris. Rašančiam neregiui – tai nepakeičiamas “draugas”.
TELEFONISTAI : be jau minėtųjų, daugelyje Vakarų valstybių labai paplitusi neregio telefonisto profesija. Neregiai įrodė, kad šį darbą gali dirbti tikrai gerai. Yra nemažai valstybių, kuriose šis darbas ginamas įstatymų. Lietuvoje ši profesija dar nesusilaukė dėmesio. Prieš kelerius metus buvo lyg ir bandyta jai įkvėpti gyvybės, bet kol kas toliau nenueita. Viena iš priežasčių galėtų būti ta, kad ir ten, kur ši profesija turi senas tradicijas, imta abejoti, ar kompiuterizavus telekomunikacijas aklųjų darbas bus reikalingas. Kaip iš tikrųjų atsitiks, parodys ateitis, o kol kas neregiai telefonistai reikalingi. Šios profesijos šalininkai sako, jog, net modernizavus telekomunikacijas, net panaudojus šioje srityje kompiuterius, neregiams darbo vis tiek atsirasią. Suprantama, tas darbas jau nebūsiąs toks, koks buvęs iki šiol: akliesiems reikėsią prisiderinti prie naujų sąlygų, įvaldyti naujas technologijas.
Jeigu pažvelgsime į istoriją, turbūt nedaug terasime mokslo, meno, kultūros sričių, kuriose nebūtų darbavęsi aklieji: neregiai matematikai, istorikai, rašytojai, bitininkai, keliautojai. Tačiau šiame darbe mane domino ne pavieniai išskirtiniai atvejai, o tie amatai ir profesijos, kurios tinka daugeliui neregių ir nereikalauja kokių nors ypatingų sugebėjimų. Praktika parodė, kad neregiai visai sėkmingai gali dirbti bibliotekininkais, vertėjais. Neregių bibliotekininkų Lietuvoje irgi yra, tačiau vertėjo specialybė beveik dar neišbandyta.
Paskutiniaisiais metais neregiams atsivėrė dar viena galimybė – tapti socialiniais darbuotojais. Tai Vakarų valstybių patirtis, kai energingas, turintis specialių žinių aklasis ar silpnaregis gali pasirūpinti kitais negalės ištiktaisiais, jiems padėti.. Šią specialybę yra įsigiję jau namažai jaunų neregių. Baigę šia specialybę neregiai įsidarbina dienos centruose.
Pavyzdžiui Švedijoje sutrikusio regėjimo vaikams rekomenduojamos teorinės studijos. Vos ne visi šiandien studijuoja socialinius mokslus (Armonas, S. 2001)
Vakarų valstybėse, kur įstatymas buvo gerbiamas dar nuo Romos laikų, neregiai mielai renkasi teisininko profesiją. Lietuvoje yra irgi nemažai aklų žmonių, studijavusių teisę. Per paskutiniuosius kelerius metus ši profesija dar labiau išpopuliarėjo: neregiai jau įrodė, kad gali būti kvalifikuotais teisininkais. Ateityje neregio juristo profesija turėtų būti dar populiaresnė – Lietuvai, kaip stiprėjančiai teisinei valstybei, vis labiau reikės tokių paslaugų.
Daugelyje valstybių aklieji dirba fortepijonų ir kitų muzikos instrumentų derintojais, tačiau Lietuvoje šios profesijos atstovų tarp neregių šiuo metu nėra. Mūsų šalyje iš viso yra buvę tik du neregiai muzikos instrumentų derintojai.
Gana populiari tarp Lietuvos neregių yra psichologo specialybė. Neregiai psichologai gali dirbti tiek mokslinį, tiek ir praktinį darbą. Vis dėlto neregių psichologų mūsų šalyje kol kas nėra daug, todėl visos galimybės čia dar neatskleistos.
Neseniai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre pradėti rengti namų ūkio pagalbininkai ir namų ūkio padėjėjos. Tai specialybė, skirta jauniems žmonėms: vaikinai mokomi staliaus, santechniko darbų, merginos – tvarkyti namus.
Darbe apžvelgiau tik svarbiausias, labiausiai aklųjų pamėgtas profesijas. Atidžiau pažvelgę pamatytume, kad tų profesijų gerokai daugiau: Kaune gyvena neregys, užsiimantis knygrišyste. Žemaitijoje ne per seniausiai gyveno labai gabus neregys Vladas Slušnys, įvaldęs šepečių vėrėjo, pynėjo, matracų rišėjo, žalių odų išdirbėjo bei staliaus amatus.
Aklojo galimybės yra tiek ribotos, kiek jas riboja pats nematymas. Tačiau ten, kur regėjimas ne toks svarbus – nereikia vairuoti mašinos, gaminti sudėtingos technikos – jos galimybės tokios pat didelės kaip matančių žmonių. Neregiai, nors jiems paprastai prireikia daugiau pastangų ir užsispyrimo, įgudę kokį nors darbą gali atlikti ne blogiau, o kartais netgi geriau negu regintieji.
3. Aklųjų užimtumas
Užimtumas – tai naujos darbo vietos, ir rūpestis, kaip išsaugoti jau esančias; kvalifikacijos kėlimas, kad regėjimo negalią turintys žmonės galėtų sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje.
2003 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro profesinio mokymo skyrius baigė pirmąjį regėjimo negalią turinčių baldų apmušėjų grupė – 6 žmonės. Trys iš jų įdarbinti prie Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro pradėjusiuose veikti balbų dirbtuvėse. Centras su IĮ “Romviru” pasirašė penkerių metų bendradarbiavimo sutartį, kuria “Romvirus” įsipareigojo per minėtą laikotarpį regėjimo negalios žmonėms išlaikyti tris darbo vietas. Aklieji baldų apmušėjai dirba ir kitose miestuose: Kaune, Klaipėdoje (2003 LASS veiklos ataskaita).
2003 m. LASS kartu su Švedijos Kalmaro regiono aklųjų organizacija toliau tesė bendrą projektą, kurio tikslas – įdiegti naujas, akliesiems ir silpnaregiams prieinamas staliaus darbo specialybes. Projekto partneriai ne kartą lankėsi LASUC profesinio ugdymo skyriuje, patarė, kaip parengti mokymo programą. Kolegijos ir Švedijos LASUC profesinio mokymo skyriui padovanojo penkerias visiškai naujas madžio apdirbimo stakles, įrankių. Tikimasi, kad naujus specialistus bus pradėta mokyti 2004 m. rudenį.
2003m., bendradarbiaujant su darbo biržomis, visoje Lietuvoje akliesiems ir silpnaregiams buvo įstegta 31 darbo vieta.
LASS bendradarbiavimas siekint sudaryti kuo palankesnes sąlygas įgyti reikiamą kvalifikaciją, kur jie galės įsidarbinti ar LASS ar atviroje visuomenėje yra teigiamas, nes taip bus pagerinta neregio darbo kokybė bei padės jam įsitvirtinti rinkoje.
Vykstant pasaulio globalizacijos procesams, konkurencija tik didės, todėl norint išlikti rinkoje, būtina ne tik neregių ugdymo įstaigų reformos, siekiant sudaryti kuo geresnias sąlygas būti ugdomais, bet padėti neregiui rasti vidinių resursų kas pagerintų darbo našumą.(LASS veiklos ataskaita 2002)
2003 m. LASS struktūrimių padalinių vadovai, socialiniai darbuotojai įvairiuose kursuose ir seminaruose kėlė savo kvalifikaciją. Tai jiems suteikė papildomų galimybių įsitvirtinti darbo rinkoje, išsaugoti turimas darbo vietas, teikti kitiems regėjimo negalios žmonėms kokybiškesnes paslaugas.
Jau nebe pirmi metai LASS bendradarbiauja su Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimo centru. 2003 m. šiame centre tobulinosi 12 sociokultūrines paslaugas akliesiems teikiančių darbuotojų. Socialinių darbuotojų rengimo centre prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kvalifikaciją kėlė 29 socialiniai darbuotojai bei socialinio darbo koordinatoriai, iš jų 22 turintys regėjimo negalią. II ketvirtyje jie baigė keturių modelių atestacinių mokymų programą ir gavo kvalifikacinio tobulinimosi pažymėjimus. Šiems darbuotojams socialinių darbuotojų apskričių atestavimo komisijos suteikė įvairias socialinio darbuotojo kvalifikacines kategorijas. Kvalifikaciją kėlė ir kategorijas gavę socialiniai darbuotojai daugiusia dirba su rajonuose gyvenančiais regėjimo negalios žmonėmis (2003 LASS veiklos ataskaita).
Tai, kad neregiams yra sudaromos sąlygos kelti kvalifikacija manau yra sveikintinas tiek visos LASS sistemos tiek pačių neįgaliųjų iniciatyvos pavyzdys. Supranta aukštos kvalifikacijos bei išsilavinimo svarbą.
2003 m. rudenį seminarų ciklas neįgaliems verslininkams ir neįgaliųjų įmonių darbuotojams, kartu su ūkio ministerija ir LASS surengė Neįgaliųjų verslo informacijos centras. Iš viso surengta 20 seminarų, išnagrinėta 14 temų: nuo verslo planavimo ir investicinių projektų rašymo iki įmonės financų tvarkymo ir raštvedybos. Seminarų medžiaga pateikta padidintais reginčiųjų raštmenimis, brailio raštu ir įgarsinta į magnetofono kasetę. 2003 m. Lietuvoje mažiau ar daugiau intencyviai dirbo apie 80 regėjimo negalią turinčių verslininkų. Įvairiuose seminaruose bei kursuose 2003 m. kvalifikaciją kėlė 120 LASS narių ir darbuotojų. 47 LASS darbuotojams ir nariams socialinių darbuotojų atestavimo komisijos suteikė socialinio darbuotojo kvalifikaciją (2003 LASS veiklos ataskaita).
Manyčiau, kad būtina reikalauti, kad nuosekliai būtų įgyvendinamos neregių profesinės reabilitacijos ir integracijos į darbo rinką pagrindinės nuostatos, numatytos tarptautiniuose dokumenruose – JTO Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės, tarptautinėje darbo organizacijos konvencijoje Nr. 159 Dėl invalidų profesinės reabilitacijos ir užimtumo. Siekti kad Vyriausybė, seimas priderintų Lietuvos respublikos įstatymus prie Europos Sąjungos reikalavimų bei laikytūsi Europos tarybos direktyvo, nustatančio vienodų sąlygų taikymą užimtumo ir profesinės veiklos srityje.
4. Ūkinė veikla
Viena svarbiausių LASS veiklos sričių, 2003 metais išliko ūkinės organizacijkos įmonių ir uždarųjų akcinių bendrovių veikla. Šia veikla buvo užimta 33,8 proc. visų regėjimo negalios dirbančių žmonių.
2003 m. veikė viso 6 LASS įmonės, iš jų 5 turėjo UAB statusą. Per metus viso įmonės ir bendrovės pagamino produkcijos už 13,3 mln. litų. Valstybė ekonomninių lengvatų ir dotacijų forma rėmė LASS įmones ir padėjo išlaikyti darbo vietas regėjimo negalią turintiems žmonėms. Visos įmonės ir bendrovės iš valstybės gavo dotacijų “Sodros” priskaitymams ir energetiniams resursams dalinai dengti. Tai sudarė 1,1 mln. litų. Be to, pasinaudojus pridėtinės vertės mokesčio lengvata, įmonėms ir bendrovėms liko 0.9mln. litų (2003 LASS veiklos ataskaita).
2003 m. visos įmonės ir bendrovės dėjo nemažai pastangų ir lėšų įrengimams ir technologijoms atnaujinti, plėtė gaminių asortimentą ir produkcijos pardavimo rinkas. UAB “Liregu” ir toliau vystė elektros instaliacinių bei elektrotechnikos gaminių gamybą. Tai pat įdiektą trijų naujų modifikacijų elektros laidų pynių gamyba šaldytuvams “Snaigė”. UAB “Regseda” Įdiegė naujų pavyzdžių kartono agminius ir atnaujino anksčiau gamintų gaminių asortimentą, taip pat įdiegė gaminių pakavimo į termoplėvelę technologiją. Išplėsta mechaninio cecho veikla. Gaminamos įdėtinės detalės statybiniams monolitiniams gaminiams, Bendravė pradėjo gaminti šarvuotas duris gamybinėms ir buitinėms patalpoms.
Per 2003 m. atlikta nemažai darbų tvarkant įmonių, įstaigų, bendrovių balansuose esantį nekilnojamąjį turtą bei atnaujinant įrengimus. Daugiausiai šioje srityje padirbėjo UAB “Liregus” ir UAB “Regseda”. UAB “liregus”įsigijo dvi naujas kompiuterizuotas plastmasės lijimo mašinas su džiovyklomis, džiovinimo komplesksą, du naujus įpakavimo įrenginius, kitos technikos. UAB “Regseda” įsigijo naują kartono pjaustymo ir riliavimo mašiną, kartoninės taros ri kitų gaminių iš kartono gamybos mašiną, pusiau automatinį pakavimo įrenginį (2003 LASS veiklos ataskaita).

. Aklųjų ir silpnaregių integracijos į darbą tyrimas
Tyrimo objektas: tai yra problema keliama šiame tyrime: ar neregio asmenybė, jam sudaromos abilitacinės bei reabilitacinės sąlygos, visuomenės požiūris gali įtakoti neregio integraciją į darbą?
Tyrimo tikslas: išsiaiškinti: kokie pagrindiniai veiksniai įtakoja aklųjų ar silpnaregių integracijos į darbą kokybei? Kaip šie veiksniai gali įtakoti aklųjų integraciją į darbą?
Tyrimo uždaviniai: Abilitacijos bei reabilitacijos sistemos efektyvumas formuojant darbinga asmenybę;Kaip aklojo ar silpnaregio asmenybė gali įtakoti jo integraciją į darbą?; kaip visuomenė bei valstybė įtakoja aklųjų ir silpnaregių integraciją į darbą?
Tyrimo metodika:
Aklųjų ir silpnaregių integracijos į darbą problemą tirti naudojau kokybinio tyrimo metodą, kuris leido atskleisti tiriamų žmonių subjektyvius išgyvenimus. Tyrimas pasižymi plačia, individualia interpretacija, indukcine analize. Tiriamieji buvo atrinkti neatsitiktinės atrankos metodu, taikant tikslinę atranką, kad būtų kuo tiksliau atstovaujama tiriamiems žmonėms. Tyrime dalyvavusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkė Teresė Sobestijanskienė supažindino su tiflopedagogais: Irma ir Juozu Ribikauskais.
Kokybinio tyrimo pasirinkimas. Kokybinis tyrimas leido man tirti reiškinius natūralioje aplinkoje ir interpretuoti tokia prasme, kokią jam suteikia pats žmogus. Šis tyrimo tipas suteikė man galimybę palaikyti tamprų ryšį su tiriamaisiais.
Tyrimo patikimumas. Tyrimo patikimumą užtikrino nuoširdus bendravimas su tiriamaisiais. Duomenys buvo renkami per visą tyrimo laiką. Tyrimo duomenų patikimumui užtikrinti buvo naudojama duomenų rinkimo metodų trianguliacija: stebėjimas, interviu, dokumentų analizė. Tyrimo duomenų patikimumo buvo siekiama renkant duomenis iš kompetentingų tiriamųjų. Atliekant tyrimą naudotas nestruktūrinis interviu, siekiant kuo mažiau formalizuoti pokalbį tiriamiesiems buvo pasiūlytos temos, išplaukiančios iš anksčiau aptartų teorinių prielaidų. Neformalus pokalbio pobūdis leido tyrime dalyvavusiems tiriamiesiems atskleisti savo patirtį dirbant su aklaisiais ir silpnaregiais, savo patirtus išgyvenimus. Pasirinktas interviu tipas pasiteisino. Tyrime dalyvavę į klausimus atsakinėdavo labai plačiai, detaliai su įvairiomis smulkmenomis, prisimenant ne tik savo, bet ir panašią artimų savo negale žmonių patirtį. Dažnai klausimų pateikti netekdavo – visa tai išplaukdavo iš tų žmonių pasakojimų, siekiant išsikalbėti, pasiguosti. Pašnekovai buvo atviri, noriai pasakojo savo patirtus išgyvenimus.
Respondentai. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkė Teresė Sobestijanskienė. Dirba su aklaisiais ir silpnaregiais bei jų šeimomis, ne tik kaip sąjungos pirmininkė, bet ir socialinis darbuotojas. Šį darbą dirba jau nuo 1987 m., anksčiau dirbo tiflopedagoginį darbą. Iš jo buvo atleista dėl silpno regėjimo. Kad teikiama pagalba butų geros kokybės, didelis dėmesys yra skiriamas bendradarbiavimui. Bendradarbiaujama su Kėdainių rajono savivaldybe, Kėdainių rajono bendruomenės socialiniu centru, fondais, kitomis organizacijomis bei centrais, Kauno ir Marijampolės apskrities LASS taryba ; Kauno silpnaregių internatinės mokyklos socialinio ugdymo skyriaus vyriausia tiflopedagogė Irina Ribikauskienė (silpnaregė) bei aklųjų ir silparegių tiflopedagogas Juozas Ribikauskas. Tiflopedagoginę pagalbą teikia Kauno ir Marijampolės apskričių vaikams. Konsultuoja aklųjų ir silpnaregių šeimas. Vykdo suaugusių reabilitacinį ugdymą jų gyvenamosiose vietose. Šie pedagogai su aklaisiais ir silpnategiais dirba jau daugiau kaip 20 metų.
Etiniai tyrimo klausimai. Prieš įtraukiant žmones į tyrimą buvo aptariami tokie svarbūs klausimai, kaip dalyvavimo tyrime savanoriškumas, tyrimo tikslas ir reikalingumas.
Tyrimo laikas. Su kiekvienu tyrėju buvo atlikta po vieną interviu. Pokalbio trukmė 2 valandos. Tyrimas vyko 2004 metų kovo 3 – 5 dienomis, Kėdainių miesto savivaldybė.
Duomenų rinkimo instrumentas. Duomenys įvertinimui buvo renkami įvairiais būdais iš įvairių šaltinių. Tai: interviu, stebėjimas ir dokumentų analizė.
Duomenų fiksavimas – duomenys buvo fiksuojami vedant lauko užrašus. Diktofonas nebuvo naudojamas įvertinus, kad gali sukelti papildomą stresą tyrimo dalyviams.
Duomenų apdorojimas. Analizuojant interviu ir pateiktą dokumentaciją, tekste buvo išskiriamos atskiros temos, kurios buvo grupuojamos ieškant skirtingumų, bendrų dalykų. Suformuluotos temos buvo interpretuojamos atskleidžiant, kokią prasmę savo patirtims tyrime suteikė dalyvavę tiriamieji. Duomenys buvo interpretuojami pasitelkiant savo bei mokslines įžvalgas.

1. Abilitacijos sistema: Pastebėjau, kad pastaruoju metu vaikų su regėjimo sutrikimais skaičius didėja. Mūsų tikslas ne tik suteikti šiems vaikams galimybę įgyti išsilavinimą, bet ir paruošti šiuos vaikus pilnaverčiam gyvenimui. Jiems turi būti suteikiama galimybė įgyti kaip galima daugiau praktinių žinių, padedančių pažinti, veikti ir kontroliuoti juos supančią tiek fizinę, tiek socialinę aplinką, svarbu formuoti jo sociainius įgudžius bei treniruoti jo kompensacinius sugebėjimus. Svarbu kuo anksčiau pradėti dirbti su vaiku. O darbas su neregiu turi būti vykdomas sistemingai, atsižvelgiant į vaiko asmenybę. [Irina,60]
Gražinos Gintilienės straipsio apie sutrikusio regėjimo vaikų abilitacijos sistemą, pateiktose išvadose Abilitacijos sistema leidžia anklsti išaiškinti individualiu sugebėjimus ir individualia regos sutrikimo pasekmes šių sugebėjimų vystymuisi. Leidžia apgalvoti ir pasiūlyti programų vaiko individualiam vystymuisi. Programa reglamentuoja mokytojų ir auklėtojų atliekamą korekcinį ir kompensacinį darbą, padeda išvengti įvairių pasikartojimų ir spragų. Tiek mokytojai tiek mokiniai gali įvertinti abilitacinio darbo rezultatus. Sudarant galimybių į jį įsijungti tėvams. O svarbiausia – ugdomas aktyvus ir savo jėgomis pasitikintis aklas ar silpnaregis vaikas, nesvarbu, kur jis besimokytų – tarp reginčiųjų ar kartu su sutrikusios regos moksleiviais.
Iš pradžių vaiko abilitascinėjai daugiausiai laiko skiriama sensomotorinių ir pažintinių bei socialinių ir spec. pažintinių įgūdžių lavinimui. Kartu siaurai supažindinama su komunikacinėmis priemonėmis bei profesine veikla. Vėliau, mokymosi viduryje, abilitacinio darbo intensyvumas visomis kryptimis suvienodėja, o bendros abilitacijos sistemos pabaigoje daugiausiai lavinami buities, mobilumo ir socialiniai įgūdžiai. Pastarieji vienodai intencyviai lavinami visa programos vykdymo laiką. Tenka atkreipti dėmesį į tai, kad socialinių įgūdžių treniravimui skiriamas beveikpenktadalis visos abilitacijos programos laiko. Tai rodo, kad socialiniai įgūdžiai abilitacijos procese yra labai reikšmingi ir jiems tenka prioritetinis vaidmuo. [Irina,60]
Pateiktoje I paveksle, kuri buvo sudaryta pagal A.Gurry ir P.H.Hatlen (teorinį modelį) (Gintilienė G. 1992, p 40) galima matyti nevienoda programų santykinį svorį bendrojo abilitacinio darbo sistemoje ir nevienodą jų realizavimo intencyvumą atskiroje mokymo stadijoje

Pagrindinės abilitacinio darbo kryptys
Sensomotoriniai ir pažintiniaiĮgūdžiaiBuities įgūdžiaiOrientaciniai įgūdžiaiProfesiniai įgūdžiaiSpec. akademiniai įgūdžiaiKomunikaciniai įgūdžiaiSocialiniai įgūdžiai

Pagramos pradžia Programos pabaiga
1 pav. Abilitacijos darbo atskirų programų realizavimo intencyvumas mokymo ir auklėjimo procese
(Gintilienė G. 1992, p 48)

2. Aklojo ir silpnaregio reabilitacijos sistemos efektyvumas: Vyksta tolesnė reabilkitacinio darbo transformacija į vakarietišką jos tipą. Šiuo metu vis didesnis vaidmuo tenka vietinėms bendruomenėms (savivaldybėms), tačiau bendrieji reabilitacijos principai nesikeičia. (Bagdonas A.,1992, p. 25).
Taip mano ir Ribikauskas J, kuris pateikia šiuos svarbiausius reabilitasinio darbo principus:
Pirmiausia, nėra beviltiškai apleistų, netreniruotų žmonių. Tai svarbu žinoti ne tik reabilitatoriui, bet ir ligos prislėgtam žmogui, kuriam atrodo, kad jis jau nieko nepasieks, nieko nebegali ir jokios pastangos nebereikalingos. Pastangos ir yra gyvenimas, kad ir mažytis judėjimas pirmyn. Suprantama, kad toks darbas reikalauja didelės abiejų pusių ištvermės ir kantrybės.
Antra, reabilitacija itin individualizuotair diferencijuota veikla. Joje dalyvauja konkretus žmonus, ji vykdoma pagal individualią programą ir jos rezultatas taip pat individualus. Būtina pačių reabilitatorių specializacija, tik tada pasiekiamas meistriškumas.
Trečia, niekada aklasis netaps visiškai savarankiškas (absoliučiai savarankiški nėra ir regintieji). Visada liks ir globos elementų.būtina individualizuoti globos ir reabilitacijos santykį, nes žmonėms ne vienodai efektyviai pavykstaprisitaikyti įvairiuose gyvenimo srityse.
Ketvirtas, reikia reabilituoti ne tik invalidus, bet ir jų šeimos narius. Šeima turi tapti svarbiausia invalido reabilitavimo mokykla. Nuo jos narių žinių, požiūrio į invalidą, mokėjimo apsieiti su invalidu, pagelbėti jam priklauso labai daug.
Per metus Lietuvoje 1 grupės regėjimo invalidais tampa apie 100 – 150 asmenų. Kiekvienas apakęs asmuo individualiai reaguojaį aklumą, tačiau yra ir būdingų bendrų bruožų. Ir kiekvienas jų anksščiau ar vėliau patiria tris periodus: šoko, depresijos ir readaptacijos (Puočiauskienė. G.)
Svarbi yra psichologinė tų žmonių reabilitacija, tai yra dvasinio konforto ir savijauros optimizavimas. Tai ir adekvataus emocinio reagavimo į invalidumą formavimas,charakterio nukrypimų diagnozavimas ir šalinimas, psichologinės kultūros kėlimas, aktyvaus požiųrio į reabilitaciją formavimas, psichoterapinių priemonių taikymas. Tik po to galima darbinė reabilitacija kad būtų sudaromos galimybės dirbti ir būti materialiai nepriklausomu (darbo motyvų skatinimas, profesinis rengimas, sąlygų ęsti ankstesnį darbą sudarymas, darbo tiflotechnizavimas, kenksmingų darbo veiksnių šalinimasir pan..).
Pasak jo, žmogus kuris anka reikalauja labai didelio dėmesio ir darbas komandoje gali padėti žmogui adaptuotis, taip pat ir integruotis į darbą. Galimybių dirbti ir būti materialiai aprūpintu sudarymas. Tai ir darbo motyvų skatinimas, profesinis rengimas, sąlygų tęsti ankstesnį darbą sudarymas, ir pan.
Mūsų tikslas, duoti žmonėms meškerę, o ne žuvį, [Juozas, 62]
Toks požiūris manau parodo, kad jei neregys nenorės siekti aukštų rezultatų, kad ir kokios jam sąlygos būtų sudaromos rezultatai bus minimalūs.
3.Kaip aklojo ar silpnaregio asmenybė gali įtakoti jo integraciją į darbą: Antanas Jonynas teigia, kad integruotis į plačią visuomenę aklam iki šiol buvo, galima sakyti, tik vienas kelias – meninė ir mokslinė kūryba. Suprantama, kad be didžiulės energijos ir atkalumo, reikalingi dar ir įgimti gabumai, talentas ir palankios jų vystymosi sąlygos vaikystėje ir jaunystėje.
Daugelis talentų žūsta ir dėl to, kad nebūna laiku pastebėti ar neregio artimųjų ar bičiulių.. Nors ir baigę ugdymo įstaigą ne visi neregiai nori ir siekia mokytis toliau. Tačiau vis daugiau neregių supranta gero išsilavinimo svarbą. [Irina,60]
Šį teiginį patvirtina ir 2003 m. LASS veiklos ataskaita, kurioje pateikti duomenys apie aklųjų ir silpnaregių mokymąsi aukšosiose mokyklose per penkis pastaruosius metus ( 1999 m. – 32; 2000 m. – 34; 2001 m. – 41; 2002 m. – 51; 2003 m. – 65 neregiai)
Svarbi yra ir bendruomenės įtaka ugdant vaiko asmenybę , ugdant jo motyvacija, kada aklas ar silpnaregis gyvena socialioje aplinkoje, kur tėvai bei kiti šeimos nariai palaiko jį, žino ir geba jam padėti, tai ir ateityje tokiam žmogui lengviau yra integruotis į visuomene, taip pat ir į darbą.[Teresė, 65]
Taip teigia ir kiti respondentai, kurie su pasididžiavimu minėjo savo ugdytinius, kurie mokosi aukštosiose mokyklose.
Vilniaus universitete mokosi du buvę mano ugdytiniai. Tai du broliai, kurie mokosi kompiuterių specialisto darbo. Vienas iš brolių įkūrė savo įmonę. [Irina, 60]
Todėl galima daryti prielaidą formuojant asmenybę neužtenka sudaryti tinkamų mokymoni sąlygų, bet svarbu pastebėti tai, ką neregys moka ir geba daryti. Todėl svarbu kuo anksčiau pastebėjus neregio gebėjimus juos tobulinti.
Pedagogė, teigia, kad labai svarbu kuo anksčiau pamatyti aklojo vaiko gebėjimus. Bei siekti skatinti, kad mokinys tobulintų juos. Tam tikslui bendrojo lavinimo akliesiems ir silpnaregiams taikomos atitinkamos spec. adaptuoto mokymo programos.
Dirbti ir mokyti neregį nuo vaikystės yra daug lengviau, nei dirbti su apakusius vyresnio amžiaus žmonėmis. [Irina, 60]
Taip yra todėl, kad ankantis, ypač vyresnio amžiaus patiria labai didelę psichologinę krizę, jie netiki, vieni žmonės užsisklendžia vienatvėje ir slapta kenčia, verkia, sielvartauja:kiti dvasinį skausmą nukreipia į išorę: šaukia, garsiai verkia, blaškosi agresyviai elgiasi, kaltina gydytojus, ieško kitų atpirkimo ožių, netgi bando nusižudyti. O specialistaii turi mokėti ir gebėti sugražinti žmogui viltį gyventi.[Iuozas,62]
Vis dėl to vieni žmonės kurie sugeba adaptuos prie naujo gyvenimo, siekia toliau atkurti darbinius įgūdžius bei prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų. O kiti nuleidžia rankas ir gyvena iš pašalpų ar iš pensijų.
2003 m. LASS veiklos ataskato duomenimis nedarbas tarp darbinio amžiaus LASS organizacijos narių sudarė net 67 proc, o per pastaruosius 5 m. iš 165 neregių įsigijusių aukštąjį ar aukštasnįjį išsilavinimą nedirbo tik 16,5 proc.

Manyčiau kad šiais laikais vis dažniau deklaruojama nuostata , kad žmogus visa gyvenimą turi mokytis, taikytina ir regėjimo negalę turintiems žmonėms. O tai yra būtina, nes Lietuvoje, kaip ir Europoje, keičiasi profesijos samprata.
Dauguma narių gauna mažas pensijas, kiti – tik socialines pašalpas, nes neturi darbo stažo. Kaime gyvenantiems šiek tiek lengviau. Jie, skirtingai nuo miestiečių, kurie turi skaičiuoti centus, užsiaugina daržovių, laiko gyvulius. Mūsų žmnės moka taupiai gyventi. [Teresė, 65]
Mane džiugina, kad vis daugiau aklųjų ir silpnaregių siekia išsilavinimo. [Teresė, 65]
Tokia tendenciją rodo ir lentelėje pateikti duomenys. apie Lietuvos aklųjų išsilavinimą 1986 m. sausio 1 d. Ir 1996 m. sausio 1 d. Lentelė sudaryta pagal (Toločkos V. 1997 p 77 ir 2003 LASS veiklos ataskaitos duomenimis).
1 lentelė
1989 m. Aukštąjį išsilavinimą Specialus vidurinis ar aukštesnįjį Vidurinis Nebaigtas vidurinis Nebaigtas pradinis ar pradinį išsilavinimą

283 291 1074 1215 3696
1996 m.

363 522 1244 1186 Nuomenų nėra

Manyčiau, ši tendencija yra teigiama. Nes ji parodo, kad neregių požiūris į savo galimybes, kad yra suprantama gero išsilavinimo reikšmė siekiant pagerinti savo gyvenimo kokybę.
4. Kaip visuomenė bei valstybė padeda spręsti aklųjų ir silpnaregių integracijos į darbą problemas: Pastebėjau tokia tendenciją, kad vis daugiau aklųjų ir silpnaregių dirba atviroje darbo rimkoje, tai rodo, kad keičiasi visuomenės požiūris į aklojo ar silpnaregio galimybes, nes yra leidžiami palankesni įstatymai leidžiantys jiems kurti verslą. [Teresė,65]
2 lentelė
Metai 1947 1955 1962 1966 1970 1974 1979 1984 1989 1996 2003
LAD (LASS) sistema 46 330 1007 1453 2136 2474 2974 3300 3171 779 362
Kitose sistemose 6 17 100 319 535 280 221 290 302 308 425
Iš viso 52 347 1107 1772 2671 2754 3195 3590 3473 1087 787
Tokią tendenciją patvirtina ir Vytauto Toločkos pateikti duomenys apie tai, kiek aklųjų dirbo( nurodytų metų sausio 1 d.)
Visuomenės – piliečių, valstybės institucijų ir privačių struktūrų, dėmesys į aklųjų ir silpnaregių problemomas didėja. 2003 m. buvo baigta rekonstruoti sostinės Gedimino prospekto dalis. Joje atsižvelgta į LASS siūlymus, visos, neregio kelyje galinčios pasitaikyti kliūtis – telefonų būdelės, bankomatai, šiukšlių dėžės – sustatytos į vieną liniją. Tai padės neregiui saugiau jaustis vienoje pagrindinių sostinės gatvių. Televizija tai pat stengiasi padėti neįgaliesiems. LNK surengtoje Gerumo dienoje buvo surinktos lėšos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui. Vis daugiau valstybinių ir nevalstybinių organizacijų siekia padėti akliesiems ir tai manau yra gera tendencija. [Irina, 60]
Šis pavyzdys nėra tiesioginė pagalba integruojant neregį į darbą, tačiau tai rodo visumenės geranoriškumą, humanistišką požiūrį – tai yra, siekiama, kad kiekvienas neregys galėtų būti pilnateisiu visuomenės nariu.
Teigiamą visuomenės požiūrį rodo Lietuvos Respublikos seimo, vyriausybės, atskirų ministerijų bendradarbiavimas su LASS.
Parengtas naujas Neįgaliųjų sociaslinės integracijos įstatymas, pakeisiantis iki šiolgaliojusį Invalidų socialinės integracijos įstatymą (Socialinės apsaugos ir Darbo miniterija). Išnagrinėjus šį projektą LASS centro taryba ministerijai pasiūlė labiau akcentuoti skirtingus neįgaliųjų poreikius.
LASS bei kitos neįgaliųjų visuomeninės organizacijos aktyviai dalyvauja rengiant socialinio užimtumo įmonių įstatymo projektą. Siekiama, kad įstatymas leistų išsaugoti kuo daugiau darbo vietų neįgaliesiems, kad šalia kitų socialinių užimtumo įmonių, skirtų socialiai pažeidžiamiems asmenims, išliktų specializuotos neįgaliųjų visuomeninių organizacijų įmonės. Remiantis ilgamete LASS gamybinės veiklos patirtimi ir įvairiais apskaičiavimais. Vyriausybei buvo pateikti siūlimai dėl neįgaliųjų darbo vietų subsidijavimo tvarkos ir dydžių. Su seimu ir vyriausybe buvo bendradarbiaujama ne tik dėl įstatymų leidybos, bet ir dėl neįgaliųjų programų financavimo ir šioms programoms buvo skirtas papildomas finansavimas.
Steigiami dienoas centrai, kuriuose, neregiai dirba masažuotojais, socialiniais darbuotojais ar kultūrinio darbo organizatoriais.
Galima manyti, kad palanki įstatyminė aplinka siekiant vystyti aklųjų ir silpnaregių privačią iniciatyva yra kuriama. Siekiama išsaugoti LASS įmonėse dirbančių žmonių darbo vietas. O visuomenės rodomas teigimas požiūris, kelia šių žmonių pasitikėjimsavo jėgomis bei leidžia jiems pasijausti pilnateisiais visuomenės nariais.

Išvados

Apibendrinant galima pažymėti, kad atskleidus tyrime dalyvavusių tyrėjų patirtį, išryškėja aklojo ir silpnaregio integracijos į darbą kokybę lemiantys veiksniai.
1. Vykstant abilitacijos bei reabilitacijos sitemos transformavimuisi į vakarietišką atitinkančiją Europos sąjungos standartus, tačiau bendri abilitacijos, reabilitacijos sitemos principai( darbo nuostatos turėtų išlikti.
2. Siekiant reabilituoti neregį būtina pačio reabilitatoriaus specializacija tik tada yra pasiekiamas meistriškumas
3. Neregys niekada netaps visiškai savarankišku. Visada liks ir globos elementų. Tačiau būtina individualizuoti neregioreabilitacijos ir globos santykį
4. Abilitacijos ir reabilitacijos procese sarbu ne tik pačio neregio bet ir jo šeimos narių reabilitacija. Šeima turi tapti svarbiausia neregio reabilitavimo mokykla. Nuo jos narių žinių, požiūrio į artimąjį, mokėjimo jam padėti priklauso labai daug.
5. Abilitacijos sistema išaiškinti individualius vaiko sugebėjimus ir individualias regėjimo sutrikimo pasekmes bei leidžia pritaikyti programas individualiam vaiko vystymuisi.
6. Norint kad neregys integruotųsi į darbinę veiklą būtina ir jo motyvacija, iniciatyva bei jo gabumų išvystymas.
7. Kuriama palanki įstatimų aplinka, jais siekiama kad šalia kitų socialinio užimtumo įmonių išliktų ir specializuotos neregių visuomeninės organizacijos.
8. Visuomenė – žiniasklaida, paramos fondai, rajono bendruomenės bendradarbiauja su LASS sajungos nariais. O LASS siekia sudartryti sąlygas įgyti aukštąjį mokslą.sprendžia užimtumo problemas.

Rekomendacijos. Atliktas tyrimas atskleidė subjektyvius trejų ilgą laiką dirbusių ir dirbančių su aklaisiais ir silpnategiais tiriamųjų patirtį. Atskleidė nuomonę apie aklųjų ir silpnaregių integraciją. Tiriamųjų socialinis, pedagoginis darbas, jų konsultavimas ir informavimas turi tapti bendruomenės paslaugų dalimi. O aklųjų ir silpnaregių integracijos integracijos į darbą problema turėtų susilaukti didesnio tiriamųjų dėmesio.

Literatūra

1. BAGDONAS, Albinas; GINTILIENĖ, Gražina. Iš ALBINO, Bagdono metodinių straipsnių rinkinio. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla 1992. 7 – 42 p.
2. TOLOČKA, Valentinas. Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos 70 – metis. Vilnius: Mūsų žonis, 1997. 74 – 77 p.
3. JONYNAS, Antanas. Žmogiškoji reabilitacija. Vilnius: Mintis, 1979. 117 – 248 p.
4. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių organizacija, UAB “Brailio spauda”. 2003 metų veiklos ataskaita.

5 – 16 p.
5. Oficiali LASS interneto svetainė: http://www.lass.lt/darbas.html
5. PUOČIAUSKIENĖ, G. psichologinė pagalba senstančiam žmogui. Vilnius: LAD, 1989.
6 – 40 p.
7. VALENTA, Alvydas. Aklieji ir silpnaregiai darbo rinkoje. Oficiali LASS interneto svetainė:
http://www.lass.lt/mz/200205/str03.htm

Leave a Comment