Agresija

TURINYS

Įvadas.............................. 2
Agresijos apibūdinimas ir svarbiausi bruožai..............3
Agresyvaus elgesio teorijų apžvalga ir analizė..............4
Agresijos rūšys..............................5
Žiniasklaida ir agresyvus elgesys.....................6
Vaiko statusas grupėje..........................8
Šeima..............................9
Darbo su agresyviais vaikais ypatumai...................10
Išvados..............................11
Literatūra..............................12

ĮVADAS

Dažnai susidurdami su vaikų agresija, suaugusieji arba nekreipia į tai dėmesio, arba išsigąsta ir nebežino kaip elgtis su tokiais vaikais toliau.

Vaikai, taip pat, kaip ir suaugusieji, susiduria su prievarta ir atsakomąja prievarta, su sėkmės siekimu naudojant jėgą ir ginklus, su beprotišku lyderiavimu, su savo statuso paaukštinimu bet kokiomis priemonėmis.

Suaugusieji gali į tai žiūrėti labai ramiai, bet tuomet ko mes sulauksime ateityje? Taigi, reeikėtų sustoti ir pažiūrėti prievartai, agresijai į akis ir gal tada mums būtų aiškiau, ką mes turime daryti ir kaip elgtis.

AGRESIJOS APIBŪDINIMAS IR SVARBIAUSI BRUOŽAI

Agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, lyties, rasės, religijos ir t.t. Agresijai paprastai priskiriama ne bet kokie veiksmai, sukeliantys skausmą arba kitus nemalonius jausmus, o tiktai tie, kuriais sąmoningai siekiama pakenkti kitam. Šiuo metu dauguma autorių, apibūdindami agresiją, atsižvelgia į du pagrindinius kriterijus: žmogaus ketinimus ir jo veiksmų pasėkmes. Todėl agresija – tai toks elgesys, kuris yra nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą ir kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą arba padaryti kokią nors žalą ( tiek fizinę, tiek psichologinę ).
Yra priskiriamos tokios pagrindinės agresijos formos:
– impulsyvi – gynybinė agresija kyla tada, kai ji

is kažko bijo, kai jam kažkas grąsina. Ji pasireiškia netikėtose, neįprastose situacijose, kai žmogus neturi laiko gerai apmąstyti visų galimų alternatyvų, kai jis yra stipriai susijaudinęs ir išgyvena negatyvias emocijas. Čia jis gali žmonių ketinimus suvokti kaip priešiškus.
– Instrumentinė agresija leidžia pasiekti tam tikrų tikslų, neskaitant tiesioginės žalos aukai. (Pvz.: užpuolimas, norint atimti pinigus). Vienas iš jos variantų – grupinio solidarumo pasekmė. Būdami grupėje paaugliai dažnai paklūsta jos spaudimui ir elgiasi agresyviai norėdami įsitvirtinti, pakelti savo vertę bendraamžių akyse arba išvengti galimo atstūmimo.
– Priešiška – piktybinė agresija. Šiuo atveju naudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai, t.y. agresorius neturi kito kokio nors aiškaus tikslo, išskyrus tai, kad jis siekia kitam žmogui sukelti diskomfortą ir skausmą. Šiuo atveju dažniausiai pasirenkama tokia auka, kuri yra silpnesnė, kuuri negali duoti adekvataus atkirčio.

AGRESYVAUS ELGESIO TEORIJŲ APŽVALGA IR ANALIZĖ

1. Froidas teigė, kad agresija yra įgimta. Agresijos instinktą Froidas kildino iš mirties instinkto. Jis aiškino, kad ideali būsena, kurios siekia gyvas organizmas yra tokia, kurioje nejaučia jokios įtampos, jokių poreikių. Tai gali būti tik mirties atveju. Taip žmogus siekia sunaikinti pats save. Tačiau, kai “įsijungia” savisaugos instinktai, negatyvi energija nukreipiama į išorę, į kitą žmogų.
F.Lorencas (tyrinėjo agresyvų gyvūnų elgesį) manė, kad agresija yra genetiškai nulemta. Jis teigė, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio mo

odelio principą – susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta.
2. Frustracijos teorijos šalininkai teigė, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos yra įgimtas, t.y., kad frustracija visada sukelia agresiją, o agresija visada yra frustracijos pasekmė. Tolerancija frustracijai – yra tam tikras slemkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Ir tik tada, kai patiriami trukdymai viršija individualų tolerancijos frustracijai slenkstį, gali pasireikšti vienokios ar kitokios agresyvaus elgesio formos.

AGRESIJOS RŪŠYS

Fizinė agresija pasireiškia skausmo siekimui visam organizmui.
Verbalinė agresija – žodinė reakcija, kuri perduoda nemalonius impulsus, atstumimo arba gąsdinimo forma.
Tiesioginė agresija pasireiškia, kai šalia yra auka.
Netiesioginė agresija – kenkimas, skausmo sukėlimas per atstumą.
Aktyvi agresija pasireiškia tam tikrais veiksmais arba neveiklumu, kurie neleidžia aukai pasiekti norimų tikslų. Neaktyvios agresijos atveju ta žala dažnai pasireiškia tada, kai agresoriaus šalia nėra. Aktyvi ir tiesioginė agresija leidžia aukai tiesiogiai atpažinti agresorių ir todėl yra tikimybė, kad bus atkeršyta, atsilyginta už padarytą skriaudą.
Reaktyvi ir instrumentinė agresija (Berkovitz). Reaktyvi agresija susijusi su įgimtu biologinių organizmo polinkių impulsyviai atakuoti nemalonių stimulų šaltinį. Reaktyvios agresijos tikslas yra tą individą sužeisti, tuo tarpu instrumentinė agresija – žalos, skriaudos darymas, ieškant kokių nors tikslų. Berkovičius teigia, kad kiekviename agresijos atvejyje pasireiškia ir reaktyvi, ir instrumentinė agresija. Tačiau norint išsiaiškinti, kas verčia agresyviai elgtis, tyrinėjama reaktyvi agresija.
Dodga te

eigia, kad agresija iš tikrųjų yra dviejų skirtingų agresijų suma. Egzistuoja dvi agresijos formos : reaktyvi ir produktyvi. Jis teigia, kad reaktyvus elgesys yra susijęs su negatyvia žmogaus patirtimi, patirtais pažeminimais; ir aukštesnė negatyvi patirtis suformuoja žmogaus padidinto brandumo būseną. Ir taip pat susiformuoja negatyvios atribucijos, negatyvūs priskyrimai. Dodgos nuomone, reaktyvią agresiją dažnai paskatina manymas, kad kitas žmogus jį provokuoja, dažnai aiškinama kaip gynybinė reakcija pasireiškusi tam tikrai agresijai. Šiuo atveju agresijai naudojamas suvoktas grėsmės sumažinimas.

ŽINIASKLAIDA IR AGRESYVUS ELGESYS

Žiaurus elgesys yra dažnai stebimas TV kino filmuose, todėl kyla susirūpinimas TV daroma įtaka, nes žiūrovai – vaikai – imituoja matytą žiaurumą.

A.Bandura bandė paaiškinti, kokie mechanizmai gali įtakoti žiauraus elgesio pasireiškimą. Jis teigė, kad žiūrovai gali mėgdžioti žiauriai besielgiančius aktorius. Tokie veikėjai pasiekia sau palankių rezultatų, o tai gali lemti pamėgdžiojimą. Antra, žiaurus elgesys yra pateisinamas.

Kiti autoriai teigia (Berkowitz), kad agresyvus stimulų demonstravimas per TV gali sukelti tokius jausmus ir emocijas, kurie sukelia žiaurius veiksmus, todėl žala, kurią daro kitiems, suvokiama kaip mažiau negatyvi. Yra teigiama, kad vaikas gali įgyti iškreiptų minčių apie pasaulį, kai žiūri daug siaubo filmų. Vaikas įgyja daug nerealistiškų baimių, o tai gali jį išprovokuoti.

Taip pat Bandura teigė, kad TV gali pakeisti agresyvaus elgesio formą, nes vaikas įgyja agresyvaus elgesio įgūdžius, to

okių veiksmų, kurių pats nebūtų išmokęs. Maži vaikai linkę mėgdžioti animacinių filmų herojus, kurie dalyvauja žiauriose scenose, bet blogai tai, kad veikėjai iš naujo atsigauna. Taip nuvertinama žmogaus (ir ne tik) gyvybė. Bandura aiškina, kad tokia informacija apie žiaurius veiksmus gali paskatinti elgtis agresyviai ypač tuos, kurie turi polinkį taip elgtis. Modeliavimas gali būti panaudojamas užkrečiamo poveikio paaiškinimui (užgrobimai, sprogmenų padėjimas). Vaikai skirtingai reaguoja į tikrus ir meninius įvykius (filmus). Tyrimai rodo, kad didesnę įtaką daro meniniai filmai.

Bandura teigė, kad TV gali informuoti apie pozityvias ir negatyvias agresyvaus elgesio pasekmes. Vaikai, galvoje imituodami matytą elgesį, pasieks norimų rezultatų. Kai žiaurumas yra pateisinamas TV laidose, vaiko kaltės jausmas dėl savo veiksmų arba baimės dėl agresyvaus elgesio sumažėja. Nėra visiškai aišku, kokias informacines žinias įsisavina vaikai. Daugelyje siužetų pagrindinis aktorius panaudoja žiaurumą, kurį žiūrovai pateisina, o “blogas” aktorius ir jo veiksmai vaikui yra pasmerkti. Žiaurumas gali būti naudojamas nubausti kriminalinį nusikaltėlį, atstatyti teisingumą, savigynai. TV laidose perduoda mintį, jog tam tikras žiaurumas gali būti teisėtas, o už kriminalinius nusikaltimus turi būti baudžiama. Dauguma vaikų pritaria teisėtam žiaurumo panaudojimui. Yra manoma, kad tie vaikai, kurie nėra linkę žiauriai elgtis, nėra veikiami tokių scenų.

Yra du veiksniai, ribojantys žiniasklaidos poveikį: teisėto žiaurumo ir neteisėto žiaurumo.

Vaikai atsižvelgia į kontekstą ir ketinimus prieš modeliuodami elgesį. Kai kurie vaikai gali neatkreipti dėmesio, praleisti TV teigiamos informacijos aspektus. Tai būdinga mažiems vaikams, kurie atkreipia dėmesį į rezultatą, o ne į agresoriaus motyvus. Kai vaikai paauga, pradeda žiūrėti kitokio pobūdžio laidas. Tačiau jeigu vaikai dažnai mato, kaip jų mėgstami televizijos filmų herojai pasiekia trokštamą tikslą naudodami smurtą ir agresiją, jie gali ne tik išmokti agresyvaus elgesio formų, bet ir padaryti išvadą, kad agresija yra tinkamas įvairių problemų sprendimo būdas. Identifikuodamiesi su agresyviais filmų herojais, jie koduoja ir įsimena agresyvius problemų sprendimo būdus. Be to, stebimos smurto scenos taip pat gali stimuliuoti agresyvaus turinio vaikų fantazijas.

JAUTRUMO SUMAŽINIMAS

Dažnai žmonės tampa indeferentiškais (abejingais) žiaurumui. Tie vaikai,kurie pastoviai stebi TV žiaurumą, tampa ne tokie agresyvūs, lyginant su tais, kurie mato žiaurumą retai. Jautrumo sumažinimas nebūtinai skatina žmogų agresyviai elgtis. Vaikai, kurie tampa indeferentiški žiaurumui, stebėdami per TV rodomą žiaurumą, neišmoksta savyje žiaurumo slopinti.

VAIKO STATUSAS GRUPĖJE

Kadangi niekas, netgi vaikas, vienaip ar kitaip nesielgs be priežasties, tai pirmiausiai yra nurodytos dvi priežastys, dažniausiai sukeliančios agresyvumą, taip pat ir nesugebėjimą spręsti konfliktus.
– Baimė būti įžeistam, įskaudintam, užpultam, sunaikintam. Kuo vaikas agresyvesnis, tuo jis, matyt, labiau bijo. Tokia baimė kyla ir dėl ankstesnių nuoskaudų jų net neprisimenant.
– Patirta nuoskauda, įžeidimas arba pats puolimas.
Viena iš pagrindinių baimių gyvenime, kaip suaugusiam, taip ir vaikui – baimė būti atstumtam, o baimė yra kilusi iš pykčio.
Dažnai pedagogai mano, kad dažniausiai agresyvūs vaikai ateina iš tokių namų, kur vaikų gyvenimo sąlygos sunkios (pvz.: kai abu tėvai užimti ir pan.) arba tas vaikas šeimoje yra nemylimas. Tačiau nereikia pamiršti, kad mūsų santykiai su agresyviais vaikais priklauso nuo mūsų jausmų jo tėvams. Kaip tik tada, jei manysime, kad tėvai kalti dėl nelaimingo vaikų gyvenimo ir, kad tai vienintelė priežastis, todėl su tokiais vaikais sunku susitvarkyti, tai nesusigaudysime į ką atkreipti savo apmaudą dėl agresyvių vaikų.
Dažniausiai grupės atstumtasis nepajėgia arba visiškai negali pasiduoti pedagoginei įtakai grupėje ir laikosi nuošaliai nuo grupės aktyvios veiklos. Dažnai jis grupėje laikomas silpniausiu, lėčiausiu, bailiausiu, kuris neįsitraukia į normalų grupės gyvenimo ritmą bei grafiką. Yra manoma, kad atstumtasis vaikų grupėje yra panašioje padėtyje, kaip ir suaugęs pedagogas, nes jie abu turi kitokį statusą, negu likusieji grupės nariai. Atstumtasis todėl, kad yra atsiskyręs nuo grupės, o pedagogas todėl, kad jis – suaugęs. Atstumtasis yra vienas iš grupės narių, o pedagogas yra tas asmuo, nuo kurio grupė atsiriboja, jeigu ji jaučiasi jo skriaudžiama.
Įprastiniai atstumtojo pavyzdžiai turi tam tikrą schemą: norėdamas suartinti vaiką su grupe auklėtojas labai priartėja prie vaiko ir kartu priverstinai nusigręžia nuo grupės.

ŠEIMA

Dažnai būna taip, ką vienas laiko prievartos aktu prieš vaiką, kitam gali atrodyti visiškai prasminga auklėjimo priemonė. Tik remiantis pačių nukentėjusiųjų liudijimais galima spręsti, ką vaikams reiškia prievarta ir kaip jie ją išgyvena. Kažkur slypi kasdieninis karas tarp tėvų ir vaikų, kuris dėl atstumiančio arba skatinančio elgesio, susumavus kasdieninius įžeidinėjimus, pažeminimus ir niekinimus, pamažu formuoja sąmonę, kuri stengiasi vis labiau atsiriboti nuo šių išgyvenimų ten pasilieka ir viltis, ir keršto troškimus skatinantys motyvai, atskirais atvejais – iki pat gilios senatvės.
Ar tėvai laiko savo auklėjimo priemones teisingomis, ar mano, kad aplinkybės kaltos dėl jų elgesio su vaikais, bet jie atkakliai vengia priimti sau visą vaikiško keršto fantazijų naštą. Jeigu jaučiame, kad reikės ilgai ir kantriai puoselėti sužlugdytus vaiko savigarbos jausmus, tai pykčio protrūkį vargu ar įmanoma protingai paaiškinti, juo labiau, kad jie būna atsakomoji reakcija į, atrodo, tokį geranorišką suaugusiojo siekimą padėti. Daug lengviau iškęsti vaiko autodestrukciją, negu jo agresyvumą, nukreiptą į išorinį pasaulį.
Daug psichologų mano, kad agresija – visiškai normalus, netgi pageidautinas instinktas. Tai jėga, kuri stimuliuoja ginti savo nepriklausomybę. Kiekvienas gimstam su agresijos instinktu, tik nevienodai stipriu. Tėvai turėtų susirūpinti tik tada, kai vaiko agresija tampa nesuvaldoma (vaikas iš pykčio dūsta, mušasi, spjaudosi, kandžiojasi) ir skaudina kitus vaikus. Tėvų pareiga – nuo kūdikystės mokyti agresiją pažaboti, kitaip tariant, “nuleisti garą”, iki visuomenei priimtino lygio. Tačiau dažnai tėvai pamiršta, kad per didelė globa taip pat skatina agresiją. Pradėjęs šliaužioti vaikas nori viską pasiekti, pamatyti, tėvų pareiga – neužgniaužti šio entuziazmo, kitaip jis kaupsis kaip “garas uždengtame puode” ir prasiverš netikėta agresija.
Netrukus mažylis reikalaus “Duok. Leisk” – idealu būtų bent kartą vaikui suteikti visišką laisvę. O taip pat nesistebėkite, kad vaikas piktas ir agresyvus, nes vienintelis būdas atkreipti į save dėmesį – muštis, rėkti, trypti.

DARBO SU AGRESYVIAIS VAIKAIS YPATUMAI

Agresyvūs vaikai bendraamžių yra atstumti. Agresyvus elgesys turi tendenciją stiprėti.
Taigi, yra du pagrindiniai principai, koreguojantys vaikų agresyvų elgesį:
1. programa, skirta pakeisti negatyvų vaiko elgesį socialiai priimtinu, remiasi prielaida, jog vaikas išmoksta elgtis socialiai priimtinais būdais, jis susilaukia paskatinimo, įvertinimo, dėmesio ir jam nebereikia elgtis agresyviai. Labai daug dėmesio skiriama darbui su tėvais, mokytojais. Mokytojas turi pagirti vaiką, jei jis daro nors mažiausią pažangą, pvz.: šiandien netranko durų ir pan.
2. strategija paremta tuo, jog manoma, kad vaikai, kurie yra agresyvūs, yra labai impulsyvūs, nekontroliuoja savęs. Pirmiausiai jie mokomi atpažinti prasidedantį tą jausmą. Jausmų atpažinimas yra derinamas su socialinių įgūdžių lavinimu. Rasti kitos problemos sprendimus kartu su vaiku, netaikant prievartos. Vaikas vėliau pats suranda efektyviausius būdus, suvokia savo agresyvaus elgesio pasekmes. Psichoterapinio seanso metu vaikas išmoksta būti ir auka, ir agresoriumi, ir pašaliniu. Viskas vyksta žaidimo metu.
– Pakeliant vaiko socialinį statusą, jis nustos agresyviai elgtis. Tam jį reikia pagirti, paskatinti – šis būdas duoda gerus rezultatus (tačiau ne visada).
– Žaidimas – vaikų agresijos prevencija ikimokyklinukams. Žaidimai yra viena iš svarbiausių bendravimo priemonių: žaisdami jie gyvena ir mokosi. Su žaidimais siejamos nemažos viltys, nes žaidžiant vaikams bus galima įdiegti taikaus elgesio formas. Mažų vaikų taikumui ugdyti tinka tokie žaidimai, kuriuose skiepijama tolerancija ir kolektyviškumas.

IŠVADOS

Išanalizavus surinktą medžiagą apie vaiko agresyvų elgesį, galima daryti tokias išvadas :
1. Vaikų agresyvus elgesys priklauso nuo žemo savęs vertinimo.
2. Kuo neramesnis vaikas, tuo labiau didėja jo agresyvumas.
3. Noras visada būti lyderiu bet kokiomis sąlygomis skatina agresyvų elgesį.
4. Bendraamžių atstumtas vaikas, bandydamas įsitvirtinti grupėje, dažnai pasirenka agresyvų elgesį.
5. Nesklandumai šeimoje lemia agresiją.
6. Vaiko hiperaktyvus elgesys gali peraugti į agresyvų elgesį.

LITERATŪRA

– Buttner Christian “Gyvename su agresyviais vaikais” – 1998 m.
– R.Gaidamavičius, R.Žiulytė //Vaikas per daug agresyvus?// “Šeimos sveikata” 1999 m. Spalio mėn., p. 47-48.
– Mielke Ursel “Geriau supraskime sunkius vaikus” – 1997m.
– A.Suslavičius, G.Valickas “Socialinė psichologija”
– G.Valickas “Asocialaus elgesio psichologija” – V., 1997 m.

Leave a Comment