A. Adler ir A. H. Maslow asmenybes teoriju lyginamoji analize

Turinys

Įvadas 3
1. A. Adler individualioji asmenybės teorija 5
2. A. Maslow asmenybės teorija 5
3. Teorijų palyginimas pagal pagrindinius teiginius apie žmogaus prigimtį 6
3.1. Laisvė – determinizmas 6
3.2. Racionalumas – iracionalumas 7
3.3. Holizmas – elementalizmas 7
3.4. Konstitucionalizmas – invaironmentalizmas 8
3.5. Kintamumas – pastovumas 9
3.6. Subjektyvumas – objektyvumas 10
3.7. Proaktyvumas – reaktyvumas 10
3.8. Homeostazė – heterostazė 11
3.9. Pažinumas – nepažinumas 11
Išvados 13
Literatūros sąrašas 14Įvadas
Asmenybė yra abstrakti sąvoka, nes jos neįmanoma nei paliesti, nei tiesiogiai pamatuoti. Kiekvieno autoriaus apibrėžimai yra skirtingi, nes kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl visi apibrėžimai yra teisingi. Vieni apibrėžimų autoriai pabrėžia asmenybės santykį su aplinka, kiti – psichinių procesų visumą, dar kiti – asmenybės bruožų unikalumą. D. G. Myers asmenybę apibrėžia taip: „Asmenybė – tai kiekvienam būdinga savita mąąstysena, jausena ir veiksena“ (D. G. Myers „Psichologija“, 2000, p.467).
Panašiai yra ir su asmenybės teorijomis. Kiekviena asmenybės teorija skirtingai bando paaiškinti, kas gi yra ta asmenybė, kaip ji funkcionuoja. „Asmenybės teorija – kruopščiai patikrinti samprotavimai arba hipotezės apie tai, kas yra žmonės, kaip jie tampa tokiais ir kodėl jie elgiasi taip, o ne kitaip“ (Asmenybės psichologijos paskaitų medžiaga). J. Lapė, G. Navikas asmenybę apibrėžia taip: „Asmenybė – tai žmogus, pasiekęs pakankami aukšta fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia jam elgtis neeatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais“ (J. Lapė, G. Navikas „Psichologijos įvadas“, 2003, p. 180).
Autoriai, kurių asmenybės teorijos priskiriamos psichodinaminei krypčiai, teigia, jog asmenybės raidai ir elgesiui įtakos turi dviejų priešiškų jėgų susidūrimas, jų priešiškumas. Vienu at

tveju viena jėga glūdi pačiame individe, kita – socialinėje aplinkoje. Kitu atveju – abi priešiškos jėgos yra įgimtos ir glūdi pačiame individe.
Bruožų teorijos atstovai sako, jog asmenybės elgesį nulemia nuolatiniai bruožai, tokie, kaip agresyvumas, švelnumas ir t. t.
Socialinio mokymosi teorija teigia, jog aplinkos sąlygos turi didžiausią įtaką asmenybės atsiskleidimui ir elgesiui.
Humanistinės teorijos atstovai pabrėžia, jog asmenybė yra vientisa, unikali ir nepakartojama, o jos elgesį nulemia tai, kaip ji suvokia pasaulį.
Šiame darbe mes bandysime palyginti dvi asmenybės teorijas – tai psichodinaminės krypties atstovo A. Adler ir humanistinės krypties atstovo A. H. Maslow asmenybės teorijas. Šias teorijas bandysime lyginti pagal devynis pagrindinius teorijų teiginius apie žmogaus prigimtį – tai yra:
1. laisvė – determinizmas;
2. racionalumas – iracionalumas;
3. holizmas – elementalizmas;
4. konstitucionalizmas – invairomentalizmas;
5. kintamumas – pastovumas;
6. subjektyvumas – objektyvumas;
7. proaktyvumas – reaktyvumas;
8. homeostazė – heterostazė;
9. pažinumas – nepažinumas.1. A. Adler individualioji asmenybės teorija
A. Adler (11870 – 1937) buvo vienas iš psichodinaminės krypties asmenybės teorijų kūrėjas. Šios krypties atstovai teigia, kad yra sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, bet ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai. Psichodinamine kryptimi vadinama todėl, kad ji nagrinėja asmenybės raidą nuo gimimo iki tikėtino tapsmo brandžia asmenybe.
A. Adler buvo austrų gydytojas, psichiatras, Z. Freud bendradarbis, bet vėliau jų požiūriai išsiskyrė. Jis asmenybę apibrėžia taip: „Asmenybė – individas, kuris funkcionuoja kaip vientisa būtybė“ (Asmenybės psichologijos paskaitų medžiaga). A. Adler sukūrė individualiąją asmenybės teoriją, kuria stengėsi pabrėžti tai, jog žm
mogaus individualumą nulemia ir jį formuoja socialinis kontekstas. „Žmogus tampa individualus tik socialiniame kontekste“ (Z. Plužek „Pastoracinė psichologija“, 1996, p. 31). Pasak A. Adler asmenybės teorijos, žmogus turi įgimtą bendrystės jausmą, nes norėdamas įveikti savo gyvenimo vargus, žmogus turi išmokti bendradarbiauti su kitais žmonėmis, reikia dalyvauti visuomeniniame gyvenime tam, kad asmenybė tinkamai vystytųsi.
Skirtingai nei jo pirmtakas Z. Freud, A. Adler savo teorijoje teigia, jog žmogaus gyvenimą lemia tikslas. „Žmogus negali mąstyti, jausti, norėti, netgi sapnuoti, jei to nesąlygoja, nelemia, neriboja, nekreipia įsivaizduojamas tikslas“ (A. Adler, „Žmogaus pažinimas“, 2003, p. 21). A. Adler savo teorijoje pabrėžia menkavertiškumo jausmą, kuris nėra negatyvus dalykas. Šis jausmas skatina žmones siekti pranašumo prieš kitus, tobulumo. Menkavertiškumo jausmas kiekvienam žmogui yra individualus.
Labai svarbią vietą A. Adler teorijoje užima gyvenimo stilius. „Būdai, kuriais siekiama tobulumo, gyvenimui bėgant suformuoja konstruktyvių arba destruktyvių bruožų sistemą, vadinamą gyvenimo stiliumi“ (Z. Plužek „Pastoracinė psichologija“, 1996, p. 34). Sveiko gyvenimo stiliaus ypatybės: visuomeniškumas, džiaugsminga nuotaika, optimizmas, užuojauta kitiems žmonėm, saiko jausmas.

2. A. H. Maslow asmenybės teorija

A. Maslow (1908 – 1970) yra vienas žymiausių humanistinės krypties asmenybės teorijų atstovų. Humanizmo teorijoje pabrėžiama asmenybės atsakomybė už savo poelgius. Humanistinės psichologijos atstovai siekė psichologijos dėmesį perkelti į sveikų žmonių tobulėjimo galimybes pabrėžiant asmens patirtį. Ši kryptis padėjo atnaujinti psichologijos domėjimąsi žmogaus savastimi.
A. Maslow bu

uvo JAV psichologas. Jo teoriniai darbai turėjo didelė įtaką psichologams praktikams, kurie stengėsi padėti žmonėms pažinti ir atskleisti save. A. Maslow asmenybę apibrėžia taip: „Žmogus – tai vieninga, unikali ir organizuota visuma“ (A. Perminas, A. Goštautas, A. Endriulaitienė „Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas“, p. 102).
A. Maslow motyvacijos teorijoje didelis dėmesys skiriamas poreikiams, kurie buvo suskirstyti į žemesniąsias ir aukštesniąsias kategorijas. Žemesnieji biologiniai poreikiai yra pagrindiniai ir patys stipriausi. Jei jie nepatenkinami, tai negali veikti aukštesnieji poreikiai. A. Maslow nuomone, savęs realizavimas atsiranda tada, kai pagrindiniai poreikiai yra iš dalies patenkinti.
A. Maslow pabrėžia, jog svarbiausia tirti sveikus, gyvenime kažko pasiekusius žmones, nes kitaip nesuprasi, koks žmogus yra sveikas, o koks ne. Nors A. Maslow tyrinėjo žmones, kurie gyvenime daug ko pasiekė, tačiau jis teigia, jog tobulų žmonių nėra, nes kiekvienas jų per savo gyvenimą patyrė silpnumo akimirkų.

3. Teorijų palyginimas pagal pagrindinius teorijų teiginius apie žmogaus prigimtį

3.1 Laisvė – determinizmas

A. Adler manymu, kiekvienas žmogus pats atranda savo gyvenimo tikslus ir susikuria gyvenimo stilių tiems tikslams pasiekti. Asmenybė suteikia kryptį savo vystymuisi. „Žmogus – tai unikalių motyvų, bruožų, interesų, vertybių sistema“ (A. Perminas, A. Goštautas, A. Endriulaitienė. „Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas“, 2004, p. 36). Jis sugeba suvokti savo menkavertiškumą bei siekiamus tikslus. Žmogaus elgesys paklūsta jo paties vaikystėje susikurtiems gyv.enimo tikslams.
Savo te

eorijoje A. Adler įrodinėja, kad noras pirmauti yra pagrindinis žmogaus noras. Pirmavimą jis suprato ne kaip garbę ar socialinį statusą, o kaip kažką labai artimą potencialių žmogaus galimybių vystymui ir realizavimui. A. Adler pastebėjo, kad silpni vienoje veiklos srityje žmonės dažnai jaučiasi nepilnaverčiai ir bando kompensuoti tuos trūkumus kita veikla, todėl žmogus yra laisvas ir nevaržomai gali pasirinkti savo gyvenimo stilių.
A. H. Maslow savo teorijoje teigia, kad motyvu gali tapti ir mūsų interesai, įsitikinimai, vertybės, gyvenimo tikslai. Kai kada veiklą skatinančių motyvų funkcijas gali atlikti ir emocijos, pavyzdžiui, aistra. Ši emocija daro žmogų aktyvų ir skatina jį atkakliai siekti tikslo. Mūsų veiklai įtaką daro noras elgtis pagal papročius, galvoti pagal visuotinai priimtą nuomonę. Kokio nors elgesio paskata gali būti susijusi ir su sekimų mada, noru pritapti prie kitų žmonių, prie savo grupės ir pan. tačiau daugiausia įtakos pasirinkimui daro individualus realybės suvokimas, o ne instinktai, bruožai ar pastiprinimai reguliuoja elgesį. Bruožai vystosi veikiami vidinių veiksnių, o ne dėl aplinkos veiksnių įtakos.
Taigi galima daryti išvadas, jog tiek A. Adler, tiek A. H. Maslow pripažino asmens pasirinkimo laisvę.
3.2 Racionalumas – iracionalumas

A. Adler teigia, kad žmogų valdo jo paties mąstymas, tačiau jo gyvenimą taip pat lemia ir vaikystėje susikurti tikslai. „Žmogus negali mąstyti, jausti, norėti, netgi sapnuoti, jei to nesąlygoja, nelemia, neriboja įsivaizduojamas tikslas“ (A. Adler, „Žmogaus pažinimas“, 2003, p. 21). Taigi visos mūsų mintys, jausmai, norai, poelgiai, sapnai ir psichopatologiniai fenomenai priklauso nuo šių tikslų.
A. Adler teigimu, individo elgesys priklauso ne nuo tiesioginių aplinkybių, o nuo to, kaip jas asmenybė interpretuoja. Iš pradžių suvokiamas daiktas ar reiškinys, po to jis vizualizuojamas ar priimamas kitais fiziologiškai determinuotais būdais, ir tik vėliau interpretuojamas, remiantis savo tikslais, lūkesčiais, emocijomis.
A. Maslow mano, kad individualus realybės suvokimas, o ne instinktai, bruožai ar pastiprinimai reguliuoja elgesį, be to, pati asmenybė yra aktyvi, planuojanti, kurianti, atsakanti už savo veiksmus ir orientuota į augimą bei tobulėjimą.

3.3 Holizmas – elementalizmas

A. Adler kiekvienam žmogui priskyrė būdingą didesnį ar mažesnį norą priklausyti bendruomenei, jaustis joje vertingu. Gyvenant tarp žmonių patiriamas menkavertiškumo jausmas, kurį papildo visuomenei naudingu arba nenaudingu būdu. Asmenybė yra nedaloma, todėl sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi – siekia išsaugoti savo vertės jausmą. Jei žmogaus privati logika atitinka sveiką protą, jis pasirinks tinkamus būdus įsilieti į bendruomenę. Tačiau dažnai žmonės nesąmoningai siekia netikrų tikslų ir įsisuka į neadekvatų menkavertiškumo ir pranašumo jausmų ratą.
Asmenybės vientisumas pasireiškia tuo, kad pasąmoningas tikslas lieka tas pats kaip budrumo būsenoje. Sąmonė ir pasąmonė nekovoja tarpusavyje, bet kartu ieško galimybių realybėje įgyvendinti asmeninę žmogaus fikciją per jo gyvenimo stilių.
A. Maslow savo teorijoje teigė, jog „kiekvienas žmogus – tai vieninga, unikali ir organizuota visuma“ (A. Perminas, A. Goštautas, A. Endriulaitienė, „Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas“, 2004, p. 106). Pasak jo, ta visuma yra daug daugiau nei atskirų dalių suma.
Taigi, galima daryti išvadas, jog tiek A. Adler, tiek A. Maslow savo teorijose pripažino individą kaip nedalomą vienetą.

3.4 Konstitucionalizmas – invaironmentalizmas

A. Adler teigia, kad žmogaus asmenybės vystymąsi lemia genetiniai ir aplinkiniai veiksniai. Jis daug plačiau kalba apie kūdikio, vėliau vaiko ir suaugusiojo laikyseną, kuri yra labai veikiama aplinkos įspūdžių. Todėl kiekvienas žmogus daug dėmesio skiria tik tam tikram gyvenimo, aplinkos, įvykio aspektui. Žmonių gyvenimo sąlygas lemia kosminiai ir socialiniai veiksniai. Bendrystės poreikis visada reguliavo žmonių santykius. Žmog.us neįstengia pasipriešinti gamtai, jam reikia pagalbinių priemonių, kad galėtų egzistuoti ir išlikti. Kaip teigia A. Adler, augančio vaiko sieloje nubunda troškimas užaugti, prilygti kitiems ar net tapti stipresniam, pranokti aplinkinius, išsikovoti pripažinimą arba parodyti savo silpnumą. Vieni vaikai reikalauja pripažinimo, kaupia jėgas ir stengiasi jas panaudoti, o kitų elgesys labiau primena spekuliavimą silpnumu, silpnybių demonstravimą įvairiausiais būdais. Jų elgesys nusižiūrėtas iš aplinkos, kuri gali vaikui padaryti net priešiškumo įspūdį, t. y. jam pasaulis atrodys priešiškas. Tarp sunkumų yra kultūros trūkumai, pasireiškiantys ekonominėmis vaiko sąlygomis. Asmenybės vystymuisi didelę reikšmę turi ir auklėjimas. Jei vaiką lydi ypatinga šiluma, vaikas yra lepinamas ir jo švelnumo poreikis peržengia visas ribas, tai jis pernelyg prisiriša prie vieno ar keleto asmenų.
Pasak A. Adler asmenybės teorijos, įgimti sugebėjimai yra puolimas ir gynyba, kurie panaudojami tam tikromis aplinkybėmis. Tad psichikos gyvenimas tėra kompleksas puolimo ar gynybos priemonių, kuriomis reaguojama į aplinkos poveikį.
A. H. Maslow asmenybės teorija teigia, kad visi žmogaus poreikiai yra pagrįsti instinktais arba determinuotai paveldėti. Taigi, jis yra konstitualizmo pusėje. Tai sutampa su jo poreikių hierarchijos modeliu. Kadangi, šio modelio pagrindas yra fiziologiniai poreikiai, o jie yra įgimti, tai ir nulemia šio autoriaus poziciją. Tačiau, kalbėdamas apie įgimtų faktorių reikšmę žmogaus elgesiui A. H. Maslow siekia pabrėžti biologinį žmogaus bendrumą, o ne jų individualius skirtumus. Jis panaudojo terminą “instinktoidiniai”, nes norėjo pabrėžti biologinį ir genetinį poreikių, kurie būdingi visiems individams, pagrindą. Jis atmeta tai, kad žmogui yra būdingas gyvuliškas instinktas. Tačiau, kartu jis teigia, kad aukšto lygio poreikiai, kurie yra būdingi žmogui, gali būti pakeisti ar nugalėti, veikiant stiprioms aplinkos jėgoms.
A. H. Maslow atiduoda pirmenybę teiginiui, kad žmogaus prigimtis yra įgimta, o ne įgyta. Nors jis visiškai nepaneigė aplinkos poveikio, tačiau pabrėžė biologinius poreikius. A. H. Maslow nuomone, galima išvengti nevilties aimanų, jog žmogaus prigimtis esanti bloga ir sugadinta, nes tai tėra tik dalis tiesos apie žmogų, bet reikia pripažinti tai, jog pačiame žmoguje glūdi tendencija vystytis.

3.5 Kintamumas – pastovumas

A. Adler, kaip ir Z. Freud, teigia, kad žmogus keičiasi tik iki tam tikrų metų. Jis sutinka su Z. Freud nuomone, kad charakterio pamatai klojami apie ketvirtuosius ar penktuosius gyvenimo metus. Stipriausi žmogaus psichikos gyvenimą formuojantys postūmiai patiriami ankstyvojoje vaikystėje. Tuos vaikiškus išgyvenimus, įspūdžius ir nuostatas, kuriuos įstengė nustatyti, pamėgino susieti su vėlesnėmis individo situacijomis ir jo laikysena. Galiausiai nustatė, kad pavienių psichikos gyvenimo reiškinių negalima laikyti nepriklausomomis atskirtybėmis, o juos suprasti galima tik pripažinus, kad visi jie sudaro neišardomą visumą.
Pažvelgus į žmogaus raidos liniją, gyvenimo šabloną, stilių suvokia, kad slaptas vaiko elgsenos tikslas sutampa su suaugusiojo žmogaus elgsenos tikslu. Žmogaus elgesys paklūsta jo paties vaikystėje sukurtiems gyvenimo tikslams. Aišku, kad psichikos reiškinių forma gyvenime nepakito.
Iš pradžių gyvenimo stilių A.Adler vadino žmogaus judėjimo dėsniu. Judėjimas vyksta iš “minuso” į “pliusą”, t. y. iš menkavertiškumo į pranašumą. Pagal vaikystės gyvenimo pavyzdžius susidarome nuomonę apie save, apie kitus žmones, pasaulį, siektinus tikslus ir tam tinkamiausias priemones. Gyvenimo stilius atpažįstamas iš trijų elementų – vertės jausmo, tikslo ir vietos bendruomenėje.
„Iki tam tikros ribos A. Maslow pritarė C. Rogers, E. Erikson, C. Jung optimistiškam požiūriui į žmogaus prigimtį“ (Z. Plužek „Pastoracinė psichologija“, 1996, p. 111). Jis manė, kad įgimtos, instinktyvios tendencijos iš prigimties yra geros ir skatina žmogų stengtis konstruktyviai vystytis, tapti sąžiningam., mandagiam, kilniam, siekti meilės. Aplinka gali sustabdyti tas gerąsias tendencijas, gali sukelti neapykantą vietoj meilės, destrukciją vietoj vystymosi ir siekimą sunaikinti save patį.
A. Maslow savo teorijoje teigia, jog jau pats asmenybės augimas savaime yra žavintis ir atlygį teikiantis procesas.

3.6 Subjektyvumas – objektyvumas

Augalą nuo gyvūno skiria psichikos gyvenimo stygius. Taip suvokiama joks svarbus ryšys sieja judėjimą ir psichikos gyvenimą. Tiriant psichikos gyvenimo raidą reikia suvokti viską, kas siejasi su judėjimu, išsyk atsižvelgiant į sunkumus, kurie kyla keičiant buvimo vietą; reikia pripažinti, kad psichikos gyvenimas neišvengiamai susijęs su išankstiniu numatymu, patirties kaupimu, atminties ugdymu, visa tai ilgainiui panaudojant gyvenimo praktikai. Organizmo jautrumas skatina intensyvesnį psichikos gyvenimą. Psichikos gyvenimas tėra kompleksai puolimo ir gynybos priemonių, kuriomis reaguoja į aplinkos poveikį. Ji nepaklūsta grynam gamtos dėsniui. Žmogus pats juos kuria ir įsivaizduoja tikslą, o kelias grindžiamas tik patirtimi. Taigi, apibendrinant galima teigti, kad Adleris rėmėsi vidiniu pasauliu.
A. Maslow teorijos kryptis yra egzistencinė “čia ir dabar”. Tai įrodymas to, jog jis buvo ištikimas subjektyvumui, tačiau to labai nesureikšmina, kaip kiti autoriai. A. Maslow teigia, kad subjektyvi žmogaus patirtis suteikia mokslui tikrų žinių apie žmogų, be tokios patirties nebūtų galima suprasti ir paaiškinti jų elgesio. Nors jis rėmėsi tuo, kad poreikių visuma būdinga visai žmonijai, tačiau jis tvirtino, kad žmogaus unikalumas yra tų poreikių išreiškime. Jo manymu, žodžių: savigarba, saviaktualizacija dalis “savi- “ yra subjektyvumo šaknį turintys žodžiai. Poreikį galima sąlyginai pavadinti objektyviu veiksniu, o noras yra subjektyvi poreikio raiška. Poreikiai apibūdina tai, ko ,,būtinai reikia”, o norai – tai, ko ,,nebūtinai reikia, bet norisi”.

3.7 Proaktyvumas – reaktyvumas

A. Adler manė, kad žmogaus elgesio priežastys priklauso nuo vidinių veiksnių: t. y. žmogus veikia skatinamas kažkokios jėgos iš vidaus. Taigi, jis kalbėjo apie proaktyvumą. A. Adler puikiai apibūdina, kad instinktai yra viso elgesio, viso mąstymo, bei prisitaikymo ašis. Instinktai veikia savarankiškai, kuriems pavaldus individas. Pats žmogus neturi nei energijos, nei tikslo, nebent jam juos suteikia instinktai. Mokymasis taip pat remiasi instinktais ir paveldėjimu. O asmenybės tapsmo procesą valdo dispozicija suprasti savo galimybes. Žmogus pasikliauja savo psichika, kuri yra aktyvi ir kryptinga, be paliovos ką nors vertinanti, lyginanti, siekianti aprėpti.
A.Maslow kalbėdamas apie proaktyvumą – reaktyvumą, nėra kategoriškas. Pirmiausia jis teigia vidinių faktorių svarbą žmogaus elgesiui ir jo poreikius įvardina kaip įgimtus, tačiau jis taip pat teigia, kad žmogaus elgesį veikia socialinė bei fizinė aplinka. Kiekvieną elgesį reikia vertinti jo metu buvusios situacijos kontekste. Tačiau autorius neaktualizavo išorinių veiksmų. A.Maslow tvirtinimas, kad elgesys yra poreikių ir aplinkos sąveikos rezultatas, rodo jo proaktyvumo – reaktyvumo tarpinę poziciją.

3.8 Homeostazė – heterostazė

Pasak A. Adler asmenybės teorijos, vaiko sieloje nubunda troškimas užaugti, prilygti kitiems ar net tapti stipresniam, pranokti aplinkinius, tačiau neretai pasiduoda susidūrę su sunkumu, todėl vaikas gali veikti dvejopai: išsikovoti pripažinimą ar pademonstruoti silpnumą.
Vaikas savo nuožiūra ryžtasi prisitaikyti prie dabarties ir ateities. Pasiryžimą lydinti nuotaika lemia, kokiu keliu jis pasuks. Tai gali būti optimizmo kelias, kai vaikas tiki galįs deramai atlikti jam kylančius uždavinius. Tokiu atveju jis išsiugdys bruožus, būdingus žmogui, kuris jaučiasi pajėgus išspręsti savo uždavinius. Taip formuojasi drąsa, atvirumas, patikimumas, stropumas ir pan.pesimizmo atveju rezultatai priešingi. Jo tikslas bus anapus pasiekiamumo ribų, toli nuo gyvenimo fronto. Taigi, žmogus siekia save realizuoti per tikslus. Kaip tik tikslas. teikia vertę pojūčiams, veikia ir skatina suvokimą, formuluoja vaizdinius ir kreipia kūrybines galias kurti tuos vaizdinius. Sąmoningą vaiko auklėjimą lydi sąmoninga ar nesąmoninga paskata padėti jam atsikratyti netikrumo jausmo, suteikti gyvenime reikalingų sugebėjimų, žinių, supratimo įgūdžių ir jautrumo kitiems. Visas šias priemones reikia suvokti kaip mėginimus atverti augančiam vaikui naujus kelius, padėsiančius atsikratyti netikrumo ir nevisavertiškumo jausmo. Visa, kas nutinka vaikui, formuoja jo būdo bruožus, atspindinčius tai, kas vyksta vaiko sieloje.
Kaip ir A. Adler savo teorijoje, taip A. Maslow savo teorijoje pripažįsta tai, jog žmogaus motyvacija yra nukreipta į jo vystymąsi, naujų stimulų paieškas ir savęs realizavimą.

3.9 Pažinumas – nepažinumas

A. Adler savo teorijoje teigia, kad pažinimas verčia žmogų tapti kuklesniu, nes nesuvokia, prie kokios milžiniškos užduoties žmonija triūsia nuo savo kultūros ištakų. Taigi, jis buvo prieš pažinumą. Nešališkai patyrinėję galima įsitikinti, kad dažniausiai esame nepajėgūs pažinti žmogų. Tai susiję su izoliuotu gyvenimu. Nuo pat vaikystės žmogų izoliuoja šeima. Apskritai visa gyvensena neskatina glaudaus kontakto su aplinkiniais, būtino, kad skleistųsi žmogaus pažinimas. Reikšmingiausias padarinys yra elgsena su aplinkiniais bei gyvenimą formuojantys postūmiai patirti ankstyvojoje vaikystėje.
Kaip ir A. Adler, taip ir A. Maslow buvo prieš žmogaus pažinumą. Jis savo teorijoje teigė, jog žmogaus elgesio negalima paaiškinti eksperimentais su gyvuliukais, nes žmogus turi savo idealus, vertybes, kūrybą, kurių ignoruoti negalima.
Galima daryti išvadas, jog abu autoriai buvo prieš žmogaus pažinumą, nes kiekvienas iš mūsų esame unikali asmenybė su savo bruožais.Išvados
Lygindami A. Adler ir A. Maslow teorijas pagal pagrindinius teiginius apie žmogaus prigimtį radome skirtumų ir panašumų. Dabar visa tai bandysime apibendrinti.
• Tiek A. Adler, tiek A. H. Maslow savo teorijose pripažįsta asmenybės laisvę. A. Adler teigia, jog asmenybė niekieno nevaržoma gali pasirinkti savo gyvenimo stilių. A. H. Maslow savo asmenybės teorijoje teigia, jog žmogus pasirinkimui didžiausią įtaką daro individualus realybės supratimas.
• A. Adler ir A. H. Maslow asmenybės teorijos pripažįsta racionalumą. Abu teigia, jog žmogaus mąstymas priklauso nuo jo individualių savybių.
• A. Adler ir A. H. Maslow asmenybės teorijos yra holistinės, nes jos abi pripažįsta individą kaip nedalomą visumą.
• Lyginant A. Adler ir A. H. Maslow teorijas pagal konstitucionalizmą – invairomentalizmą, išryškėja šių teorijų skirtumas. A. Adler savo teorijoje pripažįsta, jog individo vystymuisi įtakos turi ir genetiniai, ir aplinkos veiksniai, o A. H. Maslow teorijoje pirmenybę asmenybės vystymuisi teikia įgimtiems, genetiniams veiksniams.
• A. Adler savo teorijoje pripažįsta asmens nekintamumą, nes jis teigia, jog žmogus kinta tik iki tam tikrų metų. Priešingai nei A. Adler, A. H. Maslow teigia, jog žmogus yra kintanti būtybė, nes siekdamas savo tikslo žmogus keičia savo savybes.
• Tiek A. Adler, tiek A. H. Maslow savo asmenybės teorijose pripažįsta subjektyvumą, kadangi abi jos teigia, jog žmogaus patirtis padeda paaiškinti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi.
• Abu asmenybės teorijų autoriai pripažįsta tai, jog žmogaus elgesio priežastys priklauso nuo vidinių veiksnių. Nors A. H. Maslow kalbėdamas apie proaktyvumą – reaktyvumą labiau laikėsi tarpinės pozicijos, nes jis teigė, jog žmogaus elgesiui įtakos turi ne tik vidiniai veiksniai, bet ir socialinė bei fizinė aplinka, o A. Adler savo teorijoje teigia, jog žmogaus elgesiui įtakos turi vidiniai veiksniai.
• A. Adler ir A. H. Maslow savo asmenybės teorijose teigia, jog individo motyvacija nukreipta į vystymąsi naujų stimulų paieškas ir savęs realizavimą.
• A. Adler ir A. H. Maslow buvo prieš žmonių pažinumą, nes abu jie savo teorijose teigė, jog žmogus yra unikali asmenybė, kuri turi tik jai būdingus bruožus, savybes.
Palyginus A. Adler ir A. H. Maslow asmenybės teorijas pagal pagrindinius teorijų teiginius apie žmogaus prigimtį, galima pastebėti, jog jų teorijos turi daug panašumų, nors abu šie teoretikai ir priklauso skirtingoms asmenybės teorijų kryptims.Literatūros sąrašas
1. Adler A. Žmogaus pažinimas. Vilnius: ALK/ Vaga, 2003;
2. Asmenybės psichologijos pakaitų konspektai;
3. Fürst M. Psichologija. Vilnius: Lumen, 1998;
4. Kralikauskas J. Psichologijos įvadas. Kaunas: Šviesa, 1993;
5. Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. Vilnius. 2003;
6. Maslow H. A. Motyvacija ir asmenybė. Vilnius: Apostrofa, 2006;
7. Myers D. G. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000;
8. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU, 2004;
9. Plužek Z. Pastoracinė psichologija, Vilnius: Amžius, 1996;
10. Psichologija studentui. Kaunas: Technologija, 2005;
11. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai, 20

Leave a Comment