1. NAŠLAIČIŲ EMOCINIŲ IŠGYVENIMŲ IR ADAPTACIJOS PROCESO ANALIZĖ
Norint išanalizuoti našlaičių emocinių išgyvenimų ir adaptacijos procesą, būtina atskleisti, kokią įtaką turi šeima vaiko emociniams stabilumui, vaiko požiūrį į mirties sampratą, netektį, tėvų netekties ir gedėjimo aspektus, bei našlaičių adaptacijos proceso ypatumus. Našlaičiai ir tėvų globos netekę vaikai yra socialinės atskirties grupė. Ši grupė susiduria su įvairiais socializacijos trikdžiais, kuriuos būtina įveikti. Našlaičiai turėtų įgyti žinių ir įgūdžių, kaip elgtis, suprasti visuomenę, išmokti prisitaikyti prie socialinių taisyklių, reikšmingų kiekvienam žmogui. Tikslinei grupei yra svarbi socialinė partnerystė, tinklinis bendradarbiavimas bei šiais mechanizmais grįstas socialinis kapitalas. Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų gyvenime svarbiausia yra išmokti gyventi su kitais. Šis darbas orientuojasi į našlaičių emocinius aspektus, siekiama išsiaiškinti netekusių tėvų vaikų adaptacijos ypatumus ir prieraišumo stilių sąsajas.
1.1. Šeimos svarba vaiko emociniam stabilumui
Mokslinėje literatūroje (Gedvilienė G., Baužienė Z. Darbutaitė O., 2008) teigiama, kad asmenybės psichofizinės ir socialinės raidos procesui įtaką daro įvairūs veiksniai: šeima, mokykla, bendraamžiai, informacinės priemonės, Bažnyčia ir kt. G. Steponėnienė (2003) pripažįsta, kad šeima – svarbus veiksnys, formuojantis vaiko asmenybę. Šeimos vertybių įtaka vaiko elgesiui yra visuotinai pripažinta. Šeima yra pats pirmasis vaiko socializacijos institutas. Paaiškėja, kad vaiko asmenybės raidai visų pirma didžiausią dėmesį turi pirmoji socializacijos institucija – šeima. Todėl yra būtina atskleisti šeimos koncepciją, sąvoką, atskleisti svarbą vaiko emociniam stabilumui bei raidai. S. Ališauskienė, L. Miltenienė (2004) teigia, kad „šeima pripažįstama pirminiu vaiko socializacijos šaltiniu“. Šis teiginys patvirtina, jog šeima yra svarbiausias socializacijos institutas, todėl jos reikšmė vaiko psichologinei būklei, emociniams stabilumui, yra neginčijama ir būtina išanalizuoti. Vaikas, „kuris yra tėvų veikiamas, mylimas ir gerai auklėjamas, ieškos sau gerų ir tinkamų pavyzdžių“ (Pikūnas, 1994, p. 18). L. Gvaldaitė (2009) pripažįsta, kad „šeimos samprata ir užduotys, šiandieninė jos padėtis – tai klausimai, reikalaujantys išsamios ir pagrįstos diskusijos, kuri, manytume, yra ne tik Lietuvos, bet ir Europos, pasaulio, visos žmonijos reikalas ir rūpestis, nes tai susiję su pačia žmogaus esme, jo prigimtinės struktūros problematika, pagaliau su gerove, o kartu ir visuomenės, kurios „kertinis akmuo“ yra šeima, sandara bei ateitimi.“ (4 p.) Šeimos samprata siejama su žmogaus esme, kas parodo glaudų ryšį tarp šeimos ir vaiko, kaip asmenybės. Taip pat pažymima, kad šeima yra visuomenės pagrindas, ne tik pagrindinis dabarties, tačiau ir ateities svarbiausias veiksnys. Pasak profesoriaus J. Vaitkevičiaus (1995) , šeima – tai žmonių sąjunga, paremta visuomeniniais, ekonominiais, biologiniais ryšiais ir interesais. Mokslininko požiūris atskleidžia, jog šeimos pagrindas yra ne tik biologiniai ryšiai, tačiau ir visuomeniniai, ekonominiai. Darbo autorės nuomone, šeimos apibūdinimas neturėtų apimti biologinių ryšių kaip būtino faktoriaus apibūdinant šeimą. Manoma, kad šeimos institucija gali ir nebūti paremta biologiniais ryšiais, kaip pavyzdžiui įvaikinimo atvejais ir panašiai. Šeima “užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę, kadangi šeima veikia vaiką, o ir kiekviena narį tiesiogiai visose savo gyvenimo srityse” (1995). Šio mokslininko nuomone, svarbiausiomis šeimos funkcijomis reikėtų laikyti jaunosios kartos auklėjimą ir socializaciją. Darbo autorės nuomone, pagrindinis šeimos uždavinys turėtų būti – užtikrinti vaikui globą, emocinį ryšį, stabilumą. G. Vaitoška (2007) mano, jog šeima turėtų būti apibūdinama kaip žmonių grupė, kuri susijusi kraujo, įvaikinimo arba santuokos ryšiais. Autorius pabrėžia, kad šeimą gali sudaryti net ir 2 sutuoktiniai be vaikų. Darbo autorė sutinka su G. Vaitoškos nuomone, kadangi šio mokslininko požiūriu, šeima nebūtinai turi būti biologiniais ryšiais susiję individai. Mokslininkas taip pat pabrėžia, kad šeima gali būti suprantami ir susituokę 2 žmonės, be vaikų. Labai panašiai šeimą apibūdina ir šeimotyrininkė L. Rupšienė (2001) . Šios autorės teigimu, šeima – tai unikali socialinė institucija, susidedanti iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių. Tai pati svarbiausia vaiko ugdymo institucija, nes joje perteikiamos ir puoselėjamos žmogiškosios vertybės. Matoma, kad ši autorė pabrėžia svarbiausią šeimos uždavinį – žmoniškųjų vertybių puoselėjimą. Darbo autorės požiūriu – vertybių ugdymą, kadangi puoselėjimas yra antraeilis etapas po ugdymo. Pastebima, kad mokslininkės L. Rupšienės nuomone, šeima gali susidėti ne tik iš tėvų ir vaikų, tačiau ir kitų asmenų. Tai paaiškina, jog šeimos institucija turi būti grindžiama bendru susitarimu. Pasak žymaus psichologo E. Fromo (1992), pagrindinė tėvų užduotis – išmokyti savo vaiką gyventi tarp kitų žmonių. Tam reikės daug žinių ir įžvalgumo, tačiau vien tai, kad vaikas turi ir tėvą, ir motiną, svarbu sėkmingai vaiko adaptacijai, nes vaikas turi suprasti, kaip vyrai ir moterys suvokia pasaulį. Vaikai – tai mūsų visų ateitis. Tačiau tam, kad jie galėtų visapusiškai vystytis, tapti harmoningomis asmenybėmis ir adaptuotis visuomenėje, reikalinga šeima (Litvinienė, 2002). Šiandieninėje visuomenėje šeimos instituto svarba vaiko asmenybės vystymuisi pripažįstama visuotinai. Vaiko teisių konvencijos (1995) preambulėje yra teigiama, kad šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė. Tam, kad vaikas galėtų visapusiškai ir harmoningai vystytis, jis turi augti šeimoje, kurioje jaustų laimę, meilę ir supratimą. Net Konstitucijoje (1992), pagrindiniame mūsų šalies įstatyme, yra įtvirtinta panaši nuostata, kad šeima – tai visuomenės ir valstybės pagrindas.
Tačiau nepilnų šeimų ir vaikų, netekusių vieno ar abiejų tėvų, skaičius Lietuvoje vis didėja. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje kasmet tėvų globos netenka maždaug trys tūkstančiai vaikų. 2009 m. pabaigoje net 49100 vaikų gavo našlaičių pensijas, o tai sudaro 2 % daugiau nei 2008 metais.Paaiškėja, kad šeima yra suprantama, kaip 2 tėvų ir vaikų arba kitų asmenų sąjunga. Tačiau neretai sutinkama nepilnas šeimas. Teigiama, kad vaikai iš nepilnų šeimų netenka saugumo, sunkiau ir sudėtingiau sekasi vystytis jų asmenybei, atsiranda perėjimo iš šeimos į visuomenę trikdžių. Tampa aišku, kad tinkamam emociniams ir psichologiniam vaiko vystimuisi yra ypatingai svarbi pilna šeima. Šeimoje vaikas įgyja bendravimo, socialinius įgūdžius, mokosi elgsenos taisyklių. Galima teigti, kad šeima daro įtaką vaiko ateičiai. Darbo autorės nuomone, šeimoje vaikas jaučiasi saugus, visada turi į ką atsiremti. Bendravimas su artimiausiais žmonėmis turi didelę įtaką formuojant vaiko asmenybę. A. Petronis (2007) išskiria tokias šeimos gyvenimo ciklus:1. susituokusi pora be vaikų2. vaikus auginančios šeimos3. šeimos su ikimokyklinio amžiaus vaikais4. šeimos su mokyklinio amžiaus vaikais5. šeimos su paaugliais6. šeimos išleidžiančios suaugusius vaikus7. vidutinio amžiaus tėvai8. senstantys sutuoktiniaiPaaiškėja, kad šeimos sąvoka yra taikoma susituokus 2 žmonėms. Šio darbo kontekste bus analizuojama vaikus auginančių, su ikimokyklinio amžiaus vaikais, su mokyklinio amžiaus vaikais, su paaugliais šeimos. Anot A. Juodraičio (2004) , šeima yra pirmoji socialinė aplinka, kurioje perteikiami elgesio pagrindai. I. Leliūgienė (2002) teigia, kad šeimoje vaikas įgyja esminių socialinių žinių, suformuoja įgūdžius ir gebėjimus, susipažįsta ir perima vertybes, taisykles, kurios reikalingos siekiant sėkmingai dalyvauti visuomenės gyvenime. T. Butvilas (2004) , kaip ir anksčiau paminėti mokslininkai, šeimos pagrindine funkcija taip pat laiko vaikų socializaciją. Anot autoriaus, šeima yra pirminė ir pagrindinė vaiko socializacijos institucija. Ji lemia vaiko vidinio Aš formavimąsi bei tapatinimąsi su bendraamžiais. Šeimoje perteikiamos visuomenės sukaupta ir išpažįstama sociokultūrinė patirtis bei vertybės ir tuo pačiu yra vaiko savęs tapatumo šaltinis. Stebėdami tėvų elgesį, vaikai jį mėgdžioja ir perima kaip tinkamą socialinės elgsenos modelį. Vaikams būdingas sensityvumas bei psichikos plastiškumas, todėl jie labai lengvai perima šeimos teikiamas žinias, elgsenos būdus, normas ir kitaKnygoje „Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas“ teigiama, kad vaikų psichologinė ir emocinė sveikata priklauso nuo santykių šeimoje su tėvais. Vaikas šeimoje nuolat mokosi, perima šeimos narių elgesį, gyvenimo būdą, vertybes. S. Freudo suformuoti psichoanalizės postulatai stipriai paveikė XX a. psichologinį mąstymą ir paklojo pamatus psichodinaminėms koncepcijoms. Jos siekia išaiškinti, kaip veikia žmogaus psichika, kokia patirtis suformuoja psichopatologinį simptomą. Teigiama, kad yra samprata, kad elgesio ar emocinė problema atsiranda sutrikus dinaminei asmenybės dalių pusiausvyrai. (10 p.) Paaiškėja, kad šeima turi neginčijamą svarbą vaiko emociniam stabilumui bei elgesiui. Šiuo atveju pusiausvyros sutrikimas yra siejamas su tėvų mirtimi bei vaikų emocine bei psichologine būsena įvykus nelaimei, prieš ją ir po juos.Anot psichoanalitinės teorijos pradininko S. Freudo (1923), tėvų įtaka yra lemiamas veiksnys formuojantis sveikai asmenybei (cit. pagal Žukauskienė, 1996) . Šio mokslininko nuomone, tiek tėvas, tiek motina daro didžiulę įtaką vaikui besimokant reguliuoti asmenybės teorinių komponentų (Id, Ego, ir Superego) tarpusavio sąveiką. S. Freud savo teorijoje teigia, kad asmenybė yra vieninga visuma, kurią sudaro trys komponentai Id, Ego ir Superego. Id turinį sudaro nesąmoningi seksualiniai ir agresyvūs potraukiai, kurie siekia būti išreikšti realybėje. Superego stengiasi nuslopinti visus Id impulsus, kurie yra nepriimtini visuomenėje, kurioje žmogus gyvena. Šis asmenybės komponentas formuojasi įsisavinant tėvų ir kultūros perteikiamas moralines nuostatas ir vertybes. Ego atsakingas už individo potraukių kontrolę atsižvelgiant į visuomenės reikalavimus (Andrikienė, Laurinaitis, Milašiūnas, 2004 ). Be to, tėvai mokydami kūdikį patenkinti savo poreikius priimtinais visuomenėje būdais, perduoda jam tam tikrai visuomenei būdingus kultūros reikalavimus.J. Litvinienės (2002) teigimu, šeimoje vaikui perteikiamas pradinis aplinkos ir gyvenimo reikšmių supratimas. Tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis, kurį įsisavina vaikas. Veikiamas subrendusių tėvų asmenybių, jų konkrečių vyriškumo ir moteriškumo savybių, vaikas suvokia vyro ir moters socialinius vaidmenis. Augdami vaikai vis labiau nori būti panašūs į savo tėvus: berniukai trokšta būti panašus į tėtį, o mergaitė – į mamą. Teisingai vaikų lytinei identifikacijai tinkamiausias modelis yra tėvas. Jei tėvas myli vaiką, tai jam vėliau lengviau priimti savo natūralias seksualines konstrukcijas. Bendraudami su tėvu berniukai išmoksta būti vyrais, įgyja tipiškų vyriško charakterio bruožų, o mergaitės, stebėdamos savo tėvą, susidaro vaizdą, kaip vyras turi elgtis su moterimi, kokiais būdo bruožais pasižymi vyrai.Kad šeima daro poveikį vaiko tapatybės vystymuisi sutinka ir mokslininkas J. Pikūnas (2000). Šio autoriaus teigimu, šeima turi didelę įtaką formuojantis vaiko tapatybei, nes tėvai ne tik perduoda paveldėjimo galimybes, bet ir sudaro pačią reikšmingiausią vaiko aplinkos dalį. Berniukai perima vyriškus elgesio bruožus iš savo tėčio kaip ir mergaitės moteriškumo iš savo mamos. Anot šio mokslininko, jei berniukai tokio vyriško pavyzdžio neturi, jų tolesnis vystymasis (tapimas vyru) bei tapatumo formavimasis gali vėluoti ir būti sudėtingas. Vėliau vaiko tapatumo formavimuisi didelę įtaką daro darželio auklėtojai, mokytojai, draugų įtaka (cit. pagal Butvilas, 2004). Ši informacija vėl atskleidžia, kad šeimos poveikis vaiko raidai, emociniam stabilumui yra labai svarbus. Šeimą kaip vaiko asmenybės vystymąsi lemiantį faktorių laiko ir psichologai I. Leliūgienė (1997, 2002) , J. Navaitienė ir G. Navaitis (1990) . Jų teigimu, šeimos įtaka vaiko asmenybės formavimuisi yra labai stipri ir neginčytina. Šeimoje pradeda vystytis asmenybės pagrindai, kurie vėliau sunkiai pakeičiami. Vaikas augdamas pamažu perima šeimos vertybes, idealus, pažiūras, interesus, poreikius. Šeimoje vaikas kaupia patirtį tėvų pagalba pažindamas pasaulį, mokydamasis vaikščioti, kalbėti, galvoti, jausti, dirbti. Vaikai stebi savo tėvus ir mokosi iš kiekvieno jų pasakyto ar nepasakyto žodžio, atlikto ar neatlikto veiksmo. Augdamas šeimoje vaikas įgyja pirmąją emocinę patirtį, įsisavina pirmąsias elgesio taisykles, pradeda pažinti gėrio ir blogio standartus. Visa tai turi įtakos tolesniam žmogaus gyvenimui, todėl ant tėvų pečių gula didžiulė atsakomybės už vaiko asmenybę našta.Vertinant tėvų ir vaikų santykius, svarbus kriterijus yra tarpusavio (tėvų ir vaikų) prisirišimo lygmuo bei vaiko nepriklausomumo lygmuo. Labai svarbu tinkamai įvertinti, ar prisirišimas atitinka amžių, stebėti vaiko ir motinos emocinį bendravimą (ar vienas kitam atsako šypsena ir pan.), matyti, ar motina suteikia vaikui įvairiapusę pagalbą, t. y. rūpinasi vaiko gydymu, ugdymu ir pan., įvertinti vaikui suteikiamų teisių lygį būti nepriklausomam ir dalyvauti visaverčiame šeimos gyvenime, vaiko galimybę turėti draugų (L. Radzevičienė,2003) Pažymėtina, kad prisirišimo laipsnis yra tiesiogiai proporcingas ir netekties skausmui mirus tėvams, vienam iš tėvų.Teigiama, kad prieraišumo teorija yra glaudžiai susijusi su vaikų elgesio ir emocijų problemomis. Teigiama, kad prieraišumas formuojasi per 4 augimo fazes. Iki 6-8 savaičių naujagimis fiksuoja žvilgsnį į globėją, mėgsta būti, tačiau išsiskyrimo aspektas nesukelia didelio afekto. 6-8 mėnesių jau skirtingai reaguoja į pažįstamus ir nepažįstamus žmones. Iki 1.5- 2 metų vaikai išsiskyrę su mama labai aiškiai elgiasi – protestuoja, nenori likti su kitu, tačiau mamai grįžus greitai nurimsta. 4 fazė (nuo 2 metų amžiaus), kai trumpalaikio išsiskyrimo nerimo apraiškos silpsta. Atsižvelgiant į šio darbo kontekstą, bus vertinamas ne trumpalaikis išsiskyrimas, tačiau ilgalaikis, kai vaikas praranda artimą žmogų. Kūdikis nuo pat gimimo stipriai prisiriša prie juo besirūpinančių žmonių. Tarp kūdikio ir tėvų susiformuoja stiprus emocinis ryšys – prieraišumo jausmas, kuris pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais yra vienas iš socialinės elgsenos pagrindų. Šis prieraišumo jausmas motinai ir tėvui nesiskiria, jei vaikas tiek pat laiko bendrauja su jais. Bendraudamas su abiem tėvais vaikas įgyja įvairesnės patirties, nes tėvas dažniau su vaiku bendrauja ir žaidžia aktyviai – mėto vaiką į viršų, sūpuoja ant kelių, ropinėja, o motina labiau linkusi bendrauti žodžiais – seka pasakas, skaito vaikui knygutes, piešia (Grigaliūnienė, 2009) . Nors tėvai bendrai sprendžia vaikų auklėjimo ir kitus klausimus, dauguma mokslininkų nagrinėdami tėvo ir motinos reikšmingumą vaiko gyvenime, nurodo, kad motinos vaidmuo yra reikšmingesnis negu tėvo, o ypač kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje. Manoma, kad motina tiek fiziškai, tiek dvasiškai yra labiau susijusi su vaiku. Tačiau vaiko asmenybės visapusiškam vystymuisi nemažiau svarbus yra ir tėvo vaidmuo (Litvinienė, 2002) . Jo asmeninės savybės, gyvenimo būdas ir požiūris į gyvenimą turi didelės įtakos vaikų asmenybės vystymuisi (Fromas, 1992).Pasak Z. Bajoriūno (1997) , tėvas vaikui yra tėviškumo, vyriškumo, blaivaus proto, jėgos, drąsos, garbingumo, atkaklumo, dalykiškumo, kilniadvasiškumo, gerumo, tvirtumo, teisingumo autoritetingumo, socialinės lyčių lygybės šeimoje, pagarbos ir dėmesingumo moteriai pavyzdys, dvasinės, moralinės ir materialinės atramos šeimoje teikėjas. Vaikystėje tėvo įtaka labai svarbi formuojantis vaiko savivertei. Jei tėvas su sūnumi yra atviras, nuoširdus, rodo savo jausmus ir reikalauja iš vaiko atsakomybės, tai jis tampa sektinu pavyzdžiu vaikui. Todėl tėvas turi būti dėmesingas, pasitikintis, suprasti ir padėti vaikui išspręsti jo problemas. Šiuo laikotarpiu mergaitėms labai svarbu pajusti, kad tėvas kaip vyriškis supranta ir vertina jos moteriškąsias savybes. Todėl labai svarbu, kad tėvas nebijotų sakyti dukroms komplimentų (Grigaliūnienė, 2009). Tėvo bendravimo su vaikais svarba yra akivaizdi. Visuomenėje šiuo metu yra susiformavusi klaidinga nuostata, kad tėvas neturėtų rodyti savo emocijų, meilės. Darbo autorės požiūriu, vaikui ypač reikšmingas tiek motinos, tiek tėvo dėmesys. Paaiškėja, kad vaiko prieraišumas yra praktiškai vienodas tiek motinos tiek tėvo atžvilgiu. Darbo autorės nuomone, prieraišumo jausmas priklauso ir nuo tėvų laiko skiriamo vaikui, dėmesio, bendravimo su juo. Dažnai pastebima, kad vaikas yra labiau prisirišęs prie vieno iš tėvų, kadangi kito dažnai nemato, nebendrauja ir pan. Analizuojant šeimos terminą, koncepciją, pastebėta, kad dažniausiai šeima suprantama kaip svarbiausias vaiko asmenybės vystymosi veiksnys. Šeimoje vaikas įgyja esminių socialinių žinių, susiformuoja įgūdžius bei gebėjimus, perima vertybes, taisykles, normas, kurios reikalingos gyvenant visuomenėje.„Šeima – sudėtingas santykių organizmas, kuris, mirus vienam iš jo narių, sielvartauja ir kaip visuma.“ (p. 80)Kai miršta vienas iš šeimos narių, likusiems neretai būna sunku kalbėti vienas kitam apie savo jausmus, jie pradeda vengti kalbėti apie netektį – arba saugodami vienas kito jausmus, arba nesitikėdami, kad bus suprasti. (Polukordienė, 2002, p. 80)Galima teigti, kad šeimoje vaikas jaučiasi emociškai stabilus. Pagrinde šis jausmas yra realizuojamas per saugumo, meilės, apsaugos, prieraišumo dedamuosius. Tikėtina, kad šeimos stabilumas turi įtakos vaiko psichinei sveikatai ir emociniams stabilumui. Ypač vaiko emocinį stabilumą paveikia vieno iš tėvų arba abiejų tėvų netektis. Likęs našlaičiu, vaikas patiria baimę, nesaugumą. Tolesniame skyriuje atskleidžiama mirties samprata, vaiko suvokimas apie mirtį, tėvų netektį.1.2. Vaiko požiūris į tėvų netektį, mirtį
Atskleidžiant vaiko požiūrį į tėvų netektį, mirtį, analizuojama vaiko savijauta mirus artimam žmogui. Vaikus labai sukrečia, jei miršta kas nors iš artimos vaikui aplinkos, o tėvų mirtis prilygsta katastrofai vaiko pasaulyje. (Polukordienė, p. 69) Psichologinė literatūra pažymi, kad vaiką paveikia ir mylimo gyvūnėlio mirtis, iš matymo pažįstamo žmogaus, o ypač artimo – senelių, draugų, tėvų mirtis didžiausias praradimas vaiko gyvenime. Toliau darbe bus atskleista ir kaip paveikia mirtis atsižvelgiant į vaiko amžių, mirusio žmogaus lytį, ryšius ir pan. Mirties apibūdinimas randamas T. Liobikienės (2002) darbuose. Mokslininkė teigia, kad mirtis – tai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas. Ji taip pat yra apibūdinama kaip procesas, prasidedantis mirimu ir pasibaigiantis mirtimi. Mirimas – tai sudėtingas procesas, per kurį organizmas praranda savo gyvybingumą (Liobikienė, 2002). Šis apibūdinimas yra daugiau teorinis, nesiejamas su žmogaus savijauta, psichologine būsena, ilgesiu. Darbo autorės nuomone, mirtis yra procesas, kuris paveikia ne tik mirštantįjį, tačiau ir artimus, pažįstamus žmones. Todėl būtina atskleisti santykį su mirtimi. Pasak mokslininko D. Peretz (1997), netektis – tai žmogaus būsena, netekus kažko jam artimo ir brangaus, o mirtis – nesugrąžinama netektis (cit. pagal Butvilas, 2004). Tai parodo, jog mirtis yra siejama su netektimi, kurios negalima susigrąžinti. Įvardinimas, kad netektis yra būsena, gali būti interpretuojama įvairiai. Darbo autorės nuomone, netektis turėtų būti suprantama kaip praradimas, o netektį apibūdinti kaip būseną nėra tikslinga. Norkus (2005, p. 1) teigia, kad įvairiose kultūrose galima rasti tris požiūrius, atspindinčius individo ir (arba) visuomenės santykį su mirtimi: mirties priėmimą; mirties ignoravimą; mirties neigimą (Norkus, 2005, p. 1). Kalbant apie vaiko santykį su mirtimi, šie teiginiai irgi gali būti priimtini. Pastebima, kad dažniausiai vaikai nesupranta mirties, neigia, tikisi, kad miręs vienas iš tėvų arba abu tėvai sugrįš. Mirties ignoravimas daugiau būdingas vaikams, kurie nesupranta mirties, dažniausiai jaunesnio amžiaus. Pastebima, kad vaikai elgiasi, tarsi nieko nebūtų įvykę. Pedagoginė literatūra teigia, kad su vaikais turi būti šnekama apie mirtį. Darbo autorės nuomone, mirtis turi būti priimama ir suprantama, nes nesupratimas gali turėti neigiamų pasekmių vaiko psichikai, psichologinei ir fiziologinei būsenai. Mirties suvokimui reikalingas keturių komponentų: 1) negrįžtamumo, 2) baigtinumo (nefunkcionavimo), 3) neišvengiamumo (visuotinumo, universalumo) ir 4) priežastingumo supratimas. Šių keturių elementų suvokimas yra susijęs su vaiko vystymosi stadija (Christian, 1997; cit. pagal Willis, 2002). Atskleidžiant šių komponentų reikšmę, pažymėtina, kad vaikui turi būti išaiškinta apie mirtį. Pastebima, kad nemažai artimųjų žmonių vaikams neaiškina mirties, stengiasi apsaugoti vaiką nuo išgyvenimų, kai tuo tarpu yra būtina išaiškinti, kad mirtis yra negrįžtamas procesas, todėl vaikas neturėtų tikėtis, kad pamatys mamą, tėtį. Ypač svarbus komponentas – neišvengiamumas, kadangi atskleidžia, jog mirtis yra neišvengiama, aplanko kiekvieną žmogų. Priežastingumo suvokimas turėtų padėti vaikui lengviau suprasti mirties priežastį, suvokti, kodėl neteko artimo žmogaus. Darbo autorės nuomone, ypatingą dėmesį reikia skirti darbui su vaiku – aiškinimui, kalbėjimui. Paliktas vienas, vaikas ieško atsakymų į daugelį klausimų, savaip interpretuoja faktus, įvykius. Negrįžtamumo komponentas reiškia, kad jei jau kas nors mirė, jis niekada negrįš į gyvenimą. Maži vaikai dar nesuvokia, jog mirtis – tai dalykas, kurio „nepataisysi“. Vaikams sunku suvokti, kad mirtis yra pastovi, negrįžtama būsena. Baigtinumas (nefunkcionavimas) reiškia, kad mirusio daikto fizinės funkcijos pasibaigia. Dauguma ikimokyklinio amžiaus vaikų nesuvokia, kad mirtis – negrįžtamas procesas, nes nutrūksta biologinis, pažintinis, emocinis ir fizinis organizmo funkcionavimas. Neišvengiamumas (visuotinumas, universalumas) reiškia, kad visi gyvi daiktai miršta ir niekas negali išvengti mirties ar nuspėti, kada ji ištiks. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai jau pamažu ima suprasti, kad mirtis yra natūralus procesas, kurį neišvengiamai patiria visi gyvi daiktai. Priežastingumas dažnai yra sudėtinga sąvoka tol, kol vaikai nesupranta, kad kai kurie dalykai yra veikiami tam tikrų faktorių, kurių neįmanoma kontroliuoti. Šis mirties komponentas susijęs su fiziniais ir biologiniais faktais, kurie leidžia suprasti mirties priežastį. Vaikai, suvokiantys, kad mirtis yra neišvengiama, supranta, kad egzistuoja ir mirtį sukėlusi priežastis (Selekman, Busch, Kimble, 2001; Willis, 2002; James, Friedman, Matthews, 2007).
Našlaitystė, kaip socialinis reiškinys, egzistuoja kiekvienoje visuomenėje, net ir labiausiai humaniškiausioje ir išsivysciusioje. Su tuo sunku susitaikyti, tačiau ypač pastaruoju metu, gana dažnai tenka spręsti vaikų netekusių tėvų globos problemas (Leliugienė, 2003). Našlaitystė – tai socialinis reiškinys, paaiškinamas tuo, kad visuomenėje yra vaikų, kurių tėvai mirę, taip pat vaikų, likusiu be tėvų globos dėl tėvystės teisių apribojimo ar atėmimo, kai tėvai pripažįstami neveiksniais, nežinia kur esančiais, taip pat tų vaikų, kurių tėvams neatimtos tėvystės teisės, bet jie iš tikrųjų nebesirūpina savo vaikais (Leliugienė, 2002). Pastebima, kad Leliūgienė (2003) našlaičiu laiko ir vaiką, kuris neteko tėvų globos: atimtos tėvystės, motinystės teisės, vaikas atiduotas į globos namus, tėvai miršta ir kitos situacijos, kai vaikas negali būti kartu su savo tėvais. Šiame darbe, atsižvelgiant į jo specifiką, analizuojama vaikų, kurių tėvas/tėvai miršta, yra mirę.Netektis yra normalus ir natūralus gyvenimo reiškinys, atsirandantis tuomet, kai kas nors vertingo ar artimo dingsta iš mūsų gyvenimo (Milton, 2004). Nors egzistuoja daug įvairiausių netekčių formų (pavyzdžiui, tėvų skyrybos, persikraustymas į kitą miestą, mokyklos pakeitimas ir t.t.) didžiausia netektimi, su kuria tenka susidurti gyvenime laikoma artimo žmogaus mirtis (Perry, 2001). Ypač netektis paveikia vaiką, kuriam artimas žmogus yra labai brangus. Yra aišku, kad vaikas yra stipriai susijęs emociniais ryšiais su tėvu, motina, todėl jų praradimas gali labai paveikti ne tik vaiko savijautą, tačiau ir charakterį. Tikėtina, kad vaikas gali tapti uždaras, nepasitikintis žmonėmis, bijantis. Artimo žmogaus netektis paveikia vaiką. Teigiama, kad dažniausiai netektis siejama su psichinėmis uždarumo, vienišumo, savęs kaltinimo, savigraužos ir socialinės atskirties būsenomis (Butvilas, 2004). Dažnai susiduriama, kad vaikas, netekęs artimo žmogaus, tampa uždaras, užsisklendęs savyje, ieškantis atsakymų į įvairius klausimus, ypač paveikia savęs kaltinimas dėl artimo žmogaus mirties. Perry (2001) mano, jog artimo žmogaus mirtis yra viena didžiausių netekčių, turinčių neigiamos įtakos emocinei žmogaus sferai (Perry, 2001; cit. pagal Butvilas, 2008). Todėl artimojo netektį galima pavadinti socialinės rizikos veiksniu, neigiamai veikiančiu vaiko asmenybės vystymąsi (Butvilas, 2008). Matoma, kad netektis vaiką paveikia ypač stipriai, todėl yra būtinas dėmesys, pagalba. Mirus artimam žmogui, vaikai dažniausiai: jaučiasi prislėgti; daug ir gyvai atsimena mirusįjį; išgyvena liūdesį ir (ar) depresiją; jaučia graužatį, gali kaltinti save, jausti gėdą – kad blogai elgėsi su mirusiuoju ar negerai apie jį galvojo; pyksta – ant mirties, kuri „atėmė“, ant Dievo, kuris leido mirti, ant kitų žmonių, kurie nesustabdė mirties, ant mirusiojo – kad paliko, išdavė; patiria mokymosi sunkumų: šis simptomas turi polinkį užsitęsti – jei dauguma simptomų po artimo žmogaus mirties praeina per kelerius metus, tai šis gali užsitęsti daug metų po netekties; jaučia fizinius negalavimus; blogiau miega; pradeda daugiau nerimauti dėl kitų savo artimųjų. (polukordienė, 73). Išvardinti teiginiai parodo, jog mirtis vaiką paveikia ypač stipriai. Matoma, kad dalis teiginių yra susiję su fiziologiniais aspektais, kiti teiginiai su psichologiniais. Ypač neigiamą poveikį turi psichologiniai aspektai, dėl kurių sutrinka vaiko saugumo jausmas, jaučia nerimą, baimę, graužatį. Teigiama, kad vaikas gali patirti mokymosi sunkumų, kurie gali tęstis ne vienerius metus. Fizjologiniai negalavimai gali iškankinti vaiką, sutrinka sveikata. Fiziologiniai negalavimai gali lemti ir vaiko psichologines problemas – užsidarymą savyje, nenorą bendrauti su kitais ir panašiai. O. Polukordienė (74 p. 2008) teigia, kad stipriausiai vaikai paveikiami, kai miršta tėvai. Su tėvų, ypač motinos mirtimi (jei vaikas mažametis), vaikai netenka savo pagrindinio saugumą teikusio ryšio su pasauliu. Natūralu, kad nesąmoningai vaikas išgyvena ir siaubą dėl savo tolesnio gyvenimo be tėvų, kurie buvo jo saugumo pasaulyje garantas. Vaiką apninka nerimas, jis pradeda abejoti, ar jo agresyvios mintys ir fantazijos apie tėvus negalėjo paskatinti jų mirties. Vaiko suvokimas, kas yra mirtis, gali priklausyti nuo daugelio veiksnių (pavyzdžiui, sociokultūrinio konteksto, asmeninės vaiko patirties ir kt.), tačiau lemiamą įtaką vaiko supratimui turi kognityviniai gebėjimai, kurie tobulėja vaikams augant (Slaughter, 2005). Tai reiškia, kad vaiko supratimui apie mirtį turi įtakos ir kultūrinė aplinka, atmosfera šeimoje. Atskleidžiama, kad ypač didelę įtaką turi vaiko amžius. Manoma, kad vaikai iki 3 metų amžiaus, neturi jokio supratimo apie mirtį. Jie tiesiog reaguoja į aplinkinių emocijas (Danielson, Bushaw, 1995; cit. pagal Willis, 2002). Šio amžiaus vaikai mokosi stebėdami aplinkinius, todėl, matydami sielvartaujantį suaugusįjį, jie gali pajusti liūdesį nesuprasdami jo priežasties (Willis, 2002). Psichologai M. A. Emswiler ir J. P. Emswiler (2000), remdamiesi savo praktine patirtimi, teigia, kad įvykus artimo žmogaus mirčiai, jaunesni nei trejų metų amžiaus vaikai to asmens pasigenda, bet jie nesuvokia skirtumo tarp laikino žmogaus nebuvimo ir mirties. Tai paaiškina, jog mažas vaikas nesupranta mirties, o artimojo žmogaus laukia, tikėdamasis vėl jį pamatyti. Darbo autorės nuomone, iki trejų metų vaikui yra lengviau išgyventi netektį dėl mirties kaip negrįžtamo proceso nesuvokimo. Atsižvelgiant į psichologinius aspektus, tikėtina, kad iki trejų metų vaikas greitai pamiršta netektį. Stiprias emocijas jam sukelia kitų žmonių matomas skausmas, dėl to vaikas gali liūdėti. Priešmokyklinukai jau kalba apie mirtį, bet vis tiek gali tikėti, kad miręs žmogus sugrįš (cit. pagal McEntire, 2004).Pasak psichologės E. Kübler-Ross (2008), iki trejų metų vaikui kelia nerimą tik išsiskyrimas. Mirties vaikas nesupranta. Trejų – penkerių metų vaikui mirtis nėra nepataisomas dalykas. Nuo penkerių metų vaikai mirtį įsivaizduoja kaip vaiduoklį, kuris pasiima žmones. Sulaukus devynerių – dešimties metų amžiaus, mirtis imama suvokti kaip negrįžtamas biologinis procesas. Paaugliai mirtį jau suvokia panašiai kaip ir suaugusieji. Taip pat tam įtakos turi ir kiti aspektai, kurie turėtų būti atskleidžiami ir patiriami. Anot profesoriaus Vytauto J. Černiaus (2006), šešiamečiai vaikai jau pradeda suprasti, kad mirtis yra susijusi su senatve. Šio amžiaus vaikai pastebi ir suvokia, kad seni žmonės miršta, tačiau dar nesupranta, kad ir jie kada nors mirs. Mirtis laikoma laikina būsena, iš kurios žmogus bet kada gali sugrįžti į gyvenimą. Septynmečiai jau realiau suvokia mirtį ir supranta, kad mirtį gali sukelti daug priežasčių: amžius, ligos, nelaimingi atsitikimai ir kita. Aštuonerių metų amžiaus vaikai dažnai klausia suaugusiųjų, kas nutinka žmogui mirus. Jų įsivaizdavimas apie mirtį susideda iš Dievo ir velnių vaizdinių: jei mirė geras žmogus, tai jis keliauja pas Dievą ir ten prisikelia iš mirusiųjų, o jei blogas – jį pragare kankina velniai. Devynerių ir dešimties metų vaikai jau mąsto pakankamai realistiškai ir bando ieškoti gilesnio paaiškinimo. Užduodami klausimus vaikai pasako, kas juos domina ir kiek jie norėtų žinoti.Pasak G. Christ (2002),daug vaikų išgyvena komplikuotą sielvartą, kurio metu pasireiškia rimtos ir ilgai trunkančios fizinės ir emocinės reakcijos. Paprastai vaikų supratimui, kas yra mirtis, ir tam, kaip išgyvenama netektis, įtakos turi vaikų raidos stadija (cit. pagal Black, 2005).• 3 – 5 metų amžiaus vaikai nesuvokia mirties pastovumo. Jie nuolat klausinėja, kad miręs asmuo sugrįš, baiminasi dėl suaugusiųjų sielvarto. Esant komplikuotam vaikų sielvartui po netekties, ilgiau kaip šešis mėnesius pasireiškia vaikų nerimas ir regresyvus elgesys.• 6 – 8 metų amžiaus vaikai jau suvokia, kad mirtis yra universali ir pastovi. Jie prisiima kaltę dėl artimojo mirties. Gedi artimojo kalbėdami apie jį, prisimindami jį, žiūrėdami į mirusiojo nuotraukas. Komplikuoto sielvarto atveju vaikai nebelanko mokyklos, juos kamuoja fiziniai simptomai, mintys, susijusios su savižudybe, regresyvios emocijos bei elgesys.• 9 – 11 metų amžiaus vaikai jau reikalauja detalios informacijos apie mirtį, vengia liūdesio ir kitų neigiamų emocijų, tačiau dažniau išreiškiamas pyktis. Šiems vaikams būdingas jausmas, kad mirusysis yra šalia. Esant komplikuotam sielvartui, vaikai vengia draugų, jiems būdinga bloga nuotaika ir blogas elgesys nuo trijų iki šešių mėnesių po netekties.• 12 – 14 metų amžiaus vaikai elgiasi beširdiškai, abejingai ir egocentriškai. Šiems vaikams taip pat būdingas stiprus jausmas, kad mirusysis yra šalia. Jie tęsia pokalbius su mirusiuoju, ieško nusiraminimo nešiodamas jo drabužius, naudojasi jo daiktais. Komplikuoto sielvarto atveju vaikai nebelanko mokyklos, jiems pasireiškia užsitęsusi depresija, dažnai tokie vaikai pradeda vartoti narkotikus ar alkoholį, o tai lemia delinkventinio elgesio apraiškas, ankstyvus lytinius santykius.• 15 – 17 metų amžiaus vaikai yra labiau susirūpinę, pasižymi išreikšta empatija. Jie nekelia didelių reikalavimų namiškiams, jaučia, kad likęs vienas iš tėvų yra emociškai priklausomas nuo jų. Jie liūdi panašiai kaip ir suaugusieji, kamuojami liūdnų ir skausmingų prisiminimų, bet jų sielvartas trunka trumpiau. Jie jaudinasi dėl savo pažeidžiamumo ir mirties, šnekasi su mirusiuoju. Komplikuotas sielvartas pasižymi nuotaikų kaita, draugų ir grupinių užsiėmimų atsisakymu, mokyklos nelankymu ir labai pavojingu elgesiu, pavyzdžiui, narkotikų vartojimu.Atsižvelgiant į šiuos pastebėjimus, galima pasakyti, kad vaiko suvokimui apie mirtį didelę įtaką turi vaiko amžius. Pastebima, kad iki 6 metų vaikas nesuvokia mirties, nuo 6 metų vaikai gedi mirusiojo. Vyresni vaikai irgi skirtingai reaguoja į mirties aplinkybes, ieško atsakymų į įvairius klausimus, gali pasireikšti elgesio sutrikimai, psichologinės problemos.Vaiko reakcija į netektį priklauso nuo jo amžiaus, asmenybės savybių, prisirišimo stiprumo prie mirusiojo bei mirties pobūdžio, teigia Daškevičienė. Tačiau nepriklausomai nuo to, vis tiek dažniausios emocinės reakcijos būna tokios:1. Neigimas.2. Pyktis.3. Kaltė.4. Baimė.5. Liūdesys, prislėgtumas.6. Ilgėjimasis.(Daškevičienė, 2008). Matoma, kad visų pirma vaikas neigia, kad artimas žmogus yra miręs. Suvokęs, kad daugiau jo nepamatys, jaučia pyktį. Pyktis galimas ir dėl to, kad artimas žmogus jį paliko. Pasibaigus pykčio etapui, vaiką užplūsta kaltės jausmas, kad negerai elgėsi, pykdino artimą žmogų. Vaikai mirties atvejais patiria didelį prislėgtumą ir liūdesį. Sunkiausia emocija yra ilgėjimasis artimo žmogaus ir suvokimas, kad daugiau jo nepamatys. Dažnai vaikus, netekusius artimojo, apima stingulys, jie nebesugeba susikoncentruoti, pakinta vaiko valgymo ir miego įpročiai, dažni emociniai pakilimai ir nuopuoliai. Tai normali kūno, proto ir emocinės žmogaus esybės reakcija į skausmingą žinią, kad įvyko kažkas nepaprasta. Net jei artimojo mirtis turėjo ateiti neišvengiamai, po ilgos sunkios ligos, ir buvo pakankamai laiko jai „pasiruošti“, tokia vaiko reakcija yra natūrali ir įprasta. Neįmanoma emociškai paruošti vaiko akistatai su mirtimi (James, Friedman, Matthews, 2007).Artimojo mirtis sukelia ne tik įprastų socialinių sąlygų pasikeitimą, bet dažnai ir didelį vaiko psichikos sukrėtimą. Vaiko įprastas pasaulis sugriūva, todėl vaikas, anksčiau neturėjęs didelių problemų, gali užsisklęsti savyje, tapti uždaras, apatiškas, o kartais net žiaurus ir agresyvus (Litvinienė, 2002; Butvilas, 2005). Šie teiginiai paaiškina, kad artimo žmogaus netektis gali neigimai paveikti vaiką.Paaiškėjo, kad mirtis paveikia vaikus ir daro didelę įtaką jų jausmams, brendimui, charakteriui, elgesiui.
1.3. Tėvų netektis ir gedėjimas
Vaiko reakcija į tėvų mirtį priklauso ne tik nuo vaiko amžiaus, požiūrio į mirtį, asmenybės brandumo, buvusių psichiką sukrėtusių įvykių, bet ir nuo mirusio tėvo lyties, emocinio reikšmingumo vaikui, mirties staigumo ir nuo to, kaip vaikas suvokia šeimą mirus vienam iš tėvų (ar abiem tėvams) ir kiek gauna suaugusiųjų palaikymo. Mirusio tėvo lytis turi įtakos vaiko reakcijai, kadangi pastebima, kad dažniausiai vaikai yra labiau prisirišę prie mamos, todėl jos netektis ypač stipriai paveikia vaikus. Staigi mirtis yra žymiai sunkiau priimama negu mirtis po ligos, kai yra susitaikoma. Ypač sunkus turėtų būti dviejų tėvų praradimas, kadangi tai siejasi su visiška našlyste, pagalbos bei pagarbos netektimi. Svarbu, kad vaikas gautų kuo daugiau suaugusiųjų žmonių palaikymo. Pasak E. Kübler-Ross (1997), J. ir M. Johnson (1998), kai vaikas anksti netenka tėvo ar motinos, tuomet jau vaikystėje suaktyvėja psichologiniai ir socialiniai vystymosi procesai – išryškėja vaiko socialinio brandumo aspektai, nes dažnai vaikams tenka mirusio tėvo ar mamos vaidmenys namų ūkyje. Vaikai atrodo labiau subrendę ir suaugę (cit. pagal Butvilas, 2004).Vieno ar abiejų tėvų netektis, nepriklausomai nuo to, ar ji kilo dėl sunkios traumos ar ilgos ligos, gali amžiams pakeisti vaiko pasaulio vaizdą (Selekman, Busch, Kimble, 2001). Mokslinėje literatūroje dažniausiai yra nagrinėjamos ir lyginamos staigi ir laukta tėvų mirtys. Staigi mirtis suprantama kaip netikėta tėvų netektis dėl savižudybės, žmogžudystės, sunkios traumos, autokatastrofos ir kt. Lauktai netekčiai priskiriami atvejai, kuomet tėvai miršta po ilgos sunkios ligos.Manoma, kad, kai mirtis yra staigi ir nelaukta, vaikui nelieka laiko prisitaikyti prie šios netekties. Laukta mirtis yra išgyvenama lengviau, nes vaikas dar prieš mirtį turi laiko pamąstyti, liūdėti ir lėtai keisti santykius su mirusiuoju (Perry, 2001).Kai netektis susijusi su savižudybe, sielvartas dėl netekties būna daug didesnis (Black, 2005). C. Pfeiffer (2003) nustatė, kad 6 – 12 metų amžiaus vaikai, kurie neteko vieno iš tėvų dėl savižudybės, patyrė didelių emocinių ir elgesio problemų, tokių kaip nerimas ir depresija. Tokie vaikai jaučia stiprų liūdesį, ilgisi mirusiojo, nerimauja dėl to, kad gali prarasti kitą artimąjį, jaučia kaltę, rūpinasi, kaip paaiškinti įvykusią savižudybę kitiems. Kai kurie šie simptomai būna ryškūs keletą mėnesių ar net metus (cit. pagal Black, 2005). Paaugliams, kurie buvo savižudybės liudininkai, gali atsirasti potrauminio streso sutrikimas. Tokie jaunuoliai linkę savo sielvartą mažinti narkotikų ar alkoholio pagalba (Black, 2005).I. S. McClatchy su kolegomis (2009), ištyrę 6 – 16 amžiaus vaikus, nustatė, kad po tėvų netekties jaunesni vaikai pasižymi aukštesniu patiriamo potrauminio streso lygiu nei vyresni. Tačiau šio tyrimo metu jokių potrauminio streso simptomų skirtumų vaikų lyties atžvilgiu nebuvo rasta. Tiek mergaitės, tiek berniukai pasižymėjo panašiu patiriamo potrauminio streso lygiu.Mokslininkė G. Matulienės (1997) taip pat išskiria tam tikrus etapus, kuriais išgyvenama netektis: • Šokas. Tai natūrali organizmo apsauga, laikinas pabėgimas nuo realybės. • Emocijos – verksmas. Verkiant žmogus išreiškia savo gilius vidinius jausmus. Taip sumažinama vidinė įtampa.• Panika. Tai staigi ir kaustanti baimė, atsirandanti įvykus netekčiai. Žmogus nesugeba mąstyti ir susikoncentruoti, mintys nuolat sukasi apie ištikusią netektį. Šiame etape žmogui kartais gali atrodyti, kad jis tuoj išprotės dėl nesugebėjimo kontroliuoti savo minčių, jausmų ar žodžių.• Depresija. Tai tradicinė liūdesio palydovė. Žmogui ima atrodyti, kad niekam pasaulyje dar neteko susidurti su tokiu skaudžiu praradimu ir kad niekam jis nerūpi. Užsitęsus depresijai prasideda fizinis distresas.• Fizinis distresas. Viso gedėjimo proceso metu žmogus gali jausti fizinį skausmą, tam tikrus simptomus. Žmogui gali atrodyti, kad jis dūsta, kad gerklėje kažkas užstrigo, jausti tuštumą skrandyje, raumenų tonuso stoką ar įtampą.• Kaltė. Tai savijauta, tarsi žmogus būtų padaręs kažką negero. Dažniausiai šis jausmas užplūsta tuos, kurie nepadarė visko, kad būtų išgelbėtas prarastas žmogus. Kai kaltė jaučiama dėl negalėjimo pakeisti ar pagerinti situaciją, ateina laikas susitaikymui.• Susitaikymas. Šiame etape skausmingos mintys išstumiamos į pasąmonę, žmogus viską pamiršta, nors atskirus epizodus prisimena. Susitaikymo jausmai dažnai pasireiškia sapnuose, tada, kai mažiausiai kontroliuojama pasąmonė. Jei susitaikymas neįvyksta, kyla apmaudas.• Apmaudas. Šiuo etapu žmogus jaučia pasipiktinimo ir nepasitenkinimo jausmus. Dėl netekties kaltinami kiti, neatsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų tie žmonės kalti. Atsiranda stiprus priešiškumas, nusivylimas ir kritiškumo jausmas kitų žmonių atžvilgiu. Šie jausmai dažniausiai išgyvenami tų atžvilgiu, kurie taip pat yra ko nors netekę.
• Viltis. Tai tikėjimas, kad dar yra galimybė grįžti į normalų gyvenimą. Priėmimas situacijos tokios, kokia ji yra, teikia viltį. Kad ir kokia sunki ir sudėtinga yra situacija, asmuo turi paruošti save naujam, prasmingam gyvenimui, nes niekada jau nebus taip, kaip buvo. Tokiam žmogui labai reikalingas aplinkinių padrąsinimas, nes kuo ilgesnis priešinimosi tikrovei laikas, tuo žmogui sunkiau adaptuotis naujame gyvenime.Vaikų ir paauglių supratimas apie mirtį ir sielvartas priklauso nuo daugelio veiksnių: vaiko amžiaus, vystymosi stadijos, etninių kultūrinių pažiūrų ir tikėjimo, artimojo mirties aplinkybių (laukta mirtis ar staigi) (Black, 2005). Tačiau ištikus netekčiai, svarbu nepamiršti, kad vaikai išties gedi ir išgyvena sielvartą, kad vaikų sielvartas skiriasi nuo suaugusiųjų, kad vaikai yra ypač pažeidžiami, jei sielvartas užsitęsia (Osterweis ir kt., 1984; cit. pagal Butvilas, 2004).GedėjimasGedėjimas – sielvarto išgyvenimas po netekties.(Polukordienė, 2002, p. 42). Panašiai vaikų gedėjimo procesą apibūdina ir B. D. Perry (2001). Šio mokslininko nuomone, vaikų gedulas – tai procesas, susijęs su emocinėmis, kognityvinėmis, elgesio ir fizinėmis reakcijomis, kurios gali skirtis priklausomai nuo žmogaus ir netekties. Pasak šio autoriaus, gedėjimo metu vaikai turi įveikti dvi užduotis: 1) suvokti, kas iš tikrųjų įvyko (pavyzdžiui, vaikas turi išsiaiškinti, kokia liga yra vėžys, ar juo galima užsikrėsti) ir 2) išgyventi artimojo netektį (Perry, 2001).E. Furman (1974) vaikų gedėjimą po tėvų netekties skirsto į dvi stadijas: 1) atsiskyrimą ir 2) identifikaciją (cit. pagal Costa, Holliday, 1994). Šio mokslininko nuomone, vaikas pirmiausiai turi atsiskirti nuo mylimo žmogaus, pripažindamas, kad jie yra atskiri ir, kad mylimo žmogus iš tikrųjų nebėra. Tada vaikas gali pereiti į identifikacijos fazę. Tai vyksta nesąmoningai. Vaikas susitapatina su kuria nors mirusio vieno iš tėvų savybe tam, kad ją išlaikytų, pavyzdžiui, vaikas, kurio vienas iš tėvų mirė dėl ligos, gali perimti tos ligos simptomus. Artimojo mirtis yra gyvenimo ciklo dalis, kuri sukelia širdgėlą ir suaugusiesiems, ir vaikams (McEntire, 2004). Pasak psichoanalitiko S. Freud (1999), po mylimo asmens netekties prasideda gedulo procesas. Gedului būdinga gili ir skausminga bloga nuotaika, išnykęs domėjimasis išoriniu pasauliu, dingęs gebėjimas mylėti ir ką nors daryti. Gedint pasaulis atrodo skurdus ir tuščias. Nors tai ir nukrypimas nuo normalios gyvenimo laikysenos, tačiau tai nelaikoma liguista būsena. Po tam tikro laiko gedulo būsena įveikiama. Nėra taisyklių kaip stipriai ir kaip ilgai žmogus turi gedėti. Suvokti ir prisitaikyti prie netekties – ilgas ir skausmingas procesas, kurio metu prarasto žmogaus pamažu „atsisakoma“. Šis procesas priklauso nuo to, kokie buvo santykiai su mirusiu žmogumi, koks kaltės jausmo stiprumas, koks yra gedėjimui skirtas laikas konkrečioje kultūroje. Tačiau manoma, kad dažniausiai gedulas trunka apie vienerius metus (Kočiūnas, 1995).Kuo didesnė meilė jaučiama žmogui, tuo didesnis sielvartas išgyvenamas jo netekus (Lewis, 2009). Psichologijos žodyne (1993) sielvartas apibrėžiamas kaip labai skausmingas netekties išgyvenimas. Sielvartas yra emocinis atsakas į bet kokią netektį (James, Friedman, Matthews, 2007). Nors vienos netektys labiau juntamos, kitos – mažiau, tačiau jos visos susijusios su skausmingu patyrimu. Žmogus visada patiria dvasinį skausmą ir sielvartą (Kočiūnas, 1995). Nors sielvarto poveikis kiekvienam žmogui yra unikalus ir individualus, jis paveikia emocijas, sielą ir protą. Gedulo metu žmogus negali normaliai funkcionuoti. Sunku įvardyti realų, universalų laiką per kurį individas grįžta prie įprasto gyvenimo ritmo, nes tai lemia daugybę veiksnių (James, Friedman, Matthews, 2007).Elizur, M. Kaffman (cit. pagal Dyregrov A., 1989) nustatė, kad iki trejų su puse metų po vieno iš tėvų mirties 40 proc. vaikų pasireiškia įvairios patologinės gedėjimo reakcijos. Šios reakcijos būna dviejų tipų:1) Susijusios su dažnesniu verksmingumu, mirties neigimu, giliu sielvartu ir nerimu.2) Pasireiškiančios pasyviu, prislopintu arba asocialiu ir agresyviu elgesiu. Taip pat pastebėta, kad vaikai, kurie iki 16 m. neteko vieno iš tėvų, turi didesnį polinkį savižudiškoms mintims ir ketinimams. (Polukordienė, 2002, p. 74)O. Polukorienė (2002, p. 48) išskiria visose gedėjimo etapų klasifikacijose kelis visų išskiriamus gedėjimo laikotarpius ir/ar būdingus išgyvenimus (kartais tik skirtingai pavadinamus), kurie yra šie:1) pirmoji reakcija į netektį; 2) jausmų kelias nuo mirties neigimo iki priėmimo; 3) sielvarto darbas; 4) prisitaikymas prie netektis lydinčių permainų; 5) naujo pilnaverčio gyvenimo be to, kuris mirė, pradžia.Gedėjimui apibūdinti dažniausiai naudojamas E. Kübler-Ross (1969) (žr. 1 pav.) pateiktas mirštančio žmogaus artimųjų reakcijų į artėjančią mirtį modelis (cit. pagal Kočiūnas, 1995). Šis modelis susideda iš penkių stadijų: neigimo, pykčio, derėjimosi, depresijos ir priėmimo. • Neigimas. Mirus mylimam žmogui pirmiausiai išgyvenamas aštrus skausmas, jaučiamas emocinis šokas ir mėginama neigti situacijos realumą. Šoko reakcija kyla net tuomet, kai artimojo mirtis nėra netikėta. Ji susijusi su staiga pranykusiais, „atšalusiais“ jausmais. Mirties fakto neigimas pasireiškia apie mirusįjį kalbant esamuoju laiku, planuojant su juo ateitį (Kočiūnas, 1995).• Pyktis. Šioje stadijoje netektį patyręs asmuo ką nors kaltina dėl to, kas nutiko. Pyktis gali būti „išliejamas“ ant mirusiojo, kad išėjo, ant Dievo, kuris neišklausė maldų, ant gydytojų, kurie galėjo ką nors pakeisti (Kočiūnas, 1995).
• Derėjimasis. Šiame etape pasireiškia mirusio žmogaus ilgesys. Netektį patyręs žmogus išgyvena skausmingą norą susigrąžinti mirusįjį. Gedintis asmuo nuolat galvoja apie mirusįjį, ieško jo gatvėje ir minioje. Žmogus prisimena, kaip su mirusiuoju elgėsi netinkamai, ir jei būtų galima viską sugrąžinti, elgtųsi visai kitaip.• Depresija. Sielvartaujantis asmuo perdėtai fantazuoja apie mirusįjį, linkęs nebesidomėti aplinka, savo išore, dalykais, kurie anksčiau buvo svarbūs. Visas dėmesys sutelkiamas į situacijas, kurios buvo susijusios su mirusiuoju.• Priėmimas. Šioje stadijoje pamažu suvokiama mirties realybė. Sielvartaujančio žmogaus veiklos ir jausmų sferą pradeda užimti nauji žmonės ir objektai.Toliau patiekiami darbo autorės pastebėjimai pritaikant šiuos etapus analizuojant vaiko emocijas mirus tėvui. Atskleidžiant, kokią įtaką šie etapai turi vaiko savijautai po tėvų mirties, pasakytina, kad po tėvo mirties iš pradžių yra išgyvenamas neigimas, kai atrodo, kad įvykis yra netikroviškas, tarsi sapnas, vaikas tikisi iš jo pabusti ir vėl būti kartu su mylimu tėčiu arba mama. Manoma, kad dažnai vaikas gali kalbėti apie mirusį asmenį esamu laiku, laukti. Pykčio stadijoje vaikas dažniausiai pyksta ant artimo žmogaus, kad jis jį paliko. Ypač ši stadija pasireiškia, jeigu vaiko tėvas numirė savižudžio mirtimi. Tokiais atvejais vaikas nesupranta, kodėl jį paliko, ieško atsakymų, pyksta ant išėjusio. Galima situacija, kai vaikas apie mirusį asmenį pradeda blogai galvoti, galbūt net bijoti jo. Derėjimosi etape vaikas jaučia nusivylimą, bet tarsi tikisi, kad artimas žmogus sugrįš, kad gyvena kažkur netoliese. Mirtis nėra priimama, ji yra atmetama. Šiame etape vaikas atsimena mirusį tėvą, nori vėl būti su juo.Depresijos stadijoje vaikas supranta, kad nepamatys mirusio tėvo, kad mirtis atėmė ir nugrimzta į savotišką būseną, kuri gali turėti labai neigiamas pasekmes. Vaikas galvoja apie mirusį asmenį, liūdi ir gali visiškai užsidaryti savyje. Svarbu, kad tokiu momentu su vaiku būtų artimi žmonės, kad turėtų su kuo pasikalbėti, išsiaiškinti jį neraminančius klausimus.1 pav. E. Kübler-Ross modelisŠaltinis: Sudaryta darbo autorės pagal Kočiūnas, 1995
Daugelis tyrėjų (Mishara, 2002; Lovre, 2003; Perry, 2001) tikina, kad tie vaikai, kurie yra patyrę artimųjų netektį šeimoje, geba kur kas labiau nei jų bendraamžiai ar net vyresni vaikai suprasti ir atjausti kitus, patyrusius panašią netektį kaip ir jie. (pagal Butvilą, 218) Tai paaiškina, kad tokie vaikai yra jautresni, tuo pačiu ir lengvai pažeidžiami. Pasak T. Buvilo (2004), vaikų gedėjimas pasireiškia per daugybę būdų:• Elgesio/socialinį: regresyvus elgesys (šlapinimasis į lovą, nykščio žindimas).• Emociškai: baimė, nerimas, apatija, uždarumas, kaltė, liūdesys, pyktis, tuštuma.• Fiziškai: apteito ir miego pokyčiai, įvairūs skausmai (pilvo, galvos).• Pažintiniai/kognityviniai: neigimas, žema savivertė, nerealus tikrovės suvokimas.E. Furman (1974) teigia, kad gedėjimo metu vaikai turi įvykdyti tris užduotis (cit. pagal Costa, Holliday, 1994):• Vaikui reikia suvokti ir susitaikyti su mirties realybe ir aplinkybėmis. • Vaikas turi gedėti, išgyventi sielvartą. • Vaikas turi susitaikyti su mirties realybe ir gyventi toliau. Šie teiginiai parodo, kad gedėjimas yra būtinas. Atitolinant vaiko mintis, norint pralinksminti, artimieji tikisi užglaistyti vaiko skausmą. Darbo autorės nuomone, veiksmingesnis būdas būtų išaiškinti vaikui apie mirtį, išklausyti jo minčių, atsakyti į klausimus, kurie kelia nerimą, padėti suvokti gyvenimo laikinumą ir mirties sampratą. Jei vaikas neįvykdo šių užduočių, gali atsirasti asmenybės vystymosi problemų, kurios gali kilti ir vėlesniame gyvenime (Furman, 1974; cit. pagal Costa, Holliday, 1994). Tai paaiškina, jog yra klaidinga slėpti nuo vaiko mirties realybę, versti laukti mirusio žmogaus, suteiki tuščių vilčių. Artimieji stengiasi vaiką apsaugoti ir nuo gedėjimo bei sielvarto, skausmo. Mokslininkai teigia, kad gedėjimas yra būtinas procesas, kad vaikas susitaikytų su netektimi, apmąstytų gyvenimą ir galėtų toliau gyventi. John W. James (2007) savo knygoje apie vaikų sielvartą mini vieno tyrimo rezultatus – vaikas, sulaukęs penkiolikos metų, jau būna gavęs daugiau kaip 23 000 raginimų nerodyti liūdesio ir nesijausti blogai, nes tai nepriimtina. Tai, kas nepriimtina išorėje, išgyvenama viduje.(Polukorienė, 2002, p. 39) Tai dar kartą paaiškina, kad negalima skatinti nesielvartauti, nerodyti liūdesio, nes tai gali neigiamai paveikti vaiko psichiką. Labai panašius gedėjimo uždavinius išskyrė ir J. W. Worden (1996) (cit. pagal McEntire, 2004) (žr. 2 pav):
2 pav. Gedėjimo uždaviniaiŠaltinis: sudaryta darbo autorės pagal McEntire, 2004
Šie būdai yra susiję su mirties suvokimu. Pripažindamas, kad neteko artimo žmogaus, vaikas išgyvena skausmą. Vėliau, susitaikius su skausmu, yra bandoma prisitaikyti prie naujos aplinkos be mylimo artimo žmogaus. Šis etapas yra ypač sunkus, kadangi aplinka, daiktai sukelia skaudžius prisiminimus, sukelia ilgesį. Galiausiai, susitaikęs su artimojo žmogaus netektimi, vaikas ieško būdų, kad pagerbti atmintimi artimą žmogų. J. E. Baker ir M. A. Sedney (1996), remdamiesi savo klinikine patirtimi, taip pat nustatė gedėjimo tikslus vaikams (cit. pagal McEntire, 2004):• Saugumo poreikio patenkinimas. Vaikams reikia jaustis saugiems, žinoti, kad jais bus rūpinamasi.
• Mirties suvokimas. Vaikams reikia suteikti informaciją, kaip ir kodėl įvyko mirtis.Tikslai atkartoja teiginį, kad vaikas privalo suvokti mirtį. Negalima slėpti mirties fakto, būtina kalbėtis. Sužinojęs, kad neteko artimo žmogaus, vaikas nori jaustis saugus naujoje aplinkoje, todėl jis turi žinoti, kad yra žmonių, kurie juo pasirūpins, padės išgyventi skausmingą išsiskyrimą bei paguos, paaiškins. Vaikams labiausiai ir reikia atviro bei nuoširdaus pokalbio su jais suprantančiu žmogumi, ypač turinčiu panašią patirtį. Neretai, anot tyrėjos, tam tinka bendraamžiai, patyrę tokią pat netektį šeimoje. Darbo autorės nuomone, padėti vaikui išgyventi skausmingą netektį gali ir draugų tėvai, ne tik aiškindami savo atžaloms, kaip bendrauti, neužgauti gedinčio vaiko, tačiau ir patys prisidedami prie šio proceso. Taigi sielvartas yra skausmingas procesas, kurio metu vaikai pamažu suvokdami mirties realybę adaptuojasi prie naujų gyvenimo sąlygų ir aplinkos, kurioje nebėra prarasto artimo žmogaus. Šis procesas įveikiamas imantis tam tikrų veiksmų. Gedėjimas pasireiškia ir atsispindi įvairiuose lygmenyse: fiziniame, psichologiniame, socialiniame, dvasiniame ir vyksta etapais. Savo išraiška, gedėjimas artimas depresijai būdingiems išgyvenimams. (Polukorienė, 2002, p. 41)J. W. Worden (1996), ištyręs 6 – 17 metų amžiaus vaikus, kurie neteko vieno iš tėvų, nustatė, kad į šią baisią žinią tiriamieji reagavo su liūdesiu ir ašaromis. Nors tiriamųjų tarpe dažniausiai verkimas laikui bėgant mažėdavo, tačiau dalis vaikų dar verkdavo ir net prabėgus metams po netekties. Verkimą sukeldavo kiti verkiantys aplinkiniai. Daugelis tiriamųjų vaikų jausdavo kaltę prisiminę savo blogą elgesį su mirusiuoju arba praleistas progas išreikšti meilę. Kai kurių tiriamųjų elgesyje buvo stebimi pykčio priepuoliai. Per pirmuosius gedėjimo metus daliai vaikų pasireiškė somatiniai simptomai (cit. pagal McEntire, 2004).Paaiškėjo, kad tėvų netektis turi labai didelį poveikį vaikų psichikai. Atskleista, kad gedėjimas yra būtinas, siekiant, kad vaikas pasiruoštų adaptacijos be artimiausio žmogaus procesui. Kitas skyrius atskleidžia vaiko socialinės ir psichologinės adaptacijos aspektus ir analizuoja, kokiais būdais galima padėti prisitaikyti prie gyvenimo be vieno arba abiejų tėvų.