Tarptautinė prekyba

Turinys

Įvadas 2

Tarptautinė prekyba, kas tai? 3

Tarptautinės prekybos pranašumai 3

Tarptautinės prekybos trūkumai 5

Eksportas ir importas 5

Tarptautinės prekybos teorijos 6

Tarptautinę prekybą vienijančios organizacijos 7

Kas yra dempingas ir embargas 7

Lietuvos užsienio prekybos vystymasis 8

Išvados 11

Įvadas

 

Tarptautinė prekyba vienas svarbiausių ekonomikos variklių. Užsienio prekyba ne tik kelia šalies ekonomika, tačiau ir skatina konkurencingumą tarp šalies importuotojos ir šalies vidaus įmonių, bei suteikia šalies gyventojams prekių pasirinkimą, įvairovę, asortimentą. Yra įvairių niuansų, tokių kaip dempingas ar embargas, muitų įstatymų, draudimų ar politinių įrankių kaip kontroliuoti tarptautinę prrekybą.

Šiame darbe ketinu supažindinti kas tai yra „Tarptautinė prekyba“, parodyti jos trūkumus bei naudą, apžvelgti tarptautinės prekybos teorijas, aptarti importo bei eksporto svarbą, supažindinti kas yra dempingas ir embargas, suteikti informacijos apie pasaulines prekybos organizacijas ir parodyti Lietuvos užsienio prekybos vystymąsi.

Tarptautinė prekyba, kas tai?

 

Tarptautinė prekyba – pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.

Šiam procesui yra būdingi du pagrindiniai bruožai:

1. Jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių.

2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais

Tarptautinės prekybos pranašumai

Vieni iš svarbiausių užsienio prekybos prranašumų yra šie:

a) padidėjusią konkurenciją;

b) pagamintų prekių gausumą bei įvairovę;

c) masto ekonomiją;

d) lyginamąjį pranašumą.

Esant atvirai rinkai, vykstant tarptautinei prekybai, šalies prekių gamintojams atsiranda pajėgūs konkurentai iš užsienio, siūlydami prekes žemesne kaina arba geresnės kokybės. Padidėjusi konkurencija skatina šalies prekių gamintojus ma

ažinti gamybos išlaidas bei prekių kainą arba gerinti prekių kokybę, jų dizainą ir kitas vartotojiškas prekių charakteristikas. Tai yra naudinga vartotojui. Tarptautinė prekyba sudaro sąlygas gaminti naujas prekes, kurioms vienos šalies rinka yra per maža, kad padengtų šios prekės projektavimo, įrangos ir gamybos išlaidas. Šiuo atveju vartotojai gauna kokybiškai naujų, pagamintų pažangiausiomis technologijomis, prekių. Be to, vykstant tarptautinei prekybai, gamintojai turi galimybę pasaulinėje rinkoje pirkti gamybos procese naudojamas žaliavas bei išteklius, o vartotojai nusipirkti tų prekių, kurias išgauti ar išauginti savo šalyje nėra gamtinių sąlygų. Esant laisvai prekybai, panaikinus muito ir kitus netarifinius barjerus, kiekvienas šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo prekes kitoje šalyje. Tai leidžia gamintojui išplėsti gamybą. Gamybos apimtis sąlygoja išlaidų mažėjimą, o tai savo ruožtu leidžia gamintojui mažinti prekių paardavimo kainas tiek vidaus, tiek ir kitų šalių rinkose. Jeigu šalis absoliučiai pranašesnė kelių prekių (pvz., jos gamybos išlaidų, prekės kokybės ar kainos) gamyboje, užsienio prekyba bus naudinga šaliai specializavusiai prekių gamyboje, kurioje ji turi lyginamąjį pranašumą. Lyginamasis pranašumas nustatomas apskaičiuojant prekių gamybos santykines išlaidas palyginamosiose šalyje. Lyginamasis pranašumas priklauso nuo išteklių gausumo, prekių gamybos technologijos, darbuotojų kvalifikacijos ir meistriškumo. Nors tarptautinė prekyba sąlygoja bendro efektyvumo didėjimą, tačiau ne visos socialinės grupės šalyje iš jos turi naudos. Dėl prekių importo vidaus rinkoje kainos gali su
umažėti, todėl vartotojui tai naudinga, o gamintojai dėl to gali turėti nuostolių, nes jie priversti savo gaminius pardavinėti žemesnėmis kainomis. Tačiau galutinis poveikis visos šalies ekonomikai, kaip teigia P. Wonnaccott ir R. Wonnaccott, yra teigiamas, nes vartotojai laimi daugiau negu gamintojai praranda. Nors importas yra naudingas, nes jis įgalina šalį pasinaudoti Tarptautinės prekybos privalumais: pirkti prekes ir paslaugas už mažesnę kainą, tačiau gali sumažinti realiąsias pajamas, gaminamos produkcijos apimtį ir eksportą ir tuo būti šaliai žalingas. Importas yra naudingas šaliai tada, kai jis subalansuotas su eksportu, išlaikyta mokėjimų balanso pusiausvyra, kai prarastas išlaidas už importą atsveria gautos pajamos už eksportą. Eksporto padidėjimas leidžia daugiau importuoti, t.y. mokėti užsienio valiuta. Didėjant eksportui, į šalies ekonomiką įliejama papildomų pajamų ir tuo padidinama bendroji pagamintos produkcijos paklausa šalyje. Eksportas kartu su importu sudaro šalies mokėjimų balansą. Didelis importo skverbimasis į ekonomiką, nesuderintas su lygiaverčiu eksporto kiekiu, gali sukelti mokėjimų balanso sunkumų, šalies pajamų ir gaminamos produkcijos mažėjimą.

Tarptautinės prekybos trūkumai

Vartotojams naudingas importas, o ne eksportas: padidėjo prekių įvairovė ir vartojimas, sumažėja jų kainos. Tuo tarpu gamintojams naudinga eksportuoti prekes, nes jie gauna papildomų pajamų; importas jiems nuostolingas, nes mažina gamybą, o kartu ir užimtumą.

Eksportas ir importas

Nors importas yra naudingas, nes jis įgalina šalį pasinaudoti tarptautinės prekybos privalumais: pi

irkti prekes ir paslaugas už mažesnę kainą, tačiau gali sumažinti realiąsias pajamas, gaminamos produkcijos apimtį ir eksportą ir tuo būti šaliai žalingas. Importas yra naudingas šaliai tada, kai jis subalansuotas su eksportu, išlaikyta mokėjimų balanso pusiausvyra, kai prarastas išlaidas už importą atsveria gautos pajamos už eksportą. Eksporto padidėjimas leidžia daugiau importuoti, t.y. mokėti užsienio valiuta. Didėjant eksportui, į šalies ekonomiką įliejama papildomų pajamų ir tuo padidinama bendroji pagamintos produkcijos paklausa šalyje. Eksportas kartu su importu sudaro šalies mokėjimų balansą. Didelis importo skverbimasis į ekonomiką, nesuderintas su lygiaverčiu eksporto kiekiu, gali sukelti mokėjimų balanso sunkumų, šalies pajamų ir gaminamos produkcijos mažėjimą. Kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Jis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis – gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose. Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dalis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliai ir t.t. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis. Tarptautinės prekybos plėtros lygį rodo ir eksporto bei bendrojo vidaus produkto santykis arba eksporto kvota nuo BVP. Ka
ai kurių valstybių šis rodiklis yra didesnis negu 100 procentų, t.y. šalies eksporto vertė viršija bendrąjį vidaus produktą. Tokio tipo valstybės ekonomika dažnai vadinama eksportine. Šiuo metu nei viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti. Svarbiausios tarptautinių mainų prielaidos yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas. Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu.

Tarptautinės prekybos teorijos

Yra išskiriamos dvi prekybos politikos teorijos: liberalizmas ir ekonominis protekcionizmas. Liberalai laisvąją prekybą laiko geriausia prekybinių santykių forma, o ekonominio protekcionizmo šalininkai linkę įvairiomis priemonėmis varžyti tarptautinę prekybą, siekiant apginti vietinę rinką. Viena iš pagrindinių tendencijų, charakterizuojančių pasaulinę ekonomiką šiuolaikiniame vystymosi etape yra jos globalizacija. Be to, pirmiausiai auga tarptautinė ir tarpfirminė konkurencinė kova už ekonominius resursus ir tiekimo rinkas, antra – vyksta etapinis tarptautinių sąjungų jungimasis, siekiant globalinių pirmumų prieš pasaulio rinką. Integruoti procesai regioniniame tarptautiniame lygyje palaipsniui mažina atskirų nacionalinių ekonomikų reikšmę. Iš kitos pusės, globalizacija iššaukė naujus strateginius priėjimus daugelyje veiklos šakų. Tuo pat metu galingą vystymosi impulsą įgauna integruota veikla, kompanijų lygyje: vis augantis tarptautinis konkurencinis lygis, verčia kompanijas ieškoti kelių, būdų jungti savo potencialus, galimybes ir bendradarbiavimą, siekiant išgyventi rinkoje. Dalykinių ryšių nustatymas tarp atskirų šalių kompanijų ir įvairaus integracijos laipsnio struktūrų sukūrimas – viena iš pagrindinių organizacinių strategijų paskutiniais dešimtmečiais.

Tarptautinę prekybą vienijančios organizacijos

Oraganizacijos, prižiūrinčios tarptautinės prekybos sveiklą BSTP – bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (veikia nuo 1947m.). BSTP tikslas – kuo didesnės pasaulinės prekybos liberalizavimo, svarbiausias veiklos uždavinys – suderinti įvairių šalių pozicijas; siekti muitų ir kitų apribojimų tarptautinėje prekyboje panaikinimo; taisyklių, atmetančių diskriminaciją, parengimas ir pritaikymas; geriausio režimo įvedimas ir pritaikymas. PPO – pasaulinė prekybos organizacija (nuo 1996. 01. 01. paketė iki tol veikusį BSTP). Šiuo metu vienija 130 pasaulio valstybių. Tikslas – tęsti pasaulinės prekybos liberalizaciją, kuri lemtų didesnį darbo vietų sukūrimą, tarptautinės prekybos suklestėjimą. Pagrindinis uždavinys – saugios ir prognozuojamos tarptautinės prekybos aplinkos verslininkams sukūrimas. PPO siekia sujungti į vientisą visą pasaulį aprėpiantį ūkį pasaulio šalių nacionalinę ekonomiką ir regioninį bendradarbiavimą.

Kas yra dempingas ir embargas

Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis nei vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus. Taikomas, kai: 1. siekiant įsigalėti užsienio rinkose, jas užvaldyti. Šiuo atveju dempingas taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinėj kovoj ir pasitraukia iš rinkos. Tada kainos padinamos ir dažnai viršyja iki dempingo buvusį lygį. Taip įvyxta tuo atveju, kai įmonės, teikiančios dempingą, įgyja toje šalyje monopolinę ar oligopolinę padėtį. 2. siekiant išplėsti gamybą, kad būtų gaunama didesnė ekonomija dėl gamybos masto. Dempingo būdu realizuojama ta produkcija, kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoj. 3. norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių. Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti į kurią nors šalį prekes, auksą, vertybinius popierius. Taikomas dėl šių priežasčių:

1. Politinių. Prieš šalis, kurios nedemokratiniais būdais bando kitom šalim primesti savo vystymosi kelią, kišasi į jų reikalus, sukelia karinius konfliktus, vykdo teroristinius išpuolius.

2. Sveikatos apsaugos.

Lietuvos užsienio prekybos vystymasis

Susipažinus su Lietuvos užsienio prekybos struktūra, tai yra, kokios prekės eksportuojamos ir kokios importuojamos, kokios prekės neįtrauktos į užsienio prekybos statistiką, galime pereiti prie Lietuvos užsienio prekybos istorijos. Pabandysime išsiaiškinti, kokie jos vystymosi aspektai. Pagal Lietuvos regioninių tyrimų institutą. Lietuvos užsienio prekybos pradžia galima laikyti prekybos liberalizavimą, kuris prasidėjo 1993m., priėmus naują muitų tarifų įstatymą ir panaikinus kiekybinius eksporto apribojimus. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai tik kai kuriems vietiniams žaliavų produktams. Importui buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo. 1993-2000m. Laikotarpyje didžiausios užsienio prekybos apimtys buvo 1997m.-1998m. Tai buvo intensyvaus prekybinių ryšių plėtojimo su įvairiomis pasaulio šalimis rezultatas: 1995-1997m. Lietuva pasirašė pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, konvencijas su dauguma ES valstybių, JAV bei kaimyninėmis šalimis – iš viso su 24. Iki 1997m. Lietuva daugiausiai prekiavo su NVS šalimis – apyvarta šiuo laikotarpiu sudarė vidutiniškai 44 proc. bendros užsienio apyvartos. Vis intensyviau augančius Lietuvos užsienio prekybos rodiklius neplanuotai sustabdė 1998m. rugpjūčio mėn. įvykusi Rusijos krizė bei rublio devalvavimas. Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti, nes daugelio šalies eksportuotojų produkcija tuo metu buvo orientuota į Rytų rinkas. Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos savo gaminius NVS šalyse, buvo sustabdyti atsiskaitymai. Sutrikus įsipareigojimų vykdymui nemažai Lietuvos eksportuotojų bei importuotojų atsidūrė sudėtingoje situacijoje, kuri ne tik pablogino bendrus Lietuvos užsienio prekybos rodiklius, bet ir sąlygojo gausų įmonių bankrotą, padidėjusį nedarbą šalyje. Nemažai Lietuvos įmonių į šiuos pasikeitimus reagavo reikalaudamos, kad valstybė sustiprintų vidaus rinkos apsaugą ir šitokiu būdu sušvelnintų prisitaikymo spaudimą. Kai kurios įmonės pasinaudojo šia galimybe, kad dar labiau padidintų apsaugos nuo importuojamų prekių konkurencijos lygį. Lietuvos Vyriausybė atsakė priimdama nutarimą, kuriuo nustatė keliolika apsaugos priemonių ir Ūkio ministerijoje įsteigė Krizių stebėjimo centrą. 1998m. rugsėjo 17d. priimtas nutarimas “Dėl laikinų priemonių Lietuvos prekių eksportui palengvinti, vidaus rinkai apsaugoti ir Lietuvos įmonių padėčiai joje sustiprinti”. Šios priemonės apėmė mokesčių lengvatas vietos įmonėms, garantijų teikimą, prekybos apsaugos priemones (importo muitų padidinimą žemės ūkio ir maisto prekėms, netarifinius barjerus, tokius kaip muitinės įvertinimas, gaminių kokybės standartai, privalomas sertifikavimas, antidempingo ir kompensacinės priemonės), diskriminacinę politiką vidaus rinkoje užsienio įmonių atžvilgiu (preferencinės valstybinių pirkimų taisyklės). 2000m. Lietuvos užsienio prekyba vėl pagyvėjo ir beveik pasiekė 1997-1998m. lygį. Šį teigiamą pokytį sąlygojo Lietuvos gamintojų persiorientavimas į Vakarų šalių vartotojus. Iš dalies tokius jų veiksmus nulėmė būtinybė išgyventi žlugus Rusijos rinkoms. Kita vertus, įtakos turėjo ir šalies užsienio politika – vyko intensyvios derybos su Pasauline Prekybos Organizacija, Lietuva buvo pakviesta derėtis dėl narystės ES. Siekdama narystės šiose organizacijose, Lietuva pradėjo keisti tarifinių ir netarifinių prekybos barjerų taikymo tvarką ir tapo patrauklesnė užsienio partneriams. Lietuvos užsienio prekybos intensyvėjimą teigiamai paveikė ir laisvosios prekybos sutarčių su užsienio valstybėmis sudarymas. Pirmosios laisvosios prekybos sutartys buvo pasirašytos 1992-1993m. su kai kuriomis ELPA (Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) šalimis – Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija, Šveicarija. Politiškai svarbiausia buvo 1994m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su ES ir įsigaliojusi 1995m. pradžioje. Ji vėliau buvo įtraukta į Asociacijos sutartį, galiojančią nuo 1998m. vasario mėn. Nuo šio laikotarpio užsienio prekybos politikoje, Lietuva stengiasi vadovautis ES ekonominiais ir politiniais orientyrais – laisvosios prekybos sutartys sudaromos tik su tomis trečiomis šalimis, kurios turi tokias sutartis su ES. Sudarant naujas laisvosios prekybos sutartis, atsižvelgiama į nuostatą dėl kompensacijos nereikalavimo Lietuvos narystės ES atveju. Lietuvai siekiant narystės ES, šalyje įgyvendinama užsienio prekybos politika, kuriai būdingas prekybos liberalizavimas, konkurencingumo užtikrinimas laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gilinimas. Integracija į ES ir narystės joje perspektyva tapo lemiamu veiksniu, paskatinusiu trišalių susitarimų, liberalizavusių prekybą tarp Baltijos šalių, sudarymą ir dvišalių susitarimų su dauguma CELPA (Centrinės Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) narių pasirašymą. ES šiuo metu jau tapo didžiausia Lietuvos prekybos partnere, kuriai tenka apie pusė Lietuvos eksporto ir importo. Sudėjus esamų ir būsimų ES narių dalis, prekyba su šiomis šalimis sudarytų 70 procentų Lietuvos užsienio prekybos bendros apyvartos. Tačiau Lietuvos eksportą į ES šiuo metu labiausiai trikdo netarifiniai barjerai – kokybės standartai ir antidempingo mokesčiai. Jų taikymo grėsmė labai atbaido Lietuvos eksportuotojus. Prekybos apribojimai, atsirandantys dėl Lietuvoje gaminamų pramonės produktų sertifikatų nepripažinimo, tikriausiai bus panaikinti daugeliui gaminių, kai Lietuva susiderės dėl Protokolo dėl Europos atitikties įvertinimo. ES yra iškėlusi antidempingo bylas keliems Lietuvos gamintojams ir jiems buvo pritaikyti antidempingo muitai. Šių priemonių neigiamas poveikis neapsiriboja vien neigiamu ekonominiu poveikiu eksportui ir gerovės kilimui. Tai galima vertinti ir kaip “pavyzdinį modelį” kuriuo Lietuvos institucijos vis dažniau grindžia prekybos su NVS šalimis apribojimus. 1993 m. balandžio mėn. priėmus LR Muitų tarifų įstatymą, buvo nustatyti muitų tarifai įvežamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir išvežamoms iš jos prekėms bei kitoms vertybėms ir jų taikymo tvarka. Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, atsižvelgiant į Lietuvos ūkio interesus ir tarifų struktūrą, taikomi šie muitai: specialieji – taikomi kaip priemonė prieš diskriminacinius atskirų firmų, užsienio šalių ar jų sąjungų veiksmus Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Specialiojo muito dydis nustatomas kiekvienu atveju atskirai; antidempinginiai – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją žemesne kaina, negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių kainos yra jų išvežimo ar įvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes bei vertybes gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams; kompensaciniai – taikomi, kai išvežamos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekės, kurių gaminimui arba eksportui tiesiogiai arba netiesiogiai buvo naudojama subsidija, ir jeigu jas išvežant gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams. Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio; fiskaliniai (finansiniai) – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, siekiant padidinti valstybės biudžeto pajamas; protekciniai (apsaugos) – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, norint apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio firmų konkurencijos; preferenciniai – taikomi, kai norima sumažinti muitą prekėms ir kitoms vertybėms, įvežamoms iš atskirų šalių; išlyginamieji – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, norint išlyginti importinių ir savos gamybos prekių bei kitų vertybių kainas; retorsiniai – taikomi, apmokestinant prekes ir kitas vertybes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms ir kitoms vertybėms; statistiniai – taikomi Lietuvos Respublikos prekybos apyvartai apskaičiuoti. 1998m. birželio 23d. Lietuvoje buvo priimtas įstatymas dėl antidempingo, kurio paskirtis – sudaryti teisines sąlygas ginti Lietuvos gamintojus nuo prekių importo dempingo kainomis. Tokiu būdu atsirado teisinės prielaidos kontroliuoti importo srautus. Buvo iškeltos antidempingo bylos Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos gamintojams. Vis dažniau pasigirsta vietos gamintojų raginimų taikyti komercines apsaugos priemones ir gaminių kokybės standartus pigesnių produktų importui iš NVS apriboti, dažnai motyvuojant nuorodomis į ES praktiką.

Išvados

Manau ši informacija yra tikrai svarbi, yra informatyvi ir sudominanti. Manau kiekvienas išsilavinęs žmogus turėtų bent dalinai išmanyti apie tarptautinę prekybą, nes tai liečia visus pasaulio gyventojus, galbūt ne visus tiesiogiai, tačiau visi esame nuo to priklausomi, kadangi be užsienio prekybos parduotuvių lentynos nebūtų nukrautos maistu, gėrimais, technika taip, kaip yra dabar, ir mes neturėtume tokio didelio pasirinkimo. O juk kiekvieno žmogaus norai ar pomėgiai yra individualūs.

Leave a Comment