Žurnalistikos vaidmuo politikoje

TURINYS

I. Įžanga .............................. 2

II. Žurnalistikos, kaip ketvirtosios valdžios įtaka politinės nuomonės formavimuisi .............................. 3

III. Žiniasklaidos priemonių ir politikų bendradarbiavimas........ 3

Prezidentas ir žiniasklaida....................... 5

Žurnalistinės veiklos laisvės principai .................. 6

Propaganda..............................7

IV. Išvados .............................. 9

Naudotos literatūros sarašas...................... 10

IŽANGA

Žurnalistika ir politika- du skirtingi mokslai, dvi skirtingos specialybės, du skirtingi darbai , kuriuos dirba iš pažiūros skirtingi žmonės.
Žurnalistika – tai mokslo disciplina , nagrinėjanti viešosios informacijos esmę, visuomenės informavimo priemones, jų paskirtį, funkcionavimo principus , žurnalistinės veiklos teisines ir dorovines normas.
Politika – tai visuomenės veikla , nukreipta į klasinių interesų gynimą, valdžios išsikovojimą, išsaugojimą ir suustiprinimą. Politika tai politinių partijų ir valstybinės valdžios veiklos kryptys ir metodai.
Tai du skirtingi terminai, turintys savo apibrėžimus, nurodančius šių dviejų sričių veiklą ir specifiką. Tačiau šiame darbe bus stengiamasi ne pabrėžti šių sričių skirtumus, o priešingai – įrodyti , kad mūsų laikais politika ir žurnalistika yra neatsiejami vienas nuo kito dalykai, kurie sąveikauja kartu ir netgi yra vienas nuo kito priklausomi.

Šiame darbe žurnalistikos ir politikos santykiai bus nagrinėjami keliais aspektais :

· Žurnalistikos, kaip ketvirtosios valdžios įtaka politinės nuomonės formavimuisi
· Politinė propaganda
· Žiniasklaidos prriemonių ir politikų bendradarbiavimas
· Prezidento ir žiniasklaidos santykiai
· Ir kt.

I. Žurnalistikos, kaip ketvirtosios valdžios įtaka politinės nuomonės formavimuisi

Dalyvaudama valstybės valdyme , žurnalistika daro tiesioginį poveikį visuomenei , padeda keisti tikrovę ir socialines institucijas, atnaujinti gamybinius ir visuomeninius santykius. Žurnalistika taip pat formuoja vi

iešają nuomonę, yra nuolatinė tarpininkė tarp visuomenės narių ir visų trijų demokratinių valdžių – įstatymų leidžiamosios (parlamento) , vykdomosios( vyriausybės, ministrų kabineto) ir valstybės priežiūros ( prokuratūros, teismų) . Todėl žurnalistika ir laikoma ketvirtąja valdžia. Ji visuomenę supažindina su kiekvienos rinktosios vadžios atstovų funkcijomis ir veikimo būdais bei metodais, nuolat skelbia informaciją apie jų kasdieninię veiklą. Žiniasklaidos priemonės praktiškai tampa vieša visuomenės kontrolės valodžia. Aukščiausia valdžia paprastai laikomas parlamentas ( Lietuvoje Seimas) . Tačiau ir žurnalistika , kaip visuomenės informavimo priemonių visuma , demokratinėje valstybėje yra gana galinga ir įtakinga valdžia. Pirmiausia todėl, kad ji gali kontroliuoti ir parlamento, ir vyriausybės, ir teisinių institucijų veiklą. Be to žiniasklaidos priemonės yra tarsi visos demokratinės visuomenės tribūna, iš kurios kiekvienas valstybės pilietis turi teisę pareikšti savo pastabas, pasiūlymus, viešai kritikuoti viisas keturias valdžias. Teisa su bet kurios valdžios kritika labai glaudžaiai susijusi žurnalistikos atsakomybė . Žiniasklaidos priemonėse pareikšta kritika turi būti pagrįsta, konstruktyvi, faktai tikri, duomenys neginčytini.Kitaip žiniasklaidos priemonės bus priverstos nuolat tikslinti jau paskelbtus faktus , viešai teisintis , atsiprašinėti, bylinėtis teismuose. ( Kas labai dažnai pasitaiko musų dienomis) O dėl to krinta visuomenės informavimo priemonių autoritetas, kompromituojama žurnalistika kaip ketvirtoji valdžia.

II. Žiniasklaidos priemonių ir politikų bendradarbiavimas

Žiniasklaidos ir politinės žiniasklaidos procesus mūsų dienomis galima pavadinti visuomenės politikų ir žurnalistų sandėriu . Spauda, radijas i

ir televizija privalo operatyviai ir tiksliai informuoti visuomenę apie politinius įvykius bei reiškinius, juos nuolat analizuoti ir tokiu būdu kryptingai veikti visuomeninį gyvenimą .Žurnalistika, būdama viešosios nuomonės reiškėja, turi patarti kaip tobulinti visuomenės ir valstybės valdymą,
3.

įvairių institucijų ar jų narių darbą ir taipogi turi teisę jų veiksmus arba kritikuoti, arba
girti, taip priversdama nemažą dalį auditorijos susidaryti atitinkamą nuomonę apie vieną ar kitą politinį reiškinį. Tokia žiniasklaidos jėga yra vertingas dalykas vyriausybei ir atskiroms, savo idėjas visuomenei peršančioms partijoms. Dabar, kai žiniasklaida užima tokią svarbią vietą mūsų gyvenime, manau dažnai pastebime, kad priešingai nei prieš 5 metus mūsų laikraščiuose, televizoriaus ekranuose ir radijuje politinių įvykių komentavimas ir analizė, politikų pasirodymas ir pareiškimai ir netgi aktyvus politikų dalyvavimas pramoginiame pasaulyje yra labai dažnas. Kodėl taip yra? Politikų pagrindinis tikslas yra ne tik padaryti kažką, kad valstybė ir joje gyvenantys žmonės gyventų geriau, bet ir pelnyti visų tų žmonių simpatijas ir pasitikėjimą. Siekdami šio tikslo politikai į pagalbą stengiasi pasitelkti vieną iš galingiausių ir svarbiausių visuomenės nuomonių formuotojų- t.y. žurnalistus. Juk jeigu nebūtų žiniasklaidos, nei vienas viešas politiko pareiškimas ar geras darbas nepasiektų paprastų žmonių ir politikas paprasčiausiai nebūtų pastebėtas.Ir ne tik tai, žmonės taip pat nesužinotų politinės situacijos, todėl negalėtų objektyviai vertinti šalies įv

vykių.Vienas iš JAV politikos mokslo tyrynėtojų Lewis Powell yra pasakęs : “Daugeliui piliečių, viltis asmeniškai pažinti naujausius politinius įvykius beviltiška. Todėl žiniasklaida dirba kaip žmonijos agentas. Tik taip žmonės gauna informaciją ir idėjas”.

Anksčiau politinės informacijos ir šalies valdymo klausimais žmonės nebuvo informuojami taip kaip dabar. Kaip pavyzdį galime pasitelkti JAV, kur žiniasklaida yra labai stipri institucija. 1800 metais buvo išleistas laikraštis ,pranešantis apie politinį gyvenimą JAV , šį laikraštį leido labai mažu tiražu, todėl vienas žmogus spėdavęs jį įsygyti, sukviesdavo visus miestelio gyventojus į smuklę, kur būdavo skaitomos politinės naujienos iš laikraščio, o po to smuklėse užvirdavo karšta diskusija politikos klausimais.
Tačiau šitoks naujienų plitimo būdas buvo lėtas ir neveiksmingas. Geriausia pagalba tiek žiniasklaidai tiek politikai buvo technologijos progresas. Kai laikraščiai buvo vienintelis šaltinis politinei informacijai, piliečiai balsuodami galėjo tik paskaityti apie politikų idėjas ir nuomones. Išradus televiziją ir radiją žmonės galėjo pamatyti ir išgirsti šalies lyderius. Toks vaizdinių ir garsinių priemonių atsiradimas politikams darė tiek teigiamą, tiek
4.

neigiamą poveikį. Pavyzdžiui, kandidatas į prezidentus šneka vyriausiajai publikai per
televiziją. Jis jaunas, palyginti gražus ir patrauklus. Jo priešininkas, kuris taip pat rodimas per televiziją yra senesnis džentelmenas su šiurkščiu balsu ir pražilusiais plaukais. Aišku, kad jaunesnis yra “žmonėms malonesnis”.

Prezidentas ir žiniasklaida

Franklinas D. Rooselveltas- pirmasis prezidentas, kuris sa

avo politines idėjas paskelbė per radiją. Kaikurie laikraščiai nepalaikė jo, televizijos transliacija neegzistavo, taigi jis pranešdavo savo nuomones per radiją, šitaip pelnydamas daug didesnį pasitikėjimą, nei spausdindamas savo pareiškimus spaudoje.
Prezidentas ir žiniasklaida turi abipusiškus naudingus ryšius. Prezidentas yra puikus nujienų šaltinis žiniasklaidai ir žiniasklaida yra geras būdas prezidentui skleisti savo idėjas žmonėms.
Beveik 80 % visų Jungtinių Valstijų televizijų dėmesio skiriama prezidentui. Jungtinių Valstijų prezidentas yra vienas iš galingiausių vyriausybės pareigūnų ir publika nori būti informuota apie visas smulkmenas susijusias su juo. Abipusiški ryšiai tarp žiniasklaidos ir prezidento turi pozityvius rezultatus abiem pusėm. Kartais, kaip bebūtų, ryšys tarp spaudos ir prezidento tampa nuostolingu vienai pusei. Naujausias skandalas yra prazidentas Klintonas. Žinaisklaida praneša istoriją po istorijos kiekvienam leidiny, kol Klintono charakteris ir moralė pamažu blogėja. Taigi, ne visada toks žiniasklaidos dėmesys išeina prezidentui į naudą, tačiau vengdamas prarasti savo pasitikėjimą ir populiarumą jis vengia konfliktuoti su žurnalistais. Šiuo atveju prezidentas Bilas Klintonas labai vengė žiniasklaidos dėmesio, kai šis skandalas pasiekė visuomenę, tačiau vėlaiu jis suprato, kad žmonės nusisuks nuo jo ir papasakojo visą tiesą .
Lietuvoje žiniasklaida taip pat prezidentui skiria nemažai dėmesio. Ir tikrai manau, tie kurie žiūri televiziją, pastebi, jog mūsų prezidentas Valdas Adamkus nevengia pasirodyti netgi pramoginėse laidose. Iš pažiūros koncervatyvus žmogus, turintis visą savo dėmesį skirti tik šalies valdymui, televizijoje spaudžia ranką pramogų verslo atstovui Algirdui Ramanauskui ( ZBTV, Orbita ) , priima jį savo rezidencijoje ir netgi pats parašo frazę i
5.

savo naują “dienoraštį” , kurį kassavaitinėje laidoje “Orbita” , rodomoje per LNK
televiziją , laidos rengėjai pateikia kaip pokštą, įrodantį prezidento išsiblaškymą, nesupratingumą ir neleituvišką pasaulio suvokimą. Šia laida mūsų prezidentas tarsi įrodė, jog jis pateisina visas žiniasklaidos priemonėse spie jį skleidžiamas nesamones . Tačiau patys politikai šį prezidento asirodymą vertina kaip “gerą jumoro jausmo turėjimą ir vengimą konfliktuoti su žurnalistais pasiūliusiais jam pasirodyti šioje laidoje” ( prezidento atstovės spaudai pareškimas) .

Žurnalistinės veiklos laisvės principai .

Žurnalistas taip pat turi didelį kiekį jėgos. Žurnalistas gali pats nuspręsti ką įtraukti, o ko neįtraukti į straipsnius, ką pasakyti, o ką nutylėti radijo ar televizijos laidoje .
Valstybė ir jos konstitucija žurnalistams garantuoja žodžio ir spaudos laisvę.Spauda, radijas ir televizija, nors ir laikoma ketvirtąja valdžia , irgi turi paklusti įstatymams, gerbti visų piliečių teises ir pareigas. O valstybė tik teisinėmis priemonėmis reguliuoti žodžio ir spaudos laisvę.
Demokratinės valstybės įstaytymai nedraudžia žurnalistui kritikuoti politinių veikėjų , idealogų, verslininkų, netgi valstybės ir vyriausybės vadovų . Polemizuodamos politinės partijos ir kiti veikėjai gali gali išsakyti įvairiausias nuomones, laisvai perduoti jas per radiją ir televizją , skelbti spaudoje. Kiekvienas žurnalistas gali laisvai pasirinkti leidinį arba studiją, kurioje jis noretų bendradarbiauti ir atvirai reikšti savo nuomonę.
1996 m. priimtame Lietuvos respublikos visuomenės informavimo įstatyme numatyta, kad žurnalistas turi teise nepasirašyti savo parengto rašinio, jeigu jo turinys redakcinio parengimo metu buvo iškreiptas.
Bet norint realizuoti šiuos žurnalistinės veiklos laisvės principus praktiškai, būtina pasiekti, kad spauda ,radijas ,televizija, kitos visuomenės informavimo priemonės būtų laisvos ir nepriklausomos ne tik juridiniu, bet ir socialiniu , politiniu, ekonominiu, administraciniu požiūriu. Deja dažnai vienas žmogus ra kompanija turi savo nuosavybėje daug laikraščių, tv ar radjo stočių, naujienų agentūrų ir platinimo organizacijų. Tokiu atveju spaudos laisvė yra tarsi laisvė tiems, kam ta spauda priklauso. Laisvė ne kiek ne
6.

relesnė, kai spauda ar radijas priklauso nuo didžiųjų reklamos užsakovų, kai redaktoriams
ir darbuotojams įsakoma remti vieną ar kitą partiją ir pulti jos priešininkes.Šiandien neretai “ kilnus žurnalistas” , kuris teigia esąs nepriklausomas ir laisvas esančios valdžios kontrolierius, iš tikrųjų yra politinis aktyvistas , komercinis linksmintojas , žmogus ,kurį varžo įstatymas dėl šmeižto arba tiesiog marionetė.
Net ir skaitydami mūsų miesto dienraščius kiekvienas pastebime, kad mūsų laikraščiai (ir ne tik aikraščiai, bet ir radijo stotys) yra labai priklausomi nuo vienos ar kitos politinės partijos. Žinoma jie taip atvirai nesiskelbia, bet pvz. “Vakarų Ekspresas” atviriau savo simpatijas reiškia liberalų partijai, “Klaipėda “ – kairiesiems. Puikiai šia situaciją iliustruoja pavyzdys iš vienos radijo stoties, kur žurnalistė, pati simpatizuodama vienai iš politinių partijų, eteryje savo partiją giria ir jos veikėjus pristato labai išsamiai, išaukština jų gerus darbus, o apie jų priešininkus užsimena tik tada, kai yra ką pakritikuoti.
Toks žurnalisto ar žiniasklaidos priemonės priklausymas nuo vienos ar kitos politinės partijos ypatingai pasireiškia per rinkimus , kada žiniasklaida atlieka ypatingą vaidmenį visuomeninės nuomonės formavimo procese. Tokia politikų tarpusavio kova rinkimų metu vadinama propaganda.

Propaganda.

Propaganda tai pažiūrų, idėjų, teorijų, šūkių, programų skelbimas, siekiant jomis veikti žmonių pažiūras, skatinti tam tikrus veiksmus . Šis terminas sukurtas ir plačiausiai pradėtas naudoti per I-ajį pasaulinį karą, stengiantis paveikti priešus informacija apie savo pranašumą ir išlaikyti palankias nuotaikas trp gyventojų. Propaganda iš esmės yra netiksliod, neobjektyvios informacijos skleidimas. Propaganda buvo labai populiari totalitarinėje visuomenėje, valdžia propagandą naudojo valstybinei tvarkai šalies visuje ar užsienyje aiškinti. Demokratinėse šalyse politikai vietoj termino “propaganda” linkę vartoti žodžių junginį “politinė reklama” , nors iš tikrųjų politinės kovos , ypač pasireiškiančios per rinkimus, etapuose naudojami akivaizdūs propagandos būdai.
Jau minėjau, kad žiniasklaida ir politika yra dviejų institucijų sandėris . Todėl dabar vis dažniau pasitaiko, kad mūsų žurnalistai yra nupirkti politikų ir rašo apie juos vien tik
7.

teigiamus atsiliepimus ir ne tik rinkimų metu. Labai dažnai ( galima netgi sakyti, kad tai
dabar yra madinga) politikas turi savo žurnalistą, kuris periodoškai pateikia vieną ar kitą publikaciją spaudai apie savo politinį “rėmėją” . Yra ir tokių žurnalistų, kurie patys priklauso partijai ir darbuojasi spaudoje. Tarkim Eugenijus Gentvilas labai glaudžiai bendradarbiauja su Artūru Šulcu, kuris ne tik dirba spaudoje, bet ir yra liberalų partijos narys. Toks savo žurnalisto turėjimas dar nėra propaganda, šis kovos būdas Lietuvoje yra dar stipriai slepiamas, tačiau mano nuomone, kol egzistuos kova tarp politinių partijų ir kol politikai turės savo spaudos atstovus, tol egzistuos ir propaganda, nors ją žurnalistai ir politikai mėgins paslėpti po gražiu “ politinės reklamos” terminu .

IŠVADOS

Ruošdama šį darbą supratau, kad politika ir žurnalistika tai dvi glaudžiai bendradarbiaujančios institucijos , kurios tiek padeda, tiek kenkia ir tiek pat papildo viena kitą. Žurnalistika ir politika – dvi stiprios valdžios formuojančios mūsų nuomonę , tačiau aš galiu spręsti apie politikos sąsajas su žurnalistika tik iš pradedančios dirbti žurnalistinį darbą studentės “varpinės” . Todėl baigiamojoje savo darbo išvadoje pateikiu seimo nario Eligijaus Masiulio nuomonę apie politikos ir žurnalistikos saitus.

Eligijus Masiulis ( seimo narys ) Kiekvienas politikas naudojasi proga išsakyti savo idėjas televizijoje , todėl mes glaudžiai bendradarbiaujame su žurnalistais. Patys į pramogines laidas nesiveržiame, žiniasklaida taip pat pakelia savo reitingus jumoro laidoje parodydama politikos atstovus. Iš ties eidami į tokias laidas ( pramogines) mes norime parodyti, kad politikas taip pat yra paprastas žmogus, mokantis pajuokauti, pasilinksminti, žinoma suprantama, kad kaikurie žmonės matydami politiką, juokaujantį kartu su laidų vedėjais mano, kad taip mes menkiname savo įvaizdį ir nedirbame savo darbo visu pajėgumu. Bet iš esmės pramoginės laidos pasiekia daug didesnę auditoriją nei rimtos poleminės laidos, todėl mes ir norime kreiptis į kuo didesnę dalį žmonių, parodyti jiems ,kad mumis galima pasitikėti.
Manau, kad politika be žiniasklaidos neegzistuotų, nors kiekvienas dalykas turi dvi medalio puses, jeigu žiniasklaida taip nesidomėtų politikais ir jų darbų ir nepateiktų auditorijai tiek daug kritikos- žmonės galbūt nematydami visų nešvarių politikos skalbinių labiau ja pasitikėtų ir ta pati politika atrodytų rimtesnė, kažkas yra pasakęs, kad pabandytų žiniasklaida kasdien rodyti, rašyti ir klabėti apie bažnyčią, nušviestų visą bažnyčios vidaus gyvenimą, visus mažus konfliktėlius ir nesutarimus, visas kunigų nuodėmes ir kas iš to išeitų? Žmonės nustotų taip gerbti bažnyčią ir tiesiog ten nebevaikščiotų, nes sumažėtų bažnyčios autoritetas ir ji taptų tik eiliniu apkalbų objektu. Taip pat yra ir su politika .

Naudotos literatūros sarašas

1. J.V. Urbonas, D. Dirvonaitė . Žurnalistikos enciklopedija . Vilnius :1997 Pradai

2. Cirino, Robert. Power to Persuade Mass Media and the News. New York: Bantam Books, 1974.

3. J.v. Urbonas. Žurnalistikos pagrindai. Klaipėda 2000. Klaipėdos universiteto leidykla.

4. Internetas

Leave a Comment