Totalitarizmas

Totalitarizmo (lotininiškai totalis – visiškas, pilnutinis; prancuziškai totaliter – visa apimantis) terminas, atsiradęs 1940 metais vartojamas politikos moksle apibrėžti despotiniam režimui, koncentruojančiam visą valdžią viešpataujančios grupuotės rankose, primetant visuomenei savo valią.
Totalitarizmas – tai prievartinio politinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, idealoginio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centro valdžiai, organizuotai į vieningą partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus ir besiremiančio liumpenizuotais socialiniais sluoksniais ir gyventojų grupėmis.

Iš šio apibrėžimo akivaizdūs tokie totalitarizmo požymiai:
 visiškas ekonominės, valstybinės, partinės vaaldžios susiliejimas į vieningą mechanizmą;
 platus slaptų politinio persekiojimo ir teroro įstaigų tinklas;
 galingas oficiozinės valstybinės propagandos aparatas;
 populistinės ideologijos diegimas į visuomenės sąmonę per švietimą ir kultūrą;
 savos nacijos ( valstybės ) išskirtinumo deklaravimas;
 slaptasis arba atviras rasizmas ir nacionalizmas;
 hegemonistinės pretenzijos;
 militarizmo kultas;
 avantiūristinė tarptautinė politika.
Totalitarinės sistemos atveju vyriausybė ne tik yra neatsakinga savo tautai, bet ir imasi griežtai kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sritis –ar tai būtų politinių partijų veikla, ar ūkininkavimas, ar pagaliau privatus šeimos gyvenimas. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja išš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama.
JAV politologai K.Fridrichas ir Z.Bžezinkis pateikė klasikinę šešių totalitarizmo požymių fo

ormulę:

a). vienintelė masinė partija, kuriai vadovauja charizmatinis vadas,

b). oficiali ideologija ir jos indoktrinizacija,

c). visuomenės informavimo priemonių monopolija,

d). visų ginkluotos kovos priemonių monopolija,

e). teroristinė policinė valstybės kontrolės sistema,

f). centralizuota ekonomikos valdymo ir kontrolės sistema (būna ne visada ).
Visus šiuos požymius turėjo tik stalininė SSRS, o fašistinė Vokietija – tik pirmus penkis. Totalitarizmas turi daug modifikacijų: Chomeinio surevoliucintas islamas, Mao Dzedūno mokymu pagrįstas kiniškasis komunizmo variantas, Musolinio, Stresnerio ir Batistos fašizmas, Pol Poto socializmas ir kt.
Įžymus lenkų politologas (pagal jo paskaitą Taline, 1991) profesorius J.Viatras išskiria penkis pagrindinius totalitarinio režimo bruožus: 1). masinės partijos, turinčios politinę valdžią buvimas, 2). ši partija organizuojama nedemokratiniu principu. Jungimasis vyksta ne iš apačios į viršų, o atvirkščiai, partija buriasi apie savo lyderį. Labai svarbų vaidmenį profesorius J. Viiatras skiria trečiam totalitarinio režimo bruožui – dominuojančiam ideologijos vaidmeniui.Režimas taip suidealizuotas, kad ideologija tampa pasaulietine religija, o ją lemia lyderis. Kiti du totalitarinio režimo bruožai yra šie: monopolinė kontrolė ekonomikai, masinės informacijos priemonėms ir kultūrai. Šią kontrolę vykdo teroristinis policinis kontrolės aparatas.
Su profesoriaus J.Viatro totalitarinio režimo apibūdinimu iš esmės sutinka ir rusų (tada dar “tarybinis”) mokslininkas profesorius V.Šeinys (pagal jo paskaitą Taline, 1991). Detaliai aptardamas totalitarinę visuomenę jis išskiria net aštuonis jos požymius: 1). totalitarinėje visuomenėje ideologija monopolizuota; 2). pati visuomenė pasiskelbia esanti pr
rogreso viršūnė; 3). ypatingą vietą joje užima masinė partija. Partija totalitarinėje visuomenėje yra tarsi valstybė valstybėje; 4). visiška valdžia masinėms komunikacijos priemonėms; 5). teroristinė-policinė kontrolės sistema; 6). centralizuota ekonomika; 7). visuomenės struktūrų išskaidymas ir 8). ekonomikos ir politikos susiliejimas, kada politika ims keisti ekonomiką.
Svarbiausias totalitarinės santvarkos uždavinys – visiška socialinė ir politinė piliečių unifikacija – klasių, sluoksnių ir grupių susiliejimas į “masių visuomenę”, orientuotą į teigiamą ir griežtai disciplinuotą valdžios akcijų palaikymą. Tokioje atmosferoje formuojasi vienmatė individų sąmonė, kurios egzistavimo prasmė ir interesas – tarnauti ją priglaudusiai organizacijai ir jos idėjai.
Tokioms nuostatoms ugdyti nuo vaikystės ir visą gyvenimą pajungiama švietimo, auklėjimo ir kultūros sistema, kryptinga visuomenės informavimo priemonių veikla, periodiškai rengiamos viešos masinės akcijos (paradai, mitingai, demonstracijos valdžios sprendimams paremti) ir t.t.
Totalitariniam režimui atsirasti palankios sąlygos klostėsi ten, kur radikaliai sukrėsta ir pažeista socialinė visuomenės struktūra atsidūrė gilioje ir ilgalaikėje ekonominėje, politinėje ir dvasinėje krizėje. Šioje situacijoje formuojasi ypatingas sąmonės tipas, nebesugebantis identifikuotis su tam tikra nacija, klase ar socialine grupe, todėl abejingas principiniams, gyvybiniams visuomenės idealams ir vertybėms. Ryškiausi pavyzdžiai – nacistinis režimas Hitlerio valdomoje Vokietijoje ir Stalino-Brežnevo laikų Sovietų Sąjunga. Komunistinė Sovietų Sąjungos vyriausybė įnirtingai persekiojo bet kokius piliečių susivienijimus ir organizacijas, kurios norėdavo veikti savarankiškai ir nederindavo savo veiksmų su partine valdžia. Tuo tarpu formaliai egzistavusios nevalstybinės visuomenės po
olitinės organizacijos – komjaunimas, moterų sąjunga ir kt. – tebuvo partinių valstybinių organų tąsa, o jų veikla buvo griežtai komunistų partijos vadovybės reglamentuojama.
Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungai 1975 metais pasirašius Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkyje Baigiamąjį aktą, numatantį įsipareigojimą gerbti visuotiniai pripažintas žmogaus teises, šioje valstybėje ėmė rastis vadinamosios Helsinkio grupės. Šiuos susivienijimus kūrė drąsūs disidentai, norėdami registruoti ir skelbti pasauliui visus atvejus, kai komunistinė valdžia pažeisdavo žmogaus teises, kurias ji viešai buvo įsipareigojusi gerbti. Bet netrukus šių grupių lyderiai ir nariai pradėti persekioti, pasodinti už grotų ar pakliūdavo į psichiatrines ligonines pagal sufabrikuotus kaltinimus. Tačiau čia dar nieko ypatingo. Šitaip su savo priešininkais galėtų pasielgti ir autoritarinis režimas. Totalitarinė sovietinės santvarkos esmė atsiskleidė tada, kai vyriausybė pati pradėjo kurti bei organizuoti “Helsinkio grupes” ir reglamentuoti jų veiklą. Nors formaliai tos grupės buvo nepriklausomos, jos visiškai neaptiko jokių žmogaus teisių pažeidimų.
Hitlerio valdomoje Vokietijoje bei jos okupuotose kraštuose vyravusio režimo totalitarinė prigimtis ryškiausiai pasireiškė negailestingomis žydų represijomis. Žydų tautybės žmonės buvo naikinami ne todėl, kad būtų priešinęsi ar kovoję prieš Hitlerio vyriausybę. O vien todėl kad buvo žydai. Arba štai iš visų Vokietijos moterų vienu tarpu buvo reikalaujama gimdyti vaikus nepaisant to, ar jos ištekėjusios, ar ne, o specialios tarnybos turėdavo tikrinti naujagimių sveikatą ir silpnus be
ei invalidus vaikus likviduoti. Kita vertus, Hitlerio Vokietija nebuvo visiškai totalitarinė valstybė. Partinė-vyriausybinė Hitlerio valdžia, visiškai reglamentavusi politinę ir dvasinę sferas, netaikė tokios reglamentacijos ekonomikai ir neperėmė absoliučiai savo žinion nuosavybės: nors Vokietijos verslininkai buvo griežtai prižiūrimi, jų ekonominė veikla nebuvo trukdoma. Todėl galėjo susiklostyti natūralūs ir efektyvūs ūkiniai ryšiai. Bet, išskyrus šį piliečių savaveiksmiškumo elementą, visais kitais atžvilgiais fašistinė Vokietija buvo totalitarinė valstybė. O Sovietų Sąjunga buvo, ko gero, pati tipiškiausia totalitarinė valstybė. Komunistinė partinė nomenklatūra kontroliavo ne tik dvasinį, kultūrinį ir politinį šalies gyvenimą, bet ir visą ekonomiką: ji buvo nacionalizuota, o laisva verslininkystė ir privati nuosavybė uždraustos įstatymų.
Šiuo metu totalitarizmo tendencijos reiškiasi buvusioje SSRS bei “trečiojo pasaulio” šalyse.
Riba tarp totalitarizmo ir autokratijos santykinė. Totalitarizmas nebūtų įmanomas be masinės demokratijos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje išsivystymo, įtraukusio į politinį procesą plačiausias visuomenės mases. Beribė demokratijos stichija neišvengiamai perauga į visišką socialinį chaosą. Tačiau žinoma pakankamai daug nuoseklaus autoritarinės diktatūros evoliucionavimo į realią, pilnavertę demokratiją atvejų.
Post-totalitarizmas – tai pereinamoji sistema, kurioje etiniai, politiniai, psichologiniai, ūkiniai, visuomeniniai bei kultūriniai veiksmai grumiasi dėl pirmenybės permainų kelyje iš “realiojo socializmo” tai yra komunizmo (vienos iš totalitarizmo formų), į kažkokią kitą santvarką, tikriausiai į liberaliąją demokratiją. Šios sistemos pobūdis formuoja daugybę problemų, siekimų, tikslų ir dilemų; visa tai apibūdina jos esmę ir kaitos kryptį. Be to, ji atveria nepaprastai gausius žinių apie ankstesniąją sistemą šaltinius. Dar daugiau, ji yra nelyg veidrodis, kuriame Vakarų demokratijos gali įžvelgti savo ankstyvųjų fazių apybraižas, iš labai trumpo laiko tarpo pažinti “pirmykštę” būseną, tai yra visuomenę ant naujos visuomeninės sutarties slenksčio.
Post-totalitarizmas – tai “sistema” kuri
– neturi apibrėžtos formos;
– ambivalentiška savo praeičiai;
– įsimylėjusi liberaliąją demokratiją;
– kupina entuziazmo laisvos rinkos ūkiui;
– apgraibom ieško savo tikslų;
– turi neaiškų priemonių vaizdą;
– nežino ko siekia ;
– kankinasi pokyčių procese;
– vis dar painioja “socializmo” ir “komunizmo” sąvokas (čia prisideda kompartijų pastangos dažytis socializmo arba demokratijos spalvomis);
– tai “sistema” kurioje stengiamasi pratęsti komunistinių partijų gyvavimą naujais pavidalais.

Totalitarinis komunizmas pasmerkė mirčiai milijonus žmonių. Šiandien, kai komunizmas – jau persirgta liga, post-totalitarinėje sistemoje kai kas mano, kad nuo komunizmo vis dar galima mirti.

Terminas “totalitarizmas’ post-totalitariniais laikais atgavo savo reikšmę ir vartoseną tarp anksčiau jį neigusių. Dabar Vakarų liberalams nekyla problemų jį taikant buvusiems komunistiniams režimams, kas buvo neįmanoma prieš daugmaž dvidešimt metų.

Literatūros sąrašas:

1). Bložė, Mindaugas. Kiek pakopų kelyje į demokratija?//Politika. – 1991 – Nr.12.
2). Stankewicz,Wladislaw J. Post-totalitarizmas.//1992.
3). Sūnelaitis, Darius. Demokratija ir totalitarizmas.//Vakarų ekspresas. – 1995 – Gegužės 15.
4). Šliogeris, Arvydas. Totalitarizmo pradmenys.//Literatūra ir menas. – 1991 Sausis-Vasaris.
5). Vitkus, Gediminas. Politologija. Vilnius, 1998.
6). Žigaras, Feliksas. Politologija. Vilnius, 1997.

Leave a Comment