TOMAS AKVINIETIS: VALDŽIOS SAMPRATA

TURINYS

ĮVADAS 3
I. TOMO AKVINIEČIO ĮSTATYMAI 4
1. Įstatymo samprata 4
2. Įstatymų klasifikacija 5
II. VALDŽIOS SAMPRATA 7
1. Žmogaus samprata 7
2. Dieviškoji ir žemiškoji valdžia 8
IŠVADOS 11
LITERATŪROS SĄRAŠAS 12ĮVADAS
Tomas Akvinietis pelnė šlovę ne tik kaip teologas, bet ir kaip filosofas, politikas, teisės įstatymų žinovas. Jo prigimtinės teisės teorija buvo pasinaudota kuriant „Amerikos konstitucijos aukštesniosios teisės pagrindus“.
Iki Tomo Akviniečio moralinėje teologijoje dažniausiai buvo nagrinėjama Šventajame Rašte tiesiogiai ar netiesiogiai pateiktus moralinius priesakus. Tomas Akvinietis, pasielgė kitaip. Jis, spręsdamas pamatines etikos problemas, pasitelkė teleologinį Aristotelio metodą ir taip išvengė vergiško sekimo autoritetingu tekstu bei piktnaudžiavimu dedukcija.
Šį savo rašto darbą ašš suskirsčiau į dvi stambias dalis, kurias sudaro dar po dvi smulkesnes temeles. Taip, mano manymu, geriau atskleisiu užsibrėžtus tikslus ir uždavinius. Žinoma, daug įtakos tokiam suskirstymui turėjo ir turimos literatūros kiekis.
Pirmoje dalyje „Tomo Akviniečio įstatymai“ aš pateiksiu, kaip Tomas supranta įstatymus, kokius būdingus bruožus jiems priskiria. Tai pat įvardinsiu įstatymų rūšis, t. y. amžinieji, prigimtiniai, žmonių ir Dievo įstatymai. Kiekvieną šių įstatymų aš aptarsiu plačiau.
Antrojoje dalyje „Valdžios samprata“ pateiksiu, kaip Tomas supranta žmogų, kokioje jis Dieviškosios hierarchijos vietoje. Taip pat paažvelgsiu, kaip Akvinietis padalijo valdžias, kiek išaukština dvasinę valdžią, kokiais pagrindiniais kriterijais remdamasis palaiko bažnytinės valdžios viršenybę.
Rašydamas šį darbą rėmiausi keliomis knygomis, bei straipsniais iš interneto. Pagrindinėmis knygomis galėčiau įvardinti Sabine G. H. „Politinių teorijų istorija“ bei Leonas P. „Raštai I“, ta

aip pat rėmiausi Leono Karsavino „Europos kultūros istorija. T. 4“ ir „Politinės minties enciklopedija“.
Rašto darbą rengdamas daugiausiai naudojau aprašomąjį metodą ir šiek tiek analitinį metodą.
Darbo tikslas: nuosekliai pateikti Tomo Akviniečio požiūrį į įstatymus bei valdžios padalijimą.
Darbo uždaviniai:
1. išaiškinti įstatymus pagal Tomą Akvinietį.
2. ištirti, kaip Tomas Akvinietis klasifikuoja įstatymus.
3. ištiri, kokiais kriterijais remdamasis, šv. Tomas atskiria dvasinę nuo pasaulietinės valdžios.I. TOMO AKVINIEČIO ĮSTATYMAI
1. Įstatymo samprata
Kadangi įstatymas labiausiai rūpinasi tvarka, saugančią bendrąjį gėrį, tai, rašo Tomas, tokį įstatymą gali skelbti tik tas, kuris atstovauja daugumai, kuriai priklauso tas bendrasis gėris. Bendrojo gėrio turėtojai paskiria vieną ar kelis atstovus, kurie gali leisti įstatymus ir taip pat reikalauti jų vykdymo, bei bausti tuos, kurie jų nevykdo. Tačiau įstatymas, turi galią tik tada, kai jis yra viešai paskelbiamas ir žmmonės su juo yra supažindinami. Kiekvienas žmogus, dalyvaujantis valstybės ar kurios nors bendruomenės gyvenime, gali patarti kaip formuoti įstatymus, bet jo patarimai, jei nebus įtraukti leidėjų į įstatymus, neturės vykdomosios galios. Tačiau priimtas įstatymas jau turi galią kiekvienam bendruomenės nariui ir žmogus, vykdydamas įstatymą proto dėka pats sau tampa įstatymu. Konstatavęs, kad įstatymas yra proto dalykas ir visada nukreiptas į visuotinę gerovę kaip į tikslą, kad jį suformuoja ir paskelbia bendras autoritetas, Tomas pateikia įstatymo apibrėžimą: „įstatymas yra ne kas nors kita, kaip ta
am tikras proto sprendimas dėl bendrojo gėrio, kurį išleido ir paskelbė įpareigotasis rūpintis bendruomene“ .
Taip pat Tomas nurodo ir įstatymui būdingus tris požymius: 1. būti nukreiptam į bendrąjį gėrį kaip į tikslą, 2. vadovauti žmogaus veiklai pagal teisingumo tvarką, 3. skatinti žmones vykdyti tai, kas įsakyta . Dieviškąjį įstatymą žmogus gauna tiesiai iš Dievo ir tai nėra žmogaus proto sprendimas, vadovaujant prigimtiniam įstatymui, bet yra žmogui suteikta Dievo malonės dovana. Dieviškasis įstatymas nėra kažkas prieštaraujantis protui, bet jį tik papildo t.y. žmogus darydamas apsisprendimą prie prigimtinio įstatymo taisyklių prideda dieviškojo įstatymo taisykles.
Visa žmonija ir bet kokia jos valdžia yra pavaldi teisei, kuri nėra sukuriama žmonių balsų dauguma, o objektyviai egzistuoja ir yra tapati su Dievo nustatoma pasaulio tvarka. Jos principai tvarko ir persmelkia visą pasaulį. Egzistuoja amžinoji, dieviškoji, prigimtinė, ir žmogiškoji teisė. Tik paskutinė teisės rūšis skirta specialiai žmonėms, nors jiems galioja ir visos kitos. Ji pritaiko žmonėms bendrus pasaulio principus. Patobulinimai ir paaiškinimai jai gali būti priimami tik kai jie įgalina geriau užtikrinti bendrąjį gėrį ir nepažeidžia tradicijos – susiklosčiusios pasaulio tvarkos. Teisė yra ne formuojama visuomenės, o pati formuoja ją ir jos institucijas .
Tomo įstatymo apibūdinimas, kad jis „ yra tam tikras veiklos matas ir taisyklė“, leidžia daryti išvadą, kad įstatymu yra numatoma ir planuojama veikla. Ta
aigi, turi būti tas kuris numato ir planuoja, o tai gali atlikti tik tas, kas turi išmintį, nes, pritardamas Aristoteliui, Tomas teigia, kad „išminčiui priklauso tvarkyti“. Iš to išsirutulioja tai, kad Tomui geriausia valdymo forma yra monarchija.2. Įstatymų klasifikacija
Keturlypėje Tomo įstatymų (teisės) klasifikacijoje tik viena iš keturių teisės rūšių yra žmogiška. Jam atrodė labai svarbu, kad šitaip jis sugebėjo rasti teisės sistemą, kurią laikė pritaikomą tokiai plačiai ir, šiuolaikiniu požiūriu, tokiai įvairiai reiškinių sričiai.
Jo keturios įstatymų rūšys yra keturios proto formos, pasireiškiančios keturiose kosminės tikrovės plotmėse, bet apskritai išliekančios vienu protu .
Įstatymus šv. Tomas skirsto į keturias rūšis: a) amžinieji, b) prigimtiniai, c) žmonių ir d) Dievo įstatymai.
 Amžinasis įstatymas – tai visatos tvarkytojas protas, Dievo protas; tai aukščiausioji santvarka, kurios šaltinis yra Dievas, kaip visos visatos pradžia. Amžinieji įstatymai yra Dievo išmintis, kuri veda visus veiksmus prie tam tikro tikslo. Šiuos įstatymus žino tiktai Dievas ir tie, kurie gyvena su Juo, o žmogus turįs protą, žino tik tų įstatymų dalelę. Amžinieji įstatymai yra kriterijus laikiniems įstatymams, iš kurių tiktai tie yra teisingi ir turi pagrindą, kurie kyla iš amžinųjų įstatymų . Kadandi amžinasis įstatymas yra Dievo valdymo planas, tai visi įstatymai kyla iš jo tiek, kiek dera su teisingu protu .
 Prigimties įstatymai – amžinųjų įs
statymų dalis, kurią turi protingas asmuo dėl to, kad atskiria, kas gera ir kas bloga, dėl to, kad ji yra Dievo įkvėpta jo protui; šis įstatymas verčia žmogų daryti gera, elgtis pagal amžinuosius įstatymus. Prigimtinės teisės įsakymų įvairumas vedamas prie vieno dėsnio: daryti gera, vengti bloga; raginama laikytis dorybių . Prigimtinė teisė negali keistis, tačiau prigimtiniai įstatymai gali pasikeisti taikydamiesi prie pakitusių aplinkybių. Todėl galima teigti, kad prigimtinė teisė ne keičiama, o plėtojama.
 Žmonių įstatymai – tai žmonių kūrinys, su kurio pagalba prigimtinės teisės dėsniai yra pritaikomi konkretiems įvykiams. Prigimtinė teisė teikia tiktai bendrų dėsnių, o žmogaus protas turi pritaikyti juos atskiriems santykiams. Neatitinkančius prigimtinės teisės žmonių įstatymus Akvinietis vadina teisės iškraipymu. Žmonių įstatymų reikalingumo pagrindas yra ramybė ir žmonių santykių nepavojingumas, nes nors žmonės linkę į dorybę, tačiau jiems tobulinti reikia disciplinos, būtent asmenis, linkusius į nusikaltimus, reikia bausmėmis sudrausti nuo jų vykdymo ir vesti juos į dorą gyvenimą .
 Dieviškoji teisė – tai apreikštoji teisė, kuri veda žmogų į amžinąją laimę. Ši teisė, kaip ir žmonių teisė, yra pozityvi ir pateisinama dėl šių dalykų: reikia įstatymų, kurie vestų žmogų prie pastarojo antgamtiško tikslo; kad žinotum, ką reikia daryti tam tikslui pasiekti, reikia turėti neabejotinų nurodymų, tuo tarpu žmonių sprendimai visada esti nepastovūs.
Žmogaus įstatymai gali tvarkyti tik išorinį gyvenimą, o vidaus veiksmams vykti padeda Dievo įstatymai .
Taigi, amžinoji, prigimtinė ir dieviškoji teisės nustato elgesio normas, kurios, nors kartais ir taikomos žmonėms, nėra skirtos tik jiems ar konkrečiai kilusios iš žmogaus prigimties. Specialiai žmonėms skirtą teisę Tomas vadino žmogiškąja teise, kurią skirstė į ius gentium ir ius civile. Šią teisę jis laikė tam tikracprasme specifine, nes ji reguliuoja ypatingos kūrinių rūšies gyvenimus ir todėl turi būti pritaikyta specialiai skiriamosioms tos rūšies savybėms. Kita vertus, žmogiškoji teisė nesiūlo naujų principų; ji tik pritaiko žmonių rūšiai bendresnius tvarkos principus, kurie vyrauja pasaulyje .II. VALDŽIOS SAMPRATA
1. Žmogaus samprata
Šv. Tomas pritaiko žmogui Aristotelio apibrėžimą „zoon politikon“, vadindamas jį „animal politicum et sociale“ arba „animal civile“ – t. y. politiniu, socialiniu, pilietiniu gyvūnu. Ši, kiek mechaniškai perkelta iš graikų filosofijos sąvoka neturėtų būti suprasta supaprastintai. Šv. Tomas daugelyje vietų krikščioniškai aptaria žmogų kaip „compositum humanum“ – kūno ir sielos vieningą kompoziciją. Žmogus užima žemiausią vietą protingų būtybių hierarchijoje po Dievo ir angelų. Jis niekada tobulai nesužinotų viso, kas susiję su juo, jei jam nepadėtų aukštesnės būtybės. Žmogus tuo pačiu yra aukščiausia kūniška būtybė, valdanti ir naudojanti visas kitas būtybes kaip priemonę savo tikslams (ypač aukščiausiajam tikslui – amžinojo gyvenimo pasiekimui). Taigi visa visata sutvarkyta hierarchiniu principu, ir žmogus joje užima konkrečią vietą .
Šv. Tomas daug kartų pabrėžia politinę žmogaus prigimtį. Jis parodo, kad žmogus pavaldus trejopai tvarkai: 1) apreikštam dieviškajam įstatymui; 2) protui (ratio) ir 3) politinei valdžiai. Tam pagrįsti naudojama aristoteliška argumentacija. Jei žmogus būtų savo prigimtimi vienišas gyvūnas, jam pakaktų pirmų dviejų tvarkos rūšių. Bet kadangi jis yra politinė būtybė, pasiekti savo tikriesiems tikslams ir aukščiausioms gyvenimo ir dorybės formoms jam yra būtina dalyvauti politiniame gyvenime ir praktikuoti politines dorybes (čia turima galvoje gyvenimas bendruomenėje). Valstybė negali būti vien žmogaus valios kūrinys, ji turi būti pagrįsta visuomenės patirtimi, ji yra istorinis produktas, aukščiausia žmonių bendrumo išraiškos forma.
Šv. Tomas, ne taip stipriai, kaip krikščioniškojo platonizmo atstovai, pabrėžia pirmosios nuodėmės padarytą žalą žmogiškoms institucijoms. Jis pasitelkia Aristotelio paaiškinimą, kad valstybė ir socialinės institucijos yra pagrįstos pačia žmogaus prigimtimi. Šv. Tomas neneigia krikščioniškos nuostatos, kad tos institucijos yra nuodėmės rezultatas ir dieviškas vaistas nuo jos. Bet nuodėmė nepažeidė pačių prigimties principų. Dėl to jos pasekmės susilpnina tiktai žmogaus pajėgumą pildyti prigimtinės teisės reikalavimus, bet neatima iš jo sugebėjimo pasiekti tos teisės pažinimo. Tos pasekmės nepaneigia grynai natūralių etinių vertybių egzistavimo. Būtent šių vertybių sferoje yra ir valstybės egzistavimo teisė, kylanti, anot šv. Tomo, iš žmogaus prigimties .
Aristotelis aukštino pačią valstybę kaip žmogaus prigimties realizavimą ir galutinį tikslą. Tai jokiu būdu nepriimtina krikščioniškai pasaulėžiūrai, kuri pabrėžia aukštesnių, amžinų ir galutinių vertybių (susijusių su sielos tikslu – amžinuoju gyvenimu) egzistavimą ir grynai žmogiškų priemonių nepakankamumą joms pasiekti. Prigimtinė tvarka ir teisė yra tik aukštesnės už politiką – tai Dievo amžinos tvarkos ir teisės įgyvendinimas bei pritaikymas žemiškajame gyvenime. Prigimtis turi būti patobulinta malonės. Valstybės, kaip prigimtinės tvarkos dalies, veiksmai turi būti suderinti su bendra pasaulio kryptimi į Dievą. Taip šv. Tomas suderino antikinę ir krikščionišką valstybės idėją.2. Dieviškoji ir žemiškoji valdžia
Tomas atstovavo teokratinėms pažiūroms, gynė bažnyčios pirmenybę, nes bažnyčia siekianti amžinųjų žmonijos tikslų ir todėl turinti vadovauti valstybei, kuriai tik žemės gyvenimas terūpi. Bet šito gyvenimo tikslas esąs dorinti žmones. Taigi, dvasios dalykuose valdovas turįs klausyti kunigo. Valdovas esąs „Bažnyčios vasalas“. Kai atskyla jis nuo bažnyčios, nebetenka jis savo valdžios, ir valdiniai nebeturi jo klausyti .
Tomas, beje kaip Dante bei Jonas Solsberietis, sutinka, kad žmonija yra viena bendrumenė, turinti turėti vieną valdovą. Taip pat sutinka, kad skiriamasis žmogaus prigimties bruožas yra dvasinio ir fizinio principų derinimas, o kiekvienas iš jų reikalauja atitinkamos valdžios. Todėl pasaulio valdymas yra padalytas dvasinei ir pasaulinei valdžiai, kiekviena iš jų turi savo jurisdikciją ir yra atribota nuo kitos ne per sunkiausiai atsekama riba. Šią vieningą pasaulinę visuomenę galima pavadinti arba valstybe, arba bažnyčia – skirsis tik akcentas. Ir bažnyčioje, ir valstybėje valdžia galų gale yra pateisinama kaip moralinio arba religinio pasaulio valdymo veiksnys ir kartu kaip savarankiškos žmonių bendruomenės gyvenimo veiksnys. Valdžia gaunama kartu ir iš Dievo, ir iš liaudies. Karalius yra kartu ir teisinės sistemos galva, ir pavaldus įstatymui. Jo valdžia yra proto balsas, ir vis dėl to jo prievartos jėga yra reikalinga, kad suteiktų galią normoms, kurias nustato protas .
Žemiškojo valdovo funkcija yra padėti žmogaus laimės pamatus palaikant taiką ir tvarką, saugoti ją prižiūrint, kad būtų atliekamos visos reikalingos valstybės valdymo, teisingumo vykdymo ir gynybos pareigos, ir didinti ją ištaisant piktnaudžiavimus, kad ir kur jie pasitaikytų, bei šalinant visas galimas kliūtis geram gyvenimui .
Valdžia, Tomo teigimu, yra tuo aukštesnio rango, kuo svarbesniems tikslams ji tarnauja.
Į galutinį tikslą gali nuvesti tik dieviškoji valdžia. Tokia valdžia priklauso Karaliui, kuris yra ir Dievas ir žmogus – Jėzui Kristui, kuris veda žmones į amžiną laimę. Iš Jo kyla karališkoji kunigystė, ir tikintieji, kurie yra Jo nariai, tampa kunigais ir karaliais. Jo karalystės valdžia patikėta ne šios žemės valdovams, o kunigams taip, kad laikini, žemiški reikalai gali likti atskiri nuo dvasinių. Konkrečiai ši valdžia patikėta Aukščiausiam Kunigui, Petro įpėdiniui, Kristaus vikarui, Romos popiežiui, kuriam visi karaliai turėtų būti pavaldūs kaip pačiam Jėzui Kristui.
Pagonių žyniai teisėtai buvo pavaldūs pagonių valdovams, nes jų tikėjimas tebuvo nukreiptas į laikinų žemiškų gėrybių gavimą. Senajame Testamente žmonėms taip pat už tikėjimą buvo žadamos žemiškos gėrybės. ST kunigai taip pat buvo teisėtai pavaldūs karaliams. Bet pagal Naująjį Testamentą įvesta aukštesnė kunigystė, per kurią žmonės yra vedami į dangišką atpildą, todėl pagal Kristaus įstatymą karaliai turi būti pavaldūs kunigams. Šv. Tomas sustiprina savo argumentaciją, primindamas, kad nuostabiu Apvaizdos sutvarkymu Romos mieste, kurį Dievas parinko būti krikščionijos centru, visada visi dalykai, net aukščiausioji valdžia, buvo pajungta religijai .
Veikale „Summa theologica“ autorius taip pat paaiškina dvasinės valdžios galias . Jis cituoja šv. Grigalių Nazianzietį, kuris aiškino, kad žemiška valdžia pavaldi dvasinei, kaip kūnas pavaldus sielai. Iš to šv. Tomas daro išvadą, kad jei dvasiškis įsikiša į žemiškus reikalus, kurie priklauso prie tų dalykų, kuriuose žemiška valdžia pavaldi jam arba kurie palikti jam spręsti žemiškos valdžios, tai nebus uzurpacija. Kitoje vietoje pabrėžiama, kad taip pat, kaip valdovai perteikia valdiniams tam tikras nuostatas, egzistuojančias prigimtinėje teisėje, kurios liečia valdinių bendrą gerovę žemiškuose reikaluose, taip ir Bažnyčios dvasininkų sritis yra reguliuoti įsakymais tuos reikalus, kurie liečia žmonių bendrą sielos gerovę.
Šv. Tomas jokiu būdu nesuvokia viso šio svarstymo kaip kalbėjimo apie santykį tarp dviejų skirtingų visuomenių – „valstybės“ ir „Bažnyčios“. Tokia nuostata būtų svetima krikščioniškai kultūrai,. jos sampratai, kad Bažnyčia yra vieningas ir nedalomas mistinis Kristaus kūnas, apimantis visą visuomenę ir jos organizaciją. Čia kalbama apie vienos ir vieningos visuomenės – Res publica christiana (krikščionių viešojo reikalo, valstybės) – skirtingas, bet glaudžiai susijusias gyvenimo sferas, apie jų funkcijų (gubernationes, regimina, ministeria, potestates) apibrėžimą .
Kad pasaulietinė valdžia turi būti pajungta dvasinei, tuo metu niekas rimtai neabejojo. Tai paprasčiausiai prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui ir Kristaus apreikštai religijai. Klausimas tėra, kokio gi masto turi būti tas pajungimas. Šv. Tomo raštuose pasisakoma už priskyrimą popiežiui mažesnės galios, nei reikalavo didieji popiežiai, baigiant Bonifacu VIII 1302 m. ir jų rėmėjai. Buvo reikalaujama plentitudo potestatis – tai maždaug būtų galima išversti „valdžios pilnatvė“. Čia popiežiaus valdžia išskiriama iš feodalinės priklausomybės kategorijų. Popiežius turi teisę:
1) nušalinti netikusį karalių, nepriklausomai nuo to, ar jis yra popiežiaus vasalas, ar ne;
2) tvirtinti ir skelbti valdovų sutartis;
3) į išimtinę našlių ir nepilnamečių globą;
4) į išimtinę teisę slopinti erezijas, konfiskuoti eretikų turtą, pašalinti juos iš pareigų, bausti valdovus, kurie nesugeba garantuoti Bažnyčios autoriteto tokiais klausimais.
Ši samprata neneigia pasaulietinės valdžios funkcijų skirtingumo, tik dvasinė valdžia tiesiogiai jai vadovauja. Šv. Tomas teigė, kad dvasiškiai gali kištis į tuos žemiškus reikalus, kuriuose žemiška valdžia pavaldi jiems arba kuriuos ji jiems patikėjo. Jis pakartoja krikščionišką nuostatą, kad Bažnyčia turi teisę reguliuoti sritis, kurios liečia sielos gėrį.
Politinės Tomo teorijos reikšmė yra ta, kad nebeišvedžiojo jis valstybės iš nuodemės, bet laikė ją naturalia socialaus gyvenimo forma. Net rojuje būtų žmonės socialiai bei politiškai gyvenę, kad nebūtų buvę iš jo ištremti. Tomas pripažino, kad valstybė turi savo teigiamąjį pradą ir nėra tik laikinė įstaiga nusidėjaliams pažaboti. Žinoma, jis suderino savo teoriją su politine bažnyčios pirmenybe. Bet, teologiją nuo filosofijos atskirdmas, pats palengvino darbą tiems, kam rūpėjo atskirti valstybę nuo bažnyčios .IŠVADOS
Taigi, parašius darbą, manau atskleidžiau išsikeltus uždavinius, tačiau tai padaryti buvo nelengva. Pirmiausia situaciją komplikavo mažas literatūros kiekis, todėl, nors ir labai nenoriai, turėjau remtis tik keliais šaltiniais, kurie atitiko mano poreikius, išsikeltiems uždaviniams atskleisti.
Anot Tomo Akviniečio, „įstatymas yra ne kas nors kita, kaip tam tikras proto sprendimas dėl bendrojo gėrio, kurį išleido ir paskelbė įpareigotasis rūpintis bendruomene“. Tai Tomo įstatymo sąvoka, manyčiau, kad ši sąvoka ir yra pirmojo uždavinio išaiškinimo pagrindinis akcentas. Tačiau vien to nepakanka. Įstatymus, Tomo nuomone, turėtų kurti tautos atstovai, o patys įstatymai turi tarnauti žmonių gerovei užtikrinti. Įdomus faktas, kad įstatymas įsigali tik tada, kai yra paskelbiamas viešai. Galima teigti, kad tai yra modernus dalykas, nes paėmus šių dienų Lietuvą, įstatymas taip pat įsigali tik tada, kai paskelbiamas „Valstybės žiniose“.
Įstatymus, Akvinietis skirsto į keturias rūšis, iš kurių trys nustato elgesio normas, tai amžinieji, prigimtiniai, ir Dievo įstatymai. Tuo tarpu žmonių įstatymai yra sukurti pačių žmonių ir tik tvarko bendruosius principus. Tačiau galima įžvelgti tai, kad visi įstatymai susiję, kad ir tie patys žmonių įstatymai yra glaudžiai susiję su prigimtiniais ir taip vieni kitus papildo.
Rašant apie valdžių padalijimą nesitikėjau nieko kito, kaip dvasinės valdžios iškėlimą, juk tai buvo krikščioniškosios tradicijos laikotarpis ir pats įkarštis, kada bažnyčia buvo autiritetu. Tačiau Tomo Akviniečio požiūris nebuvo toks griežtas ir kategoriškas pasaulietinės valdžios atžvilgiu. Jis, kaip jau minėjau, teigė, kad dvasiškiai gali kištis tik į tuos žemiškus reikalus, kuriuose žemiška valdžia pavaldi jiems arba kuriuos ji jiems patikėjo. Bažnyčia turi teisę reguliuoti sritis, kurios liečia sielos gėrį. Iš to matome, kad jis pasisako už tai, kad bažnyčia labiau domėtūsi žmogaus sielos reikalais ir siektų ugdyti žmonėse dorą, o ne imtusį visiškos valdžios.LITERATŪROS SĄRAŠAS
Knygos
 Sabine G. H. 1995. Politinių teorijų istorija. Vilnius.
 Leonas P. 2005. Raštai I. Vilnius.
 Karsavinas L. 1996. Europos kultūros istorija. T.4. Vilnius.

Internetiniai straipsniai
 Doc. dr. Stančienė D. M., Tomo Akviniečio moralinio įstatymo koncepcija., Kultūros, filosofijos ir meno institutas. Prieiga per internetą http://www.litlogos.lt/eidos/research/s_akvin.html

 Pusčius Š., Šv. Tomo Akviniečio politinė koncepcija. Prieiga per internetą http://www.fsspx.lt/index.php?id=150&ida=110&idb=86

Enciklopedijos
 Politinės minties enciklopedija. 2005. Vilnius.

Leave a Comment