socializmas. socialistinės valstybės šiandien

Socializmas.
Socialistinės valstybės šiandien
(pataisyta)

DARBO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI:
· Daugiau sužinoti apie politinę doktriną- socializmą.
· Sužinoti, kokios valstybės XXI amžiuje tebėra socialistinės.
· Išsiaiškinti, kuo ypatinga jų valdymo forma.
· Išsiaiškinti, kuo tarpusavyje skiriasi dabartinės socialistinės valstybės bei jų valdymas.
· Pasidomėti, kaip socialistinę valstybių santvarką vertina kai kurios demokratinės šalys.

Socializmas-viena iš trijų stambiausių politinių ideologijų. Socializmas iškelia pamatines lygybės, solidarumo ir teisingumo vertybes. Pagrindinė pirmųjų socialistų iškelta tezė buvo ta, kad gamybos priemonės turi priklausyti yiems, kurie jas naudoja- proletariatui. XIX amžiaus antroje pusėje išsiskyrė kelios socializmo srovės- anarchizmas, marksizmas, faabianizmas, kiek vėliau sparčiai ėmė populiarėti ir socialdemokratija. Socializmo ideologai iškeli bendrąjį gėrį aukščiau individo interesų, nors daugelis socializmo srovių ir nereikalauja visiško asmeninių interesų atsisakymo. Socialistinė visuomenė remiasi kooperacija, o ne konkurencija. Didelius socialinius ir turtinius skirtumus socializmas laiko blogybe, tačiau skirtingos socializmo srovės siūlo skirtingas priemones jiems mažinti. Jei marksistai pasisako už visišką privačios nuosavybės panaikinimą, tai socialdemokratai apsiriboja daliniu turto perskirstymu per mokesčių sistemą. Šiu metu apibendrinti socializmo ideologiją sudėtinga, nes dabar dominuojanti socializmo forma- socialdemokratija, taip paat XX amžiaus pabaigoje išpopuliarėjęs „trečiojo kelio socializmas“ labai skiriasi nuo ankstyvųjų socializmo šaknų. Praktiniai poreikiai privertė moderniuosius socialistus perimti nemąžą dalį liberaliosios ideologijos nuostatų. Jei ankstyvasis socializmas, kartais įvardijamas kaip utopinis, kvietė kurti visuomenę be valstybės ir be privačios nu

uosavybės, t.y. sunaikinti tiek politinę, tiek ekonominę prievartą, tai socialdemokratijai šie šūkiai nebūdingi ir socialistinė visuomenė kuriama šiuolaikinės, demokratinės valstybės rėmuose, leidžiant funkcionuoti dalinai kontroliuojamai kapitalistinei rinkos ekonomikai.
Socializmo ideologijos skirstomos pagal kelis parametrus. Pirmiausia išskiriamas evoliucinis ir revoliucinis socializmas. Pirmasis siūlo kurti socialistinę visuomenę palaipsniui, remiantis masių švietimu ir atsargiomis reformomis. Revoliucinis socializmas, ryškiausiu kuri pavyzdžiu galima laikyti marksizmą, pasisako už smurtinę revoliuciją, kurios metu būtų sunaikinta kapitalistinė visuomenė ir sukurta nauja, socialistinė. Taip pat skiriasi požiūris į valstybę. Social-anarchizmas, utopinis socializmas ir kai kurios kitos srovės pasisako už valstybių panaikinimą, visą valdžią perduodant darbininkų bendruomenėms, tuo tarpu leniizmas siūlo perduoti valstybiai tiesioginį visos ekonomikos valdymą. Socialdemokratija pasisako už politine demokratija pagrįstą valstybę bei rinkos ekonomiką.

Socializmo ištakas galima rasti labai anksti, tookių mąstytojų kaip Tomo Moro, Žano Žako Ruso darbuose. Pats žodis atsirado XIX amžiaus pradžioje. Socializmo sąvoka buvo vartojama skirtingomis prasmėmis skirtingais laikotarpiais ir skirtingose šalyse, tiek individų ir grupių, laikiusių save socialistais, tiek ir jų priešininkų. Nors populiariausia ši ideologija buvo XIX- XX amžiuose, tačiau dabar vis dar yra išlikę keletas socialistinių valstybių. Ryškiausias jų- Kiniją, Šiaurės Korėją ir Kubą čia ir apžvelgsiu.

KUBA
Kuba yra socialistinė valstybė, parlamentinė respublika, kurioje valdžios monopolis yra komunistų partijos rankose. Pagal konstituciją kitos partijos yr

ra nelegalios. Šalį nuo 1959 metų valdo Fidelis Kastro, pirma kaip premjeras, o nuo 1976 metų- kaip valstybės ir ministrų tarybos prezidentas. Jis taip pat ir komunistų partijos pirmasis sekretorius bei karo pajėgų vadas. Kubos parlamente dirba 609 nariai, renkami penkerių metų kadencijai (beveik be konkurencijos). Kandidatai nebūtinai yra partijos nariai, juos siūlo socialinės ir politinės organizacijos, nes komunistų partija pagal konstituciją negali siųlyti savo kandidatų.
1959 metais Fidelis Kastro Kuboje įvykdė revoliuciją. Tuo metu valdęs diktatorius Somosa buvo priverstas bėgti. Vieną diktatūrą pakeitė kita- F.Kastro sukurta kompartija kontroliuoja visą šalies gyvenimą. Daugybę metų Kuba buvo SSRS išlaikytinė. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos atstovai pripažino, kad šalis kasmet kubai teikdavo finansinę paramą.
Nors Fidelis Kasto valdo šalį griežtais, diktatūriniais metodais, tačiau turi didelės visuomenės dalies paramą. Ilgametė propaganda padėjo- dauguma kubiečių vertina F.Kastro, tiki juo, o mažiau išsilavinę gyventojai netgi vadina jį tautos galbėtoju ir tėvu.
Dėl Kubos politinės sistemos manoma, jog ši šalis išgyvena sąstingį, joje nieko nevyksta. Tai nėra visiška tiesa. Kuboje gan aukštas sporto lygis, kadangi jį remia ir palaiko valstybė. Nors šalyje tėra 11 milijonų gyventojų, ji neblogai pasirodo olimpinėse žaidynėse ir kitose varžybose. Ten taip pat puikiai sutvarkyta medicinos sfera. Daug ligonių, daug gydytojų. Tačiau gydytojas Kuboje uždirba apie 20 dolerių per mė
ėnesį (tai vidutinis atlyginimas šalyje), taigi sunkiai išgyvena. Nors kuba turi neblogą vaistų pramonę ir gerus mokslininkus, kuriančius naujus preparatus, gerai dirbančius genų inžinerijos srityje, vaistų labai trūksta, mažas jų asortimentas.
Didžiąją dalį pajamų kuba gauna iš užsienio turizmo. Tai nenuostabu, kadangim Kuba garsėja gražia gamta, saulėtais paplūdimiais. Užsieniečiams poilsis Kuboje labai pigus, o sąlygos geros, kadangi darbo jėga šalyje nebrangi, o modernius viešbučius dažniausiai stato užsienio firmos. Taip pat nemažą dalį pajamų valstybė gauna iš cukraus ir tabako eksporto.
Kuboje labai ryškūs gyventojų socialiniai sluoksniai. Dalis žmonių teuždirba 15- 20 dolerių per mėnesį, tuo tarpu kita gyventojų dalis, susijusi su turizmu, gyvena gan turtingai.
Iki 1991 metų gavusi Rusijos finansinę paramą Kuba patyrė šoką staiga ją nutraukus. Iš dalies dėl nesutarimų su Rusija 1992 metais Kuboje priimta nauja konstitucija, kurioje marksizmą –leninizmą pakeitė Chose Marti idėjos. Buvo užtikrinta užsienio kapitalo juridinė apsauga, uždrausta nacionalizacija, likviduota užsienio prekybos monopolija, dar po metų- legalizuota dolerio cirkuliacija. Tačiau turtas taip ir liko neprivatizuotas. Kadangi Kubos sala turtinga naudingųjų iškasenų (vario, nikelio, sidabro, aukso, chromo, magnio, švino, cinko), net septyniolikos šalių kompanijos eksploatuoja čia esančias rūdų kasyklas. Naftą taip pat siurbia užsienio kompanijos.
Kuba keičiasi. Dauguma išsilavinusių kubiečių siekia išsaugoti socialistinius principus naudojant ne tik socialistines, bet ir kapitalistines priemones. Ar ta
ai šaliai pabyks, paaiškės ateityje.

ŠIAURĖS KORĖJA
Šiaurės Korėjoje yra įsitvirtinęs totalitarinis režimas, labiausiai primenantis Stalinistinį režimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Oficialiai valstybė yra demokratinė, tačiau realiai visą valdžią yra užgrobęs Kim Jong Ilas, Šiaurės Korėjos Darbininkų Partijos Centro Komiteto pirmininkas. Tai yra bene paskutinė pasaulio valstybė, kurioje egzistuoja koncentracijos stovyklos, kuriose įkalinti keli tūkstančiai žmonių. Šiaurės korėja plėtoja branduolinę programą, beveik visus valstybės resursus investuoja į kariuomenę. Valstybėje visą laiką trūksta maisto, kurio komunistinė sistema negali pasigaminti, ir gauna didelę paramą maistu iš daugelio pasaulio valstybių, ypač Pietų Korėjos.
Radikaliai pasikeitusiame pasaulyje, žlugus Sovietų Sąjungai, pasaulyje liko tik keletas tokių režimų. Bene griežčiausias režimas išliko būtent Šiaurės Korėjoje. Šalyje beveik niekas nepasikeitė nuo pokario laikų, kai Šiaurės Korėja liko Maskvos įtakos zonoje.
1950 metų birželio 25 prasidėjo Korėjos karas. Dabartinio diktatoriaus tėvo vadovaujama ir Kinijos bei Sovietų Sąjungos pritarimo sulaukusi Šiaurės Korėjos kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją. Tuometinis Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Ir Senas tikėjosi „liaudies revoliucijos“, t.y. kad Pietų Korėjoje veikianti komunistų partija perims valdžią. Tačiau taip neatsitiko. Pietų Korėjos armija pasipriešino, negailestingai sutriuškino Kim Ir Seno kariuomenę. Tuomet Kinijos vadovas Mao Czedunas atvyko į pagalbą Šiaurės Korėjai. Nors Kinija patyrė didžiulių nuostolių, jai pavyko sustapdyti tolesnį Pietų Korėjos, padedamos amerikiečių armijos, skverbimąsi į Šiaurės Korėją. Būtent tada buvo susitarta dėl demarkacinės linijos, skiriančios abi Korėjas. Nuo to laiko Pietų Korėja pasiekė stulbinančių ekonominių laimėjimų, o dauguma Šiaurės Korėjos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, izoliuoti nuo pasaulio ir nesuprasdami, kad aplinkinėse valstybėse gyvenimas labai pasikeitęs.
Pats Šiaurės Korėjos diktatorius gyvena labai ištaigingai. Be to, norėdamas išlaikyti savo valdžią, grasina vakarų valstybėms branduoliniu ginklu. JAV paplitusi nuomonė, jog Kim Jong Ilo režimas Šiaurės Korėjoje- šiuo metu pavojingiausias Vakarų Pasaulio priešas.

KINIJOS LIAUDIES RESPUBLIKA
Kinijos liaudies respublika- neįprasta socialistinė valstybė. Joje rinkos ekonomika yra derinama su oficialia komunistine ideologija. Ji unikali dėl to, kad išsaugojusi komunistinę ideologiją yra viena iš sparčiausiai augančia ekonomika galinčių pasigirti valstybių. Ko gero taip yra todėl, kad Kinijoje komunistinė ideologija yra negryna, o ir jos vaidmuo ekonominiame gyvenime ribotas.
Kinijos Liaudies Respublika įkurta 1949 metais. Nuo pat įkūrimo šalyje vykdoma ekonominė politika išsiskiria politizavimu.Dar Mao Czedunas ėmė vykdyti „socialinę transformaciją“, t.y. bandė reformuoti ekonominę sistemą revoliucine politine jėga, kuri suderino kitos kultūrinės trsdicijos ideologiją (marksizmą) ir išskirtinį politinės vadovybės ir jo paties pripažįstamą sinocentrizmą. Esminė „socialistinės transformacijos“ požiūrio į plėtrą ypatybė buvo prievarta besiremiantis kolektyvizmas ir daugiau ar mažiau aiškus prioritetas kaimo reformai. Tačiau komunistinė žemės reforma turėjo ir ideologinį pagrindą. Pirmoji komunistų kontroliuojamų teritorijų žemės reforma buvo skirta ne tik sugriauti tradicinės kaimo valdanęiosios klasės galią ir prestižą, bet ir parodyti, kad partija laikosi savo ideologinės dienotvarkės. Šiuos tikslus pavyko pasiekti tik iš dalies ir galiausiai komunistai grįžo prie agrarinės reformos. Ji iš esmės pakeitė socialinę struktūrą ir galios pasiskirstymą. Tai vadinama didžiausia pasaulyje socialine revoliucija: buvo sugriauta tūkstantmečius egzistavusi sistema, kai vietos lygio ekonominis, politinis, religinis gyvenimas, teisėtvarka priklausė nuo stambiųjų žemvaldžių. Ši socialinė revoliuija baigėsi hierarchinės sistemos sukūrimu, gerokai aplenkusiu ligtolinės Kinijos biurokratizacijos mastą.
Tačiau radikalūs pokyčiai ekonomikoje buvo įmanomi tik pasikeitus realiam partijos ir valstybės lyderiui. Mao Czeduno mirtis išryškino ne tik tai, kad Kinijos vadovybė buvo susiskaldžiusi, bet ir tai, jog politika priklausė nuo asmeninių lyderio ryšių ir sandėrių. Po dviejų metų asmeninių konfliktų ir neaiškios politikos 1978 metų pabaigoje partija, jau įtakojama Den Siopino, dar kartą pakeitė savo programą, atsisakydama klasių kovos kaip pagrindinio principo ir visą dėmesį sutelkdama „keturioms modernizacijoms“- pramonės, žemės ūkio, gynybos bei mokslo ir technologijos. Vėlgi tokio sprendimo priežastis reikėtų sieti su paties lyderio Den Siaopino asmeninėmis savybėmis, gyvenimo patirtimi ir požiūriu į ekonomikos plėtrą.
Taigi Kinijos valstybė pastaruosius dešimtmečius propaguoja ne revoliuciją, bet ekonomikos plėtrą. Pekino ir vietos valdžios santykius dabar galima apibūdinti kaip kompromisą, pagal kurį centras suteikia vietos valdžiai reikšmingų galių, kurios būtinos norint užtikrinti stabilų ekonomikos augimą. Mainais vietos valdžia įsipareigoja užtikrinti centro nurodymų vykdymą.
Vis dėlto, nepaisant išlikusios valdymo hierarchijos, visuomenės priklausomybė nuo valstybės žymiai sumažėjo. Pirma, iširo žemiausio lygio institucijų- universalių darbo vienetų (danvei) sistema, užtikrinusi gyventojų grupavimą į lengvai kontroliujamas grupes. Tokia sistema darbo aplinkos ir socialinės apsaugos kontrolę apjungė su ideologine kontrole. Antra, per pastaruosius dešimtmečius šalyje įvyko komunikacijų revoliucija. Inicijuota iš viršaus kaip būdas supažindinti piliečius su kitų regionų ir valstybių patirtimi ši revoliucija gerokai sumažino galimybę kontroliuti informaciją. Ypač svarbi šios revoliucijos dalis- palydovinė televizija, kuri yra vienintelė beveik visuotinai prieinama žiniasklaidos rūšis, beveik nepriklausoma nuo tebeliekančios valstybinės cenzūros.
Ekonominis augimas neišvengiamai padidino pajamų skirtumus. Išsiskyrė miesto ir kaimo, pajūrio ir žemyninių regionų gyvenimo lygis, atsirado didelės migracijos iš kaimo į miestą, iškilo poreikis mažinti socialines garantijas valstybinių įmonių darbininkams, padidėjo nedarbas. Visa tai skatina vyriausybč toliau tęsti ekonomikos augimo politiką.
Šiuo metu esminis klausimas Kinijos liaudies respublikoje yra, ar socialinis nepasitenkinimas virs politiniu dalyvavimu, kuris priverstų politinę sistemą liberalizuotis. Artimiausiu metu atsakymas, atrodo, yra ne. Nors ideologinės priklausomybės nuo valstybės nebeliko, politinės visuomenės susikūrimas yra problemiškas dėl individų ekonominių interesų priklausomybės nuo valstybinės hierarachijos pareigūnų. Politinio stabilumo ir ekonominės plėtros idėja liks svarbiausiu ekonominės sistemos ir visuomenės interesu. Todėl realiausia, kad ateinančiu laikotarpiu vienintelis politinio dalyvavimo būdas bus protestai, o kritika ir toliau bus netoliaruojama.

IŠVADOS:
· Daugiau sužinojau apie socializmą bei jo ir kitų politinių doktrinų skirtumus, socializmo atšakas.
· Sužinojau, kad XXI amžiuje tebėra trys socialistinės valstybės- Kuba, Šiaurės Korėja bei Kinija.
· Išsiaiškinau, kuo ypatinga jų valdymo forma ir kuo ji skiriasi nuo XX amžiaus socialistinių valstybių valdymo formos.
· Išsiaiškinau, kuo tarpusavyje skiriasi politinė situacija šiuolaikinėse socialistinėse valstybėse.
· Pasidomėjau ir sužinojau, kad JAV dabartines socialistinės santvarkos valstybes vertina nepalankiai.

Naudota literatūra:

www. wikipedia.lt,
www. europa.eu
www. slaptai.lt
www. XXI amzius.lt
Zbigniew Brzezinski „Nebevaldomas pasaulis. Globalinė sumaištis XXI amžiaus išvakarėse“
1998 m., „Tvermė“
Gediminas Vitkus „Politologijos įvadas“, 1992 m., „Leidybos centras“
A.Porutis, L.Dargevičius, V.Porutienė „Visuotinė istorija. Pratybų sąsiuvinis 11- 12 klasei“, „Ugda“

Testas- išspausdintas
Ieva Matukaitytė, IIICg

TESTAS
Socialistinės valstybės XIX amžiuje ir dabar

I dalis:
1. Kokiai temai nagrinėti skirta ši iliustracija?

2. Kokią valstybę simbolizuoja senelė iliustracijoje? Kodėl taip manote?

3. Kokią prasmę iliustracijos autorius suteikė senelės ir raudonkepuraitės (Vokietijos) išsidėstymui?

4. Kokios dar Europos valstybės galėjo būti pavaizduotos Raudonkepuraitės vietoje 1945- 1949 m. laikotarpiu? Kodėl taip manote?

5. Ar galėjo ši iliustracija būti išspausdinta to meto Lietuvos laikraščiuose? Kodėl taip manote?

II dalis:
1. Kokią pagrindinę vertybę deklaruoja socializmo politinė doktrina?

2. Kokia teze pirmieji socialistai į savo pusę bandė patraukti darbininkus?

3. Išvardinkite 3- 4 XIX amžiaus pabaigoje išsiskyrusias socializmo sroves.

4. Kuo evoliucinis socializmas skiriasi nuo revoliucinio socializmo? Kuris jų, jūsų nuomone, yra priimtinesnis valstybių piliečiams?

5. Paaiškinkite social-anarchizmo požiūrį į valstybę. Kuo jis skiriasi nuo socialdemokratijos požiūrio?

III dalis:
1. Kurios iš išvardintų valstybių XXI amžiuje tebėra socialistinės?
a) Vokietija b) Kinija c) Šiaurės Korėja d) Ispanija e) Danija f) Japonija
2. Socialistinei Kubai vadovauja:
a) Kenija Serano b) Den Siaopinas c) Fideils Kastro
3. Kuri socialistinė valstybė derina rinkos ekonomiką su oficialia komunistine ideologija?
a) Kinija b) Šiaurės Korėja c) Kuba
4. Kas turėjo įtakos demarkacinės linijos tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos nustatymui?
a) Kim Ir Seno mirtis b) Šaltasis karas c) Korėjos karas
5. Kodėl, JAV nuomone, Kim Jong Ilo režimas Šiaurės Korėjoje yra pavojingiausias Vakarų Pasaulio priešas?
a) Dėl koncentracijos stovyklų Šiaurės Korėjoje b) Dėl Šiaurės Korėjos socialistinės ideologijos c) Dėl galimo Šiaurės Korėjos branduolinio ginklo panaudojimo

Leave a Comment