Pusiau prezidentinis valdymas

Pranešimas

Pusiau prezidentinis valdymas

Pirmą kartą terminas „pusiau prezidentinis“ pavartotas 1957 m., apibūdinant Austrijos politinę sistemą, o labiau įprastam Prancūzijos kontekstui — po dvejų metų. Tačiau akademinė šio termino vartosena siejama su Maurice’u Duverger, kuris jį pristatė 1970 m. ir patikslino bei išplėtojo vėlesniuose darbuose, iš kurių žinomiausias — angliškasis jo straipsnis 1980 m. žurnale. Nors Prancūzijoje teorinė diskusija apie pusiau prezidentizmo kaip sąvokos reikalingumą vyko jau iki tada, į pasaulį šis terminas atėjo dar vėliau, maždaug nuo devintojo dešimtmečio vidurio. Gali būti, kad kaip tik dėl pernelyg maažo laiko tarpo įsitvirtinti pusiau prezidentizmas tebėra diskusijas kelianti sąvoka, nors vis dažniau pripažįstamas kaip politinės sistemos tipas.

Taigi pusiau prezidentinę valdymo sistemą galima apibūdinti tokiais pagrindiniais bruožais:

ь prezidentą renka ne parlamentas, bet valstybės tauta;
ь prezidentas disponuoja svarbiais vykdomosios valdžios įgaliojimais;
ь vis dėlto prezidentui nepriklauso visi vykdomosios valdžios įgaliojimai, nes vyriausybei tiesiogiai vadovauja ne prezidentas, bet ministras pirmininkas;
ь ministrą pirmininką skiria prezidentas, tačiau tik parlamentui pritarus;
ь ministras pirmininkas gali vadovauti vyriausybei, jeigu turi parlamento daugumos pasitikėjimą;

Kaip matome, pusiau prezidentinė vykdomosios valdžios struktūra turi ir parlamentinio, irr prezidentinio valdymo ypatybių.
Priešingai negu parlamentinio valdymo sistemoje čia valstybės vadovą valstybės tauta paprastai renka tiesiogiai. Taip išrinktas prezidentas tampa galinga politine figūra, kuriai pagal konstituciją pavedama tvarkyti svarbiausius valstybės reikalus, nustatyti pagrindines užsienio ir vidaus politikos kryptis. Tačiau nuo pr

rezidentinio valdymo šis atvėjis skiriasi tuo, kad čia prezidentas pats tiesiogiai vyriausybei nevadovauja. Respublikos prezidentas nustato bendrąsias vidaus ir užsienio politikos kryptis, tuo tarpu kasdieniu valstybės reikalų tvarkymu užsiema vyriausybė. Tačiau prezidentas savo dispozicijoje turi keleta labai svarbių įgaliojimų, kurie leidžia daryti esminę įtaką vyriausybės veiklai. Visų pirma, patį ministrą pirmininką ir kitus vyriausybės narius (premjero teikimu) skiria prezidentas, o ne parlamentas. Antra, prezidentas turi teisę pirmininkauti vyriausybės posėdžiams arba netgi sušaukti juos svarbiais valstybės reikalais. Pagaliau trečia, kaip ir prezidentinio valdymo atveju, čia prezidentas disponuoja suspensyvinio veto teise parlamento priimtų įstatymų atžvilgiu.
Kita vertus, pusiau prezidentinėje sistemoje išlieka ir kai kurie esminiai parlamentarizmo požymiai. Svarbiausias jų – tai parlamentinė vyriausybės atsakomybė. Kad vyriausybė galėtu pradėti veikti, reikia, kad jos veiklos programai irr apskritai visai veiklai pritartų parlamentas. Todėl nors prezidentas formaliai gali paskirti ministru pirmininku bet ką, tačiau realiai jis negali skirti to asmens, kuris yra nepriimtinas parlamento daugumai. O štai Lietuvoje Konstitucijos 92 straipsnis netgi formaliai reikalauja, kad ministrą pirmininką prezidentas skirtų ir atleistų tiktai Seimui pritarus.
Taigi prezidento galimybės formuojant vyriausybės ir apskritai prezidento ir vyriausybės darbo darna labai priklauso nuo politinės parlamento sudėties. Žinoma, jeigu prezidentas ir parlamentinė dauguma yra tos pačios politinės partijos atstovai, tai ypatingų problemų nekyla. Tačiau je
ei šias dvi valdžios institucijas kontroliuoja priešingų pažiūrų politikai, tai paprastai nusileisti tenka prezidentui ir ministru pirmininku skirti ne sau, bet parlamento daugumai priimtiną asmenį. Tiesa, ir čia prezidentas turi galimybę pakeisti padėtį, nes disponuoja teise paskelbti pimalaikius parlamento rinkimus, tikėdamasis, kad nauji rinkimai suformuos jam palankesnę parlamento daugumą. Bet tai yra gana rizikingas politinis ėjimas, nes niekas negali būti tikras, jog rinkimų rezultatai bus palankesni. Lietuvos Konstitucija apskritai mažina tokių pirmalaikių Seimo rinkimų skelbimo galimybę, nes jos 87 straipsnis numato, kad tokiu būdu naujai išrinktas “Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus”.
Taigi pusiau prezidentinis valdymas yra savotiška tarpinė demokratinio valdymo forma, kuria siekiama išvengti tiek parlamentinio, tiek prezidentinio valdymo trūkumų. Kartu tai labai lanksti valdymo sistema, kuri gali gerai prisitaikyti prie susiklosčiusios politinės padėties. Vaizdžiai kalbant, ši valdymo sistema turi tą pranašumą, kad nekeičiant konstitucijos ir priklausomai nuo politinių jėgų išsidėstymo ji gali “važiuoti dviem greičiais”, t. y. nuo prezidentinio valdymo pereiti prie parlamentinio, ir atvirkščiai:

ь kai prezidentūrą ir parlamento daugumą kontroliuoja ta pati partija (partijų blokas), valstybės vyriausybė veikia kaip prezidentinio valdymo sąlygomis, tik skirtumas tas, kad nėra didelių prieštaravimų tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, vadinasi, nėra ir po

olitinių sprendimų priėmimo vilkinimo, atsakomybės savininko užsimaskavimo ir kitų prezidentinio valdymo trūkumų;
ь jeigu prezidentūrą ir parlamentinę daugumą kontroliuoja skirtingos orientacijos politinės jėgos, tai valdymas iš esmės virsta parlamentiniu. Prezidentas skiria premjerą ne savo nuožiūra, o, gerbdanas visuotinę rinkimų teisę, tą asmenį, kurį remia parlamento dauguma.
Apskritai pusiau prezidentinis valdymas nėra labai griežtais principais apibrėžtas vykdomosios valdžios organizacijos modelis. Egzistuoja gana didelė konstitucijų variantų įvairovė. Pavyzdžiui, nors ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje veikia pusiau prezidentinis valdymas, bet galima pastebėti ir kai kurių esminių skirtumų bei teigti, kad konstituciniu požiūriu Lietuvos prezidentas yra silpnesnis už Prancūzijos, nes negali pirmininkauti vyriausybės posėdžiams.Todėl pusiau prezidentinį valdymą būtų galima tiksliau apibūdinti kaip įvairių galimybių spektrą, kurio kraštai yra grynasis parlamentizmas ir grynasis prezidentizmas.
Taigi, baigus skaityti pranešimą, galima daryti išvadą, kad pusiau prezidentinio valdymo modelis yra tikrai labai įdomus, tačiau dar išsamiau ir nuodugniau tyrinėtinas dalykas. Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tokia lanksti valdymo sistema įgalina tautas pasirinkti jų politinei situacijai ir politinei kultūrai tinkamą demokratinio valdymo įgyvendinimo formą.

Leave a Comment