Komunikacijos proceso stebėjimas

ĮVADAS

Komunikacijos procesas užima labai svarbią vietą visų žmonių gyvenime, kadangi šiuo procesu realizuojami žmoniškieji santykiai. Bendraudami mes praleidžiame daug laiko ir dažnai net nesusimąstome, jog tai ne visada vyksta tinkamai ir efektyviai. Komunikacija yra platesnė sąvoka, nei tik dalijimasis mintimis, jausmais, ketinimais. Efektyvi komunikacija vyks tada, kai žmogus, priimantis informaciją, ją priima tokią, kokia ji buvo perduota, neiškraipytą.
Kiekvieną organizaciją sudaro kartu dirbantys ir tam tikrų tikslų siekiantys žmonės. Jų darbo kokybė ir rezultatai labai didele dalimi priklauso nuo sklandaus komunikacijos prroceso organizacijoje. Komunikacija yra gija, jungianti visas svarbiausiais valdymo proceso dalis: planavimą, organizavimą, valdymą ir kontrolę. Organizacijos veikla be komunikacijos yra neįmanoma.
Vadovo darbas apima dvi savo pobūdžiu labai skirtingas dalis: sprendimą ir užtikrinimą, kad tas sprendimas būtų jo pavaldinių įgyvendintas. Abi šias grandis jungia trečioji, ypatingai svarbi vadovo darbe, grandis – komunikacija.
Komunikacijos proceso kelyje slypi daug kliūčių, trukdančių efektyviai keistis informacija pradedant informacijos atsiradimu ir kodavimu, baigiant grįžtamo ryšio užtikrinimu.
Šio darbo tikslas išanalizuoti ir aptarti stebėtą komunikacijos procesą.
Pirmi trys daarbo skyriai skirti komunikacijos proceso apibūdinimui, išskiriamos komunikacijos proceso organizacijoje ir efektyvios vadovo komunikacijos ypatumai.
Ketvirtame skyriuje analizuojamas stebėtas komunikacijos procesas.
Darbo pabaigoje pateikiamos išvados.

TURINYS

ĮVADAS.............................. 2
1. KOMUNIKACIJOS PROCESO APIBEDINIMAS.................... 4
2. KOMUNIKACIJOS PROCESAS ORGANIZACIJOJE............... 7
3. VADOVO KOMUNIKACIJOS.............................. 8
4. KOMUNIKACIJOS PROCESO STEBĖJIMO DUOMENŲ APRAŠYMAS
IR ANALIZĖ.............................. 10
4.1.Stebėtos situacijos apibūdinimas......................... 10
4.2. Komunikacijos proceso analizė............................ ..11
IŠVADOS.............................. 13
LITERATŪRA.............................. 14

1. KOMUNIKACIJOS PROCESO APIBŪDINIMAS

Komunikacija su

uprantama kaip procesas, kurio metu žmonės keičiasi informacija naudodami kokią nors ženklų sistemą.
Galima išskirti keturis pagrindinius pasikaitimo informacija proceso elementus:
1. Siuntėjas – asmuo, perduodantis informaciją;
2. Pranešimas – informacija, kuri yra perduodama;
3. Kanalas – informacijos perdavimo priemonė;
4. Gavėjas – asmuo, kuriam skirta informacija ir kuris ją interpretuoja.
Pasikeitimas informacija paprastai susideda iš penkių etapų:
1. Informacijos atsiradimas – siuntėjas nusprendžią kokią ir kiek informacijos reikia perduoti.
2. Kodavimas ir kanalo pasirinkimas
Kodavimas – informacijos pavertimas žodžiais, intonacija gestais. Kodavimas informaciją paverčia pranešimu. Informacijos perdavimo priemonės gali būti verbalinės (žodžiai, tonas, akcentai, artikuliacija, greitis) ir neverbalinės (gestai, mimika, akių kontaktas, judesiai).
Siuntėjas turi pasirinkti ir perdavimo kanalą, kuris turi atitikti informacijos užkodavimo priemonės( žodžiu, raštu, elektroniniu paštu, telefonu ir t.t.). Jei kanalas neatitiks informacijos užkodavimo, komunikacijos procesas nebus efektyvus.
3. Perdavimas – siuntėjas panaudoja kanalą, perduodamas informaciją gavėjui. Tai fizinis informacijos peerdavimo veiksmas.
Dekodavimas – tai siuntėjo simbolių transformavimas į gavėjo mintis. Labai dažnai gavėjas savaip interpretuoja gautą informaciją., nes siuntėjo pasirinkti simboliai gavėjui turi kitokią reikšmę. Todėl būtina užtikrinti grįžtamąjį ryšį.
4. Grįžtamasis ryšys – užtikrinant grįžtamąjį ryšį gavėjas tampa siuntėju ir perduodamas savo įspūdį apie gautą informaciją, pereina visus minėtus etapus.
Komunikacijos lygmenys:
Vidinė – tai bendravimas su pačiu savimi.
Tarpasmeninė – bendravimas su kitais, norint pasidalinti nuomonėmis, patirtimi. Svarbiausi šio lygmens aspektai – tarpusavio suvokimas, keitimasis informacija ir tarpusavio poveikis vienas kitam.

Grupinė – žmonių bendravimas grupėje, siekiant išspręsti konkretų klausimą ar pr

roblemą. Grupiniame lygmenyje kiekvienas narys dalyvauja bendravimo procese ir atlieka tam tikras funkcijas (diskusijos, forumai). Grupinės komunikacijos metu kalbėjimas yra viešasis, derinami dialogo ir monologo komponentai.
Organizacinė – tai tokia komunikacija, kurios metu žmonės susiburia turėdami bendrą tikslą (paskaitos, mitingai, konferencijos). Organizacinė komunikacija dažniausiai yra monologinė, tačiau ir auditorija gali pateikti savo klausimus, kreiptis į kalbėtoją.
Viešoji.- Jos metu mintys turi būti aiškiai ir logiškai dėstomos, kalba turi būti įtikinama, taisyklinga, būtina stebėti kito žmogaus reakciją. Viešasis kalbėjimas gali būti ir monologinis, ir dialoginis.
Masinė – kalbėjimas didelei žmonių grupei, atsitiktinai susibūrusiai kurioje nors vietoje. Masinės komunikacijos priemonės yra radijas, televizija, kinas, spauda. Masinės komunikacijos kalba yra vieša ir monologinė. Ji perduoda įvairiausias žinias, sudaro bendras nuostatas (stereotipus), formuoja panašius įvairių reiškinių vertinimus, sukelia emocijas, paskatina imtis veiksmų. Masinės komunikacijos metu grįžtamasis ryšys labai silpnas, todėl ypač svarbi gera pranešimo forma.
Tarpkultūrinė – bendravimas vyksta tarp skirtingų tautų, kultūrų žmonių, todėl svarbu žinoti tos tautos kultūrą, bendravimo įpročius, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos kodų reikšmes.
Komunikacijos proceso efektyvumas
Pasikeitimo informacija efektyvumas
Komunikacijos procesą galima laikyti efektyviu, jeigu pasiekiami šie tikslai:
1. Gavėjas priima tokį pranešimą, kokį perdavė siuntėjas;
2. Gavėjas duoda siuntėjui reikiamą atsakymą;
3. Siuntėjas ir gavėjas vienas kito atžvilgiu turi būti palankiai nusiteikę;
4. Geri santykiai teigiamai veikia visą komunikacijos proceso efektyvumą;
Efektyvus informacijos siuntimas
Perduodamas informaciją siuntėjas turi siekti, ka
ad siunčiama informacija turi būtim suprasta adekvačiai. Informacija bus geriau suprasta kai:
o naudojami daugiau nei vienas perdavimo kanalas – gavėjas gauna informaciją per kelis pojūčius,

o pateikiami visi gavėjui reikalingi faktai, įvertinama, kad siuntėjas ir gavėjas turi skirtingą patirtį, požiūrius, poreikius ir emocijas,
o pasitikėjimo palaikymas, draugiški santykiai, mandagumas ir asmens įvaizdis taip pat yra vieni esminių efektyvaus bendravimo veiksnių .
Efektyvus informacijos priėmimas
Komunikacijos proceso sėkmė priklauso ir nuo informacijos gavėjo sugebėjimo ir noro dalyvauti šiame procese. Gavėjas padeda efektyviai perduoti informaciją kai:
o užduoda klausimus(uždarus, atvirus arba patikslinančius) – klausimai motyvuoja komunikaciją, atveria papildomus komunikacijos kanalus. Klausiant galima atskleisti pašnekovo tikslus, vertybes ir motyvus;
o aktyviai klausosi – aktyvai klausant galvoja du žmonės: ir informacijos siuntėjas, ir informacijos gavėjas;
o apriboja savo emocijas – neigiamas emocinis žmogaus nusiteikimas gali sąlygoti neteisingą gautos informacijos interpretavimą, sutrukdyti perduoti aiškią ir tikslią informaciją.
o labai svarbi komunikacijos procese yra neverbalinė kalba: kūno kalba, veido mimika, akių išraiška, gestai, poza.
o stebint žmogaus veido išraišką dažnai galima atskleisti žodžiais neišreikštus jausmus: džiaugsmą, pyktį, nuostabą baimę.
o tiesioginis akių kontaktas rodo pašnekovo nuoširdumą, atvirumą, pasitikėjimą. Jeigu akių kontakto vengiama, galima pajusti, kad pašnekovas yra neramus, nervingas, ką nors slepia.
o svarbu stebėti balso intonaciją (ne tik kas, bet ir kaip pasakoma), nes ji gali iškreipti tikrąją žodžių prasmę. Balso garsumas, aiškumas ar ritmas gali suteikti informacijai skirtingą reikšmę.

2. KOMUNIKACIJOS PR

ROCESAS ORGANIZACIJOJE

„Formaliai komunikaciją galima apibrėžti kaip bet kurį kitą procesą, kurio metu sprendimo priėmimo prielaidas vienas organizacijos narys perduoda kitam. Akivaizdu, kad be komunikavimo neįmanoma jokia organizacija, nes grupė negalėtų daryti įtakos atskiro asmens elgesiui“(3).
Komunikavimas yra ne tik esminė organizacijos dalis – nuo konkrečių komunikavimo metodų pasirinkimo priklauso, kaip organizacijoje pasiskirstoma sprendimų priėmimo funkcijomis.
Komunikacijos procesas organizacijoje vienija atskirų organizacijos elementų veiksmus siekiant bendro tikslo.
Galimybė leisti tam tikram žmogui priimti konkretų sprendimą priklauso nuo to, ar galima jam suteikti informaciją, kurios reikės priimant išmintingą sprendimą, ir ar jis apie savo sprendimą galės pranešti tiems organizacijos nariams, kurių elgesį turi lemti šis sprendimas.
Formalus ir neformalus komunikavimas
Kiekviena organizacija turi formaliai patvirtintą komunikavimo struktūra, sudarytą iš tikslingai sukurtų komunikavimo kanalų. Šią sistemą papildo neformalių kontaktų tinklas, susiformavęs organizacijos viduje ir pagrįstas socialiniais ryšiais.
Formali komunikacija organizacijoje gali būti dvejopa: vertikali ir horizontali.
Vertikali informacija – tai skirtingų hierarchinių lygių keitimasis informacija. Vertikali informacija perduodama iš lygmens į lygmenį dvejopai – „aukštyn“ „arba žemyn“.
„Žemyn“ informacija juda, kai asmuo, užimantis aukštesnę vietą organizacijos hierarchijoje siunčia informacija asmenims, užimantiems žemesnes pozicijas.
Pagrindinė komunikacijos „žemyn“ funkcija – visapusiškas organizacijos narių informavimas.
Informacija juda „aukštyn“, kai asmuo, užimantis žemesnę vietą organizacijos hierarchijoje, siunčia informaciją asmenims, kurie toje pačioje struktūroje užima aukštesnes pozicijas.
Informacijos „aukštyn funkcijos:
o teikia grįžtamąjį ryšį apie tai, ar tiksliai buvo suprasti gauti vadovų nurodymai,
o gaunami darbuotojų pasiūlymai leidžia juos įtraukti į bendrų įmonės tikslų sprendimų proceso tobulinimą,
o informacija apie neišspręstas darbo problemas, padeda apsisaugoti nuo naujų problemų ir išspręsti esamas.

3. VADOVO KOMUNIKACIJOS

Visuose vadybos reikaluose, prieš garsiai ištardamas kiekvieną žodį, vadovas turi aiškiai žinoti savo tikslą, kokių elgesio pasikeitimų ar kokio duotos užduoties atlikimo jis nori iš savo pavaldinio. Todėl vadovas turi aiškiai suvokti pavaldinio interesus ir surasti tą naudą, kurią pavaldinys gaus elgdamasis pagal vadovo norus. Turi vadovas išsiaiškinti ir pavaldinio žinias rūpimu klausimu, kad galėtų išreikšti savo mintį pavaldiniui suprantamu būdu, nesudarytų nereikalingų kliūčių aiškinantis nesuprantamus žodžius bei simbolius. Komunikacijoje, kaip ir skatinant pavaldinių darbą vadovui labai reikalingas įsijautimo į kito žmogaus būseną gebėjimas.
Operatyviai valdant organizacijos veiklą vadovas gali naudoti įvairias komunikacijų rūšis.
Komunikacijos rūšys gali būti skirstomos:
o pagal funkciją – valdymo, informacinės, emocinės,
o pagal komunikacijos priemones – fatinės, kalbinės, paralingvistinės, daiktinės,
o pagal informacinius procesus – rinkimas, apdorojimas, skleidimas,
o pagal dalyvių skaičių – tarpasmeninės, grupinės, viešos,
o pagal kryptis – vienkryptės, dvikryptės, daugiakryptės,
o pagal įteisinimą – oficialios, neoficialios,
o pagal hierarchijos lygius – žemyn, aukštyn, horizontaliai,
o pagal interesų santykį – konfliktiniai, bendri, vienai pusei vyraujant (įsakymas, mokymas, prašymas, apklausa, interviu)(5).
Tarp vadovo komunikacijų daugiausia laiko atima tarpasmeninės komunikacijos. Vadovas, norėdamas, kad komunikacijos procesas paverstų jo mintis konkrečiais pavaldinių veiksmais, turi atsižvelgti į vertikalios komunikacijos „žemyn“ trukdymus:
o nepakankama arba neaiški informacija –dažnai vadovas pateikdamas užduotį darbuotojui, jos nepaaiškina arba suteikia per mažai informacijos;
o informacijos perteklius – kai informacijos yra per daug, sunku sukoncentruoti dėmesį į vieną svarbiausią;
o netinkamas laikas;
o iškraipymas ir filtravimas – gali būti kažkas sąmoningai nutylima arba pabrėžiama;
o netinkamas komunikacijos priemonių kanalų pasirinkimas –galima naudoti įvairias komunikacijos priemones, bet efektyviausia yra žodinė komunikacija, nes jos metu
o sudaromos palankesnės sąlygos grįžtamajam ryšiui užtikrinti (atsiranda galimybė paklausti, patikslinti).
o Ne visos vadovo veiklos komunikacijos vykdomos vadovo iniciatyva. Nemaža jų dalis pradedama pavaldinių, bendradarbių. Todėl vadovas turi mokėti efektyviai klausyti: gauti kuo daugiau informacijos apie siuntėjui aktualią problemą, sekti pranešimo turinį, nepertraukinėti, sekti siuntėjo nežodines komunikacijas.

4. KOMUNIKACIJOS PROCESO STEBĖJIMO DUOMENŲ APRAŠYMAS IR ANALIZĖ

4.1. Stebėtos situacijos apibūdinimas
Stebėtoji situacija vyko viename iš mažmeninės prekybos tinklo padalinių.
Stebimoji – dvidešimt septynerių metų padalinio direktorė.
Kiti komunikacijos proceso dalyviai – penkiolika šio padalinio darbuotojų.
Komunikacijos procesas vyko darbo metu. Jis užtruko vieną valandą.
Komunikacijos procesas prasidėjo, padalinio vadovei sužinojus, kad visame tinkle paskelbti „metų darbuotojo“ rinkimai. Kiekvienas padalinys turėjo išrinkti savo kandidatą, pretenduojantį į šį apdovanojimą. Rinkimai vyko dviem turais: kiekvieno padalinio darbuotojai balsuoja (slaptu balsavimu), ir balsavimo rezultatus siunčia personalo skyriui. Buvo paskelbta, kad į antrą turą iš visų padalinių pateks tik 50 daugiausia balsų surinkusių darbuotojų.
Direktorė sumanė pranešti pavaldiniams apie organizuojamus rinkimus ir pasiūlyti balsuoti visiems už vieną kandidatą vienbalsiai, kad šiam būtų didesnė tikimybė patekti į antrą turą. Direktorės tikslas šio komunikacijos proceso metu buvo pasiekti, kad pavaldiniai vienbalsiai balsuotų už jos manymu geriausiai per pastaruosius metus dirbusią darbuotoją.
Šis komunikacijos procesas baigėsi tuo, kad pavaldiniai susitarę tarpusavyje vienbalsiai balsavo už kitą darbuotoją – vieną iš dviejų pamainos vadybininkių.
Komunikacijos proceso eiga
Komunikacijos procesas prasidėjo susirinkus darbuotojams į darbą. Direktorė pranešė, kad vyks trumpas susirinkimas. Susirinkimo pradžioje direktorė informavo pavaldinius apie vykstančius „metų darbuotojo“ rinkimus, sąlygas ir taisykles. Suteikusi šią informaciją, direktorė pasiūlė susitarti visiems ir balsuoti už vieną kandidatą, nes jei visi balsuos už skirtingus kandidatus, šie surinkę po tris ar penkis balsus, neturės jokios galimybės patekti į antrą turą. Šis pasiūlymas buvo priimtas palankiai. Visi garsiai pradėjo svarstyti, už ką būtų priimtina balsuoti visiems. Šiek tiek pasiklausiusi, direktorė pasiūlė balsuoti už darbuotoją, kuri jos manymu (tai ji ypatingai pabrėžė) daugiausia nusipelnė šio titulo. Visiems staiga nutilus, vadovė pradėjo vardinti gerąsias šios darbuotojos savybes: darbštumas, atsakingumas, pareigingumas, draugiškumas ir t.t. Kažkas išdrįso pastebėti, kad siūloma darbuotoja labai nervinga, greitai užsiplieskia, nevaldo savo emocijų ir net pravirksta darbo metu. (Reikia pastebėti, kad ši replika galbūt ir nebūtų nuskambėjusi, jei siūloma kandidatė būtų dalyvavusi susirinkime. Tačiau ši sirgo.) Pavaldiniai pasiūlė kitą žmogų, galintį kandidatuoti. Tačiau direktorė tarytum nenugirdusi šių pasiūlymų, pradėjo aiškinti jos palaikomos kandidatūros nervingumo priežastis (ji turi paauglį vaiką, dėl kurio nepaklusnumo ši labai pergyvena) ir pabrėžia, kad šie trūkumai neatsveria gerųjų šios darbuotojos savybių. Vadovė dar kartą pasiūlo balsuoti už jau jos minėtą darbuotoją ir paskatina tai atlikti kuo greičiau, nes jai reikia suskaičiuoti ir išsiųsti rezultatus. Taip baigėsi susirinkimas.
Valandos bėgyje įvyko slaptas balsavimas. Direktorė suskaičiavusi ir pamačiusi balsavimo rezultatus atrodė labai nusivylusi ir suglumusi. Paklausta, kas laimėjo, tyliu balsu ištarė laimėtojos vardą ir kiek garsiau pašaipiai pridūrė, nesitikėjusi tokių rezultatų ir kad merginos balsavo už šią vadybininkę dėl to, jog ši didelę dalį darbų daro už jas.

4.2. Komunikacijos proceso analizė
Bendravimas –tai procesas, kuriame dalyvauja žmonės, turintys savo poreikius ir tikslus, kuriuos jie siekia šio proceso metu patenkinti.
Analizuojant šį komunikacijos procesą, visų pirma galima teigti, kad stebimoji, nepasiekė to tikslo, kurį norėjo pasiekti.
Priminsiu, kad stebimosios (padalinio vadovės) tikslas buvo pasiekti, kad pavaldiniai, geriausio „metų darbuotojo“ rinkimų metu vienbalsiai balsuotų už jos manymu geriausiai per pastaruosius metus dirbusią darbuotoją.
Šis komunikacijos procesas nepavyko dėl to, kad:
1. Buvo pasirinkta vienpusė komunikacijos perdavimo forma – vadovė pateikė informaciją, pareiškė savo nuomonę ir nesiekė grįžtamojo ryšio. Šiuo atveju reikėjo pasirinkti dvipusę komunikacijos formą – vadovė gavusi informaciją apie „geriausio darbuotojo“ rinkimus, perduoda ją savo pavaldiniams, suteikia galimybę laisvai diskutuoti ir kiekvienam pareikšti savo nuomonę.
2. Vadovė neįvertino ir nesuprato gavėjo poreikių – šiuo atveju tai pripažinimo poreikis. Vadovei pasisakius už vieno pavaldinio kandidatūrą, pasireiškė darbuotojų konkurencija. Apie tai galima spręsti ir įvertinus rinkimų rezultatą. Kadangi galima buvo balsuoti tiek už pardavėjus, teik už vadybininkus ar direktorę, žemiausias pozicijas padalinio hierarchijoje užimantys darbuotojai, kurių buvo dauguma, balsavo ne už savo kolegą, o už vieną iš vadybininkų.
3. Vadovė neįvertino asmeninių komunikacijos barjerų atsiradimo. Šiuo atveju tai skirtingo suvokimo atsiradimas. Vadovė, girdama ir siūlydama išrinkti geriausiu darbuotoju tik vieną pavaldinį, tikėjosi, kad kiti pavaldiniai tai suvoks, kaip vadovės pastangas padėti darbuotojams greitai ir tinkamai apsispręsti. Tačiau pavaldiniai tai suvokė, kaip atvirą vadovės palankumo vienam darbuotojui pripažinimą. Šiuo atveju vadovė galėjo dalyvaudama bendroje diskusijoje pareikšti savo nuomonę, pasiūlydama bent du ar daugiau jos nuomone tinkamų kandidatų.
4. Pasirinktas per daug formalus kalbos stilius. Jei kalbos stilius būtų ne toks formalus, atsirastų palankesnės sąlygos grįžtamajam ryšiui užtikrinti.
5. Stebimoji neklausė, ką kalba jos pavaldiniai – apsimetė nenugirdusi kai kurių replikų, greitai nutraukė diskusijas, nepastebėjo nežodinės savo pavaldinių kalbos – suglumimo, nusivylimo.
6. Vadovė rodė nepakankamą susidomėjimą pavaldinių nuomone, net galima buvo pastebėti, kad ji jai visai neįdomi, nes pasiūlius kitus galimus kandidatus, ji net nesileido į diskusijas.
Nepaisant tinkamai pasirinkto balso tono ir garsumo, kalbos aiškumo ir tikslumo, komunikacijos proceso laiko organizavimo, šis komunikacijos procesas nebuvo sėkmingas.
Komunikacijos procesas – tai ne tik pasikeitimas informacija, jo metu žmonės keičiasi jausmais, mintimis, ketinimais. Jo metu gali būti patenkinti ar nepatenkinti komunikacijos proceso dalyvių poreikiai ir tikslai.
Analizuojamo komunikacijos proceso metu:
Stebimoji aiškiai ir laisvai pareiškė savo nuomonę, nesuteikdama šios galimybės kitiems, t.y. nesiekė grįžtamojo ryšio. Galima teigti , kad šio proceso metu ji patenkino savo poreikius, bet tikslo nepasiekė.
Kiti komunikacijos proceso dalyviai neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės, nebuvo patenkinti jų pripažinimo, pagarbos poreikiai, kuriuos jie patenkino ne komunikacijos proceso metu, o pareikšdami savo nuomonę slapto balsavimo metu. Todėl galima teigti, kad pavaldiniai pasiekė savo tikslą ir patenkino poreikius vienbalsiai balsuodami už savo pasirinktą kandidatą.

Komunikacijos proceso stebėjimo protokolas
Nr. Kas stebima Įvertinimas(nuo 1 iki 5)
1. Balso tonas 5
2. Balso garsumas 5
3. Intonacija 5
4. Kalbos aiškumas, tikslumas 5
5. Kalbos stilius (per daug formalus) 3
6. Išsireiškimų indeksavimas (nebuvo atsižvelgta į pašnekovų statusą, jų galimybę suprasti) 1
7. Aktyvus klausymasis (nesugebėjo parodyti, kad supranta pašnekovus, pertraukinėjo jų kalbas) 1
8. Dėmesingumas (stebimoji rodė nekantrumą) 1
9. Atsiskleidimas 5
10. Įsijautimas (nesugebėjo pajusti kintančios pašnekovų nuotaikos) 1
11. Tvirtumas 3
12. Žiūrėjimas į akis 3
13. Išvaizda 5
14. Komunikacijos laiko organizavimas 5
15. Atstumas iki pašnekovo 5
16. Prisilietimai –
17. Gebėjimas keisti komunikacijos elementų pobūdį prisitaikant prie kito komunikacijos dalyvio emocinės būsenos, kalbos turinio ir kt. 1
18. Poza, gestai, veido išraiška
1.Poza – pasitempusi, savimi pasitikinti (tinkama vadovui)
2.Gestai – rankos buvo užimtos, todėl naudojami daugiau buvo galvos linktelėjimai, stengiantis įtikinti, bet ne klausantis.
3.Veido išraiška – komunikacijos proceso pradžioje džiaugsmas, vėliau nuostaba ir pyktis (atsiradus nuomonių skirtumui tarp stebimosios ir kitų dalyvių)
4. Žvilgsnis – daugiau valdingas nei nenuoširdus.
5

3
3

IŠVADOS

Kai kurie vadovai laikosi nuomonės, kad idėjos ir nurodymai turi eiti iš viršaus į apačią ir visiškai nekreipia dėmesio į tai, ką sako pavaldiniai.
Analizuojant šį komunikacijos procesą galima teigti, kad vadovas naudoja vienpusę komunikacijos „žemyn“ formą, kuri būdinga autokratiniam valdymo stiliui – pateikia informaciją, nesiekdamas grįžtamo ryšio.
Grįžtamojo ryšio nebuvimas mažina vadovo galimybes daugiau sužinoti apie savo pavaldinių suvokimą, poreikius, vertybes, patirtis ir nuostatas.
Komunikacijos proceso metu labai svarbu atsižvelgti į šio proceso dalyvių santykį. Šiuo atveju visų dalyvių interesai buvo bendri. Todėl šio komunikacijos proceso metu turėjo vykti diskusija, kurioje vadovė turėjo elgtis taip, kaip lygiateisis komandos narys. Tačiau šis komunikacijos procesas vadovės iniciatyva vyko pranešimo ar net nurodymo forma, o ne derybų ir diskusijų. Tik diskutuojant galima išklausyti kitą, įvertinti jo argumentus , aiškiai suformuluoti savo požiūrį.
Stebimoji šio komunikacijos proceso metu nepasiekė tikslo dėl to, kad: neįvertino ir nesuprato informacijos gavėjų poreikių, neįvertino asmeninių komunikacijos barjerų atsiradimo, rodė nepakankamą susidomėjimą pavaldinių nuomone, pasirinko per daug formalų kalbos stilių.
Bendravimo procese vyksta informacijos perdavimas ir suvokimas.
Klausimas yra pagarbos pašnekovams demonstravimo būdas. Reikėtų atkreipti dėmesį tai, ką sako žmonės. Labai svarbu paskatinti žmones laisvai kalbėti, nestabdyti jų.

LITERATŪRA

1. Vadyba / James A.F. Stoner, R. Edward Freeman, Daniel R. Gilbert, Jr. Kaunas. 2001. 662p. ISBN 9986–850–30–4.
2. Sakalas A. Personalo valdymas: vadovėlis / Algimantas Sakalas, Violeta Šilingienė. Kaunas. 2000. 205p. ISBN 9986–13–818–3.
3. Baršauskienė V. Žmogiškieji santykiai/ Viktorija Baršauskienė, Birutė Janulevičiūtė. Kaunas: Technologija, 1999. 387 p. ISBN 9986-13-715-2
4. Fabijonas Saulius Butkus. Vadyba: organizacijos veiklos operatyvaus valdymo pagrindai Vilnius: Eugrimas, 2003. 240 p. ISBN 9955-501-39-1.

Leave a Comment