POLITINIŲ SROVIŲ IŠEIVIJOJE FORMAVIMASIS

POLITINIŲ SROVIŲ IŠEIVIJOJE FORMAVIMASIS
Lietuvos išeivijos socialinė-politinė mintis

Turinys

Įvadas....3
Ideologinių srovių atsiradimą lėmė....4
Politinių srovių formavimasis.... 6
Išvados.....10
Literatūra....11Įvadas
Žymi lietuvių dalis kapitalizmo laikotarpiu emigravo iš gimtojo krašto į užsienio šalis. Slenkant dešimtmečiams, išeiviai iš Lietuvos vis didesniu mastu integravosi į savo ,,naujųjų tėvynių“ vsuomenę. Tai įtakojo jų politines pažiūras ir tų pažiūrų vystymosi eigą. Tačiau ne tik tų šalių, kuriose apsigyveno emigrantai iš Lietuvos, politinės gairės įtakojo išeivi pažiūras. Bene didžiausių įtaką lietuvių išeivijos ideologinių srovių raidai darė Lietuvos socialinė raida, jos politinis gyvenimas bei visuomeninės filosofinės minteis isstorija, nes užsienio lietuviai jautėsi glaudžiai susiję su tėvų krašto gyvenimu ir žmonėmis.
Dauguma senųjų lietuvių išeivių svetur tapo proletarais, įsijungė į klasių kovą savo ,,naujosiose tėvynėse“, kūrė savo organizacijas, leido pažangią spaudą ir literatūrą, išvystė platų kultūros darbą. Kai carizmo ir fašizmo metai Lietuvije nebuvo galimygių legaliai spausdinti pažangiąją, ypač marksistinę, literatūrą, užsienyje einanti lietuvių spauda buvo tribūna ne tik išeiviams, bet ir Lietuvos inteligentijai. Išeivijoje buvo išleista daug literatūros, skleidžiančios materialistinę pasaulėžiūrą bei socializmo idėjas. Ši literatūra darė reikšmingą pooveikį filosofinės minties raidai ir revoliuciniam judėjimui krašte.
Taigi ne tik Lietuvos politinės gairės įtakojo išeivijos ideologinių srovių formavimąsi, bei ir išeivija darė įtaką tų ideologinių srovių formavimuisi Lietuvoje.Ideologinių srovių atsiradimą lėmė
Lietuvių išeivijo tautinis apsisprendimas
Prieš atsirandant ideologinėms ir politinėms srovėms li

ietuvių išeivijoje turėjo atsirasti organizuota lietuvių išeivija, todėl atvykėliai iš Lietuvos jungėsi ir taip formavo išeiviją. Pirmajan lietuvių išeivijos formavimosi etapui būdingi sudėtingi santykiai su lenkų išeivija. Atsidūrę tarp svetimšalių, nemokėdami jų kalbos, nesusipažinę su jų gyvenimo būdu, lietuvių išeiviai ieškojo artimesnių nacionaliniu ir socialiniu požiūriu žmonių. Šia prasme ypač artimi lietuviams buvo lenkai, kurių kalbą ir gyvenimo būdą daugelis emigrantų pažino dar būdami tėvynėje, kuriuos siejo istorinės ir kultūrinės tradicijos; tikinčiuosius lietuvius su lenkais siejo bendra religija. O kadangi daugelis kunigų buvo linkę sutapatinti katalikybę su lenkybe, jie ir Amerikoje tikinčius lietuvius stengėsi polonizuoti, pajungti savo įtakai, panaudodami bažnyčią bei unijinę propagandą: ,,Su lenkais lietuviai ėmė gyventi, priėmė jų kalbą, įstojo į jų draugijas, skaitė jų laikraščius“.
Lenkiškoji ir sulenkėjusi liietuviškoji dvasininkija bei buržuazija šiuos lietuvių ir lenkų ryšius išnaudojo savanaudiškiema tikslams. Laikydamiesi unijinės orientacijos, paneigdami lietuvių apsisprendimo teisę, siekdami stiprinti ,,lenkiškosios“ katalikų bažnyčios įtaką, lenkomanai skatino lietuvius kartu su lenkais kurti katalikiškas partijas, statyti lenkų katalikų bendrijas, viliojo iš parapijiečių santaupas bažnytiniais mokesčiaiais, duoklėmis, aukomis. Visos šios lietuvių tikinčiųjų sudėto lėšos buvo naudojamos lenkų kunigų nuožiūra bažnyčioms statyti. Pirmieji JAV lietuviai ateiviai pajuto, kad juos apraizgė pinklėmis lenkiškieji biznesmenai drauge su sulenkėjusiais lietuviais kunigais ir biznieriais.
Todėl vienas pirmųjų lietuvių iš
šeivijos organizavimosi žingsnių buvo jos pasipriešinimas klerikalinei polonizacijai, arši kova prieš unijines tendencijas, siekusias paneigti gimtąją kalbą ir kultūrą. Ši kova truko beveik du dešimtmečius, maždaug iki 1890 – 1895m. Tam pasipriešinimui lietuvius paskatino ne vien tik natūralūs nacionalinio apsisprendimo, naudojimosi gimtąja kalba ir kultūra rūpesčiai, bet ir siekimas išsivaduoti iš lenkiškojo biznierių jungo.
Kovoje prieš klerikalinę polonizaciją ryškėjo ne tik nacionalistinės, bet ir demokratinės, dargi socialistinės tendencijos, gimė lietuvių išeivijos materialistinė visuomeninė filosofinė mintis. Po atsiskyrino nuo lenkų susiformavusi lietuvių išeivija siekė tarpusavio bendrumo, telkėsi į organizacijas.

Kas darė įtaką ideologinių srovių formavimuisi?
Lietuvių išeivijos kultūrinis brendimas, tautinis apsisprendimas ir socialinė klasė ryškiai atsispindėjo išeivijos spaudos ir organizacijų raidoje.
Pirmasis laikraštis – ,,Gazieta lietuviška“ pasirodė 1879m., kurio leidėja ir redaktorius buvo Tvarauskas. Po ,,Gazietos lietuviškos“ pasirodė arti 30 pavadinimų laikraščių. Kai kurie jų turėjo reikšmės ne tik išeivijai, bet ir Lietuvai. Pirmieji laikraščiai reiškė ir klerikalinių unijinių tendencijų, ką rodo antrojo laikraščio pavadinimas – ,,Unija“; tačiau jau jame atsispindėjo ir pirmosios išeivių spaudoje socialistinės idėjos, nes laikraštį ėmė redaguoti Šliūpas, kuris tuo metu skleidė socialistines idėjas. Iš pradžių laikraščiai laikėsi unijinės orientacijos, tačiau netrukus, kai lietuvių išeiviai atsiskyrė nuo lenkų, pasirodė ir ėmė vyrauti laikraščiai, kurie skleidė lietuvių nacionalinio apsisprendimo, demokratines, antiklerilalines ir net socialistines idėjas. Taigi po

olitinės idėjos išeivijoje buvo platinamos per spaudą, kuri buvo laisva ir legali, ne taip kaip Lietuvoje.

Gana reikšminga buvo ir tai, kad paskutiniaisiais XIXa. dešimtmečiais Amerikoje susispietė daug aktyvių įvairių ideologinių srovių Lietuvos ir išeivijos kultūros veikėjų, kurie atliko svarbų vaidmenį visoje lietuvių kultūrinėje ir ideologinėje veikloje: Valdas Dembinckis, Jonas Šliūpas, Antanas Burba, Juozas Adomas-Šernas, Juozas Šukys, Jonas Mačys-Kėkštas ir kiti. Jie turėjo įtak.os tautiečių ideologinių grupių ir srovių formavimuisi. Bene labiausiai pasižymėjo vienas pirmųjų ,,Aušros“ sąjūdžio vadovų Jonas Šliūpas, nes savo veikla jis pritraukė ir kitus ,,aušrininkus“ . Jie domėjosi nacionaline tautiečių padėtimi, lietuvių ir lenkų išeivių santykiais. ,,Aušrininkai“ ir jų šalininkai suorganizavo Niujorke JAV lietuvių laikraščiui leisti ,,Lietuvos mylėtojų draugiją“, kuri tais pačiais metais išleido savarankišką laikraštį ,,Lietuviškasis balsas“. Šis laikraštis skleidė liberalias idėjas: stengėsi žadinti tarp išeivių lietuvybę, ragino atsiskirti nuo lenkų savišalpos organizacijų, bažnyčios, taip pat lietuvių laisvamanių ir besiformuojančiųjų socialistų straipsniai bei kalbos, kviečiantys darbininkus šviestis, organizuotis ir priešintis monopolistinio kapitalo žiaurumams, rado senųjų ir tebeatvykstančiųjų į JAV lietuvių masių pritarimą.Politinių srovių formavimasis
Liberaliosios laisvamaniškos ir koncervatyviosios klerikalinės srovių susidarymas

,,Aušrininkai“ vadovaujami J. Šliūpo stengėsi suburti JAV lietuvius ir įsteigė lietuvišką savišalpos organizaciją – Susivienijimą visų lietuvių Amerikoje (SVLA), kurio spaudos organu buvo paskelbtas ,,Lietuviškasis balsas“. Tuo tarpu koncervatyviosios klerikalinės unijinės or
rientacijos jėgos kaip atsvarą įkūrė naują savišalpos organizaciją –Visų Amerikos lietuvių katalikiškųjų draugijų susivienijimą (VALKDS), kuris turėjo rūpintis bendrosiomis lenkų ir lietuvių išeivių pašalpomis ir kultūra. Jos laikraštis buvo ,,Vienybė lietuvninkų“. Abu minėti susivienijimai ir jų spaudos organai pradėjo tarpusavio vaidų kampaniją, kurią pralaimėjo SVLA, o laimėjusieji pasivadino SLA. Vėliau į Ameriką atvykus kunigui A. Burbai, lietuvių koncervatyviosios klerikalinės nacionalistinės pakraipos veikėjui prieštaravimai tarp laisvamanių ir koncervatorių sušvelnėjo. Šios abi grupuotės ėmė intensyviai skleisti ,,lietuvių vienybės“ idėją, kartais įeidamos į bendras organizacijas.
Bet tuo pat metu išeivijoje brendo ir antras konfliktas – tarp konservatyviosios ir liberaliosios laisvamaniškosios srovių, kurios, atsiribojusios nuo unijinių sluoksnių, nebegalėjo ilgiau bendradarbiauti. Koncervatyviesiems JAV lietuviams atsiskyrus nuo lenkų nacionalistų ir įsijungus į lietuvių tautinio judėjimo srautą, sustiprėjo klerikalų pozicijos tikinčiųjų lietuvių išeivių tarpe. Tai sudarė kunigams palankias sąlygas ryžtingiau veikti prieš laikinuosius savo sąjungininkus – liberalus-laisvamanius, kuriuos SLA vadovai smurtu pašalino iš organizacijos.
Tuo būdu SLA narriai suskilo į dvi grupuotes. Vieną grupuotę sudarė liberaliosios laisvamaniškosios ir socialistins krypties šalininkai, pasilikę savo savišalpinei organizacijai senąjį – Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) – vardą. Antrosios – koncervatyviosios katalikiškosios – srovės šalininlai susikūrė Lietuvių Rymo katalikų susivienijimą Amerikoje (LRKSA). Šie du susivienijimai, nepaisant formaliai savišalpinės jų paskirties, iš esmės tapo dviejų lietuviškosios išeivijos grupuočių politiniais centrais, apie kuriuos telkėsi ir kitos šių grupuočių organizacijos.

Katalikiškoji srovė
Klerikalinė katalikiškoji srovė egzistavo jau seniau, bet kaip politinė grupuotė ji atsirado 1901m., suskilus SLA, su klerikaliniu Lietuvor Rymo katalikų susivienijimu Amerikoje nuėjo mažiau kaip pusė iki tol veikusio SLA narių. Spaudos organu tapo ,,Tėvynė“, vėliau ją perėmė liberalai. Katalikų ideologinis pagrindas buvo popiežiaus Leono XIII enciklika. Ši enciklika buvo priešiška nacionaliniam ir socialiniam darbo žmonių išsivadavimo judėjimui, o ypač marksizmo mokslui, kuris tuo metu plačiai plito po pasaulį. Enciklika skelbė klasių vienybę, darbininkų ir kapitalistų interesų darnumą. Viešpataujančios reakcinės valdžios ir santvarkos, pagal encikliką ,,dievo duotos“, o privatinės nuosavybės teisės – kiekvieno žmogaus įgimta ir turinti pirmenybę netgi prieš valstybinę teisę, skelbė ši enciklika. Ji mokė tikinčiuosius paklusti esamai valdžiai, todėl ji tais laikais pasisakė už išsaugojimą carinės priespaudos Lietuvoje. Revoliucijos laikais aktyviai kovojo už carizmo ir kapitalistinės santvarkos išsaugojimą t.y. palaikė buržuaziją. Leido laikraščius ,,Žvaigždė“, ,,Katalikas“. 1905 jie įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partiją, kurios programą parengė J. Mačiulis-Maironis, A. Jakštas, P. Bučys. Tačiau jie stokojo politinės organizacijos, kurios pagalba galėtų sėkingiau kovoti prieš demokratines jėgas. Tik nuo XX a. Susidarė stipri kelrikalinė politinė srovė, kuri aktyviai skleidė propagandą prieš jai priešiškas jėgas.

Laisvamaniai
Katalikams priešiška jėga buvo laisvamaniai. Pirmoji lietuvių bendrija, numačiusi skelbti vien laisvamanybę buvo ,,Spindulys“, įkurta 1895m. Pensilvanijoje. Ji draudė savo nariams priklausyti religinėms organizacijoms, būti palaidotiems su religinėms apeigoms ir kt. Buržuaziniai laisvamaniai kovojo n.e prieš turtinguosis ir valdančiuosius, ne prieš kapitalistinę santvarką, bet prieš religiją, bažnyčią ir kunigus, kurie, tiesa, kaip tik gynė valdančiųjų interesus. Taigi jie veikė tik prieš vieną kapitalistinės santvarkos reiškinį, kad ir šios santvarkos ramstį, būtent prieš oficialios religijos ir bažnyčios ekonominį, politinį ir ideologinį įsigalėjimą, prieš bažnyčios tarnų išimties teises.
1900 m. Brukline įvyko steigiamasis JAV lietuvių laisvamanių seimas, įkūręs Lietuvių laisvamanių susivienijimą Amerikoje, kuriems priklausė J. Šliūpas, L. Ereminas, J.Naujokas, V. Dembskis. Pagrindiniai veiklos principai: atmesti bažnyčios ir šv. Rašto neklaidingumą, aiškinti gyvybės ir žmogaus evoliuciją gamtos evoliucija, pripažinti mokslo autoritetą visiems gyvenimo ir filosifijos klausimams, taip pat aiškinti, jog doros ir etikos atsiradimas yra susiję su žmonių tarpusavio santykių patirtimi ir nieko bendra neturi su religija, siekti visiems žmonėms dorybės, laisvės ir teisingumo. Be to, JAV lietuvių laisvamaniai reikalavo įvesti žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę Lietuvoje.

Liberalų ir socialisų konfliktas
SLA ilgus metus buvo masiškiausia JAV lietuvių draugija, o joje vykusios kovos atspindėjo ideologinius ir politinius procesus emigracijoje.Tačiau ir SLA klasiniu ir politiniu požiūriais nebuvo vieningas. Į centrinį SLA organą pateko daugiausia liberalios JAV lietuvių buržuazijos atstovai, kurie savo ruožtu rėmėsi lietuviais biznieriais, amatininkais, laisvųjų profesijų žmonėmis ir buvusiais liberalų įtakoje darbininkais. Tačiau susivienijimo eilėse taip pat buvo socialistų, kurių idėjos, aštrėjant klasių kovai, vis sparčiau plito. Daugeliu svarbių klausimų socialistai ir liberakai laikėsi skirtingų pozicijų.
Liberalai reiškė smulkiosios buržuazijos interesus. Jie skelbė, jog prakilniausia žmogaus paskirtis – ,,savo tautos gaivinimas, joje apšvietimo platinimas: leidžiant knygas, steigiant mokyklas ir šelpiant tuos, kurie darbuojasi tautos labui“. Prisidengdami ,,lietuvybės gaivinimo“ ir švietimo šūkiais, jie vis labiau siekė atitraukti darbo žmones nuo klasių kovos, išeivišką veiklą pajungti ,,tautinės vienybės“ uždaviniams, buržuazijos interesams.
Tuo tarpu socialistai reiškė buržuazijai priešingos darbininkų klasės interesus. Jų požiūris į visuomenę iš esmės skyrėsi nuo liberalų. Socialistai vertino visuomenės, susiskaldžiusios į dvi pagrindines klases – darbinnkus ir kapitalistus, – reiškinius iš klasių pozicijų. Tauta, teigė socialistai, gyvuoja darbo žmonių dėka, todėl darbo žmonės turi didesnę teisę, nei liberalai, vadovauti visuomeninėms lietuvių organizacijoms.
Skirtingos pažiūros buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios SLA susidarė dvi frakcijos: liberalų ir socialdemokratų.

Socialistinės srovės susiformavimas
Gilėjant kapitalistinės visuomenės prieštaravimams, vyko sparti JAV lietuvių socialinė, klasinė bei ideologinė diferencijacija. Plito marksizmo idėjos; šalia jau minėtų politinių srovių formavosi socialistinė srovė. Spauda supažindino išeiviją su K. Markso ir F.Engelso veikalais, taip pat su darbininkų profesinių sąjungų ekonomine ir politine kova. Socialistines idėjas platino tokie veikėjai kaip J Šliūpas, J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Mačys-Kėkštas, K. Bukaveckas-Bukaitis ir kt. Marksizmo idėjas dar nuosekliau skleidė besifomuojanti socialistinė darbininkų spauda, tai savaitraštis ,,Nauja gadynė“. Kitas laikraštis vaidinęs svarbų vaidmenį buvo ,,Pensilvanijos darbininkas“ , kuriame daug vietos buvo skiriama darbininkų judėjimo ir marksizmo teorijos klausimams. Čia darbininkai buvo raginami į vieną galingą partiją, kuri kovotų už kapitalizmo pakeitimą pažangesne santvarka. Šios idėjos buvo priimtinos ir lietuvių išeivijai, nes didžiąją jos dalį sudarė darbininkai.Tokių idėjų vedami lietuvių išeiviai netrukus pradėjo kurti lietuvių darbininkų profesines sąjungas, liettuvių darbininkų organizacijas ir kuopas. 1905 m. Niujorke įvyko Amerikos lietuvių socialistų kuopų I .suvažiavimas, kuriame buvo įkurta Amerikos Lietuvių socialistų partija (ALSP), 1907 m. pasivadinusi Amerikos Lietuvių socialistų sąjunga (ALSS). Jos spaudos organu tapo laikraštis ,,Kova“. Lietuvių socialistų partijos organizatoriai buvo J.Šuky, pramintas ,,socialistų tėvu“, J. Baltrušaitis, jo brolos A.Baltrušaitis, J. Ramanauskas, J. Jukelis ir kt.

Tautininkai
Socialistų ir liberalų konflikte palaipsniui išryškėjo trečioji pagrindinė lietuvių išeivijos ideologinė srovė – vadinamųjų ,,tautininkų“, arba ,,vidurio“, srovė, kuri aukščiau visko kėlė ,,tautinės vienybės“ idėją, už kurios slypėjo buržuazinių sluoksnių klasiniai interesai. Ji atsiranda, kai V.K. Račkauska, F. Živatauskas, A.B. Strimaitis ėmsi iniciatyvos sukurti atskirai nuo SLA savą, liberalų laisvamanių tautišką politinę grupuotę, kuri būtų laisva nuo socialistų įtakos. Brukline įvyko 63 liberalų ir laisvamanių atstovų seimas, nutaręs steigti lietuvių liberalų politinę grupuotę, kuri buvo pavadinta Tautinė lietuvių pirmeivių partija (TLPP). Taip šalia klerikalų ir socialistų įsitvirtino ir trečioji ideologinė lietuvių išeivijos srovė. Ji politiniu ir ideologiniu atžvilgiu nebuvo vienalytė, nes į jos narių sudėtį įėjo ir antisocialistų ir antiklerikalų, ir asmenų, kurie ankščiau aršiai konfrontavo, pavyzdžiui, J.Šliūpas ir J.O.Širvydas. Vidiniai nesutarimai atsispindėjo ir jų spaudoje. Iš pradžių spaudos organu buvo trys laikraščiai: ,,Lietuva“, ,,Vienybė lietuvių“, ,,Ateitis“. Pirmieji du laikraščiai buvo linkę bendradarbiauti su katalikais, o trečiasis su socialistais. Kiek vėliau liko tik ,,Ateitis“, kuri buvo pavadinta ,,Sandora“. Šis laikraštis leidžiamas Čikagije, jo šalininkai – sandoriečiai.
Antrajame TLPP seime partijos vardas buvo pakeistas į Amerikos lietuvių tautinės sąjungos, jos nariai vadinami sandoriečiais. Pirmąją Sandoros valdybą sudarė K.Draugelis, R.Karuža, T. Paukštys, J.O.Širvydas. Vėliau buvo priimta partijos programa, kurios svarbiausias punktas buvo: tautos, tautybės, Lietuvos palaikymas. Pasak tautininkų ,,tautybė reiškia daugiau už tikėjimą, už klases ar luomus ir apima savimi visus geriausius žmonių instinktus, pageidavimus, troškimus. Vienintelis motyvas, kuriuo šiandien gali uždegti visuomenės vaidintuvę, – yra tautiniai idealai“. Tautybės, ,,bendrųjų tautos interesų“ idealizavimas, tautinės vienybės ir tautinės demokratijos propagavimas, socialinio susisluoksniavimo ir klasių prieštaravimų slėpimas atsispindi tautinnkų programoje, joje taip pat pabrėžiamas visų luomų rėmimas, visų tikėjimų gerbimas, materialinis lietuvių kėlimas, kooperacijos rėmimas ir kt.Išvados
Politinių srovių formavimosi kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Jis prasidėjo vos tik atsiskyrus lietuviams nuo lenkų, nes tai rodė lietuvių tautinį samonėjimą , kurio pasekoje išryškėjo ideologinė diferencijacija, kuri atsispindėjo spaudoje ir organizacijų veikloje.
Politinių srovių atsiradimą lėmė trys konfliktai. Pirmasis konfliktas įvyko kai ,,aušrininkai“ vadovaujami j. Šliūpo įkūrė lietuvišką savišalpos organizaciją – Susivienijimą visų lietuvių Amerikoje (SVLA), kurio spaudos organu buvo paskelbtas ,,Lietuviškasis balsas“. Tuo tarpu koncervatyviosios klerikalinės unijinės orientacijos jėgos kaip atsvarą įkūrė naują savišalpos organizaciją –Visų Amerikos lietuvių katalikiškųjų draugijų susivienijimą (VALKDS), kuris turėjo rūpintis bendrosiomis lenkų ir lietuvių išeivių pašalpomis ir kultūra. Jos laikraštis buvo ,,Vienybė lietuvninkų“. Abu minėti susivienijimai ir jų spaudos organai pradėjo tarpusavio vaidų kampaniją, kurią pralaimėjo SVLA, o laimėjusieji pasivadino SLA.
Bet tuo pat metu išeivijoje brendo ir antras konfliktas – tarp konservatyviosios ir liberaliosios laisvamaniškosios srovių, todėl SLA narriai suskilo į dvi grupuotes. Vieną grupuotę sudarė liberaliosios laisvamaniškosios ir socialistins krypties šalininkai, pasilikę savo savišalpinei organizacijai senąjį – Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) – vardą. Jis propagavo laisvamanybę, prieštaravo kapitalistinei savtvarkai ir pasisakė prieš carinę Lietuvos priespaudą. Antrosios – koncervatyviosios katalikiškosios – srovės šalininlai susikūrė Lietuvių Rymo katalikų susivienijimą Amerikoje (LRKSA), kuris prieštaravo liberalų ir laisvamanių idėjoms. Šie du susivienijimai, nepaisant formaliai savišalpinės jų paskirties, iš esmės tapo dviejų lietuviškosios išeivijos grupuočių politiniais centrais. SLA ilgus metus buvo masiškiausia JAV lietuvių draugija, o joje vykusios kovos atspindėjo ideologinius ir politinius procesus emigracijoje.Tačiau ir SLA klasiniu ir politiniu požiūriais nebuvo vieningas. Į centrinį SLA organą pateko daugiausia liberalios JAV lietuvių buržuazijos atstovai. Tačiau susivienijimo eilėse taip pat buvo socialistų, kurių idėjos, aštrėjant klasių kovai, vis sparčiau plito. Daugeliu svarbių klausimų socialistai ir liberakai laikėsi skirtingų pozicijų. Skirtingos pažiūros buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios SLA susidarė dvi frakcijos: liberalų ir socialdemokratų. Socialistų ir liberalų konflikte palaipsniui išryškėjo trečioji pagrindinė lietuvių išeivijos ideologinė srovė – vadinamųjų ,,tautininkų“, arba ,,vidurio“, srovė, kuri aukščiau visko kėlė ,,tautinės vienybės“ idėją.
Taigi iki XX a. pradžios ideologinis politinis grupavimasis vyko specifinėmis emigracijos vystymosi sąlygomis. Tačiau stiprėjant ryšiams su Lietuva užsienio lietuvių organizavimasis pradeda panašėti į Lietuvoje esantį politinį susigrupavimą.Literatūra
1. Ideologinės srovės lietuvių išeivijoje. – Vilnius: Mintis, 1978.
2. L. Kapočius. Senoji išeivija ir Lietuva. – Vilnius: Mintis, 1981.
3. A. Kučas. Amerikos lietuvių istorija. –Boston, 1971.
4. S. Michelsonas. Lietuvių išeivija Amerikoje. – Bostin, 1961.

Leave a Comment