Politinės partijos

Vilniaus Gedimino Technikos universitetas

REFERATAS

Politinės partijos ir jų samprata

Darbą atliko:

Vilnius 2006

TURINYS

1. ĮVADAS...4
2. POLITINĖS PARTIJOS SAMPRATA..5
3. POLITINĖS PARTIJOS..6
4.POLITINIŲ PARTIJŲ STRUTŪRA IR FUNKCIJOS...7
5. POLITINIŲ PARTIJŲ KLASIFIKACIJĄ...8
6.IŠVADOS..12

1. ĮVADAS

Šiuolaikinėse valstybėse yra politinės partijos, kurios yra svarbios valstybės valdyme. Aktyvi visuomenės dalis dalijasi į grupuotes, kurios apjungia valdančiąją gyventojų dalį su jos pagrindine mase. Visuomenėje yra grupės, kurios susikuria specialiai politiniam veikimui. Mobilizuotos piliečių grupės kurios nuolat dalyvauja politiniame gyvenime aktyvi visuomenė vadinamos politinėmis partijomis (lot. partis – dalis).
Politinės partijos sudaro aktyvios ir organizuotos visuomenės branduolį, kadangi jų pagrindinė užduotis yra koova už valstybinės valdžios padalijimą ir kontrolę. Todėl partijas galima pavadinti pilietinėmis struktūromis, veikiančiomis valstybinės valdžios sferoje. Jos yra tarpininkai tarp pilietinės visuomenės ir valstybės. Kaip ir visi kiti politinės sistemos elementai, partijos dalyvauja funkcijų artikuliavimo ir socialinių interesų agregavimo realizavime, tačiau tai joms antraplanė veikla, o pagrindinė – valstybinių sprendimų priėmimo ir realizacijos mechanizmo įvaldymas. Įgijusios tam tikras pozicijas valdžios sferoje, jos gali susitarti su tokiomis pat grupėmis, atstovaujančiomis kitus socialinius interesus, pakeisti savo pirmapradę elgesio strategiją vardan valdžios pozicijų iššsaugojimo.

Maža to, šiuolaikinė partija apskritai neatstovauja kokio nors vieno socialinio sluoksnio interesų (tuo užsiima interesų grupės) ji integruoja įvairius socialinius interesus, politinėje sistemoje atlikdama valstybinės administracijos valdymo vaidmenį. Rinkimus laimėjusi partija priversta atsižvelgti į įvairių gyventojų grupių interesus tam, kad išlaikytų sa

avo valdžios legitimumą, o taip pat, kad išsaugotų ją per būsimus rinkimus.

2. POLITINĖS PARTIJOS SAMPRATA

Svarbią politinės sistemos dalį sudaro nevalstybinės organizacijos. Nevyriausybinės organizacijos tarptautinių santykių požiūrių ( toliau – NVO) yra privačios organizacijos ( asociacijos, federacijos, draugijos, institutai, grupės ir pan. ), kurios nėra įkurtos vyriausybių arba tarpvyriausybinio susitarimo pagrindu, tačiau jos dėl savo veiklos efektyvumo vaidina gana svarbių vaidmenų tarptautiniuose santykiuose ir jų nariai turi savarankiškas (nepriklausomas) balsavimo teisės.

Toks NVO apibrėžimas pabrėžia šių organizacijų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose ir yra skirtas apibūdinti organizacijoms, veikiančioms tarptautiniu lydmeniu. Andrev Drzemczevski, pritardamas šiam NVO apibrėžimui, taigia, kad NVO nariais gali būti privatūs individai arba juridiniai asmenys. Jo nuomone, kur NVO narystė arba veikla yra ribojama tam tikros valstybės teritorija, kalbame apie nacionalistines NVO, o kur tokių organizacijų veikla iššeina už vienos valstybės teritorijos ribų, kalbame apie tarptautines NVO.

Kalbant apie NVO, dažnai susiduriama su terminologijos problema. Ji ypač aktuali tada, kai kalbama apie NVO teisinį statusą bei šio statuso ypatybes valstybių vidaus teisėje. Dažniausia šalies vidaus politiniame gyvenime po nevyriausybinės organizacijos samprata papuola ir politinės partijos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 str. Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas, bei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

Konstitucinės teisės doktrina pripažįsta, kad konstitucinių teisinių santykių subjektai yra ne ti

ik valstybės valdžios institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios politinę valdžią, bet ir nevalstybinės organizacijos, dalyvaujančios įgyvendinant politinę valdžią netiesiogiai. Nevalstybinių organizacijų – politinių partijų buvimas liudija valstybės demokratinį pobūdį, visuomenės aktyvumą ir pilietiškumą. Tai svarbus pilietinės visuomenės elementas. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo preambulėje skelbiama, kad politinės partijos ir politinės organizacijos jungia Lietuvos Respublikos piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti piliečių interesus ir politinę valią.

Vadinasi, politinės partijos atlieka tarpininko vaidmenį tarp valstybės ir visuomenės, realizuodama piliečių interesus pagrindinėse valstybės gyvenimo srityse.

Politinę partiją tikslinga suvokti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme politinė partija – akivaizdžiai politinių tikslų siekianti visuomeninė struktūra, faktiškai padedanti formuoti ir išreikšti piliečių rinkėjų politinę valią. Siaurąja prasme, t.y. pagal PPPOĮ preambulę, 3 ir 4 str., politinė partija yra aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių susivienijimas, kuris:

1.Siekia įgyvendinti politinius tikslus;

2.Laisvai jungia ne mažiau kaip 400 steigėjų (narių);

3.Turi suvažiavime patvirtintą programą, statusą ir išrinktus vadovaujančius organus;

4.Yra įregistruotas Teisingumo ministerijoje kaip politinė partija.

Sujungiant prieš tai nurodytus ypatumus, galima glaustai suformuluoti tokį politinės partijos ( siaurąja prasme) apibrėžimą: politinė partija – tai įregistruotas, ne mažiau kaip 400 aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių jungiantis susivienijimas, siekiantis padėti formuoti ir išreikšti piliečių interesus ir politinę valią bei turintis suvažiavime patvirtintą programą, statusą ir išrinktus vadovaujančius organus. Tik taip su

uprantamos politinės partijos gali kelti kandidatus į Seimo, savivaldybių tarybų narius ar Respublikos Prezidento postą. Be to, tik siaurąja prasme suprantamos politinės partijos veikla gali būti sustabdyta ar nutraukta ( PPPOĮ 5 ir 7 str. )

Galima išskirti šiuos svarbiausius – bendrus politinės partijos požymius: politinė partija – tai laisvanoriškai steigiama organizacija, t.y. politinės partijos formuojasi laisva piliečių valia. Konstitucijoje įtvirtinta teisė laisvai jungtis į politines partijas, bet ne teisę reikalauti būti priimtiems į politines partijas;

politinė partija – tai savarankiškai veikiantis visuomeninis susivienijimas, turintis savivaldos teisę, t.y. savo veiklą organizuoja laisvai ir savarankiškai pagal jos įstatuose nustatytus tikslus ir uždavinius, ir šiuos uždavinius sprendžia per demokratiškai išrinktus savo valdymo organus. Valstybės institucijos negali varžyti politinių partijų veikimo, išskyrus atvejus, kai jų veikla prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.

Politinė partija – tai organizacija, kurios tikslas tenkinti savo narių politinius interesus ir siekti politinės valdžios. Politinės partijos atvirai siekia iškovoti vietas parlamente ir vyriausybėje, kitaip tariant siekia tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią. Politinės partijos aktyviai dalyvauja valstybės politiniame gyvenime: parlamentiniuose rinkimuose, formuojant vyriausybę, priimant politinius sprendimus ir juos įgyvendinant. Politinė partija – nuolat veikianti organizacija. Ji vienija nuolatinius narius, kuriuos jungia bendri politiniai interesai, politiniai įsitikinimai ( bendra ideologija ). Tai organizacija, formuojanti ir išreiškianti tautos politinę valią ir interesus. Politinė
partija –tai pelno nesiekianti organizacija. Ji ne

egali užsiimti komercine ūkine veikla. Politinė partija turi juridinio asmens teises. Vadinasi, politinės partijos veikia pagal savo įstatus, turi aiškiai
apibrėžtą organizacinę struktūrą, turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines bei asmenines neturtines teises ir turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme.

Reikia pažymėti, kad politinei partijai, siekiančiai turėti realią politinę valdžią ir autoritetą visuomenėje, šių požymių nepakanka. Neretai politologai teigia, kad politinė partija yra neįsivaizduojama be keturių dalykų: politinė partija turi turėti daug narių, aiškią politinę programą, tvirta organizaciją ir savo periodinį leidinį.

Verta pažymėti, kad įstatymų leidėjas be sąvokos “ politinė partija “, vartoja ir sąvoką “ politinė organizacija “. Tačiau ir pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų, ir pagal Seimo rinkimų, ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų prasmę šios organizacijos yra teisiškai lygiavertės.

3. POLITINĖS PARTIJOS

Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma.

Yra virš 200 partijos definicijų, kuriose pabrėžiama vienas ar kitas tos institucijos bruožas:

1) grupė, turinti bendras ideologines vertybes;

2) specifinio tipo organizacija;

3) aktyviausia tam tikros klasės arba socialinės grupės dalis, išreiškianti jos bendrus interesus;

4) politinio konflikto apraiška ir su juo susietų problemų sprendimo instrumentas.

Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiūlyta definicija: partija yra savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdžios jos vadovams ir materialinės naudos ir/arba asmeninių privilegijų aktyviems partijos nariams. Analogiškas Shively apibrėžimas. Politinė partija yra valdininkų arba būsimųjų valdininkų grupė, kartu su žymia piliečių grupe sudaranti organizaciją; pagrindinis tos organizacijos tikslas yra užtikrinti funkcionieriams galimybes patekti į valdžią arba išsilaikyti valdžioje.

Šiuolaikinių partijų ankstyviausiais pirmtakais buvo politiniai klubai, kurie atsirado Anglijoje formuojantis parlamentarizmui ir išreiškė susipriešinusių elitinių grupių interesus ( 1688 m. revoliucijos metu susiformavusios Whigs ir Tory grupės, nuo XIX a. vidurio žinomos liberalų ir konservatorių pavadinimu). Daugumoje kitų Europos šalių partijos formavosi nuo XVIII amžiaus pabaigos kaip opozicija absoliutizmui. Partijų formavimasis paspartėjo XIX amžiaus antroje pusėje (Amerikoje – nuo pirmojo dešimtmečio), ypač vykstant revoliucijoms, kada susikūrė daugumas klasinių partijų: buržuazinių, dvarininkijos, darbininkų, ir kt.

Partijų atsiradimas sietinas su rinkimais, ypač rinkimų teisės išplėtimu, kada profesinės sąjungos, religinės bendruomenės ir tautiniai klubai įsijungė į elektoralinį procesą ir tuo būdu susiformavo kaip partijos. Tokiu būdu visuomeninių judėjimų pagrindu susikūrė partijos, kurias genetiškai galima pavadinti neparlamentinėmis, pav., Britanijos leiboristų (Labour – darbo) partija. Kitos partijos, kaip Britanijos konservatorių partija, susikūrė parlamentuose, bendrų požiūrių ir interesų pagrindu. Postkomunistinėse šalyse daugumas partijų susidarė, atkūrus seniau veikusias partijas

Politinės partijos yra efektyviausias atstovavimo instrumentas, institucija, kuri leidžia vienu metu išsiaiškinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus, suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Socialinio arba ideologinio atstovavimo nuostata dažnai išreikšta pavartijų pavadinimuose: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, krikščionys demokratai, įvairios etninės (tautinės) partijos.

Ne mažesnis partijų vaidmuo ir realizuojant rinkiminę teisę: pirma, būtent jos aktyviai agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reikšmę. Piliečiai vienu ar kitu būdu išrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios valdžios organus ir priiminėti kitus sprendimus. Įsigalint atstovavimo principui, išryškėjo dvi kiek skirtingos jo interpretacijos. Anglijoje buvo priimtas taip vadinamas faktiškas atstovavimas, kurio esminis bruožas yra tai, kad parlamento nariai yra skaitomi ne teritorinių ar socialinių grupių, o visos tautos atstovais. Amerikoje, priešingai, įsigalėjo teritorinio (geografinio) atstovavimo principas, pagal kurį legislatoriai renkami kaip teritorinių grupių atstovai ir privalo kongrese ginti savo rinkėjų interesus.

Partijų vaidmuo labai sustiprėjo industrinėse visuomenėse ir mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Informacinėje visuomenėje partijų likimas kol kas neaiškus.

4.POLITINIŲ PARTIJŲ STRUTŪRA IR FUNKCIJOS

Partijos yra hierarchiškos organizacijos, joms būdingi trys lygiai.

(a) Žemiausias lygis yra blokas rinkėjų, palaikančių šią partiją ir balsuojančių už ją rinkimuose. Tai yra partijos šalininkai, jos masinė bazė. Jeigu partijoje nepraktikuojama fiksuota narystė, nėra narių sąrašų, partijos šalininkai yra skaitomi partijos nariais.

(b) Partinė organizacija, apimanti visą jos struktūrą nuo vietinių skyrių iki centrinio vadovaujančio organo. Kiekviena stambi partija (išskyrus tautinių mažumų partijas multietninėse
valstybėse) siekia, kad jos vietinių skyrių tinklas apimtų visą šalies teritoriją. Vietiniai skyriai paprastai įeina į stambesnio administracinio vieneto organizacijos sudėtį, todėl, priklausomai nuo adminstracinio padalinimo, įvairiose šalyse yra apylinkių, apygardų, provincijų ir kitų teritorinių vienetų organizacijos. Kiekvienoje grandyje yra savo partinis aparatas (biurokratija), kuris atlieka kasdieninį darbą. Aukščiausias partijos organas yra suvažiavimas, kuris išrenka centrinį pastovų organą.

Faktiškai daugumoje partijų pagrindinį vaidmenį vaidina siaura lyderių grupė, angl. caucus. Partijų formavimosi laikotarpiu tai uždara įtakingiausių asmenų grupė, į kurią negalima įstoti, o pačios partijos iki visuotinės rinkiminės teisės įvedimo buvo, anot Maurice Duverger ne kas kita, kaip caucus’ų federacijos. Senose demokratijose caucus’ų reikšmė dabar sumažėjo, bet jie vis dar labai būdingi besivystančių šalių politinėms partijoms.

(c) Trečias lygis yra partijos atstovai legislatyvinės ir vykdomosios valstybinės valdžios struktūrose: parlamento ir savivaldybių nariai, ministrai ir kiti pareigūnai. Griežtos ribos tarp partijos funkcionierių ir profesionalios biurokratijos nėra ir pareigų užemimo tvarka yra skirtinga įvairiose šalyse, tačiau senose demokratinėse šalyse prisilaikoma normos, kad profesionalių valdininkų sluoksnyje būtų nedaug partijos skiriamų pareigūnų.

Partijų funkcijos

Politinė:

– kova dėl valdžios;

– politinė mobilizacija;

– politinės sistemos legitimacija;

– tiesioginis arba netiesioginis dalyvavimas formuojant ir vykdant

– valstybės vidaus ir užsienio politiką;

– alternatyvinių sprendimų rengimas;

– rinkiminės programos vykdymas;

– politinė socializacija;

– konfliktų sprendimas.

Organizacinė:

– rinkiminių kampanijų organizavimas;

– kandidatų parinkimas renkamoms pareigoms užimti;

– programinių nuostatų ir sprendimų vykdymas;

– kadrų valdančiajam elitui ruošimas;

– dalyvavimas formuojant valdžios organus;

Teorinė:

– visuomenės būklės analizė ir ateities perspektybų įvertinimas;

– interesų išaiškinimas, formulavimas ir pagrindimas;

– visuomenės vystymosi strategijos paruošimas;

Ideologinė:

– savo vertybių ir idealų platinimas ir gynimas;

– politinės situacijos vertinimo, savo programinių tikslų ir politikos

aiškinimas bei propaganda.

5. POLITINIŲ PARTIJŲ KLASIFIKACIJĄ

Klasifikuojant naudojami įvairūs kriterijai: organizuotumo lygis, ideologija, reliatyvus narių skaičius ir kt.

Pagal vietą politinėje sistemoje:

1) Valdančiosios ir opozicinės partijos. Šis skirtumas daugeliu atvejų nėra pastovus, nes demokratinėse šalyse po eilinių rinkimų arba formuojant koalicines vyriausybes jos gali susikeisti vietomis. Toks keitimasis būdingas Vokietijai (krikščionys demokratai ir socialdemokratai), Didžiajai Britanijai (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai), panaši tendencija pamažu ryškėja ir Lietuvoje.

2) Legalios ir nelegalios. Legalios partijos turi savo rinkėjus ir viešai kovoja dėl valdžios. Nelegalios veikia pogrindyje, dažniausiai šalyse, kur autoritariniai režimai draudžia opozicinių partijų veiklą. Demokratinėse šalyse paprastai draudžiama veikla partijų, kurios naudoja smurto metodus, kursto religinę, tautinę arba rasinę neapykantą.

3) Parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partija veikla pagrindinai yra dalyvavimas rinkimuose ir valdžios organuose; parlamentuose jų atstovai sudaro frakcijas. Neparlamentinės partijos daugiau naudoja ir kitas politinės kovos formas: propagandistines kampanijas, protesto mitingus, demonstracijas. Kai kurios partijos (ypač besivystančiose ir pokomunistinėse šalyse) veikia kaip parlamentinės ir kartu naudojasi neparlamentiniais metodais; tai iš vienos pusės gali sustiprinti partijos įtaką parlamente, tačiau kartu beveik neišvengiamai iškyla konfliktai tarp jos parlamentinės frakcijos, kuri turi laviruoti valdžios koridoriuose, sudarinėti sandėrius ir tenkintis kompromisais, ir partinės organizacijos, kurios aktyvistai neretai apkaltina partijos atstovus parlamente oportunizmu, partijos programinių ir strateginių tikslų išdavyste.

Pagal socialinę sudėtį skirtinos klasinės, etninės (etnoregioninės, tautinės) partijos.

Etninės (tautinės) partijos būdingos multietninėms šalims, kur dalis partijų išreiškia tautinių grupių interesus, o kitos formuojasi ideologinių pagrindu nepriklausomai nuo etnininio principo. Didžiojoje Britanijoje šalia integracinių bendranacionalinių konservatorių, leiboristų ir liberalų demokratų partijų veikia etninės Škotų nacionalinė partija (Scottish National Party), Uelso nacionalinė partija (Welsh National Party arba Plaid Cymru), trys Olsterio unionistų protestantų partijos, Olsterio katalikų partija Sinn Fein (politinis IRA – Airijos respublikonų armijos sparnas), Ispanijoje šalia Liaudies Partijos, Ispanijos socialistinės darbininkų partijos, Komunistų partijos ir kitų partijų veikia Katalonijos vienybės ir sąjungos partija, Baskų nacionalistinė partija (PNV), Vieninga baskų liaudis (HB), Baskų tėvynė ir laisvė (ETA), Kanarų koalicija, kurios sudėtyje yra penkios partijos. Belgijoje 7-me dešimtmetyje susikūrė trys etnoregioninės partijos: Liaudies sąjunga (Volksunie) Flandrijoje, Valonų sąskrydis Valonijoje ir Frankofonų Demokratinis frontas Briuselyje, o per sekančius 10 metų į tris etnoregionines dalis skilo visos didžiosios partijos (Krikščionių socialinė, Socialistinė ir Liberalioji). Indijoje rinkiminė komisija – pastoviai veikianti vyriausybinė institucija registruodama partijas, siekiančias dalyvauti rinkimuose, oficialiai skyria regionines (veikiančias vienos valstijos ribose) ir nacionalines (turinčias savo organizacijas keliose ar visose valstijose) partijas. Rusijoje, Nigerijoje ir kai kuriose kitose šalyse regioninių partijų atsiradimui kliudo įstatymai, pagal kuriuos registruojamos tik tos partijos, kurios turi savo vietinius skyrius daugumoje regionų, o tai beveik neįmanoma padaryti, pav., komių, jakutų, Šiaurės Kaukazo tautų politikams.

Ideologiniu požiūriu yra keletas skirtingų klasifikacijos variantų:

1) kairieji – centras – dešinieji

2) nuosaikios (moderuotis) – radikalios – ekstremistinės

3) revoliucinės – reformistinės – konservatyvios

4) pagal konkrečią ideologinę pakraipą: liberalios, socialdemokratinės, klerikalinės (religinės), komunistinės (lenininės, trockistinės, maoistinės ir pan.), fašistinės. Pagal ideologinius kriterijus partijų spektras skirtingose šalyse svyruoja nuo labai riboto (dažniausiai – viena dešinioji ir viena kairioji partija) iki labai margo.

Kadangi beveik visos partijos gali būti klasifikuojamos pagal kiekvieną iš paminėtų ideologinių kriterijų, ideologiniu požiūriu ta pati partija gali būti apibūdinta, pavyzdžiui, kaip centristinė, nuosaiki, reformistinė, socialdemokratinė, kita – kaip dešinioji, radikali, konservatyvi, klerikalinė.

Klasifikacijos ideologiniu kriterijumi pernelyg supaprastina ideologinę įvairovę, todėl
norint tiksliau įvertinti konkrečios partijos ideologiją būtina žinoti jos programines nuostatas skirtingų visuomenės gyvenimo sferų klausimais. Bene vienintelis klausimas, randamas visose programose, yra socialinė-ekonominė politika; pagrindiniai skirtumai liečia sekančius klausimus:

1) valstybinė arba privati gamybos priemonių nuosavybė;

2) didelis arba mažas valstybės vaidmuo reguliuojant ir planuojant ekonomiką;

3) palaikymas arba opozicija turto perskirstymo neturtingųjų labui;

4) valstybinio socialinio saugumo plėtra arba apribojimas.

Pagal organizacinę struktūrą: masinės, kadrinės, visaapimančios.

Masinės partijos susikūrė masinių judėjimų ir organizacijų, dažniausiai – darbininkų sąjungų pagrindu. Todėl joms labiau būdinga ideologinė orientacija (daugumoje atvejų – socialistinė arba socialdemokratinė). Šios partijos siekia pritraukti kaip galima daugiau narių, būdinga taip pat kolektyvinė narystė (į partiją priimamos organizacijos), daug dėmesio skiriama darbininkų klasės politiniam švietimui. Nariai aktyviai dalyvauja partijos veikloje, moka nario mokesčius, įš kurių sudaromas fondas partinei veiklai: švietimui, renginiams, rinkiminėms kampanijoms. Masinės partijos atlieka demokratinės integracijos funkciją, kas buvo ypač svarbu industrializcijos ir susietos su ja sparčios urbanizacijos laikotarpiu: būtent masinės darbininkų (kai kur dar denominacinės, arba religinės) partijos Vakaruose padėjo integruoti proletariatą į politinę sistemą.

Kadrinės partijos (cadre parties) dažniausiai vienyja autoritetingus žmones, verslininkus, bankininkus, įvairių sferų elito narius, galinčius padaryti įtaką rinkėjams arba paremti partiją finansiškai, taip pat rinkiminės kampanijos ekspertus. Šių partijų organizacinė struktūra amorfiška: nėra statutų, narių bilietų, priėmimo į partiją procedūros, fiksuotų nario mokesčių, reguliarių susirinkimų, nuolatinės veiklos, dažniausiai taip pat ir oficialios programos. Tokių partijų sponsoriais yra stambios monopolijos, verslininkai, kiti turtingi žmonės, svarbią reikšmę joms turi strateginiai ryšiai su įvairių sferų elitais, ypač biurokratija, o kai kuriose šalyse taip pat aukštaisiais kariškiais. Kadrinės partijos suaktyvėja tik vykstant rinkiminėms kampanijos. Programinės nuostatos ir tikslai formuoluojami priešrinkiminiuose manifestuose, tačiau tiek centrinė, tiek vietinės organizacijos nebūtinai turi jas vykdyti. Kadrinės partijos yra konservatoriai ir nuosaikios Vakarų Europos šalių partijos, Amerikos partijos. Plečiant rinkimų teisę, kadrinės partijos, būdingos partijų evoliucijos pradiniam etapui, palaipsniui įgyja masinių partijų bruožų ir dabar skiriasi nuo
pastarųjų ne masiškumo, bet organizaciniais principais. Grynai kadrinių partijų pokariniu laikotarpiu beveik neliko.

Visaapimančias partijas (catch-all parties) kaip atskirą tipą išskiria ne visi politologai. Jos turi masinių ir kadrinių partijų ypatybių, ne visi politologai skaito, kad jas galima skaityti trečiuoju partijų tipu.. Britanijos Darbo partija (Labour party), įsteigta 1900 m., vienyja tik kolektyvinius narius – profesines sąjungas, todėl nors profsąjungų nariai moka mokesčius ir yra narių sąrašai, individualus leiboristas partijai niekuo neįsipareigoja. Būdingų visaapimančios partijos bruožų turi JAV Demokratų ir Respublikonų partijos: rinkiminės kampanijos metu pirminiuose rinkimuose praktikuojama rinkėjų registracija ir fiksuojami įsipareigojimai balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Tačiau tuo panašumas su kadrinėmis partijomis ir apsiriboja: pastovios narystės, nario mokesčio, reguliarių susirinkimų nėra, tačiau ryškiai matomas siekimas apeliuoti į visus gyventojų sluoksnius. Tuo tikslu akcentuojami bendranacionaliniai, o ne specifinių grupių interesai ir prioritetai. Viena svarbių aplinkybių, palengvinusių kvazimasinių partijų iškilimą, buvo bendra, būdinga postindustrinėms visuomenės, politinė deideologizacija, arba taip vadinama ideologijos pabaiga – požiūris, kad postindustrinėse visuomenėse strateginiai visuomenės atnaujinimo projektai, alternatyvūs ateities modeliai netenka politinio aktualumo. Tačiau ideologinis politinių partijų suartėjimas netolygu jų realiai vykdomos politikos tapatumui. Būdami valdžioje, socialdemokratai (Anglijoje – leiboristai) ir liberalai (arba konservatoriai) vykdo kiek skirtingą politiką: kaip rodo palyginamieji tyrimai, pirmieji siekia kaip galima daugiau sumažinti nedarbą, sukuriant naujas darbo vietas, daugiau dėmesio skiria socialiniam aprūpinimui, antrųjų prioritetinis tikslas yra sumažinti infliaciją užimtumo ir socialinės sferos sąskaita.

Prie šio tipo artėja daugelis kitų masinių ir kadrinių partijų. Plečiant valstybinio partijų finansavimo praktiką (ypač rinkiminių kampanijų metu), nepaprastai išaugus galimybėms tiesiai kreiptis į rinkėjus per žiniasklaidą, nario mokesčiai ir individuali parama, galinga organizacinė struktūra dabar anaiptol ne tokie svarbūs, kaip tai buvo iki XX amžiaus vidurio. Šios tendencijos išimtimis yra tos masinės partijos, kurios tradiciškai turi plačią ir stabilią socialinę bazę, užtikrinančią joms tvirtą daugumą parlamente (pav., Norvegijos ir Švedijos socialdemokratai).

Religinės partijos dabar daugiau būdingos kai kurioms musulmonų šalims. Europoje tikslingiau kalbėti apie religinės pakraipos, dažniausiai krikščionių demokratų partijas, būdingas kai kurioms katalikiškoms šalims. Šis reiškinys yra susijęs su bažnyčios ir valstybės santykių istorija. Bažnyčia visose Europos šalyse, kaip jau buvo atžymėta antrajame skyriuje, pretendavo į dvasinę valdžią, o kartu ir teisę kontroliuoti švietimą bei mokslą. Protestantiškose ir stačiatikių šalyse nacionalinė bažyčia faktiškai tapo pavaldi valstybei ir nesipriešino šiai kontrolei, juolab kad valstybė palaikė protestantų siekimą įvesti privalomą pradinį mokslą (dar XVII amžiuje). Katalikiškose šalyse liberalų ir radikalų privalomo pasaulietiško švietimo koncepcija (įkvėpta 1789 m. Prancūzijos revoliucijos) sukėlė aštrius konfliktus visuomenėje ir paruošė dirvą krikščioniškų partijų atsiradimui, kurios formavosi beveik identiškais keliais, kaip ir socialdemokratinių partijos. Net aktyviau negu pastarosios, krikščionių demokratų partijos steigė savo institucijas: mokyklas, jaunimo organizacijas, profesines sąjungas, sporto klubus, laikraščius, žurnalus, vėliau net radijo ir TV stotis.

IŠVADOS

Svarbią politinės sistemos dalį sudaro politinės partijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 str. Piliečiams laisvai laiduojama teisė vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

Politinę partiją tikslinga suvokti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme politinė partija – akivaizdžiai politinių tikslų siekianti visuomenės struktūra, faktiškai padedanti formuoti ir išreikšti piliečių rinkėjų politinę valią. Siaurąja prasme, politinė partija yra aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių susivienijimas. Tik taip suprantamos politinės partijos gali kelti kandidatus į Seimo, savivaldybių tarybų narius ar Respublikos Prezidento postą. Be to, tik siaurąja prasme suprantamos politinės partijos veikla gali būti sustabdyta ar nutraukta.

Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma.

Politinės partijos funkcijos yra skirstomos į politines, organizacines,teorines ir idealogines.

Politinių partijų vieta politinėje sistemoje apibrėžia specialūs įstatymai, o uždavinius ir tikslus nustato pačios politinės partijos savo įstatuose (statutuose), kurie negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams.

Lietuvoje mano nuomone politines partijos funkcijos yra nelabai vikdomos. Partijos funkcijos ir tikslai tik minimi pireš rinkimus ,o po to kas buvo pazadeta lieka neivikdyta. Visa tai parodo dabartine Lietuvos politinė situacija. Mūsų partijų tikslai dabar pirma yra tai, kaip iš valdžio pašalinti esama partyja ir užimti jos vietą . O į valstybės valdymą išvis nebeatsižvelgiama. Toks politinių partijų kariavimas ir naujų politinių partijų kurimas Lietuvos politiką atvias i krize.

Leave a Comment