Politikos mokslas – socialinis mokslas

TURINYS

Įvadas.......................
Mokslo samprata..................
Socialiniai mokslai: jų kilmė bei samprata......
Politologija. Ką ji nagrinėja?.............
Politikos mokslo objektas ir struktūra........
Politikos mokslo kilmė ir raida...........
Naudota literatūra................
Išvados......................

Mokslo samprata

Pasak V.Januškos “Mokslas – objektyvių žinių gamyba. Dar daugiau. Mokslas yra kultūros fenomenas (išsiskiriantis reiškinys), kurio paskirtis yra pažintinė veikla” [1; 6 psl.]. Anot jo mokslo paskirtis yra gaminti naujas žinias apie gamtą, visuomenę, mąstymą, bei atspindėti vienoje ar kitoje sferoje vykstančius kitimus. Ši mokslo funkcija atkuria tikrovę. Taip pat mokslas yra visokios pažangos (kultūros) variklis. Nėra nieko geresnio, kaip gera teorija (mmokslas), kai ji tampa kompasu praktikai. Kiekvienas mokslas privalo būti atviras kritikai ir jos išmėgintas, nes svarbiausias mokslo požymis yra jo objektyvumas. Tuo remiasi gamtos ir technikos mokslai, tačiau visai kitokia padėtis yra socialiniuose moksluose, ypač tuose, kurie susiję su ekonominių – politinių klausimų analizavimu. Mat, faktai ir atradimai yra tik ,,žaliava”, galimybė mokslo teorijoms kurti, o operuoja jais gyvi žmonės, kurių savotiški interesai, individualūs jausmai ir supratimas. Tarp faktų yra paliekama erdvė mąstymui, todėl visada lieka vietos šališkam sprendimui arba saavivalei.
Vadinasi mokslo reikšmė ir vertė ypač socialiniame pažinime, priklauso nuo ideologinio ar politinio neutralumo. Teisinga yra vyraujanti nuomonė, jog tikrasis mokslas yra apolitiškas. Mokslui turi būti svarbu ne tai kas pageidautina, o tai kas yra tiesa (V.Jonuškos žodžiais tariant ,,kas yr

ra kas?”).
G.Vitkus norėdamas įrodyti teiginį: mokslas – tai susistemintų teiginių apie tikrovę visuma, pateikia pavyzdį, remdamasis tokia analogija: ,,Kokią nors esmės paviršiaus dalį sąlygiškai laikykime tikrove, o tos teorijos žemėlapį laikykime mokslu. Žemėlapyje, kad ir smulkiausiame, niekada nerasite pažymėtų visų teorijos ypatybių. Todėl žemėlapį galima tobulinti be galo. Sunku būtų orientuotis toje teritorijoje jei neturėtume bent jokio žemėlapio. Tam tikromis aplinkybėmis nors ir ne visą tikrovę atspindintis žemėlapis yra tiesiog nepakeičiamas. Atitinkamai mokslo plėtojimą galima palyginti su žemėlapio braižymu, o pačių pažintį su mokslu – su jau nupiešto žemėlapio studijomis” [2; 7 psl.].
Kiekvienas mokslininkas skirtingai traktuoja mokslo sąvoką, todėl apibendrinimus skirtingas nuomones, galima išskirti keletą mokslo sąvokos aiškinimų. Mokslas – tiesos ieškojimas. Su šia nuomone sutinkama be išimties. Kitiems artimesnė nuomonė, kad mokslas – tai, sppecialiomis pastangomis, artėjimas prie realybės. Treti laikosi nuomonės, kad mokslas – tai pastovus naujų žinių kaupimo ir saugojimo procesas.
Aristotelis teigė: ,,Negali būti mokslo, negali būti pažinimo be abstrakcijos.” Vadinasi abstrakcija yra mokslo produktas.

Socialiniai mokslai: jų kilmė bei samprata

Vyrauja nuomonė, kad socialiniai mokslai turi intenciją (siekį) taikyti tiksliųjų mokslų dėsnius. Būtent tuo jie skiriasi nuo kitų mokslų. Tačiau vyrauja ir kita nuomonė, kuri visiškai atmeta pastarąją nuomonę ir teigia ją esant tik iliuzija. Ši nuomonė tvirtina, kad socialiniai mokslai itin susiję su

u veiksmu, nes socialinė veikla orientuota į kultūrą (simbolius). Maxas Weberis veikale ,,Ekonomika ir Visuomenė” aiškina, kad socialiniai mokslai tyrinėja socialinį veiksmą: ,,Visuomenės mokslas mėgina interpretuodamas suprasti socialinį veiksmą” [3; 86 psl.]. Pasak jo socialinis veiksmas – tai veiksmas kuriuo atsižvelgiama į kitų elgesį ir kuris pagal tai orientuojamas.

XIIX a. pabaigoje pradeda formuotis šiuolaikinio socialinio mokslo samprata. To priežastis – žmonės tikintys laisva žmogaus valia. Socialinių mokslų formavimas – tai tarsi iššūkis Newtono ir jo šalininkų mokslo sampratai. Jo manymu, geriausias mokslo pavyzdys – fizika, ,,sukurtas gamtos vaizdinys buvo mechaninė jėgų sistema” [3; 86 psl.]. Newtonas buvo įsitikinęs, kad mokslas privalo būti apibrežtas tiksliai ir dėsningai, prielaidoms vietos moksle nėra. Būtent tokių minčių spaudžiama visuomenė reikalavo (iškilo būtinybė) mokslų nagrinėjančių jų padėtį, reikalavimus, praeitį. Tada įsivyravo nuomonė, kad ,,gamtamoksliniai metodai yra raktas į socialinį pasaulį”.

Wittgenšteino įkvėptas P.Winshas ypač domėjosi ir analizavo socialinių mokslų sampratą: ,,Socialiniai santykiai – tai raktas į visas idėjas, taigi į bet kurią kultūros sukuriamą tikrovę” [3; 99 psl.]. Vadinasi socialiniai santykiai išreiškia idėjas apie tikrovę, o dabartinė socialinių mokslų samprata ir teigia, kad socialiniai mokslai analizuoja tikrovę, remdamiesi neišgalvotais faktais.

Kalbant apie socialinių mokslų formavimąsi būtina paminėti, kad ,,socialiniai mokslai neretai pasitelkdavo idėjas apie pusiausvyrą ir tia, kas funciška ar disfunkciška, pusiausvyrai pasiekti ir išlaikyti” [3; 58-59 psl.].

Šiuo metu socialinius mo
okslus sudaro: ekonomika, sociologija, socialinė geografija.

Politologija. Ką ji nagrinėja?

Sociologai teigia, kad sociologija tyrinėja visuomenę, ją sudarančias grupes, kurios aktyviai dalyvauja tvarkant viešuosius reikalus. Teisininkai – kad teisės mokslas, nagrinėdamas teisės normas, įstatymus kartu nagrinėja politikos formavimo bei įgyvendinimo instrukcijų ir mechanizmų veiklą. Istorikai – kad jie, tyrinėdami žmogaus praeitį, kartu tyrinėja ir valstybių, partijų ir t.t. gyvavimo bei žlugimo priežastis. Pagaliau ir ekonomika, ir filosofija, ir psichologija, ir geografija daugiau ar mažiau ,,pasiima” dalelę politikos mokslo. Kyla klausimas: kokia gi vieta politologijos tarp kitų socialinių mokslų? Tačiau viskas ima aiškėti pasitelkus G.Vitkaus mintis: ,,politologija – mokslas, iš esmės išaugęs kitų socialinių mokslų sandūroje ir ilgainiui tapęs savarankišku, o ne vien mechanine socialinių mokslų sudedamųjų dalių suma” [2; 9 psl.]. Politologija – tai vienintelis mokslas visiškai atsidėjęs politikos mokslui, o kiti socialiniai mokslai politinę problematiką apsprendžią tik viename ar kitame kontekste. “Štai politinė filosofija yra tik platesnių filosofijos apibendrinimų dalis, politinė istorija sudaro svarbią istorijos dalį, tačiau istorijos mokslas negali apsiriboti tik politika, nes siekia aprašyti ir ištirti visą praeities sudėtingumą ir įvairove” [2; 9 psl.].

Politologija galėjo atsiskirti nuo kitų humanitarinių ir socialinių mokslų, kai jie buvo visiškai išsivystę ir kai visuomenėje atsirado poreikis analizuoti politiką, kaip ypatingąsocialinio gyvenimo reiškinį. Lygias teisias su kitais mokslais politologija įgavo ti

ik XX a. viduryje, kai 1948 m. Paryžiuje įvyko UNESCO sukviestas politologų kongresas, kuris nutarė laikyti politologiją – viena svarbiausių socialinių mokslų tarpe. Kaip jau minėjau, politologija išaugo kitų socialinių bei humanitarinių mokslų sandūroje, vadinasi politologija daugiau ar mažiau paėmė žinių iš tų mokslų.

Politologijos ryšį su kitais mokslais rodo schema:

Minėtasis politologų kongresas aiškiai apibrėžė politikos mokslo tyrinėjimų analizės objektą. G.Vitkus siūlo keturias politologiją sudarančias dalis. Tai: politikos teorija, į kurią įeina politinė filosofija ir politinių idėjų istorija; politinės institucijos, kurias sudaro konstitucija, valstybinė valdžia, regioninė ir vietinė valdžia, vyriausybė, ekonominės ir socialinės vyriausybės funkcijos, taip pat lyginamieji politinių institucijų tyrimai; partijos grupės, viešoji nuomonė; tarptautiniai santykiai, kuriuos sudaro tarptautinė politika, tarptautinės organizacijos ir tarptautinių santykių reguliavimas bei tarptautinė teisė. Akivaizdu, kad politologija apima ir kitų socialinių mokslų tyrimo objektus. Tas pats kongresas pasiūlė atskiras tris politologijos šakas:
1. Politikos teorija – politologijos šaka apimanti politinių idėjų ir debatų nagrinėjimą. Taip pat nagrinėja žymiausių politikos teoretikų palikimą, politinį teisingumą: karų priežastis, socialinių grupių konfliktus.
2. Lyginamoji politika – politologijos šaka, užsiimanti politinių institucijų, partijų, grupių ir viešosios nuomonės tyrinėjimą. Skiria daug dėmesio politinių veikėjų, procesų lyginimui. Į šią politologijos šaką patenka iš esmės visi svarbiausi atskirų kraštų politinio gyvenimo reiškiniai.
3. Tarptautiniai santykiai – politologijos šaka, tyrinėjanti politinius tarptautinius santykius, nagrinėja tokius reiškinius, kaip diplomatija, karai, tarpvalstybiniai konfliktai, integracija.

Politikos mokslo objektas ir struktūra

Apibendrinant skirtingas nuomones galima teigti, kad politologija yra žinios apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkamas politines sistemas. Visur figuruoja žodis “politika”, todėl būtina žinoti tikrą ir aiškią šio žodžio prasmę. Žodis kilęs iš senosios graikų kalbos ir reiškia – “miestas, valstybė”. Vienoreikšmiškai žodžio “politika” paaiškinti neįmanoma. Prieš šimtą metų prancūzas E.Littrepa siūlė tokią definiciją: politika – valdymo menas. Tačiau čia vėl iškyla klausimas: ar genocidą, deportacijas, masines represijas – galime vadinti menu? Taip pat dažnai cituojama: politika galimumo menas. Manyčiau, kad šis teiginys realios prasmės neturi. Galimumo menu galima pavadinti ūkinę veiklą, mediciną bei kitas žmogaus veiklos sferas. Kalbant apie politiką, negalima jos tapatinti su valstybe. Ji labiau gimininga visuomenei bei žmogui. “Politikos mokslas politiką vertina kaip objektyvų reiškinį, tiria ir analizuoja ją kaip tam tikrą žmonių veiklos rūšį, siekia išsiaiškinti jos specifiką ir paskirtį.” [4; 6 psl.]. Politika atsiranda tada, kai žmonės nebegali gyventi atskirai, tada, kai žmonės jau gyvena ir kažką veikia kartu. Gyvenant kartu iškyla butinybė organizuotai siekti tikslų bei bendrų reikalų sprendimų. Būtent ši žmonių veiklos kryptis ir yra politika, o brendi žmonių sprendimai – politiniai sprendimai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip viena ar kita socialinė grupė vertina tam tikrus žmonių sprendimus. G.Vitkus pateikia pavyzdį: tarkim šeima pasistatė namą. Tai bus politinis sprendimas tų šeimos narių atžvilgiu, tačiau tai nebus politinis sprendimas tos šalies atžvilgiu. Vadinasi tas pats sprendimas, tuo pat metu gali būti ir politinis, ir ne politinis.

Tačiau kalbant apie politiką, giminingą visuomenei, negalime nepaminėti valdžios, kuri yra naudojama, kaip priemonė bendriems žmonių reikalams tvarkyti bei įgyvendinti. Politikos terminas siejamas su valstybės veikla, nes būtent valstybės paskirtis yra vykdyti politiką visos visuomenės mastu. Patikslinus politikos apibrėžimą: “politika – tai bendrų visai visuomenei sprendimų jos nariams bendrus reikalus tvarkyti paieška ir atranka, o kita vertus, politika yra valdžios panaudojimas bendriems visai visuomenei tikslams suformuoti ir įgyvendinti” [4; 12 psl.]. Visi politikos aiškinimai papildo vienas kitą ir padeda bet kurią politinę problemą gvildenti išsamiau, o būtent tai ir yra svarbiausias politikos mokslų uždavinys.

Politikos mokslo kilmė ir raida

Nors politikos mokslas ir gana jaunas, galutinai susiformavęs šiame amžiuje, tačiau jo šaknys gilios. VIII – VI a. pr. Kr. dokumentų pagalba galime atsekti šio mokslo raidą. Tuo metu politologija patyrė persilaužimą, nuo religinio mito iki racionalaus loginio pažinimo.

Politikos pradžia sietina ir su Sokratu, gyvenusiu 469–399 m. pr. Kr. Jo nuomone politika ir etika neatskiriami dalykai, o įstatymai ir tėvynė yra svarbiau už viską. Štai Platonas politinę teoriją dėsto savo veikaluose: “Valstybė”, “Politikas”, “Įstatymai”. Platonas rėmėsi Sokratu ir palaikė jo mintis, teigdamas, kad “žinojimas – aukščiausia dorybė”. Anot jo politinė harmonija nepasiekiama. Jeigu galima apibendrinti kokius klausimus analizavo Platonas, tai jų reikėtų išskirti tris:
1. Piliečių santykį su nuosavybe;
2. Valdymo formas;
3. Politiko profesiją.
Platonas taip pat pateikė idealios valstybės modelį, susidedančią iš trijų luomų: filosofų valdovų, karių – valstybės saugotojų, žemdirbių bei amatininkų. “Jis buvo įsitikinęs, jeigu valstybę valdys išmintingi valdovai, visos problemos bus išspręstos, o žemėje įsiviešpataus palaima” [5; 109 psl.].
Idealiai valstybei Platonas priešpastatė keturias klaidingas valstybės formas:
1. Timokratija – tai pati gariausia iš visų blodųjų santvarkų. Ji vadovaujama garbėtroškų. “Liaudis gerbia valdovus, karei neturi materialinių rūpesčių” [5; 109 psl.].
2. Tironija – labiausiai atstumiantis valdymo tipas. Tironai nesilaiko jokių pavaldumo normų, o jų vienintelis tikslas turtas ir valdžia.
3. Oligarchija – ji išsivysto iš timokratijos. Ją valdo turtuolių grupė, o žemesnė klasė neturi tam teisės. Taip kyla konfliktas.
4. Demokratijai būdingas nepasotinamos laisvės troškimas, kuris veda prie dorovės smukimo, o tuomet jau seka chaosas.
Platonas pabrėžė, kad išmintingas valdovas yra aukščiau įstatymo. Jo mokinys Aristotelis (384 – 322 m. pr. Kr.) nagrinėdamas valstybę ir jos santykį su piliečiais parodo, kad valstybė – tai didžiausias gėris. Jis itin nuosekliai nagrinėjo valstybės atsiradimo priežastis. “Nors valstybė susikūrė vėliau negu šeima, savo paskirtimi ji yra aukštesnė už šeimą, nes valstybėje žmogus visiškai išugdo savo gabumus” [5; 128 psl.]. Valstybė palaiko ne tik ryšius tarp žmonių, bet ir apsaugo nuo nusikaltimų. Tyrinėdamas visuomenės gyvenimą, valdymą Aristotelis pastebėjo, kad jokia visuomenė nėra tobula. Taip pat pastebėjo, kad politika yra ne tik bendro gyvenimo pastangos, bet tai pastangos nukreiptos į gerą gyvenimą laisvėje ir dorybėje.
Senovės Romos svarbiausias politologinis pasiekimas legalizmas – požiūris į valstybę, kaip teisės kūrimą, piliečio lygybės principo formulavimas. M.T.Ciceronas turbūt pirmasis paskelbė, kad svarbiausia valstybės atsiradimo priežastis buvo poreikis apsaugoti nuosavybę. Jis pasiūlė tris valstybių klasifikacijos formas: karaliaus, aristokratijos ir liaudies valdžia. Tobuliausia valdymo forma jis laikė Romos santvarką.
Viduramžių Europai būdingas konfliktas tarp pasaulėtinės ir bažnytinės valdžios. Svarbiausia tapo išsiaiškinti, kuri valdžia aukštesnė. T. Akvinietis (1226-1274) bandė sujungti antikos mokslo struktūras su viduramžių mokslo kanonais. Tai buvo bandymas interpretuoti Aristotelį, neperžiangiantreliginių dogmų. Akvinietis buvo įsitikinęs, kad religija ir tikėjimas gali parodyti religiją kilnesne, doresne: ši jo nuostata dar aktuali ir šiandien. Valdžia yra Dievo duota, tačiau valdymas yra atsakomybė visai bendruomenei. Geriausia valdymo forma jis laikė monarchiją, o blogiausia – tironiją.
Naujųjų laikų atstovas T.Itobbes (1588-1679) buvo įsitikinęs, kad valdžia pasiekiama tik jėga. Jis buvo absoliučios monarchijos šalininkas ir atmetė bet kokį valdžios pasiskirstymą. Priešingą požiūrį dėstė J.Locke, teigdamas, kad valstybė turi tarnauti visuomenei, ji siekia išsaugoti kikvieno žmogaus prigimtines teisias. Tokiu būdu Locke suformulavokonstitucinės monarchijos ir literalizmo pagrindus.
XIX a. politiniuose mokymuose atsirado mokymas apie valstybę. Buvo paplitusi nuomonė, kad ir politika nėra viskas (be jos galima apsieiti). Sužibėjo daug teorijų – valstybės teorija, valdymo teorija. XIX a. pab. Pradeda formuotis šiolaikinio socialinio mokslo samprata. 1870 m. Paryžiuje įkurta Paryžiaus politikos mokslų mokykla. 1880 m. Amerikoje įkurta Kolumbijos Universiteto politikos mokslų mokykla. Prasideda mokomoji disciplina, labiausiai paplitusi JAV. Įkurtos: politinio ir socialinio mokslo akademija, Amerikos politinių mokslų asociacija.
Amerikiečių politologas D.Eastonas išskiria keturis pigrindinius politikos mokslo raidos etapus, remdamasis politikos esmės sampratos kaita istorijoje:
1. Universalizmas. Šis laikotarpis apima laikotarpį nuo antikos iki XIX a. Tuo metu politikos studijos nebuvo atsiskyrusios nuo kitų humanitarinių mokslų, apsiribojo vien palankių valdymo formų paieška.
2. Legalizmas. Būtent šiuo laikotarpiu politikos studijos atsidurdavo aklavietėj.Politika buvo tarpinama su valstybe, jos institucijois bei jų aprašymu.
3. Realizmas. “Politologai ėmėsi ieškoti politinių procesų esmės, tos realybės, kuri lemia institucijų formą ir veiklos turinį” [6; 3 psl]. Šiame tarpsnyje persilaužiama:tyrimo objektas nebe valstybė, bet visas politinis procesas. Į šį politinį procesą įėjo valdžios veikimo aiškinimas, politinių sprendimų priėmimas, politiniai santykiai bei politinė sistema. Toks persilaužimas JAV įvyko dar XX a. pradž., o Europoje tik po Antrojo pasaulinio karo, nes Europoje vis dar vyravo Staatslehre tradicijos. Realizmas ir legalizmas apėmė laikotarpį nuo XIX iki XX a.
4. Biheviorizmas. XX a. 2-7 dešimtmečių laikotarpis. Dėmesį patraukia, 6-ąjame dešimtmetyje prasidėjusi, bihevioristinė revoliucija JAV, kuri vėliau aprėpė ir Europą. Politologai susikaupė ties politinės elgsenos nagrinėjimu. “Tirti atskirų žmonių, jų grupių politinę elgseną pagal pačius įvairiausius parametrus įgalino mokslinės techninės revoliucijos laimėjimai, visų pirma – kompiuterinė technika sudėtingiems apskaičiavimams atlikti” [6; 4 psl.].
D.Eastono periodizacija nėra vienintelė. Daugelis šių dienų politologų siūlo kitą periodizaciją, tačiau gretimą pastarąjai. Lygiagrečiai universalizmui stoja klasikinis metodas, legalizmui bei realizmui – institucionalizmas, bicheviorizmas išlaiko savo poziciją, tačiau periodizacija papildoma neoinstitucionalizmu. Politikos mokslo etapai išskiriami tam tikro metodo vyravimu tuo metu. Klasikinis laikotarpiu vyravo normatyvinis metodas. Jo pagrindinė taisyklė išsiaiškinti kaip privalo būti. Paprastai tai kažkas panašaus į geresnės politikos kūrimą. Istorinio metodo proto – klausimai: Kaip, kada šis reiškinys atsirado? Jo raida ir kokia jo vieta dabar? Tačiau šis metodas neklausinėja kaip turėtų, ar privalo būti. Trečiasis šio laikotarpio metodas – lyginamasis. Jo pagrindas – reiškinių sugretinimas: panašumų ir skirtumų gretinimas.
Institucionalizmo laikotarpiu vyrauja normatyvinis metodas, kuris nėra labai aiškus. Šis metodas tarsi priešprieša D.Eastono mintims: “Politika neapsiriboja tik valstybės veikla.” Institucionalizmas apsiriboja vien valstybės institucijų nagrinėjimu, neįtraukiant žmonių veiklos.
Šio laikotarpio atstovai įvairiose teisinėse normose matė politikos esmę. “Valstybė ir jos organai bei nevalstybinės politinio gyvenimo išraiškos yra sąlygojamos konstitucijų, įstatymų ir kitų teisinių dėsniu” [7; 63 psl.]. Ilgainiui institucionalizmas susidūrė su bicheviorizmu. A.Bentley 1908 m. išleistoje knygoje “Valstybės procesas” teigė, jog pagrindinis tyrimo objektas turi būti interesas, o ne institucijos. Jam pritarė ir G.Catl, kuris ne tik kritikavo, bet ir sukūrė naują teoriją. Jis suformulavo politinio žmogaus konceptą. “Jo politonio žmogaus konceptas neišvengė tam tikrų neaiškumų ir priešingybių, bet jame nėra sunku įmanyti vieną iš ankstyvųjų bandymų suformuoti bendrą teoriją, kuri nustatytų politiniu mokslų apimtį, metodologiją ir ateities kryptį” [7; 64 psl.]. Abu bicheviorizmo atstovai manė, kad tikras žinojimas, visuminis požiūris gaunamas betarpiškai stebint, matuojant.
Paaiškėjo, kad šis metodas problematiškas, juk stebint atskirą žmogų ar visą grupę, gautų rezultatų negalima taikyti visiems.

Naudota literatūra

1. V.Jonuška. Filosofijos pradmenys. Vilnius, 1995.
2. G.Vitkus. Politologija. Vilnius, 1998.
3. Martin Hollis, Steve Smith. Tarptautiniai santykiai: aiškinimas ir supratimas. Vilnius, 1998.
4. G.Vitkus. Politologijos objektas ir struktūra. – Politikos mokslų matmenys. 1994.
5. B.Genzelis. Senovės filosofija. Vilnius, 1995.
6. G.Vitkus. Dinamiškiausiai besivystantis mokslas. -Studijuojamtiems politologiją. Kaunas, 1990.
7. J.Šmulkštys. Politikos mokslai vakar ir šiandien. –Politika. 1989.

Leave a Comment