Platono ir Aristotelio politinės minties panašumai ir skirtumai

TURINYS

ĮVADAS...........................3

PLATONO POLITINĖS IDĖJOS..................4
· Požiūris į demokratiją...................4
· Platono teorija......................4
· Nuomonės nekompetentingumas..............4
· Abipusiai poreikiai ir darbo pasidalijimas............5
· Nuosavybė ir šeima....................5

ARISTOTELIO POLITINĖS IDĖJOS...............6
· Naujasis politinis mokslas...................6
· Įstatymų viršenybė...................6
· Geriausia įgyvendinama valstybė..............7

IŠVADOS..........................8

LITERATŪROS SĄRAŠAS..................8

ĮVADAS

Pralaimėjus Peloponeso karą, imperinės Atėnų ambicijos žlugo, tačiau jų vaidmuo pasikeitė, jų įtaką Graikijai ir visam antikos pasauliui toli gražu nesumažėjo. Praradę imperiją Atėnai ėmė darytis Viduržemio jūros pasaulio švietimo centru ir šį savo vaidmenį išlaikė ir tuomet, kai neteko politinės priklausomybės, netgi ilgą krikščionybės eros laikotarpį. Atėnų filosofijos, mokslo, retorikos mokyklos buvo pirmosios svarbios institucijos Europoje, teikusios aukštąjį išsimokslinimą ir dirbusios tiiriamąjį darbą, be kurio neįmanomas aukštesnio lygio mokymas. Platono mokykla buvo pirmoji, o kokiais penkiasdešimčia metų vėliau Likėjuje buvo atidaryta ir jo įžymiausio mokinio Aristotelio mokykla.
Neabejotina, kad Atėnų mokyklos suvaidino Europos civilizacijoje ne menkesnį vaidmenį negu penktojo šimtmečio menas. Tos mokyklos ženklina Europos filosofijos, ypač jos sąsajų su politika ir kitais visuomenės mokslais, pradžią. Šioje srityje Platono ir Aristotelio raštai laikytini pirmais reikšmingais Europos intelekto bandymais.
Platono mokykla Aristotelį, matyt, patraukė pirmiausia todėl, kad Graikijoje tai buvo geriausia vieta aukštesnėms sttudijoms. Įstojęs į ją, jis praleido joje dvidešimt metų – kol mirė jos įkūrėjas, – ir Platono filosofija padarė jo mąstymui neišdildomą poveikį. Kiekvienas jo vėlesnių filosofinių raštų puslapis liudija šią sąsaja.
Manau, kad šie faktai įrodo, kad negalima tinkamai nagrinėti tik Platono ar

r tik jo mokinio Aristotelio politinių idėjų atskirai, nes kokia didelė tarp jų yra sąsaja, taip nebūtų galima kalbėti apie vieną išminčių nepaminėjus kito. Įdomu, kad jų idėjos yra ne tik panašios, bet kalbant apie atskiras temas galima rasti ir nemažai skirtumų. Būtent tam, apžvelgdamas Platono bei Aristotelio politines idėjas ir vėliau bandydamas jas palyginti, kaip pagrindą naudodamas Politinių teorijų istoriją bei kitas knygas ir skyriau šį savo darbą.

PLATONO POLITINĖS IDĖJOS

Požiūris į demokratiją

Platonas gimė apie 427m. pr. Kr. kilmingų atėniečių šeimoje. Jo kritišką požiūrį į demokratiją daugelis tyrinėtojų yra aiškinę aristokratiška kilme, mat vienas iš jo giminaičių nemažai prisidėjo prie 404m. oligarchinio sukilimo. Tačiau tai puikiai galima paaiškinti ir kitaip; Platonas nepasitikėjo demokratija ne ką labiau už Aristotelį, kuris buvo kilęs ne iš kiilmingos šeimos ir netgi ne atėnietis. Platono intelektualiniam vystymuisi didžiausią reikšmę turėjo bendravimas jaunystėje su Sokratu, iš kurio perėmė idėją, visuomet dominavusią jo politinėje filosofijoje, kad dorybė yra žinojimas. Kitaip sakant – jis tikėjo, kad objektyviai egzistuoja geras gyvenimas – tiek individams, tiek valstybėms, – kuris gali būti tyrimo objektas, kurį galima apibrėžti metodiškais proto veiksmais ir kurio todėl galima protingai siekti. Vien tai tam tikra prasme paaiškina, kad Platonas turėtų būti aristokratas, nes mokslinių žinių niekada negali lemti balsavimas ar liaudies nuomonė ir

r vargu ar galėjo pritarti Periklio entuziazmui dėl demokratinio gyvenimo “šaunaus visapusiškumo”.

Platono teorija

Su politine filosofija daugiau ar mažiau susiję dalykai aptariami daugelyje platono dialogų, tačiau tik trys iš jų skirti vien jai, ir iš jų reikėtų spręsti apie platono teorijas. Tai Valstybė, Politikas ir Įstatymai.
Valstybėje paliesti ar išplėtoti bemaž visi platono filosofijos aspektai, o jos temos tokios, kad galima teigti, kad ji aprėpia visą gyvenimą. Joje kalbama apie gerą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui, be kita ko, reiškė gyvenimą gerojo valstybėje, apie būdus jiems pažinti ir sukurti. Teigė, kad geras žmogus turi būti geras pilietis; geras žmogus vargu ar gali egzistuoti blogoje valstybėje; būtų beprasmiška svarstyti, kas yra gera žmogui, neatsižvelgiant į tai, kas yra gera miestui.
Apskritai Platono teoriją būtų galima padalyti į dvi pagrindines dalis, arba tezes: pirma, kad valdymas turėtų būti menas, paremtas tiksliomis žiniomis, ir, antra, kad visuomenė – tai žmonių. Kurių sugebėjimai papildo vieni kitus, poreikių bendras patenkinimas. Logikos požiūriu, antrasis teiginys yra pirmojo prielaida. Bet kadangi platonas, matyt, parėmė pirmąjį beveik galutinai suformuotą iš Sokrato, pagrįstai galima manyti, kad antrasis nuoseklumo požiūriu buvo pirmojo apibendrinimas ar išplėtimas. Sokrato principas, kad dorybė yra žinojimas, pasirodė esąs plačiau pritaikomas, negu buvo galima manyti.

Nuomonės nekompetentingumas

Nekompetentingumas – tai demokratinių valstybių bū

ūdinga yda, tačiau esama ir kito trūkumo, kurį platonas įžiūrėjo visose valdymo formose vienodai. Tai partijų nepaprastas įniršis ir egoizmas, dėl kurio viena ar kita grupuotė gali bet kada savo naudą laikyti svarbesne už pačios valstybės interesus, kas turėjo būti pagrindinė tam tikro valdžios nestabilumo miestuose-valstybėse priežastis. Platonas tai aiškino tų, kurie turi nuosavybę, ir tų, kurie jos neturi, ekonominių interesų priešingumu. Ir padėtis tokia rimtai, kad platonas neišmano, kaip pašalinti frakcionalizmą iš graikų politikos, – nebent iš pagrindų pakeitus privatinės nuosavybės instituciją. Geriausia būtų ją visiškai panaikinti, o mažų mažiausiai, jo nuomone, būtina bent atsikratyti turto ir skurdo kraštutinumų. Ir piliečius auklėti taip, kad jie labiau už viską vertintų visuomenės gerovę, ne mažiau svarbu nei auklėti valdovus. Nekompetentingumas ir frakcionalizmas – tai dvi pagrindinės politinės bėdos, su kuriomis neišvengiamai susiduria kiekvienas mėginantis patobulinti miestą – valstybę.

Abipusiai poreikiai ir darbo pasidalijimas

Idealios valstybės aiškinimas, – tai vienas iš įžvalgiausių jo socialinės filosofijos atradimų. Ji atskleidė tą visuomenės aspektą, kuris neabejotinai yra svarbiausiais visoms socialinėms teorijoms, ir visiems laikams suformulavo požiūrį, kuriam miesto-valstybės socialinė teorija visada liko ištikima. Glaustai jį būtų galima apibūdinti taip: visuomenę reikia suvokti kaip sistemą paslaugų, kurias kiekvienas jos narys ir teikia, ir gauna. Valstybė tik prižiūri šiuos tarpusavio mainus ir mėgina, ka

ad poreikiai būtų tenkinami kuo adekvačiau ir kuo darniau būtų keičiamasi paslaugomis. Žmonės tokioje sistemoje vaidina reikalingų užduočių atlikėjų vaidmenį, jų visuomeninę svarbą lemia jų atliekamo darbo vertė. Tad pirmiausia individas įgyja tam tikrą padėtį, kuri suteikia jam galimybę imtis konkrečios veiklos, o laisvę valstybė jam garantuoja ne tiek įgyvendinti jo laisvai valiai, kiek verstis savo profesija.
Paslaugų mainai susiję su svarbiu principu – darbo pasidalijimo ir pareigų specializacijos. Juk jeigu poreikiai patenkinami mainais, kiekvienas žmogus turi turėti daugiau savo siūlomų reikmenų, negu jam pačiam reikia, ir mažiau, negu jam reikia, turėti to, ką jis gauna. Tad visiškai aišku, kad būtina tam tikra specializacija. Žemdirbys pagamina daugiau maisto negu gali suvalgyti, o batsiuvys pagamina daugiau batų, negu pats gali suavėti. Todėl abiem naudinga gaminti vienas kitam, nes abu bus sočiai pavalgę ir geriau apsirengę dirbdami kartu negu tuo atveju, jei kiekvienas pats gamintųsi reikalingus įvairius daiktus. Pasak Platono, tai galima paaiškinti dviem pagrindiniais žmogaus psichologijos faktais: pirma, skirtingiems žmonėms būdingi skirtingi gabumai ir kai kuriuos darbus vieni atlieka geriau negu kiti; antra, meistriškumas įgyjamas tik tada, kai žmonės nuolat dirba tą darbą, kuriam yra tinkami iš prigimties.

Nuosavybė ir šeima

Platono komunizmas pasireiškia dviem pagrindinėmis formomis, kurios abi atsispindi šeimos panaikinimo idėjoje. Pirmoji – tai draudimas valdovams turėti asmeninę nuosavybę (namus, žemės ar pinigų); jie turi gyventi bendrai kaip kareivinėse ir valgyti prie bendro stalo. Antroji – tai pastovių monogaminių ryšių uždraudimas ir jų pakeitimas suporavimu, kurį valdovai reguliuoja savo nuožiūra, kad gimtų kuo sveikesni palikuonys. Visuomenėje, kuri gyveno daugiausia namų ūkio sąlygomis, toks dviejų visuomenių funkcijų – vaikų gimdymo ir gėrybių gaminimo bei turėjimo – sugretinimas buvo kur kas akivaizdesnis nei dabar. Tačiau komunizmas Valstybėje taikomas vien sargybinių klasei, t.y. kariams ir valdovams, tuo tarpu amatininkams paliekamos jų asmeninės šeimos – ir žmonos, ir nuosavybė. Tik nepaaiškinama, kaip tai suderinti su perėjimu iš žemesnio luomo į aukštesnį. Kaip matyti, Platonas labai nesistengia savo plano detalizuoti.
Reikia garantuoti valstybės vienybę; tam trukdo nuosavybė ir šeima; vadinasi, nuosavybės ir santuokos reikia atsisakyti. Nekyla jokių abejonių, kad čia Platonas kalbėjo tikra doktrinieriško radikalizmo kalba – radikalizmo, kuris pasirengęs sekti paskui samprotavimus, kad ir kur jie vestų. Sveiko proto požiūriu, po Aristotelio atsakymo nebėra ką pridurti. Pasak jo, valstybę galima taip suvienyti, kad ji nebebus valstybė. Šeima yra vienas dalykas, valstybė – kitas, ir būtų geriau, jeigu viena nemėgdžiotų kitos.

ARISTOTELIO POLITINĖS IDĖJOS

Naujasis politikos mokslas

Aristotelio veiklai kelia visai kitokią problemą nei Platono dialogai. Dauguma išlikusių jo veikalų, jau nekalbant apie ankstyvųjų populiarių darbų fragmentus, nebuvo užbaigtos ir skelbti parengtos knygos. Aristotelis jais naudojosi mokymo procese, nors kai kurios svarbios dalys, galimas daiktas, buvo parašytos prieš Likėjo atidarymą. Dabartiniu pavidalu jie buvo išleisti tik praėjus keturiems šimtmečiams po jo mirties, o iki tol buvo Mokyklos nuosavybė, kuria, be abejo, naudojosi vėlesni mokytojai. Visiškai tikėtina, kad tuos dvylika metų, kai vadovavo Likėjui, Aristotelis daugiausia rūpinosi daugybe plačių, drauge su mokiniais vykdytų tyrimų projektu – tokių kaip šimto penkiasdešimt aštuonių graikų miestų santvarkų istorijos garsieji tyrimai, iš kurių teišliko Atėnų politėja (atrasta 1891m.). Tie tyrimai, anaiptol neapsiriboję vien santvarkomis, buvo daugiau istorinio negu filosofinio pobūdžio; tai buvo grynai empiriniai tyrimai, ir jais remdamasis Aristotelis nuolat papildydavo savo veikalus, kuriuos jis buvo pradėjęs rašyti prieš atidarydamas Mokyklą.
Didysis Aristotelio politinis traktatas, vadinamas Politika, atspindi du jo minties raidos etapus, kuriuos skiria kelias, jo nueitas vaduojantis iš platono įtakos, arba, tikriau sakant, ieškant savito mąstymo ir tyrimo metodo. Pirmajame etape apie politinę filosofiją jis vis dar galvoja kaip apie idealios valstybės konstravimą prisilaikant krypties, jau nubrėžtos Politike ir Įstatymuose. Dar vyrauja platono iš esmės etinis požiūris į objektą: geras žmogus ir geras pilietis yra tas pat – ar bent turėtų taip būti; valstybės tikslas yra sukurti aukščiausią dorovinį žmogaus tipą. Nereikia manyti, kad Aristotelis sąmoningai atsisakė tokio požiūrio – juk traktatas apie idealią valstybę buvo paliktas kaip svarbi Politikos dalis. Vis dėlto, nuo Likėjo atidarymo praėjus ne per daugiausiai laiko, politikos mokslą ar meną jis jau suprato kur kas plačiau. Naujasis mokslas turįs būti bendro pobūdžio, t.y. jis tūrėtų nagrinėti tiek egzistuojančias, tiek idealias valdymo formas ir turėtų mokyti meno valdyti bei tvarkyti visokias valstybes pageidaujamu būdu. Tad šis naujas bendras politikos mokslas buvo ne vien empirinis ir aprašomasis, bet ir kai kuriais atžvilgiais nepriklausomas nuo jokio etinio tikslo, nes politikui gali prireikti mokėti valdyti ir blogą valstybę. Pagal naująją idėją, visas politikos mokslas apėmė tiek politinio gėrio – ir santykinio, ir absoliutaus, – tiek politikos mechanikos, kurią, matyt, galima panaudoti ir žemesniam ar netgi blogam tikslui, pažinimą. Šis politinės filosofijos apibrėžimo išplėtimas – tai pati būdingiausia Aristotelio koncepcija.

Įstatymų viršenybė

Valstybės konstitucinis valdymas taip pat glaudžiai susijęs su klausimu, ar geriau būti valdomam geriausio žmogaus, ar geriausių įstatymų, nes valdymas, kuris paiso valdinių gerovės, taip pat yra valdymas pagal įstatymus. Taigi įstatymų viršenybę Aristotelis laiko geros valstybės požymiu, o ne vien netikusia būtinybe. Tokį savo požiūrį jis argumentuoja tuo, kad Platonas klysta, valdymą pagal įstatymus ir išmintingo valdovo valdžią Politike pavesdamas alternatyvomis. Netgi pats išmintingiausias valdovas negali apsieiti be įstatymų, nes įstatymas turi objektyvią kokybę, kuri nepasiekiama žmogui, kad ir koks geras jis būtų. Įstatymas “yra protas, laisvas nuo troškimo” , ir ta Platono pamėgta politikos ir medicinos analogija esanti neteisinga. Politiniai santykiai, jeigu jie numato laisvę, turi būti tokie, kad valdinys visiškai neatsisakytų savo nuomonės ir atsakomybės, o tai įmanoma tuomet, kai ir valdovas, ir valdiniai turi teisinį statusą. “Beaistrė” įstatymo galia neatstoja pareigūno, bet suteikia pareigūno galiai moralinę kokybę, kurios ji kitaip negalėtų turėti. Konstitucinis valdymas, priešingai negu asmeninis ar despotinis, suderinamas su valdinio orumu. Kaip Aristotelis kartais sako, konstitucinis valdovas valdąs savanoriškai paklūstančiuosius; jis valdo visiems pritariant ir tuo skiriasi nuo diktatoriaus. Tiksli moralinė ypatybė, kurią Aristotelis turi omenyje, tokia pat neužčiuopiama, kaip ir valdinių pritarimas naujųjų laikų teorijose, tačiau negalima abejoti jos realumu.

Geriausia įgyvendinama valstybė

Geriausios įgyvendinamos valstybės bruožas Aristoteliui tas, kad ji yra mišri santvarkos forma, kurioje protingai suderinti oligarchijos ir demokratijos elementai. Jos socialinis pagrindas – gausi vidurinioji klasė, susidedanti iš tokių žmonių, kurie nėra nei labai turtingi, nei labai neturtingi. Tai klasė, kuri, kaip gerokai anksčiau sakė Euripidas, “gelbsti valstybes”, nes jos atstovai nėra nei tokie neturtingi, kad degraduotų, nei tokie turtingi, kad būtų linkę burtis į grupuotes. Ten, kur tokių piliečių esama, jie sudaro pakankamai didelę grupę, kad valstybė turėtų atramą tautoje; jie pakankamai bešališki, kad nesumažintų pareigūnų atsakomybės, ir pakankamai išrankūs, kad išvengtų masių valdžios blogybių. Ant tokio socialinio pamato galima kurti politinę struktūrą, pasitelkiant tiek demokratijos, tiek oligarchijos tipiškas institucijas. Turto cenzas galimas, bet tai nuosaikus, arba jo apskritai gali nebūti; galima atsisakyti ir burtų pareigūnams rinkti. Spartą Aristotelis laikė mišria santvarka. Tikriausiai jis galvojo ir apie santvarką, mėgintą įgyvendinti Atėnuose 411m. – iš tikrųjų popierinę santvarką, – kuri siekė apsiriboti penkiais tūkstančiais piliečių, galinčių apsirūpinti sunkiaisiais ginklais, ir kurią Aristotelis Atėnų politėjoje pavadino geriausia Atėnų turėta santvarka. Aristotelį, kaip ir Platoną, praktiniai sumetimai verčia sugrįžti prie nuosavybės kaip dorybės pakaito. Nei vienas, nei kitas iš esmės netikėjo, kad turtas yra gerųjų ypatybių požymis, tačiau abu priėjo prie išvados, jog siekiant politinių tikslų jis teikia geriausias galimybes jų įgyti.

IŠVADOS

Susipažinę su Platono, ir jo mokinio Aristotelio pagrindinėmis politinėmis mintimis galime išskirti pagrindinę teoriją, kuria sutarė abu mąstytojai: geriausia piliečiams yra valstybėje ir ši piliečiams turi garantuoti gerą gyvenimą, valstybė padeda žmonėms tobulėti ir sukuria dorovingą gyvenimą.
Tačiau nereiktų užmiršti ir tų klausimų, apie kuriuos kalbant filosofų nuomonės išsiskyrė, jų nesutarimo pagrindą būtų galima suskirstyti į keturias pagrindines dalis:
1. Platonas manė, kad gėris egzistuoja danguje ir jį galima išmąstyti ar sumodeliuoti, o Aristotelis – kad gėris ar realybė egzistuoja pačiuose daiktuose ir aplinkoje ir juos galima pažinti.
2. Ideali Aristotelio valstybė Platonui yra tik antra geriausia, be to Platonas kėlė idėja, kad valdyti turi išminčius, o Aristotelis pasisakė už įstatymų viršenybę.
3. Nesugebėjimą atskirti namų ūkio nuo politinės valdžios Aristotelis laikė viena iš didžiausių Platono klaidų, nes ji davė pagrindą Politike teigti, kad valstybė yra tas pat, kas šeima, tik didesnė.
4. Tam, kad būtų sukurta gera valstybė Platonas įrodinėjo, kad kariams reikia atsisakyti nuosavybės ir santuokos. O Aristotelis tam pabrėžtinai nepritarė. Anot Aristotelio – joks valdovas negali apsieiti be įstatymų, nes juose sukaupta didelė žmonių patirtis ir tik jų laikydamiesi piliečiai bus laisvi. Jis taip pat pritaria ir konstituciniam valdymui.
Taigi, išskyrę pagrindinius Platono ir Aristotelio politikių teorijų skirtumus bei panašumus galime drąsiai teigti, kad nors Aristotelis ir buvo Platono mokinys ir sekė mokytojo pėdomis, tačiau nevengė kelti ir mokytojui visiškai priešingų idėjų ir tai nesutrukdė jiems su Platonu tapti vienais iš žymiausių politologijos pradininkų, dar helenistiniais laikais.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

· George H. Sabine. Politinių teorijų istorija. 1995m.
· Aristotelis. Politika.

Leave a Comment