Nepriklausomybės gynėjai

545 0

Nepriklausomybės gynėjai, jų indėlis ir reikšmė ginant Lietuvos valstybę 1990 – 1991 m.

Šio rašinio tema – nepriklausomybės gynėjai, jų indėlis ir reikšmė ginant Lietuvos valstybę 1990 – 1991 metais. Turbūt visi puikiai žinome kas vyko Lietuvoje tais metais ? Sovietų sajunga ginkluotosiomis pajėgomis mėgino įvykdyti Lietuvos valstybės perversmą. Tėvynės ginti į gatves išėjo paprasti žmonės. Apie juos, jų nuopelnus ir rašysiu.

Sausio 13 – osios naktį sovietų kariniai daliniai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą bei radijo ir televizijos komiteto pastatą. Lietuviai, sužinoję, kas vyksta, nieko neliepiami atskubėjo į nepriklausomybės aikštę, kur pradėjo priešintis sovietų kaariams. Beginkliai žmonės su rožiniu rankose gynė savo Tėvynę. Gyva žmonių grandinė supo televizijos bokštą. Į juos taikėsi ginkluoti kareiviai, tankai, bet jie nesitraukė. Jie stovėjo nejudėdami iš vietos, nes nenorėjo atiduoti savo laisvės. Juk laisvė – tai didžiausia kiekvieno žmogaus bei kiekvienos tautos vertybė. Deja, ji reikalauja aukų. Kartais labai didelių. Tikriausiai nėra pasaulyje tokios tautos, kuri kovoje už savo laisvę būtų patyrusi tiek kančių, priespaudos, neteisybės, kiek patyrėme mes – lietuviai. Maldomis ir savo tikėjimu tautiečiai laimėjo. Tačiau buvo sužeista net septyni šiimtai du žmonės, o negailestingai žuvo keturiolika. Keturiolika šeimų gedėjo, netekę tėvo, sūnaus, brolio, dukters.

Savo gyvybes paaukojo šie laisvės gynėjai: dvidešimt trejų metų absolventė Loreta Asanavičiūtė, dvidešimt vienerių metų Virginijus Druskis – sportiškas, jaunas vyras, kuris net nesudvejojęs išlėkė prie televizijos bo

okšto žmonai taręs vienintelius žodžius: „Jeigu visi bijosim, Lietuva niekada nebus laisva“. Septyniolikos Darius Gerbutavičius, dvidešimt dviejų metų Rolandas Jankauskas dirbęs Ventos moksliniame – tiriamajame intitute, Rimantas Juknevičius, buvo antrasis vaikas šeimoje, paprastas, kartais padykęs. Mėgo sportuoti, buvo geras krepšininkas. Lemptingą, kruvinąją naktį tebuvo tik ketvirto kurso studentas, paaukojęs savo būsimą gyvenimą gimtajai šaliai. Trisdešimt aštuonerių metų buvęs karininkas Alvydas Kanapinskas, penkiasdešimt dviejų Algimantas Petras Kavoliukas, keturiasdešimt devynerių metų Vytautas Koncevičius, dvidešimt ketverių Vidas Maciulevičius, dvidešimt aštuonerių Titas Masiulis apie kurį buvo išleistas biografinis literatūros kūrinys ,,Gyvenkit laisvi ir laimingi: apie Tito Masiulio gyvenimą ir žygdarbį“. Alvydas Matulka, kurį artimieji apibūino geru, gražių mėlynų akių vaikinu. Toliau sekė penkiasdešimt trejų metų šaltkalvis Apolinaras Juozas Povilaitis, septyniolikos „Geležinio vilko“ kuopos šaulys Ignas Šiimulionis ir Vytautas Vaitkus. Iki lemtingos nakties Vytautas gyveno tikrą vyro gyvenimą: mylėjo savo žmoną, augino sūnų, sodino obelis. Tik nespėjo pastatyti namo, kuriame prieglobstį buvo radusios ir ateinančios giminės kartos, ir tamsią naktį pasiklydęs svečias.

Pakirstas kulkos, Vytautas Vaitkus krito, gindamas būsimos trobos pamatus. Mūsų visų statomo namo pamatus. Visi šie keturioliką herojų, po mirties, buvo apdovanoti I – ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. Visi jie žuvo dėl Lietuvos, dėl savo tėvynės. Savo gyvybes jie paaukojo dėl mūsų laisvės, o tai da
arydami parodė savo drąsą ir meilę gimtajai šaliai.

Taigi, koks jų indėlis? Jie suteikė viltį. Viltį kitiems būti laisviems ir nepriklausomiems. Jie suteikė žmonėms drąsos, galimybę augti vaikams, kurti, siekti savo svajonių ir tikslų. Jų mums suteiktos laimės reikšmė yra milžiniška. Tik jų patirta kančia, skausmas, kraujas ir artimiesiems sukeltas gedulas išgelbėjo Lietuvą. Taip mes išsikovojome laisvę ir nepriklausomybę. Amžiną jiems atilsį ir amžiną atmintį.

Join the Conversation