Nato

1.NATO po Šaltojo karo
Pasibaigus Šaltajam karui pagerėjo santykiai tarp Rytų ir Vakarų. SSRS vadovavo M. Garbačiovo vykdyta viešumo ir pertvarkos politika 9-o dešimtmečio pabaigoje pakėlė ,,geležinę uždangą“, kuri ilgus dešimtmečius skyrė Europą. Pradėjus irti komunizmo sistemai Vidurio ir Rytų Europos šalys išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos prilausomybės.Pasikeitusi politinė situacija Europoje sudarė prielaidas naujiems regioniniams ir esminiams konfliktams, kurie pasireiškė Sovietų Sąjungoje ir Jugoslavijoje .Po šaltojo karo metu NATO vaidmuo dar labaiu išaugo.
Vakarams iškilo būtinybė pradėti naują dialogiją su buvusiomis priešininkėmis.1990 m. NAATO Londono viršūnių susitikime buvo pasiūlyta 6 buvusioms Varšuvos bloko šalims – Vengrijai, Lenkijai, Čekoslovakaijai, Bulgarijai, Rumunijai ir Sovietų sąjungai – pradėti karinį ir politinį bendradarbiavimą ir užmegzti diplomatinius ryšius su Alijansu.Taip NATO konstatavo ,kad ji nebelaiko Varšuvos pakto narių priešiškomis valstybėmis.Tais pačiais metais Europos Saugumos ir bendradarbiavimo konferencijoje buvo paskelbta bendra nepuolimo deklaracija, kuri užfiksavo abipusių įsipareigojimus dėl nepuolimo ir įteisinimo Šaltojo karo pabaigą.
Kitą impulsą NATO struktūrų pokyčiams davė Romos aukščiausio lygio susitikime 1991m. Priimta nauja strateginė konsepcija.Tai užtikrino vis stiprėjantį bendradarbiavimą irr glaudesnius ryšius su tarptauninėmis institucijomis,kaip antai : Jungtinės Tautos (JT) , Europos saugumo ir bedradarbiavimo organizacija ( ESBO), Vakarų Europos Sąjunga (VES), Europos Sąjunga (ES) ir t.t. Buvo sukurtos naujos institucijos Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo taryba (NACC) , 1997 m. pertvarkius NACC įkurta Euroatlantinės partnerystės ta

aryba, kurios turėjo organizuoti politinį dealogą su Rytų ir Vidurio Europos valstybėmis. Nauja NATO konsepcinė strategija paskatino NATO transformaciją iš karinės į politinę organizaciją. Reformos sumažino karines strategijos priklausomybę nuo branduolinio arsenalo ir ginkluotųjų pajėgų kiekio. NATO valstybėms nusprenė daugiau dėmėsio skirti bendradarbiavimui su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis bei Europos žemyne kylančioms krizėms spręsti.Nauji tikslai reiklavo ir institucinių reformų – buvo sumažintos NATO karinės pajėgos, bei padidintas jų mobilumas. Tai leido efektyviai įgyvendinti naują NATO funkciją – dalyvauti užtikrinant taiką valstybėse ar regionuose, kurie turi įtakos NATO valstybių saugumui. NATO pajėgos ir patyrimas buvo panaudotas operacijoje už NATO valstybių teritorijos ribų (angl. Out of area operations) . Nuo 1992 m. iki sėkmingo taikos sutarties 1995m. 12 mėn. pasirašymo ir NATO vadovaujamų Taikos įgyvendinimo pajėgų (angl. Immplementation Force) įvedimo , NATO parėmė JT taikos palaikymo operacijos buvusioje Jugoslavijoje . 1996m. IFOR pakeitė NATO vadovaujamos stabilizacijos pajėgos( SFOR; angl. Stabilisation Force; operacija 1998m. vasarą buvo pratęsta neribotam laikui) . Nuo 1998m. antrosios puses Alijansas išskirtinį dėmesį skiria veiksmams, pradedantiems tarptautinei bendruomenei užtikrinti taiką Kosavo regione.1994 metais aukščiausio lygio susitikime Briuselyje buvo suformuota Daugianacionalinių specialios paskirties pajėgų samprata : bendrus NATO karinius resursus padaryti prieinamus platesniems NATO valstybių ir VES operacijoms.1994m. įkūrus programą ,,Partnerystė taikos labui“ (PfP; angl. Partneship for Peace) buvo pr
radėtas karinis bendradarbiavimas tarp Alijanso ir kitų šalių . Ši programa kurioje dalyvauja 27 valstybės yra orentuota ne į kolektyvinę ginybą ,bet į taikos palaikymą. PfP tapo priimtina ir Rusijai ir neutralioms valstybėms –Švedijai, Suomijai, Asutrijai, Šveicarijai.Dešimto dešimtmečio antroje pusėje pradėjo formuotis partnerystė tarp Alijanso ir Rusijos . 1997m. 05 mėn. Paryžiuje pasirašiusios NATO ir Rusijos pagrindų aktą, buvo sukuta NATO ir Rusijos nuūolatinė jungtinė taryba (PJC; angl. Permanent joint Council) NATO taip pat siekė plėtoti diplomatinius santykius su Ukraina. Po chartijos tarp NATO ir ir Ukrainos sudarymo (1997m. Madrido viršūnių susitikime buvo įsteigta NATO ir Ukrainos komisija (NUC; angl. NATO – Ukraine Commession). 1997m. NATO plėtros samprata buvo patvirtinta aukščiausio lygio vadovų susitikime Madride . kuriame vykdant ,,atvirų durų ‘‘ politiką .Slovėnija, Rumunija ir Baltijos šalys buvo paminėtos kaip potencialios kandidatės. Po Madrido susitikimo suintensyvėję Viduržemio juros šalių dialogas buvo nauja Alijanso užduotis pakoregavusi jos struktūrą.
Vašingtone viršūnių susitikime 1999m. kovo mėn. NATO valstybių vadovai patvirtino Alijanso strategiją , kurioje atsižvelgiama i XXI amžiaus įšūkius saugumui bei tolesnę organizacijos karinę ir politinę plėtrą. 1999m. strategijoje atsižvelgiama ,kad po Šaltojo karo pabaigos Europoje didelio karo galimybė smarkiai sumažėjo, tačiau žemyno saugumą mažina etniniai konfliktai; žmogaus teisių pažeidimai, politinis nestabilumas ir ekonominis sąstingis. 1999m. priimtoje strategijoje išreikšta parama Europos saugumo ir gyvybės id
dentiteto idėjai. Tačiau didžiausios naujovės yra nuostatos dėl dalyvavimo krizių prevencijoj ir jų sprendimas. Priimti sprendimai dėl NATO plėtros ir bendradarbiavimo su nepriklausančiosmis Alijansui valstybėmis . Būtent Vašingtono viršūnių susitikime pirmojo plėtros etapo metu NATO narėmis oficialiai tapo Čekija, Lenkija ir Vengrija.

2. Karo su Iraku priešistorė ir pats karas parodė, jog NATO pozicija šiuo klausimu nėra homogeniška. Jau 2002 m. pabaigoje išsikristalizavo Prancūzijos ir Vokietijos priešiška pozicija karo Irake atžvilgiu (Prancūzija ir Vokietija siekė išvengti karo Irake, kadangi vadovavosi labiau ekonominiais prioritetais – jos yra nemažai investavusios į Iraką), vėliau prie šių šalių prisidėjo Belgija (blokavo sprendimą padėti apginti Turkiją karo Irake atveju, o pačiai Turkijai karas kėlė nerimą dėl joje gyvenančios kurdų mažumos). Šiek tiek neutralesnės pozicijos laikėsi Liuksemburgas ir Graikija, tačiau yra akivaizdu, jog šios šalys taip pat priskirtinos prie karo Irake opozicijos. Netgi vėlesnės diskusijos apie gilesnę ES karinę integraciją tęsėsi būtent Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos ir Liuksemburgo iniciatyva.
Kita pozicija – pradėti ir remti karą Irake – akivaizdžiausiai išsikristalizavo JAV, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lenkijos užsienio politikoje. Žinoma šis pozicijų išsiskyrimas atnešė žalos ne tik NATO vieningumui, bet ir Europos Sąjungos Bendros užsienio politikos perspektyvoms (tai atskleidžia ir susikomponavusi retorika („senoji“ ir „naujoji“ Europa).
3. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija – OBSE (OSCE; angl. Organization on Security and Cooperation Eu

urope).1975m. NATO ir Varšuvos sutarties blokų valstybinis bei neprisijungusiams šalims pasirašius Helsinkio Baigiamąjį Aktą , buvo įkurta Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija (ESBK).Nuo 1995m. ji pradėjo veikti kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Ši organizacija siekia užkirsti kelią konflikams bei padėti juos sureguliuoti diplomatinėmis priemonėmis. (Šiuo metu ši organizacija vienija 53 Europos valstybes, JAV bei Kanadą).
4. Prasidėjus karui Irake susirinkusi Lietuvos valstybės gynimo taryba paskelbė, kad Lietuva yra pasirengusi kartu su sąjungininkais iš JAV, Europos ir kitų šalių politiškai prisidėti prie tarptautinės koalicijos veiksmų, skirtų Irakui nuginkluoti. Taip pat buvo nutarta, kad Lietuva prie Irako krizės sureguliavimo prisidės humanitarinėmis priemonėmis,t.y. siunčiant medikus, aptarnaujantį personlą ir kitokių specialistų bei dalyvaujant pagalbos Irako gyventojams tarptautinėse programose, įskaitant ir maisto produktų paramą. Šiuo metu tarptautinėje misijoje palaikant stabilumą ir įtvirtinant taiką Irake dalyvauja daugiau nei šimtas Lietuvos karių
5. Septintajame dešimtmetyje tarp NATO sąjungininkių iškilo tam tikrų nesutarimų. Prancūzijos prezidentas Š. De Gaulle piestu stojo prieš Amerikos septintą dešimtmetį puoselėtus politinius ir karinius planus. Jis laikė juos bemaž neužmaskuotais bandymais pajungti Europą ir buvo tvirtai pasiryžęs netapti Amerikos satelitu. Amerika , žinoma, kalbėjo apie partnerystę , bet niekada aiškiai jos neapibrėžė. Prancūzijos užsenio politika juo toliau, juo labiau linko į neutralumą. 1965m. Prancūzija išstojo iš SEATO (NATO atitikmens Pietryčių Azijoje) ir liovėsi dalyvauti NATO manevruose Europoje. 1966 metų kovą de Gaulle paskelbė , kad prancūzų pajėgos atšiaukiamos iš NATO , prancūzų karininkai iš jos vadovybės taigi organizacijos būstinę teko perkelti iš Paryžiaus į Briuselį : NATO , jo nuomone, turėjo veikti, bet Prancūzijojos veikla joje turėjo būti pristabdyta . Oficialusis Vašingtonas stebėtinai kantriai žiūrėjo į de Gaulle pastangas sumažinti Amerikos įtaka pasaulyje ir Prancūzijos išpuolius prieš Amerikos monetarinę politiką ir dolerį. Tačiau ,kai 1968m. vasarą studentų maištas atskleidė ,,golstų‘‘ valdžios trapumą. vidaus neramumų sukeltas netikrumas vos nesužliugdė franko; monetarinė krizė parodė, kad Prnacūzijai skubiai reikia didelės užsenio pagalbos, pirmiausia iš Vakaų Vokietijos ir JAV, o po sovietų invazijos į Čekoslovakiją ir jėgų balanso pokyčių Viduržemio jūroje galutinai paaiškėjo, kad Prancūzijos užsenio ir gynybos politika buvo grindžiama klaidingomis prielaidomis . 1968m. Prancūzija nusprendė sugrįžti į NATO.
6. Strategine koncepcija massive retaliation (masinio atsako) buvo pirmoji NATO strateginė koncepcija, patvirtina 1949-1950m. Massive retaliation principas buvo „viskas arba niekas“ strategija. Ši strategija atspindėjo balansavimo ties karo riba politiką. Ši politika buvo išvystyta nuo 6 dešimtmečio vidurio ir apibūdinama kaip sulaikymo politika (NATO į bet kokį agresijos aktą prieš savo nares gali atsakyti bet kokiomis disponuojamomis priemonėmis, netgi branduoliniu ginklu). Geopolitikos diskurse sulaikymo politika apibūdinama kaip kontainmento (containment – angl.) įgyvendinimas. 1967 m. ši strategija buvo pakeista lankstaus atsako (flexible response – angl.) strategija.
7. „Veimaro trikampis“ įsikūrė 1991 m., susitikus trijų valstybių (Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos) užsienio reikalų ministrams. Prieš Veimaro susitikimą buvo pasirašyta taikos ir solidarumo sutartis tarp Lenkijos ir Prancūzijos bei geros kaimynystės santykių sutartis tarp Lenkijos ir Vokietijos. „Veimaro trikampis“ buvo sukurtas kaip institucija kooperacijai Europoje ir NATO skatinti ir aktyvinti. Lenkija dalyvavo siekdama paramos narystei Europos Sąjungoje, o Vokietija tokias Lenkijos aspiracijas rėmė, tačiau viena esminių „Veimaro trikampio“ veikimo erdvių – bendra užsienio ir saugumo politika, ir šiuo požiūriu tai koreliuoja su ES ir NATO santykių perspektyva – transatlantiniu bendradarbiavimu. Nuo 1994 m. pradėti rengti ir trišaliai gynybos ministrų susitikimai. Šios trys valstybės rengia nuolatines vyriausybių atstovų konsultacijas, kuriomis siekiama plėtoti bendradarbiavimą (svarbūs reguliarūs susitikimai įvyko 1998, 1999, 2000, 2002 metais).

8. 1983m. kovo 23d. JAV prezidentas R.Reiganas paskelbė SDI– strateginės gynybos iniciatyvos programą, numatančią sukurti priešraketinę sistemą kosmose, kuri apsaugotų visą JAV ir Vakarų Europos teritoriją nuo sovietinių raketų.Priešraketiniai sistemai sukurti būtų reikėję išdėstyti kosmose dirbtinius žemės palydovus su lazeriniais įrengimais ir Kinetiniu ginklu:mechanizmais , iššaunančiais specialius sviedinius, kurie numuša priešo raketas. Sistemą būtų valdę galingiausi kompiuteriai. Dauguma specialistų abejojo , ar tokia sistema galės būti patikima ir ar jos kūrimas nepranokęs JAV finansinių ir techninių galių. SDI programa , taip ir neperžengusia tyrimų ir labaratornių bandymų stadijos, siekta ne tik karinių, bet ir politinių tikslų: įtraukti SSRS į nauja ginklavimsi

9. Vašingtono sutartyje (1949 04 04) nurodyta, kad susitarenčios šalys patvirtina ištikimybę Jungtinių Tautų Chartijos tikslams ir principams, siekimą gyventi taikoje su visomis tautomis ir vyriausybėmis
– Pasiryžimas apginti demokratiją ir demokratijos principais pagrįsta laisvę.
– Skatinti stabilumą ir gerovę Šiaurės Atlanto viduje.
– Šakys įsipareigoja bet kokius tarptautinius ginčus,. kuriuose tektų dalyvauti, spręsti taikiomis priemonėmis, susilaikyti nuo bet kokio grasinimo jėga ir jėgos naudojimo.
– Prisidėti prie tolesnio taikių ir draugiškų tarptautinių santykių plėtojimo.
– Šalys atskirai ir kartu palaikys ir plėtos savo ir kolektyvinį pajėgumą atsispirti ginkluotam užpuolimui.
-Ginkluotas vienos ar daugiau šalių užpuolimas yra laikomas visų užpuolimu.
– Isipareigoja nesudarinėti jokio tarptautinio susitarimo, kuris prieštarautų šiai sutarčiai.
– Alijansas yra atviras kitoms Europos šalims, kurios pritaria jo principams ir gali prisidėti prie Šiaurės Atlanto erdvės saugumo.

10. Rapackij planas – tai Lenkijos užsienio reikalų ministro planas, pristatytas JTO Generalinei Asamblėjai 1957 m. ir vėliau šiek tiek modifikuotas. Juo buvo siūloma: 1) Įsteigti nebranduolinę zoną Centrinėje Europoje, kuri apimtų Lenkiją, Čekoslovakiją, Vokietijos demokratinę Respubliką ir Vokietijos Federacinę Respubliką 2) Sukurti priežiūros sistemą, kuri užtikrintų branduolinių ginklų nebuvimą šioje zonoje. Apskritai šis planas buvo pristatytas su intencija, jog tai padėtų pagerinti Rytų – Vakarų santykius ir vestų prie tolesnio nusiginklavimo.

11. NATO Afganistano stabilizavime dalyvauja 2 būdais: NATO šalys vykdo operaciją “Enduring Freedom” ir prisideda prie tarptautinių pajėgų ISAF; situacijos stabilizavimas Afganistane vyksta pagal JTO mandatą, tačiau NATO vaidmuo Afganistane ypač išsiplėtė po 2003 m. balandžio 16 d., kada NATO nusprendė padidinti savo paramą ISAF (International Security Assistance Force) ir apsiėmė vadovavimo, koordinavimo ir planavimo funkcijas. Be to, NATO šalių kariai sudaro 95 proc. viso karių kontingento Afganistane. Labai svarbus aspektas yra tai, kad Afganistane yra įtraukta ne viena NATO struktūrinė dalis: Jungtinių Pajėgų Europoje vadavietė (Supreme Allied Headquarters Powers Europe (SHAPE) – angl.) atlieka strateginę koordinaciją, vadovavimą ir kontrolę, o Šiaurės Atlanto Taryba (North Atlantic Council – angl.) atlieka politinę koordinaciją.

12. ,,Out of area“operacijos – tai NATO pagėgų ir patyrimo panaudojomas tarptautinėse operacijos už NATO valstybių teritorijos ribų.
13. IFOR – (Implementation Force – angl.) tai NATO vadovaujamos daugianacionalės taikos įgyvendinimo pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje pagal Deitono taikos susitarimą (1995 m.). Tai buvo karinė taikos susitarimų priežiūra, karo veiksmų tarp kariaujančių pusių nutraukimas, karinių pajėgų atskyrimas, teritorijų atskyrimas, ginklų perkėlimas į saugojimo vietas.
SFOR – (Stabilization Force – angl.) tai yra stabilizavimo pajėgos, kurios po metus trukusios IFOR misijos 1996 m. šią misiją pakeitė. SFOR funkcija yra tolimesnis taikos stabilizavimas (sulaikymas nuo priešiškų abiejų pusių veiksmų, saugios aplinkos išlaikymas, pilietinių civilinių organizacijų įkūrimas ir tolimesnis taikos konsolidavimo procesas. SFOR aktyviai prisideda prie pabėgėlių ir perkeltųjų sugražinimo, Bosnijos kariuomenės reformavimo (kurioje pastebimos trys etninės takoskyros: Bosnijos musulmonai, kroatai ir serbai).
14. Višegrado grupę sudaro keturios valstybės: Čekija, Lenkija, Slovakija ir Vengrija. Šiuo pavadinimu jos vadinamos pagal 1991 m. pasirašytą bendrą deklaraciją dėl bendrų interesų. Tiesa, tuomet tai buvo trijų valstybių grupė, kuri išsiplėtė iki keturių 1993 m. Čekoslovakijai pasidalinus į Čekiją ir Slovakiją. 1997 m. Madrido viršūnių susitikime Čekija, Lenkija ir Vengrija buvo pakviestos pradėti derybas dėl stojimo į NATO, o 1999 m. jos tapo pilnateisėmis NATO narėmis.

15. MBFR – Mutual and Balanced Force Reductions(Abipusis ir subalansuotas pajėgų mažinimas), šiuo terminu apibūdinama ilgai besitęsusios diskusijos dėl JAV ir Sovietų Sąjungos abipusio karinio pajėgų sumažinimo Vidurio Europoje, vienas ryškiausių šio klausimo sprendimų etapų – 1973 m. Vienoje. Apskritai tai gali apibūdinta kaip diskusijos dėl pajėgų sumažinimo tarp NATO ir Varšuvos pakto šalių.
16. ESGP (ESDP – angl.) tikslai yra Europos Sąjungai suteikti civilinių ir karinių gebėjimų, kurie yra būtini humanitarinių, gelbėjimo ir taikos palaikymo operacijų metu (dažnai tai apibendrinama „Petersbergo užduočių“ terminu, kuris suformuluotas dar Vakarų Europos Sąjungos rėmuose). Kaip viena iš būtinų sąlygų šiems tikslams įgyvendinti yra ES greitojo reagavimo pajėgų sukūrimas. Iš esmės ESGP tikslai neprieštarauja NATO, nes dar 1992 m. ši koncepcija buvo modeliuojama pagal schemą ES-VES-NATO, tačiau vėliau pradėjo skirtis ypač atskirų šalių pozicijos dėl ESGP: pvz., Prancūzija pradėjo siekti, kad ES vaidmuo ESGP būtų kuo didesnis, o Didžioji Britanija rodo diametraliai priešingas intencijas. Tačiau dabar yra prieita beveik vieningos nuomonės, jog ESGP neturi dubliuoti NATO, o ją sustiprinti, juolab, kad ESGP tikslams pasiekti būtų naudojami ir NATO pajėgumai. Vieni akivaizdžiausių ESGP sėkmingo įgyvendinimo pavyzdžių: CONCORDIA misija Makedonijoje, ARTEMIS misija Konge, policijos pajėgų misijos EUPM Bosnijoje ir Hercegovinoje ir EUPOL Proxima Makedonijoje.
17. Berlin Plus susitarimuose NATO ir ES susitarė dėl šių pagrindinių priemonių:
1)Užtikrinti ES krizių valdymo operacijoms priėjimą prie NATO planavimo gebėjimų; 2)NATO resursų ir gebėjimų panaudojimo, jų monitoringo ES krizių valdymo operacijoms;
3)ES-NATO konsultacijų krizių valdymo situacijoje ir NATO resursų bei gebėjimų panaudojimo kontekste.

18. Albanija, Bulgarija, Kroatija, Graikija, Italija, Rumunija, Slovėnija, Makedonija, Turkija ir JAV įsteigė vadinamąją Pietryčių Europos grupę (SEEGROUP – angl.), siekiant koordinuoti saugumo procesus šiame regione. Austrija, Jugoslavija, Šveicarija ir Moldova prie šios grupės prisijungė vėliau.
19. Lenkija prisiėmė vadovavimą daugianacionalinei divizijai (MND – angl.), kurioje dalyvauja kariai iš Bulgarijos, Danijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Kazachstano, Olandijos, Norvegijos, Rumunijos, Slovakijos ir JAV.
20. 1949 04 04 Vašingtone pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis. Ją psirašė Belgija, Danija, Dž. Britanija, Islandija, Italija, JAV, Kanada, Liuksemburga, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija. Ši sutartis yra NATO teisinis pagrindas. Sutartį sudaro 14 straipsnių. Šiaurės Atlanto sutartis sudaryta nepažeidžiant tarptautinių teisės normų ir įtvirtina sutarties šalių siekį bendromis jėgomis gintis nuo įvairiausių grėsmių. Šiaurės Atlanto sutartyje pabrėžta, kad sutartį pasirašančios šalys kartu išlieka ,, ištikimos Jungtinių Tautų Chartijos tikslams ir siekiams“. Šiaurės Atlanto sutartis yra pagrindinis NATO teisinis dokumentas. Joks kitas NATO išleistas dokumentas negali prieštariauti Šiaurės Atlanto sutarčiai ir turi bųti sudarytas remiantis jos principais ir idėjomis
21. Branduolinio planavimo grupės (NPG; angl. Nuclear Planning Cruop) nariai yra visos NATO šalys narės, išskyrus Prancūziją. Šios grupės pirmininkas yra NATO generalinis sekretorius. NATO gynybos planavimo komitete dalyvaujančių valstybių narių gynybos ministrai reguliariai susitinka Branduolinio planavimo grupėje, kur aptaria konkrečius su brnaduolinėmis pajėgomis susijomis politikos klausimus. Šiose diskusijose aptariama daug branduolinės politikos klausimų, tarp kurių brnaduolinių ginklų saugumo ,apsaugos ir išgyvenamumo, ryšių ir informacinės sistemos, dislokavimo klausimai bei platesnė bendrą susirūpinimą keliantys branduolinių ginklų kontrolės ir branduolinio neplatinimo klausimai.Alijanso branduolinė politika nuolat peržiūrima. Bendrai yra priimami spendimai dėl jos pakeitimo ar pristaikymo, atsižvelgiant į naujus įvykius, bei dėl planavimo ir konsultaciju proceso priderinimo.
.
22. Šiuo metu NATO turi šias branduolinio ginklo rūšis: iš povandeninių laivų paleidžiamas sparnuotąsias raketas, iš povandeninių laivų paleidžiamas balistines raketas, branduolines bombas, kurias gali pristatyti dvejopų galimybių lėktuvai, ir vidutinio nuotolio raketas ,,oras-žemė“. NATO yra trys branduolines pajėgas turinčios šalys: JAV, Prancūzija, Jungtinė Karalystė.
23. LANDSOUTHCENT
( Alleid Land Forces South Central Europe)
Sąjungininkų sausumos pjėgos Pietų ir Vidurio Europoje
24. 2003 06 12 Gynybos ministrų susitikime buvo peržiūrėta NATO vadovybės struktūra. Pagal planą bendras NATO vadaviečių skaičius turi sumažėti nuo 20 iki 11. Liko dvi pagrindinės strateginės vadavietės: Allied Command-Europe tapo Allied Command-Operations (santrumpa – ACO: Sąjungininkų pajėgų operacijų vadaviete), o Allied Command-Atlantic pasikeitė į Allied Command-Transformation (santrumpa – ACT: Sąjungininkų pajėgų transformacijos vadavietė). Šie pasikeitimai yra siejami su poreikiu reaguoti į naujas grėsmes, nes senoji struktūra buvo pritaikyta reakcijai į Sovietų Sąjungą. ACO tapo atsakinga už visus NATO veiksmus, o vadavietė ACT – už tolesnį NATO transformavimą, programų tobulinimą bei mokymą. ACO išlaikė tris anksčiau buvusius vadovavimo lygius: strateginį, operacinį ir taktinį, tačiau be to ACO vadovaus dar trims naujoms operacinėms vadavietėms, kurios bus atsakingos už visų Aljanso operacijų vykdymą. ACT atveju NATO išskyrė penkis transformacijos ramsčius: 1) strateginės koncepcijos, doktrinos ir politikos formulavimo; 2) rekrutavimas, pajėgumai, planavimas ir įgyvendinimas; 3) bendrų ir sudėtinių pajėgų galimybės, tyrimas ir technologija; 4) bendri/jungtiniai eksperimentai, pratybos ir įvertinimas; 5) mokymas ir treniravimas.
Nors dėl šios transformacijos buvo apsispręsta 2003 06 12 susitikime, tačiau formaliai ACT buvo atidaryta 2003 06 19, o ACO – 2003 09 01. Apskritai šios transformacijos naujovės yra tokios, kad operacinių strateginių vadaviečių vietoj 2 liko viena, tačiau greta sukuriama funkcinė strateginė vadavietė transformacijai. Iš buvusių 5 operacinių regioninių vadaviečių liko tik 2, o iš buvusių 13 subregioninių vadaviečių liko 6. Taigi po 1999 m. reformos ši struktūra dar 40  sumažino egzistuojančią struktūrą.

25. Olandas Jaap de Hoop Scheffer 2004 01 05d. tapo NATO generaliniu sekretoriumi. Anksčiau jis buvo Olandijos užsienio reikalų ministras (Minister of Foreign Affairs)
26. 1999m. 04mėn. Vašingtone viršūnių susitikime buvo priimtas NATO ginybos pajėgumų iniciatyvos (DCI) programą, kuria siekiama užtikrinti, kad Alijansas galės susidoroti su XXIa. įšūkiais saugumui ir bus pasirengę veiksmingai spręsti tokias krizes kaip Kosove bei išlaikyti gebėjimą vykdyti pagrindinius įsipareigojimus, kurių tikslas – ginti savo nares. Iniciatyva apima beveik visas karinių pajėgumų sritis įskaitant pajėgų mobilumą; jų logistinę paramą; gebėjimą apsiginti ir kovoti su priešu ; vadovavimo ir valdymo bei informacijos sistemas , kuriomis, esant reikalui, naudojamasi,kad būtų užtikrintas greitas ir efektyvus pajėgų išskleidimas tose vietose, kuriose gali reiketi malšinti krizes, ilgesnį laiką. Ginybos pajėgumų iniciatyvos programa buvo priimta siekiant užtikrinti, kad NATO bus pasirengusi kievienam netikėtumui. Programai prižiūrėti buvo suformuota aukšto lygio vadovaujanti grupė. Šią grupę sudaro valstybių narių aukšto rango pareigūnai , o jai pirmininkauja NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas; ji susitinka kas kelias savaites , įvertina pasiektą pažangą bei vadovauja procesui.
DCI ypač siekiama pagerinti Alijanso pajėgumus šiose 5 iš dalies sutampančiomis srityse.
1)mobilumas ir greitas išsisleidimas, t.y. pajėgumas greitai iškleisti pajėgas tose vietose,kur būtina, įskaitant teritorijas už Alijanso ribų.
2) išsilaikymas, t.y. gebėjimas išliakyti toli nuo nacionalinių bazių esančias pajėgas ir jas aprūpinti, bei užtikrinti,kad ilgalaikių operacijų metu jos būtų papildomos naujomis pajėgomis.
3)efektyvios kovos veiksmai, t.y. gebėjimas sėkmingai kovoti su visų rūšių operacijose -nuo didelio iki mažo intensyvumo ;
4) išgyvenamumas, t.y. gebėjimas apsaugoti pajėgas ir infrastruktūrą nuo esamų ir būsimų grėsmių.
5)ryšių sistemų sąveika,t.y. vadovavimo, valdymo ir informacinės sistemos, kurios suderintos tarpusavyje ir leidžia įvairių valstybių pajėgoms veiksmingai veikti kartu

27. .JAV, nes SACEUR pareigos visada eina JAV ginkluotų pajėgų admiloras ar generolas.
28. Jungtinių pajėgų Europoje vyriausioji vadovietė (SHAPE) yra dislokuota Kasto (netoli Monso), Belgijoje. Belgija NATO nare tapo 1949m. 04 04.
29. Pabaltijos šalys kartu imasi priemonių saugumo ir karinio bendradarbiavimo srtityse. Šalys vykdo trišalius karinius mokymus ir pratybas,kordinuoja dalyvavimą duagiašsaliuose kariniuose mokymuose ir pratybose,taip pat pastangas įgyvendinti suderinamumo su NATO karinius reikalavimus.Aktyviausiai įgyvendinami yra šie trišaliai Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo projektai:
1)1994m. įsteigtas Baltijos batalionas (BALTBAT) .BALTBAT sudaro 3 nacionalines pėstininkų kuopos ir jungtinė štabo kuopa, jo štabas įsikūręs Adažiuose (Latvijoje).BALTBAT pėstininkų kuopos jau dalyvavo SFOR misijoje. Batalionas yra rengiamas savarankškai dalyvauti taikos palaikymo operacijose, paremgta jo logistikos koncepsija, BALTBAT tikslai neapsiriboja vien taikos palikymo operacijomis. Jis taip pat turi plėtoti suderinamas ir sąveikias su NATO karines pajėgas , didinti Baltijos šalių savigynos galimybes, būti centru koordinuotai ir kontroliuojamai Vakarų teikiamai pagalbai nacionalinėms Baltijos šalių karinėms pajėgoms plėtoti, pasirengti visų rūšių taikos operacijoms, įskaitant taikos įvedimo ir užtikrinimo operacijas.
2)1998m. suformuota Baltijos karinė jūrų eskadra (BALTRON).Eskadrą sudaro 6 laivų junginys, kurio priminė užduotis yra kontraliuoti Baltijos šalių teritorinę jūros ir ekoniminę zoną, atlikti išminavimo operacijas. Jai vadovauja tarptautinis štabas, kuriam įgaliojimus suteikia Baltijos šalių kariuominių vadų komitetas.1998m. BALTRON jau dalyvavo tarptautinėse pratybose Open spirit. BALTRON toliau bus plėtojamas, kad galėtų siekti suderinamumo su NATO pajėgomis, dalyvauti taikos palaikymo ir humanitarinėse operacijose.
3) pradedamas įgyvendinti ir naujas Baltijos šalių projektas – Baltijos šalių oro erdvės stebejimo sistema (BALTNET).BALTNET regioninio oro erves stebėjimo centras, kuris bus įkurtas Lietuvoje, koordinuos nacionalinių oro erdvės stebėjimo centrų veiklą, rinks iš jų duomenis, juos apdoros ir taip sukurs viso regiono oro erdvės vaizdą ,o sukaupta ir apibendrinta informacija bus perduota ne tik nacionaliniams oro pajėgų centrams , bet pagal susitarimą ir kitoms valstybėms. BALTNET bus visiškai suderinama su NATO naudojamomis oro erdvės stebėjimo sistemomis bei nesunkiai į jas integruojama.
5)1999m. Tartu (Estijoje) įsteigtas Baltijos gynybos koledžas (BALTDEFCOL) vyresniesiem karininkams rengti.BALTDEFCOL mokymo disciplinos bus orientuotos į Baltijos regiono strateginius klausimus.

30. Prancūzija nėra šių NATO tarybų nariu:
1.Gynybos planavimo komitetas (DPG)
2. Branduolinio planavimo grupė (NPG)
3.Gynybos peržiūros komitetas (DRC),
4.Aukšto lygio grupė (HLG)
31.“Active Endeavour” pagal 2004 m. kovo viduryje priimtą sprendimą apima visą Viduržemio jūros regioną ir skirta kovoti su terorizmu. Tačiau principinės šalys jau nuo anksčiau padedančios tai įgyvendinti yra Alžyras, Egiptas, Izraelis, Tunisas, Marokas – jos taip pat yra Viduržemio dialogo narės. Tačiau paprastai yra akcentuojamas Gibraltaro sąsiauris kaip viena svarbiausių

Leave a Comment