Lietuviu liaudies karo dainos

Tauragės Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos

8d klasės mokinio Tomo Gendroliaus

REFERATAS

KARO DAINOS

Tauragė

2003

Karo dainų sukurta apie 760 , o su variantais daugiau kaip 20 000 . Šios dainos savotiškos : neįvardijami konkretūs asmenys , vietovardžiai , datos . Jos lyriškos , atskleidžiančios žmonių ryšį su karais . Karo dainos skirstomos į terminus : sąlyginis – dainos apie karą ir kariavimą ; karinis – istorinis –reikšmingi įvykiai Lietuvos istorijai . Karo dainos dar skirstomos į senąsias (klasikinio stiliaus) ir naująsias .

Kovos su kryžiuočiais. Seniausios karinės dainos yra apie mūsų protėvių karus su kryžioučiais . XIII a. Kryžiuočiai puldinėjo mūsų kraštą su saavo saąungininkėmis . Vyko žudbutinė kova , buvo sprendžiamas tautos likimas : ar išliks lietuviai istorijos arenoje , ar bus sunaikinti ? Tai herojiška tautų kova ir jos didvyrių mirtis , nors atnešdavo nenumaldomo skausmo , bet nebuvo beprasmiška . Šios kovų nuotaikos būdavo išreiškemos sutartinėmis . Populiariausia lietuvių liaudies karo daina „Oi , lekia lekia gulbių pulkelis”. Karo dainą „ Oi lekia”galime suskirstiti į tris dalis : kario išlydėjimas , jo laukimas , ir žinios apie žuvimą gavimas . Daina nusako svarbiausią įvykių priežastį : atskrenda su gulbių pulkeliu žinia – „tėvyne ginti ragin brolelius”. Patriotinė pareiga paaliečia visus , net ir tas šeimas kuriose nėra tinkamo kario : „tėvelis senas , brolelis mažas” . Ši aplinkybė dramatizuoja dainą . Susidaro šykščios emocijos – pareigos jausmas , mirties nuojauta , didžiulė seserų meilė , pasireiškianti nepaliaujamu laukimu , neišpasakytas žuvusio gedėjimas . Aiškėja , kas tada labiausiai jaudino prisilietus pr

rie karo temos . Ypač poetiškai atkurtas brolio žuvimas – tautosakinės – mitinės metaforos vaizdu : „Kur galva krito – rožė pražydo , kur kraujas tiško – žemčiūgai blizga”. Baigiama daina saulės pažadu padėti brolio gedėti :

Devynis rytus migluže eisiu ,

O šį dešimtą neužtekėsiu .

Šitaip jaunučio kario , kovojusio dėl tėvynės , mirtis labai išaukštinama . Didingai ir jautriai skamba saulės įsipareigojimas . Rūpinimasis kariu toks jaudinantis , tarsi tarp jos ir žmogaus tvyrotų sunkiai šiandien paaiškinamas artumo , giminystės ryšys . Juk tik artimieji gedi savųjų . Tarsi žuvęs karys tapo dangiškos šeimynos nariu , ir gedinti „saulutė močiutė ” – nebe metafora , o mitinė realybė . Ar panašus ryšys neatsiskleidžia iš tradicijų statyti ant mirusiųjų kapo stogastulpius ir koplytstulpius su saulutėmis ? Kario mirties išaukštinimas daina buvo labai reikšmingas dalykas senųjų lietuvių kovoje prieš kryžiuočius . Tai – dvasinė atrama , padėjusi naarsiai kautis , net suvokti , kad teks žūti .

Senųjų karo dainų raida, idėjinės ir meninės ypatybės.Lietuvos valstybė XV – XVIII a. neišvengė karų su Rusija, Livonija, Švedija ir kitomis šalimis, taip pat dažnų vidaus kovų dėl valdžios. Tai lėmė visuomenės gyvenimo permainas. Valstiečiai tapo pavergti baudžiauninkų, atskirti nuo krašto reikalų, feodalai sulenkėjo. Todėl ir dainose liaudis karus vaizdavo vien kaip nelaimių šaltinį. Dėmesys sutelktas į kario vargus, į artimųjų skausmą. Neliko dainose patriotizmo. Skaudų karų patyrimą liaudis įkūnijo savitose dainose. Štai keletas populiarių dainų mo

otyvų, jie graudūs, liūdni.,,Kad aš jojau per žalią girelę, nusilaužiau putino šakelę. Ne tiek buvo putino uogelių, kiek graudžių ašarėlių.” ,,Bereik, motinėle, mane auginai, bereik mažutėlio nenuskandinai.” Populiariausios dainos, apie kario mirtį. Dainoje ,,Anoj pusėj Nemunėlio” sesė, žuvus broliui, iš nevilties pašers žirgelį žaliosiomis rūtelėmis, močiutė pagirdys gailiom ašarėlėm. Vos viena kita daina tėra giedros nuotaikos, kariai puikuojasi savo apranga, džiaugiasi vaišėmis, linksmybėmis. Dainose nėra neapykantos priešų tautoms. Visas dėmesys sutelktas į žmogaus likimą. Karo dainos – vienintelis lietuvių liaudies dainų žanras, kur apdainuojama mirtis,jos sukeliamas skausmas. Klasikinės karo dainos atvėrė naują meninį pasaulį. Savotiška tematika,idėjinis – emocinis įvertinimas. Naujas bernelio paveikslas – nebe artojėlis, šienpjovėlis, o kareivėlis. Dramatiškai dainose buvo vaizduojama mirtis.Mėgstamas kraujo įvaizdis, sustiprintas jo įspūdis, pridedant epitetą juodas :,, Parneš mandierą ir aukso karūną \ Juodu krauju nušlakstytą.;

Naujoviškos karo dainos. Nykstant feodaliniam uždarumui, kylant švietimui, naujovės pamažu skverbėsi į visas gyvenimo sritis ir ardė tradicinės kūrybos dirvą.Naujovių pasirodė ir tautosakoje.Griūva nusistovėjęs liaudies kūrėjo tipas, o naujasis kūrėjas neturi pastovių ilgaamžių vertybių.Naujausiais laikais tolstama nuo senų tradicijų į folklorą įsilieją vis nauji kūriniai. Lietuvių karo dainų posūkis į naujovišką stilių pastebimas jau nuo XVIII a. (1795) Lietuva neteko valstybingumo, buvo įjungta į carinės Rusijos ir Prūsijos sudėtį. Per tą laikotarpį toliau kurtos dainos apie karinės tarnybos ir karo su
ukeliamus sunkumus. Jų idėjinė – emocinė nuostata (karai , karo tarnyba karui ir jo šeimai atneša tik nelaimes) panaši į anksčiau aptartas klasikinio stiliaus dainas . Atsirado naujų dainų temų . Viena iš jų apie rekrūtus . Rekrūtas , patekęs į prievartinę tarnybą , būdavo tarsi gyvas palaidotas , tad nenuostabu , kad jį išleisdavo į kariuomenę ir apraudodavo kaip per laidotuves . Stiprėjo naujų dainų buitiškumas , detalizavimas , mažėjo įspūdingų lyriniu metaforų . Lėkštumas , smulkmeniškumas , net natūralizmas pamažu įsigalės dainose apie šaukiamąją kariuomenę ir dainose apie karus su Prancūzija (XIX a . pradžia) , su Turkija (XVIII a . pradžia iki 1878 m . ) , su Japonija (1904) , apie pirmąjį pasaulinį karą (1914 – 1918) . piešiant karų baisybes , pabrėžiamas brolių mirties beprasmiškumas . Dainose sustiprėja tautinio sąmoningumo motyvai . Pirmojo pasaulinio karo dainose ryškėja susirūpinimas Lietuvos likimu. Jai išsikovojus nepriklausomybę (1918) ypač ryškios patriotinės nuotaikos. Iš vėlesnio laikotarpio dar ryškų atgarsį lietuvių dainose rado vokiečių okupacija (1941 – 1945). Hitlerininkai išjuokiami satyrinėmis dainomis . Pokary atsirado dainų vaizdavusių partizanų kovas dėl nepriklausomybės, tačiau jų buvo mažai užrašyta.Labai populiari buvo daina ,,Palinko liepa šalia kelio“ :

Palinko liepa šalia kelio,

Pravirko motina sena:
– Sūneli, Tėvynė tave šaukia,
Ir vėl bus laisva Lietuva.
Apžvelgus ilgo laikotarpio naująsias karo dainas, matyti, kad daugelis jų neprilygsta senosioms klasikinėms dainoms ne tik meniškumu, bet ir populiarumu. Dainos jau nebėra vienintelė tautos nuomonės reiškėja, kaip ankščiau. Dabar turime radiją, televiziją, spaudą, grožinę kū
ūrybą. Naujoviškos dainos, sukurtos nelankščia poetine kalba, paliesdavo laiko aktualijas, labai buvo mėgiamos, veikė žmonių jausmus. Pažymėtina, kad dainos vis labiau panašėja į individualiąją kūrybą. Jų repertuare atsiranda dainuojamų poetų eilėraščių. Lietuvoje po žiaurių 1941- 1952 m. trėmimų paplito tremtinių dainos, tačiau dėl Stalino priespaudos mažai jų surinkta. Iš tų dainų liejasi skausmas ir tėvynės ilgesys. Dar dainos vaizduoja nežmoniškas tremtinių sąlygas atšiauriame Sibire.(,,Lyg, įsiutę žvėrys stepių vėjai kaukia“,//Šaltas rankas tiesia alkana naktis“).Dauguma tremtinių dainų sukurta rašytinės poezijos stiliumi. Jau nuo XIX a. lietuvių poetų eilėraščiai tapdavo dainomis. Poetai meniškai išreiškė tautos nuotaikas, todėl jų kūriniai paplito žmonėse. Maironio poezija: ji žadino tautos sąmonę XIX a. pabaigoje, kaip žadina ir šiandien. Dainos ,,Lietuva brangi“, ,,Oi neverk, motušėle‘‘ paliečia giliausius patriotinius jausmus.

Lietuviai daug kariavo, todėl buvo sukurta daug karo dainų.Žmonės jomis išreikšdavo savo liūdesį,neviltį,skausmą, artimųjų netektį.Karo dainos buvo sukuriamos remiantis tikrais įvykiais,todėl jos budavo liūdnos ir niūrios. Žmonės šiomis dainomis norėjo pasakyti apie bet kokio karo beprasmiškumą.

Naudotos literatūros sąrašas : L. Sauka „Lietuvių tautosaka ” .Kaunas Šviesa ” 1989 m .

Naudoti puslapiai : (127 – 135 psl.)

Leave a Comment