Nacionalizmo idealogija

VILNIAUS UNIVERSITETO
KAUNO HUMANITARINIO FAKULTETO

SANDRA SNIŽEVIČIŪTĖ

REFERATAS

NACIONALIZMO IDEALOGIJA

Tikrino as. A.Martinkus

Kaunas,2004

TURINYS:

Įvadas..............................3
Nacionalizmas..............................4

Valstybė ir tauta..............................5

Tauta..............................6
Perėjimas i nacionalizmo amžių..............................7
Nacionalizmo ateitis..............................10
Išvados..............................12
Literatūra..............................13

ĮVADAS

Naconalizmas — tai buržuazinė idealogija ir politika nacionaliniu klausimu. Buržuazinė nacionalinių santykių psichologija ir moralė suabsoliutina tautinį bendrumą, vertina jį neistoriškai, pabrėžia tautinį išskirtinumą [3]. Nacionalizmo ideologijos istorija siekia tolimą senovę, tačiau tik XIX a. antroje pusėje nacionalizmas tapo svarbia Europos politinio kraštovaizdžio dalimi. Jo populiarumą sąlygojo Prancūzijos didžiosios revoliucijos įvykiai, kai tautos pirmumo ir suverenumo idėjos buvo priešpriešinamos sosto autoritetui ir dinastijos suverenumui[4].

Pagrindinė problema susijusi su nacionalizmu yrra ta, kad dažnai žmonės neskiria nacionalistinės pozicijos ir nacionalizmo ideologijos.Taip pat nacionalizmas yra dažnai painiojamas su dviem sąvokomis: šovinizmu ir rasizmu. Šovinizmas – tai pati agresyviausia nacionalizmo atmaina, o rasizmas – ideologija, aukščiausia vertybe pripažįstanti rasę. Pagrindinis nacionalizmo principas yra savo tautos pripažinimas aukščiausia vertybe, o kartu ir jos pirmenybės prieš kitas tautas pripažinimas; vadinasi, pripažįstama ir tautų nelygybė. Kartu su geriausios tautos problema iškyla ir blogesnių bei blogiausių tautų problema[4].
Šių dienų nacionalizmo istorijai suvokti reikėtų pakomentuoti keturias problemas. Pirmoji problema-tai doominuojančių tautų nacionalizmo ir engiamųjų tautų, kovojančių dėl išsivadavimo, nacionalizmo skyrimas, pastarasis nacionalizmas yra gynybinis. Kita problema – tai teigiamas požiūris į privačią nuosavybę. Jis padarė nacionalizmą itin populiarų tarp savininkų klasių ir sluoksnių. Vidutiniai ir smulkūs savininkai daugelyje Europos šalių tapo ši

ios ideologijos pagrindiniais rėmėjais. Trečioji nacionalizmo ideologijos ir politikos problema – demokratijos problema. Nacionalistai neigė lygybės idėją. Ketvirtoji problema – priešai. Didžiausia vidinė grėsmė – visos jėgos, skaldančios bendruomenę iš vidaus, tai yra tautinės mažumos ir kairieji revoliucionieriai [4].
Norint detaliai išnagrinėti nacionalizmo problemą reikia pažvelgti į ją industrinės visuomenės kultūros ir politikos kontekste: aptarti valstybės ir tautos apibrėžimus, išnagrinėti nacionalizmo tipologiją, atskleisti nacionalizmo ir idealogijos ryšį, apsvarstyti nacionalizmo perspektyvas[plg.2,240].

NACIONALIZMAS
Nacionalizmas pirmiausiai yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vienetas turi sutapti.
Nacionalizmas kaip jausmas arba kaip judėjimas geriausiai gali būti apibrėžtas, remiantis tuo principu, kad nacionalistinis (nationalist) yra pyktis, kyląs, kai šis principas yra pažeidžiamas, arba pasitenkinimas, kurį sukelia jo įgyvendinimas. Nacionalistinis judėjimas yra toks, kurį sukelia ir skatina tokio pobūdžio jausmai [plg.2, 13].
Nacionalizmas yrra politinio teisėtumo(legitimacy) teorija, pagal kurią reikia, kad etninės ribos nesiskirtų su politinėmis ir ypač kad etninės ribos kurioje nors valstybėje neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų.

Nacionalistinis principas gali būti formuluojamas etine, „visuotine“ dvasia. Gali būti , ir jau yra buvę, „abstrakčių“ nacionalistų, bešališkų kurios nors kokrečios savo pačių tautos atžvilgiu ir skelbiančių: tegu visos tautos turi savo politinius namus ir tegu jos atsisako priimti į juos kitų tautybių atstovus. Tokią doktriną galima paremti kokiais nors argumentais, pavyzdžiui, noru išsaugoti kultūrinę įvairovę, pl

liuralistinę tarptautinę politinę sistemą arba sumažinti vidinę įtampą pačiose valstybėse.
Tačiau iš tikrųjų nacionalizmas dažnai nebuvo toks švelniai nuosaikus ir protingas, toks racionaliai simetriškas. Gali būti, kad politinis nacionalinio jausmo efektyvumas labai sumažėtų, jei nacionalistai būtų [plg. 2, 14] vienodai jautrūs savo pačių tautos padarytoms skriaudoms kitiems, kaip ir toms, kurios padaromos jų tautai.
Bet be šių aplinkybių yra ir kitos, susijusios su specifine pasaulio, kuriame mes gyvename, prigimtimi, kurios priešinasi tokiam bešališkam, visuotiniam, švelniai nuosaikiam ir protingam nacionalizmui. Žemėje yra labai daug potencialių tautų. O mūsų planetoje yra tik tam tikras, ribotas jų vienetų skaičius nepriklausomiems arba autonomiškiems politiniams vienetams. Kad ir kaip nuosaikiai skaičiuotume, pirmasis, potencialių tautų, skaičius turbūt yra daug didesnis už galimų gyvybingų valstybių skaičių. Jei šis argumentas, arba šis apskaičiavimas, yra teisingas, ne visi nacionalizmai gali būti trūks plyš patenkinti, bent jau tuo pat metu. Vienų patenkinimas žada kitų nuvylimą. Šį argumentą dar labiau ir be galo sustiprina ta aplinkybė, kad labai daug potencialių mūsų pasaulio tautų gyvuoja, arba neseniai gyvavo, ne kaip kompaktiški teritoriniai vienetai, o įvairiai ir sudėtingai susimaišiusios viena su kita. Išeitų, kad teritorinis politinis vienetas gali tapti etniškai vienalytis tik tokiu atveju, jei jis išžudo, išvaro arba asimiliuoja visus ne savo tautos atstovus. Jų nenoras pa
atirti tokį likimą gali trukdyti sklandžiai įgyvendinti nacionalistinį principą.
Nacionalistinio principo nepažeidžia mažas svetimšalių skaičius, ar net vieno kito svetimšalio buvimas, tarkim, tautos valdovų šeimoje. Kiek svetimšalių gyventojų ar svetimtaučių valdančiosios klasės narių gali būti, kad principas nebūtų reikšmingai pažeistas, tiksliai negalima pasakyti [plg. 2, 15].
Valstybė ir tauta. Marxo Weberio apibrėžimu, valstybė — tai visuomenės viduje esantis organas, kuris turi įteisintos prievartos monopolį. Už to slypi paprasta mintis: gerai sutvarkytose visuomenėse, tokiose, kokiose dauguma mūsų gyvena ar trokšta gyventi, asmeniška ar grupinė prievarta yra neteisėta. Pats konfliktas nėra neteisėtas, tačiau jis negali būti teisingai išsprendžiamas asmeniška ar grupine prievarta. Prievartą gali taikyti tik centrinė politinė valdžia ir tie, kuriems ta valdžia suteikia šią teisę. Aukščiausiąją iš įvairių tvarkos palaikymą užtikrinančių sankcijų — jėgą — gali taikyti tik vienas specialus, aiškiai apibrėžtas ir labai centralizuotas bei disciplinuotas organas visuomenės viduje. Šis organas ar grupė organų yra valstybė [plg. 2, 16].
Weberio principo esmė galioja dabar, kad ir koks keistai etnocentriškas jis yra kaip bendras apibrėžimas, su savo tylia gerai centralizuotos vakarietiškos valstybės prielaida. Valstybė — tai tam tikras labai išskirtinis ir svarbus visuomeninio darbo pasidalijimo išplėtojimas. Bet ne bent kokia ir ne kiekviena specializacija jau daro valstybę: valstybė yra tvarkos palaikymo specializacija ir koncentracija. „ Valstybė“ yra ta institucija ar
r institucijų kompleksas, kurių rūpestis — versti laikytis tvarkos, kad ir [plg. 2, 17] kuo dar jos rūpintųsi. Valstybė egzistuoja ten, kur specializuoti tvarkos įgyvendinimo organai, tokie kaip policijos pajėgos ir teismai, išsiskyrė iš viso kito visuomenės gyvenimo. Jie yra valstybė.
Ne visos visuomenės turi valstybę.Iš čia tiesiogiai plaukia, kad nacionalizmo problema neiškyla valstybės neturinčioms visuomenėms. Nacionalistai daugiausia protestuodavo prieš politinės valdžios pasiskirstymą ir politinių ribų pobūdį, bet retai, jei išvis kada nors, turėjo progą apgailestauti, kad apskritai nėra valdžios ir sienų. Aplinkybės, kuriomis paprastai kildavo nacionalizmas, normaliai nebūdavo tokios, kuriomis nebūtų pačios valstybės, ar kuriomis dėl jos tikrumo būtų nemenkų abejonių. Priešingai, valstybės buvimas buvo perdėm aiškiai jaučiamas. Buvo piktinamasi jos sienomis ir/arba valdžios, o gal ir kokių kitų pranašumų, pasiskirstymu viduje.

Pats nacionalizmas atsiranda tik tokioje aplinkoje, kurioje valstybės egzistavimas yra jau labai savaime suprantamas. Politiškai centralizuotų vienetų egzistavimas ir moralinis politinis [plg. 2, 18] klimatas, kuriame tokie centralizuoti vienetai laikomi savaime suprantamais ir traktuojami kaip normatyviniai, yra būtina, nors jokiu būdu ne pakankama nacionalizmo sąlyga.

Žmonijos istorijoje buvo trys fundamentalios pakopos: ikiagrarinė, agrarinė ir industrinė. Ikiagrarinėje pakopoje medžiotojų ir rankiotojų būriai buvo pernelyg maži, kad atsirastų tam tikras darbo pasidalijimas, reikalingas valstybės susidarymui; agrarinės visuomenės, nors ir ne visos, tačiau dauguma turėjo valstybę. Agrarinė žmonijos istorijos fazė yra laikotarpis, kuriuo, pats valstybės buvimas yra pasirinkimo dalykas, o be to valstybės formos smarkiai įvairuoja. Tuo tarpu postagrariniame, industriniame [plg. 2, 19] amžiuje nėra pasirinkimo; dabar jau neišvengiamas valstybės buvimas, o ne nebuvimas. Žinoma, forma, kurią ji įgyja, tebėra įvairi. Industrinės visuomenės yra nepaprastai didelės ir įprastinis jų gyvenimo lygis priklauso nuo neįtikėtinai sudėtingo visuotinio darbo pasidalijimo ir kooperavimosi.
Taigi nacionalizmo problema neiškyla, kai nėra valstybės. Iš to neplaukia, kad nacionalizmo problema iškyla kiekvienai valstybei. Priešingai, ji iškyla tik kai kurioms valstybėms.
Tauta. Žmogaus be tautos idėja šiuolaikinei vaizduotei sudaro daug sunkumų. Kartais žmogus be tautos netgi neįtelpa į pripažintas kategorijas [plg. 2, 20]. Nors turėti tautybę nėra natūrali ir neatskiriama žmogaus savybė, bet dabar ji ėmė atrodyti tokia esanti.
Iš tikrųjų tautos, kaip ir valstybės, yra atsitiktinumas, o ne visuotinė būtinybė. Nei tautos, nei valstybės neegzistuoja visais laikais ir visomis aplinkybėmis.Be to, tautos ir valstybės dargi nėra tas pats atsitiktinumas. Nacionalizmo šalininkai mano, kad jos yra skirtos viena kitai; kad bet kuri iš jų be kitos yra nepilna ir sukelia tragediją Bet prieš tapdamos viena kitai skirta, kiekviena iš jų turėjo atsirasti, o jos atsirado nepriklausomai viena nuo kitos ir atsitiktinai [plg. 2, 21]. Valstybė neabejotinai atsirado be tautos pagalbos. Kai kurios tautos tikrai atsirado be savo valstybės palaiminimo. Dar labiau ginčytina yra tai, ar normatyvinės tautos, šiuolaikine prasme, idėja nesuponuoja ankstesnio valstybės buvimo.
Tautos idėją galima būtų paaiškint taip:
1.Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu — ir tik jeigu — jų yra ta pati kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų ženklų, asociacijų, elgesio ir bendravimo būdų sistemą;
2.Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu — ir tik jeigu — jie pripažįsta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai. Kitaip tariant, tautas sukuria žmogus; tautos yra žmonių įsitikinimų, lojalumo ir solidarumo artefaktai. Paprasta asmenų kategorija( sakykim, tam tikros teritorijos gyventojai ar, pavyzdžiui, kalbantys tan tikra kalba žmonės) tampa tauta, jei — ir kai — šios kategorijos nariai tvirtai pripažįsta tam tikras tarpusavio teises ir pareigas vienas kitam, dėl jų bendro buvimo jos nariais. Tai, kad jie pripažįsta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir paverčia juos tauta, — o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad ir kokie jie būtų, kurie skiria šią ketegoriją nuo ne jos narių [plg. 2, 22].
Tautas pagimdo nacionalizmas. Žinoma, nacionalizmas naudojasi ir prieš tai egzistavusiu, istoriškai paveldėtu kultūrų arba kultūrinio turto plitimu, o dažniausiai tą paveldą radikaliai transformuoja. Mirusios kalbos gali būti atgaivinamos, tradicijos išgalvojamos, atkuriamos visiškai fiktyvios pirmapradės grynybės. Tačiau šis nacionalistinio įkarščio kultūrinio kūrybingumo, fantazijų kūrimo, visiško išgalvojimo aspektas niekam neturėtų leisti padaryti klaidingos išvados, kad nacionalizmas yra atsitiktinis, dirbtinis, idealoginis išradimas. Kultūrinės skiautės ir atraižos, kurias naudoja nacionalizmas, dažnai yra savavališki istoriniai prasimanymai. Bet tai nereiškia, kad nacionalizmas yra atsitiktinis [plg. 2, 95].
Nacionalizmas nėra tai, kuo atrodo ir pirmiausia nėra tai, kuo atrodo pats sau. Kultūros, kurias jis skelbiasi ginąs ir atgaivinąs, dažnai yra jo paties išgalvojimai arba yra taip pakeistos, kad jų neįmanoma atpažinti. Ir vis dėlto pats nacionalizmo principas, priešingai negu kiekviena jo pecifinė forma ir individualiai jai būdingos nesąmonės, kurias ji gali skelbti, be galo priklauso nuo mums visiems bendrų esamų sąlygų, visiškai nėra atsitiktinis ir negali būti lengvai paneigiamas [plg. 2, 96].
Svarbiausia nacionalizmo praktikuojama apgaulė yra ši: nacionalizmas iš esmės yra visuotinis kultūros primetimas visuomenei, kurioje anksčiau žemosios kultūros užpildydavo daugumos, o kai kuriais atvejais ir visų žmonių gyvenimus.Tai sukūrimas anoniminės, nuasmenintos visuomenės, kurią sudaro tarpusavyje pakeičiami individai, suvienijami pirmiausia tokios bendros kultūros, o ne — kaip anksčiau — sudėtingos vietinių grupių struktūros, palaikomos liaudies kultūrų, kurias reprodukuodavo pačios mikrogrupės. Taigi nacionalizmas paprastai laimi tariamos tautos kultūros vardu [plg. 2, 97].

Tauta nacionalistams visada yra vientisa. Nacionalistui svarbiausia tai, kas šią bendriją jungia, o ne tai, kas skiria. Visa tauta turi egzistuoti kaip solidari visuma, siekianti išspręsti savo ginčus bendram labui. Logiška šio principo išvada yra tautos interesų pirmenybė prieš individo interesus. Visi tautinės bendrijos nariai privalo būti politiškai aktyvūs, tačiau valstybės valdžia turi priklausyti geriausiems – tautos elitui. Tauta svarbesnė už valstybę; valstybė tarnauja tautai, o ne priešingai. Valstybė nevengia naudoti prievartos jeigu to reikalauja tautos interesai. Nacionalistai siekia teisiškai apriboti tautinių mažumų politinę veiklą.
Tauta, arba nacija, įsivaizduojama kaip bendruomenė, nes nepaisant tikros nelygybės ir išnaudojimo, kurie gali būti kiekvienoje iš jų, nacija visuomet suvokiama kaip stipri horizontaliais ryšiais sutvirtinta bičiulystė.Tačiau nacija dar įsivaizduojama ir kaip ribota, nes netgi didžiausia iš jų, kurią sudaro nors ir milijardas žmonių, turi nubrėžtas, nors ir kintančias sienas, už kurių gyvena kitos tautos. Nė viena nacija netapatina savęs su žmonija. Net didžiausi nacionalizmo mesijai nesvajoja apie tai, kad vieną gražią dieną visa žmonija įsileis į jų tautą taip, kaip sakykim, kai kuriais amžiais krikščionys svajojo apie krikščionišką planetą.Nacija įsivaizduojama ir kaip suvereni, nes ši samprata atsirado tuomet, kai šviečiamasis amžius ir Revoliucija griovė Dievo valia paskirtos, hierarchiškos dinastijos teisėtumą [plg. 5, 23].

PERĖJIMAS Į NACONALIZMO AMŽIŲ

Žmonija yra negrįžtamai pasirinkusi industrinę visuomenę, taigi visuomenę, kurios gamybos sistema remiasi vis besiplečiančiu mokslu ir technologija. Nacionalizmui reikalingas tam tikras kultūrinis vienalytiškumas ir mums derėtų su tuo susitaikyti [plg. 2, 70]. Nėra taip, kad nacionalizmas primeta vienalytiškumą; greičiau jau yra taip, kad vienalytiškumas, primestas objektyvaus neišvengiamo imperatyvo, galiausiai iškyla į paviršių nacionalizmo pavidalu.
Dėl perėjimo į industrializmą amžius, pagal mūsų modelį, turėjo būti nacionalizmo amžius, audringo persitvarkymo laikotarpis, kuriuo arba politinės, arba kultūrinės ribos, arba ir vienos, ir kitos, buvo keičiamos, kad atitiktų naują nacionalizmo imperatyvą, kuris dabar pirmą kartą tapo juntamas[plg. 2, 71].
Šio perėjimo laikotarpis neišvengiamai yra nacionalistinio aktyvumo laikotarpis. Žmonija atėjo į industrinį amžių su kultūrinėmis ir politinėmis institucijomis, kurios apskritai prieštaravo nacionalistų reikalavimams. Visuomenės priderinimas prie šių naujų imperatyvų neišvengiamai buvo neramus ir įtemptas procesas.
Įnirtingiausia ir kupina smurto nacionalizmo fazė yra ta, kuri lydi ankstyvąjį industrializmą ir industrializmo pasklidimą. Nestabilią visuomenės situaciją sukuria aibė skausmingų prieštaravimų, linkusių sustiprinti vienas kitą: tai didžiulė politinė, ekonominė ir išsilavinimo nelygybė. Kartu atsiranda naujos su kultūra sutampančios politinės visuomenės. Tokiomis sąlygomis, jeigu šios gausios ir viena kitą sustiprinančios nelygybės sutampa, daugiau ar mažiau, ir su etnine bei kultūrine nelygybėmis, kurios yra matomos, krentančios į akis ir lengvai suprantamos, jos skatina naujus atsirandančius vienetus iškelti etnines vėliavas.
Industrializacija neišvengiamai ateina į skirtingas vietas ir grupes skirtingu laiku. Tai laiduoja, kad ankstyvojo industrializmo sprogstamasis mišinys (suirutė ir persikėlimai, mobilumas, didžiulė nelygybė, nepašventinta laiko ir papročio) [plg. 2, 177] ieško visų galimų kultūrinės diferenciacijos atokių kampelių ir plyšelių, kad ir kur jie būtų [plg.178].
Nacionalizmas į šiuolaikinį pasaulį įsiveržė kaip viena galingiausių jėgų, įgijusių pykčio jausmo ir jo sukelto sąjūdžio formą. Dažnai jis aiškinamas kaip primityvių, atavistinių instinktų atgijimas arba kaip iliuzija. Nacionalizmo plėtrai daug įtakos turėjo dar ir spaudos, kaip prekės plėtra, esminę reikšmę turėjo kapitalizmas [plg. 5, 53]. Kapitalizmas ir spaudos technologija, susilieję su lemtinga žmonijos kalbų įvairove, sukūrė prielaidas atsirasti naujo tipo įsivaizduojamajai bendruomenei, kurios pamatinė morfologija paruošė dirvą šiuolaikinei nacijai. Taigi kalba turi didelę reikšmę tautos kultūrai, vystymuisi. Akivaizdu, kad šiandien beveik visos moderniosios save išgalvojusios tautos — kaip nacijos— valstybės— turi „nacionalinę spaudos kalbą“ [plg. 5, 62].
Žmogus esmę šiandien nusako industrializacija. Ši perspektyva apima institucinį, psichologinį ir vertybinį aspektus. [plg. 2, 231].

Gana įdomiai nacionalistinių pažiūrų tipologija pagal socialinės ir teisinės santvarkos problemas. Nacionalizmo ideologai ne visada pajėgdavo suformuoti nuoseklų požiūrį į santvarkos problemą. Senosios nacionalistų kartos atstovai siūlė parlamentinę santvarką, pagrįstą rinkimų teisės cenzu, kuris leistų diskriminuoti ir tautines mažumas. Tautinių mažumų galimybės turėjo būti ribojamos ir kitose viešojo gyvenimo sferose. Naujajai kartai atstovaujantys nacionalizmo ideologai, vis labiau linkstantys į dešinę manė, kad tokių sprendimų nepakanka. Jie ieškojo naujų receptų, kaip pakeisti parlamentinę sistemą ir sukurti naujas santvarkos formas, pagrįstas hierarchišku ir bendru darbo ir kapitalo sferų atstovavimu, tautos elitui vadovaujant. Atsigręždami į viduramžių tradiciją ir XIX a. Bažnyčios socialinį mokymą, jie kalbėjo apie korporacijas ir korporatyvinę santvarką. Kai kuriems nacionalistams atrodė, kad ir šių sprendimų nepakaks. Tinkamiausia išeitis – pastatyti tautos priešakyje vadą, paskiriant jam kompetenciją tvarkyti visas gyvenimo sritis. Šį idėjų ginčą senosios kartos atstovai pralaimėjo, o radikalių sprendimų šalininkai, išstumti iš nacionalistų stovyklos, palinko dar labiau į dešinę ir dažnai su radikaliojo nacionalizmo šūkiais derino fašizmo teoriją bei praktiką. Mūšio lauke liko nacionalistinės korporatyvizmo versijos-geriausios panacėjos nuo klasių kovos, siekiant visos tautos gerovės, – šalininkai. Ginčas dėl santvarkos formų įtakojo ir nacionalinės politikos pasirinkimo klausimą. Kaip nacionalistai turėtų veikti? Ar be jokių permainų, mobilizuodami savo šalininkus tautinėje bendrijoje iš naujo ieškodami dinamiško socialinio aktyvumo? Susidūrė senosios ir jaunosios kartos argumentai, atstovaujantys šiuolaikiniam nacionalizmui, kuris pripažįsta didelių socialinių reformų būtinybę. Nepaisant reformatiškų polinkių, nacionalizmas pralaimėjo kovą su jauniausia Europos dešiniųjų politine ideologija – fašizmu. Pralaimėjimas fašizmui, bet kartu ir idėjinis bendrumas su jo ideologija, nulėmė nacionalizmo nuosmukį antroje mūsų amžiaus pusėje. Iš politinės scenos išnyko didžiosios partijos, kurios rėmėsi gryna nacionalizmo ideologija. Visų pirma, išliko tarp gausybės dešiniųjų ir centristinių partijų politinių idėjų; antra, septintame ir aštuntame dešimtmetyje Europoje kilę separatistiniai tautinių mažumų judėjimai, buvo aiški nacionalizmo apraiška. Daugelis Lotynų Amerikos ir Afrikos politinių organizacijų skelbia nacionalistines idėjas nuo devinto dešimtmečio pabaigos. Buvusios SSRS teritorijoje ir mūsiškėje Europos dalyje matyti gausybė akivaizdaus nacionalizmo idėjinių ir politinių apraiškų[plg. 4].
Nacionalizmas yra patriotizmo rūšis, pasižyminti keletu labai svarbių ypatybių: vienetai, kuriuos ši patriotizmo atmaina, nacionalizmas, apdovanoja savo ištikimybe, yra kultūriškai homogeniški, besiremiantys kultūra, siekiančia tapti akštąja kultūra; jie yra pakankamai dideli, kad įžiebtų viltį, jog galės remti švietimo sistemą, kuri palaikytų raštingos kultūros tąsą ir plėtotę; juose negausu tvirtų vidinių mažesnių grupuočių; jų gyventojai yra anonimiški, judrūs ir mobilūs, išsiverčiantys be tarpininkų: individas šiems junginiams priklauso tiesiogiai, dėl savo kultūros pobūdžio. Homogeniškumas, raštingumas ir anonimiškumas yra svarbiausi bruožai.[plg. 2, 214].

NACIONALIZMO ATEITIS

Dabar kyla klausimas, ar nacionalizmas ir toliau bus pagrindinė jėga arba bendras politinis imperatyvas išsiplėtojusio industrializmo amžiuje.Šiuo atveju augimo padariniai darbo ir socialiniam mobilumui yra labai reikšmingi. Nuolatinė darbų kaita, prie kurios prisideda tai, kad dirbant dauguma darbų, reikia bendrauti, manipuliuoti veikiau reikšme, o ne daiktais, sukuria bent jau tam tikrą socialinę lygybę ar sumažina socialinę distanciją ir išugdo standartizuotų, tikrai visiems bendrų bendravimo priemonių poreikį. Šie veiksniai grindžia šiuolaikinį nacionalizmą.[plg. 2, 179].
Nežvelgdami taip toli į priekį, artimesniu laikotarpiu galime tikėtis, kad nacionalizmas kis. Kaip buvo teigta, jo aštrusis etapas buvo tuo metu, kai susidarė didžiausia praraja tarp industriškai inkorporuotų, politiškai ir edukaciškai įgijusių teises populiacijų ir tų, kurios buvo prie naujojo pasaulio vartų, bet dar į jį neįžengusios.Ekonomikai vystantis, ši praraja mažėjo( nepaisant pesimistinių tvirtinimų, kad bus priešingai) absoliučiai imant, ši praraja netgi gali ir toliau didėti, bet kai ir privilegijuotieji, ir neprivilegijuotieji yra pakilę virš tam tikro lygmens, ji nebėra taip aštriai juntama ir suvokiama. [plg. 2, 180].
Taigi kas atsitiks vėlesniam nacionalizmui, jeigu populiacijų gerovės skirtingumas sumažės, plečiantis industrinei sistemai? Atsakymas į šį klausįmą kolkas nėra aiškus, bet jis mums rūpi kur kas labiau nei kitos, tolimesnės galimybės; nes nemaža šalių yra jau priartėjusios prie tokios padėties. Mes galime pažvelgti tiek į mūsų teorinių prielaidų implikacijas, tiek į konkrečius empyrinius, istorinius faktus. Nemaža dalis jų jau prieinama. Visa tai iš tikrųjų priklauso nuo industrinės kultūros prigimties [plg. 2, 181].
Bendras ekonominis išsivysčiusios industrinės visuomenės pamatas ir neišvengiami jo padariniai ir toliau užtikrins tai, kad žmonės yra priklausomi nuo kultūros, kad kultūra turi būti gana plačiai standartizuota ir tvarkoma bei aptarnaujama centralizuotų organų. Kitaip tariant, ir toliau žmonių galimybes įsidarbinti bei visuomeninį priimtinumą nulems per ilgą laiką įgijamas ir sudėtingas išsilavinimas, kurio negali suteikti šeimos ar vietinės grupės. Politiniai vienetai ir jų ribos negalės būti nebaudžami apibrėžiami ignoruojant kultūrų pasiskirstymą ir paplitimą. Apskritai, nekreipiant dėmesio į mažas ir nepavojingas išimtis, nacionalistinis politinio vieneto ir kultūros sutapimo imperatyvas ir toliau galios. Šia prasme nereikia tikėtis, kad nacionalizmo amžius baigsis.
Tačiau galima tikėtis, kad nacionalistiniai konfliktai švelnės. Juos aštrius darė socialinės prarajos, sukurtos ankstyvojo industrializmo, ir jo paplitimo netolygumai. Šios socialinės prarajos turbūt nebuvo blogesnės nei tos, kurias agrarinė visuomenė toleravo nė nemirktelėjusi, bet jų jau nebesušvelnindavo ir nebeįteisindavo jų jų ilgaamžiškumas ir paprotys, be to, jos atsiverdavo tokiomis aplinkybėmis, kurios kitais atžvilgiais skatino viltį ir lygybės lūkestį ir reikalavo mobilumo. „Tautos“ , etninės grupės nebuvo nacionalistinės, kai valstybės buvo kuriamos gan stabiliose agrarinėse sistemose. Klasės, kad ir kaip engiamos ir išnaudojamos, nenuversdavo politinės sistemos, jei negalėdavo savęs apibrėžti „etniškai“. Tik tada, kai tauta tampa klase, matoma ir netolygiai pasiskirsčiusia kategorija kitais atžvilgiais mobilioje sistemoje, ji tampa politiškai sąmoninga ir aktyvi. Tik tai atvejais, kai klasė buvo ir (daugiau ar mažiau) „tauta“, ji iš klasės pačos savaime virsdavo klase sau arba tauta sau. Nei tautos, nei klasės, atrodo, nėra politiniai katalizatoriai: tik tautos-klasės arba klasės-tautos yra tokios [plg. 2, 190].
Nacionalizmo ideologija įgalioja naudoti prievartą, nes geresnis turi teisę jėga paremti savo argumentus. Tauta nacionalistams visada yra vientisa. Nacionalistui svarbiausia tai, kas šią bendriją jungia, o ne tai, kas skiria. Visa tauta turi egzistuoti kaip solidari visuma, siekianti išspręsti savo ginčus bendram labui. Logiška šio principo išvada yra tautos interesų pirmenybė prieš individo interesus. Visi tautinės bendrijos nariai privalo būti politiškai aktyvūs, tačiau valstybės valdžia turi priklausyti geriausiems – tautos elitui. Tauta svarbesnė už valstybę; valstybė tarnauja tautai, o ne priešingai. Valstybė nevengia naudoti prievartos jeigu to reikalauja tautos interesai. Nacionalistai siekia teisiškai apriboti tautinių mažumų politinę veiklą [plg. 4].

IŠVADOS

Taigi nacionalizmas aiškinamas kaip idealoginis judėjimas, siekiantis autonomijos, vieningumo ir individualumo tam tikrai socialinei grupei, kurios kai kurie nariai suvokia ją kaip tam tikrą arba potencialią tautą.
Mėginimas išrauti nacionalizmą padeda jam toliau klestėti ir skatina jį periodiškai iškilti. Dar svarbiau, nacionalizmo patvarumas ir patrauklumas kildintinas iš trijų jėgų junginio: ilgaamžių etninių tradicijų, naujų pasaulietinių idealų atsiradimo ir modernizacijos bei jos socialinių padarinių ypatingo pobūdžio. Šie trys lygmenys ir jų sąveika gali atskleisti, kodėl kaip tik šis konkretus idealas ir judėjimas įgijo tokią didžiulę įtaką moderniosios epochos kartų protui ir širdžiai [plg. 1, 249].
Šiuolaikinėje visuomenėje tautiškumas ir nacionalizmas – tai svarbiausios sąvokos, šalia tokių sąvokų kaip „tauta“, „valstybė“, „pilietiškumas“, „tautinė sąmonė“, „tautinė kultūra“, „kosmopolitizmas“. Tačiau žodis „nacionalizmas“ jau ima nebekelti neigiamų emocijų jį išgirdusiam žmogui, kaip būdavo egzistuojant baisiojo vokiškojo nacionalizmo baimei. Dabar nacionalizmas tapatinamas su tautiškumo pamatu, tautiniu idealizmu, tautos kultūriniu idealu ir tautos patriotizmu.O tai veda link to jog tikimasi, kad savos valstybės ir tautos pripažinimas vertybe ateityje netaps niekuo panašiu į kruvinąjį fašizmą, tačiau bus kaip pamatas tautos vienybei ir jos kultūros plėtrai.

LITERATŪRA:
1. D.SMITH, A. Nacionalizmas XX amžiuje Vilnius, 1994
2.GELLNER, E. Tautos ir nacionalizmas Vilnius, 1996
3. VYRIAUSIOJI ENCIKLOPEDIJŲ REDAKCIJA Tarptautinių žodžių žodynas Vilnius, 1985
4. http://jaunimo.vejas.lt/ref/politika.htm
5.ANDERSON, B. Įsivaizduojamos bendruomenės Vilnius, 1994

Leave a Comment