Nacionalinė kultūra ir integracija į Europos Sąjungą

Nacionalinė kultūra ir integracija į Europos Sąjungą

Planas:
1. Europos Sąjungos pozicija nacionalinės kultūros atžvilgiu.
2. Europos Sąjungos pilietybė.
3. Lietuvių charakteris – ko iš tikrųjų bijome?

1. ES pozicija nacionalinės kultūros atžvilgiu.
Europos Sąjunga po kol kas labai aktyviai vykdo tą politinę, ekonominę administracinę savo politiką – kalba apie galimybes ir pan. Bet kaip yra su kultūra? (Kultūra čia – plačiąją prasme, ne tik menas, bet ir kultūrinis, tautinis identitetas.) „ Kai tik prabylama apie bendresnę ES kultūros politiką, tuoj sukyla ES valstybių narių ambicijos traktuoti kultūrą kaip neliečiamiausią suvereniteto dalį. Valstybės narės irr visus ES sprendimus lemiantys veikėjai yra nutarę, kad nėra ir negali būti jokios antinacionalinės Europos kultūros politikos. Čia vartojama SUBSIDIARUMO sąvoka – tai vienas iš pamatinių Europos Bendrijos principų, teigiantis, kad ES lygiu gali būti sprendžiami tik tie klausimai, kurių išspręsti valstybės narės pavieniui nepajėgia. Subsidiarumo principas, kurio nepajudinamumas kultūros srityje traktuojamas kaip tolerancijos nacionalinėms kultūroms įrankis. ES teiginys tuo kausimu yra toks: suteikti vienodai erdvės visoms ES tautoms ir jų žmonėms, kurie turėtų gerbti savo pačių skirtingas kultūras ir isstorijas. Tautos turėtų dalintis savo vertybėmis, ir principais, tradicijomis taip kuriant Europos Identitetą. Būti Europiečiu reiškia būti tolerantišku vienas kito kultūroms. Tokios nuostatos pavyzdžiai galėtų būti tokie: pvz., nacionalinė kalba – vienas iš svarbiausių nacionalinės kultūros elementų. ES neprimeta jokios bendros ka

albos visoms tautoms. Nėra fiktyvios bendros ES kalbos. Oficialiomis bus paskelbtos visos dabartinių ES valstybių narių kalbos ir be jokių abejonių bus paskelbtos dar dešimties valstybių kalbos. Visi Europos Sąjungos priimti dokumentai yra verčiami į visas oficialias kalbas. Kiekvienas europietis turi teisę kreiptis į Europos institucijas viena iš ES oficialių kalbų ir ta pačia kalba gauti atsakymą. Kitas pavyzdys galėtų būti ES vykdomos kultūrinės programos. Pvz., programa „Kultūra2000“, kurios pagrindiniai tikslai yra skatinti kultūrinį dialogą tarp įvairių Europos šalių ir jų kultūros bei istorijos pažinimą, skatinti kūrybiškumą ir tarptautinę kultūros sklaidą, taip pat menininkų (ir jų darbų) bei kitų kultūros veikėjų mobilumą, ypatingą dėmesį skiriant jaunimui ir labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms; pripažinti bendro kultūrinio Europos paveldo reikšmę, skleisti naujas paveldo saugojimo ir iššlaikymo technologijas, dalintis profesine patirtimi; užtikrinti, kad kultūra taptų socialinio bei ekonominio vystymosi dalimi. Arba programa “Jaunimas” – jaunimo neformalaus ugdymo programa daug dėmesio skirianti tarpkultūriniam mokymuisi (tolerancijos, antirasizmo ir pan.) bei pilietinių įgūdžių lavinimui.
Taigi, berods, ES savo nuostatomis bei vykdoma veikla nė kiek nesikėsina į jokią antinacionalinę politiką. ES puoselėja tautiškumą ir niekas neprivers mūsų pamiršti lietuvių kalbos ir savo kultūros, todėl tautiškumo praradimo klausimų tikrai neturėtų iškilti.

2. ES pilietybė
Be savo šalies pilietybės, Europos Sąjungos valstybių piliečiai turi ir bendrą ES pilietybę. Ta

aip siekiama stiprinti ES piliečių bendrumo dvasią ir suteikti jiems tam tikrų praktinių teisių ir laisvių. Pilietybės idėja pradėta įgyvendinti nuo 1984 m., kai Fontenblo susirinkusi Europos viršūnių taryba pavedė specialiam komitetui parengti išsamų pranešimą. De facto Europos Bendrijų valstybių piliečiai buvo Europos piliečiai jau devintojo dešimtmečio viduryje, ypač kai 1985 m. visose EB šalyse buvo imta diegti Europos pasą. 1993 m. įsigaliojus Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai ES valstybių piliečiai įgijo ES pilietybę ir de jure.
Realybėje- kas yra ES pilietybė? Tai gan plati sąvoka ir dažniausiai kiekvieno žmogaus suvokiama pagal jo asmeninę patirtį: Ši sąvoka įtraukia tokius nuostatus kaip žinojimas kas yra Europa, tai tarsi Europoje gyvenančių žmonių bendruomenė, kuri gerbia tiek savo pačių šalies kultūrą, tiek kitų, tai didžiavimasis, kad esi Europietis, tai bendros vertybės. Tai sąvoka turinti kultūrinę, politinę, etinę bei ekonominę reikšmę. ES investuoja nemažai lėšų pilietybės skatinimui, supratimui ir pan. ES pase šalia ES pilietybės bus svarbiausia nurodyta šalies, iš kur tu kilęs pilietybė.
Taigi vargu ar galima teigti ar bent vienas iš ES pilietybės aspektų būtų vėlgi antinacionalinis. Tai pridėtinės vertybės prie nacionalinių vertybių.

3. Lietuvių charakteris – ko iš tikrųjų bijome?
Dažniausias lietuvių baimė yra dar vienos sąjungos baimė. „nuo vienos sąjungos prie kitos“. Tik prieš gerą dešimtmetį atsikratę TS ju

ungo, dabar lekiame į ES rankas. Tačiau tos sąjungos yra absoliučiai nepalyginamos. Nei politiniu, nei ūkiniu, nei socialiniu, nei tautiniu požiūriu. Buvome į Sovietų Sąjungą atvaryti, paimti prievarta, netgi tos sąjungos simbolika ir himnas skelbė, kad viena tauta yra didžioji tauta, kitas apjungusi visiems amžiams. Pagaliau priklausomybė nuo centrinės valdžios, izoliacija nuo išorinio pasaulio, judėjimo teisės apribojimai, vienos partijos valdžia, užgožianti visas kitas institucijas, privatinės nuosavybės praktiškas nebuvimas įspraudė žmogų į tokius ankštus rėmus, kad dauguma jautėsi labai suvaržyti ir nelaisvi. ES yra savanoriška sąjunga, mes patys sprendžiame savo likimą. Netgi atsisakydami dalies suverenios valstybės teisių, darome tą laisvai, mainais įgydami teisę įtakoti visos Europos likimą. Kita vertus, mes nebuvome jokioje sąjungoje, mes buvome okupuoti, mes neturėjome jokio balso. ES yra ekonominė, o ne politinė sąjunga, kurioje kiekviena valstybė išlieka savarankiška su savo kariuomene, valdžia, teismais ir t.t. Kai kurie įstatymai vienodinami tik todėl, kad apskritai turėtume geresnius įstatymus. Pagaliau ES nereikalauja priimti tokių įstatymų, ji tik rekomenduoja. Dėl suverenumo gali būti tokie pavyzdžiai: Euro įvedimas nebuvo privalomas – kiekviena šalis gali pati apsispręsti, ar nori keisti savo nacionalinę valiutą. Nėra euro kaip pagrindinės valiutos, nei Danijoje nei Norvegijoje, nei Jungtinėje Karalystėje. Taip, ten cirkuliuoja ir euras, bet taip pat, sakyčiau, kaip pridėtinė valiuta.
Dar vi
ienas lietuvio charakterio bruožas, kurį būtų galima pavadinti baime yra tai, kad bijomasi eksperimentuoti – lietuviai bijo naudotis ES dabar teikiamomis galimybėmis, nedrįsta imtis pagal naują sistemą siūlomų pinigų. Dauguma ES programų, kur už dalyvavimą jose Lietuvos vyriausybė yra sumokėjusi milijoninius dalyvio mokesčius, tačiau pati vyriausybė ne itin skatina ar, sakykim, sudaro aplinkybes naudotis tomis programomis (čia aš turiu omeny- dar nesuderintus įstatymus, kvailus mokesčius ir pan.)
Lietuviai tarsi įpratę viską gauti iš karto – pvz., viena iš programų siūlo padengti 50% viso tam tikro projektų išlaidų. Daugelis to neįvertina, nesistengia ieškoti kt. Šaltinių ir pan.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad lyg ir pagrindo nebūtų bijoti prarasti savo nacionalinę kultūrą įstojant į ES. Žinoma, realybė nėra tokia kaip ES nuostatose, tačiau svarbu suvokti, kad Europos identitetas, ar tiksliau sakant Europiečio identitetas priklauso ar priklausys nuo mūsų pačių – kiek mes patys stengsimės ir norėsim išsaugoti, tai ką turime ir kiek mes pasinaudosime ES teikiamomis galimybėmis.

Leave a Comment