LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKOS PRIORITETAI

TURINYS

Įvadas 3
Narystė Europos Sąjungoje 5
Narystė NATO 8
Santykiai su kaimynais 11
• Santykiai su Lenkija 11
• Santykiai su Rusija 12
• Santykiai su Baltarusija 13
• Santykiai su Ukraina 14
Lietuvos užsienio politikos vizija 15
Išvados 17
Literatūros sąrašas 18Įvadas
Lietuvos užsienio politikos laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo XX a. pab., sąlygiškai būtų galima padalyti į tris etapus.
 Pirmasis etapas pasižymėjo, galima sakyti, veržlia ir ryžtinga kova už nepriklausomybės įtvirtinimą. Ir tikslas buvo pasiektas. Valstybė visuotinai pripažinta ir tapo ESBO bei Jungtinių Tautų nare. Su TSRS buvo pradėtos derybos dėl tarybinės armijos išvedimo. Tuo metu Lietuvai, ypač tarptautinėje arenoje ir santykiuose su kaimynais, kaip naujai demokratinei vaalstybei, iškilo ir naujų uždavinių, ir būtinybė ieškoti kitokio bendravimo stiliaus.
 Antrasis etapas prasidėjo 1992 metais. Jo metu buvo įtvirtinti stabilūs santykiai su kaimynais ir pereita prie išlaikytos, tradicinėmis europinėmis vertybėmis grindžiamos, į susitaikymą nukreiptos užsienio politikos. Tai tapo Lietuvos užsienio politikos sėkmės garantu ir didino jos tarptautinį autoritetą bei įtaką Europos procesams.
 Trečiasis etapas, tai įstojimas į ES ir NATO 2004 m.
Dažnai ir pagrįstai tvirtinama, kad tarp vidaus ir užsienio politikos egzistuoja glaudus ryšys. Todėl galima tvirtinti, jog vykdant užsienio politiką per tuos visus neepriklausomybės metus, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Lietuvos žmonių laisvesniam, saugesniam ir labiau pasiturinčiam gyvenimui kurti, kad Lietuvos žmonės galėtų didžiuotis savo valstybe, o pasaulio šalių bendrija jaustų pagarbą Lietuvai ir jos vykdomai politikai, kad užsienio politika būtų stabili ir prognozuojama.
Mūsų ša

alies užsienio partneriai ypač vertina tai, kad Lietuvos užsienio politika vykdoma perimamumo principu ir yra prognozuojama remiantis svarbiausių partijų politiniu konsensusu. Lietuva, tapusi konsoliduotos demokratijos šalimi, užsitikrina pati ir užtikrina savo kaimynus, kad šalies viduje nėra realių jėgų, galinčių ją priversti pasukti iš demokratinių reformų, gerų santykių su visais kaimynais ir integracijos į europines bei transatlantines struktūras kelio. Todėl Lietuvos užsienio politikos tikslas – visapusiška ir visiška integracija į suvienytą, saugią ir pasiturinčią Europą. Tuo remdamasi Lietuva aiškiai suformulavo ir realiai įtvirtino valstybės užsienio politikos bei nacionalinio saugumo doktriną, apibrėžė savo uždavinius ir jų realizavimo galimybes.
Taigi beveik prieš dešimtį metų buvo suformuluoti trys pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos tikslai: narystė Europos Sąjungoje, narystė NATO ir geri santykiai su kaimynais. Šituo keliu Lietuva ištvermingai ir kaantriai žengė ilgus metus. Dabar šie tikslai iš esmės pasiekti. Lietuvos padangę saugo NATO naikintuvai, o Lietuvos ūkis tapo ES sudėtine dalimi, su kaimyninėmis valstybėmis pasirašyta daugybė bendradarbiavimo sutarčių. Visa tai pasiekta vos per vieną dešimtmetį.
Šių fundamentalių užsienio politikos tikslų įgyvendinimas pareikalavo daug ryžto ir įvairių politinių jėgų bei visuomenės sluoksnių sutarimo. Vertinimų gali būti įvairių. Be abejo, ne viskas pavyko. Būta ir nekompetencijos, nuolaidžiavimo, tuščių frazių apie puikų kaimyninį bendradarbiavimą, bet taip pat konstruktyvaus užsispyrimo. Tai buvo sparčios, ir
r nors būtinos, tačiau taip pat kartais skausmingos reformos. Todėl Lietuvos visuomenėje išliko dar daug socialinės įtampos ir nepasitenkinimo, politinės sistemos nestabilumo požymių.
Prieš kurį laiką pradėta galvoti apie naujų Lietuvos užsienio politikos uždavinių formavimą. Tiek Lietuvos vyriausybė, tiek laikinai ėjęs prezidento pareigas A. Paulauskas kelis kartus viešai bandė tuos tikslus įvardinti bei kvietė šalies gyventojus diskutuoti apie užsienio politikos ateitį.
Taigi mano darbo tikslas bus apžvelgti Lietuvos praeito amžiaus pabaigos siekius, t. y. narystė ES bei NATO. Taip pat pamėginsiu pažvelgti į Lietuvos santykius bei jų perspektyvas su kaimyninėmis valstybėmis (Lenkija, Rusija, Baltarusija bei Ukraina), tačiau čia įvardinsiu ne konkrečiai atliktus darbus, o tiesiog pažiūrėsiu į tuos santykius iš geopolitinės pusės. Na ir pabaigoje pateiksiu Lietuvos užsienio politikos vizija, kokia turėtų būti Liet.uva ir ko jai reikėtų siekti XXI amžiuje.
Rašydamas šį darbą rėmiausi tiek knygomis tiek ir interneto teikiamomis galimybėmis. Konkrečiau apibrėžiant, naudojau labai naudingas knygas, t. y. „ Baltijos valstybių geopolitikos Bruožai. XX amžius“, taip pat „ Lietuva ir tarptautinės organizacijos“ bei taip pat įdomia knyga „Geopolitikos akiračiai“.Narystė Europos Sąjungoje
Integracija į Europos Sąjungą – vienas svarbiausių strateginių Lietuvos užsienio politikos tikslų. 1989-1990 m., kai išryškėjo Baltijos valstybių apsisprendimas atkurti savo nepriklausomybę, Lietuva, Latvija ir Estija susidomėjo didžiausios Vakarų valstybės. Vienas svarbiausių to laikotarpio datų – 1990 m. gruodžio 14 d. Tu
uomet Baltijos šalių vyriausybių vadovai pirmą kartą kreipėsi į tuometinę Europos ekonomijos bendriją, prašydami Baltijos šalims politinę, ekonominę ir kultūrinę paramą teikti ne per TSRS, o tiesiogiai. 1991 m., po Lietuvos sausio 13 d. įvykių, ES griežtai pasmerkė jėgos naudojimą Baltijos šalyse, o 1991 m. rugpjūčio 27 d. Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų siūlymu vieningai pripažino Baltijos valstybių nepriklausomybę. 1992 metais Lietuva ir ES pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį ir priėmė deklaraciją dėl politinio dialogo tarp ES ir Lietuvos. Nuo oficialių diplomatinių santykių su Lietuva užsimezgimo ES per PHARE programą pradėjo teikti pagalbą Lietuvai. 1995 m. birželio 12 d. Lietuva, Latvija ir Estija pasirašė Europos (asociacijos) sutartis su ES, kuriose ši pripažino Baltijos valstybių tikslą tapti ES narėmis.
Tokio svarbaus žingsnio, kaip Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, pasekmių vertinti vienareikšmiškai neįmanoma. Be abejo, šis istorinis įvykis atneš tiek teigiamų, tiek ir neigiamų pasekmių, kurios neretai yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Be to, integracija į Europos Sąjungą – tai ilgas procesas, kuris nesiriboja vien tik stojimo sutarties pasirašymu ir įsigaliojimu. Integracija apima ir prieš pasirašymą, ir po jo vykstančius pokyčius.
Galima išskirti penkias galimas pasekmes:
1) Ekonominės pasekmės. Kalbant apie ekonomines įstojimo į ES pasekmes Lietuvai, reikia pradėti nuo Europos Sąjungos vidaus rinkos charakterizavimo. Tai rinka be vidinių sienų, kurioje gali laisvai judėti prekės, pa
aslaugos, kapitalas ir žmonės.
a. Prekių judėjimas – tai ir muitų bei muitinių panaikinimas, bendra užsienio prekybos bei muitų politika, netarifinių barjerų panaikinimas.
b. Paslaugų judėjimas – tai galimybė teikti paslaugas visoje vidaus rinkos teritorijoje;
c. Laisvas kapitalo judėjimas – tai teisė investuoti, pirkti turtą ir vertybinius popierius, laisvai disponuoti pelnu bet kurioje iš bendroje rinkoje dalyvaujančių valstybių;
d. Laisvas asmenų judėjimas – tai neribota laisvė gyventi, steigti savo verslą ir dirbti bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje.

2) Fiskalinės pasekmės. Tapusi Europos Sąjungos nare, Lietuva į ES biudžetą turi įmokėti 1 % valstybėje surenkamos PVM sumos, visus Lietuvoje surenkamus muito mokesčius bei 1,27 % BVP. Įvairūs apskaičiavimai, kiek Lietuva gautų išmokų iš Europos Sąjungos biudžeto, skiriasi, tačiau galima prognozuoti, kad išmokos Lietuvai net keletą kartų viršytų jos įnašus. Fiskaliniai kaštai, susiję su įnašais į Europos Sąjungos biudžetą ir jo išlaidų paskirstymu. Konkrečiai šaliai, t.y. Lietuvai, tai reiškia įnašų į ES biudžetą ir iš jo gautų lėšų sumos skirtumą.
3) Socialinės pasekmės. Ko gero, šias pasekmes sunkiausia įvertinti vienareikšmiškai. Kaip būdinga socialiniams reiškiniams, jos yra sunkiai prognozuojamos ir gali plėtotis viena ar kita linkme, atsižvelgiant į daugybę įvairių, kartais net neapčiuopiamų veiksnių.
Kalbant apie socialines pasekmes, galima daryti tam tikras prielaidas ir prognozes:
1. Pasekmės migracijai – Lietuvai tapus ES nare, jos piliečiai galės laisvai keliauti po visas Europos Sąjungos šalis-nares. Tai nebūtinai lems nepaprastai išaugusias migracijos apimtis – gali būti, jog emigracija netgi sumažės dėl padidėjusių įsidarbinimo galimybių bei ekonomikos augimo Lietuvoje.
2. Nacionalizmo-kosmopolitizmo problema. Šiuo klausimu socialinių mokslų atstovų nuomonės išsiskiria. Vienų nuomone – integracija skatintų nacionalizmo augimą. Kitų manymu, stojimas į Europos Sąjunga, priešingai, lemtų plintantį kosmopolitizmą, kuris silpnintų nacionalizmą ir ksenofobiją.
3. Ekonomistų .bei socialinių mokslų atstovų teigimu, ekonomikos augimas sudarys prielaidas išaugti viduriniajai klasei. Tai mažins mažiausių ir didžiausių pajamų grupių atotrūkį ir prisidės prie ekonominio ir socialinio valstybės stabilumo didėjimo.
4) Politinės pasekmės
Galima išskirti keletą reikšmingų pokyčių:
1. Dalyvavimas Europos Sąjungos institucijose leis Lietuvai lemti Europos Sąjungos sprendimus.. Tikėtina, kad Europos Sąjungoje stiprėjant regionalizacijos tendencijoms, susiformuos Baltijos bei Vidurio Europos šalių blokas, kuris turės specifines savo problemas ir balsuodamas Taryboje galės pakreipti sau naudinga linkme tam tikrus jos sprendimus.
2. Dalyvavimas Bendroje užsienio ir saugumo politikoje pareikalaus iš Lietuvos sustiprinti ir modernizuoti institucinį Lietuvos užsienio politikos mechanizmą, jos biurokratines struktūras, išplės galimybes gauti ir perduoti informaciją. Be to, rytinė Lietuvos siena taps išorine ES siena, todėl padidės Lietuvos strateginė svarba Europos Sąjungai.

5) Pasekmės saugumui. Narystė ES dažnai siejama su saugumo garantijomis – saugumas nurodomas kaip vienas svarbiausių narystės motyvų. Pažymėtina, kad narystė ES nesuteikia jokių formalių saugumo garantijų, tačiau pati narystė jau gali būti kaip tam tikra apsauga nuo išorinės agresijos. Be to, narystė sustiprina ir vidinį saugumą, kadangi ekonomikos augimas mažina visuomenės socialinius prieštaravimus, didina socialinį stabilumą, o tai stiprina demokratiją ir šalies vidaus saugumą.
Reikia įvertinti ir tai, kad per dešimt metų pasikeitė ne tik Lietuva. Europos Sąjunga taip pat ieško naujo savo veido. Vis labiau ryškėja noras sukurti ne tik bendrą ekonominę (kas nuo pat pradžių buvo), bet ir politinę, gynybinę erdvę. Naujoje Lietuvos užsienio politikos doktrinoje pasisakoma už didesnę, stipresnę ir atviresnę Europą, bet ir kas svarbu Lietuvai – Europą, susaistytą transatlantiniais ryšiais, t.y. visų pirma ryšiais su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Tačiau ar Lietuva išliks sudėtingame daugialypių bendrų institucijų ir kolektyvinių sprendimų pasaulyje? Kaip bebūtų, šias žaidimų taisykles teks išmokti. Matome Lenkijos pavyzdį, kai ginčai dėl naujos ES Konstitucijos virto daugiau ne savos šalies interesų gynimo, o vidaus politinių ginčų ir nesugebėjimo suprasti kolektyvinio sprendimo veikimo mechanizmo pavyzdžiu.Narystė NATO
Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) yra vienintelė, kurios sudėtyje Lietuva gali realizuoti savo, kaip tautos ir valstybės strategines idėjas. Kitos struktūros – Europos Sąjunga, Vakarų Europos Sąjunga, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija, Jungtinės Tautos – yra arba tik iš dalies susijusios su saugumu, arba nepriskirtinos transatlantinių bendrijų kategorijai. Politinių prielaidų svarstyti kokias nors kitas alternatyvas taip pat nebuvo: nei buvusioji SSRS nei skandinaviškieji saugumo modeliai jokių saugumo garantijų nedavė, todėl narystė NATO tapo Lietuvos užsienio politikos prioritetu.
Viena ryškiausių šalių kandidačių euroatlantinio apsisprendimo ir nuoseklumo išraiškų kelyje į NATO galima laikyti Vilniaus dešimtuko procesą, Lietuvos iniciatyva prasidėjusį 2000 metais mūsų sostinėje – Vilniuje. Vilniaus dešimtuką sudaro: Lietuva, Latvija, Estija, Slovėnija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Makedonija ir Albanija.
Šis Vilniaus dešimtukas aktyviai pasireiškė karo Irake klausymu. Nors, Dar gerokai anksčiau, nei Vilniaus dešimtukas parėmė JAV dėl Irako puolimo, tarp Lietuvos intelektualų sklandė mintis, jog tiek Lietuva, tiek kitos postsocialistinės šalys, įstojusios į ES, Europos Vakarams atneš Vidurio Europos laisvės jausmą, tiesiog įlies dvasios sumaterialėjusiems Vakarams. Ši mintis ypač suaktualinta per G.W. Busho vizitą Vilniuje, kai JAV prezidentas Rotušės aikštėje vienareikšmiškai pabrėžė ir įvertino mūsų laisvės kainą. Šiame kontekste, kai minia vienbalsiai šaukė “ačiū” ir “thank you” dėkodama už pakvietimą į NATO, buvo ištarti mūsų savimeilę glostantys žodžiai: “Jūs esate reikalingi NATO!” Šį reikalingumą Vilniaus dešimtukas įrodė greitai – nekreipdamas dėmesio į nuomonę tų, kurie padengia milijardinius kaštus, kad priimtų ir integruotų į Europą postsocialistines šalis, pasisakė už Irako puolimą. Netrukus po karo Irake, JAV kongresui pritarus naujų NATO kandidačių sąrašui, Bushas sveikinimo kalboje pabrėžė, kad šios narės savo reikalingumą įrodė ne tik žodžiais, bet ir darbais. Tačiau iki invazijos į Iraką įtampa tarp JAV, jos sąjungininkės Britanijos ir Prancūzijos, Vokietijos bei Rusijos buvo tokia didelė, kad Vilniaus dešimtuko pozicija, anot JAV gynybos sekretoriaus Rumsfeldo, net perskėlė Europą į dvi dalis: senąją ir naująją.
Vykdydama tokią užsienio politiką, Lietuva netikėtai tapo politiškai emancipuota. Solidarizuodamasi su kitomis postsocialistinėmis Vidurio Europos šalimis, ji metė iššūkį senajai Europai. Lietuvos politinis statusas staiga pakito – iš duoneliautojų virtome lygiaverčiais Paryžiaus ir Berlyno partneriais, parodėme, kad ir su mūsų nuomone reikia skaitytis. Chiracas suskubo mus pavadinti neatsakingais vaikais ir net pagrasino komplikacijomis dėl narystės ES. Greitai reagavo anglosaksų televizijų kanalai CNN ir BBC, teigiamai įvertinę Vidurio Europos priimtą proamerikietišką sprendimą, jos politinį balsą ir pažymėję, kad šio regiono vertybės susiformavo sovietmečio priespaudoje, todėl dabar Vidurio Europa esanti su Amerika – šalimi, kuri užtikrina visos Europos saugumą ir kurios pastangomis naujos septynios šalys galės tapti NATO narėmis.
Lietuvoje buvo labai greitai suvokta, kad ne tik Irakas yra konflikto objektas, konfliktuojama ir dėl to, kas taps globaline dominante. Ekonominiame lygmenyje Lietuva pasitiki senąja Europa ir tam tikra prasme, įgaudama saugumo garantijų, atiduoda save į jos rankas, o politiniame lygmenyje Lietuva puikiai perprato Chiraco-Shröderio-Putino “suartėjimo” niuansus. Skirtingai nuo Rolando Pavilionio, kviečiančio į kūrybą, o ne karybą ir ne tik retoriškai klausiančio: “O kas gi mums grasina?”, buvo suvokta, kad nemaža dalis Maskvos dūmos deputatų vis dar mąsto apie “prarastas” teritorijas ir negrasina jų “atsiimti” tik todėl, kad kol kas neįstengia. Kitaip tariant, JAV ir Britanijos poziciją Vilniaus dešimtukas palaikė ne dėl švento troškimo pakeisti Huseino režimą ar sunaikinti jo neva turimą masinio naikinimo ginklą, o būdamas. diplomatiškai tiek nuovokus, kad nesisolidarizuotų su tais, kurie, spausdami Putino ranką, nė nepastebi, jog ši ranka ištiesta per postsocialistinių šalių teritoriją. Chiraco reakcija į Vilniaus dešimtuko sprendimą primygtinai parodė, neva tik mes turime atsiklausti Vakarų Europos, o jai su mumis tartis nereikia. Štai šiam hierarchiniam mokytojo ir mokinuko santykių modeliui ir buvo ištarta “Ne”.
Šiandien jau lyg ir savaime aišku, jog esame išvien su Vakarais, tačiau senoji Europa tik dabar pradėjo suprasti, kad mes irgi turime savo nuomonę, kai kalbama apie politinius sprendimus. Chiraco priekaištas, neva Vilniaus dešimtukas prarado gerą progą patylėti, ir irzli Vokietijos reakcija į Lenkijos karių dalyvavimą pohuseiniškame Irake (buvo net paklausta: “Kur Lenkija stoja – į Jungtines Valstijas ar į Europos Sąjungą?”), liudija, kad Prancūzija ir Vokietija arba nesupranta Vidurio Europos, arba tiesiog siekia vienvaldystės kontinentinėje užsienio politikoje, todėl jiems neparanki šio regiono šalių pozicija.
Svarbu pažymėti, kad proamerikietiška Vilniaus dešimtuko laikysena tapo atsvara antiamerikanizmo isterijai, Vakarų Europoje pasireiškusiai masiniais piketais. Vidurio Europoje nesurengtas nė vienas toks “mitingas”. Jų nebuvo ir Lietuvoje, nes mūsų krašte nesama antiamerikietiškos tradicijos. Antiamerikonizmas būtų pernelyg didelė politinė prabanga, turint omenyje Rusijos geografinį artumą ir Lietuvos užsibrėžtą tikslą tapti NATO nare. Buvo suvokta, kas yra NATO pagrindas, kas po Antrojo pasaulinio karo sergsti visą Europą, kieno finansuojama net pati Briuselyje esanti NATO būstinė. Lenkija, aktyviai dalyvaujanti pohuseiniškame Irake, išsyk drįso kitu tonu kalbėtis su moraliai sugniuždyta Vokietija. Keturiasdešimt milijonų gyventojų turinti Lenkija sulaukė stipraus palaikymo iš Amerikos – JAV gynybos sekretorius Rumsfeldas birželio pradžioje Briuselyje vėl priminė, jog yra naujoji Europa, kuri vertina laisvę. Bet kuriuo atveju Vilniaus dešimtukas padėjo Amerikai ir Britanijai įsprausti senąją Europą į kampą. Berlynas ir Paryžius suskato švelninti pašlijusius santykius su Amerika – susitarta vėl būti sąjungininkėmis, jei kiltų reikalas pulti tas šalis, kurios grasintų masinio naikinimo ginklu.
Taigi, Lietuva pilnaverte NATO nare tapo 2004 metais.
Saugumas ir piliečių gerovė” – taip dažniausiai apibūdinami du pagrindiniai užsienio politikos tikslai. Čia susipina valstybės vidaus ir užsienio politika. Ar NATO išsprendė valstybės saugumo užtikrinimo problemas? Akivaizdu, kad ne, nes labai pasikeitė tiek NATO aljansas, tiek pačio saugumo ir grėsmių ypatumai. Saugumo XXI a. užtikrinimas jau nesiejamas vien su kariniu šalies ar šalių sąjungos potencialu. Išorinės grėsmės skverbiasi ne tik tankų pavidalu, o vis labiau veikia šalies ekonominį, socialinį gyvenimą. Lietuvoje vykęs “prezidentinis skandalas” akivaizdžiai įrodė, kad tai, ko negali greitai padaryti brangiai kainuojanti karinė operacija, nepastebimai ir tyliai padaro gerai parengti “viešųjų ryšių” specialistai.
Taip pat Lietuva nesulaukė konkretesnės pagalbos, kai Lietuvos teritorijoje sudužo Rusijos naikintuvas SU-27. Lietuva viena turėjo suktis iš šios padėties ir išsisuko, tačiau su didelėmis nuolaidomis Rusijai, tarsi būrų jos prisibijoma, gal ne tiesioginės jėgos, bet ekonominės galios.
Taigi sunku įvertinti ar padės NATO, ne tik žodžiais, iškilus rimtai grėsmei Lietuvos saugumui? Ar tik remsis mūsų karių pagalba NATO misijose?Santykiai su kaimynais
Viena svarbiausių ir nuolatinių Lietuvos užsienio politikos krypčių buvo ir bus gerų santykių su kaimyninėmis valstybėmis palaikymas. Tai ir vienas esminių naujos, XXI amžiaus integruotos Europos bruožų. Europos, nesuskirstytos nei politinėmis, nei ekonominėmis sienomis.
Reikia priminti, jog geros kaimynystės idėja ypač aktuali ir svarbi tapo po karo suskaldytoje Europoje. Dar 1946 metų rugsėjo mėnesį Winstonas Churchilis pabrėžė, jog apie naują Europą būtina galvoti taip, kad “pirmas žingsnis atkuriant Europos šeimą būtų partnerystė tarp Vokietijos ir Prancūzijos”. Šių valstybių istorinis susitaikymas ir bendradarbiavimas buvo vienas ryškiausių impulsų ir kitų valstybių veiklai, įskaitant ir Lietuvą.
Šiandien geri santykiai su kaimynais tapo atpažįstamuoju Lietuvos ženklu pasaulyje, savotiška jos vizitine kortele. Dažnai mūsų šalis rodoma kaip pavyzdys kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, kur dar dažnai gyvenama savotišku skausmingu “augimo ir brendimo” laikotarpiu. Lietuvos sienos ir geri santykiai su visomis kaimyninėmis valstybėmis yra įtvirtinti tarptautinėmis sutartimis. Esame viena iš nedaugelio regiono valstybių, išsprendusių visus šiuos klausimus.• Santykiai su Lenkija
Lenkija yra svarbiausia Lietuvos kaimynė. Bendra santykinė jos galia kelis kartus didesnė už Lietuvos. Tik vienu atveju – vertinant pilietinės visuomenės brandumą – Lietuvos ir Lenkijos santykinė galia daugmaž vienoda.
Oficialiai Lietuvos ir Lenkijos santykiai remiasi strateginės partnerystės principu. Lenkija yra vienintelis realus teritorinis veiksnys, suteikiantis atsvarą prieš Rusiją, todėl Lietuvai gyvybiškai svarbu pasinaudoti Lenkijos potencialu – svoriu bei įtaka Europoje ir glaudžiais santykiais su JAV.
Nuo santykių su Lenkija raidos priklauso Lietuvos galimybė tapti jungtimi tarp Š. Europos ir Vid. Europos subregionų. Tai įmanoma tik vykdant aktyvią užsienio politiką ir veikiant kartu su Lenkija. Taigi esminis Lietuvos interesas Lenkijos atžvilgiu yra kuo glaudesnis bendradarbiavimas ir bendro geopolitinio aljanso kūrimas.
Bendras grėsmės šaltinis – Rusija, lemia Lenkijos suinteresuotumą Lietuva. Lenkija nori, kad vyktų palankūs procesai Rytų Pabaltijyje (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje), Ukrainoje ir Baltarusijoje.
Būtent santykiuose su Ukraina (ir gal būt su Baltarusija) Lenkijai svarbus Lietuvos dalyvavimas. Ukrainoje ir Baltarusijoje dėl istorinių priežasčių tebėra gajus polonofobijos elementas. Todėl Lenkijai kai kuriais atvejais būtų palankiau veikti kartu su Lietuva, įgyvendinant savo politiką Ukrainos ir Baltarusijos atžvilgiu.
Galima išskirti keturis esminius Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo lygmenis:
1. Globalus lygmuo. Lenkija, būdama strategine JAV partnerė, užtikrina JAV dalyvavimo Europoje tęstinumą, JAV paramą Lietuvai ir prisideda prie Lietuvos indėlio į transatlantinį saugumą.
2. ES lygmuo. Lietuvos galimybės vykdyti aktyvią užsienio politiką nemažai priklauso nuo tolesnės ES raidos. Jei ES susiformuos branduolys ir į jį bus įtraukta Lenkija, Lietuvai, sudarius tam tikrą sąjungą su Lenkija, būtų įmanomas kito lygmens santykis su ES branduolio valstybėmis ir galimybė vykdyti aktyvią užsienio politiką.
3. Regioninis lygmuo. Pirmiausia minėtinas bendradarbiavimas Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje bei Ukrainoje. Abiejų valstybių bendradarbiavimo politika Kaliningrado srityje gali būti indikatore vertinant abiejų šalių pastangas kurti stabilumą regione. Taip pat svarbus politikos koordinavimas Ukrainoje, įtraukiant ją į įvairias regionines, subregionines programas bei ES iniciatyvas. Baltarusijos atveju bendras interesas yra palaikyti jos nepriklausomybę ir ugdyti jos pilietinę visuomenę.
4. Institucinis lygmuo. Pirmiausia minėtinas bendradarbiavimas karinėje-strateginėje srityje. Tas bendradarbiavimas turėtų stiprėti NATO funkcijoms transformuojantis ir plėtojantis sąjungai su JAV. Šia prasme labai svarbus Lietuvos apsisprendimas dalyvauti Irako atstatymo procese Lenkijos kontroliuojamoje zonoje. Ekonominėje srityje labai reikšmingas žingsnis – pasiektas susitarimas dėl energetikos tilto tiesimo iš Lietuvos per Lenkiją į Vakarus.
Tolesnė Lietuvos santykių su Lenkija perspektyva yra Lietuvos galimybės vykdyti aktyvią ir efektyvią užsienio politiką priklauso nuo strateginės Lietuvos ir Lenkijos partnerystės peraugimo į geopolitinį aljansą sėkmės.• Santykiai su Rusija
Rusija yra valstybė nuo kurios geopolitinės orientacijos priklauso Lietuvos galimybės įgyvendinti savo nacionalinius interesus. Atsižvelgiant į istorinę patirtį bei dabartinę situaciją galima teigti, kad Rusijos geopolitiniai interesai bei veiksmai įgyvendinant šiuos interesus gali kelti didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniams interesams ir varžyti Lietuvos užsienio politiką.
Rusijos galimybė daryti įtaką Lietuvai priklauso ir nuo jos santykių su ES ir NATO pobūdžiu.
Rusija pirmiausia suinteresuota išlaikyti Lietuvos priklausomybę nuo jos tiekiamų dujų ir naftos. Tai sudaro sąlygas daryti įtaką šalies vidaus politiniam gyvenimui. Svarbus Rusijos interesas Lietuvoje yra susijęs su Lietuvos naryste NATO. Ji suinteresuota, kad Lietuvos teritorijoje nebūtų dislokuotos NATO bazės. Esminis Rusijos interesas Lietuvos atžvilgiu yra paversti Lietuvą Rusijos placdarmu, įtakos ES ir ypač NATO viduje agentu. Tokiu būdu Rusija sieks silpninti ES ir NATO kaip organizacijas ir darys didesnę įtaką vidaus užsienio politikai bei vidaus politiniam gyvenimui.
Be to, Rusija suinteresuota ilgainiui įteisinti tarptautine sutartimi karinį tranzitą per Lietuvos teritoriją bei pavojingų medžiagų (raketinio kuro) gabenimo.
Esminis ilgalaikis Lietuvos interesas – pasiekti, kad Rusija taptų patikima ir prognozuojama partnere. Kol Rusija tokia nėra, Lietuva siekia neutralizuoti iš jos kylančias grėsmes.
Dar vienas svarbus Lietuvos interesas yra energetinės priklausomybės nuo Rusijos mažinimas. Tačiau ši priklausomybė dar labiau padidės 2009 m. uždarius Ignalinos AE antrąjį bloką. Todėl, siekiant sumažinti priklausomybę nuo Rusijos (ir potencialią grėsmę), būtina nutiesti elektros lniją iš Lietuvos į Lenkiją.

Lietuvos veiksmai Rusijos atžvilgiu turėtų būti projektuojami trimis kryptimis. Pirma, esminiu Lietuvos užsienio ir vidaus politikos uždaviniu turi tapti Rusijos keliamų grėsmių identifikavimas, prognozavimas ir neutralizavimas. Antra, būtina siekti energetinių išteklių tiekimo saugumo. Trečia, vienas iš esminių Lietuvos užsienio politikos uždavinių turi būti pastangos sudaryti sąlygas Kaliningrado sritį gravituoti į ES.
Vis dėlto, Lietuvai būtų naudingiau laikytis atsargios kaimynystės politikos Rusijos atžvilgiu: neatsiriboti nuo Rusijos, išnaudoti bendradarbiavimo teikiamus privalumus, tačiau nuolat vertinti Rusijos keliamas grėsmes ir imtis priemonių joms neutralizuoti.• Santykiai su Baltarusija
Realiai būtent Baltarusija greta Rusijos yra svarbiausias karinės grėsmės Lietuvai šaltinis. Baltarusijos karinės pajėgos yra neproporcingai didelės ir daug galingesnės už Lietuvos. Be to, Lietuva su Baltarusija turi ilgą (502 km) valstybinę sieną, kuri karinio konflikto atveju praktiškai būtų neapginama. bet didelio masto karinio konflikto tikimybė yra labai maža.

Ekonominė Lietuvos ir Baltarusijos tarpusavio priklausomybė yra gana maža, taigi Lietuva nepriklauso nuo žaliavų ar prekių tiekimo iš Baltarusijos.
Žvelgiant į perspektyvą, Lietuvai svarbu, kad eventuali režimo kaita Baltarusijoje nesugriautų šios valstybės. Esminė Baltarusijos demokratizacijos prielaida yra pilietinės visuomenės sukūrimas. Todėl Lietuva turi visokeriopai remti įvairias pilietines iniciatyvas, Baltarusijoje turi būti ugdoma demokratija ir žodžio laisvė.
Dabartinėje situacijoje Lietuva, kaip į Vakarų demokratines struktūras besiorientuojanti valstybė, neišvengiamai atsiduria kolizijoje su priešingos sistemos bei geopolitinės orientacijos besilaikančia Baltarusija. Šia prasme Lietuva, laikydamasi demokratinių principų, negali būti abejinga demokratijos suvaržymams Baltarusijoje bei žmogaus teisių pažeidimais. Lietuva iš dalies tampa Baltarusijos opozicinių veikėjų prieglobsčiu.
Taigi Lietuvos santykių su Baltarusija pobūdis priklauso nuo šios politinės orientacijos. Svarbiausias Lietuvos interesas yra siekti, kad režimo pasikeitimas Baltarusijoje nedestabilizuotų šalies politinio gyvenimo. Būtina, kad joje susiformuotų pilietinė visuomenė ir taptų šios šalies demokratizavimo sąlyga.• Santykiai su Ukraina
Santykinė Ukrainos galia yra daug didesnė nei Lietuvos. Tačiau kai kuriais parametrais – ekonomikos lygiu ir pilietinės visuomenės brandumu Lietuva yra santykinai pranašesnė.
Ukraina – potenciali Lietuvos strateginė partnerė, tačiau būtina, kad ji išliktų nepriklausoma ir taptų tikrai demokratine, europietiška valstybe. Lietuva savo politiką turi koordinuoti su bendra Vakarų politika, kurios tikslas yra stiprinti demokratijos procesus Ukrainoje. Ukrainos bendradarbiavimas su ES ir NATO pamažu stiprėja.
Geopolitinėje srityje Ukraina, Lietuva ir Lenkija turi daug panašumų, ir tai rodo ypatingą šių valstybių reikšmę (ypač Rusijos energetinių išteklių eksporto į Vakarus srityje). Ukraina, Lenkija ir Lietuva – būtinos grandys tiek eksportuotojai (Rusijai) tiek importuotojoms (ES ir JAV).
Esminis Ukrainos interesas Lietuvos atžvilgiu yra Lietuvos parama jai integruojantis į ES bei NATO. 2002 m. sutarta imtis priemonių, kurios užtikrintų reguliarų šalių politinį aukščiausio lygio dialogą, įsteigiant Lietuvos ir Ukrainos prezidentų, tarpparlamentinę ir tarpvyriausybinę bendradarbiavimo tarybas.
Lietuvos santykių su Ukraina plėtojimą galima vertinti ne tik kaip tiesioginę Lietuvos ir Ukrainos partnerystę, bet ir kaip Lietuvos pagalbą Lenkijai, siekiant įtraukti Ukrainą į Vakarus. Tokiu būdu sėkmingai išnaudodama savo geopolitinę padėtį, strateginius santykius su Lenkija bei narystę ES, Lietuva potencialiai gali tapti aktyvia regioninio masto tarptautinės politikos veikėja. Kitaip tariant, Lietuvai Ukraina yra svarbi kaip užsienio politikos objektas. Vykdydama sėkmingą užsienio politiką Ukrainos atžvilgiu, Lietuva sustiprintų strateginę partnerystę su Lenkija.
Plėtojant santykius su Ukraina, Lietuva yra labai palankioje situacijoje. Lenkijos pastangos įtraukti Ukrainą į Vakarus susiduria su viena esmine kliūtimi – kaip jau minėjau ir ankščiau, su istoriškai nulemta ukrainiečių polonofobija. Būtent todėl Ukraina gana atsargiai žiūri į strateginės partnerystės su Lenkija plėtotę. Tuo tarpu santykiuose su Lietuva Ukraina neturi tokių bendradarbiavimo kompleksų. Taigi Lenkijos ir Ukrainos sąjunga sunkiai įmanoma be Lietuvos dalyvavimo. Tokio Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos geopolitinio aljanso galia būtų labai didelė (regiono mastu). Be to, būtų geografiškai vieninga erdvė.Lietuvos užsienio politikos vizija
Ateityje Lietuvą reikėtų regėti kaip regiono lyderę per narystės Europos Sąjungoje ir NATO kokybę, per aktyviai plėtojamus kaimyninius santykius. Lietuvą, kaip savotišką regiono centrą, su Vilniumi – regiono sostine.
– Vilniumi, kuriame tęsiamos ir gimsta naujos politinės iniciatyvos.
– Vilniumi, kuris sujungtas su Varšuva strateginiais partnerystės ryšiais.
– Vilniumi, siūlančiu Europos Sąjungai konkrečius sprendimus, kaip žengti tolyn į Rytus.
– Vilniumi, į kurį subėga keliai iš Baltijos valstybių ir Šiaurės Europos.
– Vilniumi, skatinančiu Kaliningrado srities, o per ją – ir visos Rusijos atsivėrimą Europai.
– Iš šio Vilniaus ateityje dar arčiau būtų ir Minskas, sugrįžęs į regiono ir Europos vieškelį.
– Siekdami šio tikslo, turime sutelkti valstybės išteklius, naudotis Europos Sąjungos ir NATO instrumentais, plėtoti gerų kaimyninių santykių patirtį.
– Pirmiausia reikėtų peržiūrėti nacionalinio saugumo politiką ir ją pritaikyti prie XXI amžiaus
reikalavimų. Tai padėtų suprasti, kuriose srityse esame labiausiai pažeidžiami, kur nedelsiant
reikėtų imtis atitinkamų priemonių. Svarbiausios sritys jau aiškios:
– stiprinti pilietinę visuomenę;– konsoliduoti nacionalinį elitą;
– stiprinti nacionalinio saugumo institucijų analitinius ir prognostinius gebėjimus;
– siekti subalansuotos ekonominės plėtros;
– stiprinti socialinę darną.
Ėjęs laikinojo Lietuvos prezidento pareigas A. Paulauskas apibendrindamas savo kalboje įvardijo dešimt svarbiausių naujosios Lietuvos užsienio politikos doktrinos uždavinių.
Pirma – visaverčiai integruotis į Europos Sąjungos struktūras, dalyvauti visuose politinio, finansinio, ekonominio ir institucinio bendradarbiavimo formatuose. Sparčiau sujungti Lietuvos ir Europos Sąjungos infrastruktūrą, energetikos sistemas, sienų apsaugą, pasinaudoti visais bendrosios rinkos privalumais.
Antra – stiprinti euroatlantinį aljansą, didinti Europos Sąjungos ir NATO sąveiką. Lietuvai ypač svarbu, kad NATO išliktų veiksminga saugumo ir gynybos organizacija. Saugumo politikos srityje NATO ir Europos Sąjunga turi kuo glaudžiau bendradarbiauti, viena kitos nedubliuodamos. Lietuva sieks, kad Jungtinių Valstijų vaidmuo Europos saugumo sistemoje ir toliau būtų vienas svarbiausių.
Trečia _ aktyviai dalyvauti Europos Sąjungos ir Rusijos politiniame ir ekonominiame bendradarbiavime, puoselėjant nacionalinius interesus, mažinant Lietuvos ekonomikos ir visuomenės pažeidžiamumą, išvengiant nepageidaujamos įtakos.
Ketvirta _ bendradarbiauti su Lenkija, plėtojant santykius su Europos Sąjungos rytų kaimynais. Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas šioje srityje atvertų naujų galimybių, padėtų užimti platesnę nišą Europos Sąjungos ir JAV santykiuose su Rytų Europos valstybėmis. Ateityje Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė galėtų dar labiau sutvirtėti ir virsti branduoliu, jungiančiu Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europą.
Penkta _ stiprinti Baltijos ir šiaurės valstybių solidarumą ir juo aktyviai remtis, kuriant dar labiau integruotą, dar platesnį Baltijos jūros regioną.
Šešta _ skatinti Kaliningrado srities suartėjimą su Europa, siekti jų simbiozės, kad būtų užtikrinta šio regiono ekonominė ir socialinė pažanga. Lietuva šiame procese turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį.
Septinta _ aktyviai remti pastangas Baltarusijai tapti nuspėjama, demokratine, savarankiška Europos valstybe, skatinti Baltarusijos suartėjimą su Europos Sąjunga ir NATO, kad saugumas, stabilumas ir demokratija skleistųsi tolyn į Rytus.
Aštunta _ Ukrainą matyti kaip regiono, Europos, Europos Sąjungos ir NATO neatsiejamą dalį. Ir toliau remti Ukrainos žingsnius šia linkme, siekti kuo didesnės europinės ir transatlantinės paramos Ukrainos politinėms, ekonominėms, socialinėms reformoms.
Devinta _ kelti ir įgyvendinti ambicingus tikslus Lietuvai dalyvaujant Jungtinių Tautų, ESBO ir kituose reikšminguose daugiašaliuose forumuose.
Dešimta _ rasti efektyvių būdų Lietuvai veikti kartu su naująja ir senąja emigracija.
Esminius .Lietuvos užsienio politikos principus dieną po inauguracijos pristatė ir naujai išrinktasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. V. Adamkaus teigimu, valstybė ir visuomenė turi vadovautis tomis pačiomis europietiškomis vertybėmis, Lietuvos žmonių gyvenimo lygis turi pasiekti Europos Sąjungos šalių lygį, o Lietuvos ir jos žmonių saugumas turi atitikti tokius pat saugumo standartus, kurie yra ir kitose NATO šalyse.
Kaip pagrindinį raktą tai pasiekti prezidentas taip pat nurodo būtinybę Lietuvai būti aktyvia ir iniciatyvia politikos dalyve euroatlantinėje erdvėje ir visiškai integruotis į ES.Išvados
Narystė ES, NATO bei geri santykiai su kaimynais – pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos tikslai XX a., kuria mano manymu buvo sėkmingai įgyvendinti, todėl šiame amžiuje reikėjo išsikelti naujus tikslus, bei žinoma nepamiršti senųjų, būtent garų santykių su kaimynais palaikymo.
Lietuva turi tapti aktyvia Europos Sąjungos ir NATO dialogo su Rusija dalyve bei daugiau dėmesio kreipti į Ukrainą. Tai nėra nauji uždaviniai. Prisimename Lietuvos sėkmingai pradėtą dialogą su Ukraina pirmojo V. Adamkaus prezidentavimo metu. Tai perspektyvi kryptis. Ją jau ne kartą bandė plėtoti ir Ukrainos kaimynė Lenkija, tačiau sėkmė buvo įvairi. Ypač bandymus sukurti prolenkiškai nusiteikusių Ukrainos intelektualų branduolį stabdydavo ukrainietiškas temperamentas ir istorijos vertinimai. Pastarasis veiksnys ir ypač padarytos klaidos bandant besąlygiškai primesti lenkiškąjį požiūrį į bendrą istoriją “sėkmingai” stabdydavo platesnį dialogą. Lietuvos ir Ukrainos istorijos balastas taip neslegia. Nekyla abejonių, kad demokratiška Ukraina, jos narystė ES ir NATO yra strateginis ne tik Lietuvos ar Lenkijos, bet ir viso regiono demokratinių valstybių interesas.
Svarbus akcentas yra tai, kad Lietuva Europoje turi išsaugoti savo tautinį bei kultūrinį tapatumą. Akivaizdu, kad tik savo esmę suvokianti visuomenė ir galinti pasinaudoti praeities kartų pasiekimais gali generuoti vidines jėgas valstybei stiprinti.
Ar Lietuva gali tapti regiono lydere? Šis klausimas Lietuvoje jau spėjo susilaukti nemaža kritikos. Pelnytos ir nepelnytos kritikos. Nėra tame siekyje nieko blogo, tuo labiau, jeigu tai didintų piliečių pasitikėjimą savo valstybe, skatintų domėjimąsi šalies interesais. Juk Lietuvos kaimynai lenkai jau daug šimtmečių dar didesnius sau uždavinius kėlė ir bandė įgyvendinti. Lenkijos istoriografijoje ir literatūroje gausu šūkių: “Lenkija nuo jūros iki jūros”, “Europos priešpilis”, “Stiklinių namų valstybė” ar “Idealaus proletariško teisingumo valstybė”. Taigi Lietuva turi siekti būti aktyvia regiono valstybe.Literatūros sąrašas
Pagrindinė literatūra:
– Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius, Vilnius 2005.
– Lietuva ir tarptautinės organizacijos, Kaunas, 1998.
– http://www1.urm.lt/data/2/LF51152557_Paulauskokalba.htm

Papildoma literatūra:
– Geopolitikos akiračiai, Eugrimas, 2004.
– http://www.euro.lt/upl_images/20011120115647.doc
– Lietuvos Respublikos prezidento metinis pranešimas apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką, http://neris.mii.lt/prezidentai/info/mp98l.htm

Leave a Comment