Lietuvos Respublikos Seimas

Daugiau kaip šimtą metų Lietuva merdėjo Rusijos imperijos sudėtyje. Tuo laiku politinė Europos raida nužengė toli į priekį. Didžiulį šuolį, ypač po Didžiosios prancūzų revoliucijos, padarė ir plačiai paplito Anglijoje užgimęs parlamentizmas. Taigi po Pirmojo pasaulinio karo naujai susikūrusios (ir atsikūrusios) valstybės turėjo į ką pasižiūrėti ir kuo sekti. Parlamentinė demokratija čia visur buvo laikoma vos ne idealu ir mėginama diegti savo šalyje.

Ne išimtis buvo ir Lietuva: valstybės atkūrimo idėją lietuvių visuomenė siejo su parlamentinėmis institucijomis.

Lietuvos Respublikos sąsajas su Lietuvos Didžiąja Kuunigaikštyste, be kita ko, liudijo žodžio ,,seimas” atgaivinimas. Tiesa, šis pavadinimas XX a. pradžioje buvo ne kartą vartotas daug platesne reikšme: pirmiausia seimais buvo vadinami kai kurie dideli Lietuvos visuomenės atstovų forumai, svarstę tolesnį Lietuvos likimą- Didysis Vilniaus Seimas (1905), Petrapilio Lietuvių Seimas (1917). Šių forumų nutarimuose žodis ,,seimas” reiškė atstovaujamąjį, parlamentinį valstybės organą. Antai pirmasis reikalavo Lietuvai autonomijos su visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu išrinktu Seimu, o antrasis deklaravo lietuvių tautos teisę savo politinį likimą spręsti laisvai išrinktame Lietuvos Steigiamajame Seime.

Nepriklausomos Liietuvos valstybės atkūrimas

1917m. rugsėjo 18-23 d. Lietuvių Vilniaus konferencija išreiškė pasiryžimą kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, kurios pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatytų konstituanta (šis žodis paimtas iš Didžiosios prancūzų revoliucijos leksikono ir reiškė steigiamąjį organą). Vilniaus konferencijos sudaryta Lietuvos Taryba, vė

ėliau pasivadinusi Valstybės Taryba, nepaisydama dar labai neaiškios Lietuvos ateities 1918 m.vasario 16d. priėmė vadinamąjį Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Dokumentas nurodė, kad šios valstybės pamatus bei santykius su kitomis valstybėmis nustatys kiek galima greičiau sušauktas demokratiniu būdu visų Lietuvos gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas.

Šio akto priėmimo diena laikoma nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

Valstybės Taryba atliko pirminį atkuriamąjį valstybės darbą, padėjo Seimo konstitucinį pamatą.

-2-

Valstybės Tarybos 1918 ir 1919 metais priimtais Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais buvo pavesta visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu išrinktam būsimajam Steigiamajam Seimui nustatyti valdymo formą bei priimti Konstituciją.

Taigi Steigiamojo Seimo sušaukimas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo procese tapo ypatingos, neatidėliotinos reikšmės aktu. Tačiau tuo metu nebuvo galimybių nedelsiant įgyvendinti šį aktą: didelę Lietuvos teritorijos dalį buvo okupavę bolševikai, lenkai, paskui- bermontininkai, reikėjo žūūtbūtinai kautis dėl nepriklausomybės.

Steigiamasis Seimas

1920m.gegužės 15d. Kaune, Valstybės teatro rūmuose, Steigiamasis Seimas pradėjo darbą vienbalsiai priimdamas rezoliuciją, kurioje buvo sakoma, kad Seimas ,, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm”. Ši rezoliucija kartu su Vasario 16d. Aktu padėjo Lietuvos valstybės ir jos demokratinės santvarkos teisinius pagrindus. Bet šiems pagrindams reikėjo laiko, todėl tam darbui vykstant, Steigiamasis Seimas atliko ir valstybės parlamentinio or

rgano funkcijas. Jis priėmė 300 įstatymų, tarp jų Žemės reformos (1922m.vasario 15d.), Piniginio vieneto (1922m.rugpjūčio 9d.) įstatymus, ratifikavo Lietuvos Taikos sutartį su Rusija (1920m.rugpjūčio 6d.) ir kt.

Visuomenėje vyraujant nuomonei, kad vienintelis Lietuvos šeimininkas turi būti demokratiškai išrinktas Seimas, Steigiamasis Seimas 1922 m. rugpjūčio 1d. priimtoje Lietuvos valstybės konstitucijoje įtvirtino vadovavimo valstybei sistemą, neretai vadinamą kontinentiniu, arba prancūziškuoju, parlamentarizmu, garantuojančią ryškią parlamento hegemoniją ir griežtą vyriausybės organų subordinaciją parlamentui.

Realizuodama valdžios padalijimo principą, aukščiausiajam valstybės valdžios organui- Seimui, renkamam trejiems metams, Konstitucija suteikė galią leisti įstatymus. Kartu Seimui pavesta spręsti valstybės biudžeto bei jo naudojimo, svarbiausių tarptautinių sutarčių klausimus.

Renkamo Respublikos Prezidento santykiams su Seimu buvo būdinga tai, kad Prezidentą rinko ne tauta, o Seimas.

-3-

Negana to, Lietuvos 1922 m. Konstitucija įteisino dar ir kitas priemones, didinančias Seimo vaidmenį valstybėje Prezidento atžvilgiu: Seimo daugumai nepaklusnus ar nepageidaujamas Prezidentas 2/3 deputatų balsų dauguma galėjo būti anksčiau laiko pašalintas iš pareigų, o absoliučios balsų daugumos užteko iškelti jam baudžiamąją bylą. Prezidento galimybės paveikti Seimą buvo menkos: jis turėjo teisę per vieną mėnesį grąžinti Seimui pastorojo priimtą įstatymą, kad šis būtų svarstomas antrą kartą, bet Prezidento veto Seimas galėjo nesunkiai įveikti.

Pagaliau Seimo santykiams su Ministrų kabinetu esminę reikšmę turėjo tai, kad pastarasis galėjo veikti tiktai turėdamas Seimo pasitikėjimą.

Šitoks valdžios ir

r valdymo sistemos modelis daugeliui to meto politinių veikėjų atrodė esą nuosekliausias ir didžiausias demokratijos įkūnijimas.

Pirmasis, Antrasis ir Trečiasis Seimai

Lietuvoje susiformavusi seimokratija kėlė tam tikrą politinę painiavą. Krašto padėties stabilumas priklausė nuo partinės daugumos Seime pastovumo, o tai pasiekti ano meto sąlygomis nebuvo paprasta. Lietuvoje funkcionavo daugiapartinė sistema, Seimo rinkimuose su savais kandidatų sąrašais, kuriems įregistruoti rinkimų komisijoje pagal įstatymą reikėjo tik penkiasdešimt rinkėjų parašų, dalyvavo daugybė įvairių smulkių grupuočių. Beje, jų vis daugėjo: rinkimams į Steigiamąjį Seimą buvo įregistruotas 31 grupės kandidatų sąrašas, Pirmojo Seimo rinkimams (1922)- 36, Antrojo (1923)- 41, Trečiojo (1926)- jau 55 grupių sąrašai.

Nors dauguma smulkių grupių kandidatų sąrašų dėl rinkėjų balsų stokos likdavo neatstovaujama, o už juos atiduoti balsai tiesiog pražūdavo, Seime vidutiniškai veikdavo aštuonios frakcijos, labai nevienodos savo gausumu ir įtaka. Vadinamaisiais Seimų laikais pabuvoti valdžioje vieniems ar koalicijoje su kitais teko tiktai Krikščionių demokratų bloko, Valstiečių liaudininkų bloko ir Socialdemokratų partijos atstovams. Tik Steigiamajame bei Antrajame Seimuose Krikščionių demokratų blokui pavyko gauti absoliučią balsų daugumą: o Pirmajame ir Trečiajame Seimuose absoliučios daugumos neturėjo jokia partija ar blokas.

Tokia padėtis trukdė Seimui normaliai veikti, tapo uždaras partiškumas, kompromisų nepripažinimas, demagogija, netaktiški Seimo atstovų tarpusavio santykiai.

-4-

Įnirtinga rinkiminė kova, vaidai parlamente griovė žymiausių Lietuvos politikų, partijų, pagaliau ir pačių Seimų autoritetą, visuomenės pasitikėjimą jais.

br />
Nepaisant visų sunkumų ir sudėtingos situacijos, Lietuvos Steigiamasis ir po jo buvę trys Seimai sugebėjo ne tik įstatymiškai įtvirtinti atsikūrusios Lietuvos valstybės pagrindus, bet ir įgyvendinti tarptautinį jos pripažinimą, sustiprinti ūkį, pakelti kultūrą, gyventojų gerovę.

Ketvirtasis Seimas

Tik 1936 metais imta rengtis naujiems rinkimams į Seimą. Pirmiausia buvo oficialiai uždarytos svarbiausios politiniuose rinkimuose veikiančios struktūros- politinės partijos, nes jos esą kenkiančios tautos vienybei. Palikta legaliai veikti tik Tautininkų sąjunga, rėmusi A.Smetonos vyriausybę ir jo politiką. Buvo išleistas naujas Seimo rinkimų įstatymas, išsaugojęs tradicinį rinkimų sistemos vaizdą, tačiau jau varžėsi ne partijų, o rinkiminės apygardos teritoriją įteisinančios apskričių bei miestų Tarybų pasiūlyti kandidatų sąrašai. Tai sudarė sąlygas kandidatais pasirinkti tik valdžiai palankius asmenis.

Seimo rinkimai įvyko 1936 birželio 9-10 d. Į pirmąjį savo posėdį jis susirinko tų pačių metų rugsėjo 1d.

Iš esmės pasikeitė Seimo statutas. Jo vaidmuo jau buvo sumenkintas 1928 m. Konstitucijoje. Seimas neteko galimybės tiesiogiai veikti Prezidentą: jį rinkti, atšaukti ar traukti baudžiamojon atsakomybėn. Nebesutapo ir jų kadencijos.

Atvirkščiai Prezidento teisės buvo padidintos. Jis turėjo teisę ratifikuoti tarptautines sutartis ir tvirtinti valstybės biudžetą. Seimo sesijai turėjo būti pristatomos tik sutartys, pakeičiančios galiojantį įstatymą ar įpareigojančios išleisti naują įstatymą, kad būtų gautas pritarimas jas ratifikuoti. Nesant Seimo posėdžių arba jam nepriėmus biudžeto iki sesijos pabaigos, Vyriausybė jį galėjo pristatyti Prezidentui.

Nors įvyko esminių valstybės organų sistemos pokyčių ne Seimo naudai, būtų neteisinga jo nevertinti. Seimo nariai prireikus nevengdavo kritikuoti Vyriausybės priemones, išsakyti savo požiūrį į svarstomus Vyriausybės pateiktų įstatymų projektus. Ir tuo laikotarpiu Lietuva padarė didelę pažangą įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse.

-5-

Tačiau Ketvirtajam Seimui nebuvo lemta veikti visą kadenciją, nes įgyvendindama Lietuvos aneksiją, prosovietinė vyriausybė 1940 m. birželio 27d. pasinaudojo 1938 metų Konstitucijos nuostata, suteikiančia valstybės vadovui teisę Seimą paleisti anksčiau laiko.

Lietuvos aneksija buvo galutinai įtvirtinta 1940 m. rugpjūčio mėn. Liaudies seimui paskelbus Lietuvos SSR Aukščiausiąja Taryba. Ši taryba tebuvo širma, kuria prisidengusi Sovietų Sąjunga stengėsi įgyvendinti savo aneksinius siekimus. Aukščiausioji Taryba, svetimųjų pavergtame krašte vykdžiusi Komunistų partijos valią, neturėjo suverenių galių atstovauti tautai bei galimybių leisti krašto žmonėms naudingus įstatymus.

Posūkis į nepriklausomybę

Aukščiausioji Taryba per visą sovietinį laikotarpį buvo 11 kartų perrinkta pagal sovietinę ,,visuotinę, lygią ir tiesioginę rinkimų teisę slaptu balsavimu”. Net 10 šių tarybų buvo beveidės, mažai skyrėsi viena nuo kitos. Tik paskutinė 11- oji, pradėjusi veiklą su Michailo Gorbačiovo paskelbtu komunistinio režimo pertvarkos kursu, iš dalies nutraukė šią tradiciją, buvo priimti kai kurie šaliai reikšmingi įstatymai ir nutarimai. M.Gorbačiovo pertvarka vis dėlto išjudino sovietinio režimo pagrindus. Daugeliui suprantamos žmogaus teisių gynimo, visuomenės demokratizavimo, tautų savarankiškumo, teisinės valstybės sukūrimo idėjos, užvaldžiusios mases, peraugo į demokratines revoliucijas ir tautų išsivaduojamuosius judėjimus.

Tautinis atgimimas Lietuvoje

1989 m. vasarą ir rudenį Lietuvos Sąjūdis masiškai pasipriešino sovietiniam okupaciniam režimui.

Tautinio atgimimo laikotarpiu atnaujino veiklą Lietuvoje iki 1940 m. okupacijos veikusios socialdemokratų partija (LSDP), Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP), Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS), įsikūrė nauja Lietuvos demokratų partija (LDP), Lietuvos žaliųjų partija (LŽP), kitos politinės bei visuomeninės organizacijos.

Tautinis atgimimas pakėlė žmones ginti visiems brangių idealų: laisvės, demokratijos, nepriklausomybės.

-6-

Aukščiausioji Taryba

Naujai išrinktas sąjūdis, 1990 m. vasario 24d., gavo tautos mandatą atkurti Lietuvos valstybę, tačiau kartu prisiėmė atsakomybę ir dėl tautos likimo.

Istorinė Aukščiausiosios Tarybos sesija prasidėjo kovo 10 d., o svarbiausieji aktai, įkūniję Lietuvos nepriklausomybę ir atkūrę valstybę, buvo priimti kovo 11d.

Nedelsiant buvo pradėtas teisinis Lietuvos valstybingumo aktų formavimas. Vytautas Lansbergis tapo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku.

Aukščiausiosios Tarybos įstatymu ,,Dėl valstybės pavadinimo ir herbo” buvo grąžintas tikrasis valstybės pavadinimas ,,Lietuvos Respublika”, oficialiu valstybės herbu ir ženklu pripažintas Vytis.

Pagaliau buvo priimtas dokumentas- Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas ,,Dėl Lietuvos Nepriklausomybės valstybės atstatymo”.

Tarptautinis Lietuvos pripažinimas

Po 1991 m. rugpjūčio 19- 21 d. pučo Maskvoje pralaimėjimo atsivėrė visai nauji Lietuvos valstybės raidos horizontai. Ji tapo tarptautinės teisės ir politikos subjektu, laisvų tautų bendrijos nare, svarbių tarptautinių organizacijų dalyve. 1991 m. rugsėjo 6 d. SSRS pripažino de jure Baltijos kraštų, tarp jų ir Lietuvos, valstybingumą, o rugsėjo 17 d. Lietuva tapo Jungtinių Tautų organizacijos nare. 1992 m. Lietuvą pripažino dešimtys pasaulio valstybių, su 32 šalimis ji užmezgė diplomatinius santykius, šalyje jau veikė 7 užsienio valstybių atstovybės ir 13 Lietuvos atstovybių buvo atidaryta užsienyje.

Aukščiausioji Taryba užleidžia vietą Seimui

Lietuvoje gyvenimas sparčiai keitėsi. Vis labiau plėtėsi ekonominės ir socialinės reformos.

Tačiau prasidėjo konfliktai, kadangi buvo sunku pereiti iš postkomunistinės visuomenės į natūralią raidą. Parlamente abiejų pusių nesutarimai pasiekė apogėjų. Aukščiausioji Taryba suskilo: abi pusės, neradusios bendros kalbos, ėmė rengti atskirus plenarinius posėdžius.

-7-

Pagaliau liepos 9 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Seimo rinkimų įstatymą ir paskyrė Seimo rinkimų datą- 1992 m. spalio 25 d. Aukščiausiosios Tarybos daugumai pareiškus nepasitikėjimą ministrui Pirmininkui Gediminui Vagnoriui, liepos 21 d. premjeru buvo paskirtas Aleksandras Abišala, kuris sudarė ketvirtąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę.

Aukščiausioji Taryba paskutiniojoje sesijoje parengė naują Konstitucijos projektą, kuris reglamentavo valstybės vadovo- Respulikos Prezidento institucijos įvedimą: Prezidentas renkamas penkeriems metams tiesiogiai visų Respulikos piliečių ir yra aukščiausiasis Lietuvos Respublikos pareigūnas. Taigi pirmą kartą Lietuvos istorijoje valstybės vadovą renka visa tauta. 1992 m. lapkričio 6d. įsigaliojo ši Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Aukščiausioji Taryba įvykdžiusi jai skirtą misiją, užleido vietą naujajam parlamentui- Lietuvos Respublikos Seimui.

Lietuvos Respublikos Seimas

Pirmajame Seimo posėdyje Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininku buvo išrinktas Algirdas Mykolas Brazauskas, jo pavaduotoju Česlovas Juršėnas. 1993 m. vasario mėn. A.Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jo, kaip Seimo nario, įgaliojimai buvo nutraukti, o Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininku buvo išrinktas Česlovas Juršėnas.

Dabar valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas yra Artūras Paulauskas, jo pavaduotojas- Česlovas Juršėnas.

Seimą sudaro 141 Seimo narys. Jie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Juo gali tapti Lietuvoje nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikos pilietis, ne jaunesnis kaip 25 metų amžiaus. Seimas:
1) svarsto ir priima konstitucines pataisas;
2) leidžia įstatymus;
3) priima nutarimus dėl referendumų;
4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;
5) pritaria ar nepritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai;
6) skiria Konstitucinio teismo teisėjus, Aukšč7) iausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;

-8-

8) tvirtina valstybės biudžetą;

Seimui vadovauja Lietuvos Respublikos Seimo Valdyba, kurią sudaro:

Seimo Pirmininkas;

Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas;

Keturi Seimo pirmininko pavaduotojai;

Seime yra šie komitetai: Biudžeto ir finansų, Ekonomikos, Aplinkos apsaugos, Kaimo reikalų, Nacionalinio saugumo ir gynybos, Socialinių reikalų ir darbo, Sveikatos reikalų, Švietimo, mokslo ir kultūros, Teisės ir teisėtvarkos, Užsienio reikalų, Valstybės valdymo ir savivaldybių, Žmogaus teisių, Europos reikalų. Seime veikia ir keletas komisijų.

Seimas Lietuvos gyventojams- tai ne tik Tautos atstovų susirinkimas, ne tik priimanti įstatymus, tvirtinanti valstybės biudžetą, Vyriausybę ir kontroliuojanti jos veiklą institucija, bet ir Lietuvos valstybingumo simbolis.

Leave a Comment