Nuo IV a. Vakarų bažnytinę muziką galima laikyti savarankiška krikščioniškosios muzikos atšaka. Po imperijos žlugimo Rytų Romos valstybė, virtusi Bizantijos imperija, gyvavo dar apie tūkstantį metų, kol ją 1453 m. galutinai sutriuškino turkai. Valstybės remiama bažnytinė tradicija Rytuose išliko labai vientisa. Vakarų Europa atrodė kur kas margesnė ir formaliai vieningos bažnyčios liturgija kai kuriose srityse smarkiai skyrėsi. Kelis šimtmečius Vakaruose buvo naudojama daugybė skirtingų liturgijos tipų su skirtingais tekstais ir giesmėmis. Netrūko jų net Italijoje – ten daugelis didesnių miestų turėjo savo liturgiją, taigi nesunku įsivaizduoti, kiek jų buvo visoje Vakarų Europoje. Vakarų bažnytinės muzikos atsiradimas simboliškai siejamas su šventuoju Ambraziejumi (apie 340 – 397). Jo beribį autoritetą rodo jau tai, kad 374 m. buvo išrinktas svarbiausio Vakarų Romos valstybės miesto – Milano vyskupu, pats dar nebūdamas pakrikštytas. Milane tikriausiai išliko seniausias Vakarų bažnytinio giedojimo dialektas, vadinamas ambraziejiškuoju giedojimu, nors tiksliai nežinoma, kiek su tuo tiesiogiai susijęs pats Ambraziejus. Jis tikrai yra sukūręs nemažai himnų tekstų, giedamų iki šių laikų. Vienas pirmųjų krikščionių filosofų, išsamiai tyrinėjusių ir muziką, buvo šventasis Augustinas (354 – 430). Šis helenizmo filosofas priėmė krikščionybę jau būdamas brandus mąstytojas, tad jo mokymas susiejo graikų – romėnų kultūrą su krikščioniškąja Europa. Atsivertimo metais (387 – 389) jis parašė šešių tomų veikalą „De musica”, iš kurio išaugo viduramžių muzikos teorija. Sekdamas Pitagoro ir Platono pavyzdžiu, jis rašė apie matematinę muzikos tvarką ir lygino muziką su „bekūniu skaičiumi”. Jau būdamas krikščionis, šv. Augustinas labiau mąstė apie dievišką muzikos prigimtį ir jos reikšmę, apie giedojimo funkciją pamaldose ir krikščioniškajame auklėjime. Roma, kurios pirmasis vyskupas buvo apaštalas Petras, virto Vakarų bažnyčios simboliniu centru. Nors imperijos sostinėje krikščionių veiklai pirmaisiais amžiais buvo labiausiai trukdoma, vis dėlto jų čia susirinkdavo daugiausia. Po krikščionybės legalizavimo 313 m. vis platesnį pripažinimą įgavo Romos vyskupų (popiežių) , kaip bažnyčios vadovų, autoritetas. Reali Romos reikšmė Vakarų Europoje ypač išaugo pradedant popiežium Grigalium I, arba Grigalium Didžiuoju (540 – 604, popiežium išrinktas 590). Jis vadovavo Vakarų bažnyčios suvienijimo politikai ir ėmė naudoti naują liturgiją, pamažu prigijusią visoje Vakarų Europoje. Pasak legendos, Grigalius I atnaujino bažnytinį giedojimą, todėl viduramžių paveiksluose jis vaizduojamas užrašinėjantis giesmes, kurias jam į ausį šnabžda baltas balandis – Šventosios Dvasios simbolis.
Grigalius nebuvo tiesiogiai susijęs su giedojimu, tačiau jis suvienodino ir atnaujino liturginius tekstus, tapusius Vakarų bažnytinio giedojimo pagrindu. Jo parinktos giesmės vadinamos girgališkuoju choralu. Šis choralas buvo monodinis, t.y. vienbalsis, ir giedamas tik lotynų kalba (gimtąja kalba giedoti choralą buvo leista tik 1963 m.). Grigališkasis choralas – Katalikų bažnyčios tradicinio giedojimo būdas ir forma. Tai gana sudėtingas muzikinis reiškinys, įdomus dar ir tuo, kad jis formavosi siedamas daugelio amžių patyrimą bei giedojimo tradicijų plėtotę. Grigališkasis choralas pradėjo formuotis dar IV a. dabartinės Prancūzijos, Šveicarijos, Pietų Vokietijos ir Šiaurės Italijos teritorijose. Chorale atsispindėjo ir kito seniausios Rytų bei Viduržemio jūros regionų muzikinės kultūros intonacijos, bizantiškojo, ambroziškojo, gališkojo giedojimo, germanų ir keltų folkloro elementai. Grigališkąjį choralą giedodavo dažniausiai vyrai, jis buvo vienbalsis, atliekamas antifoniškai (giedodavo pakaitomis du chorai) arba responsoriškai (giedodavo pakaitomis solistas ir choras, atliekantis refreno funkciją), be pritarimo. Tačiau IX a. choralo melodijos jau buvo pradėtos taikyti ir daugiabalsėje bažnytinėje muzikoje. Giesmių tipai ir stiliai. Grigališkasis choralas yra bendrinis pavadinimas, apimantis daug įvairių atlikimo stilių, žanrų ir giesmių formų. Paprasčiausias teksto atlikimo būdas yra rečitavimas. Giedotojas, dažniausiai kunigas, šiuo atveju gieda ilgus prozinius tekstus (maldas ir ištraukas iš Šventojo Rašto) daugiausia vienu – rečituojamuoju – tonu. Nuo jo nukrypstama tik per keletą tonų: frazės pradedamos kylančia pradžios formule ir baigiamos nusileidžiančia pabaigos formule. Pagal teksto vietą pamaldose rečitavimui skiriamos įvairios melodinės formulės, tačiau jos niekada neužrašomos kartu su tekstu: formules mokantis giedotojas jas visada gali pritaikyti bet kokiam tekstui. Nuo rečitavimo nedaug skiriasi psalmodija – psalmių tekstų giedojimas. Yra keli tekstų tipai: psalmių tekstai laisvai eiliuoti, todėl vienu tonu sutrumpėja giedamos atkarpos ir formulių kaita daug nuoseklesnė. Krikščioniškoje liturgijoje psalmodija užima labai svarbią vietą: tai pagrindinis giedojimo tipas visose valandinėse pamaldose. Vienas dažnesnių giedojimo tipų yra antifona. Dažniausiai tai yra pasikartojantis kaip refrenas, psalmės rečitavimui atitariantis giedojimas. Ilgainiui antifonos pasidarė savarankiškesnės, atsiskyrė nuo psalmių. Joms būdinga trumpas tekstas, vienas ilgesnis ar pora trumpesnių sakinių, skirtų konkrečiai bažnytinių metų dienai. Itin šventiškos ir išraiškingos yra mišių giesmės, arba introitus, antifonos. Dar vienas paprastesnių giesmių tipų yra strofinio eiliuoto teksto himnai. Poetinių himnų atsiradimas Vakarų bažnyčios liturgijoje siejamas su šventuoju Ambraziejumi, kuris savo mokymą skelbė paprastomis ir įsimenančiomis posminėmis giesmėmis, radęs jų pavyzdžių sirų bažnyčioje. Vėliau XVI a., himno tipo bažnytinės giesmės turėjo labai didelę reikšmę protestantiškose ir protestantizmo sklaidoje. Eiliuotu tekstu paremta ir sekvencija. Viduramžiais tai buvo viena labiausiai paplitusių dvasinės poezijos formų, sudaryta liaudiškų šokių, dainų pavyzdžiu. Daugelio sekvencijų tekstai didikuoti tam tikrą bažnyčią, vienuolyną ar miestą globojančiam šventajam. Todėl įvairiose vietovėse susiklostė labai skirtingas sekvencijų repertuaras. Itin daug jų buvo sukurta antrojo tūkstantmečio pradžioje. Vėlyvaisiais viduramžiais, matyt, buvo vartojama iki 5000 šio tipo giesmių. XVI a. viduryje Tridento bažnyčios susirinkimas sukritikavo šią tradiciją kaip per daug laisvą, artimą pasaulietinei dainai, ir uždraudė daugumą sekvencijų, palikdamas tik vieną kitą giesmę. Labiausiai išgarsėjo dvidešimties strofų gedulingųjų mišių (rekviem) sekvencija Dies irae, sukurta Tomazo Čelaniečio. Sudėtingesnės giesmės yra puošnaus stiliaus responsorijos. Iš pradžių tai buvo ekstaziškos solinės giesmės su choro refrenu. Jų stilius, susiformavęs laisvai improvizuojant, išliko ilgose, išraiškingose ir puošniose vokalizėse ir melizmose. Tarp mišių giesmių yra dvi responsorinės giesmės: gradualas ir Aleliuja, palydinčios Šventojo Rašto skaitymą ir suteikiančios akimirką apmąstymui. Kartu tai ir pagrindinė liturgijos dalis, kuriai vėliau buvo kuriama koncertinė muzika. Labiausiai išpuošta yra Aleliuja – giedojimo tipas, kurio pavadinimas kilęs iš hebrajiško šūkio hallelu Jah (šlovinkim Viešpatį). Aleliuja tipo giesmės mums atrodo rafinuočiausios ir labiausiai nutolusios nuo paprastos liaudiškos dainos. Tuo tarpu šventasis Augustinas apie 400 m. būtent Aleliuja lygino su paprasta Viduržemio jūros jūreivių daina, mat buvo klaidingai įsitikinęs, jog žodis alleluia kilęs iš jūreivių šūksnio. Prieš Didįjį tautų kraustymąsi Viduržemio jūros šalių liaudiškų dainų maniera, matyt, buvo visai kitokia – veikiausiai gana „rytietiška”. Todėl mums sunku nustatyti, kokiu mastu grigališkasis choralas iš pradžių galėjo būti susijęs su liaudies daina. Visų išvardytų tipų giedojimas būna kurio nors iš trijų stilių. Tai:1) skiemeninis (silabinis) stilius – kai vienam skiemeniui tenka viena nata (reč2) itavimai, himnai, paprasč3) iausios antifonos);4) grupinis (neuminis) stilius – kai vienam skiemeniui tenka 1 – 4 natos, notacijoje kiekviena garsų grupė žymima vienu ženklu arba neuma;5) puošnusis (melizminis) stilius – kai svarbiausi skiemenys ir žodžių pabaigos išpuoštos ilgomis vokalizėmis arba melizmomis.Viduramžių muzikos dermės per keletą šimtmečių sudarė 8 dermių sistemą (octoechos), kurioje dermių pavadinimai sutampa su senovės graikų vartotais pavadinimais, tačiau juos atitinkantys garsaeiliai visiškai skirtingi. Iš tikrųjų viduramžių sistemoje yra tik keturios pagrindinės dermės, konstruojamos nuo garsų d,e,f ir g. Tačiau iš kiekvienos jų dar sudaroma šalutinė dermė, kurios pagrindinis tonas išlieka nepakitęs, o apimtis yra kvarta žemesnė. Kiekviena dermė turi du atraminius tonus. 1. Finalinis – paskutinis tonas, prilygstantis tonikai; pagrindinė ir šalutinė dermė turi bendrą finalis;2. Tenor – dominuojantis dermės tonas, apie kurį juda melodija ir kuriuo vyksta reč3. itacija. Tenor iš dalies prilygsta dominantei, tač4. iau nuo finalis jis nebūtinai nutolęs kvintos atstumu. Pagrindinės ir šalutinės dermės tenor skiriasi. Taigi tarp viduramžių dermių nėra natūralaus mažoro ir minoro, kurie susiformavo liaudiškoje muzikoje bei ankstyvojo renesanso daugiabalsiškume ir įsitvirtino muzikos teorijoje tik XVI a. Taip pat viduramžių dermėse garsai nėra aukštinami ar žeminami. Vienintelis kintantis garsas yra b, kuris būna ir pažemintas.
Notacija. Grigališkasis choralas šimtmečiais formavosi ir plito žodinės tradicijos būdu, nereikalaudamas notacijos. Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu krikščionys galėjo perimti pakankamai tikslią ir patogią notaciją iš graikų, tačiau to nepadarė. Priežastis galėjo būti visiškai kitokia krikščioniškosios giesmės ritminė prigimtis ir artimas ryšys su tekstu, taip pat didelė improvizacijos reikšmė giedojimui. Rimtesnis poreikis turėti notaciją iškilo tik VIII a. Svarbų vaidmenį čia suvaidino susikūrusi Frankų imperija, kuri Karolio Didžiojo laikais (768 – 814) apėmė didumą Vakarų Europos. Šioje valstybėje atsirado pirmoji galimybė ir poreikis suvienodinti liturgines giesmes didžiulėje teritorijoje.
Ankstyvieji notacijos pavyzdžiai, pasiekę mus iš VIII – IX a., atrodo gana primityviai. Natų ženklų funkciją atliko neumos, žyminčios ne atskirą garsą, o 1 – 4 garsų melodijos elementą. Ilgai manyta, kad neumos grafiškai pamėgdžioja melodijos judėjimo kryptį. Tačiau virš teksto viename aukštyje surašytos neumos tai atlieka gana primityviai ir, atrodo, nelebai padeda prisiminti melodiją. Naujausi tyrimai parodė, kad pirminė neumų paskirtis buvo anaiptol ne garsų aukščio žymėjimas: neumos, nuo pat pradžių turėjusios gausybę variantų, daugiausia žymi ritminius atlikimo niuansus ir daro tai geriau negu bet kuri vėlesnė notacija. Todėl pastaruoju metu vėl imta naudoti šiuos pirmykščius ženklus grigališkajam choralui užrašyti. X a. dėta nemažai pastangų tiksliau pažymėti ir garso aukštį. Buvo išbandyta įvairūs būdai, iš kurių tikslingiausias – užrašyti tas pačias neumas skirtingame aukštyje, naudojantis natų linijomis. Linijų skaičius įvairavo: iš pradžių jų dažniausiai būdavo dvi – po vieną kiekvienam dermės atraminiam tonui, tačiau tokiam užrašymui trūko tikslumo. Buvo bandomos sistemos net su dešimčia linijų – tada kiekvienas dermės garsas turėjo savo liniją, bet užrašymas užėmė daug vietos. Pagaliau XI a. pradžioje vienas žymiausių viduramžių muzikos teoretikų Gvidas Arecietis (apie 992 – 1050) įvedė kompaktišką linijų sistemą, naudojamą iki šių dienų: garso aukštį joje žymi tiek linijos, tiek tarpai tarp jų. Linijų skaičių lemia poreikiai: įprasta grigališkojo choralo apimtis – nona (vienu tonu daugiau už oktavą) – telpa keturiose linijose, o prireikus galima naudoti pagalbines linijas. Vėlesnėje muzikoje linijų skaičius galėjo siekti šešias. Gvidas Arecietis taip pat sugalvojo, kaip palengvinti natų skaitymą. Šalia tikrąjį garsų aukštį žyminčių raidinių pavadinimų jis įvedė santykinį aukštį žyminčius skiemeninius pavadinimus. Iš viso buvo šeši skiemenys, kuriuos Gvidas paėmė iš himno, sukurto giesmininkų globėjo šventojo Jono garbei, pirmojo posmo. XI a. ant natų linijų, kurias pradėjo naudoti Gvidas, buvo rašomos tos pačios linijinės neumos, nerodančios tikslaus kiekvieno garso aukščio. Šis „netobulumas” notacijoje, matyt, atitiko to meto atlikimo manierą, kurioje dar buvo šiek tiek improvizacinės laisvės. Esminis notacijos pasikeitimas įvyko XII a., kai prie neumų atsirado kampuotos galvutės. Šios neumos dabar jau tiksliai žymėjo visų garsų aukštį. Kartu sumažėjo neumų tipų ir tikriausiai pasikeitė atlikimo stilius: sumažėjo ir laisvų, ir užrašytų pagražinimų. IX – XII a., kai bažnytinio giedojimo žodinę tradiciją laipsniškai keitė rašytinė, atsirado naujas, savitas kūrybinis metodas tropas – laisvas tradicinių tekstų praplėtimas. Į daugelį liturginių tekstų buvo įterpiamos naujos, trumpesnės ar ilgesnės atkarpos, pradinio teksto didaktiniai ir poetiniai komentarai. Giedant šio teksto atkarpos galėjo užpildyti ilgus, skambančius kaip vokalizė pagražinimus, tačiau dėl naujų teksto atkarpų galėjo atsirasti ir naujos melodijos dalys. Daug tropų buvo sukurta didžiuosiuose giedojimo centruose, pavyzdžiui, Sankt Galeno vienuolyne Šveicarijoe. Čia šioje srityje išgarsėjo vienuolis Tuotilas. Tropai būdavo tokie ilgi ir savarankiški, kad iš jų išsirutuliuodavo atskiros dainos. Didelių bažnytinių švenčių, ypač Kalėdų ir Velykų, apeigų reikmėms iš tokių tropų pirmojo tūkstantmečio pabaigoje išsirutuliojo ilgesni dialogai, davę pradžią liturginei dramai – teatralizuotai bažnytinių apeigų scenai, kai buvo giedamas šiai šventei priderantis, poetiškai perdirbtas