Lietuvos prezidentai

Turinys

Įvadas .............................. 2psl
Lietuvos Respublikos prezidentų valdymo laikotarpiai.......... 3psl
Biografiniai duomenys:

Antanas Smetona................... 4psl

Aleksandras Stulginskis.................. 5psl

Kazys Grinius.....................6psl

A.M. Brazauskas.................... 7psl

Rolandas Paksas....................8psl

Valdas Adamkus.....................9psl
Istorija:

Antanas Smetona....................... 10psl

Aleksandras Stulginskis.....................14psl

Kazys Grinius....................... 18psl

A.M. Brazauskas....................... 22psl

Rolandas Paksas.......................24psl

Valdas Adamkus......................26psl
Išvados.............................30psl
Naudota literatūra.........................31psl
Įvadas

Prezidento institucija, turinti daugiau ar mažiau galių, valstybės valdyme visados yra reikalingas veiksnys. Ji vienaip ar kitaip skatina valstybės raidą, padeda išspręsti politinius konfliktus. Prezidentas įgyvendina tam tikrą politinį postūmį, įformina jį kaip valstybės ir tautos valios išraišką.

Manome, jog be prezidento institucijos šiuolaikinė valdžių sandara neįsivaizduojama. O Lietuvoje prezidentai renkami nuo 1919 metų, išskyrus soovietmečio laikotarpį.
Istorijos projektiniame darbe pristatome visų buvusių ir esamų Lietuvos prezidentų biografijas, supažindiname su jų nuopelnais Lietuvai, pateikiame jų nuveiktų darbų ir pasiekimų aprašymus.

Tikslai:
Susipažinti su Lietuvos prezidentais
Jų nuopelnais Lietuvai

Lietuvos Respublikos prezidentų valdymo laikotarpiai:

Antanas Smetona 1919. 04. 01 – 1920. 06. 19
Aleksandras Stulginskis 1922. 12. 21 – 1926. 06. 07 pirmas konstitucinis prezidentas
Kazys Grinius 1926. 06. 07 – 1926. 12. 19
Antanas Smetona 1926. 12. 19 – 1940. 06. 15 atėjo į valdžią po perversmo
Antanas Merkys 1940. 06. 15 – 1940. 06. 17 prezidentui Antanui Smetonai

palikus Lietuvą, laikinai ėjo

prezidento pareigas
A. M. Brazauskas 1993. 02. 25 – 1993. 02. 25
Valdas Adamkus 1998. 02. 26 – 2003. 02. 26
Rolandas Paksas 2003. 02. 26 – 2004. 04. 06 nušalintas nuo pareigų nepasi-

baigus kadencijai už šiurkščius

konstitucijos pažeidimus
Artūras Paulauskas 2004.04.06 – 2004.07.12 laikinai ėjo pareigas
Valdas Adamkus 2004.07.12 – šiuo metu einantis paareigas

Biografiniai duomenys

ANTANAS SMETONA (1874-1944)

Gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Ukmergės aps. Taujėnų vls. Užulėnio kaime kuris buvo paprastas, neturtingas kaimas su medinėmis, šiaudais dengtomis, daugiausia dūminėmis pirkiomis, tarp didžiulių pelkių ir miškų kurių viduryje tviskėjo Lėno ežeras. Baigė Taujėnų pradinę mokyklą, privačiai mo

okėsi Ukmergėje ir Liepojoje (Latvija), 1893 m. baigė Palangos progimnaziją, išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, bet persigalvojo ir įstojo į Mintaujos (Latvija) gimnaziją. Iš jos pašalintas už tautinius reikalavimus, nes atsisakė prieš pamokas kabėti maldą rusiškai. 1897 m. baigė Peterburgo gimnaziją. Įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą, du kartus iš jo šalintas, suimtas, trumpai kalintas. Baigė 1902 m. Dirbo Vilniaus Žemės banke. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje. 1902-1907 m. – Lietuvių demokratų partijos narys. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1905m. 1907m. – Antanas Smetona buvo vienas lietuvių mokslo draugijos (LMD) narių steigėjų, dalyvavo jos 1907m. balandžio 7d. Steigiamajame susirinkime. Jis buvo išrinktas į draugijos vadovybę. 1907-1913 m. redagavo „Vilties” laikraštį, 1914-1915 m. – „Vairo” žurnalą. Redagavo „Lietuvos ūkininką”, bendradarbiavo „Vilniaus žiniose”. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių drraugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komiteto I vicepirmininkas, pirmininkas. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės tarybos pirmininku (1917-1919 m.).
1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1919.IV.4 – 1920.VI.19 buvo pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas. 1921-1924 m. redagavo įvairius leidinius. 1923 m. lapkričio mėn. buvo valdžios kelias dienas kalintas už A.Voldemaro straipsnio spausdinimą savo redaguojamame “Vaire”. 1923-1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką, 1926 m. – docentas. 1926 m. gruodžio 17 d. vienas karinio valstybinio perversmo vadovų. 19
926.XII.17 išrenkamas Lietuvos Respublikos prezidentu, juo perrenkamas 1931 ir 1938 metais. Prezidentu išbuvo iki 1940.VI.15. 1941 m. birželio mėn. pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir pagaliau – į JAV. 1902-1907 m. buvo Lietuvių demokratų partijos narys. 1920-1924 m. – Lietuvių tautos pažangos partijos vadovas. Iki 1924 m. dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. 1924 m. vienas Lietuvių tautininkų sąjungos organizatorių, jos pirmininkas (1925-1926 m). 1932 m. Vytauto Didžiojo universitete suteiktas filosofijos garbės daktaro laipsnis. 1924-1940 m. Tarptautinio banko valdybos vicepirmininkas. Įvairių draugijų ir bendrovių steigėjas bei vienas vadovų. Paskelbė originalių ir verstinių filosofijos ir kitų mokslų darbų. Bendradarbiavimo “Vilniaus žiniose”. Redagavo “Lietuvos ūkininką”, leido “Viltį”, leido ir redagavo “Vairą”, Lietuvos aido” leidėjas ir atsakingasis redaktorius. Yra paskelbęs originalių ir verstinių filosofijos ir kitų mokslų darbų. Žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisre Klivlende (JAV).

Aleksandras Stulginskis(1885-1969)

Gimė 1885 m. vasario 26 d. Raseinių aps. Kaltinėnų vls. Kutalių k. Buvo 12 -tas vaikas šeimoje. Mokėsi Kaltinėnų liaudies mokykloje, metus dirbo Kaltinėnų valsčiaus raštininko padėjėju, 1904 m. baigė Liepojos (Latvija) gimnazijos 4-as klases, o 1908 m. Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Metus tobulinosi Insbruko (Austrija) universiteto teologijos filosofijos fakultete. Atsisakė įšventinimo į kunigus. Mokėsi Halės (Vokietija) universiteto žemės ūkio institute, kurį baigė 1913 m. Grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Trakų apskrities Alytaus rajoniniu agronomu. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje atsidūrė Vilniuje, dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo vi

ienas jos vadovų Vilniuje. Dėstė gamtos mokslus Lietuvių gimnazijoje, vadovavo Lietuvių pedagoginiams kursams, buvo Vilniaus daržų steigėjas. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą (vėliau Valstybės Tarybą). 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Vadovavo Valstybės tarybos tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai. II Mykolo Sleževičiaus (1918.XII.26 – 1919.III.12) Ministrų kabinete buvo ministras be portfelio. III Prano Dovydaičio (1919.III.12 – 1919.IV.12) Ministrų kabinete ministro pirmininko pavaduotojas, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministras. IV Mykolo Sleževičiaus (1919.IV.12 – 1919.X.7) Ministrų kabinete žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1919 m. vienas Ūkio banko steigėjų.
Steigiamojo seimo narys, pirmininkas ir einąs prezidento pareigas. I Seimas (1922 m.) jį išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu, toms pat pareigoms perrinktas II Seime (nuo 1923.VI iki 1926.VI). III Seime buvo jo pirmininkas (1926.XII.17 – 1927.IV). 1927 m. pasitraukė iš politinio gyvenimo, tvarkė savo ūkį Kretingos vls. Jokūbavo dvare, 1926-1941 m.buvo Pauliaus Dogelio gamybinio ūkio vedėjas, kooperatyvų “Lietūkis”, “Linas” tarybų narys. 1941 m. birželio 13 d. tarybų valdžios suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto Rešiotų stotį. 1952 m. buvo nuteistas kalėti 25 metus, bet po 2 metų paleistas, dirbo Komijos autonominėje respublikoje sandėlininku ir komendantu Kvitkevoso miškų pramonės ūkyje, agronomu Pezmago tarybiniame ūkyje. 1956 m. grįžo į Lietuvą ir dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje 1957-1959. Vienas Lietuvių krikščionių demokratų pa
artijos steigėjų, jos CK pirmininkas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas. Redagavo “Viensėdį”, “Ūkininką”. Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune.

KAZYS GRINIUS (1866-1950)

Gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės aps. Sasnavos vls. Selemos Būdos k. Pradinę mokyklą lankė Oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje. Baigė Marijampolės gimnaziją, o 1893 m. – Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Studijų metu buvo trumpai kalintas Maskvos Butyrkų kalėjime už dalyvavimą studentų riaušėse (1889 m.). 1888 m. dalyvavo pirmajame lietuvių demokratų suvažiavime, vėliau publikavo straipsnius „Varpas“, jį redagavo, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose.
Dar nebaigęs studijų, 1892 m. rudenį Minske buvo punkto kovai su cholera gydytojas. 1893 m. 9 mėnesius plaukiojo laivo gydytoju Kaspijos jūroje. 1894 m. vertėsi laisvo gydytojo praktika Marijampolėje, po 2 metų persikėlė į Virbalį, dar vėliau – į Naumiestį. 1898 – 1903 m. gyveno Pilviškiuose, vėliau vėl Marijampolėje, kur už lietuvių kultūrinę veiklą trumpai buvo kalintas. Nuo 1893 iki 1905 m. pabaigos buvo Varpininkų komiteto narys. 1906 metais prisidėjo prie Lietuvos demokratų partijos programos kūrimo.
1896 m. vedė Joaną Pavalkytę, gyveno ir dirbo Virbalyje. 1899-ųjų rudenį žmona pagimdė sūnų, kurį pakrikštijo Kaziu. (Kazys Grinius – Lietuvos kariuomenės pulkininkas, karo atašė Vokietijoje). Jau gyvenant Marijampolėje 1902 m. lapkričio 8 d. Joana pagimdė dukrą Gražiną. Pirmojo pasaulinio karo metu su šeima gyveno Rusijoje, Kislovodske. Prasidėjus pilietiniam karui Kislovodskas ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Per Raudonosios armijos puolimą 1918 m. spalio 8 d. plėšikaujantys kareiviai nušovė Joaną Griniuvienę ir sunkiai sužeidė dukrą Gražiną, kuri netrukus po sužeidimo mirė. Kazys Grinius jas palaidojo Kislovodsko stačiatikių kapinėse.

1905 m. gyveno Vilniuje, 1906 m. vėl Marijampolėje, kur vėl kartu su žmona 2 savaites kalintas kalėjime už lietuvišką veiklą. 1908 – 1910 m. gyveno Vilniuje. 1910 m. Marijampolės kalėjime vėl kalintas apie 1,5 mėnesio. 1914 – 1919 m. su šeima gyveno Rusijoje. 1917 m. Voroneže išrinktas į Rusijos lietuvių tarybą. 1919 m. atsidūrė Paryžiuje, buvo Lietuvos delegacijos repatriacijos komisijos pirmininkas, rūpinosi lietuvių grįžimu iš vokiečių nelaisvės į tėvynę, padėjo apie 1 000 tautiečių. 1919 m. grįžo į Lietuvą. Buvo Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. 1920.VI.19 – 1922.II.2 vadovavo VI Ministrų kabinetui. 1922 m. tapo Kauno savivaldybės medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju. 1926 m. birželio 7 d. išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Juo išbuvo iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Vėliau dirbo Kauno savivaldybėje. Vokiečių okupacijos metais už protestą dėl žydų žudymo metams buvo ištremtas į Ąžuolų Būdą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m. atvyko į Čikagą (JAV). Vienas Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių, vienas varpininkų organizacijos vadovų, vienas Lietuvos demokratų partijos programos autorių (1906 m.) Redagavo “Lietuvos ūkininko kalendorių”, “Ūkininką”, “Varpą”, “Sveikatą”, “Lietuvos žinias”, “Kovą su džiova”, “Pieno lašą”. Bendradarbiavo “Aušrinėje”, “Lietuvos ūkininke”, “Vilniaus žiniose”. Išvertė į lietuvių kalbą ir išleido “Lietuvos Darbininko” 1,2 Nr. Parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę ir mokslo populiariąją literatūrą, parašė atsiminimų dvitomį. Vėliau pasitraukė iš aktyvios politikos, vadovavo kelioms medicina besirūpinančioms draugijoms, redagavo keletą leidinių. Po Tarybų Sąjungos okupacijos toliau dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje. 1942 metais už protesto raštą vokiečių valdžios ištremtas iš Kauno į Ąžuolų Būdą. 1944 metais su šeima pasitraukė į Vakarus. Mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje.

Algirdas Mykolas Brazauskas 1932
Algirdas Brazauskas gimė 1932 m. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. 1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. 1956 m. baigė institutą ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę. 1965 m. A. Brazauskas buvo paskirtas Statybinių medžiagų pramonės ministru. 1967 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju. 1974 m. jam suteiktas Ekonomikos mokslų daktaro mokslinis laipsnis. 1988 m., gilios komunistų partijos krizės metu, Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas “Sąjūdis”. Jam vadovaujant, 1989 m. Lietuvos komunistų partija atsiskyė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. 1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime Algirdas Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu. 1992 m. spalio mėnesį LDDP laimėjus rinkimus į Seimą, Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Seimo pirmininku, o taip pat pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos prezidento pareigas (1992 11 25). 1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu jis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu 5 metų laikotarpiui. Už jį balsavo 60% rinkėjų. Kaip reikalauja Lietuvos Konstitucija, jis nutraukė savo narystęę LDDP. 1993 m. vasario 25 d. įvyko prezidento inauguracija. Prezidentas Brazauskas yra vedęs, turi dvi dukteris ir penkis anūkus. Mėgstami laisvalaikio užsiėmimai – buriavimas ir medžioklė.

Rolandas Paksas 1956
Gimė 1956 m. birželio 10 d. Telšiuose.
1974 m. baigė Telšių miesto Žemaitės vidurinę mokyklą.
Nuo 1974 m. gyvena Vilniuje.
1979 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) ir įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus specialybę.
1984 m. baigė Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) civilinės aviacijos akademiją ir įgijo inžinieriaus piloto specialybę.
Buvo Sovietų Sąjungos akrobatinio skraidymo rinktinės, Lietuvos aukštojo pilotažo rinktinės narys. Daugkartinis Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionas, lėktuvų sporto tarptautinių varžybų nugalėtojas.
1979–1985 m. dirbo lakūnu instruktoriumi.
1985–1992 m. – Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubo viršininkas, Savanoriškosios krašto apsaugos aviacijos junginio vadas.
1992–1997 m. – statybos uždarosios akcinės bendrovės „Restako” prezidentas.
1997–1999 m. – Vilniaus miesto tarybos narys, išrinktas pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašą, kurios nariu buvo nuo 1997 iki 1999 m. spalio mėn.
1997–1999 m. – Vilniaus miesto meras
1999 m. birželio–spalio mėnesiais Ministras Pirmininkas LR devintojoje (IX) vyriausybėje.
Nuo 1999 m. gruodžio 4 d. išrenkamas Lietuvos Liberalų sąjungos pirmininku.
Nuo 1999 m. lapkričio mėn. iki 2000 m. vasario mėn. – Respublikos Prezidento patarėjas, įgaliotasis atstovas specialiesiems pavedimams.
2000 m. kovo–lapkričio mėnesiais Vilniaus miesto tarybos narys, pagal Lietuvos liberalų sąjungos sąrašą.
2000 m. balandžio–lapkričio mėnesiais – Vilniaus miesto meras.
2000 m. spalio mėn. išrinktas LR Seimo nariu Antakalnio vienmandatėje rinkimų apygardoje.
2000 m. lapkričio mėn. iki 2001 m. birželio mėn. Ministras Pirmininkas vienuoliktojoje (XI) vyriausybėje.
Nuo 2001 m. liepos 12 d. iki lapkričio mėn.– Seimo Liberalų frakcijos seniūnas, Seimo opozicijos lyderis.
Nuo 2002 m. sausio mėn. Seimo Nepriklausomos frakcijos narys( dabar- Liberaldemokratų frakcija).
Nuo 1999 m. spalio mėn. iki 2002 m. rugsėjo mėn. Vilniaus klubo prezidentas, vienas Vilniaus klubo steigėjų. Nuo 2002 m. rugsėjo mėn. Vilniaus klubo garbės prezidentas.
Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos narys.
Pomėgiai – akrobatinis skraidymas, motociklai, lauko tenisas.
Žmona Laima Paksienė – inžinierė ekonomistė. Turi du vaikus: dukrą Ingą ir sūnų Mindaugą.
Valdas Adamkus 1926
Gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune tarnautojų šeimoje. Tėvas – Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų, vėliau – Kauno geležinkelio stoties policijos viršininkas. Motina dirbo Susisiekimo ministerijoje. Lankė Jono Jablonskio pradžios mokyklą, mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje.
Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje V. Adamkus baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universitete, Gamtos mokslų fakultete. 1949 m. atvyko į JAV. Dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau – braižytoju vienoje inžinerijos firmoje. 1960 m. baigė Ilinojaus technologijos institutą, įgijo statybų inžinieriaus specialybę. 1951 m. Valdas Adamkus vedė Almą Nutautaitę.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis buvo pakviestas dirbti į kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Vadovavo aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau buvo paskirtas penktojo regiono (Vidurio Vakarų) Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju.
1981 metais Valdas Adamkus tapo šio regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi.
1993 metais Valdas Adamkus buvo kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas.
1996 metais Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo Lietuvos Seimo rinkimų kampanijoje telkdamas nuosaikiųjų vidurio jėgų bloką.

Istorija

Antanas Smetona (1874 – 1944)

Antanas Smetona – istorinė asmenybė, Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis Lietuvos prezidentas – vienas žymiausių ir prieštaringiausiai vertinamų politikų.
Iš paprastų valstiečių gryčių kilę negausūs lietuvių inteligentai, neturėdami teisės gauti darbo Lietuvoje, žadino atgimstančią tautą naujam, savitam gyvenimui. Smetona – jau antros kartos lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo atstovas, vienas iš nedaugelio sugebėjęs įgyti aukštąjį išsimokslinimą ir įsidarbinti Vilniuje, Lietuvoje. Kaip ir kiti to meto lietuvių šviesuoliai, ne iš rūmų ar dvaro, o iš paprastos sodžiaus pirkios jis išėjo į gyvenimą.
Antanas Smetona gimė 1874 metais rugpjūčio 10d. Taujėnu valsčiaus Užulėnio kaimo ( Ukmergės raj.) neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai ir ,matyt, A. Smetona, anot M. Biržiškos bus iš ten paveldėjęs pagarbos jausmą Radviloms, bet branginęs ir kitus dvarininkus, kiek šie nesikirto su lietuvybe. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir lėtu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, net daugumos nusistatymui, sugebėjimui spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė tvirtumu ir ryžtingumu. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo dar gimė dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė jų neleisti niekur tarnauti. Antanas išmoko skaityti kai tėvai mokino vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą, už 12km. Nuo namų, tačiau piktas mokytojas vaiką nuo mokyklos atbaidė. 1885 metais mirus tėvui Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, Kartanus, kur vaikus mokė vietos šlėktelė Apanavičius. Po metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs kita entuziastingą ir vaikus mylintį mokytoją Trofimovą, berniukas kibo į mokslus ir pirma kart tapo šiokiu tokiu viršininku- buvo paskirtas vaikų bendrabučio vyresniuoju.
Mokyklą baigė 14 metų. Šeima nutarė leisti Antaną mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją (į ją priimdavo nuo 12 metų). Rengėsi Ukmergėje, čia gerai išmoko lenkų kalbą ir 1892 metais išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos trečiąją klasę. Mokėsi labai gerai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už moksla. 1893 metais baigė progimnaziją ir, šeimos patariamas, išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminarija.
Tačiau kunigo luomui A. Smetona pašaukimo nejautė, pergalvojo savo sprendimą ir tęsė mokslą Mintaujos gimnazijoje.
Mintaujos gimnazijoje Smetona sueina į pirmą konfliktą su biurokratinės ir rusifikacinės carizmo švietimo sistemos atstovais. Gimnazijos vadovybė versdavo mokinius katalikus prieš pamokas kalbėti maldą rusiškai. Šiems tai daryti atsisakius, 1896 metų rudenį Antanas Smetona ir dar keliolika mokinių iš gimnazijos buvo pašalinti. Su J. Šlapeliu ir kitais jis vyksta i Peterburgą pas Rusijos švietimo ministrą ir prašo leidimo baigti mokslus. Prašymas buvo patenkintas ir Smetona 1897 metais baigė Peterburgo 9- ąją gimnaziją.
A. Smetoną labiau traukė istorija ir filologija, bet, žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Tarp studijuojančių studentų čia jau veikė nemaža lietuviškų draugijų, tad A. Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja Č. Sasnausko chore, su V. Siurutavičiumi slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių kalbos gramatiką, kurią išdalijo norintiems gerai išmokti kalbėti ir rašyti lietuviams studentams.
Nors ir draugų raginamas, A. Smetona nepritarė socialistiniai ideologijai, nesusižavi marksizmu, tačiau nuo bendrų studentų reikalų neatsiriboja. 1898 metais už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių varžymų (valdžia išvaikė studentų eitynes) buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Tiesa po mėnesio caro administracija leido jam tęsti mokslą universitete.
Antano Smetonos veiklą lietuvių tautiniame sąjūdyje taip pat pastebėjo žandarai. Už lietuviškų knygelių laikymą 1902 metais jis vėl suimamas ir pasodinamas į tvirtovę, tačiau po dviejų savaičių trūkstant įkalčių bylai sudaryti, paleidžiamas. Tais pačiais metais baigė studijas ir, kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių inteligentų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžta į Lietuvą.
Vilniuje A. Smetona kiek padirbėjęs advokato padėjėju, susiranda ramią, nors menkai apmokamą tarnybą Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių visuomeninę veiklą, verčia knygeles į lietuviu kalbą, dalyvauja lietuviu demokratų partijos renginiuose ir keliuose jos suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą. Jų namai tampa daugelio to meto Vilniaus veikėjų susirinkimų, susitikimų vieta. Atsisakęs dalyvauti socialistiniame judėjime, Antanas Smetona ir Vilniaus lietuvių visuomeniniame judėjime propaguoja ramią kultūrinio gyvenimo plėtrą, net Demokratų partijoje užima dešiniąją poziciją. <.>
Antanas Smetona kėlė ir valstiečių materialinės padėties gerinimo klausimus, ragino kurti valstiečių draugijas, steigti jiems banką, rašė, jog būtina telkti valstiečių lėšas dvarininkų žemei pirkti, siūlė lietuvių šviesuoliams tarpininkauti ir padėti valstiečiams. Smetona, kaip ir kiti lietuvių tautinio sąjūdžio ideologai, rūpinosi kylančiu Lietuvos kaimų, miestelių ir miestų socialinių grupių įtakos augimu, jų pozicijų žemės ūkyje, prekyboje ir pramonėje stiprinimu.
Antanas Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: „Aušros“ knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, „Ryto“, lietuvių dailės draugijose, „Žiburėlyje“ ir kitose, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose Vilniaus gimnazijose, buvo vienas pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų.
Antanas Smetona buvo vienas lietuvių mokslo draugijos (LMD) narių steigėjų, dalyvavo jos 1907 metų Steigiamajame susirinkime. Žinoma, draugijos steigimo siela buvo dr. J. Basanavičius, tačiau A. Smetona, kaip žinomas veikėjas, buvo išrinktas į draugijos vadovybę.
Rinkimai į Steigiamąjį seimą buvo paskirti 1902 metais balandžio 14-15 dienomis Tautos pažangos partijos atstovai ikirinkiminės kampanijos metu mėgino įtikinėti jog reikia rinkti ne partijų atstovus, o atskirus asmenis pasižymėjusius kuriant Lietuvos valstybę. Motyvuota, kad partijos Lietuvoje dar neturi tradicijų ir rinkimuose tik mėgdžioja Europą, todėl reikia rinkti ir balsuoti už „įžymius mokytus asmenis“. Tik tokiu atveju pažangininkai (taigi ir Smetona) turėjo galimybę patekti į Steigiamąjį seimą.
1902 metais birželio 19 dieną Antanas Smetona perdavė prezidento pareigas Steigiamojo seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, kuris kartu pradėjo eiti ir prezidento pareigas, o 1922 metais buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Steigiamajame seime tautininkai neturėjo nei vieno atstovo. Toks žmonių parodytas jiems nepasitikėjimas buvo labai slegiantis. Pirmame Steigiamojo seimo posėdyje Antanas Smetona atsisakė prezidento pareigų, kurias perdavė Steigiamojo seimo pirmininkui, ir išėjo iš Seimo namo.
1923-1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. 1926 m. tapo docentu. 1932 m. A.Smetonai suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaro laipsnis.
1926 m. gruodžio 17 d. – vienas karinio valstybinio perversmo vadovų. Perversmo dieną išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Perrinktas 1931 ir 1938 m. Prezidentu išbuvo iki 1940 m. birželio 15 d.
Įvertinti Smetonos gyvenimą ir darbus yra gana sunku, bet ne dėl to, kad tai buvo kontroversinė asmenybė. Daugelis smerkė Smetoną už jo autoritarinės diktatūros įvedimą po valstybės perversmo 1926m., už išvykimą į užsienį 1940m. vasarą, už Lietuvos Respublikos žlugimą, kiti – už darbininkų politinių laisvių ir organizacijų varžymą, valstietijos interesų nepaisymą ir turtingųjų protegavimą, biurokratinę-politinę valdymo sistemą, besiremiančią kariuomene ir saugumu, dešiniąsias politines pažiūras apskritai, ir galop komunistai – už jų persekiojimus, areštus ir administracines nuobaudas, kalėjimus, Varnių ir Dimitravo stovyklas kitaip manantiems, kitaip įsivaizduojantiems Lietuvos politinę ir socialinę sistemą, santvarką.
Ir visi kaltino Smetoną pagrįstai – jis nebuvo demokratas. Negarbino Smetonos ir inteligentija, nors jis neprievartavo inteligentų ir meno žmonių kurti tik režimo labui, tenkinti tik tautininkų ideologinius poreikius.

Išeivijos atstovai daugiausia kaltina Smetoną, kad jo politika leido sunaikinti Lietuvos Respubliką, dalis jų teigia, jog Smetona turėjo parodyti ryžtingumo ir priešintis Tarybų Sąjungai įvedant jai papildomus neribotus Raudonosios armijos kontingentus 1940m. birželio 15d., kiti, labiau realistai, mano, jog Smetonos pasirinktas neutraliteto kelias sudėtingomis tarptautinėmis 1939-40 m. aplinkybėmis buvo pats teisingiausias.
Antano Smetonos visuomeninė-kultūrinė veikla lietuvių tautiniame judėjime vaidino pažangų vaidmenį iki 1917m. revoliucijų Rusijoje, po to jis tampa vienu iš konservatyviausių asmenų Lietuvos Taryboje, kurį laiką pasisakiusiu net prieš Vasario 16d. akto formuluotę, nepriklausomos Lietuvos valstybės šalininku, pagrindusiu ir įdiegusiu Lietuvos Taryboje kardinalų posūkį lietuvių politinėje orientacijoje nuo Peterburgo-Maskvos į Berlyno, o vėliau – Londono ar apskritai Vakarų pusę.
Smetona kaip valstybės vadovas ir politikas buvo stiprios, diktatūrinės, vieno asmens valdžios šalininkas, siekęs realizuoti savo politines nuostatas po 1926m. gruodžio 17d. karinio valstybės perversmo. Kaip valstybės vadovas, Smetona galutinai perorientavo Lietuvos kultūrinį, materialinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito Lietuvos gyvenimo, savų politinių tradicijų sukūrimo.
Taigi kokį vaidmenį A. Smetona suvaidino Lietuvos istorijoje? Ar jis buvo tik ambicingas karjeristas, kuriam akivaizdžiai sekėsi, ir jo vadovavimas valstybei išsiskyrė tik tuo, kad jis buvo pirmas prezidentas, ar vis dėlto būtent jo dėka Lietuva šį tą pasiekė, ko nebūtų pasiekusi su kitais valdovais?
Smetona vadovavo Lietuvos valstybiniam atgimimui, o vėliau ir įsisvyravusiai reakcijai ir ilgiausiai – nepriklausomai Lietuvai ir todėl pozityvusis šio laikotarpio įnašas yra valstybingumas ir pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Antanas Smetona – pirmasis ir paskutinysis prieškarinės Lietuvos Respublikos prezidentas. Absurdiška būtų priskirti jam visus nepriklausomos valstybės susidarymo nuopelnus arba kaltinti jį tos pačios valstybės žlugimu. Kaip politinis veikėjas, jis rodė nemaža įžvalgumo ir sugebėjimų, laviruodamas tarp opozicinių jėgų krašte ir kaimyninių valstybių interesų užsienio politikoje.
“O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? – Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę”.

Aleksandras Stulginskis(1885-1969)

Aleksandro Stulginskio gyvenimo kelias – XX a. Lietuvos dramatiško likimo atspindys. A.Stulginskis – pirmasis konstitucinis Lietuvos prezidentas, aktyvus ir nuoseklus nepriklausomybininkas, kovotojas už Lietuvos žemių vientisumą, Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikėjas, Ūkininkų sąjungos vadovas, Skautų brolijos globėjas, ateitininkų Vytautų klubo garbės narys, ūkininkas, publicistas. Tai vienas iš Lietuvos politikos klasikos etalonų, savo gyvenimą pašventęs žmogui, tautai ir valstybei.
1885 metais vasario 26 dieną Žemaitijoje, Kutalių kaime, Kaltanėnų valsčiuje (Šilalės raj.) bežemių valstiečių Marijonos ir Domininko Stulginskių šeimoje gimė sūnus Aleksandras. Jis buvo pagrandukas didelėje 12 vaikų šeimoje. Vyresnieji jau buvo įmitę vyrai ir moterys, sesuo ištekėjo kai, Aleksandras dar vaikščiojo stačias po stalu.
Netrukus tėvai surado didesnį (20 ha) ūkį Bytaučiuose, netoli Kaltanėnų-Laukuvos vieškelio, o trims broliams tapus tikriems darbininkams, išsinuomojo 100 ha dydžio Pievininku dvarą. Už naudojamą žemę savininkas pareikalavo kasmet atiduoti pusę derliaus. Galima teigti, kad Stulginskių šeima po truputį prasigyveno: vaikams darbai buvo griežtai paskirstyti ir mažiausiajam Aleksandrui buvo pavestas lengviausias-ganyti žąsis.
Nors tėvai jaunystėje šeimoje bandė kalbėti lenkiškai, tačiau vaikai kalbėjo žemaitiškai, ir šeimoje lenkų kalba neįsigalėjo. Vaikai mokėsi skaityti žemaitiškai vienas nuo kito, ir Aleksandras eidamas septintus metus, jau skaitė namiškiams ir kaimynams lietuviškas knygutes. Netrukus tėvas atidavė mokyti Aleksandrą ir brolį Kazį Kaltanėnų „daraktorkai“, kuri tiesa , ir pati rašyti nemokėjo.
Tuo metu Kaltanėnų valsčiuje buvo tik viena mokykla, ir tėvas atidavė į ją vienintelį iš šeimos- Aleksandrą. Kartu su penkiasdešimčia vaikų jis pradėjo krimsti rusų kalbą, nes tuomet steigti lietuviškų mokyklų caro valdžia neleido. Mažasis Aleksandras mokėsi labai gerai, dailiai rašė, puikiai sprendė aritmetikos uždavinius ir po trejų metų gerai išlaikė pradinės mokyklos egzaminus Kražiuose.
Tačiau toliau mokytis tėvas neleido- trūko pinigų. Kaltanėnų mokytojas, įsidėmėjęs dailią Aleksandro rašyseną, pakvietė jį dirbti Kaltinėnų valsčiaus raštinėje raštininko padėjėjo pagalbininku.
1900 metais mirė Aleksandro motina. Nuobodus perrašinėtojo darbas neteikė jokių vilčių, o mamos mirtis atrodė, visai atitolino viltis mokytis toliau.
Tačiau tuomet Aleksandras prisiminęs seserį Barborą, brolius Joną, Pranciškų ir Povilą, kurie gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dirbo Vestvilyje anglių kasyklose. Aleksandras paprašė brolių padėti baigti mokslą ir pažadėjo eiti į kunigus. Broliai atsiuntė pinigų ir A. Stulginskis 1901 metais pasirengia ir kitais metais pradeda mokytis Liepojos gimnazijoje. Baigęs ketvirtąją klasę, gimnazistas jau turėjo teisę stoti į dvasinę seminariją. Kadangi Aleksandras broliams už pagalbą davė pažadą tapti kunigu, tai, nors ir neturėdamas didesnio patraukimo, nuvyko i Kauną ir sėkmingai išlaikė egzaminus Žemaičių dvasinėje seminarijoje.
Ketveri metai seminarijoje greitai prabėgo, o A. Stulginskis vis galutinai neapsisprendė- priimti kunigo šventinimus ar likti pasauliečiu. Situaciją pakeitė kurso draugai, vieningai išrinkę A. Stulginskį kandidatu studijuoti užsienyje, aišku, teikiant finansinę paramą.
Gavęs nukreipimą į Austrijos miestą Insbruką, A.Stulginskis mano ten studijuosiąs teologijos-filosofijos fakultete. Kartu su kunigu M. Vaitkumi apsigyvena jėzuitų bendrabutyje ir studijuoja universitete. Tačiau baigiantis pirmiems metams A. Stulginskis pasirodo dar nepasirengęs kunigo pašaukimui. Tačiau vasaros atostogų metu apsisprendžia- nutaria atsisakyti dvasininko luomo.
A. Stulginskis kurį laiką dėsto lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje. Tačiau jį jau traukia ūkininkavimo reikalai, noras būti arčiau žmonių, todėl ryžtasi tapti agronomu. J. Tūbelio patartas, A. Stulginskis nusprendžia studijuoti agronomiją Vokietijoje, Halės mieste, žemės ūkio institute.
Gerai išmokęs vokiečių kalbą, puikių specialistų mokomas, A. Stulginskis siekia tobuliau įvaldyti gyvulininkystės žinias, manydamas, jog ši žemės ūkio šaka Lietuvoje gali būti svarbiausia. 1913 metais, pavasarį gerai baigęs Halės žemės ūkio institutą, jis grįžta į Lietuvą. Tačiau gauti darbą čia jam, kaip lietuviui, pasirodė esą sunku. Juo labiau katalikui. Tačiau vykti dirbti į Rusiją, kurioje tokių specialistų reikėjo, A. Stulginskis nenorėjo. Tik Peterburge, sutikęs Dūmos atstovą M.Yčą, gauna protekciją, ir Kauno gubernatorius Veriovkinas 1913 metais balandžio 21 d. paskiria A. Stulginskį Alytaus rajoniniu agronomu Trakų apskrityje.
A.Stulginskis pasineria į savo profesijos reikalus, agronomauja. Netrukus gauna „Vienybės“ savaitraščio redaktoriaus kunigo A. Aleknos pasiūlymą redaguoti mėnesinį priedą „Viensėdį“, skirtą žemės ūkiui. Redaguoja jį, skaito paskaitas ūkininkams gyvulių auginimo klausimais. Šią A. Stulginskio veiklą nutraukia karo veiksmai tarp Vokietijos ir Rusijos imperijų.
A. Stulginskis apsigyvena Vilniuje ir pamažu įsitraukia į lietuvių visuomeninę veiklą. 1915 metais rugsėjo 18d. į Vilnių įžengia vokiečių daliniai. Prasideda okupacinis rėžimas. Vokiečiai panaikina valsčių ir miestų savivaldybių organus ir jų vietoje įsteigia karinę administraciją, suvaržo visoje Lietuvoje susisiekimą ir bet kokią kitą veiklą.
Tačiau karo veiksmų padariniai vertė aktyvesnius lietuvius organizuoti pagalbą ir šalpą pabėgėliams ir kitaip nukentėjusiems žmonėms, suplūdusiems į Vilnių. Vokiečiai nepanaikino labdarybės, ir Lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti tęsė savo veiklą. A. Stulginskis pradeda rinkti aukas , jis kooptuojamas į komiteto vadovybę.<.>
A. Stulginskis aplinkybių verčiamas, ėmėsi prezidento pareigų turėdamas 35 metus ir labai stengėsi sąžiningai jas atlikti. M. Kuprevičius prisimena: „ Stulginskis savo prezidentines pareigas atliko, kaip buvo tikimasi, garbingai ir Lietuvai naudingai. Iš pašalio žiūrint atrodė, kad jis būtų gimęs tai vietai ir toms pareigoms. Be ne, jis visa darbu parėmė. Jis visa išstudijavo, visa išmoko, ko jam dar trūko. Gerai mokėjo tik vokiečių kalbą iš Vakarų Europos kalbų. Reprezentacijai ir lietuviškai kultūrai pademonstruoti to buvo maža. Jis gerai išmoko prancūzų ir anglų kalbas. Jis jautė turįs etiketinių spragų. Pašalino ir jas teoretikėmis ir praktinėmis studijomis. Ir cilindras ant jo galvos stovėjo, ir frakas juto savo vietoj gulįs. Stulginskis visiems savo laikysena imponavo. Dideliu ponu rodytis jis nemėgo, bet kadangi tarp ponų Lietuvos labui jis laikė pareiga poniškumui pademonstruoti, jis tai atlikdavo gerai ir vykusiai. Jis buvo kiek šaltokas ir oficialus, nors mokėjo šnekėtis įvairiomis temomis“- rašė M. Krupavičius.
A. Stulginskis atidžiai studijavo visus Steigiamojo seimo raštus ir įstatymus. Pasirašydavo tik tada, kai tiksliai žinodavo kokia iš to bus nauda šaliai. Jis atidžiai sekė vyriausybės darbą, reikalavo iš ministrų pranešimų apie jų nuveiktą darbą.<.>
Palikęs prezidentūrą, A. Stulginskis dar gyveno Kaune, dalyvavo seimo veikloje ir politikoje. Tačiau po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai buvo išrinktas Seimo pirmininku, tas pareigas ėjo vos iki 1927 m. balandžio mėnesio. Įsigalint A. Smetonos autoriniam rėžimui, kuriam jis nepritarė, a. Stulginskis įsigijo Jokūbavo dvaro centrą Kretingos valsčiuje, ten pastoviai apsigyveno ir ūkininkavo.
Sunkus buvo A. Stulginskio gyvenimas stalinistų valdomoje Lietuvoje. Pirmosiomis masinių Lietuvos gyventojų deportacijų (1941 m.) dienomis jis su žmona išvežamas į Sibirą, kalinamas įvairiose stovyklose. Vėliau dirbo daugiausia šiltnamiuose. A. Stulginskis 1952 m. nubaudžiamas kalėti dar 25 metus, tačiau po J. Stalino mirties iš kalėjimo paleidžiamas, nuvyksta pas žmona, dirba kolūkyje agronomu.
1956 m. sausio 16 d. Stulginskiams leidžiama atvykti į Lietuvą. Kelias atgal buvo sunkus. Niekas nenorėjo matyti buvusio prezidento. Tik kažkada pas juos dirbusi siuvėja J. Ramuckaitė priėmė gyventi Stulginskius į mažą 6 kvadratinių metrų kambarėlį. Nereiklūs, tylūs žmonės kantriai kentė gimtinėje naują Golgotą. Vėliau įsidarbino Vytėnų sodininkystės bandymų stotyje darbininku, vėliau moksliniu bendradarbiu. Po kelerių metų darbo buvo priverstas išeiti į pensiją. A. Stulginskį nuolat persekiojo KGB – vertė rašyti prisiminimus apie prezidentą Antaną Smetoną. Kadangi Aleksandras Stulginskis žinojo, kad jo prisiminimai bus iškraipyti, atsisakė juos rašyti. Už tai jis priverstinai turėjo palikti darbą ir iki gyvenimo galo gyventi iš 7 rublių pensijos.
Vis dėlto antrasis Lietuvos prezidentas savo prisiminimus parašė, tik jie slaptai buvo išgabenti į JAV ir 1980 metais išleisti Čikagoje.

Prezidentas pasižymėjo darbštumu, taupumu. Buvo filantropas – aukodavo kultūros reikalams, šelpdavo studentus, aukodavo labdarai.
Aleksandro Stulginskio prezidentavimo laikotarpiu visose valstybės gyvenimo srityse buvo padėtas tvirtas pagrindas. Lietuva tuomet įgavo tarptautinį pripažinimą, priimta Konstitucija, prie Didžiosios Lietuvos prijungta Klaipėda ir dalis Mažosios Lietuvos, išleistas litas, įsteigtos aukštosios mokyklos ir kita. Jo vadovaujamas Steigiamasis Seimas, kuriame daugumą turėjo krikščionių demokratų blokas, pradeda parlamentinės valstybės raidos kelią. Išrinktas pirmininku A.Stulginskis tiksliai savo kalboje formuluos politikos kryptį: „ Pilietinių teisių ir pareigų pamatus padės mūsų valstybės Konstitucija. Ji turės būt perdėm demokratinga, kaip ir visas mūsų kraštas, jame šeimininkaus pati tauta per renkamuosius atstovus. Lietuva turės būti savo valstybės forma demokratinė respublika“. Jis akcentuos ir įstatymų viršenybę valdžios struktūrose: „ nesivaduotų savo valia, bet griežtai laikytųsi nustatytų teisės normų“. Prezidento principai ir atsakinga politika prisidėjo prie Lietuvos sustiprėjimo ir suklestėjimo.
Anot paties prezidento, nei žemė, nei pramonės ūkis negali apsieiti be tinkamų švietimo įstaigų, mokslas turi būt prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms. Todėl ypatingas dėmesys buvo skiriamas įvairaus lygio švietimo įstaigų tinklo Lietuvoje plėtojimui: kuriamos pradinės, vidurinės, aukštesniosios, žemės ūkio, aukštosios mokyklos, mokytojų seminarijos.
K.Grinius, perimdamas iš A.Stulginskio prezidento pareigas, pripažino: „Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse“. Šis įvertinimas, manau geriausiai apibūdina šio iškilaus žmogaus nuopelnus Lietuvai.

Kazys Grinius(1866-1950)

„Kazys Grinius – visa mūsų valstybės istorija”, pasak Gedimino Ilgūno. Buvusio Prezidento ir Seimo nario, gydytojo gyvenimas ir veikla atspindi permainingą lietuvių tautos istorijos periodą nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. vidurio: spaudos draudimą ir carinę priespaudą, bandymus diegti Lietuvoje demokratiją ir jos kūrimo nesėkmes, karus bei okupacijas, tremtį ir emigraciją.
Kazys Grinius gimė1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būdos kaime, Sasnavos valsčiuje (Marijampolės raj.) 17 ha žemės turinčio valstiečio šeimoje.
Jo vaikystė bėgo kaip ir kitų to meto kaimo vaikų: augo dūminėje gryčioje, motina jį išmokė, poterių ir tikybos pagrindų, o tėvas- skaityti ir rašyti. Vasaromis mažasis Griniukas ganė kiaules, žąsis, žiemą lankė rusišką mokyklą Oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje.
Kazio tėvas Vincas Grinius iš savo dėdės, žinomo lietuvių kultūrininko M. Akelaičio sulaukęs paramos, buvo apsišvietęs, raštingas valstietis, padėdavo matininkams. Kaupė bibliotekėlę. Šeima buvo itin gausi- Griniai augino vienuolika vaikų, iš jų išaugo devyni.
K. Grinius 1879-1887 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Čia jam didelę įtaką darė lietuvių kalbos mokytojas P. Arminas, o vėliau- P. Kriaučiūnas, kuris energingai ragino mokinius tautiškai susiprasti ir tvirtai laikytis lietuvybės, nepasiduoti rusinimui ar lenkinimui. Anot K. Griniaus, P. Kriaučiūnas lietuviukams gimnazistams tiesiog kalte kalė šiuos dėsnius:
„1. Kiek tik galėdami išsimokslinę, pasilikite gyventi ir dirbti tarp savųjų lietuvių. Čia dirbkit, čia ir mirkit, savo noru svetur nesikraustykite.
2. Mylėkit savo tėvų per tiek šimtmečių išlaikytą žemę, lietuvių kalbą, gerus senovės palikimus. Išmokite lietuvių kalbą ir istoriją.
3. Visur ir visados pasilikite lietuviai, kalbėkite kur galite lietuviškai, nesigėdykite būti lietuviais ir kitus kalbinkite eiti tokiais pat keliais.
4. Platinkite, nors Rusijos valdžios ir draudžiamus, lietuviškus spaudinius, kovokite su 1865 m. draudimu lietuvių spaudos, stenkitės susigrąžintą ją.
5. Nepasiduokite baimei, kurią stengiasi sukelti lietuvių širdyse mūsų spaudėjai. Nebijokite dėl savo tautos laimė nukentėti. Neišsigąskite pakliuvę į priešų rankas. Mokėkite tylėti. Jokiu būdu neprasitarkite valdžios saugumo agentams ir neįkiškite į nelaimę kitų. Tai būtų didžiausia gėda, visai nevyriškas pasielgimas.
7. Ginkite lietuvius nuo skriaudų, rodykite jiems daromas skriaudas, mokykite reikalauti ne mažesnių teisių už tas. Kurias turi rusai. Visur skelbkite teisių lygybę ir daromas lietuviams nuoskaudas.
8. Mokykite žmones, kad valsčių savivaldybėse, bažnyčiose, mokyklose, teismuose ir kitose viešose vietose reikalautų įvedimo lietuvių kalbos.
9. Patys besišviesdami, švieskite ir kitus lietuvius, skleisdami elementorius ir kitokius spaudinius ir palaikydami slaptus „daraktorius“, savitarpinio lavinimosi ratelius. Parūpinkite tinkamų žmonėms mokymosi vadovėlių ir skaitymų.
10. Laikykitės vienybės, nesiskirkite dėl menkesnių dalykų, visados atsimindami, kad svarbiausias dalykas yra tautos atgijimas, susipratimas ir išvien ėjimas prieš bendruosius spaudėjus. Sudrauskite įdavėjus ir saugokitės jų, praneškite sužinoję apie tokius nenaudėlius kietiems.
11. Laikykitės amžiais nusistovėjusių dorovės dėsnių, meilės, artimo teisingumo, sąžiningumo, tolerantingumo, darbštumo. Venkite įžeisti svetimus nuoširdžius įsitikinimus, kilnius jausmus, nekelkite tikybinių ginčų, nes jie kenkia geram sugyvenimui. Branginkite savo sveikatą, kad ilgiau galėtumėte tarnauti lietuvių tautos labui.“
Šias ir kitas mokytojo P. Kriaučiūno nuostatas K. Grinius dėjosi į širdį ir vėliau, jau Vokietijoje 1947 m. paskelbtuose atsiminimuose, jo veiklą apibūdina kaip „apaštalavimą“.
K. Grinius gimnazijoje susiprato esąs lietuvis ir išsivadavo iš lenkiškumo įtakos. Nuo 1883 m. jis jau skaito pirmuosius „Aušros“ numerius, su savo draugu J. Mačiu pradeda leisti ranka rašytą laikraštuką „Priešaušrį“, savo straipsnelius pasirašinėdamas „Varnaičio“ slapyvardžiu. 1885 m. jis jau leidžia „Iššiepiantį“. Tai pirmieji K. Griniaus visuomeniniai darbai, kurių jis jau nebevengė iki gyvenimo pabaigos.
K. Grinius uoliai tobulino savo lietuvių kalbą, mokėsi Lietuvos istorijos, platino „Aušrą“, lietuviškas knygas, skleidė lietuvybę. Dar gimnazijoje jis drauge su kitais mokinukais reikalavo, jog kunigas greta lenkų kalbos sakytų pamokslus ir lietuviškai.
1887 m. baigęs gimnaziją K. Grinius jau verčiasi savarankiškai- jis moko turtingų tėvų vaikus ir užsidirba duonai bei studijoms- mat tais pat metais įstoja į Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Nors ir mokydamasis sunkiomis sąlygomis, netrukus įsijungia į lietuvių studentų veiklą, kuriai tuomet vadovavo P. Leonas. Kelis straipsnius parašęs K. Grinius išsiunčia juos į JAV lietuvių spaudą ir jau nuo to laiko nebesiliauja rašęs į lietuvių laikraščius visuomenės ir medicinos švietimo reikalais.
Darbas lietuvių leidiniuose sudomina caro žandarus. 1889 m. K. Grinius pirmą kartą suimamas ir įmetamas į Butyrkų kalėjimą už dalyvavimą studentu riaušėse.
Baigus universitetą į Lietuvą grįžti nepavyko, nes K. Grinius paprasčiausiai neturėjo lėšų įsikurti. 1893 m. pagaliau gauna gydytojo vietą ir devynis mėnesius plaukioja Kaspijos jūroje kaip laivo gydytojas. Tik po metų grįžta į Lietuvą ir Marijampolėje pradeda verstis laisva gydytojo praktika.
Visą laisvalaikį K. Grinius skyrė „ Varpo“ ir „ Ūkininko“ spaudos reikalams, varpininkų veiklai, renka lėšas, prižiūri laikraščių administracijų veiklą, platina spaudą, ieško kreditų ir redaguoja straipsnius, dalyvauja varpininkų suvažiavimuose.
Prasidėjus pirmam pasauliniam karui K. Grinius su šeima pasitraukia į Rusiją, dalyvauja Rusijos lietuvių tarybos veikloje. 1919 m. vasarą atvyksta per Turkiją į Paryžių, kur kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės delegacijos Taikos konferencijoje repatriacijos komisijos pirmininkas padeda grįžti į tėvynę tūkstančiui lietuvių, patekusių nelaisvę Vokietijoje. Tik 1919 m. lapkričio mėnesį jis grįžta į Marijampolę.
Lietuvoje K, Grinius pasineria į nepriklausomos valstybės kūrimą, išrenkamas į Steigiamąjį seimą, vėliau ir į kitus seimus. 1920-1922 m. vasario 1 d.- Lietuvos ministras pirmininkas.Visi valstybės vidaus ir užsienio politikos rūpesčiai gulė ant jo pečių. Visi reformų sumanymai, planai, svajonės.
Pirmininkaudamas vyriausybės posėdžiams, K. Grinius leisdavo laisvai gvildenti visus klausimus, pats likdamas bešališkas, nepiršdavo savo partinės nuomonės. Jis dažnai vykdavo į provinciją, kaip ministras pirmininkas kalbėjo šešiolikoje apskričių centrų, surinkdamas dideles piliečių auditorijas. Šiuose mitinguose galėdavo kalbėti kiekvienas iš dalyvaujančių tik su viena sąlyga, kad oratorius neįžeidinės asmeniškai vyriausybės narių.
K. Grinius buvo neginčijimas autoritetas visiems Ministrų kabineto nariams ne tik dėl nuopelnų lietuvių tautai praeityje, bet ir dėl savo intelekto bei kilnių moralinių savybių. Jis niekuomet nepretendavo į neklystamumą. Pamatęs savo klaidą, atvirai ir tiesiai pripažindavo ją padaręs ir, jei toji klaida ką nors būdavo asmeniškai užgavusi, jis nedelsiant atsiprašydavo.
1922 m. K.Grinius tapo Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjas.
Pagal valstiečių liaudininkų sąrašą vėliau K.Grinius tapo I, II, III Seimo nariu; rūpinosi sveikatos apsaugos klausimais, gynė tautinių mažumų apsisprendimo laisvę, pilietines teises. 1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko K.Grinių Respublikos Prezidentu. Jis trumpiausiai – 6 mėnesius 10 dienų vadovavo Lietuvos Respublikai – iki 1926 m. gruodžio 17 d., kai buvo įvykdytas perversmas ir perversmininkai privertė atsisakyti Prezidento pareigų. 1926 m. Lietuvos universitetas jam suteikė honoris causa daktaro laipsnį.
Nuo 1927 m. K.Grinius politiniame gyvenime aktyviau pasireiškė tik pasirašydamas po memorandumais Prezidentui A.Smetonai (iki 1936 m. buvo Valstiečių liaudininkų vadovas, kol sąjungos, kaip ir kitų partijų, veikla buvo sustabdyta). Eksprezidentas vadovavo „Kovos su tuberkulioze”, „Pieno lašo” draugijoms, redagavo „Kovos su džiova” ir „Pieno lašo” metraščius, bendradarbiavo su „Lietuvos žinių” dienraščiu ir jį redagavo, redagavo „Mediciną”, parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę bei mokslo populiarinimo literatūrą.
Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, K.Grinius dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje, redagavo mėnraštį „Liaudies sveikata”, vadovavo Kauno Higienos muziejui.
Vokiečių okupacijos metu (1942 m.) už protesto raštą dėl žydų naikinimo buvo ištremtas į Ąžuolų Būdą.
1944 m. besiartinant frontui su šeima pasitraukė į Vakarus. Ten parašė atsiminimų dvitomį. Gyvendamas JAV K.Grinius, pasinaudodamas buvusio Lietuvos Respublikos Prezidento titulu, siuntė kreipimusis demokratinių valstybių vadovams, bandydamas atkreipti dėmesį į tragišką padėtį.
Mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje, iki pat savo mirties tikėjęs, kad Lietuva išsivaduos iš sovietų okupacinės priespaudos. „Aš nepalenkiamai įsitikinęs Lietuvių Tautos gyvata”, – teigiama K.Griniaus testamente.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė kelias paskutiniam K.Griniaus troškimui – būti palaidotam Tėvynėje. 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir palaidota prie Selemos Būdos augančioje maumedžių giraitėje.

Algirdas Mykolas Brazauskas (1932)

Algirdas Mykolas Brazauskas yra viena iškiliausių šių dienų Lietuvos istorijos politinių asmenybių, vienaip ar kitaip stovintis prie valdžios vairo jau beveik keturiasdešimt metų.
Algirdas Brazauskas gimė 1932 m. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. 1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos institutą, kurį baigė 1956 m., įgydamas inžinieriaus hidrotechniko specialybę. Buvo paskirtas dirbti Kauno HES statyboje. „Gamybos sūkuryje, kur kasdien malasi daugybė žmonių, apstu nestandartinių situacijų, veikiai susiformavo A. Brazauskui būdingas stilius, kurio pagrindiniai bruožai – greita orientacija, dalykiškumas, konkretumas, gebėjimas palaikyti normalius, bet kartu ir reiklius santykius su kolegomis ir pavaldiniais. Šis stilius išliko visą gyvenimą.” – rašo R. Geleževičius („Lietuvos prezidentai” 1995).

A. Brazauskui buvo patikimos vis atsakingesnės pareigos: 1959 – Energetikos statybos tresto Petrašiūnų valdybos viršininko, Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos statybos direktoriaus, 1962 – Liaudies ūkio tarybos Statybinių medžiagų pramonės valdybos viršininko. 32 metų būdamas (1964), A. Brazauskas – Statybinių medžiagų pramonės ministras. („Taip atsidūrė tarp tų, kurių rankose buvo šalies ūkio valdymo svertai”, „Lietuvos prezidentai”).

1966-1977 A. Brazauskas dirbo Valstybinio plano komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Apie vėlesnius savo biografijos tarpsnius A. Brazauskas knygoje „Lietuviškos skyrybos” (1992) rašė: „Nuo 1977 m. tapau LKP CK sekretoriumi ekonomikai. Viena sunkiausių problemų buvo kapitalinė statyba: čia mes stengėmės kuo daugiau investuoti, kad sukurtume kuo didesnį gamybinį ir kultūrinį potencialą, padėtume pamatus moderniam ūkiu.

1974 m. jam suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis.
1988 m., vykstant Lietuvos tautiniam atgimimui, A.Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas – Lietuvos Sąjūdis. A. Brazausko vadovaujama Lietuvos komunistų partija 1989 m. atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. 1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos steigiamajame suvažiavime A.Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu.1990 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu, A.Brazauskas tapo 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataru.
1990.03-1991.01 – Lietuvos Respublikos Ministrės pirmininkės pavaduotojas I-ojoje Vyriausybėje.1992.10 – A. Brazauskas išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu, o Seime – jo Pirmininku, taip pat nuo 1992 .11.25 – 1993.02.25 – pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.1993.02.14 – tiesioginių visuotinių rinkimų metu A. Brazauskas penkeriems metams išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Už jo kandidatūrą balsavo 60 proc. Lietuvos piliečių. Kaip reikalauja Lietuvos Konstitucija, A. Brazauskas sustabdė savo veiklą LDDP.1993.02.25 įvyko Prezidento inauguracija. 1998.02.26 Prezidentas Algirdas Brazauskas baigė savo kadenciją. Kelti savo kandidatūrą antrajai kadencijai atsisakė.2001.01 – išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku.2001.07.03 – Lietuvos Respublikos Seimas Algirdą Brazauską patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministru pirmininku. Ekonomikos mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos, Kijevo (Ukrainos), Minsko humanitarinio, Kauno Technikos universitetų Garbės daktaras. Turi dvi dukras ir penkis vaikaičius.
Laisvalaikio pomėgiai: medžioklė, buriavimas, literatūros šiomis temomis studijavimas.

1990 išleista A. Brazausko knyga „Interviu Lietuvos radijui”; 1992 – „Lietuviškos skyrybos”. 1998 m. „Baltųjų lankų” leidykla išleido G. Ilgūno parengtą knygą-albumą „Algirdas Brazauskas – Lietuvos Respublikos Prezidentas”.

A. Brazauskas parašė knygą „Penkeri Prezidento metai”, kurią „Pradų” leidykla išleido 2000 m. „Mano prezidentavimo metais, – rašo A. Brazauskas knygos įvade, – Lietuva visose srityse toliau tvirtino savo valstybingumą, vykdė esmines reformas; buvo įgyvendinamas valdžios funkcijų atkūrimas, tvirtinama demokratija, įteisinta plati žiniasklaidos laisvė; gerėjo šalies ekonominiai rodikliai. Lietuva tapo daugelio tarptautinių organizacijų narė, užmezgė ir išplėtojo dvišalius ryšius su Europos ir kitų žemynų valstybėmis, susitaikė ir nustatė gerus santykius su kaimynais. Manyčiau, kad visuose esminiuose tautai ir valstybei įvykiuose esama ir manojo indėlio”.

Rolandas Paksas (1956)

Apie Rolando Pakso buvimą Lietuvos prezidento poste Kovo 11-osios Akto signataras, žymus advokatas Kazimieras Motieka pasakė: “Nuo tokių politinių nelaimių neapsaugotas niekas. Reikia tobulinti mūsų įstatymus.”

Rolandas Paksas gimė 1956 m. birželio 10 d. Telšiuose. Ten iki šiol gyvena jo tėvai Elena ir Feliksas Paksai. 1974 m. baigė Žemaitės vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). 1979 m. apgynė diplomą ir įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus specialybę. Dar studijų metais R.Paksas tapo akrobatinio skraidymo sporto meistru, buvo pakviestas į Lietuvos ir Sovietų Sąjungos komandas. 1980 m. pirmą kartą tapo Sovietų Sąjungos čempionu. R.Paksas – daugkartinis Lietuvos čempionatų nugalėtojas, S.Dariaus ir S.Girėno taurės laimėtojas. 1984 m. baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) civilinės aviacijos akademiją ir įgijo inžinieriaus piloto diplomą. 1985 m. R.Paksas buvo paskirtas Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubo viršininku. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vadovavo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos aviacijos junginiui. 1992 m. įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Restako“ ir penkerius metus jai vadovavo, kol 1997 m. buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą ir tapo sostinės meru. Nuo 1999 m. birželio iki spalio mėnesio R.Paksas dirbo Lietuvos Respublikos devintosios Vyriausybės Ministru Pirmininku. Tų metų gruodį buvo išrinktas Lietuvos liberalų sąjungos pirmininku. 2000 m. balandį R.Paksas antrą kartą tapo Vilniaus miesto meru, o rudenį buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Nuo 2000 m. lapkričio iki 2001-ųjų birželio vadovavo vienuoliktajam ministrų kabinetui. Nuo 2001 m. liepos iki tų pačių metų lapkričio – liberalų frakcijos Seime seniūnas ir Seimo opozicijos lyderis. 2002 m. kovo mėnesį R.Paksas įkūrė Liberalų demokratų partiją ir tapo jos pirmininku. 2003 m. sausio 5 d. Rolandas Paksas išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. 2004 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu Rolandas Paksas pašalintas iš Prezidento pareigų. Nuo 1999 iki 2002- ųjų rugsėjo vadovavo Vilniaus klubui. Vėliau tapo šio klubo garbės prezidentu. R.Paksas – Vilniaus akrobatinio skraidymo grupės lyderis, Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos narys. Be skraidymo, mėgsta tenisą ir motociklą. Vertina gerą knygą ir muziką.
Vedęs. Žmona Laima Paksienė – inžinierė ekonomistė. Dukra Inga – Lietuvos teisės universiteto studentė. Sūnus Mindaugas – Vilniaus T.Liubertienės vidurinės mokyklos moksleivis.

Paskutinės Rolando Pakso prakalbos , būnant Lietuvos prezidentu primena Kristaus kančios kelius aprašančią Bibliją. Jei R.Paksas būtų sugebėjęs pripažinti savo klaidas anksčiau ir bandęs jas ištaisyti, apkaltos tikrai nebūtų buvę. Kas drįstų kovoti su žmonių išrinktu prezidentu, kuris mato savo ir savo bendražygių klaidas ir jas ryžtingai bando ištaisyti. Bet lengva pergalė ir įsipareigojimai pinigų maišui apsuko galvas ne tik patarėjams, bet ir pačiam prezidentui, įtikėjusiam dieviškąja savo misija. Su svaigstančia galva atgailauti ir tobulėti yra sunku.

Sentencijos:
1. Aš nekaltas, aplinka kalta.
2. Esmė yra, matyt, mu-se. Visuose musyse, yra esmė.
3. Neatsistatydinsiu.
4. Priesaikos sulaužyti negalima.
5. Jūs- kvailiai, aš protingas ir nekaltas.
6. „Kalbėti apie tai, kiek aš turiu litų kišenėje, arba ką mano šeima valgo, arba kiek mes nusipirkome produktų sekmadienį- aš labai atsiprašau, aš tiek nenorėčiau žemai kristi.“

Priežodžiai:
Šikau ir tapšnojau.

Kitos frazės:
Gero savaitgalio (palinkėjimas po konferencijos, vykusios pirmadienį).

Valdas Adamkus (1926)

Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir nuosekliai remia jos įgyvendinimą, per penkerius pirmosios kadencijos metus ypatingą dėmesį skyrė strateginiams Lietuvos užsienio politikos tikslams – narystei NATO ir Europos Sąjungoje.
Valdas Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune tarnautojų šeimoje. Lankė Jono Jablonskio pradžios mokyklą, mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje Valdas Adamkus baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universitete, Gamtos fakultete. 1949 metais atvyko į JAV. Dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau – braižytoju vienoje inžinerijos firmoje. 1960-aisiais Valdas Adamkus baigė Ilinojaus Technologijos institutą, įgijo statybų inžinieriaus specialybę. 1951 m. Valdas Adamkus vedė Almą Nutautaitę.

Profesinė karjera

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje V. Adamkus pakviestas dirbti į kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Vadovavo aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau paskirtas penktojo regiono (Vidurio Vakarų) Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju. 1981 m. tapo šio regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi.
Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1958 – 1965 m. buvo „Santaros-Šviesos“ federacijos – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ – vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku.
Gyvendamas Jungtinėse Valstijose, rengė protesto prieš Lietuvos okupaciją akcijas, organizavo įvairias peticijas. 1961 – 1964 m. – Amerikos lietuvių bendruomenės (LB) tarybos narys, Centro Valdybos vicepirmininkas, Amerikos lietuvių tarybos (ALT) narys.
Valdas Adamkus buvo aktyvus sporto renginių dalyvis ir organizatorius. 1948 m. Vokietijoje įvykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius. 1951 m. įsteigė JAV lietuvių akademinį sporto klubą „Lituanica“. Pasaulio lietuvių žaidynių, įvykusių 1983m., organizacinio komiteto pirmininkas.
Nuo 1972 m. kasmet, o kartais keletą kartų per metus, atvykdavo į Lietuvą. Skatino ir rėmė vandenvalos įrenginių statybą, aplinkosaugos monitoringo plėtojimą, padėjo Baltijos šalių aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais bei programine įranga.
Būdamas JAV paramos Baltijos šalims aplinkosaugos srityje koordinatoriumi, organizavo Lietuvos mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV, padėjo Vilniaus universiteto bibliotekai įsigyti naujausią mokslinę literatūrą.
1993 m. – kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas. 1996 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos seimo rinkimų kampanijoje, telkdamas nuosaikiąsias vidurio politines jėgas.
1996 metais Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo Lietuvos Seimo rinkimų kampanijoje, telkdamas nuosaikiąsias vidurio politines jėgas.
Respublikos Prezidentas
1998 metais Valdas Adamkus buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Šias pareigas pradėjo eiti 1998 metų vasario 26 dieną. Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir nuosekliai rėmė jos įgyvendinimą. Lietuvos piliečiams įsipareigojo siekti trijų pagrindinių tikslų: laisvo žmogaus, atviros visuomenės, stiprios valstybės.
2004 metais Lietuvos Respublikos Seimui Rolandą Paksą pašalinus iš Prezidento pareigų, Valdas Adamkus dar kartą iškėlė kandidatūrą rinkimuose į Prezidento postą.
2004 m. birželio 27 d. Lietuvos piliečiai Valdą Adamkų antrą kartą išrinko Respublikos Prezidentu penkerių metų kadencijai. Antrosios kadencijos metu Respublikos Prezidentas siekia sukurti europietišką gerovę kiekvienuose Lietuvos namuose ir garantuoti, kad Lietuvoje neliktų pamirštų žmonių.

UNESCO Geros valios ambasadorius žinių visuomenei

2003 metais Prezidentui Valdui Adamkui buvo suteiktas UNESCO Geros valios ambasadoriaus žinių visuomenei titulas. Šį titulą visame pasaulyje turi tik 36 asmenys, tad šį Prezidento Valdo Adamkaus įvertinimą galima drąsiai vadinti visų Lietuvos žmonių apdovanojimu. Žinių visuomenės srityje UNESCO užsiima interneto sklaida, bendruomenių interneto centrų steigimu, bibliotekų ir archyvų modernizavimu, e-vyriausybės plėtra, informacinių technologijų diegimu švietimo, moterų ir vaikų apmokymo įstaigose, sprendimų priėmimo struktūrose.
Savo geros valios ambasadorių turinti Lietuva tapo dar labiau pastebima tarp kitų UNESCO valstybių narių.

Apdovanojimai
1988 m. Valdui Adamkui suteiktas Tarptautinis gamtosauginis apdovanojimas už išskirtinius nuopelnus tarptautinėje arenoje. Apdovanotas JAV aplinkos apsaugos agentūros Aukso medaliu bei JAV Prezidento apdovanojimu už pasižymėjimą tarnyboje.
Valdas Adamkus yra apdovanotas 21-os šalies aukščiausiais valstybiniais ordinais, Atėnų miesto Aukso grandine, taip pat Lietuvos Skautų sąjungos Geležinio Vilko ordinu, Lietuvos Šaulių sąjungos Žvaigždės ordinu.
• Sakalo ordino Didysis kryžius, Islandija, 1998 m.
• Šventojo Olofo ordino Didysis kryžius, Norvegija, 1998 m.
• Jaroslavo Išmintingojo ordino aukščiausiasis laipsnis, Ukraina, 1998 m.
• Marijos žemės kryžiaus ordino grandinė, Estija, 1999 m.
• Išganytojo ordino Didysis kryžius, Graikija, 1999 m.
• Nuopelnų ordino laipsnis – Grandinė, Italija, 1999 m.
• Baltojo Erelio ordinas, Lenkija, 1999 m.
• Nuopelnų ordino Didysis kryžius, Malta, 1999 m.
• Nuopelnų ordino Didysis kryžius, Vengrija, 1999 m.
• Šlovės ordino Didysis kryžius, Kazachstanas, 2000 m.
• Trijų žvaigždžių ordino grandinė, Latvija, 2001 m.
• Prancūzijos Garbės legiono ordinas, Prancūzija, 2001 m.
• Rumunijos Žvaigždės ordinas, Rumunija, 2001 m.
• Šventojo Mešropo Maštoto ordinas, Armėnija, 2002 m.
• Baltosios rožės ordino grandinė, Suomija, 2002 m.
• Ordinas „Už ypatingus nuopelnus“, Uzbekistanas, 2002 m.
• Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine, Lietuva, 2003 m.
• Baltosios žvaigždės ordino grandinė, Estija, 2004 m.
• Izabelės Katalikės ordinas su grandine, Ispanijos Karalystė, 2005 m.
• Vokietijos Federacinės Respublikos Nuopelnų ordino Didžiojo kryžiaus ypatingasis laipsnis, 2005 m.
• Leopoldo ordino Didysis kryžius, Belgijos Karalystė, 2006 m.
Garbės daktaras
Valdas Adamkus yra Lietuvos bei kitų šalių universitetų garbės daktaras:
• Vilniaus universiteto (1989 m.),
• Indianos valstijos Šv. Juozapo koledžo (JAV, 1991 m.),
• Nortvesterno universiteto (JAV, 1994 m.),
• Kauno technologijos universiteto (1998 m.),
• Amerikos katalikiškojo universiteto (JAV, 1998 m.),
• Lietuvos žemės ūkio universiteto (1999 m.),
• Ilinojaus Technologijos instituto (JAV 1999 m.),
• Astanos universiteto (Kazachstanas, 2000 m.) garbės profesorius,
• Čikagos De Paul universiteto (JAV, 2001 m.),
• Lietuvos teisės universiteto (2001 m.),
• Vytauto Didžiojo universiteto (2002 m.),
• Lietuvos kūno kultūros akademijos (2004 m.).
Laisvalaikis

V. Adamkus mėgsta sportuoti – plaukioja, bėgioja ristele, žaidžia lauko tenisą. Miškų supamose Turniškėse dažnai su žmona Alma išeina pasivaikščioti. Dalį laiko skiria šuns Sargio dresavimui. Taip pat labai mėgsta stebėti futbolo, krepšinio, teniso ir kitas varžybas kaip žiūrovas – sporto salėse ar per televizorių. Didelę dalį laisvalaikio skiria muzikai ir knygoms. Prezidentui ypač patinka klasikinė muzika – namuose jis turi tikrai nemažą šios muzikos kolekciją, kiek leidžia darbotvarkė stengiasi lankytis įvairiuose koncertuose. Tačiau paties laisvalaikio turi labai mažai. Vienas darbas, kuriam prezidentas visuomet suranda laiko – spauda. Kasdien skaito Lietuvos laikraščius ir žurnalus, pasaulio spaudą dažniausiai peržvelgia internete, žiūri televizijos laidas, daugiausia informacines. Ant Valdo Adamkaus darbo stalo – radijo aparatas, kurį įsijungia kiekvieną laisvesnę minutę.

Išvados

Trumpai apžvelgėme nepriklausomos Lietuvos Respublikos prezidentų institucijos istoriją.
Visi penki Lietuvos Respublikos prezidentai simbolizavo penkis skirtingus jos raidos etapus. Su A. Stulginskio vardu siejamas pirmasis atgimusios valstybės įsitvirtinimo pasaulyje laikotarpis. K. Grinius simbolizuoja demokratinės santvarkos Lietuvoje suklestėjimą ir parlamentarizmo viršūnę.
Prezidentas A. Smetona iškyla dviejose plotmėse. Visų pirma tai atsikuriančios Lietuvos valstybės prezidentas, Lietuvos valstybės Tarybos pirmininkas, kuriam vadovaujant Lietuvos Respublika buvo deklaruota ir konstituciškai apibrėžta, bei realizuota Steigiamajame seime 1920 metais.
A. Smetona matyt, neįsivaizdavo Lietuvos be savęs ir prezidentūros.

Algirdas Mykolas Brazauskas buvo pirmasis prezidentas po Kovo 11d. Nepriklausomybės atkūrimo. Taip pat jis buvo nepriklausomybės signataras. Jis neatsiejamas nuo Lietuvos valstybingumo tvirtinimo, santykių su kaimyninėmis šalimis gerinimo, žiniasklaidos laisvės įteisinimo, bei demokratijos gilinimo.
Valdas Adamkus- prezidentas kuris iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir nuosekliai remia jos įgyvendinimą, per penkerius pirmosios kadencijos metus ypatingą dėmesį skyrė strateginiams Lietuvos užsienio politikos tikslams – narystei NATO ir Europos Sąjungoje.

Rolandas Paksas – buvo pirmasis Lietuvos prezidentas nušalintas apkaltos metu nuo pareigų. Jis ne vien nevaldė mūsų valstybės taip kaip derėtų, bet ir rodė nepagarbą Lietuvos įstatymams, priesaikai ir Lietuvos gyventojams.

Naudota literatūra

1. Alfonsas Eidintas „Lietuvos Respublikos prezidentai“ 1991 m. Kaunas
2. www.lrv.lt
3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_Prezidentai
4. http://www.president.lt/institucija/istorija/1

Leave a Comment