Lietuvos diplomatinė tarnyba atkūrus nepriklausomybę

Lietuvos diplomatinė tarnyba atkūrus nepriklausomybę

Turinys

Turinys 1
Įvadas 2
1. Tarptautiniai santykiai ir diplomatinė tarnyba 3
2. Lietuvos diplomatijos uždaviniai 4
3. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas ir tarptautinė teisė 5
4. Lietuvos diplomatinė tarybos tęstinumas 6
4.1. Egzilinė Lietuvos diplpmatinė tarnyba 7
5. Lietuvos diplomatija 1990 – 1992 metais 9
5.1. Pirmieji diplomatai ir atstovybės 10
5.2. Diplomatiniai santykiai Maskvoje 11
5.2.1. Diplomatiniai santykiai su kitomis valstybėmis 12
5.2.2. Tylioji parlamentarų diplomatija 13
5.2.3. Diplomatų santykiai su žiniasklaidos atstovais 13
5.2.4. Alternatyvų diplomatija 14
6. Baltijos Valstybių Taryba 15
7. Diplomatiniai santykiai su Lenkija 15
8. Šiandieninė diplomatija 17
Išvados 19
Naudota literatūra 22Įvadas
Kursinio darbo pavadinimas – ,,Lietuvos diplomatinė tarnyba atkūrus nepriklausomybę”.
Šio darbo tikslas išnagrinėti Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą atkūrus nepriklausomybę.
Pirmoje dalyje trumpai apibrėžta diplomato asmuo.
Antroje dalyje parodoma oficialioji diplomatinės tarnybos uždaviniai.
Trečioje dalyje atskleidžiama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo saantykis su tarptautine teise.
Ketvirtoje dalyje parodoma, kad diplomatinė veikla nebuvo nutrūkusi okupacijos metu ir Lietuvos diplomatai tęsia jų, egzilo diplomatų, veiklą.
Penktoje dalyje kalbame apie konkretų laikotarpį Lietuvos diplomatijoje – 1990-1992 m. Šis laikotarpis geriausiai atspindi Lietuvos diplomatinės tarnybos formavimąsi bei veiklą atkūrus nepriklausomybę. Šioje dalyje prisiminsime tą tokią įvairią, kartais improvizuotą, netradicinę diplomatiją, kurią iš tikrųjų reiktų atkurti, aprašyti ir fiksuoti. Kai pasižiūri, ką fiksuoja Užsienio reikalų ministerija, tai ji pradeda nuo oficialių ambasadorių paskyrimų po pripažinimo, oficialių vizitų. Atodo, tik nuuo tada prasideda diplomatiniai santykiai, o jie yra prasidėję daug anksčiau ir žymiai įdomiau. Tą mūsų diplomatijos istorijoje būtinai reikia užfiksuoti.
Šeštojoje dalyje atskirai kalbėsime apie bendrą BaltijosValstybių Tarybos diplomatinę veiklą.
Septintoje dalyje nagrinėsime diplomatinius santykius su viena iš svarbiausių Lietuvai kaimynių –

Lenkija.
Paskutinėje – aštuntojoje dalyje rumpai apžvelgsime šiandieninę diplomatijos veiklą Lietuvoje.1. Tarptautiniai santykiai ir diplomatinė tarnyba
Tarptautiniai santykiai (international relations) reiškia pirmiausia tarpvalstybinius santykius, žodis “tauta” (nation) šiame derinyje yra ,,valstybės” sinonimas. Tarptautiniai santykiai yra skirstomi pagal veiklos sferas ir formas į politinius, diplomatinius, ekonominius, karinius, ideologinius, teisinius ir t.t. ir teritoriniu atžvilgiu į globalinius, tarpregioninius, regioninius, subregioninius, daugiašalius ir dvišalius.
Užsienio politika yra bendras valstybės kursas tarptautiniuose reikaluose, vykdomas įvairiomis, pirmiausia diplomatinėmis priemonėmis. Jo principai reguliuoja valstybės santykius su kitomis valstybėmis.
Koks turi būti idealus diplomatas? Yra keli varijantai.
Pirmasis surašytas Ottaviano Maggi dar XVI amžiaus pabaigoje išleistoje knygoje De legato. Ten nurodoma, koks turėtų būti idealus diplomatas. Ambasadorius privalo išmanyti teologiją, suvokti Aristotelį ir Platoną, sugebėti išsipainioti iš kebliausių situacijų, naudodamas teisingą dialektinę formą, turi būti matematikos, arrchitektūros ir muzikos ekspertas, kalbėti ir rašyti lotyniškai, mokėti graikų, ispanų, prancūzų, vokiečių ir turkų kalbas. Be to, jis turi pažinti istoriją, nusimanyti geografijoje ir, aišku, būti politinis ekspertas. Jis taip pat turi rodyti gerą poezijos skonį.
Rusijos carienės Jekaterinos II motina princesė von Zerbst laiške Frydrichui Didžiajam prašė į Peterburgą pasiūsti dailios išvaizdos jauną ambasadorių. Pasiuntiniai, skiriami į Olandiją ar Vokietiją, turėjo būti pajėgūs daug išgerti – ir neprisigerti.
Tačiau tai diplomatų sąlygos iš praeities. Mūsų dienų pasaulis turi kitus standartus, pagal br
ritų formulę šiandien svarbiausia ambasadoriaus kvalifikacija yra moralinis asmens integralumas. Jis turi būti teisingas, sugebėti ramiai kontroliuoti nepaprastas situacijas (ir pats save), būti preciziškas, kantrus, kuklus, laikytis etiketo. Jis jokiu būdu negali būti pasipūtęs ir pompastiškas. Ir būtiniausia – lojalumas Prezidentui ir vyriausybei.2. Lietuvos diplomatijos uždaviniai
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija yra pagrindinė Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, įgyvendinanti Lietuvos užsienio politiką ir koordinuojanti visų kitų institucijų veiklą šioje srityje. Ministerijos misiją sudaro visapusiškas Lietuvos Respublikos interesų atstovavimas tarptautinėje arenoje, kurį sąlygoja valstybės užsienio politikos tikslai. Atstovaudama valstybės interesams Ministerija palaiko diplomatinius santykius su daugeliu užsienio valstybių, siekia Lietuvos integracijos į tarptautines politines, ekonomines ir karines struktūras ir organizacijas, įtvirtina šalies ekonominius kontaktus užsienyje, skatina eksportą ir investicijas, rūpinasi teigiamo Lietuvos įvaizdžio formavimu užsienyje.
,,Lietuvos diplomatija turi ginti Lietuvos valstybinius bei tautinius interesus, komunikacijos priemones naudodamasi visais jai prieinamais būdais. Ji turi teikti informaciją apie Lietuvą, jos tautą, istoriją, papročius, politiką, vertybes, turi padėti kurti patvarius ryšius su kitomis valstybėmis”. Tokiais žodžiais ambasadorius V.A. Dambrava savo studijoje ,,Viešoji diplomatija” apibūdina Lietuvos diplomatijos uždavinius. Lietuvos diplomatijai keliami uždaviniai yra vienodi visame pasaulyje, ten, kur reziduoja Lietuvos pasiuntiniai: Pekine ir Londone, Atėnuose ir Maskvoje, Seinuose ir Vašingtone Gali skirtis tik jų vykdymo būdai.3. Lietuvos nepriklausomos valstybės at
tkūrimas ir tarptautinė teisė
Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių, nepriklausomybės atkūrimas yra unikalus politinis ir teisinis reiškinys, kuriam sunku rasti analogą tarptautinės teisės istorijoje. XX a. Lietuvos nepriklausoma valstybė atkurta du kartus. Abu šie atvejai, turėdami skirtingus tarptautinius teisinius pagrindus, yra labai reikšmingi ir įdomūs ne tik istorijos ar politikos mokslams, bet ir tarptautinei teisei.
Nebūdamas 1990 m. kovo 11 d. Akto tarptautiniu teisiniu pagrindu, apsisprendimo principas vis dėlto turi didžiulę politinę reikšmę, stiprina atkurtos nepriklausomos valstybės tarptautinę poziciją. Kad lietuvių tautos apsisprendimas buvo neabejotinas ir nedeklaratyvus, patvirtina 1991 m. vasario 9 d. plebiscitas, kurio metu daugiau kaip 3/4 Lietuvos gyventojų slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika. Šis teiginys, įtvirtintas 1991 m. vasario 11 d. konstituciniame įstatyme, tapo pamatiniu valstybės principu, o vėliau, 1992 m., konstitucine norma.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas parodė, kad šiuolaikinė tarptautinė teisė nėra pajėgi aiškiai atsakyti į kai kuriuos per pusę amžiaus tarpvalstybinių santykių arenoje kilusius klausimus. Kartu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesas tapo galimybe patikrinti teorinių išvadų teisingumą ir teorines dogmas vertinti lanksčiau. Dėl to nemažai iki tol atrodžiusių aiškių ir neginčijamų tarptautinės teisės postulatų buvo kitaip interpretuoti. O visiškai konkrečiai kalbant, – tarptautinės teisės principai padėjo paaiškinti, kodėl dabartinė Lietuvos Respublika nėra nauja valstybė, o yra tapati 1918-1940 metų Lietuvos valstybei. Ga
alima buvo pastebėti, jog šia nuostata buvo grindžiama Lietuvos Respublikos pozicija derybose su buvusia TSRS, o dabar – su Rusija, požiūris į TSRS skolas, į TSRS turto padalijimą, ja grindžiami reikalavimai atlyginti okupacijos metu padarytą žalą, grąžinti diplomatinių atstovybių pastatus Paryžiuje, Romoje, žemės sklypą Vakarų Berlyne. Valstybės tęstinumas ir identitetas įgalino atkurti diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis, atstatyti LR narystę kai kuriose tarptautinėse organizacijose, buvo reikšmingos sprendžiant pilietybės, nuosavybės teisių atstatymo klausimus, daugelį kitų konkrečių dalykų.
Vienaip ar kitaip vertinant, šiandien turime pagrindą sakyti, kad tarptautinė teisė pajėgė garantuoti Lietuvos Respublikos egzistavimą pakankamai ilgą aneksijos laiką ir sudarė teisines sąlygas jos nepriklausomybei atkurti.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procese ir to, kaip reikėjo praktiškai pasiekti, kad Lietuva vėl būtų traktuojama kaip nepriklausoma valstybė, kad su ja būtų deramasi tarptautinės teisės lygmenyje. Teorizuoti nepalyginti lengviau.
Jau 1998 m. vasario mėnesį Lietuvos Respublika buvo užmezgusi diplomatinius santykius su 117 valstybių;- užsienio valstybėse jau turėjo 24 ambasadas, 9 konsulatus, 6 atstovybes prie tarptautinių organizacijų;- 37-iose tarptautinėse organizacijose Lietuva dalyvavo kaip narys, 7-iose – stebėtojo teisėmis;- Lietuvos Respublika jau yra pasirašiusi 496 tarptautines sutartis ir prisijungusi prie 135 daugiašalių konvencijų. Tai rodo, kad Lietuvos Respublika per labai trumpą laiką aktyviai įsijungė į tarptautinės teisės normų kūrimo ir plėtojimo procesą.

4. Lietuvos diplomatinė tarnybos tęstinumas

Lietuvos diplomatinė tarnyba – vienintelė nepriklausomos Lietuvos institucija, sugebėjusi tarptautinėje plotmėje išsaugoti valstybės tęstinumą ir – kaip sakė vienas iškilių senosios kartos diplomatų Kazys Lozoraitis – ,,skelbė pasauliui tylėti priverstos Lietuvių tautos valią ir ryžtą būti nepriklausoma”. Lietuvos diplomatinė tarnyba, įkurta 1918 m., sutrukdyta bet nesutrikusi 1940, tapo svarbia grandimi, jungiančia tarpukario ir 1990 m. nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos Respubliką ir simbolizuojančia mūsų valstybės tęstinumą.
Lietuvos diplomatai dramatiškomis XX amžiaus aplinkybėmis, sugebėjo išlikti veiksnūs – ir penkiasdešimt metų atstovauti agre.sijos išdavoje iš tarptautinio politinio žemėlapio išnykusiai valstybei. Šaltojo karo sąlygomis tai buvo unikali padėtis ir ypatinga misija. Jos priešaky 1940-83 metais stovėjo Stasys Lozoraitis, o nuo 1983 m. – Stasys Antanas Bačkis kartu su maždaug 40 bendradarbių. Trys iš jų – pats S.A.Bačkis, V.Balickas ir A.Simutis – išbuvo tarnyboje visą okupacijos laikotarpį. Šiems žmonėms jokie nepritekliai, padėties neaiškumas ar psichologinė įtampa neleido suabejoti užsibrėžtais tikslais. Tai – išskirtinis valstybingumo suvokimo ir profesionalumo pavyzdys.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui Rusijoje, kai Lietuvą pradėjo pripažinti tarptautinė bendrija, tuometinis Lietuvos egzilinės diplomatijos šefas Stasys Antanas Bačkis atsistatydino iš savo pareigų simboliškai perduodamas jas tuometiniam vėl nepriklausomos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui. Tokiu būdu diplomatinė tarnyba sugrįžo atgal į Lietuvą. Dar daug kas šiame kelyje laukia istorikų ir politologų žvilgsnio – toks renginys kaip šiandien turi turėt tęsinių.
Būtent šiame istoriniame kontekste šiandienės Lietuvos diplomatijos uždavinių vykdymas yra ypatinga atsakomybė ir įpareigojimas. Kaip besikeistų mus supantis pasaulis, kokių integracinių procesų dalyviais mums tektų būti, Lietuvos interesų formulavimas, atstovavimas ir gynimas lieka esminiu valstybės gyvavimo veiksniu.

4.1. Egzilinė Lietuvos diplomatinė tarnyba

Egziline Lietuvos diplomatine veikla pavadinome Lietuvos diplomatinę tarnybą 1940-1990 metais. Šis laikotarpis yra išskirtinis ir jis tiesiogiai nėra apimamamas šiame darbe, tačiau jis labai svarbus norint aiškiau suvokti Lietuvos diplomatinės tarybos veiklą atkūrus nepriklausomybę. Egzilinė diplomatija, atkūrus nepriklausomybę, tapo oficialiai pripažįstama, ir josios ,,pogrindžio” veiklos mes negalime pamiršti ir nepaminėti šiame darbe. Šio laikotarpio diplomatinę veiklą sąlyginai galėtume pavadinti nepripažinimo politika.
Žvelgiant ‘instituciškai’ – egzilinės diplomatijos pradžioje Lietuvos diplomatinę tarnybą sudarė 5 oficialiai veikusios pasiuntinybės, 1 vietos valdžios toleruotinas nuosaikus diplomatinis atstovavimas Prancūzijoje bei 2 generaliniai konsulatai ir 3 konsulatai. Laikui bėgant, jų skaičius dėl įvairių priežasčių mažėjo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo likusios 3 oficialiai tebeveikusios atstovybės Vašingtone, Londone, prie Švento Sosto, pusiau oficialiai veikęs Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1 generalinis konsulatas Niujorke ir 4 generaliniai garbės konsulatai Čikagoje, Los Andžele, Toronte bei Karakase.
Okupacijos laikotarpiu Lietuvos diplomatinė tarnyba, vadovaujama aukščiausiojo Lietuvos valstybės de jure legalaus pareigūno Stasio Lozoraičio-vyresniojo (1942-1945 laikinai S.Lozoraitį pavadavo J.Šaulys), įvairiomis formomis energingai kovojo už Lietuvos laisvę ir valstybingumo atkūrimą. Svarbiausias diplomatinės tarnybos uždavinys okupaciniu laikotarpiu – rūpintis, kad Vakarų pasaulis nepripažintų prievartinės Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Iš dalies šį tikslą pasiekti pavyko. Nes JAV niekada nepripažino prievartinio ir neteisėto Lietuvos Respublikos inkorporavimo į TSRS, Vašingtone veikė nepriklausomos Lietuvos diplomatinė atstovybė. 1991 m. rugsėjo 6 d. JAV ir Lietuvos diplomatiniai santykiai vėl buvo atnaujinti.
1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretorius Sumner Welles, remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad JAV nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSSR sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas (kurios netrukus buvo užšaldytos). Ir vėliau ne kartą iš Vašingtono skambėjo vieši pareiškimai dėl Lietuvos aneksijos bei okupacijos nepripažinimo. Nepripažinimo politikos perspektyvos kurį laiką atrodė labai miglotos po to, kai 1975 m. liepos mėnesį JAV prezidentas Gerald Ford pasirašė Helsinkio aktą. Šis. parašas leido sovietams teigti, jog pripažindamos pokarinių sienų Europoje teisėtumą JAV tuo pačiu legitimizuoja ir Baltijos valstybių inkorporaciją į Sovietų Sąjungos sudėtį. Ta proga 1975 m. lapkričio 13 d. JAV Atstovų rūmai priėmė rezoliuciją, konstatuojančią, kad Helsinkio aktais legitimizuojamos sienos Europoje neliečia Baltijos valstybių, t.y. kad JAV ir toliau nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos. Vėliau, devintajame dešimtmetyje, JAV diplomatai (pvz., JAV ambasadorius prie ESBK Max Kampelman), remdamiesi Sovietų Sąjungos Helsinkio aktais prisiimtais įsipareigojimais, ne kartą reikalavo, kad sovietai pasitrauktų iš okupuotų Baltijos valstybių teritorijų. Ypač reikšmingos paramos kovotojai už laisvą Lietuvą susilaukė iš prezidento Ronald Reagan administracijos. Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungos sudėtį nepripažinimo politikos, gal ir ne visada nuosekliai, laikėsi ir dauguma kitų Vakarų valstybių.
Lietuvių diplomatinis korpusas vienintelis Vakarų šalyse simbolizavo valstybingumo tęstinumą ir nuolat primindavo sovietinės okupacijos padarinius. Lietuvos diplomatinio korpuso likvidavimas būtų reiškęs tam tikrą sovietinės užsienio politikos pergalę, net jei okupacijos nepripažinimo politikos Vakarų valstybės ir toliau nebūtų atsisakiusios. Ir tokiam tikslui siekti buvo metamos sovietinių specialiųjų tarnybų pajėgos, kurioms buvo iškelti keli einamieji uždaviniai: surinkti tikslią informaciją apie diplomatus ir jų tikslus, bendravimą su kitų valstybių politikais ir užsienio politikos žinybomis, ryšius su lietuvių išeivijos politinėmis organizacijomis, aktyvių Lietuvos laisvės bylos puoselėtojų tarpusavio santykius ir pan.
Lietuvos diplomatinei tarnybai iki 1990 m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po S.Lozoraičio-vyresniojo mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone dr.Stasys Bačkis. Šiame poste dr.S.Bačkis dirbo iki pat Lietuvos Nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo (1991 m. rugsėjo 6 d.). Tiesa, nuo 1987 m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone Stasiui Lozoraičiui-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Finalinėje kovos už Lietuvos Nepriklausomybę stadijoje užsienyje likusi diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais. Tie diplomatinės tarnybos nariai, kuriems leido amžius (S.Lozoraitis-jaun., V.Dambrava ir kiti), vėliau sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą.5. Lietuvos diplomatija 1990 – 1992 metais
Atkurtos Lietuvos valstybės pats pirmasis laikotarpis po 1990-ųjų kovo 11-osios buvo toks trapus, kad buvo labai didžiulė diplomatinių santykių svarba, siekiant tarptautinio pripažinimo ir apsaugos. Galima pasakyti, kad šia kryptimi buvo dirbama dar prieš valstybės atkūrimą. Tai buvo preventyvi diplomatija, kuriama palanki atmosfera su pačiomis svarbiausiomis valstybėmis: Rusija – tuomet dar Sovietų Sąjunga, Lenkija (mūsų deputatų vizitas į Varšuvą 1990 m. pradžioje ir susitarimas su ,,Solidarumo” frakcija). Po Kovo 11-osios, kai grėsė realus pavojus, geriausia politinė apsauga nuo sovietų smurto būtų buvęs Lietuvos valstybės pripažinimas didžiųjų valstybių. Tas smurtas (iš tikrųjų buvo paruoštas jau kovo 12 dieną, tik neduota Maskvos sankcija jo vykdyti) tada būtų suvokiamas kaip agresija prieš nepriklausomą valstybę. Deja, mums teko susidurti su tokia tikrove, kai įtakingiausia ir labiausiai nepriklausoma pasaulio valstybė, matyt, šiek tiek pakeitė savo nuomonę. Per vieną parą.
Dar nebuvome suvokę, jog mūsų kreipimasis į pasaulį pripažinti valstybę yra sudėtingesnis uždavinys, nors iš tikrūjų Lietuvos valstybę gana daug šalių pripažino. Ji buvo jau anksčiau pripažinta, o aneksija ir inkorporacija į Sovietų Sąjungą nebuvo pripažįstama. Netrukus paaiškėjo, jog problema yra vyriausybės pripažinimas ir diplomatinių santykių užmezgimas būtent su Lietuvos valstybe. Taigi diplomatiniai santykiai, kurių siekėme, būtų reiškę valstybės apsaugą ir išsaugojimą, kartu įtvirtinant pasaulyje sampratą, kad ne tik vėl yra Lietuvos valstybė, bet yra pripažįstama ir jos vyriausybė, bendradarbiaujanti su kitomis pasaulio vyriausybėmis.
Pirmiausia, ką mes tardome ir panaudojome savo išorės ryšiams tuo laikotarpiu, tai išlikę pasaulyje ir pripažįstami nepriklausomos Lietuvos Respublikos diplomatai. Viešai veikė atstovas Jungtinėse Valstijose – Vašingtone, taip pat konsulai Niujorke, Čikagoje, Los Anžele, atstovas vatikane. Jungtinėje Karalystėje labai tyliai, kur generalinis konsulas Haris Lapas buvo paskirtas 1989 metais, ir Venesueloje, kur Vytautas Dambrava buvo paskirtas konsulu vieną dieną prieš nepriklausomybės paskelbimą. Juos skirdavo teisėtai veikusios Lietuvos diplomatinė starnybos vadovai – diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis, o nuo 1983 –ųjų jo įpėdinid Stasys Bačkis. Tie paskyrimai buvo pripažįstami Valstybės deparatamente ir kitur. Taigi mes šiokios tokios atramos vienur kitur turėjome.5.1. Pirmieji diplomatai ir atstovybės
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas iš neatidėliotinų uždavinių buvo diplomatinės tarnybos atkūrimas. Vėl reikėjo pradėti nuo pirmojo žmogaus, nuo pirmojo memorandumo, nuo pirmojo projekto. Laimė, buvo daug išsimokslinusių žmonių, nors ne visi buvo pašaukti diplomatijai. Ne visi pajėgė suprasti, kad diplomatinė scena yra visas pasaulis, o diplomatinė mokykla – patsai gyvenimas.
Atstovai, kurie dirbo atstovaudami nepriklausomai Lietuvai iš ankstesnių laikų, buvo labai atsakingi garbingo amžiaus žmonės: Anicentas Simutis, Vincas Balickas. Savo politiniu aktyvumu ir buvimu pačioje svarbiausioje vietoje išsiskyrė, jau kelis kartus anksčiau minėtas, Stasio Lozoraičio jaunesniojo darbas Vašingtone. Jis ten buvo paskirtas ir dirbo nuo 1983 netų.
Žinoma, Lietvos vyriausybė rūpinosi sukurti ir naujų atstovavimo būdų, net ir neturėdami tokio vyriausybės pripažinimo, kuris leistų paskirti ambasadorius. Taip tekdavo paskirti atstovus arba Prezidiumo aprendimu, arba tiesiog Aukščiausios Tarybos Pirmininko laišku įgalioti vieną ar kitą asmenį atstovauti Parlamentui, Lietuvos Respublikai. Labai buvo džiugu, kad jie buvo pripažįstami de facto. Taip buvo 1990 m. balandžio mėnesį, Aukščiausios Tarybos Pirmininkui laišku įgaliojus Ričardą Bačkį atstovauti, kaip kas suprato – ar Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, ar Parlamentui, ar Lietuvos reikalams.
1990 metų rudenį Osle buvo atidarytas pirmasis Lietuvos informacijos biuras, kuriam vadovavo advokatas Leonas Boddas, savo kontoroje paskyręs viną kambarį. Jis gavo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įgaliojimus, ir vėlgi itin pažymėtina, kad į to biuro atidarymą atėjo Norvegijos užsienio reikalų viceministras. Tokie veiksmai, ir daugiau negu veiksmai, parodantys Lietuvos valstybės pripažinimą, buvo labai svarbūs. Juk tos šalys tebebuvo labai varžomos Sovietų Sąjungos spaudimo, savaip interpretuojamo Helsinkio susitarimo apie sienų neliečiamumą ir panašiai.
Tą rudenį ir žiemą jau veikė keli informacijos biurai. Londone, šalia patyrusio Vinco Balicko, buvo paskirtas Gražvydas Kirvaitis. O Briuselyje, Adolfo Venskaus gerų ryšių su krikčionimis demokratais dėka, buvo atidarytas lyg ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos biuras, kuris dirbo kaip valstybės reikalų atstovybė.5.2. Diplomatiniai santykiai Maskvoje
Lietuvos diplomatinis darbas, nors ir neoficialus, Maskvoje po Sovietų Sąjungos Lietuvos okupacijos prasidėjo dar 1989 metais, t. y. po rinkimų į Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimą. Jau tada kiekvienas iš išrinktųjų deputatais, turėjo galimybę nuolat susitikinėti su Maskvoje akredituotais įvairių šalių diplomatasi. Tokiu būdu, vienaip ar kitaip, aktyviau ar mažiau aktyviai, diplomatinėmis priemonėmis tam tikra prasme buvo įmanoma daryti įtaką vis artėjančiam tarptautiniam Lietuvos pripažinimui de jure ir de facto.
Savotiška situacija klostėsi Maskvoje. Lietuvos SSR vyriausybės atstovybė prie Sovietų Sąjungos vyriausybės buvo mūsų lengvai transformuota į Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovybę, o kitų užsienio ambasadų buvo traktujama kaip Lietuvos valstybės atstovybė Maskvoje. Žinoma, Sovietų Sąjunga traktavo ją po senovei. Ten buvęs mūsų atstovas Egidijus Bičkauskas kartu buvo ir Lietuvos parlamento narys, ir SSRS liaudies deputatas. Nors Lietuvoje buvo atšaukti SSRS liaudies deputatų įgaliojimai (nes būtų absurdiška dirbti dvejose valstybėse valstybinėj tarnyboj), tačiau šie kolegos turėjo pažymėjimus ir galėjo laisvai įeiti į Kremlių, į aukščiausiąją Tarybą. Tai buvo savotiška situacija, kuria jie naudojosi. O 1991 m. spalio mėnesį E. Bičkauskas buvo paskirtas Lietuvos Respublikos laikinuoju reikalų patikėtiniu Sovietų Sąjungoje. Taigi ir dabar tiems Rusijos politikams, kurie kalba apie kažkokias neliečiamas buvusios Sovietų Sąjungos sienas, turime priminti, kad Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta dar pačios SSRS ir 1991 m. rudenį buvo paskirtas oficialus Lietuvos atstovas Sovietų Sąjungoje.
Pagrindinės tuometinio laikotarpio Lietuvos atstovybės Maskvoje darbo kryptys ir uždaviniai:
1. Išorinio įvaizdžio kūrimas;
2. Diplomatiniai santykiai su SSRS;
3. Diplomatiniai santykiai su kitomis valstybėmis.
Visos šios kryptys buvo pakankamai svarbios. Šiandien atrodantys nedideli pokyčiai, pavyzdžiui, virš atstovybės durų atsirado nepriklausomos Lietuvos vėliava, buvo pakeista iškaba, nurodanti, jog čia ne LSSR nuolatinė atstovybė prie SSRS Ministrų Tarybos, o kaip tarpinis variantas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovybė, tačiau ne prie kokios nors SSRS institucijos, tai turėjo visai kitokią prasmę ir reikšmę. Atstovybės apsaugą pradėjo įgyvendinti Lietuvos policija su savo uniforma, – taip pat buvo svarbu. Būtina paminėti, jeigu ne Lietuvos bičiulis Arkadijus Murašovas, tuomet buvęs Maskvos milicijos vadovas, tikriausiai būtų buvę daug problemų – aiškintis vos ne kas antrą dieną su besilankančiais vietinės milicijos pareigūnais (aišku, veikiančiais pagal atitinkamus nurodymus). Tačiau reikia pasakyti, kad niekas ypatingai nestebino, net kaip viename statybos valdybos, esančios tiesiai prieš atstovybę, kabinete įsikūrė KGB darbuotojai, apie kuriuos, beje, pranešė tie patys maskviečiai iš minėtosios statybos valdybos.5.2.1. Diplomatiniai santykiai su kitomis valstybėmis
Vienas pagrindinių atstovybės Maskvoje uždavinių buvo santykiai su Vakarų valstybių diplomatais bei politikais. Pirmosiomis dienomis jie buvo pakankamai atsargūs. Nedaug kas ryždavosi apsilankyti lietuvių atstovybėje. Dažnai susitikimai vykdavo tiesiog gatvėje. Galbūt kolegos ir buvo teisūs, nes vėliau tapo žinoma – pasiklausymas atstovybėje vyksta. Tačiau laikai keitėsi. Pirmasis diplomatinis limuzinas su Švedijos karalystės vėliavėle, pirmasis oficialus susitikimas su šios šalies ambasadoriumi visiems Lietuvos ambasados darbuotojams, ir visai Lietuvai, buvo labai svarbus įvykis. Atitinkami priėmė Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių ambasadoriai. E. Bičkauskas patebėjo, ,,jog kiekvieną dieną mūsų darbas ima nebesiskirti nuo Maskvoje oficialiai akredituotų ambasadų vykdomų funkcijų”.5.2.2. Tylioji parlamentarų diplomatija
Tylioji parlamentarų diplomatija irgi buvo svarbi. Tokiai diplomatijai galima prisirti Kazimiero Antanavičiaus keliones į Kanadą, Australiją ir kitur. ,,Liaudies deputatai”, kurie Lietuvoje jau nebuvo SSRS liaudies deputatai, bet Maskvoje vis dėl to buvo tokiais pripažįstami. Jie galėjo ten visur lankytis. Keli jų buvo įgalioti kaip delegacija dirbti Maskvoje, švelninti nesusipratimus, informuoti apie Lietuvos teisėtus ir ramius siekius. Ta grupė buvo ir išvardinta, oficiailiai deleguota, o kiti žmonės važiuodavo deleguoti Aukščiausios Tarybos Pirmininko pas Borisą Jelciną, pas Aleksandrą Ruckojų. Taip pat du profesoriai, kurie galėjo naudotis SSRS liaudies deputato pažymėjimu, – Vytautas Laurušas ir Alfredas Smailys. Aukščiausios Traybos Pirmininko pavedimu kontaktavo su Michailu Gorbačiovu, su maršalu Sergejumi Achromejevu. Jie nuvežė Aukščiausios Tarybos Pirmininko laiškus ir po sausio žudynių, kuomet tvyrojo visiškas netikrumas, kad ta beprotybė gali pasikartoti. Būtent palaikant kontaktus buvo švelninama situacija ir renkama informacija, ką jie ten galvoja. Buvo siūloma mažinti įtampą, kol spręsime klausimą, kad neįvyktų sprogimas ar kokie provokaciniai veiksmai. Buvo tikimasi, kad M. Gorbačiovas galbūt pasirūpins perkelti Vladimirą Uschopčiką. Jis to nepadarė. Buvo tariamasi dėl pastatų grąžinimo – o Maskva vis siūlė pasidalinti juos pusiau su M. Burokevičium. Nebuvo tai tikros derybos, bet vis dėlto buvo kalbamasi. Taigi kalbamasi, o ne kariaujama. Todėl drąsiai galime sakyti, kad tokia diplomatija taip pat atliko svarbų vaidmenį.5.2.3. Diplomatų santykiai su žiniasklaidos atstovais
Labai svarbūs buvo kontaktai su Maskvos bei Vakarų valstybių žiniasklaidos atstovais. Jau 1990-ųjų balandžio 3 d. buvo surengta pirmoji Maskvoje spaudos konferencija. Joje E. Bičkauskas papasakojo apie situaciją Lietuvoje, santykius su Sovietų Sąjunga. Maloni staigmena buvo, jog į konferenciją susirinko daugiau kaip 150 žurnalistų, ją filmavo apie 20 televizijos kompanijų atstovų iš įvairiausių valstybių ir Maskvos. Santykiai su žurnalistais (be tam tikrų niuansų ir, aišku, provokacijų) susiklostė tikrai geri. Ypač tai pasakytina apie radijo stotį ,,Echo Moskvy”, centrinę SSRS televiziją, kai kuriuos laikraščius. Dauguma jų nedviprasmiškai palaikė Lietuvos siekius. Ne be jų pastangų (gerąja prasme) Centrinės televizijos vadovas buvo pareišks: ,,Lietuvos atstovas mūsų televizijoje pasirodys tik per mano lavoną”. Nepaisant to, draugai įvairiais būdais, kartais net demonstratyviai atsisakydami rodyti mums nepalankius reportažus ir apie tai garsiai pareikšdami, sugebėdavo įveikti šiuos barjerus, tuo nusipelnydami didžiausios lietuvių diplomatų pagaros ir palankumo.5.2.4. Alternatyvų diplomatija
Aptarsime dar vieną specifinį momentą – kokie buvo toje diplomatijoje naudojami būdai savo tikslams pasiekti. Šiuos būdus galime sąlyginai pavadinti alternatyvų diplomatija. Tai buvo vaisingas kelias. Štai atsiduriame konfrontacijoje su Sovietų Sąjunga. Nors ir pačią pirmą dieną Lietuva pasiūlo normalizuoti santykius, pradėti derybas, tačiau Maskva dar sąmoningai nepribrendusi kariuomenės išvedimui ir traktuoja mus kaip kokius blogus žmones, kuriuos reikia sunaikinti. Bet jau turėta ryšių su Rusija, jos demokratais. Rusijos Federacija jau pati siekė savarankiškumo, ir todėl buvo galima su jais prsdėti derėtis.
Pirmasis susitikimas su Borisu Jelcinu įvyko 1990 metų pavasarį, gegužės mėnesį, V.Landsbergiui vykstant į Prahą prezidento Vaclavo Havelo kvietimu. Jis buvo pirmas užsienio valstybės vadovas, kuris ištiesė ranką. Su B.Jelcinu V. Landsbergis tada labai slapčiomis susitiko Maskvoje ir pasitarė, ką veiks ir kokie turi būti ateityje Lietuvos ir Rusijos santykiai. Po to vasarą Latvijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Anatolijus Gorbunovas išpuoselėjo itin gerą idėją – pakviesti B. Jelciną atostogų į Jūrmalą prie Rygos. Buvo sukviestas baltijos valstybių Tarybos eilinis posėdid ten, kur ilsėjosi B. Jelcinas, ir įvyko keturių valstybių posėdis. Keturių šalių bendru komunikatu pradėtos rengti dvišalės sutartys. Tai realizuota po metų, 1991 m. lietos mėnesį pasirašius tarpvalstybinių santykių sutartį su Rusija.
Ne tiktai Vakaruose, bet ir Lietuvoje šiai krypčiai buvo labai nepritarta. Aukštus postus užimantys asmenys manė, kad B. Jelcinas ,,neturi jokios ateities”. Mūsų likimas vis tiek esąs M. Gorbačiovo rankose, o mes jį erziname, pradėję diplomatiją su B. Jelcinu. Pasirodė, kad vis dėlto tas pasirinkimas buvo teisingas, ir su Rusija mes ėjome į priekį. Tai Sovietų Sąjunga nebeturėjo ateities. Šie diplomatai dirbo su Rusija, dirbo su kitomis respublikomis ir visiškai palaikė jų nepriklausomybę. Jie matė, kad M. Gorbačiovas nebejaučia žemės po kojomis, irstant Sovietų Sąjungai. Taip nebeliko ir paties M. Gorbačiovo problemos, ji tapo panaikinta kitu būdu.6. Baltijos Valstybių Taryba
Buvo sukurta Baltijos Valstybių Taryba, tai tokia struktūra, kuri jungė valstybių ir parlamentarų vadovus, vyriausybių vadovus ir užsienio reikalų ministrus. Čia vyko diplomatinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos tarpusavio santykių darbas, bendro fronto formavimas bei išlaikymas, nors kai kada buvo juntami ir skirtumai, skirtingos nuostatos. Latvija ir Estija nebuvo paskelbusios visiškos nepriklausomybės. Jos nėjo Lietuvos keliu, neparėmė solidariai, paliko sau rezervą atsitraukimui, jeigu kam nors kitam blogai baigtųsi. Visiems baigėsi gerai. Bet šioje struktūroje, Baltijos Valstybių Taryboje, visus dokumentus priiminėjo kaip trys nepriklausomos valstybės. Valstybių atstovai pasisakydavo, nuspręsdavo nepriklausomų valstybių vardu, ir po to vykdavo diplomatiniai pasiuntiniai į Rytus ir į Vakarus. Tai buvo koordinuota, konsiliduota diplomatija.7. Diplomatiniai santykiai su Lenkija
Lenkai laikė lietuvius sąjungininkais kovoje su sovietų imperija. Lenkijos ir Lietuvos demokratinės opozicijos, nors atskirai susiformavusios, buvo idėjiškai artimos.
Po 1989 m. rinkimų Lenkijoje ir 1990 m. rinkimų Lietuvoje atsirado galimybė užmegzti bendradarbiavimą ir oficialius ryšius. Net daugiau, Solidarumas ir Sąjūdis turėjo realios įtakos savo šalių politikai.
Savotiškai klostėsi santykiai su Lenkija. Lietuvos santykiai su jokia kita valstybe nepatyrė tokios prieštaringos raidos kaip santykiai su Lenkija. Pagal santykių pobūdį joje nuo 1990 metų galima išskirti tris etapus: pirmajam (1990 metų kovas–1991-ųjų rugpjūtis) būdinga besąlygiška Lenkijos parama Lietuvos nepriklausomybės siekiams (išskyrus oficialų jos pripažinimą), antrąjį (iki 1994 metų) charakterizuoja didėjanti įtampa ir priešiškumas, pastebimai sustiprėję 1991 metų pabaigoje – 1992 metų pradžioje.
1994 metais prasidėjęs glaudus šalių bendradarbiavimas, ypač politinis ir karinis, yra svarbiausias trečiojo etapo požymis.
Santykiai tarp kaimynų pablogėjo įvedus tiesioginį valdymą Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose. Pakilo tų rajonų gyventojų antilietuviškos nuotaikos, neigiamai reagavo Lenkija. Dėl šių priežasčių Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Lenkijos sutarties pasirašymas užtruko beveik dvejus metus. Ji buvo pasirašyta tik 1994 m. balanžio 26 d. Ši sutartis atvėrė kelią tolesniam dveijų kaimyninių šalių bendradarbiavimui.
1991 m. pabaigoje Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius Lenkiją pavadino didžiausia grėsme Lietuvos saugumui, o tuometinis Lenkijos Prezidentas L. Valesa laiške Vytautui Landsbergiui valstybių santykius apibūdino kaip „artimus kritiškiems“ . Buvo net teigiama, kad santykiai tuo laikotarpiu buvo kai kuriais atvejais net „prastesni nei prieš karą“ . Nesutarimų kilo dėl dviejų problemų – oficialaus Vilniaus krašto, kaip neatsiejamos Lietuvos dalies, pripažinimo ir dėl lenkų mažumos padėties Lietuvoje. Vilniaus problema buvo susijusi su praeities vertinimu.
Lietuvos politikai siekė, kad sutartyje su Lenkija būtų pripažinta Vilniaus okupacija 1920 metais ir pažymėta, jog Lenkija atsisako visų teritorinių pretenzijų į Vilnių ir Vilniaus kraštą. Lenkija, teigdama, kad dabartinė situacija ir istorinė praeitis nesietini dalykai, atsisakė tokią nuostatą įtraukti į sutartį. Su Vilniaus kraštu tiesiogiai susijusi ir kita Lietuvos–Lenkijos santykių problema – lenkų mažumos padėtis Vilnijoje. 1991 m. rugsėjį Aukščiausioji Taryba paleido Vilniaus ir Šalčininkų vietines tarybas, kurių nariai, kaip buvo teigiama, palaikė 1991 m. rugpjūčio pučą Maskvoje bei siekė įtvirtinti politinę autonomiją šiuose rajonuose ir įvedė tiesioginį valdymą. Lenkijos politikai sprendimą paleisti vietines tarybas traktavo kaip kėsinimąsi į lenkų mažumos Lietuvoje teises ir identitetą. Situaciją dar labiau paaštrino kai kurie nacionalistiškai nusiteikuso Lietuvos politinio ir kultūrinio elito teiginiai. Bene didžiausio atgarsio susilaukė profesoriaus Z. Zinkevičiaus publikacijos, kai jis lenkus, gyvenančius Vilnijoje, pavadino asimiliuotais ir savo identitetą praradusiais „polonizuotais lietuviais“. Jo įsitikinimu, kiekvieno išsilavinusio lietuvio pareiga yra šviesti ir „atlietuvinti“ tuos žmones Tuometiniai Lietuvos–Lenkijos santykiai buvo svarbi Lietuvos valstybės saugumo ir užsienio politikos formavimosi fazė. 1991–1993 metais dar tik besikuriančiai valstybei reikėjo ne tik atrasti savo vietą pasaulyje ar regione, jai reikėjo dar pačiai suvokti, kas ji yra ir ko turėtų siekti. Kaip parodė pokomunistinų šalių valstybingumo raidos analizė, politika, nukreipta į tam tikros tautos politinės bendruomenės raidą, atkūrimą, nebūtinai sutampa su demokratizacijos procesu. Problemų iškyla tada, kai nacionalinis identitetas, sukurtas lyg tam tikra įsivaizduojamos bendruomenės forma, įtvirtinanti ribų svarbą, supriešina save su kitoms politinėms bendruomenėms.
Kai krurie skundikai iš Lietuvos lakstė į Lenkiją, kėlė aut.onominius ir visokius kitokius reikalavimus. Šie skundikai buvo susiję su Maskva, kuriai labai nereikėjo gerų Lietuvos ir Lenkijos santykių. Ir taio kurį laiką davė efektą. Ilgainiui spaudimas tapo atviras, ir Lietuvos diplomatai pradėjo sakyti, jog turime draugiškas Skandinavijos šalis, Šiaurės Valstybių tarybą, ir tai gali būti mūsų alternatyvus kelias. Tai padėjo.1992 metų sausio mėnesį buvo pasirašyta deklaracija su Lenkija dėl valstybių tarpusavio santykių. Tačiau sutarčiai, kuri buvo ruošiama tuo pat metu ir gana ilgai (ypač intensyviai dirbama iš Lietuvos pusės), kita pus kėlė trukdančius reikalavimus, ir lietuviams reikėjo parodyti kantrybės. Lietuvos diplomatų tezė, kad mes galime orientuotis į Skandinaviją, matyt, privertė susimąstyti Varšuvoje. O galbūt Lenkija palaipsniui suvokė, kad sutarties su Lietuva jai dar labiau reikia negu Lietuvai, siekiant narystės Europos Sąjungoje.8. Šiandieninė diplomatija
Šiandien diplomatija yra toli pasistūmėjusi. Sienų su kaimynais klausimas praktiškai išspręstas, ekonominė diplomatija jau tampa veiklos prioritetu. Turime jau priimtą Diplomatinės tarnybos įstatymą (priimtas Lietuvos Respublikos 2002 m. balandžio 23 d.).
Pamažu politinius paskyrimus pakeičia išmintingai planuojama karjeros diplomatų kadrų politika. Aišku, mūsų diplomatijai dar ilgai trūks patirties, dar reiks laiko brendimui, tačiau sunkesnės darbo sąlygos diplomatą greičiau subrendina ir užgrūdina.
Šiandininiai diplomatų uždaviniai užsienio politikoje yra užtikrinti Lietuvos užsienio politikos tęstinumą ir patvirtinti, kad Lietuvos siekiai tapti Europos Sąjungos ir NATO nare, o taip pat geri kaimyniniai santykiai yra lygiaverčiai valstybės užsienio politikos tikslai.
Mūsų valstybė šiandien stipri. Pasaulis mus pažįsta ir pripažįsta kaip patikimus partnerius. Šiuo metu esame prie vieningos Europos slenksčio. Lieka jį sėkmingai peržengti ir įsitvirtinti Vakarų demokratijos erdvėje. Tai istorinis mūsų tautos ir valstybės sugrįžimas į Vakarų civilizacijos kelią, kuriuo ėjome šimtmečiais ir iš kurio prievarta daugiau nei pusamžį buvome išblokšti.
Patirtis rodo, kad diplomatų parengtis ir kompetencija yra geriausias argumentas, ginant valstybės ir jos piliečių interesus užsienyje. Todėl Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų ministerija ypatingai kreipia ypatingą dėmesį į diplomatinę parengtį: diplomatinio atstovavimo tinklo plėtrą, esamų ambasadų pritaikymą kintantiems poreikiams bei uždaviniams, diplomatų kvalifikacijos kėlimą, tinkamų darbo sąlygų užtikrinimą. Visa tai yra būtina sąlyga efektyviam LR atstovavimui užsienyje.
Aktyvi Lietuvos užsienio politika, grindžiama mūsų valstybės teisėtais interesais ir euroatlantinėmis vertybėmis, prisidės prie saugios ir stabilios tarptautinės aplinkos kūrimo, tuo sudarydama deramas sąlygas saugiam mūsų visų gyvenimui, Lietuvos ekonomikos ir žmonių gerovės augimui.
Šiuo metu yra 78 Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienyje (žiūrėti 1 lentelę prieduose), bei 7 atstovybės prie tarptautinių organizacijų (žiūrėti 2 lentelę prieduose).
Tačiau nėra viskas taip gražu kaip turėtų būti. Dar 1999 m. Užsienio reikalų komiteto pirminikas V. Dudėnas susidarė įspūdį po metinio ambasadorių sąskrydžio Vilniuje, kad Lietuvai savo tikslų užsienio politikoje efektyviai siekti trukdo kai kurių diplomatų nekompetencija bei pinigų stygius.
Labiausiai, anot V. Dudėno, nerimą kelią ,,Lėšų stygius. Diplomatijoje daug kas vyksta per įvairius suėjimus, neformalioje aplinkoje, tarkim, ambasadoriaus bute. Daugelio šalių ambasadoriai turi butus, kurie tinka sukviesti svečius kokteiliui ar vakarienei, o Lietuvos diplomatams tai neįmanoma”.Išvados
Užsienio politika yra bendras valstybės kursas tarptautiniuose reikaluose, vykdomas diplomatinėmis priemonėmis.
Lietuvos diplomatija turi ginti Lietuvos valstybinius bei tautinius interesus, komunikacijos priemones naudodamasi visais jai prieinamais būdais. Ji turi teikti informaciją apie Lietuvą, jos tautą, istoriją, papročius, politiką, vertybes, turi padėti kurti patvarius ryšius su kitomis valstybėmis.
Tarptautinė teisė pajėgė garantuoti Lietuvos Respublikos egzistavimą pakankamai ilgą aneksijos laiką ir sudarė teisines sąlygas jos nepriklausomybei atkurti.
Lietuvos diplomatai dramatiškomis XX amžiaus aplinkybėmis, sugebėjo išlikti veiksnūs – ir penkiasdešimt metų atstovauti agresijos išdavoje iš tarptautinio politinio žemėlapio išnykusiai valstybei.
Atkurtos Lietuvos valstybės pats pirmasis laikotarpis po 1990-ųjų kovo 11-osios buvo toks trapus, kad buvo labai didžiulė diplomatinių santykių svarba, siekiant tarptautinio pripažinimo ir apsaugos. Galima pasakyti, kad šia kryptimi buvo dirbama dar prieš valstybės atkūrimą. Tai buvo preventyvi diplomatija, kuriama palanki atmosfera su pačiomis svarbiausiomis valstybėmis: Rusija – tuomet dar Sovietų Sąjunga, Lenkija.
Tylioji parlamentarų diplomatija irgi buvo svarbi. Labai svarbūs buvo kontaktai su Maskvos bei Vakarų valstybių žiniasklaidos atstovais.
Buvo sukurta Baltijos Valstybių Taryba, kuri jungė valstybių ir parlamentarų vadovus, vyriausybių vadovus ir užsienio reikalų ministrus. Čia vyko diplomatinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos tarpusavio santykių darbas.
Šiandieniniai diplomatų uždaviniai užsienio politikoje yra užtikrinti Lietuvos užsienio politikos tęstinumą ir patvirtinti, kad Lietuvos siekiai tapti Europos Sąjungos ir NATO nare, o taip pat geri kaimyniniai santykiai yra lygiaverčiai valstybės užsienio politikos tikslaiNaudota literatūra
1. Agintas R. Lietuvos diplomatijai kenkia skurdas ir nekompetencija. // Respublika. 1999 m. rugpjūčio 2 d. P. 2.
2. Anušauskas A. KGB taikinys – diplomatai. // Lietuvos ryto priedas Extra. XXI amžiaus savaitinis žurnalas. 2002 m. spalio 14-20 d. Nr. 40 (202).
3. Bičkauskas E. Maskva. Pirmieji nepriklausomybės metai. // Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Lietuvos diplomatinės tarybos 80-čiui ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio vyresniojo 100-osioms gimimo metinėms skirtos tarptautinės konferencijos pranešimai. Vilnius. 1999. P. 218 – 224.
4. Bložė M. Knyga diplomatijos jubiliejui ir jubiliatui. // Politologija. 2000/4 (20). P. 148 – 156.
5. Dambrava V. A. Lietuvos diplomatija – trys šio šimtmečio bangos // Tėvynės Sargas. 1999. Nr. 1. (97). P. 69 – 77.
6. Kūrys P. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas ir tarptautinė teisė // http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/3/03kuris.html
7. Landsbergis V. Lietuvos diplomatija 1990-1992 metais. // Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Lietuvos diplomatinės tarybos 80-čiui ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio vyresniojo 100-osioms gimimo metinėms skirtos tarptautinės konferencijos pranešimai. Vilnius. 1999. P. 197 – 207.
8. Laurinavičius Č. Politika ir diplomatija. Kaunas. 1997.
9. Lietuvos bendradarbiavimas su JAV. // http://www.urm.lt/data/5/LF112182625_jav-l.htm
10. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Užsienio reikalų ministerijos misija. // http://www.urm.lt/data/2/index.php
11. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienyje. // http://www.urm.lt/data/7/index.php
12. LR Užsienio reikalų ministro Antano VALIONIO SVEIKINIMO ŽODIS Tarptautinės mokslinės konferencijos “Baltijos laisvė: Vakarų požiūris” dalyviams // http://www.urm.lt/view.php?cat_id=14&msg_id=1700
13. Maksimavičius P. Svarbiausia yra asmeniniai ryšiai. // http://www.ausra.pl/0211/PM1.html
14. Miniotaitė G. Lietuvos saugumo politika ir identitetas šiuolaikinių sagumo studijų požiūriu. // Politologija. 2001/3 (23).
15. Nekrašas E. Lietuvos regioninis identitetas: kas mes esame? // Seminarai. Atviros visuomenės kolegija. Vilnius. 1998.
16. Okinčisas Č. Lietuvos ir Lenkijos susitaikymas. // Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Lietuvos diplomatinės tarybos 80-čiui ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio vyresniojo 100-osioms gimimo metinėms skirtos tarptautinės konferencijos pranešimai. Vilnius. 1999. P. 239- 250.
17. Prezidento V.Adamkaus metinis pranešimas Seime 2003 02 24. Užsienio politika. // http://www.urm.lt/data/2/LF3207219_prez.htm
18. Užsienio politika // Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001-2004 metų veiklos programa. // http://www.urm.lt/data/5/LF11513271_vyriaus.htm
19. Valionis V., Ignatavičius E., Bričkovskienė I. From Solidarity to Partnership: Lithuanian-Polish Relations 1988–1998 // Lithuanian Foreign Policy Review. 1998, Nr. 2.
20. Valionis A. Užsienio politikos gairės. // http://www.urm.lt/data/2/index.php
21. Žalys V. Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918 – 1990. Trumpa raidos apžvalga. // http://www.urm.lt/data/32/LF51371522_ist.htm#Lietuvos%20diplomatin%EB%20tarnyba%201940-1990%20metais

Leave a Comment