LIETUVA IR ES

T U R I N Y S

ĮVADAS
Bendroji dalis 3
DĖSTYMAS
1. Europos Sąjungos ideologija 4
2. Europos Sąjungos teisė 12
3. Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimas 14
4. Europos Sąjungos politikos sritys 19
5. Europos Komiteto veikla Lietuvoje 24
IŠVADOS
Kokie yra narystės ES pliusai ir minusai 28
Literatūros sąrašas 31

ĮVADAS. BENDROJI DALIS

Europos Sąjungos istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti “Europos Bendrijų”, arrba “Europos Bendrija”, terminas.
Nuo 1993 m. “Europos Sąjungos” terminas imtas taikyti oficialiai. 1992 m. vasario 7 d. pasirašius Mastrichto sutartį (sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) iki tol vartojamas “Europos Bendrijos” terminas buvo pakeistas “Europos Sąjungos” terminu. Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungą sudaro trys sudedamosios dalys (ramsčiai): Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas), bendroji užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės beei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos.
Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.2 mln. kv. kilometrų, vienijanti 15 valstybių ir daugiau kaip 370 milijonų gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir st

tabilumo Europoje. Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas.
Europos Sąjunga:
• siekia Vieningos Rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui;
• vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiosiomis šalimis;
• vykdo bendrą politiką tokiose srityse, kaip: žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kita;
• kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą eurą.
1. Europos Sąjungos ideologija

Europos Sąjungos tikslai

Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo “glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio” (Europos Sąjungos sutartis).
Kiti ES tikslai:
• skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;
• ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įggyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;
• stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;
• plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse;
• pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų.

Pagrindiniai Europos Sąjungos principai yra šie:
• ekonominio pagrindo principas, kuris didina abipusę priklausomybę ir solidarumą;
• įstatymų viršenybės principas, pasireiškiantis privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Teisingumo Teismas;
• demokratinio sprendimų priėmimo pr

rincipas, kurį apibūdina kompromisai ir bendri susitarimai.

Europos Sąjungos ypatumai

Europos Sąjunga nuo kitų tarptautinių organizacijų skiriasi:
• ES teisės dominavimas prieš nacionalinę teisę. ES valstybės narės paklūsta ES privalomoms sutartims bei teisės aktams.
• Institucinės sąrangos unikalumas. Unikalumą apsprendžia tai, kad ES valstybės narės perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos ES interesus.
• Subsidiarumo principas. Visi sprendimai Europos Sąjungoje priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi. Jeigu sprendimą gali priimti žemesni valdžios lygmenys, vadinasi nėra reikalo jį patikėti aukštesniam lygmeniui.
• Įvairovė ir pagarba kultūriniam savitumui. Europos Sąjungą sudaro 15 skirtingų kultūrų valstybių, kurios gyventojai kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta savo religiją, turi specifinius nacionalinius ir kultūrinius tautos bruožus. Europos Sąjunga sudaro sąlygas šių kultūrų ir kalbų palaikymui ir skatinimui. Kiekvienas ES oficialus dokumentas yra verčiamas į vienuolika oficialių ES kalbų.
• Rūpinimasis žmogumi. Visa Europos Sąjungos politika iš esmės yra orientuota į ES valstybių narių bei jų piliečių gerbūvio užtikrinimą. Žmogus, jo rūpesčiai ir interesai – svarbiausi ES siekiai. ES suformavo tvirtą socialinę politiką, orientuotą į paprastų žmonių interesų gynimą.
• Ekonominė, politinė, socialinė sanglauda. Europos Sąjungos politika orientuota į siekį sumažinti atskirų Europos Sąjungos valstybių ir regionų ekonominio bei socialinio išsivystymo lygio sk

kirtumus. Ekonomiškai silpni regionai remiami finansiškai siekiant vystyti jų ekonominį pajėgumą. Europos Sąjunga sanglaudą skatina per įvairius struktūrinius fondus, Europos investicijų fondą ir kitas finansų įstaigas.
Svarbiausios Europos Sąjungos sutartys
Svarbiausios Europos Sąjungos sutartys yra Romos sutartis, Suvestinis Europos aktas, Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis, Amsterdamo sutartis. Šios sutartys tapo pagrindinėmis Europos Sąjungos kūrimosi, persitvarkymo gairėmis, jos laikomos pagrindiniu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendradarbiauja.
Romos sutartis – 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašyta sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija.
Suvestinis Europos aktas – 1986 02 17 d. Liuksemburge pasirašyta ( įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.) sutartis, peržiūrėjusi ir padariusi pakitimus Europos Bendrijų steigimo sutartyse.
Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis – 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašyta (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) sutartis, kuria įsteigta Europos Sąjunga.
Amsterdamo sutartis – 1997 spalio 2 d. Amsterdame pasirašyta sutartis, padariusi tam tikras Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarties ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisas.
Institucijos
Europos Sąjungą sudaro penkios pagrindinės institucijos – Europos Sąjungos Taryba (Taryba), Europos Komisija (Komisija), Europos Parlamentas, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai.
Kitos ES institucijos: Europos viršūnių taryba, Europos centrinis bankas, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Europos investicijų bankas, Pirmosios instancijos teismas, Ombudsmenas.

Piliečių teisės
ES Valstybių narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Tai reiškia, kad ES pilietis gali:
• nevaržomai judėti ir apsigyventi bet ku
urioje ES valstybės narės teritorijoje;
• dirbti ir mokytis bet kurioje ES valstybėje narėje;
• balsuoti ir kandidatuoti tiek vietiniuose, tiek visos ES mastu rinkimuose toje šalyje, kurioje jis gyvena;
• būti ginamas diplomatinių ir konsulinių kiekvienos valstybės narės atstovybių;
• dalyvauti Europos Parlamento, išreiškiančio visų ES piliečių interesus, rinkimuose, teikti peticijas.

Valstybės narės
Europos Sąjungą sudaro 15 valstybių narių: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija. ES Valstybės narės – tai valstybės, pasirašiusios Europos bendrijų steigimo ir Europos Sąjungos sutartis.

ES Šalys kandidatės

Lietuva, Latvija, Estija, Bulgarija, Čekija, Kipras, Lenkija, Malta, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Turkija, Vengrija.
Naujos valstybės iš Vidurio ir Rytų Europos (VRE), siekiančios narystės ES, turi atitikti tris taip vadinamus Kopenhagos kriterijus. Kopenhagos kriterijai – tai 1993 metais Kopenhagoje vykusio Europos viršūnių tarybos susitikimo išvados, skirtos VRE valstybėms, siekiančioms narystės ES. Kriterijai yra šie:
• stabilių institucijų, garantuojančių demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai buvimas;
• funkcionalios rinkos ekonomikos veikimas, jos pajėgumas atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES;
• sugebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įsipareigojimas siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos.
Papildomas kriterijus, atsiradęs praėjus dvejiems metams 1995 metų Madrido Europos viršūnių susitikime – valstybių administracinių struktūrų pertvarkymo bei prisitaikymo prie ES reikalavimų svarba.
Kalbos
Europos Sąjunga turi 11 kalbų, vartojamų ES institucijų veikloje: anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų, suomių, švedų, vokiečių. Šios kalbos laikomos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Visi ES dokumentai bei susitikimai yra verčiami į 11 oficialių kalbų.
Simboliai
Vėliava. Vėliavą sudaro melsvas (melsvo dangaus) fonas, kuriame pavaizduotos dvylika žvaigždžių, išsidėsčiusių apskritimo forma. Žvaigždės simbolizuoja Europos gyventojų vienybę. Žvaigždžių skaičius yra nekintamas. ES vėliava oficialiai buvo patvirtinta 1986 metais.
Himnas. Europos Sąjungos himnas – 1972 metais Tarybos patvirtinti trys Liudviko van Bethoveno Devintosios simfonijos finalo aranžuotės fortepijonui, pučiamųjų orkestrui ir simfoniniam orkestrui. Aranžuotės autorius – Herbertas fon Karajanas. Žodžiai – Johano Šilerio “Odė džiaugsmui”.
Pasas. Europos Sąjungoje nėra centralizuotos pasų sistemos. ES valstybių piliečiai naudojasi nacionaliniais pasais. Tačiau nuo 1985 metų Europos pasas pradėtas išdavinėti visose ES valstybėse, palaipsniui keičiant senuosius pasus. Pasų išdavimas ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai. Europos pasas yra vienodo formato, puskiečiu tamsiai raudonu viršeliu, ant kurio pasą išdavusios valstybės narės nacionaline kalba užrašyta “Europos Bendrija”, tos valstybės pavadinimas ir įspaustas jos herbas.
Sprendimų priėmimas
Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje yra kompleksiškas dalykas, priklausantis nuo ES institucijų tarpusavio sąveikos, valstybių interesų bei skirtingų politikos sričių. Priskaičiuojama 20 – 30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų.
Šiuo metu egzistuoja 4 pagrindinės įstatyminės procedūros: konsultacijos, bendradar-biavimas, bendri sprendimai ir pritarimas.
Konsultacijos. Pagal konsultacijos procedūrą teisės akto leidybą inicijuoja Komisija, kuri teikia teisės akto projektą Tarybai. Taryba, gavusi Europos Parlamento (retais atvejais – Ekonominių ir socialinių reikalų komiteto (ESRK) bei Regionų komiteto (RK) nuomonę, svarsto teisės projektą ir vienbalsiai arba kvalifikuota balsų dauguma priima sprendimą. Iki 1987 metų Suvestinio Europos akto visi teisės aktai buvo priiminėjami remiantis konsultaciniu būdu.
Bendradarbiavimo procedūra yra žingsnis link gilesnės integracijos, Europos Parlamento galių išplėtimo bei konsultacinės procedūros išplėtimo.
Pagal bendradarbiavimo procedūrą Europos Parlamentas gavo teisę antrą kartą dalyvauti teisės aktų ruošimo procedūroje. Šį sykį Europos Parlamentas ne tik teikia siūlymus (pirmas teisės akto svarstymas), bet ir turi teisę pritarti, taisyti arba atmesti Tarybos parengtą bendrą poziciją. Tačiau ir bendradarbiavimo procedūroje lemiamas žodis priklauso Tarybai, kuri gali neatsižvelgti į Europos Parlamento siūlymus ir priimti teisės aktą vienbalsiai (kvalifikuotas balsavimas negalioja). Bendradarbiavimo procedūrą įdiegė 1987 m. Suvestinis Europos aktas.
Bendro sprendimo procedūra. Bendro sprendimo procedūra atsirado po 1993 metų įsigaliojus ES (Mastrichto) sutarčiai. Ši procedūra numato teisės akto priėmimą dviejų institucijų – Europos Parlamento ir Tarybos – vardu. Iki tol visus sprendimus priimdavo Taryba. Remiantis bendro sprendimo procedūra, Europos Parlamentas gavo teisę trečią kartą dalyvauti teisės akto svarstyme. Tarybai neatsižvelgus į po antrojo svarstymo pareikštą Europos Parlamento nuomonę bendros pozicijos atžvilgiu, Europos Parlamentas turi teisę balsų dauguma vetuoti Tarybos priimtą sprendimą. Kad būtų išvengta konflikto ir surastas abipusiai priimtinas sprendimo variantas, kartais sudaromas specialusis taikinimo komitetas, kuriame yra vienodai Tarybos ir Europos Parlamento atstovų.
Pritarimo procedūra. Pritarimo procedūra taikoma priimant svarbius tarptautinius sprendimus (pvz., naujų valstybių stojimas, Europos centrinio banko užduotys ir įgaliojimai, ir pan.). Pagal šią procedūrą Europos Parlamentas tvirtina arba atmeta jam pateiktą teisės akto leidybos pasiūlymą, tačiau neturi teisės jo taisyti.
Šiuo metu taikomos visos keturios teisės aktų priėmimo procedūros, tačiau 1997 metų pasirašius Amsterdamo sutartį numatyta atsisakyti bendradarbiavimo procedūros ir vietoje jos taikyti supaprastintą bendro sprendimo procedūrą.
Teisės aktai
Europos Sąjungos teisės aktus sudaro reglamentai, direktyvos, sprendimai ir rekomendacijos bei išvados. Konkrečią dokumento formą pasirenka jį priimanti institucija.
Reglamentas. Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Jis įsigalioja visoje Europos Sąjungoje iškarto po to, kai yra paskelbiamas Europos Bendrijų “Oficialiajame leidinyje” arba nuo reglamente nurodytos datos, yra privalomas be išimties visiems Europos Sąjungos teisės subjektams ir nepalieka jo įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvės.
Direktyva. Direktyva suformuluoja uždavinius ir tikslus, kurie yra privalomi visoms ES valstybėms narėms, tačiau sprendimą dėl jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačios valstybės narės. Direktyvos taikomos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurių įvairovė ar netolygumai trukdo veikti bendrajai rinkai.
Sprendimas. Sprendimas priimamas konkrečiam klausimui spręsti ir nėra privalomas visuotinai visais atžvilgiais. Jis privalomas tiktai tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems jis yra skirtas, pvz.: vienai kuriai nors valstybei narei, konkrečiai verslo šakai ar netgi atskiriems asmenims.
Rekomendacija ir išvada. Rekomendacija ir išvada nėra teisiškai privalomi Europos Sąjungos teisės aktai. Jomis paprasčiausiai išreiškiama institucijų pozicija tam tikru klausimu, siūlomi tam tikri veiksmai ir elgesys, įvairių politikos sričių derinimas, koordinavimas. Rekomendacijos ir išvados gali būti skirtos tiek fiziniams ir juridiniams asmenims, tiek valstybėms narėms.

Biudžeto sudarymas

Europos Sąjunga turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamos bendriems ES tikslams bei interesams pasiekti.
1999 metų ES biudžetas siekė 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų.
Europos Sąjungos biudžetas sudaromas remiantis keturiais finansavimo šaltiniais: muito mokesčiais už prekes, įvežamas į Europos Sąjungos teritoriją; rinkliavos už importuojamą žemės ūkio produkciją; dalis visose valstybėse narėse iš pridėtinės vertės mokesčio gautų įplaukų (42 % visų išteklių); dalis valstybių narių bendro nacionalinio produkto įnašų (40 % visų biudžeto lėšų).
Tikslius muitų dydžius nustato prekybos sutartys su trečiosiomis šalimis; pridėtinės vertės mokesčių ir bendro nacionalinio produkto dalys nustatomos kasmet; PVM dalis paprastai nesiekia 1 proc., o įnašai nuo bendro nacionalinio produkto kiekvienai valstybei narei – apie 0,5 %.

Biudžeto paskirstymas

Didžiąją ES biudžeto išlaidų dalį sudaro lėšos, skiriamos bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP). Kasmet ši dalis mažėja (1988 metais siekė 65 %, o 1999 metais – jau tik 43 %).
Kita didelė Europos Sąjungos biudžeto dalis yra skirta ekonominei ir socialinei sanglaudai įgyvendinti. Jai skiriama apie trečdalį viso ES biudžeto dalies. Kasmet ši dalis didėja (1988 metais siekė 18 %, o 1999 metais – 37 %). Toks ryškus bendrai žemės ūkio politikai skiriamų lėšų mažinimas ir atitinkamas lėšų išaugimas regioniniams ir struktūriniams fondams atspindi dabartinius Europos Sąjungos prioritetus- mažinti nedarbą bei regionų netolygų vystymąsi.
Nemažą dalį savo biudžeto Europos Sąjunga išleidžia moksliniams tyrimams ir technologijų plėtojimui. Tai yra vienas iš ES politinių prioritetų. Lėšos šiai veiklai vystyti siekia apie 7,5 %.
Kitos sritys, kurioms skiriamos ES biudžeto lėšos yra humanitarinė pagalba trečiojo pasaulio šalims bei techninė ir finansinė parama Vidurio ir Rytų Europos šalims.

Biudžeto tvirtinimas ir kontroliavimas

ES biudžeto svarstymas ir tvirtinimas trunka beveik metus. Biudžeto projektą parengia Europos Komisija, prieš tai gavusi kitų ES institucijų pasiūlymus dėl savo finansinių poreikių. Vėliau projektas pateikiamas Europos Tarybai ir Europos Parlamentui. Europos Taryba tvirtina projektą kaip preliminarų ir pateikia jį Europos Parlamentui, kuris daro pataisas ir galiausiai po dar vieno Europos Tarybos pataisyto projekto varianto balsuoja dėl viso biudžeto projekto. Europos Parlamentas turi teisę patvirtinti arba atmesti biudžeto projektą (pirmą kartą biudžeto projektas buvo atmestas 1979 metais).
Biudžeto kontrole užsiima Europos Parlamentas ir Audito Rūmai, kurie atlieka Europos Sąjungos sąskaitų patikrinimus ir kontroliuoja ar lėšos naudojamos efektyviai. Kasmet, lapkričio pradžioje, Audito Rūmai pateikia ataskaitą, kurioje yra analizuojamas ankstesnių metų ataskaitos.

2. Europos Sąjungos teisė

Bendrijos teisė (angl. Community law, pranc. droit communautaire, vok. Gemeinschaftsrecht) – Europos Bendrijų steigimo sutarčių sukurta teisinė santvarka, kuri veikia ne tik tarp valstybių, bet ir kaip bendra valstybėms narėms vidaus teisė. Formaliai Bendrijos teisę, dažnai dar vadinamą Europos teise, būtų galima vertinti kaip tarptautinės teisės rūšį, tačiau jos turinys, priemonės ir šaltiniai daro ją išskirtine, atskira teisine santvarka. Sutartyse numatytose srityse Bendrijos teisė apibrėžia ir reguliuoja Bendrijų, jų institucijų, valstybių narių, jų juridinių ir fizinių asmenų teises bei pareigas. Nuo Europos Bendrijų įkūrimo Bendrijos teisės apimtis pamažu, bet nuosekliai plečiasi. Pradžioje vyravo su ekonomika ir visų pirma su bendrosios rinkos veikimu susiję teisės normos ir principai, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Bendrijos teisė apima vis platesnį santykių spektrą, pvz., aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, vidaus ir teisingumo reikalų.
Svarbūs Bendrijos teisės bruožai yra jos viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ir tiesioginis galiojimas visose valstybėse narėse. Bendrijos teisės kūrimą, įgyvendinimą, aiškinimą ir ginčų sprendimą užtikrina Europos Sąjungos institucinė sistema. Nuo daugelio tarptautinių organizacijų skiria tai, kad kai kurios Bendrijos teisės normos gali būti priimamos vadovaujantis daugumos (o ne visų balsų) principu.
Bendrijos teisės šaltiniai yra steigimo sutartys, ES institucijų teisės aktai, teisės aiškinimas, tarptautinės sutartys ir bendrieji Bendrijos teisės principai. Valstybių narių nacionalinės teisės koncepcijos ir sąvokos taip pat naudojamos formuluojant Bendrijos teisę. Bendrijos teisė dažnai skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminę teisę sudaro Europos Bendrijų steigimo sutartys ir sutartys, kurios vėliau jas papildė ar keitė, taip pat stojimo sutartys. Tai – konstitucinio rango aktai, ES teisinės santvarkos ir tolesnio teisės plėtojimo pagrindas.
Be to, sutartyse yra numatyti (ir turi teisinę reikšmę) ES tikslai, tam tikros veiklos programos. Tuo tarpu antrinę teisę (ji gali būti vadinama ir išvestine) sudaro ES institucijų teisės aktai, priimti remiantis pirmine teise ir siekiant ją įgyvendinti. Visų pirma tai yra Tarybos ir Komisijos priimami reglamentai, direktyvos, sprendimai. Sutartys taip pat numato ES institucijų priimamas nuomones ir rekomendacijas, tačiau šios nėra teisiškai įpareigojančios.
Bendrijų teisei taip pat gali būti priskiriami ir kitų ES institucijų įvairiais pavadinimais išleidžiami dokumentai (pvz., išvados, pareiškimai, komunikatai, pranešimai ir pan.), tačiau jie dažniau turi programinę ar politinę, o ne teisinę reikšmę.
Didžiulę įtaką Bendrijos teisės formavimuisi daro ir kartu su pirmine bei antrine teise neatsiejamą acquis communautaire dalį sudaro Teisingumo Teismo priimami teisės aiškinimo ir taikymo aktai. Bendrijos teisės aiškinimas, t. y. jos prasmės, apimties ir padarinių nustatymo procesas, yra išimtinė Teisingumo Teismo kompetencija, ir tik jo aiškinimai yra privalomi. Taip užtikrinamas vienodas teisės aiškinimas visoje ES teritorijoje.
Aiškindamas Bendrijos teisę Teisingumo Teismas taiko daugumą žinomų teisės aiškinimo būdų, pvz., gramatinį, loginį, sisteminį, teleologinį. Tačiau juos taikant visų pirma laikomasi nuostatų, atspindinčių ypatingą Bendrijos teisės prigimtį. Bendrijos teisės normos aiškinamos atsižvelgiant į Europos Bendrijų steigimo sutartis, Europos teisinės santvarkos tikslus ir principus. Į steigimo sutarčių nuostatas žvelgiama kaip į visumą, jos skaitomos drauge, siekiant kiek įmanoma jas suderinti. Pavyzdžiui, steigimo sutartyse numatytos keturios pagrindinės judėjimo laisvės negali būti aiškinamos jas siaurinant, tuo tarpu išimtys ir išlygos turi būti aiškinamos tiksliai pagal 42 raidę, iš tiesų jas siaurinant. Bendrijos teisės aktų tekstai, parašyti skirtingomis kalbomis, turi būti aiškinami vienodai.
Acquis communautaire – Europos Bendrijų teisės ir jos taikymo praktikos visuma, apimanti visa tai, kas buvo pasiekta įgyvendinant Bendrijų steigimo sutartis. Paprastai šis prancūziškas terminas į kitas kalbas neverčiamas. Trumpumo dėlei neretai gali būti vartojamas tik terminas acquis. Tiksliausias pažodinis termino vertimas į lietuvių kalbą – “Bendrijos įgytis”.
Acquis communautaire apima rašytinę pirminę (Bendrijų steigimo sutartis) ir antrinę Bendrijų teisę, taip pat taisykles, rezoliucijas, pozicijas, nuomones, teisminę praktiką, bendruosius teisės principus, Bendrijų teisės kūrimo techniką, tikslų ir praktikos visumą nepriklausomai nuo to, ar ją įtvirtina teisės aktai, ar ne. Ši sąvoka pabrėžia dinamišką Bendrijų teisės pobūdį, jos evoliuciją, vykstančią tikslinant ir įtvirtinant esminių teisių, pareigų ir teisinių priemonių, būdingų Bendrijų teisei, supratimą.

3. Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimas

Kaip ir kiekviena valstybė, Europos Sąjunga negalėtų funkcionuoti be įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios. 1957 metų kovo 25 d. šioms funkcijoms įgyvendinti Europos Sąjunga visų valstybių narių bendru susitarimu įsteigė penkias pagrindines institucijos – Tarybą, Komisiją, Europos Parlamentą, Teisingumo Teismą ir Audito Rūmus – ir dvi patariamąjį statusą turinčias institucijas – Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą bei Regionų komitetą. Be šių institucijų ES veikia papildomos institucijos.
Šios institucijos priima sprendimus, remiantis kuriais sukuriamas pagrindas ES funkcionavimui. Sprendimų priėmimas – tai Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarka.
Vėliau plečiantis Europos Bendrijai, stiprėjant ekonominiam, socialiniam integracijos procesui buvo įkurtos papildomos institucijos, turėjusios spręsti naujai iškilusius klausimus. Tai – Europos centrinis bankas, Europos investicijų bankas, Pirmosios instancijos teismas.
Sprendimų priėmimas (angl. decision-making, pranc. processus de décision, vok. Entscheidungsverfahren) – terminas, apibūdinantis Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarką. Šią tvarką nustato Europos Bendrijų steigimo sutartys. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjunga yra labai plataus profilio organizacija, priskaičiuojama 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų.
Iš esmės visus ES priimamus sprendimus galima taip suskirstyti:
• principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimai;
• sprendimai dėl teisės aktų priėmimo;
• bendrosios prekybos politikos sprendimai;
• bendrosios užsienio ir saugumo politikos sprendimai;
• sprendimai teisingumo ir vidaus reikalų srityse;
• sprendimai dėl biudžeto;
• administraciniai sprendimai.

Principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimai siejasi su esamų Bendrijų steigimo sutarčių pakeitimais, naujų sutarčių tarp ES valstybių sudarymu, naujų valstybių priėmimu į ES, naujų integracinių projektų (pvz., vieningos rinkos programos, ekonominės ir pinigų sąjungos, naujų valstybių priėmimo strategijos ir kt.) įgyvendinimu ir visais kitais reikalais, ypač svarbiais Europos Sąjungai. Principinius politinius ir konstitucinius sprendimus paprastai priima ES valstybių lyderiai, susirinkę į Europos viršūnių tarybą. Paprastai (su retomis išimtimis) Europos viršūnių taryboje nebalsuojama ir visi sprendimai priimami bendru sutarimu. Tačiau nors Europos viršūnių tarybos sprendimai yra principiniai politiniai, jie neįgyja teisės aktų pavidalo, todėl juos toliau teisiškai įforminti ir įgyvendinti pavedama kitoms ES institucijoms – Tarybai ir Komisijai, kurios pasirūpina atitinkamų teisės aktų priėmimu ar kitokiais reikalingais administraciniais veiksmais.
Prie dalies principinių politinių ir konstitucinių sprendimų teisinio įforminimo (pvz., sprendimo dėl naujų valstybių priėmimo į ES ar tarptautinių sutarčių sudarymo ES vardu) prisideda ir Europos Parlamentas (EP). Tiesą sakant, be EP pritarimo tokių sprendimų netgi negalima teisiškai įforminti. Todėl apskritai EP sprendžiant principinius konstitucinius ir politinius klausimus turi didelę svarbą, nes be jo sutikimo tokių sprendimų priimti nebegalima. Modifikuotoje Europos Sąjungos (Amsterdamo) sutartyje vadinamąją EP pritarimo procedūrą yra numatyta dar labiau išplėsti. Joje nustatyta, kad EP pritarimo reikės norint įvesti sankcijas ir jas taikyti savo įsipareigojimų nevykdančiai valstybei narei.
Tuo tarpu pagrindinė institucija, kuri priima sprendimus dėl teisės aktų (reglamentų, direktyvų, sprendimų), yra iš ES valstybių įgaliotųjų atstovų, t. y. ministrų, sudaryta ES Taryba. Taryba priklausomai nuo sprendžiamo klausimo turinio galutinį sprendimą turi priimti arba vieningai, arba, jeigu tai numatyta Bendrijų steigimo sutartyse, kvalifikuota balsų dauguma. Tačiau iki teisės akto projekto perdavimo Tarybai, kad ji priimtų galutinį sprendimą, pačiame projekto parengimo ir svarstymo darbe dalyvauja ir kitos ES institucijos. Tai komisija ir EP, taip pat Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (ESRK) bei Regionų komitetas (RK). Komisijai šiame procese priklauso teisės akto inicijavimo ir jo projekto parengimo teisė, tuo tarpu kitos institucijos priimant sprendimus paprastai pareiškia savo nuomonę bei konsultuoja Komisiją ir Tarybą.
Tačiau Taryba, nors ir privalo susipažinti su konsultuojančių institucijų nuomone, nebūtinai turi į ją atsižvelgti. Tik labai nedaugeliu klausimų (kai kuriais laisvo judėjimo klausimais) Taryba yra suvaržyta ir negali priimti teisės akto, negavusi EP sutikimo. EP pritarimo procedūra yra labiau taikoma teisiškai įforminant principinius politinius ir konstitucinius sprendimus.
Taigi principinė sprendimų dėl teisės aktų priėmimo schema atrodytų taip: Komisija teikia teisės akto projektą Tarybai; EP (taip pat EB steigimo sutartyje numatytais atvejais arba savo iniciatyva – ESRK ir (arba) RK) pareiškia savo nuomonę ir konsultuoja Tarybą; Taryba (vieningai arba kvalifikuota balsų dauguma) priima sprendimą. Vis dėlto ilgainiui dėl integracijos gilinimo ši principinė procedūra evoliucionavo ir keitėsi. Čia aprašytu būdu (dabar dažniausiai vadinamu konsultacine procedūra) visi teisės aktai buvo priiminėjami tik iki 1987 m., kai įsigaliojo Suvestinis Europos aktas. Šis dokumentas išplėtė EP teises ir numatė vadinamąją bendradarbiavimo procedūrą.
Bendradarbiavimo procedūra (EB steigimo sutarties 252 straipsnis) nuo konsultacinės procedūros skiriasi tuo, kad EP įgijo didesnes teises. Jis gali teisės akto projektą svarstyti antrą kartą. Per pirmąjį svarstymą EP pareiškia savo nuomonę, o Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir EP nuomone, parengia bendrą poziciją, su kuria vėl yra supažindinamas EP, ir jis vėl gali pareikšti savo nuomonę. Tačiau ir šiuo atveju galutinis žodis priklauso Tarybai, kuri turi teisę neatsižvelgti į po antrojo svarstymo EP pareikštą nuomonę. Tiktai tokiu atveju ji privalo sprendimą priimti ne kvalifikuota balsų dauguma, bet vieningai. Konsultacinė ir bendradarbiavimo procedūros buvo taikomos EB steigimo sutarties nurodytais atvejais.
1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis vėlgi įdiegė kai kurias sprendimų dėl teisės aktų priėmimo tvarkos naujoves. EP teisės buvo dar labiau išplėstos – daliai EB kompetencijai priklausančių klausimų spręsti įvesta vadinamoji bendro sprendimo procedūra (pagal EB steigimo sutarties 251 straipsnį). Tai tokia sprendimų priėmimo procedūra, kai Europos teisės aktai priimami jau ne vien Tarybos, bet dviejų institucijų – EP ir Tarybos – vardu.
Vis dėlto šių institucijų galimybės dar toli gražu nėra lygios. Bendro sprendimo procedūros naujovė – tai galimybė teisės akto projektą EP svarstyti trečią kartą. Jeigu Taryba neatsižvelgia į po antrojo svarstymo pareikštą EP nuomonę bendros pozicijos atžvilgiu, tai EP savo balsų dauguma gali vetuoti Tarybos sprendimą. Kad būtų to išvengta, ypač svarbus tapo antrasis teisės akto projekto svarstymas EP. Jo metu išryškėjus EP ir Tarybos nesutarimams sudaromas specialus taikinimo komitetas, kuriame yra vienodai Tarybos ir EP atstovų ir kurio užduotis – parengti kompromisinį, abiem pusėms priimtiną teisės akto tekstą, už kurį galėtų balsuoti ir Taryba, ir EP.
Kol kas priimant teisės aktus priklausomai nuo nagrinėjamų projektų turinio yra taikomos visos trys procedūros. Tačiau 1999 m. įsigaliojusioje Amsterdamo sutartyje yra numatyta beveik visiškai atsisakyti bendradarbiavimo procedūros ir vietoje jos taikyti šiek tiek supaprastintą bendro sprendimo procedūrą.
Atskirą ES sprendimų grupę sudaro sprendimai, priimami dėl ES bendrosios prekybos politikos, kai ES valstybės nori vienu balsu vesti derybas dėl prekybos sąlygų su kitomis pasaulio valstybėmis. Tada pagrindine ES derybininke tampa Komisija, kuri privalo veikti pagal Tarybos nustatytą mandatą. Mandato turinį nustato Taryba, kuri gali priimti sprendimą ir kvalifikuota balsų dauguma. EP čia nedalyvauja ir yra galimos tik neformalios Tarybos ir EP konsultacijos.
Antrojo ES ramsčio, t. y. bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP), srityje priimami sprendimai iš esmės yra tarpvyriausybiniai susitarimai. Čia Europos viršūnių tarybai priskiriama atsakomybė už pagrindinių BUSP principų ir orientyrų nustatymą. Iš užsienio reikalų ministrų sudaryta ES Taryba atitinkamais klausimais gali vieningai patvirtinti bendras pozicijas arba imtis bendrų veiksmų. Komisija yra įtraukta į BUSP vykdymą, bet čia, ne taip, kaip sprendžiant Europos Bendrijų reikalus, ji neturi išimtinės sprendimų iniciatyvos teisės.
Ši teisė priklauso tik ES narėms. EP jokių formalių teisių neturi, tačiau gali būti paprašyta jo konsultacijų, savo ruožtu ir jis gali paprašyti informacijos, gali teikti rekomendacijas ir paklausimus Tarybai.
Sprendimai dėl trečiojo ES ramsčio – bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse – priimami taip pat, kaip ir dėl antrojo ramsčio. Skirtumas tik tas, kad čia nėra jokių formalių įpareigojimų, priskiriamų Europos viršūnių tarybai, o pagrindinius sprendimus vieningai priima iš teisingumo ir (arba) vidaus reikalų ministrų sudaryta ES Taryba. Komisijos ir EP vaidmuo yra panašus į tą, kurį jie atlieka BUSP.
Sprendimų priėmimas dėl ES biudžeto dydžio ir asignavimų nuo 1988 m. yra suskirstytas į du lygmenis. Pirmasis lygmuo: Europos viršūnių taryba sutaria dėl keleriems (dažniausiai penkeriems) metams planuojamos finansinės perspektyvos. Antrasis lygmuo: ES institucijos priima metinį biudžetą. Biudžeto priėmimo ciklas prasideda pirmojoje kiekvienų metų pusėje, kai Komisija parengia preliminarų biudžeto projektą. Po to biudžeto projektas du kartus svarstomas EP ir, jeigu pavyksta suderinti visus projekto pakeitimus ir papildymus, gruodžio mėn. galutinai tvirtinamas EP. Iš esmės tvirtinant biudžetą galutinis žodis priklauso dviem institucijoms – EP ir Tarybai. Taryba turi daugiau teisių nustatant vadinamąsias privalomąsias biudžeto išlaidas (daugiausia skirtas bendrajai žemės ūkio politikai), o EP – apibrėžiant neprivalomąsias biudžeto išlaidas (skirtas struktūrinei politikai ir kitoms politikos sritims).
Teisė priimti sprendimus dėl administracinių vykdomųjų kasdienių reikalų tvarkymo Europos Sąjungoje yra deleguota Komisijai. Tačiau Komisija priimdama administracinius sprendimus paprastai privalo tai daryti drauge su iš ES valstybių administracijų atstovų sudarytais komitetais. Šie komitetai yra trejopi: patariamieji, vadybos ir reguliavimo. Komisijos sprendimų atžvilgiu mažiausiai galios turi patariamieji komitetai (jie neturi formalios teisės blokuoti Komisijos sprendimų), o daugiausia – reguliavimo (Komisija negali veikti negavusi šių komitetų, kurie sprendimus priima kvalifikuota balsų dauguma, pritarimo). Kai Komisijai yra suteikiami kokie nors konkretūs įgaliojimai, tarp Tarybos, EP ir Komisijos vyksta karšti debatai ir dėl to, kokie komitetai turės bendradarbiauti su Komisija.

4. Europos Sąjungos politikos sritys
Jau iš pat pradžių Europos Bendrija buvo atsakinga už visų savo valstybių narių bendrą politiką tokiose srityse kaip žemės ūkis, žuvininkystė ar tarptautinė prekyba su kitomis pasaulio šalimis. Šios politikos tikslas – sukurti bendrąją rinką, kuri užtikrintų laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą visoje Europos Bendrijoje.
Ilgainiui Europos lygiu imta spręsti vis naujus klausimus. Šiuo metu bendra Europos Bendrijos politika vykdoma šiose srityse: aplinkos apsauga, moksliniai tyrimai ir technologijų plėtojimas, vartotojų apsauga ir visuomenės sveikata, transportas, Sąjungos valstybių bei regionų ekonominės ir socialinės sanglaudos skatinimas bei bendradarbiavimas su besivystančiomis šalimis.
Konkrečiose srityse Europos Bendrija vykdo įvairias sutartyse apibrėžtas funkcijas: ji tiesiogiai vadovauja atskiram sektoriui (pvz., tarptautinės derybos dėl GATT), koordinuoja nacionalinę politiką arba skatina valstybių narių bendradarbiavimą tokiose srityse kaip švietimas ir profesinis mokymas. Siekdama užtikrinti sklandų bendrosios rinkos funkcionavimą, Europos Bendrija taip pat gali priimti teisės aktus, kuriais būtų siekiama suderinti egzistuojančius nacionalinius įstatymus. Galiausiai tam tikrose svarbiose srityse Bendrija inicijuoja bandomąsias programas, kurios sudaro sąlygas kiekvienai valstybei narei pasidalyti savo patirtimi su kitomis Europos valstybėmis, pavyzdžiui, neįgaliųjų integracija į tradicinio mokymo sistemą, pasikeitimas studentais (ERASMUS programa) ar pareigūnais (KAROLUS programa) ir t.t.
Bendroji užsienio ir saugumo politika Europos Sąjungos sutarties įtvirtinta ypatinga ES valstybių narių bendradarbiavimo forma, kuria siekiama: tausoti Sąjungos bendrąsias vertybes, pamatinius interesus ir nepriklausomybę; visais galimais būdais stiprinti Sąjungos ir jai priklausančių valstybių saugumą; saugoti taiką pasaulyje ir stiprinti tarptautinį saugumą; skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; plėtoti ir stiprinti demokratiją bei įstatymo galią, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Saugumo politikos srityje ES valstybės numato, kad ateityje ES turėtų identifikuoti specifinius Europos gynybos poreikius ir sukurti bendrą gynybos politiką, o Vakarų Europos Sąjungos organizacija turėtų būti palaipsniui inkorporuota į ES. Tačiau kol kas šioje srityje ES valstybės jokių konkretesnių įsipareigojimų nėra prisiėmusios.
Neretai ES bendroji užsienio ir saugumo politika (BUSP) yra vadinama antruoju Europos Sąjungos ramsčiu, taip pabrėžiant esminį jos skirtumą nuo pirmojo ramsčio, t. y. Europos Bendrijų. Europos Bendrijų kompetencijai priskirti reikalai tvarkomi taikant viršvalstybinio reguliavimo metodą, o BUSP – tai išimtinis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas. Čia negalima bendrų sprendimų priimti balsų dauguma, taip pat negalima priimti tokių teisės aktų, kurie galiotų visose ES valstybėse, čia neveikia Teisingumo Teismo jurisdikcija.
BUSP buvo įsteigta kitos ligi tol EB valstybių taikytos tarpvyriausybinio bendradarbiavimo užsienio politikos srityje sistemos, t. y. Europos politinio bendradarbiavimo (EPB), pagrindu. EPB pradžia galima laikyti 1969 m., kai Hagoje EB valstybių vadovai nusprendė, be Bendrijų, sukurti atskirą tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sistemą, padėsiančią geriau koordinuoti EB valstybių užsienio politiką. Buvo manoma, kad Europos Bendrijos, tapusios svarbia ir vieninga pasaulio ekonomikos dalyve, turi pradėti labiau derinti ir savo valstybių narių nuostatas, o gal net vienu balsu, jeigu tai įmanoma, pareikšti nuomonę įvairiais pasaulio politikos klausimais.
Iš pradžių pagrindiniai EPB sistemos elementai buvo du kartus per metus vykdavę užsienio reikalų ministrų susitikimai, kuriuos rengė specialiai tam reikalui įsteigtas Politinis komitetas, sudarytas iš atitinkamų užsienio reikalų ministerijų politikos departamentų direktorių. Jis rengė ministrų susitikimus ir galėjo sudaryti darbo grupes atskiriems klausimams nagrinėti. Kiekvienos EB valstybės užsienio reikalų žinyboje buvo paskirtas specialus tarnautojas, vadinamasis Europos korespondentas, kuris turėjo nuolat palaikyti tiesioginį ryšį su savo kolegomis iš kitų valstybių narių. Kadangi EPB nepriklausė Bendrijų kompetencijai, tai Bendrijų institucijos – Komisija, Asamblėja (vėliau tapusi Europos Parlamentu) ir kt. – EPB praktiškai nedalyvavo. EPB sistema palaipsniui evoliucionavo. Radikalių pokyčių nebuvo, tačiau plėtėsi praktinio bendradarbiavimo formos ir priemonės. Taip atsirado oficiali Europos korespondentų grupė, buvo sukurta speciali COREU sistema, t. y. speciali slapto telekso ryšio linija, kuri jungė EB valstybių užsienio reikalų žinybas. Taip pat buvo nustatyti ir oficialūs ryšiai tarp EPB ir Bendrijų institucijų. Nuo 1974 m. vasaros užsienio reikalų ministrų susitikimai dėl EPB jau nevykdavo atskirai, nes jie tapo Bendrijų Tarybos susitikimų dalimi. Nuo 1974 m. užsienio reikalų ministrai pradėjo kas šeši mėnesiai rinktis į neoficialius vadinamuosius Gymnicho susitikimus (pagal Vokietijos pilies, kurioje 1973 m. įvyko pirmasis tokio pobūdžio susitikimas, pavadinimą).
Per šiuos susitikimus neoficialioje aplinkoje, be palydos ministrai aptardavo svarbiausius užsienio politikos klausimus. 1977 m. buvo nustatyta valstybių trejeto schema, vadinamoji troika. Troiką sudarė EB Tarybai tuomet pirmininkavusi valstybė narė, prieš ją pirmininkavusioji ir po jos pirmininkausiančioji. Ši sistema užtikrino bendrų ar koordinuotų užsienio politikos veiksmų tęstinumą. Pagaliau 1987 m. įsigaliojusiu Suvestiniu Europos aktu EPB buvo įformintas ir įteisintas kaip atskira EB valstybių tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sritis. Šiame dokumente buvo įteisinti neoficialiai nusistovėję EPB organizaciniai principai. Briuselyje buvo įkurtas EPB sekretoriatas. Taigi jau tuomet atsirado savotiškas EB valstybių bendradarbiavimo antrasis ramstis.
1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis EPB išplėtojo į BUSP. Kaip ir Europos Bendrijos bei bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse, BUSP tapo sudedamąja ES struktūros dalimi, jos antruoju ramsčiu. Pagal Mastrichto sutartį BUSP yra grindžiama tarpvyriausybiškumu, todėl bendriems sprendimams priimti reikalingas vieningumas. BUSP veiksmingumui užtikrinti Mastrichto sutartyje yra numatytos dvi pagrindinės BUSP įgyvendinimo priemonės – bendra pozicija ir bendras veiksmas, kuriuos ES valstybės gali pareikšti arba imtis išvien įgyvendinti konkrečiu užsienio politikos klausimu. Sutartyje taip pat apibrėžta ir sprendimų priėmimo šioje srityje tvarka, detaliai nustatanti bendrų pozicijų ir bendrų veiksmų priėmimo taisykles.
Pagrindines BUSP gaires bendru sutarimu nustato Europos viršūnių taryba. Ji gali pareikšti, kad kuriuo nors klausimu ES turi imtis bendrų veiksmų. Taip gali atsitikti tuomet, kai tam tikru momentu prireikia ginti bendrus Sąjungos interesus (pvz., valstybių pripažinimas ir diplomatinių santykių užmezgimas, politinių ar ekonominių sankcijų taikymas, finansinė ar humanitarinė parama, ginklų eksporto ar ginkluotės kontrolė ir pan.). Tačiau Mastrichto sutartyje šios sritys nėra apibrėžtos. Iškilus reikalui jas apibrėžia pati Europos viršūnių taryba, kuri nurodo ir veiklos gaires. Konkrečius veiksmus nustato ir jų taikymo klausimą sprendžia Taryba (paprastai užsienio reikalų ministrai). Sprendimai turi būti priimti vieningai, tuomet gali būti veikiama visos ES vardu, išskyrus retus atvejus, susijusius su priimtų sprendimų įgyvendinimu. Europos Komisija tiesiogiai dalyvauja BUSP. Europos viršūnių tarybos arba Tarybos nurodymu ji rengia pasiūlymus ar veiksmų planus, dėl kurių balsuoja Taryba, bet ji gali ir pati inicijuoti pasiūlymus. Komisija taip pat nuolat informuoja Europos Parlamentą apie ES veiksmus BUSP srityje.
Šiuo metu iš esmės sutariama, kad BUSP rezultatai buvo menkesni nei tikėtasi. Po Mastrichto sutarties įsigaliojimo 1993 m. lapkričio 1 d. maždaug per ketverius metus bendrų veiksmų buvo imtasi dešimtyje sričių: dėl buvusios Jugoslavijos, dėl Pietų Afrikos, dėl padėties Didžiųjų ežerų regione Afrikoje, dėl Artimųjų Rytų taikos proceso, dėl branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, dėl Rusijos parlamento rinkimų stebėjimo, dėl Pietų Korėjos ir dvejopo naudojimo prekių ir kt. Atskirai vertėtų paminėti bendrą veiksmą dėl Europos stabilumo pakto. Tai buvo ES BUSP veiksmas, skirtas Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėms. Europos stabilumo pakto idėją 1993 m. iškėlė Prancūzija, būtent tuometinis Prancūzijos ministras pirmininkas Eduaras Baladuras (Edouard Balladur), tad kartais ši iniciatyva vadinama Baladuro paktu. Jos tikslas – paskatinti VRE valstybes išspręsti tarpusavio santykius temdančias mažumų ir sienų problemas. Tuomet dar vyko karas buvusioje Jugoslavijoje, ir šios problemos buvo laikomos pagrindine grėsme Europos stabilumui. Šis ES BUSP bendras veiksmas paskatino pasirašyti kelias geros kaimynystės sutartis tarp VRE valstybių, praktinėmis priemonėmis spręsti mažumų problemas ten, kur jų buvo, tačiau vis dėlto praktinių rezultatų būta ne tiek jau daug.
Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse – bendra Europos Sąjungos valstybių politika, kuria siekiama sukurti sąlygas laisvam asmenų judėjimui Europos Sąjungoje ir kuri yra vykdoma tarpvyriausybinio bendradarbiavimo formomis. Įsigaliojus 1997 m. pasirašytai Amsterdamo sutarčiai didžioji šios politikos dalis turi būti pradėta vykdyti viršvalstybinio reguliavimo priemonėmis, t. y. turi tapti viena iš tokių Bendrijos politikos sričių, kurioje iniciatorės vaidmuo tenka Komisijai ir kurios priežiūrą atlieka Teisingumo Teismas.
Šios politikos vykdymo pradžia reikėtų laikyti aštuntajame dešimtmetyje išplėtotas tarpvyriausybinio bendradarbiavimo formas tokiose opiose srityse kaip kova su tarptautiniu terorizmu, narkotikų prekyba ir organizuotu nusikalstamumu. Kaip ir beveik tuo pačiu metu pradėjęs plėtotis Europos politinis bendradarbiavimas, jis vyko šalia Europos Bendrijų pusiau formalių tarpvyriausybinių susitikimų forma, pavadinta TREVI (pranc. Terrorisme, Radicalisme, Extrémisme, Violence Internationale santrumpa). Vėliau, 1985 m., buvo sudaryta Šengeno sutartis, kuria kai kurios tuometinės EB valstybės tarpusavyje pradėjo kurti bendrą laisvo asmenų judėjimo erdvę, tačiau ir šis bendradarbiavimas vyko už Bendrijų ribų.
Prieglobsčio politika (angl. assylum policy, pranc. politique d’asile, vok. Asylpolitik) – Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarties dalyje “Bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse nuostatos” apibrėžta viena iš devynių bendrų interesų sričių, glaudžiai susijusi su imigracijos ir išorinių sienų kirtimo taisyklių politika. Bendrijos valstybėms nuo aštuntojo dešimtmečio pradėjus riboti imigraciją, ėmė sparčiai daugėti prašymų suteikti politinį prieglobstį. Vien 1992 m. jų buvo gauta 700 tūkst. Tai, kad daugumą šių prašymų iš tiesų pateikdavo ekonominiai migrantai, paskatino Europos Bendrijos valstybes griežtinti liberalią prieglobsčio politiką. Daugelis jų nustatė taisykles, visų pirma ribojančias prašymų suteikti prieglobstį skaičių, imta taikyti greitesnes procedūras asmens statusui nustatyti, buvo sukurta “saugios trečiosios šalies koncepcija”, kai vyriausybės atsisako nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį, jei asmuo įvažiavo iš valstybės, laikomos saugia.
1990 m. birželio 15 d. EB valstybės pasirašė Dublino susitarimą, suformulavusį kriterijus, kurią valstybę narę laikyti atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą (paprastai atsakinga laikoma ta valstybė, į kurią pirmiausia kreipiamasi). Sprendimas suteikti prieglobstį ar nesuteikti jo galioja visose šalyse, kurios yra susitarimo dalyvės. Iki susitarimo įsigaliojimo (1997 m. rugsėjo 1 d.) šios taisyklės buvo taikomos pagal 1990 m. susitarimą dėl Šengeno sutarties įgyvendinimo.
1992 m. Edinburge Europos viršūnių taryba priėmė deklaraciją dėl imigracijos politikos, kurioje pabrėžė bendradarbiavimo ir paramos šalims, iš kurių daugiausia emigruojama, svarbą. Kad būtų derinama valstybių narių politika, 1992 m. Europos Sąjungos Taryba, dalyvaujant už imigracijos reikalus atsakingiems ministrams, pritarė rezoliucijoms “Dėl žinomai nepagrįstų prašymų suteikti prieglobstį” ir “Dėl suderinto trečiosios priėmimo šalies (angl. Host third country) principo taikymo”, tačiau ne visos šalys laikė jas įpareigojančiomis.
Vieningoje rinkoje įgyvendinant vadinamąsias keturias laisves, ypač laisvą asmenų judėjimą, vis svarbiau tapo koordinuoti nacionalines imigracijos ir prieglobsčio politikas. Mastrichto sutartyje jos buvo įvardytos kaip valstybių narių bendrų interesų sritys. Susikūrus ES, palaipsniui imta vis labiau derinti prieglobsčio politiką. 1995 m. Taryba pritarė rezoliucijai “Dėl minimalių prieglobsčio procedūros garantijų”, o 1996 m. sutarė dėl bendros pozicijos traktuojant 1951 m.

5. Europos Komiteto veikla Lietuvoje

Europos Komitetas įsteigtas 1998 m. gegužės 22 d. Atlikdamas savo pareigas ir būdamas atsakingas Vyriausybei, Europos Komitetas siekia Lietuvos narystės Europos Sąjungoje iki 2004 m. sausio 1 d., planuodamas, koordinuodamas ir kontroliuodamas visišką pasirengimą šalies viduje, informuodamas Lietuvos visuomenę ir užsitikrindamas jos bei Europos Sąjungos, ES šalių narių institucijų paramą Lietuvos narystei ES, pabaigdamas derybas dėl narystės ES ir parengdamas Lietuvos stojimo į ES sutartį. Europos Komitetui vadovauja generalinis direktorius Petras Auštrevičius. Taip pat jis yra Vyriausiasis derybininkas derybose dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje.
Europos komiteto veiklos tikslai:
1. Dalyvauti formuojant Lietuvos Respublikos integracijos į ES politiką ir užtikrinti jos įgyvendinimo efektyvų koordinavimą.
2. Užtikrinti, kad Lietuva įgyvendintų visus prisiimtus narystės ES įsipareigojimus iki
2004 m. sausio 1 d., išskyrus klausimus, dėl kurių suderėti pereinamieji laikotarpiai.
3. Pakelti Lietuvos visuomenės turimų žinių apie šalies integraciją į Europos Sąjungą lygį, siekti Lietuvos visuomenės bei pagrindinių ES bei ES šalių narių institucijų, kuruojančių Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procesą, pritarimo Lietuvos narystei ES.
4. Skatinti Lietuvos ekonominę integraciją į bendrąją ES rinką, siekiant kuo efektyviau pasinaudoti jos teikiamais privalumais ir atskleidžiant naujas ES rinkos galimybes.
5. Siekti palankių derybų su ES rezultatų bei tinkamo valstybės pasirengimo narystei ES per galimų socialinių bei ekonominių Lietuvos integracijos į ES pasekmių problematiškiausiose srityse įvertinimą, o taip pat ir norminių teisės aktų reguliuojančio poveikio įvertinimo sistemos sukūrimą kaip geresnės administracinės praktikos Lietuvoje diegimo būtinąjį elementą.
Europos komitetas yra dviejų viešųjų įstaigų – Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) bei Vertimų, dokumentacijos ir informacijos centro – steigėjas, taip pat viešųjų įstaigų – Lietuvos viešojo administravimo instituto ir Nacionalinės regionų plėtros agentūros – dalininkas.
Europos komiteto padaliniai:
1. Integracijos strategijos departamentas;
2. Integracijos planavimo departamentas;
3. Ekonominės integracijos departamentas;
4. Visuomenės informavimo skyrius.
1. Integracijos strategijos departamentas
Departamente yra du skyriai: Integracijos analizės skyrius ir Integracijos politikos skyrius.
Pagrindiniai departamento uždaviniai yra teikti siūlymus dėl Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą strategijos ir politikos ir užtikrinti jos įgyvendinimo koordinavimą bei atlikti Derybų dėl narystės ES delegacijos sekretoriato funkcijas.
Integracijos strategijos departamentas:
• plėtoja Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą strategiją, koordinuoja jos įgyvendinimą;
• yra Derybų dėl narystės ES delegacijos sekretoriatas;
• vykdo Lietuvos pažangos rengiantis narystei Europos Sąjungoje monitoringą;
• koordinuoja Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą pasekmių įvertinimo darbus;
• vykdo ES politikos monitoringą.

2. Integracijos planavimo departamentas
Departamente yra du skyriai: Bendrijos acquis įgyvendinimo priežiūros skyrius ir Teisės derinimo priežiūros skyrius.
Pagrindinis departamento uždavinys yra planuoti pasirengimo narystei ES procesą ir koordinuoti Lietuvos Respublikos institucijų veiklą perkeliant bei įgyvendinant Bendrijos teisę (acquis communautaire).
Integracijos planavimo departamentas:
• koordinuoja pagrindinio Lietuvos integracijos į ES planavimo dokumento – Lietuvos pasirengimo narystei ES programos (LPNP-NAPP) – rengimą, tobulinimą, atlieka jos vykdymo priežiūrą;
• koordinuoja teisės derinimo procesą ir teikia pasiūlymus dėl šio proceso organizavimo tobulinimo; rengia Teisės derinimo priemonių planą (TDPP), atlieka jo vykdymo priežiūrą.
• koordinuoja Lietuvos institucijų rengimosi įgyvendinti Europos Sąjungos teisę procesą; rengia acquis įgyvendinimo priemonių planą (AIPP) bei atlieka jo vykdymo priežiūrą;
• organizuoja TAIEX Progreso duomenų bazės (Harmonogramos) pildymą.
3. Ekonominės integracijos departamentas
Departamente yra du skyriai: Vieningos rinkos politikos skyrius ir Ekonomikos strategijos monitoringo skyrius.
Pagrindinis departamento uždavinys yra dalyvauti rengiant ir koordinuojant Lietuvos Respublikos ekonominės integracijos į Europos Sąjungos vieningą rinką programą.
Ekonominės integracijos departamentas:
• dalyvauja tiriant Lietuvos ūkio šakų ekonominės integracijos galimybes ir problemas;
• koordinuoja ekonominės integracijos skatinimo strategijos įgyvendinimo priemones ir vykdo ekonomikos strategijos monitoringą;
• nagrinėja Europos Sąjungos vieningos rinkos privalumus ir teikia siūlymus kaip jais pasinaudoti;
• koordinuoja Atitikties protokolo prie Europos sutarties parengimo darbus;
• dalyvauja ir teikia pasiūlymus verslo administracinių trukdžių šalinimo darbo grupėse;
• dalyvauja rinkos priežiūros sistemos reformos darbuose;
• organizuoja ir dalyvauja verslininkų mokymo programoje “Euroverslas”;
• rengia seminarus verslininkams ekonominės integracijos tematika;
• leidžia elektroninį biuletenį verslininkams “Euroverslo naujienos”.
4. Visuomenės informavimo skyrius

Pagrindinis skyriaus uždavinys yra informuoti ir šviesti visuomenę apie Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procesą.
Visuomenės informavimo skyrius:
• planuoja ir įgyvendina patvirtintą Visuomenės informavimo ir švietimo rengiantis narystei Europos Sąjungoje strategiją;
• pagal kompetenciją dalyvauja skleidžiant informaciją apie Lietuvos eurointegracijos procesą Europos Sąjungos bei ES šalių narių pagrindinėms institucijoms;
• koordinuoja komiteto padalinių bei jam pavaldžių institucijų, susijusių su žinios apie Europos integracijos procesus skleidimu, veiklą;
• palaiko ryšius su tarptautinėmis, regioninėmis, vietinėmis institucijomis, kurios informuoja visuomenę apie Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procesus;
• organizuoja renginius, užsako ir analizuoja visuomenės nuomonės stojimo į ES tyrimus, leidžia informacinę medžiagą Lietuvos integracijos į ES tema.

IŠVADOS

Kokie yra narystės Europos Sąjungoje pliusai
Politine prasme narystė ES reikš Lietuvos stabilumo didėjimą, tai, be jokios abejonės, bus juntama ir ekonomikoje. Juk verslas gali sėkmingai vystytis tik ten, kur yra aiški ir daugiau ar mažiau stabili įstatyminė bazė. Užsienio investicijos visuomet aplenks valstybę, kuri gali neatlaikyti politinio ar ekonominio vidaus ar užsienio jėgų spaudimo. Todėl integracija į ES ir narystė joje – tai realiausia galimybė šaliai sėkmingai vystytis ir modernizuoti ūkį.
Narystė ES suteiks realius svertus, leisiančius Lietuvai dalyvauti didžiojoje politikoje ir nelikti pasaulio užkampyje. Tapusi ES nare Lietuva kartu taps tiesiogiai ateities Europos kūrime dalyvaujančia valstybe. Lietuvos dalyvavimas Europos viršūnių taryboje, Europos Komisijoje, ES Taryboje, Europos Parlamente ir kitose institucijose užtikrins tokį mūsų “buvimą” Europoje, kokio Lietuva neturėjo nuo pat vėlyvųjų viduramžių.
Narystė ES sustiprins kultūrinę Lietuvos priklausomybę Europai. Ši kultūrinė priklausomybė turi didžiulę reikšmę pasitikėjimui tarp piliečių, ūkio subjektų ir valstybių ir atitinkamai yra svarbi saugumo ir net ekonominės gerovės sąlyga.
Narystė ES taip pat yra siejama su padidėjusiomis galimybėmis. Pirmiausia tai padidėjusios galimybės aktyviam ir mobiliam visuomenės sluoksniui. Studentija galės semtis žinių užsienio universitetuose, o dėstytojai ir profesūra – jas ten skleisti. Meno ir kultūros žmonėms integracija reikš prasiplėtusias galimybes ES kultūrai skirtose programose.
Verslininkai galės parduoti savo gaminius ar teikti paslaugas ne tik trims milijonams tautiečių, bet ir dar keliems šimtams milijonų Europos gyventojų. Be to, sumažės kliūčių verslui ES rinkoje. Kita vertus, naudos turės vietos įmonės, nes jos bus geriau apsaugotos nuo konkurencijos iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalių, taip pat tos įmonės, kurios iš NVS šalių importuos prekes, atitinkančias ES standartus.
Narystė ES bus naudinga ir ūkininkams, kurie pretenduos į ES paramą ir Bendrosios žemės ūkio politikos lėšas. Tai reikš papildomas investicijas į ūkį, darbo vietų kūrimą, galimybę imtis naujos veiklos (pvz., kaimo turizmo), pagaliau – parduoti savo produkciją keliems šimtams milijonų Europos vartotojų.
Kaimo ir mažų miestelių gyventojams narystė ES (per ją dalyvavimas ES regioninėje politikoje) reikš darbo vietų kūrimą ir geresnio gyvenimo sąlygų užtikrinimą, nedarbo sumažinimą, galimybę plėtoti savo verslą. Tokiu būdu mažės ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai tarp Lietuvos regionų (šio rodiklio skirtumas tarp apskričių siekia 2,5 karto). Ekspertų skaičiavimais, Lietuva, įstojusi į ES, kasmet gautų apie 400-600 mln. litų paramą ekonominėms ir socialinėms problemoms spręsti iš ES struktūrinių fondų.
Kai dėl lėšų, kurias Lietuva gaus iš ES biudžeto, tai pirmaisiais narystės metais mūsų šalis iš ES turėtų gauti apie 1,7 mlrd. litų, o įmokos į ES biudžetą sudarytų apie 640 mln. litų, t.y. beveik tris kartus mažiau. Turint omenyje, kad visas Lietuvos 2001 m. valstybės biudžetas yra maždaug 7,4 mlrd. litų, ši parama būtų išties juntama. Praėjus 4-5 metams po Lietuvos įstojimo į ES, įplaukos iš ES biudžeto pasiektų apie 3,3-3,7 mlrd. litų, tai reikštų 2,8-3,3 mlrd. litų grynųjų įplaukų. Žinoma, būtina sąlyga šioms lėšoms gauti yra pačios Lietuvos finansinis dalyvavimas (vadinamasis kofinansavimas). Paprastai tariant, maždaug du trečdaliai naujo kelio ar tilto pastatymo išlaidų guls ant ES, trečdalis – ant Lietuvos pečių.
Griežti ES aplinkos apsaugos standartai, prekių ir paslaugų kokybės reikalavimai, dėmesys, skiriamas vartotojų apsaugai, lems tai, ką apibendrintai galima pavadinti gyvenimo kokybės pagerėjimu. Galima drąsiai teigti, kad tik dėl integracijos į ES gersime švaresnį vandenį ir kvėpuosime grynesniu oru tuoj, o ne, pavyzdžiui, po 5 metų (viena Lietuva tiesiog būtų nepajėgi skirti tiek lėšų aplinkos apsaugai).
Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinis narystės ES pranašumas – tai atsivėrusios naujos galimybės. Ir tik nuo mūsų visų (tiek valstybės, tiek kiekvieno piliečio) priklausys, ar mes sugebėsime jomis pasinaudoti.

Kokie yra narystės Europos Sąjungoje minusai

Narystės ES pasekmes vienareikšmiškai įvardyti tik kaip teigiamas ar tik kaip neigiamas neįmanoma. Jos tarpusavyje glaudžiai susijusios, o, pavyzdžiui, to paties ES teisės akto perkėlimas turi ir privalumų, ir trūkumų (priklausomai nuo to, kokias interesų grupes ar valstybės institucijas paveiks, kada tai atsitiks ir pan.).
Tačiau vis tiek galima teigti, kad integracijos sąnaudos jau pasireiškia ar išryškės artimiausiu metu, o teks jos dažniausiai tam tikroms verslo ir visuomenės grupėms. Ir nors tiesiogiai narystės trūkumais šių sąnaudų vadinti negalima (tai veikiau investicijos į ateitį arba siekimas kuo greičiau pasinaudoti integracijos teikiama nauda), keletą tokių pavojaus signalų galima nurodyti.
Jau buvo minėta, kad integracija – tai kartu ir gyvenimo kokybės pagerėjimas: švaresnis vanduo, gaivesnis oras, geresnės kokybės prekės, saugesnės ir geriau įrengtos darbo vietos. Tačiau visa tai kainuoja, o galiausiai visos sąnaudos perkeliamos galutiniam prekių ar paslaugų vartotojui – mums. Vadinasi, integracija ir narystė ES susijusi su kainų (pvz., maisto, žemės ūkio produktų) pokyčiais arba, kitaip tariant, jų kilimu. Paprastai toks kainų kilimas kompensuojamas darbo užmokesčio augimu, tačiau visuomenė, be abejo, griežčiau stebi kainų lygio kitimą nei atlyginimų didėjimą.
Integracija ir pasirengimas narystei ES gali būti skausmingesnis smulkioms įmonėms ir smulkiems ūkininkams (dėl padidėjusios konkurencijos ir aukštesnių kokybės standartų, sąnaudų padidėjimo ir jų kompensavimo galimybių).
Truputį padidės bendras importo muitų lygis – padidės 90,2 mln. litų, sumažės 10,8 mln. litų. Dėl to neigiamą poveikį patirs vartotojai bei importuotojai. Kita vertus, padidės kai kurių vietinių gamintojų apsauga. Prekyboje su Rusija išaugs arba atsiras muitai branduolinių reaktorių kuro elementams, gamtinėms dujoms, kai kurioms chemijos prekėms, trąšoms, automobiliams ir pan., o sumažės muitas benzinui.
Integracija yra neatsiejamai susijusi su Lietuvos ekonomikos restruktūrizavimu ir modernizavimu. Todėl restruktūrizavimo pasekmės – persikvalifikavimas, būtinybė keisti darbo vietą – kurį laiką gali sustiprėti ir padidėti.

Literatūros sąrašas

1. Valstybės pagrindai. Sud. J.Matakas. Trečioji dalis. Kaunas, 1997.
2. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, 1999.
3. Lietuva ir tarptautinės organizacijos. Studijų šaltiniai-7. Kaunas, 1998.
4. Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas. Sud. N.Asandauskienė, A.Janužytė. Vilnius, 2000.
5. Tarptautinių santykių teorija šiandien. Sud. K.Booth, S.Smith. Vilnius, 2000.
6. Integracijos žinios. Europos komiteto prie LRV mėnesinis leidinys.
7. Euroverslo naujienos. Europos komiteto prie LRV elektroninis biuletenis.
8. Internetas.

Leave a Comment