Liberalizmas

Konservatizmas
Pirmą kartą ši sąvoka pavartota R. de Šatabriano XVIIIa. Vartota prasidėjus Prancūzijos revoliucijai, kad apibrėžtų aristokratų poziciją. Plėtojosi konservatizmas daugiausia XIX a. Tradicinės konservatizmo šalys yra Anglija, Prancūzija, Vokietija.
Konservatizmo gimdytojas – Prancūzijos revoliucija.
Atsiradimo aplinkybės: 1) baisiausia konservatoriams buvo jakobinų politika, nes tai buvo visiškai nauji žmonės, kurie verčia monarchiją brutaliu būdu, atsisako tradicinės bažnyčios. Tradicinė bažnyčia Prancūzijoje sugrąžinta tik Napoleono. Jakobinų politika likvidavo aristokratiją naudodami terorą likviduojama ir patriarchalinė šeima. 1792 m. Įvesta civilinė santuoka ir ištuoka. Taip pat buvo panaikinta maajorato ir pirmagimystės teisė, kuri įtvirtino dvarų nedalomumą. Nauja valdžia pasikėsino į nuosavybės teises, nuosavybė atimama nuo šeimos, atiduodama individui. Buvo sudaužyta senoji tradicinė visuomenė. Kuriamas naujas žmogus per revoliucinį švietimą, jėgą, įtikinėjimą ir terorą. Tuo pat metu susidaro galimybių formuotis naujoms klasėms: buržuazijai ir darbininkijai. Priimti nauji įstatymai, keičiantys visuomenės gyvenimą. 2) konservatoriams nepatiko švietėjų (prancūzų) idėjos, kurios plito net ir spausdintu pavidalu. Taip buvo sulaužoma tradicija: žmonės, neturėję teisių, išeina į pirmas gretas. 3) aristokratus kaustė baimė, kad revoliucija gali persimesti ir į kitas šalis. 4) neramino pramoninė revoliucija, kuri reiškė, kad nuo manufaktūrų pereinama prie fabrikų. Vietoj viduramžiškos bendruomenės atsiranda labai intensyvus judėjimas. Su pramonės revoliucija susijęs individualizmo plitimas – žmogus gali kilti, pvz. Nuo mokinio iki meistro. 5) yra tradicinė luominė visuomenė. Kuriasi nauja ku

ultūra. Šalia senosios kilminės aristokratijos iškilo turtinė aristokratija, kuri reikalauja visų gėrybių, kuriomis naudojosi tik tradicinė aristokratija. Ji reikalauja, kad būtų išplėsta rinkimų taisė, o vietoj aristokratų valdžios viskas būtų perleista valdininkams. Liberalų poveikyje plinta visuotinis švietimas.
Būtent tai labai neramino konservatorius. Be to,Anglijoje prasideda religinis judėjimas – metodistų bažnyčia; tai savotiška anglikonų bažnyčios reformacija. Reikia grįžti prie asketinių idėjų – bažnyčia tik dievui, o ne turtui. Šis judėjimas labai greitai patraukė didelę dalį darbininkijos. Tai buvo gana pavojinga, nes konservatoriai labai griežtai pasisakė už tradicinę bažnyčią. Baimino ir naujosios filosofinės srovės su savo vertybėmis.
Vienas pirmų konservatizmo vertybių formuotojų E. Berkas Apmąstymuose apie Prancūzijos revoliuciją išdėstė konservatorių principus: 1) požiūris į istoriją ir tradicijas. Pripažįstama, kad valstybė sukuriama sutarties būdu, bet istorijoje svarbiausias daalykas yra bendri bruožai, ateinantys iš praeities ir susiejantys dabartį su ateitimi, turi būti išlaikomos tradicijos, valstybės gyvenimas negali būti laužomas revoliucijomis. Istorija – faktais paremta visuomenės raida, faktai padeda suvokti socialinę tikrovę, o žinant, kur buvome, žinosime, kur nueisime. Jis pasisakė prieš hipotetinius svarstymus, kurie XVIII a. vyravo švietėjų darbuose. Jis jungia istoriją su tradicija, pabrėžia, jog tradicija, buvusi vertinga praeityje, yra gera ir dabar. Jo šūkis skamba taip: kai nebūtina keisti, būtina nekeisti. Keitimas pripažįstamas tiek, kiek reikalauja aplinkybės. Va
alstybės valdyme naujovių atžvilgiu teigiama taip: nėra abstrakčios konstitucijos, konstitucija turi būti rašoma konkrečioj visuomenėj. Tokia kritika buvo nukreipta prieš Žmogaus teisių deklaraciją. Jie taip pat teigė, kad ir pasenusi tradicija gali būti gyvybinga, o bandymas jėga pakeisti istoriją, visada baigiasi farsu ar tragedija. 2) tradicijų įtaka mąstymui. Pasisakoma prieš švietimo epochoje puoselėtą racionalizmą. Vadovaujantis tik grynu protu visuomenei labai sunku gyventi ( racionaliai mąstantis kareivis neis kariauti, nes žino, kad gali būti sužeistas ar net nušautas. Racionaliai mąstantys žmonės niekada nesukurs šeimos). Tad daug geriau laikytis išankstinės nuomonės, pagrįstos autoritetu, išmintimi ( nebūtina kiekvienam mąstyti, ieškoti tiesos ). 3) autoriteto ir valdžios vertybė. Aukšč. Autoritetas – dievas, toliau – šeimos, bažnyčios aristokratijos, valdžios. Bet kiekvienas šių autoritetų veikia autonomiškai. Visos šios autoritetų bendruomenės net labiau užtikrina žmogaus laisvę gyventi pagal tradicijas ir papročius. Valstybės valdžia turi minimaliai kištis į žmonių gyvenimą ir neturi teisės kištis į luominius reikalus, minimaliai tegali kištis į ekonominį, visuomeninį gyvenimą, moralinius reikalus. Negali kištis į šeimos gyvenimą. Ankstyvasis konservatizmas kritiškai vertimo demokratiją, sulaužiusią luominę visuomenę, bet taip demokratija kuria valstybinę biurokratiją, o nebelieka tradicijų. Valdininkija yra gana tironiška. Politikoje reikia laikytis moralės normų, religinių nuostatų, o svarbiausia, kad politikoje turi būti žmonės, turintys politinio darbo patirties. Šiandien konservatoriai palaiko demokratiją, pabrėžia demokratinių tradicijų svarbą. 4) požiūris į
laisvę ir lygybę. Pasisako prieš laisvę neapibrėžtai tautai, nepriimtina liaudies laisvė, nelabai priimtinos žmogaus prigimtinės laisvės. Žmogus gali būti laisvas priklausydamas bendrijai, nes bendrija nėra tironiška savo nariams, o tą laisvę užtikrina gindama nuo centrinės valdžios. Nepripažįstama individo laisvė. Todėl konservatoriai nepalaikė kolonijų išsivadavimo, feministinių idėjų. Jų nuomone, moterys nereikalingos nei ekonominiam, nei politiniam gyvenime. Konservatorius baugino lygybė, nes ją realizavus išnyktų įvairovė, geriau, kai yra visokių grupių, turinčių savo funkcijas, galias. Tokia visuomenė yra įdomesnė. Bet konservatoriai nėra prieš karjeros darymą, kita vertus, jie teigia, kad tai neturi būti daroma lengvai. Į valdžios laisvės ir lygybės principą taip pat žiūrima skeptiškai. 5) požiūris į nuosavybę. Privati nuosavybė neliečiama. Be nuosavybės negali egzistuoti ir gyvybė. Kita vertus, konservatoriai nėra absoliutūs individualios nuosavybės šalininkai, o pasisako už korporacinę nuosavybę (turtas šeimoje yra bendras). Taip pat jie pasisako už bažnyčių, vienuolynų privačią nuosavybę. Teigia, kad žmonės, neturintys nuosavybės turi būti aprūpinami ne valstybės, o bendruomenės (kaimo, parapijos). Jie turi steigti labdaras ir kt. Ekonominė lygiava nėra reikalinga, to net nereikia. 6) požiūris į religiją. Religija – valstybės ir visuomenės ramstis, bažnyčia turi turėti valstybėje oficialų statusą, nes ji gali daryti įtaką valdžiai ir visiems žmonėms. Bažnyčia gali šiek tiek apriboti valdžios savivaliavimus. Ir piliečiai turi jausti pagarbią baimę ti
iek santykiuose tarpusavyje, tiek santykiuose su valdžia (juk juos mato dievas).Visuomenėj yra 3 svarbiausios jėgos:valdžia, bažnyčia, šeima.
Tai teikia pusiausvyrą visuomenėje, o per bažnyčią žmonės saugomi nuo susvetimėjimo. Konservatoriai labiau pabrėžia pilietinę religiją (skatina švęsti šventes, kurios yra liaudinės, tradicinės).
XX a. konservatizmas – viena stipriausių ideologijų, ji gana daug pakitusi nuo pirminės,nes XX a. antroje pusėje įvyko esminiai pokyčiai Europoje: žlunga socialistinė valstybės, ima dominuoti JAV. Tai sukėlė kitus pasikeitimus: suaktyvėjo kraštutinės ideologijos, kaip rasizmas, neofašizmas. Kita vertus, tai daug žmonių grąžino prie fundamentalių dalykų, todėl konservatizmas atgauna laikinai prarastas pozicijas.
Europinis konservatizmas ( Vengrija, Rusija, Rumunija ). Atgyja monarchijos idėjos.
Amerikietiškas konservatizmas ( Lenkija, Lietuva, Čekija ). Tokį pasiskirstymą lėmė tradicija, nes nuo XIX a. pb. dalis lietuvių ieškojo prieglobsčio JAV.
Amerikos neokonservatizme stengiamasi stiprinti valstybinės valdžios galias ir autoritetą. Tai akivaizdu ir respublikonų tarpe. Vertinama religijos vaidmuo, bet vertinam ir individuali iniciatyva. Dėl visų nesėkmių kaltinami liberalizmo atstovai: hipių judėjimas, naujieji kairieji.
Technokratikis pesimistinis konservatizmas. Teigiama, kad mokslo idėjos turi vis svarbesnį vaidmenį, o jas teikia geriausiai pasiruošę specialistai, tokiu būdu formuojasi nauji elitai ir eiliniam žmogui pasiekti specialistų lygį neįmanoma. Šiandie Amerikos vaidmuo yra akivaizdžiai nesionistinis. Ypač aktyviai eksportuojama Amerikos kultūra, jos tendencijos. Tai sukelia dvejopas reakcijas: priimama arba atmetama.
Lietuvos konservatorių partija buvo valdžioje pirmą kartą sąlygiškai 1990 1992m., kai buvo sąjūdis, iš kurio išsirutuliojo Tėvynės sąjungos partija, įkurta 1993m. 1996 – 2000m. jie turėjo 70 vietų patys, o jų partneriai – 18. 2003 – 02 – 07 susivienijo Lietuvos konservatorių ir Politinių kalinių partija bei prie jų prisijungė sugrįžusi Andrikienės ir Žiemelio vadovaujama partija. Lietuvos konservatorių darbų įvertinimas: jie rėmėsi ne patirtimi, bet žiniomis. Dėl to jų planai buvo gana idealizuoti, dėl patirties neturėjimo buvo padaryta daug klaidų. 1990m. buvo priimti įstatymai, kuriais buvo pakeistas Lietuvos ūkis: privatizavimo, privačios nuosavybės, nekilnojamo turto grąžinimo įstatymai.
Socializmas – tai neišvengiamas kapitalizmo rezultatas. Kuo toliau, tuo labiau didėja kvalifikuotos darbo jėgos poreikis, įvedamas privalomas mokslas, raginama mokytis, skatinama teiginiais, kad , jeigu mokysitės, galėsite gauti geriau apmokamą darbą. Su švietimu atsiranda naujas požiūris į darbo santykius, kyla naujos idėjos, nauji reikalavimai, nes kapitalistui nerūpi, kaip jaučiasi darbininkas. Utopistas T. Moras ( XVI a. ) Utopijoje kuria idealios, praktiškai neįgyvendinamos valstybės teoriją, valstybės, kurioje visi lygūs. 18a. pb. – 19a. pr. Š. Furje , Sen Simonas, anglas Ovenas, jam įtaką darė Russo . Teigiama, kad visi geri ir lygūs, jei auklėsime žmones ir duosime turto, bus lygi visuomenė.
XIX a. socialistai iškėlė šias idėjas:1)kiekvienam darbininkui užtikrinta teisė turėti darbą 2)teisė gauti atlyginimą už visą darbą 3)egzistencijos teisė.
Karlas Marksas Vertinga XIX a. kapitalizmo analizė.Visa visuomenė pereina įv. raidos etapus. Kapitalizmas nėra amžinas, jį pakeis socializmas.Kiekv.šalis gali pereiti į socializmą. Kapitalizmas labiausiai klesti Anglijoje. Didėja perskyra tarp turtingiausių ir skurdžių, išauga įtampa, įvyksta sprogimas ir pereinama į socialistinę visuomenę. Jis nesuvokė, kad kapitalistai patys mato situaciją – jie kels atlyginimus, pagerės darbo sąlygos. Komunistų partijos manifeste skelbiama: 1) panaikinti žemės nuosavybę, rentą naudoti valstybės išlaidoms. 2) panaikinti įpėdinystės teisę 3) įvesti progresinius mokesčius 4) konfiskuoti emigrantų ir maištininkų nuosavybę 5) kreditus duoda tik valstybė 6) dirba visi
Socializmo teorija siekia, kad normalios pragyvenimo sąlygos būtų užtikrintos ir neturintiems privačios nuosavybės,kaip to pasiekti.XIXa.pb.nuomonės išsiskyrė:1) komuniz reikalavimai buvo griežti: likviduoti privačią nuosavybę, žmonių klases, visuomenė turi būti lygi. 2) socialdemokratija siūlė reformuoti, o ne likviduoti kapitalizmą, privati nuosavybė turi likti, bet turi būti suteikiamos geresnės sąlygos darbininkams. E. Bernšteinas :Visa V. Europa pasuka socialdemokratijos, o ne komunizmo link. XIX a. vid. pradeda kurtis socialistų partijos, jos laimi rinkimus į parlamentus Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje. 1864m. įkuriamas internacionalas iki 1876 m. 1889m. socialdemokratinės pakraipos internacionalas iki 1914m. 1951m. atkurtas internacionalas.
Anglijos imperinė doktrina: tai orios izoliacijos doktrina. Anglija nesikiša į kitų valstybių reikalus, nesudarinėja su jomis jokių sąjungų, tačiau nenori, kad ir kitos valstybės kištųsi į jų reikalus, o ypač politikoje kolonijinėse valstybėse. XIXa. buvo dar viena panaši doktrina, tik ji buvo Vokietijoje. Tai buvo Bismarko doktrina-veržimasis į rytus.Ši doktrina buvo vėliau daugiau ar mažiau realizuota nacistų.
Amerikos doktrinos: 1) 1823m. paskelbta prezidento Monro doktrina. Primena Anglijos doktriną, siekiama, kad kiti nesikištų į viso Amerikos kontinento reikalus. Amerika pati gali susitvarkyti.Vienintelis karas vykęs jos teritorijoje – pilietinis. Karai su Meksika, kai buvo atkovota Oklahoma, N. Meksika. Karai su Anglija dėl Kanados nebuvo tokie sėkmingi, karai su Lotynų Amerikos valstybėmis. Paskutinis didelis konfliktas – dėl Panamos. Taip pat du svarbūs konfliktai – su Korėja ir Vietnamu. Paskutiniai konfliktai – persų įlankos karas ir įvykiai Irake. 2) po Antrojo pasaulinio karo buvo pereita prie kitos doktrinos – globalizmo. Tikslas – skleisti amerikietiškas idėjas visame pasaulyje.tai daroma per ekonomiką – Maršalo planas; per politiką, karinį palaikymą. JAV atvirai sako, kad visas pasaulis jos interesų zona, pasaulis turi būti dėkingas JAV už paramą, nes ji gina laisvojo kapitalizmo interesus. Bušo pareikšta pozicija: kas ne su mumis, tas prieš mus.
Rusijos doktrina yra imperinė. Ji pradeda formuotis po 1815m. Vienos kongreso. Rusija tampa savotišku Europos žandaru, senosios politinės tradicijos saugotoja. Pasireiškia noras įsitvirtinti ne tik Azijoje, bet ir Europoje. Tai jai faktiškai pavyksta. Ši doktrina vis stiprėjo iki SSRS sukūrimo. Prie to prisidėjo ir JAV bei Anglija. Po 1991 m. Rusijos politika labai panaši į JAV, nors ji neturi tokios galios. Europoje Rusija siekia atstovauti visiems slavų tautų žmonėms. Ji daro milžinišką įtaką Rytams: Š. Korėjai, Vietnamui ( taip ji konkuruoja su JAV ).

Ekstremistinės teorijos: ekstremizmas – kraštutinumas, į kurį linksta viskuo nusivylę, nerandantys išeities, nevertinami žmonės. Jie paprastai sudaro draugijas.
Anarchizmas. Susiformavo XVIII a. pirmieji teoretikai buvo prancūzai Babetas, Godvinas, Prudonas. XIX a. vid. Prancūzijoje anarchizmas susilpnėjo, bet įsitvirtino Rusijoje, iš ten plito į kitas žemes. Žym. Rusijos anarchistai Kropothinas, Bakuninas. Daugely kitų šalių anarchizmas gyvas iki šiol.
Pagr. teiginiai: 1)žmonės yra protingi ir politiškai visus reikalus gali tvarkyti tardamiesi tarpusavy. Todėl valstybė atmetama kaip tokia, nes ji dirba taip, kad pati įrodo, jog yra nereikalinga. 2) valstybei pajungti žmones padeda ir bažnyčia. Ji taip pat vertinama kritiškai 3)valstybės reikia atsisakyti. Jos atsisakius reikia keisti ir visuomenę. Reikia sukurti elogitaristinę visuomenę (lygių žmonių).Pasisakoma tik už mažą privačią nuosavybę. Reikia panaikinti paveldėjimo teisę. Nebus valstybių, didelio turto – nebus ir karų, nes nebus dėl ko kariauti. Vaikų auklėjimas – visos valstybės reikalas.
Ž. Sorelis buvo anarchosindikalizmo pradininkas. Siūlė kurti socialistinio tipo valstybę pasinaudojant profesinėmis sąjungomis. Jos galėtų sukelti visuotinį streiką ir taip pakeisti valdžią. Pakeitus valdžią galima atsisakyti valstybės kaip tokios.
Trockizmas. labiausia paplitęs Lotynų Amerikoje, kitose V. Europos valstybėse. Permanentinė arba nenutrūkstamos revoliucijos idėja: socialistinė revoliucija turi būti išplėsta per visas šalis. Jei vienoje šalyje nugali socializmas, o jį apsupę kapitalistinės šalys, jis neišlaikys. (praktika parodė priešingai – Rusijos pavyzdy). Revoliucijai vadovauja partija, tačiau joje išskiriamas elitas, kuris turi aukščiausią valdžią. Tokiu būdu partija tampa institutu, kurio niekas nekontroliuoja. Darbininkams neskiriama ypatingos vietos, jie kaip ir kiti turi paklusti partijai ir dirbti, nes jiems priklauso. Partija vadovauja visai ūkio gamybai.
Naujųjų kairiųjų judėjimas tai savotiška opozicija senajai komunistinei ideologijai. Pasak jų, komunizmas nepakankamai įvertino ginkluotos jėgos privalumus.šio judėjimo varomoji jėga – studentija. Apskritai, 7 deš. Suklesti studentiški judėjimai. Naujieji kairieji taip pat kritikavo Tarybų Sąjungos politiką, nes ji nutolusi nuo savo esmės. Pagrindinis tikslas – sukurti lygių žmonių visuomenę. Priemonė – karinė jėga. Pradeda veikti teroristinės organizacijos Italijoje – raudonosios brigados, V. Vokietijoje – raudonosios armijos frakcija.
Visos šios trys teorijos priskiriamos prie kairiojo ekstremizmo.
Ekspansinės teorijos. Siekė primesti savo įtaką ir viešpatavimą. Priemonės gali būti ir taikios ir karinės. Taikias priemones gali taikyti diplomatinės atstovybės propaguodamos savo šalies vertybes, prekybinės kolonijos, kultūrinis eksportas. Karinė ekspansija – karas, karinės bazės.

Komunizmas Jo teorijos kūrėjai – rusų revoliucionieriai Leninas, Trockis, Stalinas. Pagrindinė idėja – socialinės lygybės idėja, o tai galima pasiekti tik nuosavybę perdavus į visos visuomenės rankas; likvidavus privačią nuosavybę. Visuomenė turi pereiti 2 etapus: socializmą (iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą) ir komunistinę visuomenę(iš kiekvieno pagal darbą, kiekvienam pagal poreikius). Per socialistinę fazę turi būti sukurtas naujas žmogaus tipas, kuris būtų tiek sąmoningas, kad sugebėtų gyventi tik pagal būtinuosius poreikius. Kita vertus, visi piliečiai būdami šeimininkais labai saugos šią nuosavybę, nes dirbs sau, ir bus galima sukurti turtingos, darnios visuomenės tipą.
Leninas manė, kad valstybė, kaip institutas yra būtina. Tad valstybė yra prievartos taikytoja,valstybė turi paruošti visuomenę aukštesnei fazei. O ten valstybė jau nebus reikalinga, nes žmonės bus labai aukšto lygio, užteks savireguliacijos. Jis atmetė Markso teiginį, kad socialistinė revoliucija galima tik išsivysčiusiose kapitalistinėse valstybėse. Tai darė dėl praktinių poreikių – siekio sukurti stiprią socialistinę valstybę savo tėvynėje. Jis manė, kad socialistinę revoliuciją gali remti dvi jėgos: valstiečiai kaip gausiausia klasė ir narodnikų judėjimas. Bet vėliau jis pamatė, kad valstiečiai yra savininkų mentaliteto atstovai, kurie negali būti tik bendruomenės nariais. Tada revoliucine jėga tapo darbininkai.
1905 – 1907m. įvyko buržuazinė revoliucija Rusijoje, kreipiama liberalizmo link, bet ji buvo pralaimėta. Buvo leista kurtis legalioms politinėms partijoms. Šios revoliucijos kilimui įtaką turėjo Rusijos karas su Japonija.1917m. įvyko dvi revoliucijos: vasario mėn. – buržuazinė valdžia pereina į laikiną vyriausybę, šalia kuriasi tarybos. Spalio 25d. Įvyksta antroji revoliucija. Šios revoliucijos pergalei pasitarnavo Pirmasis pasaulinis karas. Šia revoliucija buvo suinteresuotas ir Vokietijos generalinis štabas. Pagr. kovos jėga buvo darbininkija, nors buvo remiamasi ir valstiečiais tol, kol buvo tai naudinga
Trockio požiūris į revoliuciją: jis pritaria Leninui, bet papildo: revoliucija turi vykti visą laiką ir apimti didelę erdvę – reikia eksportuoti socialistinę revoliuciją į kitas šalis. Tai pavyko padaryti Mongolijoje (tai buvo visiškai agrarinis kraštas, kur nebuvo darbininkijos idėjų).
Leninas teigė, kad naujai socialistinei valstybei turi vadovauti negausi, bet sudaryta iš atsidavusių žmonių revoliucinė partija, ji turi žinoti, ko reikia visuomenei. Tai būtų elito partija. Vėliau ši partija tapo masine partija, bet valdžią turėjo tik vidinė partija – branduolys.
Iškeltos nuostatos tikrovėje patyrė dideles deformacijas, jos buvo labai skirtingos net ir Tarybų Sąjungos respublikoje. Po Antrojo pasaulinio karo nemažoje dalyje Afrikos paplito nacionalinio socializmo idėjos (žmonės čia gyveno ne tautinėmis, o gentinėmis struktūromis, skurdus gyvenimas): Sirijoje, Angoloje, Egipte.

Socialdemokratija
XIX a. pb. įvyko socializmo skilimas i komunizmą ir socialdemokratiją. 1951m. buvo atkurtas socialistų internacionalas Frankfurte. Iniciatorius- V Brantas. Apibrėžiama tokia pozicija: reikia pripažinti tą situaciją, kokia yra pasaulyje,bet reikia išmokti kalbėtis su visais, veikti diplomatiškai, ieškoti konsensuso turi būti vykdomos apgalvotos reformos, tarptautinės problemos turi būti sprendžiamos taikiai. Beveik visose pasaulio valstybėse yra socialdemokratų, net kelių partijų pavidalais. Europoje ši partija viena stipriausių (gal kiek mažiau Italijoje). 1951m. atkurto internacionalo programa buvo priimta 1952m. , o dabar naudojamasi 1989m. sukurta programa.
Lietuvoje ši partija susikūrė pirmoji. 1905 – 1907 m. socialdemokratai jau pabrėžė Lietuvos Nepriklausomybės svarbą ir būtinumą ( Kaitys, Biržiška ). 1989 m. partija buvo atkurta. Vadovavo K. Antanavičius ir A. Sakalas. 2001m. ji susijungė su LDDP.
LSDP pripažįsta įvairias nuosavybės formas, bet jei nuosavybė yra reikalinga visuomenės reikmėms, tai ją galima paimti iš asmens šiam atlyginant. Skelbia laisvę, lygybę, solidarumą ( net ir tarptautiniu mastu ). LSDP neįvykdė vieno svarbaus dalyko – neįvedė progresinių mokesčių. Tai nėra socialdemokratinė politika. Socialdemokratija pasisako už demokratinį valdymą. Turi būti griežtai kontroliuojama techninė pažanga (genetikos procesai, branduolinė fizika, kai kurios chemijos ir biochemijos šakos). L. Svarbi ir globalizacija, pabėgėlių problemos, pagalba Pietų regionui(Afrika. Azija)kuriant ūkį,ekonomiką; dėl to įvyktų mainai su šiais kraštais. Jiems taip pat svarbu mažinti atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų.
Nacionalizmas
Šia teorija reikalaujama, kad sutaptų etninės ir politinės ribos. Kiekviena tauta turi gyventi savo valstybėje ir joje ir joje neturi būti kitų tautybių žmonių. Taikomas grynakraujės valstybės principas. Tauta susiformuoja atsiradus bendroms socialinėms sąlygoms, o tai atsitinka tik kapitalizme. Tai leidžia formuotis aukštajai kultūrai, kuri apima visus gyventojus. Tai jau ne liaudinė, o valstybės formuojama kultūra, ji formuojama per švietimą. Tauta atsiranda, kai norima iš regioninės kultūros sukurti bendrąją kultūrą. Dar vienas požymis – siekis politinio įtvirtinimo.
Sąlygos atsirasti valstybei ir nacionalizmui:
*1) valstiečiai kalba savo tarmėmis, supranta vienas kitą, bet gyvena atskirose žemėse. Bajorai kalba rūmų kalba, kuri dažniausiai skirtinga nuo valstiečių kalbos. *2)bažnyčia turi savo liturginę kalbą, nesutampančią su valstiečių ir bajorų kalba *3)smulkūs prekiautojai dažniausiai būdavo kitos tautybės, todėl jie irgi kalba savo kalba. *4)XIX a. įvyksta lūžis: išauga gyventojų skaičius. Vis daugiau valstiečių tampa darbininkais. Jie priversti mokytis, o tai nebuvo aktualu valstiečiams. Dauguma jaunuolių mokosi rūmų ir liturginės kalbos, bet dėl naujų liberalių idėjų pereina į pasaulietinius universitetus, ima žavėtis liaudies kalba, atsisako liturginės ir bajorų kalbos, ima svajoti apie ateitį susietą su savo tautiečiais.
Yra skirtumas tarp sąvokų tauta ir tautybė. Nacionalizmas labai susijęs ir su savosios tautybės buvimu. Bet nacionalizmo nebuvo agrarinėj visuomenėj, nors buvo valstybė. Visuomenė gyveno luomais, valstiečiai grupėmis(industrializme). Nacionalizmas iškilo kapitalizme. Jo bruožai: valstybė, visuomenės mobilumas, tautos susiformavimas.
Nacionalizmo formavimasis: XVIII a. Europoje, XIX a. Azijoje, XX a. antroje pusėje – Afrikoje. Europoje nacionalizmas formavosi ne vienodai: Anglijoje ir Prancūzijoje, kurios gyveno autonominėse valstybėse ir joms nereikėjo kovoti su kitomis tautomis dėl savarankiškumo, jis formavosi vienaip. Čia jis ėmė reikštis su Didžiąja revoliucija, 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje pasakyta mintimi, kad suverenas yra tauta bei keliama žmogaus lojalumo tautai, o ne valstybei principu. Deklaracijoje buvo skelbiama, kad žmogaus pareiga – ginti tėvynę. Taip formuojasi prancūzų bendroji kultūra. Panašus variantas buvo ir Anglijoje.
Vokietijoj ir Italijoj nacionalizmas formavosi dar kitaip. Čia žmonės gyveno atskirose žemėse, todėl buvo keliamas uždavinys – susivienyti, o Italijoje dar ir iškovoti nepriklausomybę.
Graikijoje ilgą laiką iš viso nebuvo savarankiškumo (priklausė Osmanų imperijai).Tad reikėjo sukurti savo tautą.To jie siekė vėl pradėdami vertinti istorinę praeitį. Gręžtasi į antikinę Graikiją; Vokietija svajojo apie ŠV. Romos imperijos atkūrimą.
XIX a. antroje pusėje daugelis kolonijinių valstybių ( Prancūzija, Anglija ) bandė pajungti kolonijų žmones savo valstybei. Anglai – Indijoje, Prancūzija – Afrikoje.
XIXa. Dar viena nacionalizmo atmaina-populistinis nacionalizm (liaudinis). Rusų narodnikai garbino valstiečių bendruomenes ir manė, kad jie gali būti valstybės kūrėjais. JAV smulkieji fermeriai labai kritiškai buvo nusistatę prieš miesto kapitalistus. Nacionalizmas taip pat kilo kai kuriose Afrikos kolonijose: Siera Leonėje, Nigerijoje.
1885m.Indijoje susikūrė Kongreso partija,kurios pradiniai reikalavimai Anglijai – Indijos autonomija, o vėliau ir nepriklausomybė.
Idėjiniai šaltiniai: istorija ir etninė tradicija. Garbinama gimtoji žemė, kalba savi papročiai, ieškoma ryšio su kaimynais. Svarbi ir religija. Kai kuriuose regionuose prisidėjo ir religiniai judėjimai: islamo tikėjimas (XIX a. susikūrusi musulmonų brolija, veikusi Egipte, Pakistane, Afganistane).
Pirmaisiais nacionalistais beveik visose šalyse buvo inteligentija, dalis nusigyvenusių bajorų, pirkliai bei verslininkai, paprasti eiliniai dvasininkai.
Bendrieji nacionalizmo tikslai ir bruožai:1)siekiama pilietinės autonomijos 2)siekiama teritorinio vientisumo ir nedalomumo (vientisa tėvų žemė, slopinami regioniniai ryšiai, ugdomas teritorinis lojalumas). 3)istorinio tapatumo jausmas. Šis jausmas gali būti pažeidžiamas, kai valstybės politinės sienos neapima visų tautos žmonių, apima dalį kitos tautos žmonių, kai valdžią turi kitataučiai. 4) ekonominė autarchija (savų interesų patenkinimas). Tai noras turėti nacionalinį ūkį, gebėti apsisaugoti nuo kitų ekonominės įtakos. 5) tautinio statuso ir orumo reikalavimas.iškyla herojiškumas, kova dėl savo tautos. Herojaus kultas.
Nacionalizmo tipai:
1)Klasikinis nacionalizmas. Būdinga imperijų byrėjimas ir nacionalinių valstybių kūrimasis (Austrijos -Vengrijos, Carinės Rusijos imperijų byrėjimas).
2)Vakarietiškasis tipas. Vienijimosi procesas (Vokietija, Italija).
3)Rytietiškasis tipas. Kova su svetimai valdytojais. Būdingas nevisiškai išsikristalizavęs tautiškumas, nesukurta aukštoji kultūra, kuri yra vienijanti. (Balkanų tautų kova prieš osmanus).
4)Antikolonijinis tipas. Susijęs su kolonijų išsivadavimo procesu. Toks nacionalizmas beveik neegzistuoja (bet yra pavyzd Čečėnijos,Kaukazo,Rusijos Federacijoje).
5)Integracinis. Jis labai glaudžiai susijęs su anti kolonijiniu. Tai trečių valstybių – Afrikos atvejis. Čia gyventojai įvairių tautybių, nesusiformavęs tautiškumas, daugely valstybių vyrauja gentinė santvarka.
6)Diasporos (tautinės mažumos). Toks nacionalizmas sudėtingesnis už kitus. Atsiradimo aplinkybės: iki kapitalizmo tautinės mažumos gražiai sugyvendavo su vyraujančios tautybės žmonėmis, nes pastarieji valdė žemę, ir jiems priklausė politinė valdžia. Diasporai buvo draudžiama užsiimti politika ir žemėvalda. Todėl jie vertėsi prekyba, amatais, kuo nesidomėjo pagrindinė tautybė. Gyvenimą sunkino religiniai dalykai, todėl žydai gyveno izoliuotai. Viskas pasikeitė prasidėjus kapitalizmui, kai į verslą įsilieja ir ima viešpatauti pagrindinė tautybė. Atsiranda konkurencija su tais, kurie turi didesnę patirtį versle. Tada visos bėdos suverčiamos diasporoms. Siekiama suvaržyti jų teises. XIX a. Dreifuso bylos metu prasidėjo didelis antisemitizmas. Tam pasitarnavo ir žiniasklaida. Tokiu atveju diaspora turi arba asimiliuotis, arba išnykti. Žydai neturėjo tėvynės, į kurią būtų galima sugrįžti, todėl rado radikalią išeitį – atkurti savo valstybę. Taip susiformuoja sionizmas. (XIX a.pb.) Herclis Žydų valstybėje išdėsto sionizmo teiginius: 1) yra tik viena žydų tauta, nors ir suskaldyta geografiškai. 2) tauta visu patyrė antisemitizmą, todėl atėjo laikas tam pasipriešinti 3) visus žydus be išimties jungia tautinis solidarumas 4) reikia atmesti žydų klasinius skirtumus ir siekti rasinio bendrumo. 5) žydai turi atgaivinti savo tradicijas ir kultūrą 6) reikia siekti savo valstybės sukūrimo ir stiprinimo. 7) kiekvieno žydo pareiga – apsigyventi kuriamoje valstybėje 8) žydai yra išrinktoji tauta, tą liudija jų pasiekimai, todėl tuo reikia pasinaudoti
1948 m. sukūrus Izraelio valstybę sionistinė ideologija buvo dar papildyta: **sukurti Izraelio valstybę biblinėse ribose **antiariškumas (nusiteikimas prieš arijus) **lojalumas Izraeliui
Lietuvoje valstybinio antisemitizmo nebuvo, bet buitinis tikrai taip.
7)Separatizmas. ši nacionalizmo rūšis paplitusi labiausiai, ypač Europoje: D. Britanijoje – Velse, Kornvelyje; Prancūzijoje – Bretonėje, Elzase, Korsikoje; Ispanijoje – Katalonijoje, Baskuose; Olandijoje – tarp trizų; Italijoje – Sicilijoje, Š. Italijoje.Separatistai reikalauja teritorinės autonomijos (ne visiško atsiskyrimo), nes jaučiasi nuskriausti ekonomine ar politine prasme.
8)Šovinizmas (didžiatautiškumas). Tokios politikos imasi tautos, kurios manosi esančios geresnės už kitas ir nešančios gėrį (Rusija, Vokietija, Kinija). Bet nereikia pamiršti, kad engiamoje tautoje formuojasi nacionalizmas, kuris reiškiasi užsikonservavimu, siekiu išsivaduoti. Tokios tautos: Latvijoj – lyviai, Lietuvoj – karaimai.
Nacionalizmo perspektyvos, teoretikų nuomone, gana skirtingos: vieni teigia, kad nacionalizmas globaliam pasauly neturi perspektyvos, kiti mano, kad, nors daug nacionalistinių uždavinių išspręsta, bet, nepaisant globalizacjos, siekis išlikti savimi yra.
Europa susiduria su kitataučių antplūdžiu, todėl nacionalizmas gana gerai naudojamas politiniuose dalykuose: Lepenas su Nacionalistiniu frontu Prancūzijoje skelbė šūkį – Prancūzijoje darbo vietos – tik prancūzams. Anglijoje 1999 m. Laisvės partija su Haideriu laimėjo rinkimus, Olandijoj nacionalistų partija taip pat labai gaji.
Kraštutinio nacionalizmo priežastys:1) daugelis žmonių nusivilia demok-ija, nes tai labai ilgas procesas 2) pasipiktinimas valdžios veiksmais.

Leave a Comment